[Oliveris Llewellyn]

Miriam atvirai pasisakius, kad džiaugiasi jį esant kartu, Oliveris nusišypsojo. Žinojo, kad sesutė jį myli, tik kad retai tą parodydavo. Tad tokios akimirkos buvo labai mielos. Ne tokios įprastos ir jaukios kaip su tėčiu, bet vis tiek puikios.
- Jeigu pateksi į kitą koledžą, mokytis galėsime, pavyzdžiui, bibliotekoje, - atsakė prisimindamas visus kartus su Leticija. Vienas iš jų buvo netgi labai šiurpus. - Bet iki tam tikros valandos privaloma grįžti į bendrąjį kambarį, todėl vakarais to daryti nepavyks. O jeigu pateksi į Klastūnyną, galėsime kartu ką nors veikti kad ir visą naktį.
Žinoma, visa naktis skambėjo labiau kaip Elioto dalykas, bet vis tiek reikėjo, kad Miriam patektų į jų koledžą. Netgi labai reikėjo. Jeigu bus kitaip, Oliveris pernelyg jaudinsis.
- Auris visada padeda, - atsakė. Tėčio draugas tikrai buvo labai geras. - Eliotas jį vadina Auriu. Man nejauku kreiptis prie kitų mokinių, bet jeigu esame dviese ar kartu su Eliotu, vadinu vardu.
Nusišypsojo sesutei, bet tada atsidarė kupė durys, ir Oliveris pamatė Leticiją.
- Labas. Žinoma, - pasakė jai. Žiojosi klausti, kaip atostogos, bet suprato beveik visą vasarą matęs bendramokslę. Tai buvo kažkaip keista ir kažkaip nejauku - visos stovyklos dalys, išskyrus dailę, jam buvo pernelyg sudėtingos.
- Kaip jautiesi, kai žinai, kad mokykloje nebebūsi tarp jauniausių? - pasidomėjo. Miriam jaunesnė už juos abu, bet tai nereiškė, kad mažiau svarbi ar reikalinga. Ir Oliveris ketino daryti viską, kad tik tą sesutei ir parodytų.

[Miriam Llewellyn]

Kol kas viską suprasti buvo sunku. Bus įdomu pamatyti mokyklą, jos biblioteką ir kitas vietas. Bet šiuo metu viskas atrodė kaip viena didelė paslaptis. Miriam norėjo greičiau nuvažiuoti, bet nieko apie tai nesakė.
- Norėsiu kartu mokytis, - sumurmėjo ji. Tikrai geriau būti viename koledže, bet nežinojo, ar galės pasirinkti, tad apie tai daugiau nieko nesakė. Įsivaizdavo, kaip sėdi tame bendrajame kambaryje (nors šitas terminas nebuvo iki galo aiškus) ir žaidžia su Oliveriu. Būtų puiku, tik, žinoma, labai trūks Hannah.
- Aš bijau, kad man nesiseks, - prisipažino. Nebuvo tikra, kad Auris norės padėti ir jai. Kartais atrodydavo, kad jis nelabai ją mėgsta, nors ir pati nebūtų pasakiusi, kodėl. O gal pati per mažai šneka? Gal tėčio draugas galvoja, kad tai ji jo nemėgsta? Tai nebuvo tiesa, tik Miriam neketino to kažkam sakyti.
Atsidarius durims pasirodė viena iš stovykloje buvusių mergaičių. Miriam neprisiminė jos vardo, bet nedrįso prisipažinti. Nežymiai linktelėjo ir vėl pažvelgė pro langą. Šiek tiek apmaudu, kad ji pasirodė būtent dabar - visai neblogai sekėsi bendrauti su Oliveriu, o dabar jie turbūt kalbėsis dviese. Šiek tiek nusiminusi Miriam stengėsi tai nuslėpti ir laukė atvažiuojančio maisto, apie kurį buvo užsiminęs Oliveris.

[Leticija Mendel]

Mergaitė užstūmė duris. Užkėlė lagaminą viršun ant lentynos ir įsitaisė ant kėdės.
- Keista. Pirmas kursas labai greitai praėjo. O tu kaip? - Paklausė draugo. - Jaudiniesi? - Dabar jau kreipėsi į Miriam. Tai atrodė taip neįprasta, kad su šiais žmonėmis leido tiek laiko per atostogas. Prieš metus jų net nepažinojo. Letė žinojo, kad šie metai bus kitokie. Ji nebenorėjo bėgti iš Hogvartso. Per metus suprato, kad tėvams viskas pasikeitė. Nesvarbu, kad šią vasarą tėtis elgėsi kiek įmanydamas normaliau. Jis taip darė, nes gavo tą laišką. Ir Leticija manė, kad jis tiesiog bijo. Taigi išvykti į Hogvartsą visiems metams atrodė gal ir neblogai. Taip. jautė atsiskyrimo jausmą. Vėl visus metus gyvens vienutėlė, neturės kur grįžti švęsti švenčių. Niekas neklaus kaip jai sekasi. Bet bent jau nereikės matyti tokio atšiauraus mamos žvilgsnio. Nereikės galvoti ką gi tėvams parašė Auris, kad tėtis staiga pasidarė malonus jai.
- Noriu valgyti. O jūs? Ar jūs kolekcionuojat korteles iš šokoladinių varlių? - Pajuto norą tiesiog sėdėti, juoktis, kalbėtis ir keistis tomis kortelėmis. Ir negalvoti apie didžiulę vienatvės bedugnę kurią atvėrė jos tėvai.

[Oliveris Llewellyn]

Norėjosi padrąsinti sesutę, bet pasirodžiusi Leticija sutrukdė tai padaryti. Atrodė, kad žodžiai skirti tik jam ir Miriam, tad tą pasakys vėliau, kai niekas negirdės. O dabar reikėjo paskatinti sesutę pabendrauti su ta draugiška mergaite. Jos jau buvo pažįstamos iš vasaros stovyklos, tad gal viskas nebus taip jau blogai?
- Tikrai greit praėjo. Atrodo, nespėsim nė apsidairyti, o būsime jau kokiame ketvirtame kurse, - atsiliepė į mergaitės žodžius Oliveris. Tiesa, pačiam pagalvoti, kad bus didelis ketvirtakursis ar, dar blogiau, septintakursis, labai jau nejauku, bet laikas iš tiesų lėkė labai jau greitai. Praėjusiais metais atrodė, kad Miriam niekada nesėdės šiame traukinyje, o štai ji čia.
- Renkame ir keičiamės, - patenkintas atsakė apie korteles. Iš kišenės išsitraukė besikartojančias. - Turiu keturis Sedrikus Digorius, gal tau jo trūksta?
Sulig tais žodžiais pasirodė vaikų lauktas vežimėlis su saldėsiais, ir Oliveris sau nebūdingai pašoko ant kojų. Žinojo turintis pasirūpinti Miriam, tad nupirko visą tuntą skanėstų ir pažėrė juos ant laisvos sėdynės.
- Vaišinkitės, - droviai pasiūlė abiems mergaitėms ir susiradęs šokoladinę varlę ją išvyniojo. Dirstelėjo į kortelę ir atsiduso. Liūdnokai pratarė: - Nevilis Nevėkšla. Jų irgi turiu keletą...

[Miriam Llewellyn]

Aišku, Oliveris ir jo draugė iš karto pradėjo kalbėtis, ir Miriam pasijuto keistai vieniša. Tai slėpdama atkakliai spoksojo pro langą, tad nė ne iš karto suprato, kad vienas iš klausimų skirtas jai.
- Noriu į Oliverio ir Elioto koledžą, - sumurmėjo. Taip, ji labai jaudinosi, tik nenorėjo to atvirai prisipažinti. Nesvarbu, kad ši mergaitė draugiška, jos drauge pavadinti tikrai negalima. Bent jau kol kas.
Brolis kalbėjo su bendramoksle, ir Miriam tik dabar suprato galėsianti papildyti savo šokoladinių varlių kortelių kolekciją. Eliotas, žinoma, jų turėjo daugiausiai, bet visada sutikdavo tas, kurios kartojasi, atiduoti ir jai. Mažieji, brolio nuomone, dar buvo per maži, tad beveik visos kortelės buvo gautos iš Elioto. Kuprinėje susirado savo kolekciją ir pradėjo apžiūrinėti. Labiausiai mėgo Minervos Makgonagal kortelę - toji profesorė atrodė rimta ir protinga.
Oliveriui pažėrus saldainius ant sėdynės Miriam akys sužibo. Kokią akimirką ar dvi ji atrodė kaip bet kuri smalsi ir saldėsius mėgstanti vienuolikmetė mergaitė. Paėmė varlę ir nedrąsiai nusišypsojo broliui. Išvyniojusi rado tą pačią profesorę Makgonagal. Kadangi ją jau turėjo, tylomis ištiesė kortelę bendramokslei taip siūlydama pasiimti. Nieko nepasakiusi nukando varlei galvą ir pradėjo lėtai valgyti.

[Leticija Mendel]

- Bus baisiai keista, kai jau būsim tokie dideli. Bet aš manau, kad laikas labai greitai prabėgs. - Letė norėjo kuo greičiau užaugti. Tada pati būtų atsakinga už savo gyvenimą ir žinotų ką daryti. Ir tada ji nuo nieko nepriklausytų.
- Būtų smagiau su broliais. O aš tai mokaus Grifų Gūžtoje. Neprisimenu ar pasakojau toje stovykloje. - Oliveris nupirko krūvą gardumynų. Ji irgi paėmė. Ir tai, ką nupirko padėjo šalia Oliverio gėrybių.
- Puiku. - Mergaitė išsitraukė iš kuprinės savo kolekciją. Nelabai didelę, nes ne taip ir seniai pradėjo rinkti. Tik pavasarį. Kai jau ne taip bodėjosi magija. Tiksliau kai ėmė pripažinti, kad magija jai pradeda patikti.
- O geras. Neturiu Sedriko. Ir Makgonagal neturiu. Ačiū. - Ji paėmė korteles. - O ko jums trūksta? Gal turiu ką nors.
- Ji patenkinta sėdėjo ir vyniojo iš popierėlio varlę. Kai atsikando jos ištraukė kortelę.
- Remas Lubinas. Jį jau turiu.- Žmogus maloniai šypsojosi mergaitei iš savo kortelės.
- Man jis patinka. Nes atrodo patikimas. O ar jūs turit kažkokį istorinį žmogų iš magijos pasaulio, kuris yra jūsų mėgstamiausias?

[Miriam Llewellyn]

Oliveris ir Eliotas turbūt užaugs labai greitai, o štai ji visada liks tokia mažytė. Miriam labai nepatiko būti mažo ūgio ir atrodyti it aštuonmetė. Bet ji apie tai niekada su niekuo nesikalbėjo, taigi tylėjo ir dabar. Tuo labiau, kad brolis kalbėjosi su Leticija.
Į žodžius apie koledžą tik linktelėjo. Neabejojo nesusirasianti draugų, tad būdama kartu su dvyniais galėtų bendrauti bent jau su jais. Bet visu šituo su mažai pažįstama mergaite nenorėjo dalintis. Tiesą sakant, apie tai turbūt nebūtų pasakojusi net mamai ar tėčiui. Kaip ir beveik viso kito. Nors labai mylėjo savo šeimos narius, vengė dalintis slapčiausiais jausmais ir išgyvenimais.
Smagu, kad Leticija paėmė pasiūlytą kortelę, ir Miriam neryžtingai nusišypsojo. Mėgavosi šokoladu ir kiek pradžiugusi dirstelėjo į Oliverį. Jai trūko Nevilio Nevėkšlos, bet nenorėjo to sakyti - galbūt ir Leticija tos kortelės dar neturi? Užtat žinojo, kad brolis tikrai turi Remą Lubiną - dėl jo vasaros pradžioje dvyniai beveik susipešė. Taigi atsargiai pažvelgė į Leticiją ir tarsi gėdydamasi sumurmėjo:
- Aš neturiu Remo Lubino.
Į klausimą neatsakė. Į galvą neatėjo joks žmogus, kuris čia tiktų. Kažin ar Leticija klausė apie jos ir Oliverio mamą ar tėtį.

[Oliveris Llewellyn]

- Kai būsiu septintame kurse, į Hogvartsą atvažiuos Hannah, - nejučia ištarė Oliveris ir per vėlai suprato, kad Leticija gali nežinoti, kas yra Hannah. Kartu tas sakinys reiškė, kad kai atvažiuos David ir Ezra, jis jau bus baigęs mokyklą. O Rachel iš viso dar labai maža.
- Kaip manai, ką norėsi veikti, kai baigsi Hogvartsą? - paklausė Leticijos. Pats neįsivaizdavo, bet kažkodėl atrodė, kad mergaitės atsakymas gali kiek nuraminti.
Šokoladinės varlės buvo gera tema. Apie jas kalbėti nesudėtinga ir netgi visai smagu. Oliveris nežinojo, kiek tų kortelių yra, bet neseniai suskaičiavo pats jų turintis apie šimtą penkiasdešimt. Ar tai reiškia, kad jis sušlamštė jau tiek varlių? Tai privertė nustebti, ir berniukas beveik praklausė bendramokslės žodžius.
- Mes su Eliotu vienu metu gavome po Remą Lubiną. Ir jis pareiškė, kad mano kortelė gražesnė, - prisiminęs pratarė Leticijai. Tiesą sakant, brolis beveik supyko, o tai gerokai nustebino. Atrodė, kad viskas grįžo į tuos laikus, kai Eliotas jo nekentė. Laimei, viskas išsisprendė gražiai, ir dvyniai liko artimi.
Dabar berniukas padėjo Nevilį Nevėkšlą kiek toliau nuo savęs. Kuri nors mergaitė galėjo jį pasiimti. Eliotas visada skaičiuodavo, kad atiduotų tiek pat kortelių, kiek ir gavo, bet Oliveriui tai visai nerūpėjo. Jis su mielu noru padėtų Leticijai gerokai pasipildyti kolekciją.
Jos klausimas nebuvo lengvas. Magijos istorijos Oliveris nelabai mėgo, tad įsiminti pavardes buvo gana sudėtinga. Galiausiai pasirinko dabarties žmogų ir atsakė:
- Man patinka profesorė Evenstar. Ji protinga ir nori padėti.
Dirstelėjo į Leticiją tarsi klausdamas, ar nenusišnekėjo, ir jau visai netrukus įniko į nuostabaus skonio varlę.

[Leticija Mendel]

- Ar Hannah irgi jūsų sesuo? - Mergaitė prisiminė patį pirmą jų susitikimą namelyje medyje. Tada jie šiek tiek kalbėjo apie Oliverio šeimą. Tik tada tas pokalbis liūdnai užsibaigė.
- Net neįsivaizduoju. Visai nežinau ką norėčiau veikti. Bet norėčiau įsirengti savo namus. Tik tam aišku reiktų pinigų. O ką tu norėtum veikti? O tu Miriam ar įsivaizduoji kuo norėtum tapti suaugusi? - Istorija apie tas korteles privertė nusišypsoti. - Bet juk paveiksliukai visur vienodi. - Tarė ir ištiesė Miriam Remą Lubiną. - Tai imk. - Tikrai smagu buvo dalintis.
- O man patinka Hermiona įkyrėlė. Ji visada suranda išeitį iš keblių situacijų. - Jau nemažai skaitė apie ją ir Hermiona Leticiją žavėjo. Ji dažnai pagalvodavo, kad jeigu ne toji mergina, tai Haris Poteris ne kažin ką būtų nuveikęs. Ypač tada, kai turėjo slapstytis.

[Oliveris Llewellyn]

Pagalvojęs apie Hannah Oliveris kiek nusiminė. Labai pasiilgs sesutės. Ir, žinoma, dar mažesnių broliukų bei mažosios Rachel. Vis dėlto negalėjo ignoruoti klausimo, tad pratarė:
- Taip. Šiandien jos gimtadienis. Bus keista švęsti gimtadienį Hogvartso eksprese.
Žinoma, gimtadienis rugsėjo pirmą reiškė, kad ji galės praleisti laiką su tėčiu visai prieš pat tą dieną. Jam ir Eliotui teko derintis prie Velykų atostogų, o Miriam dar labiau nepasisekė.
- Kada tavo gimtadienis? - paklausė Leticijos stengdamasis negalvoti apie liūdnus dalykus. Būtinai ką nors nuveiks per Miriam gimtadienį. Kad tik jai nebūtų liūdna.
Leticija irgi nežinojo, ką norėtų veikti, kai baigs Hogvartsą. Gal tai visai normalu? Šito Oliveris nežinojo, bet nebijojo prisipažinti:
- Aš irgi nežinau. Galbūt piešti, bet nemoku to daryti. O Eliotas labai daug ką nori veikti. Nežinau, kaip jis išsirinks vieną veiklą.
Taip, broliui daug kas įdomu, tad jam turbūt paprasčiau. Padrąsinamai žvilgtelėjo į Miriam - vylėsi, kad ji nebus pernelyg drovi, kad nepaimtų kortelės.
- Aišku, vienodi. Bet Eliotas... - pradėjo, bet sakinio neužbaigė. Žinojo, kad Leticija brolį nelabai temėgsta, tad nenorėjo sakyti nieko, kas tą nemėgimą paskatintų vešėti ir toliau.
Tą Hermioną Oliveris žinojo, bet nelabai daug prisiminė. Ji, regis, buvo protinga, bet nebūtų galėjęs pasakyti, kuriuo laiku gyveno. Nenorėjo pasirodyti esąs visai kvailas nieko apie tai nesakė. Tiesą sakant, apie istorines asmenybes kalbėti iš viso nelabai tenorėjo. Bet tą pasakyti drovėjosi, tad taip ir liko tylėti ir lėtai mėgautis šokoladinėmis varlėmis.

[Miriam Llewellyn]

Žinodama, kad Oliveris atsakys apie Hannah, Miriam nepraleido progos patylėti. Jau dabar ilgėjosi sesutės. Kaip ištvers iki pat Kalėdų? Nors ir su ja kalbėjo nedaug, juto kažkokį ryšį. Kai Hannah bus didesnė, galbūt galės artimai su ja kalbėti. Turbūt galės, nes sesutė labai gera.
Pasirodė, kad Leticija į ją kreipėsi tik dėl to, kad taip reikia. Nes ir ji čia yra. Bet ta mergaitė atrodė visai draugiška, tad Miriam stengėsi neimti į galvą. Nors turbūt jos čia nė nereikia. Tiesą sakant, keista, kad Leticija ją iš viso pastebi. Atsakydama į klausimą tik gūžtelėjo pečiais. Dar nepradėjo mokytis, tad nežinojo, kurios pamokos seksis geriausiai. O gal iš viso gyvens vienui viena kur nors miške. Tai skambėjo visai smagiai, tik to vienuolikmetė neatskleidė. Jeigu kada nors išties apsigyvens miške, tai bus staigmena. Visiems.
Droviai paėmė iš Leticijos Remo Lubino kortelę ir pažvelgė į jį. Tas žmogus tikrai atrodė malonus, ir Miriam jam nusišypsojo.
- Ačiū, - pratarė Oliverio draugei. Kiek pasvarsčiusi pridūrė: - Man atrodo, Oliveris irgi randa išeitį iš keblių situacijų.
Dirstelėjo į brolį. Kalbėjo visiškai nuoširdžiai, tik įtarė, kad jis gali labai susidrovėti.

[Leticija Mendel]

- Oho. Gimtadienis rugsėjo pirmą dieną. Gal ir visai smagu švęsti traukinyje. - O jei nėra draugų? Bet to nesakė garsiai. Tik pagalvojo. Kad jei nėra draugų, tada išvykti iš namų per pat savo gimtadienį turėtų būti liūdnoka.
- Balandžio keturioliktą. O kada jūsų? - Ir Vėl Oliveris nepamiršo savęs sukritikuoti. Leticija mintyse atsiduso. O Miriam išvis nieko neatsakė. Įdomu ar drovisi? Ar išties nežino. Na, kol kas jie visi nelabai žinojo ką atsakyti į šį klausimą. Tik Oliveris žinojo, kad mėgsta piešti. Tik bandė sau įteigti, kad nemoka. Kol nemačiau tų piešinių būtų kvaila sakyti, kad jis tą puikiai sugeba. Pagalvojo.
- Norėčiau pamatyti tavo piešinius. - Tikrai norėjo. Tada jau galėtų kažką ir pasakyti apie juos. Apie Eliotą nutarė nieko nesakyti.
Letė pagalvojo apie nuotykį bibliotekoje, kai Miriam pasakė, kad Oliveris irgi žino kaip išsisukti iš keblių situacijų. JI prisiminė, kaip berniukas pastebėjo pro kur išlįsti. Tik kad tada tie padarai jį nusittempė su savimi. Baisi tai buvo diena.
- Neabejoju. - Rimtai pasakė mergaitė. Mintyse dar pridėjo. Kai gyveni su Eliotu privalai mokėti išsisukti iš keblių situacijų.

[Miriam Llewellyn]

Kai Hannah savo gimtadienį švęs traukinyje, ji pati bus jau beveik suaugusi. Turbūt šeštame kurse, nors apie tai galvoti buvo kiek baisu. Bet tą gimtadienį sesutė tikrai prisimins. Miriam nežymiai nusišypsojo ir jau nekantravo atšvęsti.
- Mano vasario antrą, - atsakė į klausimą, nors ir vėl atrodė, kad Leticija klausimą užduoda tik Oliveriui, o ji čia tiesiog yra. Tiesa, jai paminėjus Oliverio piešinius akys sužibo. Mergaitė tikėjosi, kad brolis nepasidrovės jų išsitraukti. Žinojo, kad keletą turi, tad kodėl neparodyti čia ir dabar? Žvelgė į Oliverį ir bandė perduoti prašymą parodyti piešinius.
Tiesa, kelionė gerokai prailgo, ir Miriam norėjo greičiau nuvykti. Norėjosi pavalgyti normalaus maisto ir pamatyti savo koledžo bendrąjį kambarį. Tarsi galvodama, kad taip kelionė užtruks trumpiau, vėl įsispoksojo pro langą ir iki pat Hogvartso beveik nebepratarė nė žodžio.

[Oliveris Llewellyn]

Kadangi Hannah būtinai susiras draugų, jos gimtadieniai tikrai galės būti smagūs. Dėl to Oliveris buvo visiškai tikras. Čia tau ne jis pats, kuris visai neturėtų su kuo švęsti. Jeigu ne Auris, per gimtadienį būtų buvę labai liūdna.
- Tikrai? - nustebo, kai Leticija pasakė, kada jos gimtadienis. - Mano ir Elioto labai panašiai. Balandžio aštuonioliktą.
Visai patiko ši žinia. Galbūt ji norės ta proga ką nors nuveikti? Tiesa, žinojo, kad Leticija nemėgsta Elioto, bet iki jų gimtadienio dar visa amžinybė. Jie turi laiko suprasti, kad kitas nėra toks jau blogas ar nuobodus.
Piešinių rodyti visai nenorėjo. Miriam žvilgsniu prašė tai padaryti, bet Oliveris tik papurtė galvą.
- Kai mokykloje išsikrausiu lagaminą, tada paieškosiu ko nors gražesnio, - pasakė. Nenorėjo meluoti, kad jie yra kažkur giliai, nes taip nebuvo. Bet taip netikėtai užkluptas tikrai neketino jų traukti.
Miriam tarsi kiek atsitraukė, ir Oliveris nutarė, kad ji nori būti palikta ramybėje. Gerai pažįstantis sesutę berniukas neprieštaravo, bet apie tai Leticijai nieko nesakė. Bandė palaikyti pokalbį.
O kai traukinys galiausiai atvyko, susirūpinęs stebėjo, kaip Miriam su kitais pirmakursiais keliauja valtelių link. Jie su Leticija jau dideli, tad važiuos karietomis. Nusišypsojęs Oliveris patraukė prie vienos iš jų ir pasijuto keistai laimingas.