[Mayra Llewellyn]

 Ranka greitai nusibraukusi ašaras, Mayra giliai įkvėpė, bandydama suvaldyti viduje siaučiančias emocijas. Aplink siaučiantis chaosas ir besigrūdantys žmonės leido moteriai nustumti kylančias mintis į šalį. Dafydd priėjus prie jos, juodaplaukė matė, ne, juto, kad mylimąjį slėgė kažkas daugiau nei dvynių išvažiavimas. Tamsiomis akimis tyrinėdama raudonplaukio veidą, ji tyliai laukė jo žodžių.
 Pokyčiai. Mayra nežinojo, ką iš pradžių sakyti. Ji pati irgi viduje laikė mažą paslaptį. Nejučiomis priglaudė ranką prie pilvo. Sukilo nerimas. O kas, jeigu Dafydd nepasiseks? O kas, jeigu jai reikės grįžti prie to, ką norėjo pamiršti, kad jos vaikai galėtų mėgautis lengva vaikyste?
-Dafydd, džiaugiuosi už tave. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Tikiuosi, kad jausiesi laimingesnis. Aš... Aš irgi turiu kai ką tau pasakyti...-moteris nutilo. Nežinojo, kaip sudėlioti žodžius, kad nesukeltų dar daugiau nerimo Dafydd. Nukreipė akis į žemę ir tvirčiau suspaudė mylimojo ranką. Tada vėl pažvelgė jam į akis ir priglaudė raudonplaukio ranką prie savo pilvo apačios.
-Dafydd, aš nėščia. Susilauksim dar vieno mažylio,-šypsodamasi tyliai tarė Mayra. Tarsi akmuo nukrito nuo širdies ir moterį užplūdo palengvėjimas. Nebereikėjo jai slėpti šios mažos paslapties, tūnančios giliai jos viduje. Dabar, ji galėjo be baimės pasidalinti savo džiaugsmu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pasakyti reikėjo ne kažkada vėliau, o dabar, nes Dafydd norėjo žinoti, kaip Mayra reaguos. Deja, iš pradžių atrodė, kad ji nieko nepasakys, o tai privertė sutrikti. Ar ir vėl kažką padarė ne taip? O gal vis dėlto reikėjo naujieną pasakyti namuose? Bet ką daryti, kai žodžiai patys veržiasi laukan?
Dafydd jau ruošėsi žengti arčiau ir apkabinti mylimąją, bet tada pagaliau sulaukė reakcijos. Neatrodė, kad ji pyksta. Bet ar visai nerūpi? Kažko daugiau tikėjęsis velsietis tylėjo ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Tiesa, netrukus Mayra gerokai išgąsdino. Paprastai naujienos nebūdavo geros, tad Dafydd pajuto įtampą.
- Mayra? - nejučia paragino žmoną, kai pasirodė, kad ji nenori žiūrėti į akis. Pagaliau išgirdęs naujieną apstulbo ir kelias akimirkas tarsi nesuvokė ką išgirdęs. Pagaliau žodžiai pasiekė smegenis, ir Dafydd plačiai nusišypsojo.
- Esi visiškai tikra? - tyliai paklausė visai nepaisydamas aplinkui esančio ketverto mažylių. Apsivijęs mylimąją rankomis prisiglaudė ir tiesiai jai į ausį sumurmėjo: - Pagaliau, Mayra. Žinojau, kad mums pasiseks. Neįsivaizduoji, kaip aš dėl to džiaugiuosi! Tik nepamiršk, kad visada gali prašyti bet ko, ko tik prisireiks, gerai?
Kurį laiką dar taip stovėjo ir nustebęs suprato: be galo pasiilgo to laiko, kai gali kasdien daryti mylimajai masažą, kai tenka rūpintis keisčiausiu maistu. Taip, mažylio laukimas - tiesiog pasakiškas laikotarpis.
- Važiuojame namo. Tau būtinai reikia pailsėti, - pridūrė pagaliau paleidęs žmoną ir vis dar šypsodamasis jai. Liūdesį dėl vyriausių vaikų išvažiavimo išstūmė rūpestis dar vieno besilaukiančia žmona. Paėmęs ją už rankos Dafydd antrąja suėmė David pirščiukus.
- Važiuojame namo, - visiems šeimos nariams pasakė velsietis ir švelniai šypsodamasis išsivedė mylimiausius žmones iš stoties.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kokiu būdu nuvažiuoti tą tarsi ne tokį didelį atstumą? Kaip atsidurti stotyje, kur jau visai netrukus parvažiuos dvynukai, ir pasiruošti pranešti naujieną? Apie tai, kad jie turi dar vieną mažą sesutę, Dafydd parašė laišku tą pačią dieną. Tai buvo gerasis pasikeitimas namuose. Bet buvo ir kitas, apie kurį Oliveris ir Eliotas kol kas nežinojo. Dingo Miriam. Tuos žodžius ir mintyse ištarti buvo pernelyg baisu, tad kaip reikės pasakyti mažyliams? Jie garantuotai grįš įspūdžių kupinomis galvomis, norėsis dalintis džiaugsmu dėl išlaikytų egzaminų. Eliotas galbūt teigs, kad jau pasiilgo Hogvartso, nuotykių ir draugų, bet Oliveris džiaugsis būdamas namuose. Tuo sūnus puikiai pažįstantis jų tėvas neabejojo. Bet jam teks pritrenkti mažylius naujiena.
Bene baisiausia, kad išvažiuojant neturėjo ko paprašyti, kad pasirūpintų Mayra. Paprastai tokiais atvejais į pagalbą pasitelkdavo Miriam, bet čia ir buvo problema - jos namie nebuvo. Dabar iš vaikų vyriausia Hannah, bet jai nėra nė šešerių. Ar ji prireikus sugebės padėti mamai, kuri gali elgtis kaip nesava? Tai klaikiai slėgė, bet Dafydd negalėjo nepasitikti po pirmo kurso iš Hogvartso grįžtančių dvynių. Jis ne tik vyras, bet ir tėvas, tad drebančiomis rankomis laikė vairą ir keliavo Londono link.
Šiaip ne taip pasiekęs stotį beveik nelaikančiomis kojomis atslinko iki pertvaros į devintą su trim ketvirčiais peroną. Iki traukinio dar buvo keletas minučių. Minučių, kurias Dafydd praleido sėdėdamas ant suoliuko ir kankindamas save sudėtingomis mintimis. Niekaip nesuprato, kaip galėjo leisti atsitikti tokiam dalykui. Nors tuo metu Mayra su mažyliais buvo viena, nė už ką jos nekaltino. Ar kaltino save? Turbūt, nes taip buvo pripratęs. Tiesa, dabar stengėsi apie tai negalvoti, bet nesisekė. Dafydd sėdėjo užsidengęs veidą delnais ir kankinosi.

[Oliveris Llewellyn]

Pagaliau! Nors per pirmuosius metus pavyko šiek tiek apsiprasti Hogvartse, šios dienos Oliveris laukė jau seniai. Be galo norėjo namo, apkabinti mamą ir tėtį. Būtinai viską papasakos Miriam ir mažiesiems, bet žinojo: namuose jis daug laimingesnis nei ten, kur nėra šeimos narių. Eliotas, aišku, ne toks entuziastingas, bet jo brolis toks laimingas nesijautė jau seniai.
Kelionė traukiniu prailgo. Visų pirma, atrodė, kad Eliotas iš viso pamiršo turintis brolį. Taigi tas brolis liūdėdamas spoksojo pro langą ir nekantriai laukė, kada gi jie pagaliau pasieks Londoną. Atrodė, kad paskutinį kartą kelionė truko gerokai trumpiau. Taip turbūt negali būti - miestas negali nutolti, ar ne? Bet Oliveris be galo norėjo būti su mama ir tėčiu.
Pagaliau traukinys sulėtėjo ir sustojo devintame su trim ketvirčiais perone. Jie čia. Kings Kroso stotyje, kur laukia visi mylimiausi žmonės. Oliveris neįprastai sau su nekantrumu susirinko daiktus ir nepagalvojęs patikrinti, ar Eliotas neužgaišo su draugais, nulėkė ieškoti šeimos narių. Pamatė tėtį ir puolė jam į glėbį.
- Tėti! - džiaugsmingai sušuko ir nė nepastebėjo, kad jis čia visai vienas. Apsivijo mylimiausią žmogų rankomis ir neketino jo kažkada greitai paleisti.

[Eliotas Llewellyn]

Visą vasarą negalės kerėti. Tai skambėjo labai nuobodžiai. Ką jau kalbėti apie tai, kad namie nėra nei įdomių tunelių, nei kambarių, nei įžūlių paveikslų. Ką jis veiks? Žinoma, pasiilgo draugų iš Sautendo ir futbolo, bet ar tai neatrodys pernelyg nuobodu?
Traukinyje sėdėjo su Džefu ir kitais pirmą kursą baigusiais berniukais. Kur buvo Oliveris, neįsivaizdavo, bet apie jį ir negalvojo. Keli vyresni klastuoliai išmokė šaunių kerų, tad burti tuoj negalėsiantys berniukai naudojosi proga. Pavyko nudažyti Williamo plaukus mėlyna spalva, ir Eliotas tuo labai didžiavosi.
Vis dėlto traukinys atvyko į Londoną. Padarė tą pernelyg greitai, bet tada dvylikametis prisiminė turintis brolį dvynį, kuris kelionės metu turbūt tiesiog svajojo apie tai, kaip atsidurs namie. Gal Oliveris vis dėlto nuobodus? Dažnai kartodavo sau, kad ne, bet kartais tikrai tuo suabejodavo. Kad ir tai, kaip jis puolė prie tėčio... Juk jiems jau dvylika, jie beveik suaugę. Galima nueiti ramiai ir išdidžiai paspausti ranką. Eliotas ir ketino tą padaryti, bet pastebėjo šiek tiek nustebinusį dalyką. Priėjęs prie tėčio nė nepasisveikino, tik vietoj to paklausė:
- O kur mama?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atvažiavau vienas, nes... Mama liko namie, nes... Turiu jums kai ką pasakyti. Turiu gąsdinančią naujieną. Šie ir panašūs sakiniai tiesiog vedė iš proto, ir laukti darėsi vis sunkiau. Tik dabar suprato bijąs, kad kuris iš mažylių (o tai tikėtinai būtų Oliveris) paklaus, ar Miriam nemirė. Kas, jeigu taip ir yra? Jis negali užtikrinti, kad jai viskas gerai. To ramia širdimi negali pasakyti nei Mayrai, nei vaikams. Žinojo, kad juste justų, jeigu blogiausias scenarijus pasitvirtintų. Deja, šeimos nariams toks paaiškinimas nebūtų pakankamas. Visiems labai reikėjo, kad tyli duktė ir sesuo grįžtų namo. Gyva ir sveika.
Vos spėjo išgirsti traukinį ir pakelti galvą, į glėbį puolė vaikas. Jo sūnus, vienas iš dvynukų.
- Oliveri, - tyliai ištarė Dafydd apkabinęs mažylį. Jis, regis, taip džiaugėsi būdamas su juo, kad nė nepastebėjo čia nesant kitų. Vis dėlto netrukus prisiartinęs Eliotas uždavė klausimą būtent apie tai. Dafydd paleido Oliverį ir apkabino antrąjį sūnų, o galvoje vis dar sukosi tie patys sakiniai.
- Mama liko namuose, - galiausiai ištarė velsietis ir skubiai patikino: - Bet tai visai nereiškia, kad ji jūsų nemyli ar nepasiilgo. Neabejoju, kad labai džiaugsis, kai grįšite namo. Tiesiog... Kai kas atsitiko.
Čia jis nutilo. Tiesą sakant, nebuvo tikras, ar Mayra parodys besidžiaugianti namo grįžusiais dvyniais. Jie abu be proto nerimavo dėl Miriam, ir tik pareiga ištempė jį patį į Londoną. Mielai būtų namie. Nors ne - mielai vyktų į mišką prakeiktame Velse ir ieškotų tos mažos mergytės. Kita vertus, jeigu jos grobikai - burtininkai,  ji gali būti bet kur. O tai ir buvo visų baisiausia.
- Prieš keletą dienų dingo Miriam. Nežinome, kur ji yra, - po kiek laiko pridėjo Dafydd žvelgdamas tai į vieną berniuką, tai į kitą. - Labai nerimaujame, tad nutarėme, kad mamai su mažaisiais geriau likti namie.
Norėjo nuleisti galvą ir susigūžti. Bet tiesiog neturėjo teisės to padaryti. Dabar jo palaikymo gali prireikti berniukams. Šiuo metu jis ne silpnas nieko nesugebantis kvailys, o šeimos vyras ir tėvas, privalantis pasirūpinti vyriausiais sūnumis.