[Eliotas Llewellyn]

Hestijas ir vėl atsakė ne į visus klausimus. Eliotas susiraukė. Jis negali nežinoti. Juk į Hogvartsą vyksta jau ne pirmą kartą, tad apie jį išmano viską. O gal jis visai nebus draugas? Gal jam neįdomu bendrauti su jaunesniais? Bet pats čia atėjo, ar ne? Ši pažintis pradėjo kiek trikdyti, bet Eliotas neketino palikti neatsakytų klausimų.
- Kaip tu jauteisi, kai tave rinko? - kiek nekantriai pakartojo. Pats neabejojo būsiantis drąsus ir ryžtingas. Kepurė tai kažkaip supras. Nors kaip kepurė gali kažką žinoti, vis dar nebuvo aišku.
- Gali padėti! - paprieštaravo. - Papasakok apie Hogvartsą viską!
Akys žibėjo iš nekantrumo. Išties, kodėl jie negali į magijos mokyklą nuvykti kažkaip greičiau? Ir... Magiškiau? Traukiniai Eliotui patiko, tačiau jie jau nebuvo naujiena. Reikėjo kažko nepatirto.
- Man patinka šitie burtai! - patenkintas pranešė ir skubiai pabandė pats: - Lumos.
Jokia švieselė nesužibo. Eliotas sutriko. Ar gali būti, kad jam nepasisekė? Bet kodėl?
- Lumos! - garsiau ir ryžtingiau pakartojo berniukas, bet ir vėl nieko. Suirzęs pasidėjo lazdelę. Jau nebenorėjo kerėti - vis tiek nesiseka. Vietoj to paklausė:
- Ar žaidi kvidičą? Kuri pozicija patinka labiausiai? Ar turi savo šluotą?

[Hestijas Mullins]

- Nežinau, - nusijuokė berniukas. - Man nebuvo didelio skirtumo kur pateksiu, bet jaudinausi, kad niekas nesijuoktų... Nemėgstu, kai iš manęs juokiasi... - toliau atvirai kalbėjo. Hestijui atrodė, kad tik taip galima susidraugauti ir nesuprasdavo tokių žmonių, kurie tarsi norėjo draugauti, tačiau apie save nesakydavo nieko, nors apie tave privalėdavo žinoti viską, kitaip nedraugaudavo.
- Ne negaliu, - pradėjo irzti berniukui nesustojus. Hestijas atėjo susidraugauti, tačiau nebuvo panašu, kad berniukas labai trokštų ką nors pasakoti apie save, laikė jį nemokama enciklopedija, kad daugiau sužinotų apie Hogvartsą ir gal, dėl šito švilpis nebuvo tikras, jaustųsi pranašesnis už kitus.
  Išgirdęs kitą klausimą, Hestijas pavartė akis.
- Ne, - tik pasakė. - O ką tu žinai apie kvidičą? - nusprendė ką nors sužinoti apie jį, jei jau žada susidraugauti. Dabar Hestijui labiau patiko tylusis berniukas, nors tas beveik nebendravo, o Hestijas negalėjo visą laiką tylėti. Bet Hestijui reikėjo bent vieno naujo draugo!

[Oliveris Llewellyn]

Argi gali būti, kad Hogvartse vaikai tyčiosis? Ar taip bus jau per paskirstymą? Pasidarė dar baisiau. O ir Miriam... Jeigu vaikai iš tiesų juoksis, sesutė kitais metais gali ir apsiverkti. Oliveris kelis kartus nurijo seilę, tačiau ramiau nepasidarė. Vis dėlto apie tai nieko nesakė. Nenorėjo išsiduoti, kad tai yra viena didžiausių baimių. O ką reikės daryti, jeigu jie pateks į skirtingus koledžus, o Miriam - dar į kitą? Ne, geriau jau dabar iš karto važiuoti namo, tad Oliveris atsistojo. Priėjo prie kupė durų, bet, žinoma, suprato, kad nepavyks dabar išlipti. Žvilgtelėjo į Eliotą slapta dvynių kalba perduodamas, kad jam baisu, ir grįžo į savo vietą. Brolis nesijuoks.
Panašu, kad tasai Hestijas išties nelabai mėgsta Eliotą. Tai trikdė. Jeigu jau brolis nepatinka, su juo tikrai nenorės bendrauti. Ką gi, tai tik pirmas žmogus, kuris netaps draugu. Pirmas iš daugelio.
- Gal turi ką valgomo? - paklausė Oliveris brolio stengdamasis nukreipti mintis nuo sudėtingų dalykų. Sulig tais žodžiais atvažiavo kažkoks vežimėlis su maistu, ir moteris pasiūlė ką nors įsigyti. Tėtis buvo davęs šiek tiek pinigų, tad Oliveris ryžosi prieiti ir viską apžiūrėti. Deja, neįsivaizdavo, kas čia skaniausia, tad taip ir liko spoksoti.

[Eliotas Llewellyn]

Ar šitas berniukas puskurtis, ar trenktas? Eliotas įtariai spoksojo į Hestiją, kuris neatsakė ir į Oliverio klausimą.
- Ar dažnai rašai tėvams? - griežtokai paklausė, nors pačiam šitas klausimas neatrodė labai įdomus. Bet neketino leisti skriausti jo brolio.
- Pažadėk, kad nesijuoksi iš mūsų, - dar paprašė. Jeigu kas juoktųsi iš jo, išmokęs gerus kerus parodytų, kad taip negalima. Bet brolis reaguotų jautriai. Panašu, kad jis išsigando, tad Eliotas piktokai dėbtelėjo į Hestiją. Pradėjo atrodyti, kad šitas berniukas tikrai nebus jo draugas.
- Bet tu ten mokeisi, - nepatenkintas ištarė, kai Hestijas pareiškė negalintis padėti. Laimei, tada kalba pasisuko apie kvidičą - bent jau į tą klausimą anas atsakė. Dabar atėjo Elioto eilė pliurpti:
- Kvidičas yra geriausias dalykas! Nors mūsų mama ir tėtis mokėsi Hogvartse, mes ėjom į paprastą mokyklą, ir ten žaidžiau futbolą. Bet kvidičas! Laukiu, kada galėsiu žaisti su komanda! Tik nežinau, kurios pozicijos norėčiau. Gal puolėjo? Išbandyti būtų įdomu! Tėtis kažkada seniai nusivedė mus į rungtynes, - pasigyrė ir, žinoma, neužsiminė, kad tos rungtynės Oliveriui sukėlė paniką.
Atsakydamas broliui tik papurtė galvą, bet jau netrukus pripuolė prie maistu nukrauto vežimo.
- Žiūrėk, šitos varlės labai atrodo labai kietai! - patenkintas pranešė ir atsisuko į Hestiją: - Ką gali rekomenduoti? Aš mielai paragaučiau visko, bet...
Tėtis nedavė labai daug pinigų, tik Eliotas nenorėjo to sakyti. Todėl dabar laukė, kad Hogvartso patirties jau turintis berniukas pasakys, ką jie privalo paragauti.

[Hestijas Mullins]

  Kas jam dabar? Mintyse paklausė savęs Hestijas, mat berniukas staigiai pakeitė balso toną, atrodė kažkoks piktas. O tai supykdė ir Hestiją. Gal man išeiti? Akivaizdu, kad šis berniukas nori tik išgauti iš jo informaciją, klausimas, ar po to jie vis dar bus draugais. Į tuos žodžius Hestijas nusprendė specialiai neatsakyti.
- Pažadu, - atsiduso, nes ir pats dėl to jautėsi blogai. Tačiau tada pamatė, kad į jį berniukas, tas plepusis, žiūri kažkaip piktai. Kas jam vėl netinka? Vėl šmėkštelėjo mintis. Juk Hestijas atėjo tokios geros nuotaikos, viską pasakojo, bandė susidraugauti! O jam ir vėl negerai!
  Tačiau, rodos, berniukui į draugystę buvo nusišvilpt. Jam išreiškus nepasitenkinimą, Hestijas susiraukė.
- Nesu vaikštanti enciklopedija, - sumurmėjo. - Ar, jei susitiktume, kai tu jau būtum buvęs Hogvartse, norėtum su manim draugauti? - paklausė, tačiau ganėtinai tyliai, todėl labai abejojo, kad berniukas turėjo tikrai gerą klausą ir išgirdo. Dabar švilpis jau nebežinojo, ką turėtų daryti. Juk jis elgėsi taip draugiškai, o šitas..!
  Hestijas jau atsistojo eiti, nusprendė pasivaikščioti po traukinį ir gal rasti kitų draugų. Tačiau tada atvažiavo vežimėlis su maistu. Vaikis išsitraukė turimus siklius ir nusipirko "Berti Bot" pupelių.
- Imk varlę, skani...

[Oliveris Llewellyn]

Hestijas taip ir nepasakė, kaip dažnai rašo mamai ir tėčiui. Oliveris nutarė, kad klausimas buvo pernelyg nuobodus, tad liūdnai nuleido galvą. Šitas berniukas net su Eliotu nesutaria, tad jam visai be šansų. Noriu namo... liūdnai ištarė mintyse, bet prisipažinti bijojo. Gal Hestijas ir nesijuoks, bet jam nepatinka Eliotas. Geriau nerizikuoti.
- Ačiū, - droviai sumurmėjo išgirdęs pažadą. Stengėsi atrodyti draugiškas, net jei ir yra nuobodus. Mielai būtų dar ko nors paklausęs, gal net sugalvotų ką įdomesnio. Bet kadangi Hestijas neatrodė patenkintas, Oliveris tylėjo.
Netrukus visi susidomėjo saldumynais, tad nuotaika kiek pasitaisė. Oliveris išsitraukė pinigus ir nusipirko dvi varles. Nesiryžo skubiai jų išvynioti, tad atsisuko į Hestiją. Droviai jam pasakė:
- Eliotas geras. Jis tik nori kuo daugiau sužinoti apie Hogvartsą. Nepyk ant jo.
Grįžęs į savo vietą išvyniojo varlę. Paėmė kažkokią kortelę. Joje buvo graži moteris. Mama, žinoma, gražesnė, bet ir šita graži.
- Rovena Varnanagė, - perskaitė berniukas. Norėjo paklausti, ar kiekvienoje varlėje yra po kortelę, bet bijojo dar labiau supykdyti Hestiją, todėl tik nukando galvą ir pradėjo lėtai kramtyti. Skanu!

[Eliotas Llewellyn]

- Puiku. O jeigu kas nors juoksis, mes jiems parodysim, - drąsiai ištarė Eliotas ir it kokį kardą išsitraukė burtų lazdelę. Jeigu reikės, gins brolį nagais ir dantimis. Taip pat ir nuo šito į pusę klausimų nesugebančio atsakyti keistuolio.
- Bet negi tau nebuvo smalsu, kai važiavai į Hogvartsą? Kitais metais mielai viską kam nors papasakosiu! - netyčia atsakė į klausimą, kurio nė neišgirdo.
Netrukus Hestijas ir vėl nustebino. Eliotas įtariai pažvelgė į jį.
- Jeigu varlė skani, kodėl jos neimi? - paklausė slėpdamas nepasitenkinimą. Pats paėmė varlę ir tokių pačių pupelių, kokias ėmė Hestijas, pakuotę. Keistas tai buvo berniukas, bet Eliotas stengėsi būti draugiškas. Argi jis kaltas, kad jam viskas įdomu? Apie Hogvartsą svajojo jau seniai, o nei mama su tėčiu, nei Auris negalėjo iki galo numalšinti to žinių troškulio. Be to, jeigu nepatinka klausimai, galėjo tęsti kvidičo temą.
- Laukiu, kada ten nuvyksime, - vėl atsisėdęs pasakė. - Keista žinoti, kad ten, kur mes valgysime, vaikščiosime ir miegosime, tą darė ir mama su tėčiu. Bus nuostabu! Ar esi patyręs kokių įdomių nuotykių? - dar paklausė Hestijo. Jeigu jam ir vėl nepatiks, bus visai negerai, bet Eliotas dar neprarado vilties, kad šis berniukas taps jo draugu.

[Hestijas Mullins]

  Hestijas stebėjo, kaip Eliotas drąsiai iškėlė lazdelę. Norėjo su juo susidraugauti, mat pats berniukas tikrai nebuvo toks drąsus. Žinoma, Eliotas galėjo vaidinti drąsų tik dabar, norėdamas pasirodyti, tačiau Hestijas net to netroško.
  Išgirdęs kitus berniuko žodžius, Hestijas ir supyko, ir sunerimo. Negi jis tikrai girdėjo šio žodžius? Jei taip, švilpiui daugiau nebegalima kalbėti balsu, kad ir kaip tyliai jis tą darytų. Aišku buvo įdomu, tačiau norėdamas su kažkuo susipažinti, nelindau į akis su klausimais... Ar čia todėl, kad atėjau pažindintis aš, o jis padarė paslaugą, kad priėmė ir dabar pagal vaikų papročius turiu ir aš paslaugą daryti? Tačiau garsiai taip ir liko tylėti, nes visgi bijojo.
  Kodėl Hestijas nėmė varlės? Nebuvo tikras, tačiau kažkaip užsimanė pupelių. Bet šis noras dingo vos paragavus pirmąją - ši buvo žolės skonio. Buvo taip šlykštu, kad Hestijas nesusilaikė ir išspjovė pupelę.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas uždavė gerą klausimą. Išties - kodėl Hestijas nepaėmė varlės, jeigu sako, kad ji skani? Tiesa, Oliveris ir pats įsitikino, kad šokoladas skanus. Bet gal jam dabar kas nors atsitiks? Pavyzdžiui ar jis nepavirs varle? Tai būtų įdomus nuotykis, bet geriau jau jį patirtų Eliotas. Jis nori įsipainioti į visokias nesąmones, o štai Oliveriui geriau būti ramiai. Tiesa, kol kas nieko neatsitiko, ir berniukas toliau neskubėdamas valgė šokoladą. Apsidžiaugė, kad pasiėmė dvi varles - vieną suvalgys dabar, o kitą pasiliks tam laikui, kai pasidarys pernelyg liūdna be mamos ir tėčio.
- Ar kas nutiko? - nustebęs paklausė, kai Hestijas išspjovė pupelę. Atrodė, kad jos turi būti skanios, tad kodėl šis berniukas tai padarė? Tai nustebino ir sutrikdė. Akivaizdu, kad visa ta magija ir Hogvartsas nebus tokie jau šaunūs ir paprasti. Oliveris susiraukė. Nežinojo, kas ten bus, ir vis labiau bijojo.
- Aš noriu namo... - tyliai sumurmėjo.

[Eliotas Llewellyn]

Tasai Hestijas ne tik neatsakė į pusę klausimų, bet, regis, ir iš viso nustojo šnekėti. Na ir gerai, tokio draugo Eliotui visai nereikia. Pats kitais metais parodys, kad galima su būsimais pirmakursiais elgtis draugiškai. Žinoma, į mokyklą važiuos ir Miriam, ir jai berniukas buvo pasiruošęs papasakoti viską. Tik šito garsiai nesakė. Ne Hestijo tai reikalas. O kitais metais jis pamatys, kad Eliotas yra tikrai draugiškas ir neprieštaraujantis kalbėti.
Vos spėjo praplėšti savo varlę, tas keistuolis dar ir spjaudytis pradėjo. Eliotas suprunkštė.
- Nusipirkai tokį neskanų saldainį, kad net negali suvalgyti? - paklausė ir praplėšė savo pupeles. Nežiūrėdamas įsimetė kažkokią tamsiai pilką pupelę į burną. Ir vos nepasielgė taip pat, kaip Hestijas - ji buvo tiesiog neįtikėtino šlykštumo.
- Kas per... - sumurmėjo Eliotas šiaip ne taip nurijęs tą žemės skonio saldainį. - Fu!
Susiraukęs priėjo prie durų. Saldainių vežimėlis jau buvo išvažiavęs, o Eliotas norėjo nuotykių.
- Einam kur nors! - sušuko berniukas broliui ir galbūt netgi Hestijui. Čiupęs Oliverį už rankos išsitempė jį iš kupė ir nė nežiūrėjo, ar tasai antrakursis eina su jais.

[Oliveris Llewellyn]

Vos tik užsidarė traukinio durys, Eliotas dingo. Aišku, išlėkė susitikti su Džefu ir kitais berniukais. Oliveris nusiminė, bet stengėsi to neparodyti. Dabar jis buvo ne vienas - kartu buvo ir jaunesnioji sesutė. Berniukas pažadėjo sau ja pasirūpinti ir padėti apsiprasti Hogvartse. Tiesa, to padaryti ir pačiam dar iki galo nepavyko, bet dabar ten vyko jau ne pirmą kartą. Žinojo, kaip rasti didžiąją salę, kur yra draugiškiausi paveikslai. Ir, žinoma, kelią iki Aurio kabineto.
Taigi stengdamasis atrodyti kuo drąsesnis nusivedė Miriam į kupė, kurioje su Eliotu sėdėjo praėjusiais metais. Puikiai ją atsiminė. Kaip ir tą keistą berniuką, kurį čia sutiko. Apmaudu, kad šį kartą dvynio su jais nėra, bet ir dviese gali būti smagu. Ar bent jau smagiau nei būtų vienam.
- Kelionė trunka gana ilgai. Bet atveš saldėsių, galėsim ko nors nusipirkti, - pasakė sesutei Oliveris ir įsitaisė sėdynėje. Turbūt Miriam negalvojo apie jį labai gerai - užuot puolęs susitikti su visą vasarą nematytais draugais jis liko su sesute. Tikras nuoboda, ar ne? Bet sesutė gera, ji tikrai nepradės šaipytis, kad Oliveris tų draugų taip ir nesusirado. Taigi nusišypsojo jai ir paragino:
- Gali klausti ko tik nori. Pasistengsiu papasakoti.

[Miriam Llewellyn]

Nuo pat įvykių vasaros pradžioje išleisti iš akių mamą ir tėtį buvo baisiau negu bet kada anksčiau. Jau vasaros stovykla buvo vienas didelis išbandymas. Bet tada ji turėjo galimybę kiekvieną vakarą grįžti namo. Be to, kai mokyti pradėjo Auris, pasidarė kažkaip ramiau. O dabar ji ne tik priversta išvykti į kitą šalies kraštą, bet ir nematys mamos ir tėčio iki pat Kalėdų. Stotyje apkabinusi mamą pravirko, ir tai buvo atviriausiai parodyti jausmai per visus vienuolika metų, kuriuos mergytė praleido šiame pasaulyje.
Tiesa, kai Eliotui dingus Oliveris to nepadarė, ji pasijuto šiek tiek ramiau. Nors niekam to nepasakė, vylėsi, kad bent vienas iš brolių kartais prisimins ją esant mokykloje. Geriausia būtų abu, bet jau spėjo suprasti, kad Eliotas turi krūvą draugų, kurie jam turbūt įdomesni už jaunesnę sesutę.
Dabar atsekusi Oliverį į kupė Miriam atsisėdo šalia jo. Žvilgtelėjo pro langą ir apkabino brolį. Nenorėjo to sakyti žodžiais, bet džiaugėsi šia akimirka. Dabar jautėsi šiek tiek ramiau. Žinoma, pasiilgs mamos ir tėčio, bet turėdama šalia Oliverį ji nepražus.
- Ar jaudinaisi, kai pirmą kartą važiavai šituo traukiniu? - nelabai ryžtingai paklausė Miriam, kai brolis pasakė tai ir daryti. Žinoma, įdomu viskas, bet daugiau klausimų kol kas nesugalvojo.

[Oliveris Llewellyn]

Atrodė, kad Miriam traukinyje jaučiasi nedrąsiai. Oliveris puikiai tą suprato - prieš metus pačiam čia buvo netgi labai baisu. Palikti mamą ir tėtį turbūt buvo visų sunkiausia. Džiaugėsi galėdamas padėti Miriam. Ir, žinoma, stengėsi negalvoti, kad kai šiame traukinyje bus ir Hannah, jis jau bus beveik baigęs Hogvartsą. Tai skambėjo kažkaip labai jau baisiai.
Apkabintas ir pats atsakė tuo pačiu. Suprato esąs reikalingas, ir tai džiugino. Norėjo Auriui pasigirti, kad štai ir Miriam atvyko į Hogvartsą. Kad galės jai padėti ir galbūt pagaliau jausis šiek tiek drąsiau. Privalėjo toks būti - jaunesnei sesutei gali būti nejauku, tad įsibaiminusio brolio tikrai nereikia.
Išgirdęs klausimą nežymiai šyptelėjo. Miriam negalėjo nė įsivaizduoti, kaip jis bijojo.
- Siaubingai jaudinausi, - neslėpė. - Labai džiaugiausi, kad buvome kartu su Eliotu. Neįsivaizduoju, kaip sekasi išvažiuoti tiems, kurie neturi vyresnio brolio ar sesers. Jeigu būtų reikėję būti vienam…
Sakinys liko neužbaigtas. Atrodė, kad taip Miriam gali dar labiau išsigąsti.
- Norėčiau, kad patektum į Klastūnyną. Tada galėtume bendrajame kambaryje kartu mokytis, - dar pasakė sesutei Oliveris. Nekantriai laukė, kada gi atvažiuos saldumynų vežimėlis, bet, regis, jo dar teks luktelėti. Taigi berniukas žvilgtelėjo į sesutę taip bandydamas parodyti, kad ji gali drąsiai klausinėti toliau.

[Miriam Llewellyn]

Jausmas buvo kažkoks keistas. Taip, tai buvo baimė ir nenoras palikti mamą. Bet ne tik. Slypėjo ir dar kažkas, tik Miriam niekaip negalėjo to jausmo apibūdinti. O štai Oliveris savo būseną praėjusiais metais nusakė puikiai. Mergaitė jautėsi kitaip, bet suprato, ką brolis turi omenyje. Jeigu jo šalia nebūtų, ji turbūt sėdėtų kamputyje ir graudžiai verktų.
- Gerai, kad esi čia, - paatviravo būsima pirmakursė. Daugiau nieko nesakė. Žiūrėjo pro langą ir bandė įsivaizduoti, ar namai liks labai toli. O gal tėtis ir mama galės kažkaip juos aplankyti? Miriam žinojo tėtį praėjusiais metais važiavus į kažkokį miestelį susitikti su Oliveriu. Tik pati, tiesą sakant, to nelabai norėjo. Jeigu jau visi ištveria, ji irgi ištvers. Tik, žinoma, negalvojo, kad brolis silpnas ar kvailas. Jam tiesiog buvo liūdna.
- O jeigu pateksiu į kitą koledžą, negalėsime kartu mokytis? - į Oliverio žodžius atsiliepė Miriam. Neįsivaizdavo, kaip seksis mokytis, tad geriausia tą daryti su broliu. Gal netgi su abiem broliais. - O Auris padeda mokytis?
Keista suprasti, kad tėčio draugas bus jų profesorius. Vasarą ką nors nuveikti visiems kartu jau tapo savotiška tradicija. Tai Miriam patiko, bet ar nebus sudėtinga bendrauti su tėčio draugu?
- Ar jūs jį vadinate Auriu, ar profesoriumi Senkleriu? - dar vieną rūpimą klausimą uždavė. Nė neįsivaizdavo, kaip džiaugtųsi tėtis, jeigu tik galėtų matyti ją taip laisvai bendraujančią su broliu.

[Leticija Mendel]

Letė išspruko iš pilnos Grifų Kupe. Jai ten nusibodo. Nepritapo prie bendrakursių ir gana. Stūmė dabar savo lagaminą per vagono koridorių nežinodama kur įsitaisyti.
Šį sykį laukė kelionės į mokyklą. Deja, bet puikiai suprato, kad senasis gyvenimas negrįš. Niekada. O Hogvartse. Ten bent gal yra kas nors, kam ji bent kiek svarbi. Todėl ir laukė tos kelionės ir pagaliau sulaukė.
Eidama užtiko kažkokią pustuštę kupe ir atstūmusi jos duris pamatė, kad čia sėdi pažįstami žmonės.
- O labas. Galiu pas jus užeit? - Užklausė stovėdama tarpdury. Oliverį jau iš anksčiau pažinojo, juk mokėsi kartu. Miriam sutiko toje stovykloje. Planuose turėjo išprašyti Aurio, kad organizuotų kokį nors būrelį ir po pamokų Hogvartse. Gal ir nebuvo jos mėgstamiausia sritis muzika ar teatras. Ne, turbūt ne. Bet jau pasiilgo jauduliuko, planavimų, dekoracijų gaminimų.