0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Prieš 7 metus »
Ji niekuom nesiskyrė nuo kitų. Nedidukė, vieniems pasirodytų jauki ir taip primenanti namus, kitiems - troški bei velniškai erzinanti, įkyriai iškelianti į viršų artėjančių mokslų kančią. Vieno iš paskutiniausio vagono koridoriumi beeinant, pačiame gale šią kupe galėjai laisvai rasti. Pravėrus jau daugel sykių vertas ir skubiai trankytas slankomas duris, prieš akis visu gražumu pasirodydavo didelis vienintelis langas, neturintis užuolaidų. Atidaromas langas visiškai nebuvo. Norint įkvėpti šviežio oro, reikėdavo atsitraukti vieną iš nedidelių langelių įtaisytų pačiame lange, šiek tiek aukštėliau. Žiobarų kilmės vaikams jie primintų tuos sutinkamus senos gamybos troleibusuose. Šalia jo, vienas priešais kitą, prie sienų kiurksojo traukiniui pritaikyti senamadiški neaiškios mėlynos ar mėlynai žalios spalvos minkštasuoliai aukštomis atkaltėmis, nutrinti nežinai kiek kartų̃. Neturėjimo ką veikti metu, laisvai galėtum užsiiminėti vos įmatomų, laiko išblukintų dėmių skaičiavimu audinio paviršiuje, jei balšvų sienų nužiūrinėjimas irgi igrįso. Viršum sėdimųjų vietų bolavo metalinės tinklinės lentynos keleivių bagažui susikelti, žemiau - nedideli du šviestuvai abiejose sienų su minkštasuoliais pusėse. Taip pat ant sienų kabojo nedidelės juodai baltos įrėmintos nuotraukos, vaizduojančios burtininko akiai nežinomus architektūrinius statinius. Grindys buvo muštos tamsia kilimine danga, atskaičiavusia ne vienerius metus ir ne du.
Čia, kur dažniausiai keleiviai būdavo vaikai ir paaugliai, traukiantys į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą, visgi traukinio gale, o ypač aprašytoje nuošalioje kupe, karts nuo karto pasivaidendavo ir vyresni veidai nei septyniolikos-aštuoniolikos metų.
Daug kas čia įvyko ir daug kas dar įvyks.

((nuotrauka1, nuotrauka2))


Nepakeliamas lietus pliaupė. Dideli, tamsūs lašai krito ant vienišos žmogystos, skubančios link nedidelio dviaukščio namo, iš abiejų pusių apsupto tankios girios. Iš miško glūdumos netikėtai atskriejo kauksmas, priversdamas krūptelėti ir nelauktai sustoti nepažįstamąjį purviname lauke netoli namo. Žmogus nunarinęs galvą, paslėptą gobtuve, lyg abejodamas nekantriai mindžiojo permirkusią žolę, bei rankose kažką sidabrinio vartė. Ūmai pakėlęs galvą, jis iš lėto ėmė eiti. Žingsniai buvo netvirti, neryžtingi, bet su kiekvienu žingsniu juodaskvernis greitino tempą, iki bėgimo, rankose vis gniauždamas kažkokį daikčiuką. Pro apsiniaukusį dangų, prasibrovė kelis spinduliai, kuriuos pagavo sidabrinis daiktelis, žmogaus rankose.
Amuletas.
Bet taip kaip ir staigiai prasibrovė šviesa, taip ji ir dingo. Viskas vėl skendėjo tamsoje. Žmogysta keliais šuoliais atsirado prie durų ir nieko nelaukęs pasibeldė į duris. Nieko. Jokio garso. Juodaskvernis dar sykį pasibeldė, šįsyk su tokia jėga, kad rodos tuoj išlauš duris. Anapus durų pasigirdo krebždesys. Žmogus su amuletu lengviau kvėptelėjo ir atsipalaidavo, kai durys atsidarė ir pro jų tarpą galvą kyštelėjo ketvirtą dešimtmetį pradėjęs juodaplaukis. Jo plaukus puošė jau kelios sidabrinės sruogelės, veidas buvo suvargęs, bet tik Greywindams būdingos skaičiai mėlynos akys, liko guvios ir pilnos paslapčių. Vyriškis suraukė antakius, išvydęs svečią prie jo durų.
- Ambrozijau? Ką čia veiki, tokį ankstų rytą?
Ambrozijus tyliai atsiduso ir prsibrovė į vidų pro seną draugą.
- Tu gal iš medžio iškritai, ką? Kaip prašei, atnešiau Magijos Ministeros sutikimą, kad jums- Greywindams, tiksliau tavo sūnui Džeimsui šią rugsėjo pirmosios dieną galima King Kroso peroną pasiekti nešyklės pagalba, dėl atstumo skiriančio jus ir taip toliau. Še,- iš šlapio apsiausto skverno ištraukė popiergalį ir šaukštelį- nešyklę.
- Ach...Taip, taip...- sumurmėjo Fredas išvyniodamas raštą ir tyliai skaitydamas,- Džeimsai!- šūktelėjo vis dar skaitydamas sutikimą.
Už kelių minučių pasirodė ir vaikinukas, leisdamasis laiptais į svetainę, kur buvo tėvas ir Ambrozijus. Išvydęs seną tėvo draugą linktelėjo pasisveikindamas. Atsisukęs į tėvą paklausė:
- Taip?
- Susirink visus daiktus, nešyklės pagalba keliausi į King Krosą. Taip, Ambrozijau?- atsisukęs pažvelgė į anglą, gestikuliuojantį, kad nori įsiterpti.
- Kai ką tau turiu Džeimsai,- traukdamas iš kišenės sidabrinį amuletą tarė draugas,- tokį turi tavo brolis Igoris tiesa, tiksliau visa jūsų šeima?- pasitikslino įžvelgęs keturiolikmečio veide susidomėjimą, nors ir veidas liko akmeninis.
Greywindai visada tokie liks- niūrūs, paslaptingi, su akmeniniais veidais...Nors ir kiek jie turėtų tokių erzinančių savybių, jie visada liks ištikimais ir narsiais žmonėmis..- pagalvojo Ambrozijus duodamas sidabrinį amuletą su vilku, kuris kaktoje turėjo nedidelį safyros brangakmenį.
-Ačiū,- tarstelėjo juodaplaukis, šitaip nustebindamas abu vyrus,- saugosiu kaip savo akį,- ir išspaudė mažą šypsenėlę.
-Geraaai...- nutęsė Fredas,- o dabar keliauk,- mostelėjas lazdele, šalia sūnaus atsirado lagaminai ir narvelis su Sirena- Džeimso liepsnotąja pelėda,- sėkmės.
Džeimsas linktelėjo ir neatsisveikinęs, pasiėmė šaukštelį ir su daiktais, bei Sirena pradingo.
---
Keturiolikmetis atsirado apniukusiame King Kroso perone. Tiksliau šalia raudono it kraujas Hogvartso ekspreso. Džeimsas mažumėle sutrikęs apsidairė aplink stotį: aplinkui grūdosi daug vaikų, šei bei ten šmirinėjo tėvai, ir vyresnieji mokiniai. Netikėtai krūptelėjo, kaip pro ausis praskrido baltoji pelėda. Džeimsas per petį pasižiūrėjo į rudaplaukę merginą, šaukiančią Baltuolę. Turbūt tai jos pelėda, kuri man pro ausis praskrido-pamanė vaikinas, kuomet Baltuolė pagaliau parskrido pas šeimininkę. Nieko nelaukęs juodaplaukis prisivertė save pamiršti merginą ir pajudėjo link ekspreso. Eidamas jis jautė žmonių žvilgsnius, spoksančius į jo randą veide.
-Jau geriau į mane spoksotų, dėl pabėgusios pelėdos, o ne dėl jo..-sumurmėjo Greywindas, pirštais paliesdamas randą.
Ką gi teks priprasti prie naujo gyvenimo, prie naujos mokyklos, žmonių ir žvilgsnių. Prie žvilgsnių. Vaikinukas ranka suspaudė amuletą, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo prieš išvykdamas. Kiek palaikęs rankose, sidabrinį vilką su mėlynomis akimis, paslėpė po juodu švarku ir pagreitinęs tempą nuskubėjo link traukinio. Įlipęs į pirmą pasitaikiusią kupe išsitraukė nutrintą, piešimo bloknotą su rudu odiniu viršeliu ir įspaustomis juodomis raidėmis, skelbiančiomis tokį pavadinimą- "Šokis su Mirtimi". Atsivertęs pirmą pasitaikiusį puslapį, pagriebęs pieštuką ėmė piešti, blausioje kupe šviesoje. Pelėdą. Tiksliau tą pačią Baltuolę. Netikėtai atsidarė kupe durys ir pro jas įėjo aukštas blondinas.
-Galiu atsisėsti?
Džeimsui linktelėjus vaikinas atsisėdo ir akis įbedęs į lubas tarstelėjo:
-Aš Maiklas. Kuo tu vardu?
Džeimsas nustojęs piešti atsakė:
-Džeimsas,- ir toliau įniko piešti.
Naujas gyvenimas- pamanė juodaplaukis, įrašydamas savo incialus, kai ekspresas pajudėjo tamsoje. Štai kas manęs laukia.
Ir nieko nelaukęs šalia savo incialų užrašė tokią mintį "Nesvarbu, kas tu- ar vilkolakis ar vampyras, ar žmogus visada turėsi antrą šansą- pradėti viską iš pradžių."
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • IV kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Buvo gana saulėtas rytas, lygiai toks, kokius Donaldas Rokas Ridlis mėgo. Kings Kroso stotyje stovėjo tik su mama, kuri kaip keista, taip pat važiavo į Hogvartsą, į septintą kursą. Jautėsi labiau stovįs prie žavios panelės, negu mamos, tik kad tas nuovargio paženklintas veidas gadino įspūdį. Turėdama septyniolika, mama atrodė kaip trisdešimties. Bet nieko, ir tai praeis, visos gyvenimo žaizdos praeina. Nenorėdamas būti mamyčiuku iš pirmos dienos palietė jos ranką ir atsiskyręs nuėjo pasieškoti arba visiškai tuščios kupe, arba kupe su bendraamžiais. Žinoma, jis rado visiškai tuščią. Susikaupęs savyje prisėdo šalimais lango, išsitraukė burtų lazdelę ir ėmęs sukioti rankoje susimąstė: „Kur aš būsiu paskirtas? Kaip tėvas į klastūnyną, ar kaip motina į grifų gūžtą? O gal kaip senelė ir teta į varno nagą? Ne, nesu knygžiurkė, nors pirmo kurso magijos pagrindus ir išmanau puikiai. Cha! Kas mane mokė!“ pasididžiuodamas mintijo. Pro langus skriejant vis dar žaliems rugsėjo peizažams nenustojo krimtęsis: jei bus paskirtas klastūnynan didžiuosis tėvas, mama nusivils, jei grifų gūžton – atvirkščiai. Tik vieno niekaip nesugebėjo pagalvoti: o kur norėtų jis pats?
There was a boy,
A very strange enchanted boy.
They say he wandered very far,
Very far over land and sea;
A little shy and sad of eye
But very wise, was he.
And then one day,
One magic day he passed my way.
While we spoke of many things;
Fools and kings,
This he said to me:
The greatest thing
You'll ever learn
Is just to love
And be loved
In return.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Dar trys mėnesiai praleisti besibastant Londono gatvėmis su vaiknamiais ir žiobarų mentais užpakalyje, bet jau palikti užnugury. Dabar laikas bastytis Hogvartse. Tik, kad nežinojo kas per vieta ten, ką ji reiškia šiai mergiotei. O taip, maisto, šiltų apklotų, buvo ten su kaupu, taip išpuiko, pamiršo apie problemas žiobarpasauly, kad grįžimas prilygo širdies smūgiui, suvažinėjimui, sukapojimui ir nuskandinimui kubu.  Prisiminė, kaip prakeikė visus, kaip nenorėjo palikti tos pilies. Nors į visus žvelgė įtariai, ypač į suaugusiuosius, kai mintyse šaipėsi iš tų mamyčiukų ir verksnių, Hogvartsas tapo kažkuo panašiu į namus, o kai turi tokį koledžą kur jautiesi lyg viso pasaulio ponas... kur tau. O ten buvo maisto. Kas svarbiausia,- išsišiepusi pagalvojo, iškėlusi galvą išdidžiai eidama traukinio vagonais. Dvylikamtei kaip ir per gerai, bet čiut kas tai prikiša, dantis iškuls, dar prie priedo į akis sušnypštusi ko čia raunasi ant Grindelvaldo dukters. Na ir kas, kad benkartės. Na ir kas, kad benamės. Jiems kaip mat parodys kur gyvatės šnypščia!
 Juodose, dažiausiai liūdesiu pilnose akyse sužibo karingos liepsnelės. Antrakursė klastuolė tvirčiau suspaudė ryšulėlį- tai kas liko iš duotų reikmenų pirmam kursui. Grįžusi į gatves, saugiai paslėpė vienoje skylėje, bet matyt koks brudas ištampė šias, arba pati sudegino naktiniam lauželiui (bet ką jau ką, tą eglės medienos, slibino šerdies lazdelę saugojo kaip savo akį). Niekis, kai kurie pinigus naudoja vieta šikpopieriaus, nupirks Marinai, arba nukniauks iš kokio užsižiopsojusio varniaus knygelką ar ką. Šyptelėjo sau juodaplaukė, akimis bėgiodama koridoriumi. Akimirka ir ūmiai pastebėjo laisvą kupe. Nė nesistengdama tyliai atidaryti šios duris, o gal tiesiog taip išėjo, trankiai įėjo į vidų.
- Oj, atleisk,- visai ne atsiprašinėjimo tonu pratarė, įdėmiai nužiūrinėdama bernioką. O tą pacaniuką matė pirmą kartą, į antrakursį nešė, bet ką gali žinoti. Bendrakeleivis užsisvajovęs spoksojo pro langą, rankose vartydamas lazdelę. Pirma mintis šovusi galvon buvo: grynakraujis?
Ryšulėlį su keliomis knygomis ir kitais menkniekiais prispaudė prie dešinio klubo, negalėdama atitraukti akių nuo bendraamžio. Kad tave velniai, kaip iš kokio žurnalo viršelio nužengęs. Pamaiva gražuoliukas- antra mintis ir pirmas susižavėjimas pavirto į nemėgstamą personą. Nejučia ėmė jį lyginti su savimi, bet mintis nuvijo šalin: na ir kas? Kas iš to? Nieko.
- Ė, tu, sakyk, grynakraujis būsi? Bet žiopsai kaip purvakraujis pamatęs Hogvartso laišką,- rėžė nė negalvodama ką anas pamanys. Pakračiusi palaidus plaukus, kad užkritusi juoda, banguota sruoga dingtų iš vaizdo, bet nesulaukusi veiksmo, šią užsikišo už ausies. Nepaklaususi leidimo ar gali čia būti, atsisėdo, kojas sukryžiuodamas lotoso poza. Purvini batai. O taip, mandagumo šią minutę nulis.

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • IV kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Neilgai Donaldas besėdėjo vienas, neilgai nublizgintas plunksneles kedenosi, staiga tik trinkt kupe durelės ir įvirto kažin kokia mergiotė į raganą panaši. Dar atsiprašinėti pamėgino, lyg berniukui būtų to baisiai reikėję. Neatsisukti nuo lango ir nepažvelgti į tokią pamėklę unaras neleido: juodi banguoti plaukai neplauti, išsidraikę, dailiu kaltūnu puošė nepriekaištingai murziną veidelį, oda kadais buvusi blyški atrodo, dabar matėsi padengta geru tamsaus „makijažo“ sluoksniu, drabužiai panėšėjo į vakarinį tepaluoto traktoristo kombinezoną. Siaubų siaubas toji juodaplaukė juodaakė bebuvo. Donaldui, visad švariai rengiamam, mylimam, prižiūrimam tai pasirodė be galo baisus dalykas. Bachūriokas dar kaip bachūriokas, bet kaip mergaičiukė gali nusileisti iki tokio lygio?
-Esu grynesnio kraujo negu tu. – ramiai atrėžė tamsiaplaukis ir pridūrė – o spoksau ne kaip laišką iš Hogvartso gavęs, o kvietimą, į netikėtą vakarėlį, tamstelės apranga byloja, jog toks nusimato. – gana lengvai ironiškai nusišaipė būsimas raganius. Mergiūkštei prisėdus nusprendė pasikalbėti apie šį bei tą, visgi kad ir kaip atrodė, ogi protinga būtybė buvo, jei pirmas klausimas apie kraujo grynumą.
-pati veikiausiai iš klastūnyno būsi? – sumojo Ridliukas – į kelintą kursą važiuoji, trečią? – baisiai išstypusi ir subrendusiu veideliu juodos spalvos šalininkė jam pasivaideno. Galų gale, nemandagumui atsilygino nemandagumu, ogi stačiai išsitraukęs iš kišenės saldymedžio lazdelę ėmė kramsnoti jos galiuką, pašaipiai žvelgdamas į valkatėlės nešulį.
-ar lagaminą kokie vandalai atėmė? – menkai vyptelėjo bendrakeleivės pusėn, pasikasydamas raudonmedžio lazdele paausį it koks nevalyvas aptingęs katinas. Vienintelė mintis vampyržmogiuko neramino: jei mergiotė lekia ne į pirmą kursą, tai kur jos draugai? Nes jei tokių būtų turėjusi čionai dabar nekiurksotų purvinais batais kojas susikryžiavusi. Ir Dar: jei mergiotė gryno kraujo, o kitaip ir negalėjo būti, kur gi jos gimdytojai? Mintyk nemintijęs, o tiesa vis vien jos savimeilėje slypi.
-Sakyk ilgakase, kuo vardu būsi? - kreipinyje irgi nuskambėjo viena kita ironijos gaida, mat tą būtybę veikiau reikėtų pavadinti ilgakaltūne. ir iš kur Hogvartsas tokių valkatėlių prisigamina? Puikiai žinojo, jog ir jo paties tėvai tiesiai iš vaiknamių į pirmus savo metelius Hogvartsan traukė, tačiau vis nebuvo taip apsileidę, bent lagaminus turėjo, pinigų šiek tiek. Matė, jog pajuodėlė kokią savaitę nieko nevalgiusi, būtų davęs jis jai, visokio gero pas save lagamine turėjo, ir negaila gi buvo, bet vat principas neleido. Jei yra tokia nemandagi, tegu išmoksta pasiprašyti, be paliovos kartojo Ridliuko liūtiškasis Ego.
There was a boy,
A very strange enchanted boy.
They say he wandered very far,
Very far over land and sea;
A little shy and sad of eye
But very wise, was he.
And then one day,
One magic day he passed my way.
While we spoke of many things;
Fools and kings,
This he said to me:
The greatest thing
You'll ever learn
Is just to love
And be loved
In return.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Berniokui, rodos, sukilo pasišlykštėjimas Marinos išvaizda. Mergaitė vyptelėjo pastebėjusi jo reakciją. Vis su kreiva šypsenėle nudelbė galvą, pirštais žaisdama "atrišk-užrišk" žaidimą su purvinais batų raišteliais.
- Nepatinka mano išvaizda, nežiūrėk, mielasis,- išmurkė vos ne dainuodama melodingu balsu. Žaibiškai pakėlė galvą, akys liepsnojo įšūkiu.
- Grynesnis?! - pyktelėjo, vėliau sukrizeno,- nemanau, greičiausiai, abudu vienodai gryni, arba aš už tave labiau,- pabrėžė paskutinius du žodžius,- ką gali žinoti,- patraukė pečiais, tingėdama ironija atsakyti į ironiją. Nugara atsirėmė į atlošą bandydama kuo patogiau įsitaisyti. Tasai vaikis ko gero buvo ne iš raudonmedžio iškritęs ir iš ne kelmo spirtas, kad iškart eina prie tokių klausimų, o ne prie mandagumų ir nuobodumų kaip vasara sekėsi, ką gero nuveikei. Fe, nuobodu, banalu ir užknisa.
-Ta-aaaaip, tai ne, kaliausė,- nusižiovaudama pratarė,- trečią? Iš kurio medžio iškritai? Į antrą, nesu tokia senaaaa..- tylindama paskutinę raidę pratęsė, akimis pavydžiai nužiūrėdama kramsnojamą saldymedžio lazdelę. Pilvas gan tyliai, bet ne laiku sugurgė. Mintis apie maistą, kad ir kaip bandydama jas mesti iš galvos, vis nepasisekdavo išguiti. Net jau nebeprisiminė kada bepusryčiavo. Bet neketino prašyti to priešais sėdinčio vaikiščio ko jors užkasti, nes net neregys galėjo pamatyti, kokiam pritekliuj gyveno, bet principai neprašyti ir nemelsti pagalbos taip nusižeminant- neketino, kaip ir tada, kai anas pasipūtėlis Misteris Ironija nuleis savo snapą su sparneliais. Susiraukė pamačiusi pašaipų žvilgsnį.
- Kiek išbdraskė, kiek pati sudeginau vieną kitą kygelką naktiniam lauželiui, vienoj kitoj Londono gatvelkoj,- vis akis įsmeigusi į saldėsį, garantuojantį trumpalaikį sotumą, subambėjo. Ranka persibraukė per plaukų kaltūną. Pirštai užkibo už raizgalynės ir kvėptelėjusi ėmėsi atraizgyti tą plaukų- žuvų tinklą. Kelios plaukų sruogos užkrito ant veido, be galimybės spoksoti į nepriekaištingai švarų ir prižiūrėtą barbiną.
- Mmm, vardas? Marina, vadink kaip nori- Mar, Mari, Rina...- balsas nutyko vos dar kelios, šįsyk jau pirštais sušukuotos sruogos, užkrito ant veido,- o tu, moleli broleli, kaip man tave šaukti, prakeikti ar pavadinti?
Pro duris kyštelėjo moterėlės galvelė su saldainių, užkandžių vežimaičiu. Kreivas žvilgsnis palietė Lilę, norėjo atžariai išvyti valkatėlę, bet užsičiaupė pamačiusi šios žvilgsnį. Nusisukusi, dabar meiliu žvilgsniu dirstelėjo kito mokinio pusėn, kimiu, bet švelniu balsu paklausdama to, ką visi mokiniai atmintinai žinojo:
- Gal ko nors norėsite, vaikai?
Panelė Grindelwald lėtai pakėlė galvą, labiau sušukuotus plaukus atmesdama atgal. Akys valiūkiškai sublizgo, pastebėjusi bendraamžę klastuolę už moteriškės nugaros. Figūros nešiojama klastuoliška apranga, vien iš žvilgsnio sprendžiant, puikiai tiko Marinai Lilei. Planas chuliganas užgimė klastuolės galvoje.

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • IV kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
Donaldas klausėsi juodakaltūnės mergaitės balso, ir rodės jam, kad šis per daug melodingas kaip tokiai kapotai kalbai, kurią šioji naudojo. Jei tik būtų kieno nors, žinoma būtų daug aristokratiškesnė, tačiau dabar... valkatikė pasirodė esanti klastuolė, vardu Marina. Kaži kas išrinko mergiūkštei tokį vardą? Jei tėvai, bent tuos pusė velnio turėjo, Marina – senovinis bei kilmingas vardas. Marina, jūrų mergelė. Mintijo berniukas šiuo metu žalsvomis akimis varstydamas bendrakeleivę. Magėjo pasigirti į kelintą kursą važiuoja pats, tačiau vėliau, ne dabar. Dabar ne laikas.
-žinai ką reiškia tavo vardas? – paklausė ir nelaukdamas atsakymo, kurio žinojo vis vien nesulauks, atsakė – jūrų mergelė, va į tokią panaši ir turėtum būti. – sulig tais žodžiais raudonmedžio lazdelė atsidūrė rudaplaukio rankoje. Mostelėjęs ja į Mariną sutvarkė plaukus, ir šie bemat ėmė vilnyti nugara juodomis, stambiomis, žvilgančiomis bangomis.
-mano vardas Donaldas, būsim bendrakursiai, tik dar nežinau ar tame pačiame koledže mokinsimės, mat tėvai metus mokė mane namie, išleido tiesiai į antrą kursą. – šyptelėjo ir tada atsisuko saldumynus pardavinėjančios moteriškės pusėn, ką tik pasirodžiusios tarpduryje ir savo šleikščiai saldžiu balseliu klausiančio šimtąkart tėvams girdėto klausimo. Nors tai buvo girdėta tėvų, vaikis jautėsi pats tai girdįs jau kokį šimtąjį kartą, saldus balselis ėmė pykinti, veidą perkreipė pati mieliausia grimasa.
-ne, ponia, o dabar jau galite uždaryti duris ir eiti savo gėrio pasiūlyti kitiems – atsakė pardavėjai veikiau leisdamas jai išeiti, o ne klausdamas ar juolab prašydamas, taip parodydamas Marinai, kad galima kandžiotis ir švelnumu. Tiesą pasakius, toks kandumas netgi dar labiau erzina žmones. Nupurtęs nuo akių tamsiai rudą ilgą garbaną Ridliukas išsitraukė iš kuprinės šokoladinių varlių dėžutę ir visą ištiesė Marinai.
-imk, valgyk, pataisysiu aš tave, kad atitiktumei gimdytojų išrinktą vardą. – kažkodėl buvo įsitikinęs, jog tėvus ji turi, mat kalbėjo apie savo gryniausią kilmę. – o ir korteles gali pradėti rinkti. – norėjo dar pridurti, kad jos praverstų lauželiui ir nereiktų daugiau deginti knygų, galvoje užgimė beprotiška mintis, todėl nutylėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Donald Rock Riddle »
There was a boy,
A very strange enchanted boy.
They say he wandered very far,
Very far over land and sea;
A little shy and sad of eye
But very wise, was he.
And then one day,
One magic day he passed my way.
While we spoke of many things;
Fools and kings,
This he said to me:
The greatest thing
You'll ever learn
Is just to love
And be loved
In return.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Išpūtė akis, vos berniukas mostelėjo lazdele ir Marinos plaukai tvarkingai sugulė ant nugaros.
- Oho, kokie mes burtininkai,- prunkštelėjo, bet patenkinta ranka persibraukė per žvilgančius plaukus. Neprisiminė kada jie  buvo tokie tvarkingi. Prieš tris mėnesius? Ar keturis? Bet tai jau nebesvarbu- tie plaukai jau tvarkingi kaip priklauso. Nunarino galvą paleisdama batų raištelius. Nesitikėjo. Ji žiauriai nesitikėjo, kad kažkas padės jai, Marinai Lilei, kapstytis jos pačios pasauly.
- Dėkui,- itin tyliai sumurmėjo sučiaupdama lūpas. Bet ūmiai pakėlė galvą, veide puikavosi vypsnis,- Donaldas sakai, a? Kuris? Trumpas ar užkandinė, ar dar geriau ančiukas?- sukikeno. - Eh, nekreipk dėmesio,- mostelėjo ranka lyg vaikydama muses,- kai prisilakstai gatvėmis visko išgirsti iš tų nusmurgėlių. Eee, tiksliau žiobarų. Nors koks skirtumas, vis tiek panašūs. Antrakursis? Ar ne per gerai tau. Namie mokintis. O gal tiksliau užkandinėj?- patraukė per dantį, nes vis negalėjo išmušti sau iš dantų tos sąsajos tarp Donaldo vardo ir tos žiobarų užkandinės. - bendrakursiai, puiku, Užkandine,- nusijuokė visu ilgiu išsitiesdama per visas jos kupe pusėj sėdimąsias vietas. Atsidanginus pardavėjai ir ėmus regztis jos ir Donaldo pokalbiui, Marina pražiovavo, rakinėdamasi purvą iš panagių. Abiejų saldybės ir malonūs veidai mergaitę vimdė, norėjo juos abu išgrūsti iš čia idant to negirdėtų. Stebėjo viršuj, lubų kampe vorą, bemezgiantį voratinklį. Po to skaičiavo gėrybes pardavėjos vežimaity. Po to vėl vorą. Paskui ėmė mislyti kiek saldumynų turi tas berniūkštis savo lagaminuose. Įdomu, koks jos gynėjas būtų? Mintyse nusijuokė iš savo minčių šuolio. Nuo valgio iki gynėjų. Linksma.
- Ah, jau baigėt. Pagaliau,- atsitiesė močiutei išsliūkinus iš dvylikamečių okupuotos zonos. Stryktelėjo žemėn ir jau ruošėsi mauti pro duris link tos mergaičiukės klastuolės vogti uniformos, kai prieš akis buvo ištiesta dėžutė, prikimšta šokoladinių varlių. Sustingo sutrikusi tokiu bendrakursio poelgiu. Išsišiepė.
- Ko čia man kiši? Pasilaikyk sau, vėliau suvalgysiu, ar matai, kad esu užsiėmusi?- šūktelėjusi pradingo pro kupe duris.
Po ilgo pusvalandžio, vėl tos pačios durys atsidarė ir Marina, su nuvogta klastuoliška uniforma, išdidžiai įžengė vidun.
- Atitaisinėk kiek nori, bet nemanyk, kad bus ką. Aš irgi rankas turiu, - pagriebusi iš pat panosės siūlytą dėžutę. Atsidariusi pačią pirmą varlę, gyvūnėlį iškart godžiai suvalgė, o kortelę numetė šalia nė nepažiūrėjusi kas joje pavaizduota. Nuplauti pirštai greitai išsitepė tirpstančiu šokoladu.

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • IV kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
Donaldas ilgai žvelgė į juodaplaukę raganiūkštę, kuri jam pasirodė tokia žavinga net ir su purvinais drabužiais. Tiesa, plaukai jau dabar vilnijo nugara ir blizgėjo it juoda naktis.
-Juodukė... – tylomis sušnabždėjo berniukas klastuolei išbildėjus pro kupe duris. Likęs vienas susimąstė, truputėlį pažaidė akių spalva, galiausiai palikęs jas pilkai žalsvas pažvelgė pro langą, maksimum kelionės liko kokios penkiolika minučių. Per vieną iš jų Ridlis persirengė, o likusias laukė sugrįžtant Marinos. Šioji pasirodė praėjus dar kelioms minutėms. Pačiupusi pasiūlytas varles išsitepliojo šokoladu, keista, tačiau ir tai žavėjo išdidųjį liūtą.
-ką, aš tau į kokį švilpį panašus, kad imčiau pamokslauti dėl to, jog kažkkokia višta nesugebėjo išsaugoti savo uniformos? Vadinasi tiek ir verta jos tebuvo. Vsio, rinkis šmutkes, atvažiavom. – baigė savo prakalbą atsistodamas bei džentelmeniškai ištiesdamas mergaitei ranką įsikibti. Kita ranka susirinko lagaminus, ir su naująja drauge, ar gal geriau galima būtų įvardyti, simpatija, patraukė prie durų.
There was a boy,
A very strange enchanted boy.
They say he wandered very far,
Very far over land and sea;
A little shy and sad of eye
But very wise, was he.
And then one day,
One magic day he passed my way.
While we spoke of many things;
Fools and kings,
This he said to me:
The greatest thing
You'll ever learn
Is just to love
And be loved
In return.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
Maumydama šokoladines varles tyliai, bet išėjo taip, kad per daug garsiai numykė į bendraamžio pastabą. Po to rankas nusivalė į kupe sėdynes, nusijuokdama.
- Šmutkes?- sukikeno,- jai tik reiktų man jas rinkti ir labai ieškoti, tai jo, galėčiau,- malė liežuviu net nemąstydama ar pasakė kažką protingo, ar linksmai nusišnekėjo. Bet,- mintyse patraukė pečiais pamanydama,- koks skirtumas? Bet akimirksniu juokas užgeso, o tamsios akys susiaurėjo, pavojingai prisimerkė.
- Višta? Apie kurią šneki? Apie mane ar apie tą kvailelę iš kurios tą uniformą pavogiau? - spygtelėjo. Susierzinimas ir įsižeidimas buvo justi Marinos balse. Tad nežinodama tiesos, neįsikibo pasipūtusiam bendrakeleiviui, šią minutę vaidinančiam didžiausio muilo baliaus džentelmeną, į parankę. Tik išdidžiai nužvelgė dvylikamečio persirengtą Hogvartso mokinio aprangą ir iškėlusi galvą pirma išėjo iš kupe į sausakimšą nuo mokinių vagono koridorių. Čia ir dingo visas vaizduojamas kilmingumas, nes iš mergaitės pusės pasigirdo keiksmai, vienas kitas grasinimas, idant užsižioplinęs pirmakursėlis pasitrauktų iš kelio. Alkūnėmis ir kojų mindžiojimais Marina Lilė skynėsi kelią, palikdama bendrakursį bernioką už nugaros. Atrodė lyg šis jai nerūpėjo, nors mintys buvo užkimštos tos asmenybės nagrinėjimu. Kodėl? Donaldo akyse pamatė tai ko mažiausiai tikėjosi. Nebuvo kvaila, bet jo jausmams neketino atsakyti. Tegu pasikankina, ot užsiėmimas pabus. Bet to, jie tik vaikai!

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
Prieš devynerius metus irgi čia stovėjo. Pirmąsyk. Tuomet dar būdamas žioplu vaikiūkščiu, visiškai nepažįstančiu Anglijos, o tuo labiau Londono ir gyvenimo, kurį rasiąs Hogvartse. Tas laiškas viską apvertė aukštyn kojomis. Tie dveji metai po mokyklos baigimo taip pat.
Nykščiu perbraukęs per lagamino rankeną, primerkė akis dairydamasis pažįstamo silueto. Tačiau King Kroso stotyje, prie pertvaros skiriančios devintą nuo dešimto perono, Džeimso nebuvo nė kvapo.
- Dėl Merlino meilės, tikiuosi, nevėluosi,- sumurmėjo pats sau, apžvelgdamas platformą. Dviem jaunutėms, dar mokyklinio amžiaus žiobaraitėms pagaliau užsisukus, dvidešimtmetis lyg niekur nieko nudrožė tiesiai. Viljamso ausims pagavus ankstyvų mergaičių šnabždesius, nėrė į sieną, senąjį, žiobarišką pasaulį palikdamas sau už nugaros jau aštuntąjį kartą. Pasauliui trumpam išnykus, jis ir vėl sugrįžo. Kaip ir prieš tris metus, paskutiniais septintaisiais mokinio metais, devintą su trim ketvirčiais peroną rado skęstantį ramybėje. Perone tiek žmonių lyg po karo, bado, maro ir caro, jokių pelėdų ūbavimų, vaikų krykštavimų, vyresniųjų šūksnių, globojančių tėvų rankų ir baimingų pirmokėlių žvilgsnių. Tyla net spengė ausyse. Net vertė nejaukiai jaustis taip triukšmą ir veiksmą mėgstantį Luką, kuris... ir vėl atvyko per anksti. Kaip senais gerais laikais, hm?,- bandydamas tramdyti betįstančią šypseną pamąstė. Gera grįžti į pažįstamas vietas po ilgų klajonių. Po šitiekos...
Lagaminą su Garmo narveliu pastatė šalia kojų, o rankas sukišo į ochros spalvos megztinio kišenes, vienoje iš jų užčiuopė nutrintą gluosnio lazdelę, anksčiau priklausiusią jo žmonai, kitoje - apdaužytą žiobarišką telefoną, išgyvenusį ne vieną kritimą ir ne du, visiškai netinkantį šiam pasauliui. Jis suvibravo. Ragelio ekrane švietė Sebastiano Grigo vardas. Džonas iškart nė nežvilgtelėjęs kišenėje nuspaudė atmetimo mygtuką ir ištraukė ranką. Ne dabar.
Po kurio laiko stotį užplūdus žmonės, pilkaakis su nedingusia šypsena veide pradingo jų minioje. Net dulkės negalėjo pasakyti kur jis – platformoj ar Hogvartso eksprese.
Aš grįžau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Džonas Lukas Viljamsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
-Tu beprotis, - augalotas juodaplaukis trenkė kupe durimis taip, kad mediena subarškėjo. Tarpduryje pasirodė dvidešimties metų vyras, vilkintis juoda striuke. Jo dviem randais pažymėtas, griežtų formų veidas su trumpa barzda, kūrė atšiaurų įvaizdį.
- Tik neskiesk, kad nebuvo kito varianto,- suniurzgė, narvelį su pelėda ir lagaminą, prištabeliuotą asmeninių daiktų, pastatydamas ant kupe sėdynių. Paskui save duris užvėrė batu. Šiek tiek sprandą pasuko draugo pusėn,- tu visada jį surandi.
Vos sugebėjo klestelėti vieton, traukinys pajudėjo Hogvartso link. Lututė, neseniai ramiai tupėjusi narvelyje, ėmė blaškytis, snapu kapoti virbus, šiaušti plunksnas. Džeimsas piktu žvilgsniu dėbtelėjo paukščio pusėn, lyg bandydamas akimis nužudyti gyvūną. Nimfa praminta lututė suklapsėjo akimis, bet neužtilo. Dar labiau trikdydama tylą ėmė ne tik sparnais plakti orą, tačiau ir ūbauti.
Silencio,- nukreipta juodalksnio lazdelė užkišo triukšmautoją. Ranka su juoda grandinės tatuiruote burtinišką įnagį paslėpė vidinėje odinės striukės kišenėje.
- Jei nesurasim adresato, aš ją užmušiu, - pranešė atremdamas pečius į atlošą. Pelėdos ūbavimas vis dar skambėjo ausyse kaip sava išpažintis šaltoje Koukvorto bažnytėlėje.
Kas galėjo patikėti, kad po šitiekos atgalios grįžinės Hogvartsan? Net sukirto lažybas su Vilija Ragnvaldson, statydamas už savo negrįžtuves. Aišku, dumštrangietė būtent šią akimirką laimėjo... bet ar tai užskaitoma Godriko Daubos kapinaitėse pūvančiam lavonui? Dabar vaikinui teks saugoti ne tik Džono užnugarį, bet kartu papildomai ir savo. Jei buvę draugai sugebėjo išsilaižyti žaizdas, išsikrapštyti iš apkerėjimų, likusių po Demonų mūšio, sužinoję, kad jis gyvas ir dar grįžta, tikrai mielai norės pasmaugti vietoje. Jei sugebės atpažinti. Praėjo dveji metai, iš paniurusio paauglio, lakstančio Hogvartso koridoriais, patapo jau retai kada emocijas slepiančiu, bet santūriu vyru, bėgiojančiu pogrindyje bei jau nebesuskaičiuojančiu savo aukų skaičiaus. Įsimintinos šviesiai mėlynos akys, amžinų transfigūracijos kerų klasei priklausančio burtažodžio dėka virto tamsiai rudomis. Dešinę akį vagojantį randą papildė ir ilgas, nuo kaklo iki kairio skruosto vidurio besitęsiantis. Pakito drabužių stilius, užsiaugino barzdą. Pasikeitimų yra, tačiau atpažinti galima... ypač, jei išgirstų vardą su pavarde. Tylus atodūsis užstrigo rudaakio gerklėje. Ne kartą su Luku tarėsi, svarstė faktą, ar nereikėtų kaip senais gerais laikas prisidengti po pseudonimais? Sutvarkytų vieną kitą reikalą ir išvyktų kaip tipiniai keliauninkai. Nei jam, nei pilkaakiu nebuvo saldu grįžti į paauglystės namus. Bet... Pinigų stygius padarė savo. Abiems Greywindams likus be žvangančių, teko ieškotis neoficialaus darbo, bandydami neatitraukti nereikalingo dėmesio į save. Rado ir vėl tapo kažko didesnio šunyčiais. Seniau kėravojosi su Slapstūnais ir Amžininkais, dabar tapo kažkokio turtingo burtininkėlio samdiniais. Apie naująjį jų užsakovą nieko nežinojo, išskyrus jo norą, kad jiedu keliautų į Hogvartsą su tikrosiomis tapatybėmis. „Nepatinka?“ – tuomet Džono persiųstame buvusiam grifui laiške rašė tarpininkas, pagal Sebastiano Grigo koordinates Viljamso rastas Dublino „Goblino akies“ magų smuklėje, - „Susiraskit kitą. Norit pinigų? Keliaukit su savo vardais.“
Čia ir pasibaigė diskusijos dėl slaptyvardžių. Rizika jiems jau įprasta dalykas kaip mirtis pašonėje.
---
- Bijai mirti?
- Bijau, kad jie neišklausys manęs iki galo ir paskers lovoje kaip tavo žmoną, Lukai. – prikimusiu tonu tarė,- Hogvartsas mūsų abiejų neliauka.
- Prisipažinsiu, aš irgi. – Džei prišauktas liūdesys kitui niekur nedingo,- Visi padvėsė, o tik mudu likom gyvi. Tai gąsdina.
Vaikinai karčiai nusijuokė.
- Keliausim ten myždami į kelnes?
- Kaip senais gerais laikais, bro,- nelinksmai nusišypsojo Viljamsas pakeldamas ugninės stiklą,- ir eilinį sykį šoksim su Mirtimi,- pastatęs tuščią stiklą pabaigė.

---
Arba Hogvartsas mus užmuš, arba mes jį.
Pro langą skriejo vaizdai. Miškai keitė laukus, laukai miškus, šie gyvenvietes. Tūkstančius kartų matyta panorama kėlė neaiškias emocijas – ar pyktį, ar nostalgiją, ar baimę, ar savęs gailėjimąsi – nesuprato. Jie pasieks Anglijos kerų mokyklą ko gero tik pavakare. Dar daug lauko, iki tol kol baimė ir jaudulys sukaustys kūną, o burna išdžius. Kupe vyravo tyla. Trumpam. Greywindas primerkė akis, galvą atremdamas į sieną. Jis pasiruošęs klausytis.
- Iš ko mes galėjome rinktis?

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Nelijo. Nešvilpavo vėjas. Bet dangus buvo apsiniaukęs, nors tu ką. King Kroso stoties, devinto su trimis ketvirčiais perone grūdosi masės burtininkų, lydimi pelėdų ir vaikų klyksmų. Eilinė rugsėjo pirmoji. Bet ji greitai pasibaigė, kuomet kupe durys atsidarė su trenksmu.
- Išlauši dur,- pakėlęs pilkas, skvarbias akis nuo nuodų receptų jau norėjo nekaltai patraukti per dantį, bet urzgiantis tonas sakė geriau to nedaryti.
- Tu šiandien prastos nuotaikos, seni, - atsiduso, rankas sunerdamas už galvos bei kojas užsikeldamas ant savo palei grindis besivoliojančio lagamino. Skėstelėjo alkūnėmis, išspausdamas silpną šypseną.
- Yra. Arba likti su pinigais arba be. Pas mus taip švilpauja vėjai kišenėse, kad man atsibodo jų klausytis. Mums reikia galeonų, Džei. Karas išmelžė paskutinius skatikus,- šviesių plaukų savininkas po pauzės pridūrė,- pats žinai.
Būti elgetai buvusiam švilpiui nebuvo naujiena. Jis pats, vos įstojo į Hogvartsą ir jo tėvukas neužvertė kanopų, kiekvienais metais visą rugpjūtį prieš mokslo metus pardavinėdavo rankinius laikrodžius gatvėse. Kartais juos vogdavo, kartais pats taisydavo rastus vaikų globos namuose. Kol pakankamai prisirinkdavo, paslapčia bėgdavo iš globos į gatves, į savo pardavinėjimo plotus. Daug neuždirbdavo, ką ten jau, knutus. Be laikrodžių dar vedžiodavo užsilikusius turistus ar paklydėlius po Londoną. Dosniausieji atsilygindavo. Pinigų nepriteklius tuo metu buvo kasdienė vaikio realybė. Tokia, kuri išmokė bet kokioje problemoje rasti bent jau po du sprendimo variantus bei padėti kitiems kenčiantiems. „Padėk kitam ir tavo pagalba vėliau ateis kaip atlygis“ tapo Džonui pagrindine taisykle ir atrodo viena iš paskatų kodėl pateko į Švilpynės koledžą. Laikui bėgant šie principai pravertė ir Nebyliajame kare, nors kai kuriuos teko apkarpyti. „Visąlaik geriečiu nebūsi“- mėgo kartoti.
- Tuomet aš apsimesiu, kad nieko nemačiau,- viena ranka, papuošta grandinės tatuiruote, užvertė žalojančių eliksyrų vadovėlį ir nustūmė sau nuo kelių. Pelėdą užtilo. Ačiū Merlinui. Pilkaakio laplandinė Garmas nužiūrėjo Nimfą tarsi sakydamas: „be reikalo kėlei čia scenas. Tavęs niekas neišgirs.“
- Merginos ir merginos,- pašaipiu tonu pradėjo,- mes patys laisvai galim pasirinkti kurią, bet užduotis ta pati – pasirūpinti jos apsauga. Pagal tą tarpininką, tai didžiausio atlygio verta užduotis.
Visas šitas reikalas dvidešimtemčiui nepatiko. Seniai jau užkasė norą kitam padėti, seniai jau nebuvo tuo švilpiuku, karas viską išplėšė. Draugus, viltį, meilę, žmoną ir negimusį kūdikį. Tik dvidešimt, o jau neša skausmo naštą. Sunertas rankas ištraukė iš po galvos. Ant dešinės bevardžio piršto sublizgo paprastas auksinis žiedas. Galbūt dėl tos naštos jam patiko žaisti su ugnimi: lįsti, draskyti, traukti pro dantį. Tik taip užkamšydavo skylę viduje, tik taip primiršdavo faktą, kad iš jo šeimos likę tik pelenai. Džeimsas gėrė ir rašė; Areina, kuri buvo vienintelė Greywindų narė neturėjusi talento kažkuriam menui, bent jau pasislėpusi senuose magijos vadovėliuose bėgo nuo blogybių; jis pats – lindo pavojui į akis bei rinko savo ir kitų prisiminimus. Taip likę Greywindai kovojo su skausmu. Grįžimas į Hogvartsą primintų ką po jo rado ir prarado.
Džeimsas taip ir neuždavė klausimo, kodėl jis įsėdo į ekspresą. Pagal judviejų planą, be samdinystės ieškosis ir oficialų darbų: Džei bandys gauti kokią nors vietą mokykloje, o pačiam, ką tik išėjusiam iš Magijos ministerijos, teks ieškotis uždarbio Londone. Tai ko purvakraujui lįsti į Hogvartsą, kai tikslas ne toje pusėje?
- Galim rinktis iš Melijandos Julijos Lorijan ir Emilijanos McWelle,- vartydamas žiedą tarp pirštų pratęsė nutrauktą kalbą. Baisiai norėjo, kad tie vardai nieko nereikštų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Džonas Lukas Viljamsas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 365
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
Paniręs savose mintyse, Igoris įlipo į traukinį. Birželį tapęs hilieriu praktikantu, jis dažnai mąstydavo ar bent taip manė. Galima sakyti, kad tai jo normali būsena buvo.
Igoriui priskirtos palatos vedėjas, senas hileris Derylas Gvudelas pamatęs, kad dvidešimtmetis esąs laisvas, jau atlikęs darbą ligoninėje, užduodavo namuose dar dvigubai daugiau padirbėti: tai pagal aprašytus simptomus atpažinti koks yra įkandimas, kaip tai išgydyti...ir darbų pabaigos nesimatydavo, o kur dar naktiniai budėjimai. Dirbdamas ir mokindamasis Šv. Skutelio ligoninės antrame aukšte- Chirurginiame skyriuje- Igoris nebūdavo laisvas nuo darbų net ir per pilnatis. Jo skyriaus bendradarbiai greitai susigaudė kokio plauko yra garbanius. Nieks Igio neišmetė laukan, nors sužinojo, kad tasai esąs užregistruotas vilkolakis. Hileriai pastebėję, kad Lorijanas yra užsispyręs ir iki kaklo  paniręs į magišką mediciną, leido jam pasilikti praktikantu, už tai jie skyrė vilkolakiui papildomai padirbėti- įkalbinėti asmenis, kuriems buvo įkasta vilkolakio, ir  per pilnatis sutramdyti paverstuosius. Prigirdydavo stipraus Antivilkinio eliksyro (kad net pasibaigus pilnaties savaitei miegodavo kelias dienas it užmuštas) ir paleisdavo tramdyti bendrarūšių.
Tačiau nuo pat pirmos darbo dienos ir tikrai iki pačios paskutinės dienos Igoris buvo ir bus akylai stebiamas. Būdavo apkerėjamos tam tikras palatos, kad neįeitų tenai Lorijanas. Jis niekada nebūdavo vienas - hileriai metė visą apsaugą, kad nei vienas asmuo esantis Skutelio ligoninėje nepavirstų vilkolakiu. Kartais, netikėtai Igoriui tekdavo išgerti Tiesos eliksyro ir atsakyti į klausimus ar ko nors nepavertė. Visa tai išvargindavo Igį, tačiau pastarasis tvirtai laikėsi ir negriežė dantų ant hilerių.
Rudaplaukis nužingsniavo koridoriumi, ieškodamas laisvos kupės. Gyvos mėlynai pilkos akys tyrinėjo kiekvienas duris, o hileris praktikantas jau įsivaizdavo, kaip atsisėda kupėje ir išsitraukia popiergalių krūvą iš odinio krepšio, kurio petneša stipriai nuspaudė Gabrielio petį. Kas ir labai netikėtai priminė vieną klausimą "kaip išvirti Kraujo papildomąjį eliksyrą?"
Igis giliai atsiduso ir užvertė akis į lubas.
Jis turi žinoti atsakymą. Turi. Tačiau neprisiminė. Suniurzgė. Ir kodėl būtent šis eliksyras jam prisimiršta, kai yra jam vienas svarbiausių ir reikalingiausių?
Būtų toliau laužęs galvą ir kartu ieškojęs kupės, jei ne balsai. Į vieną nebūtų kreipęs dėmesio, bet į antrą -visgi, jis turėjo praeiti tą kupę, bet mintis, kad jis gali būti gyvas...
Širdis kadaise pripildyta pykčio, dabar stipriai plakė iš trapios vilties.  Negi tu gyvas? Tačiau likęs protas įkyriai priminė visus įvykius: Demonų metro, Demonų mūšį. Tu turi ant jo pykti. Jis žinojo tiesą, bet tau jos nesakė. Jis tik suskis, kuris gelbsti tik savo sėdimąją. Vedmainis. Jis pragrobė Melą. Jis žuvo.- mintys it karuselė sukosi rudaplaukio galvoje. Tačiau Igoris pabandė suabejoti, jo švilpiška širdis reikalavo atleisti tam buvusiui grifui, nors galbūt ir mirusiam, o galbūt vis dar gyvam. Igoris sudvejojo: kas jeigu iš viso toj kupėj nėra Greywindo ir jis tik gaištą laiką su savo kvailomis mintimis? Turi pernelyg daug darbo, kad stoviniuotų prie kupės ir klausytųsi ką kiti kalba ir pats prisimintų praeitį. Gabrielius jau buvo bežengęs į šalį, kai išgirdo du vardus.
-Ką tu čia veiki?- greitai nuspaudęs rankeną iš nuostabos sušvokštė praktikantas tiesiu taikiniu pamatydamas kupėje rudaakį dvidešimtmetį, ir tik po to suvokė, kaip Džeimsas pasikeitęs- tik kvapas bemaž liko toks pat. Baikit. Baikit visi keistis. Dabar tu, prieš tai Emi, Ašas,- jau norėjo garsiai pasakyti, tačiau ištarti žodžiai buvo kitokie,- Džeimsai? Kurio velnio tu dar gyvas?

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 306
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
Metai bėgo. Paliko neišdildomas žymes visur, kur tik buvo įmanoma - akyse. Veide. Drabužiuose. Gatvės grindinyje. Žmonių šurmulyje. Stoties dūmuose. Lagaminuose. Atodūsiuose. Tik,rodos, Devinto Su Trim Ketvirčiais perono  pakeisti net laikas nebuvo pajėgus. Kaip ir prieš devynerius metus, taip ir dabar Hogvartso ekspresas stovėjo ramus, pasiruošęs gabenti mokinius. Peronas buvo kupinas džiugaus jaudulio, liūdesio ir vilties. Vilties, kuria ji gyveno pastaruosius metus.
Carol vaikštinėjo tarp vaikų ir tėvų, globėjų, senelių ir ūkaujančių pelėdų. Gėrė į save visur tvyrantį džiugų jaudulį. Dūmai gobė peroną, palikdami privatumo atsisveikinimams. Pati tarp šių dūmų malėsi prieš trejus metus. Dabar, būdama dvidešimties, vargiai suvokė faktą, kad praėjo tiek daug laiko nuo jos pirmosios kelionės, tačiau jautė kiekvieną sekundę tų metų, kuriuos leido viena. Ji nematė net Ašo, o jis, kad ir kaip nesinorėjo pripažinti, buvo jos atramos taškas. Nors nešiojo Vaildingų pavardę, šiai šeimai nepriklausė jau kuris laikas.

Jai sunkiai sekėsi ištverti vienai. Pinigų turėjo pakankamai, tačiau žudė nieko neveikimas ir vienuma. Kai nėra ko laukti. Nėra ko ilgėtis. Nėra ko tikėtis. Mirtininkai tebuvo pakeleiviai, o ji juos priėmė kaip šeimą. Džei dingo. Ridliai pasimetė. Igorio su seserim nematė nuo mūšio pradžios. Kiek pati skaitė šykščias naujienas laikraščiuose, buvo ir daugiau dingusių. Tačiau sensaciją užpustė trijų metų sunkumo dulkės. Atsirado kitų. Inicialai nugrimzdo į praeitį, į dingusių be žinios/pripažintų mirusiais žmonių suvestinę. Pasaulį valdo skaičiai. Tačiau Ašas.... Jo tikriausiai nebėra gyvo. Carol puikiai žinojo, kad jis, turėdamas norsmenkiausią viltį ją surasti, ieškotų. Tačiau praėjo treji tušti metai.
Ir vėl rugsėjo pirmoji, kertinis akmuo visų, kada besimokiusių Hogvartse, istorijų. Liaunas siluetas tykiai nardė tarp dūmų, klegesio, juoko, baimės ir jaudulio. Caroline Wilding beveik nepasikeitė. Tebebuvo aukšta, kaulėta ir liauna kaip mergytė, tik veidas bylojo apie tai, kiek laiko ši būtybė gyvena. Akys buvo tuščios. Nei liūdnos, nei šaltos, nei linksmos.
Ji tiksliai nežinojo, ko čia atėjo. Pasimalti tarp žmonių - taip sakė sau, kaip ir kaskart, kai išeidavo viešumon. Iš tikrųjų ji paslapčia tikėjosi sutikti kažką iš tų, kadaise buvusių tik iki pažįstamų ribos, tačiau dabar reiškiančių daug daugiau. Tačiau sau to nepripažino.

Bespalvės figūros, bejausmiai veidai, pilki apsiaustai, sumišę su garvežio dūmais.

Ir nieko iš tų, kurių ji ieškojo.
Nieko.

Pasigirdo švilpukas. Carol apsisuko. Viskas, nebėra ką čia veikti. Kaip okeano banga, tėvai siūbtelėjo vagonų link, šaukdami atžaloms paskutinius nurodymus ir į rankas kišdami pamirštus daiktus. Mergina taip pat nejučia žengė arčiau. Ir dar vieną žingsnį. Tenorėjo prisiliesti prie ekspreso - nors oda pajausti tą džiugų jaudulį, kurį jusdavo kasmet. Nuspaudė rankeną. Į kvėpavimo takus plūstelėjo su niekuo nesupainiojamas Hogvartso ekspreso kvapas. Po daugelio vienišų mėnesių mergina pagaliau pasijuto ne viena. Ji nespėjo apsisukti ir išlipti. Po kojomis suvirpėjusios grindys pranešė, kad traukinys jau pajudėjo.
Caroline sutriko. Ką ji veikia traukinyje, pilname mokinių, keliaujančių į vietą, kuriai ji pati daugiau nebepriklauso? Na, bet ką padarysi, traukinys nesustos. Greičiausiai gaus pasivažinėti iki Hogvartso ir atgal. Na o kas jai jaunai netekėjusiai. Vis tiek nieko gyvenime neveikia. Padirba kelis mėnesius dienom ir naktim, o po to leidžia sau valandų valandas slampinėti po miestą ar tiesiog sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką taip stumiant laiką.
Kaip ir prieš trejus metus, patraukė tolyn koridoriumi dairydamasi tuštesnės kupė. Iš nugaros ją laisvai galėjai palaikyti mokinuke, o veidas slėpėsi šešėlyje, tad niekas per daug ir nesigręžiojo. Būtų ji ėjusi ir praėjusi iki pat traukinio galo, kur paprastai būdavo mažiau moksleivių, o jei ir daug, tai vyresnių, mažiau triukšmo keliančių. Tačiau traukinio dundesyje ir žmonių šurmulyje išsiskyrė keli balsai. Keli pažįstami, iki gyvo kaulo žinomi balsai. Užsimerkė ir atsimerkė. Ji negalėjo to tikėtis, negali būti, kad jie čia. Tačiau tikėjosi.
Carol sustojo, pasisuko į stiklines kupė duris. Trys žmonės, trys vaikinai, jau per dideli važinėtis šiuo traukiniu. Vienas nematytas, tačiau neatrodė, kad svetimas. Galbūt į panašius reikalus įsitraukę laikui bėgant tiesiog pajaučia vienas kitą, ne? Ir du žinomi.
 - Ir ką gi mes čia turim,- neatsiklaususi, net nepabeldusi atitraukė kupė duris. Akys atgijo, smigo į kiekvieną iš buvusių ten. Tačiau balsas tebebuvo abejingas.- Tai visgi nekurie, pirštais nerodysim vardais neminėsim, tikrai mėgsta spektaklius... O aš jau susirengiau tavo kapą nurodyta spalva dažyti. Tik bėda, nebuvo tokio...- Caro reikšmingai nutilo, mėgindama panaikinti gumulą gerklėj, trukdantį kalbėti. Ne mėlynos, kaip anksčiau, rudos akys darė jauną vyrą panašų į kažką, kažką, ko ji nesuvokė, kažką, kažką tokį pažįstamą ir taip trikdantį.
Vėlgi, neatsiklaususi nudrožė tiesiai ir įsitaisė ant laisvos sėdynės priešais nepažįstamąjį.
  - Aišku, malonu matyt, jau maniau gyvų nelikę,- svetimas merginos tone išgirstų gryną sarkazmą ir nieko daugiau, tad tik gerai ją pažįstantys galėjo suvokti, kad pasakyti žodžiai nėra ironiški.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
Traukinys pagaliau išvažiavo į nurudusius laukus. Ratai tratėjo, dundėjo, net čia girdėjosi. Virš vagonų tįso balta dūmų grandinėlė.
Lorijan ir McWell. Pastaroji negirdėta, bet Mela... Taip troško neišgirsti pažįstamo vardo. Nusivylimas užgraužė negyvai.
Džonas buvo teisus. Jiems reikėjo pinigų, net nesvarbu iš kur. Stipriau sučiaupė lūpas. Pripažinti savo klaidą, nenorėjo. Negi nebuvo kitokio pasirinkimo? Oficialus darbas ir buvo vienas iš pasirinkimų, bet atgrasus. Keistas. Nemielas. Su gausybe taisyklių. Pasirodo, laisvas gyvenimas jiems patiko, liko įaugęs. Reiškias, mažai dar dega, jei nesikrato, nors ir nepatenkintai murma.
- Spėsiu,- tarė, nagu krapštydamas panages,- tu sutarei saugoti Lorijan,- nuobodžiaujantis tonas išdavė, tokioms situacijoms esant dažnoms.
Ar kada šis žmogus baigs nuspręsti už kitus?
Kažkas už durų sustojo. Nespėjus Rafaeliui atsisukti, jos atsivėrė. Tarpduryje išdygusi figūra prašneko.
Per tuos metus buvęs grifas sau neleido prisiminti paliktųjų čia, Hogvartse. Tai pernelyg blaškė. Tai buvo pernelyg skaudu, ypač sužinojus išmėsinėtą, tikrą tiesą. Tada gimdavo šiokia tokia kaltė. Bet tik kartais. Ir tik kai kurių atveju.
Tos mėlynai pilkos akys įsodintos nevaikiškame veide, apžėlę skruostai, suvyriškėjęs tonas ir prisiminimai atsklidę su juo nepriklausė tai kategorijai. Ne, dėl Igorio Lorijano Greywindas nejautė kaltės. Bet užtat keistą nerimą.
Dantys užstrigo tarp dantų.
Tarpduryje tikrai stovėjo pažįstamas snukis.
Igis ištarė jo antrąjį vardą, vėl paklausė. Švilpio balse žaidė švokščianti nuostaba. Kada paskutinį kartą tai girdėjo? Gal pamotei parodžius linkučius, o gal vienaragius?...
- Nežinau.
Patikėk, aš pats stebiuosi.
Ko jau ko, bet pokalbio iš įbrolio tikrai nesitikėjo. Žinant jų paskutinius susitikimus, galėjai guldyti aršias dramas ir naujus kerų pliūpsnius. Bet šitai? Sėdėjo apšalęs. Šiek tiek ranką nuleido lazdelės adresu. Susimėtė žvilgsniais su Džonu. Įprotis. Smilkiniuose tvinksėjo kraujas. Ko tikėtis?
O tada prasidėjo.
Durys darsyk trenkėsi ir ji įėjo.
Ar širdis dar gali labiau nusmukti nei batų kulnai ir pragaras? Tą akimirką nesuvokė kas vyksta - ji įžengė ir tiek, ėmė kalbėti.
Kodėl jie kalba?
Per visą tą laiką, juodaplaukis keistai tylėjo, o lūpose žaidė  neįprasta, romi šypsenėlė. Ji tarsi sakė: "Dabar kapas tikrai bus, pažadu. Mums abiemis."
Tas vienas žodukas voliojosi ant liežuvio, bet nei mintyse, nei garsiai jo neištarė.
Aišku buvo tik viena, kad su Igorio atėjimu prisilititavo, bet su Caroline Wilding... sunku apsakyti. Jis atgijo. Vos juntama kaltė irgi.
Mergina visdar buvo kaulėta. Ilgi, garbanoti, varno plunksną primenantys plaukai gražiai rėmino jos veidą, primindami biologinės motinos įsvaizdavimą. Elegancija ir kažkoks neužčiuopiamas moteriškumas neišsitrynė per šiuos metus. Carol buvo bemaž indentiška savo anktesnejai kopijai... o gal ne?
Lututė pabudo. Ji ir vėl ėmė ūbauti, šįsyk atkreipdama dėmesį kitur. Traukinys stojo. Džeimsas kilstelėjo smakrą. Jie ne Kiauliasodyje, jie laukuose, iki pilies dar toli. Nerimas prišliaužė arčiau.
Kupe pasidarė ankšta.