[Eliotas Llewellyn]

Pagaliau! Ar jie išties važiuoja į Hogvartsą? Atrodė, kad ši nuostabi akimirka niekada neateis. Žinoma, Eliotas jau paseno ir beveik pražilo, bet vis tiek jie vyksta į mokyklą, kur mokysis magijos. Galvoje vis dar sukosi mintis apie tai, kad reikės sukurti tokią magiją, kuri visas žinias automatiškai sukiša į galvą. Vis dėlto pirmiausia reikia ten nuvažiuoti ir viską gerai ištyrinėti. Laukė gausybė nuotykių, ir būsimas pirmakursis (jau tuoj!) nekantravo visus juos patirti. Mielai tai darytų su šalia sėdinčiu dvyniu, tačiau jis atrodė toks įsitempęs ir netgi liūdnas, kad nežinia, ar pavyks kažką kartu nuveikti. Eliotas nenorėjo gaišti daugybės valandų ir dienų linksmindamas Oliverį. Jam ir pačiam teks susirasti įdomių veiklų.
- Bus smagu! - atsakė išgirdęs tylius brolio žodžius. Žinoma, Oliveris tiek draugų, kiek planavo turėti pats, nesusiras, bet tai nereiškia, kad visą laiką turės liūdėti. Jie galės ką nors nuveikti ir kartu. Tik apmaudu, kad tėtis neleido pasiimti šluotos. Kam rūpi kažkokios mokyklos taisyklės, kai turi šluotą, kuria galima skraidyti.
- Juk turime pelėdą. Visada galėsi parašyti mamai ir tėčiui, - toliau drąsino brolį Eliotas, tačiau neabejojo: jam Hogvartse taip patiks, kad Oliveris išties gali likti pamirštas ir atstumtas.

[Hestijas Mullins]

   Vasara kažkaip labai greitai praėjo. Hestijas negalėjo sakyti, kad nesidžiaugia, visgi buvo pasiilgęs tų kelių savo draugų, su kuriais kartu eidavo į pamokas. Tačiau taip pat buvo šiek tiek liūdna. Berniukas norėjo dar kiek pasidžiaugti laisve veikti tą, ką nori ir šiltais orais, nes vykimas į Hogvartsą reiškė tik vieną - artėjo šalta šalta žiema.
  Kiek pasivaikščiojęs po traukinį, Hestijas išgirdo, kaip vienoje kupe kalbasi keli vaikai. Kalbėjosi tyliai, todėl švilpis negirdėjo apie ką, tačiau galėjo prisiekti, kad balsus girdėjo.
- Atsiprašau, galima prisėsti? Visur kitur užimta... - paklausė įkišęs galvą. Taip, dar buvo daug laisvų vietų, tačiau Hestijas labai norėjo susirasti daugiau draugų, nes jų turėjo vos kelis. O pripažinti, kad taip bando susirasti draugų, nes kitais būdais nesugeba, nenorėjo. Tad liko tik melas.

[Oliveris Llewellyn]

Aišku, Elioto nusiteikimas buvo visai kitoks. Oliveris puikiai žinojo, kad brolis labai laukė šitos kelionės, tad nenuostabu, kad dabar nekantrauja. Tik buvo kiek apmaudu, kad pats jaučiasi visai ne taip. Noras tapti panašesniu į brolį vis aršiau užėmė vietą berniuko mintyse, tačiau tai buvo ne taip paprasta.
- Bet tai ne tas pats, kas būti su jais, - nepasidavė Oliveris ir nusisuko į langą. Keista, kad dvynys jo taip nesupranta, tačiau ką jau padarysi. Kažkaip teks išgyventi.
Tarsi trūktų įtampos, netrukus pas juos kažkas atėjo. Oliveris pažvelgė į atėjusįjį ir nedrįso pasakyti, kad mieliau liktų dviese su broliu. Be to, jeigu kitur iš tiesų nėra vietos, toks atsakymas būtų nemandagus ir nedraugiškas. Taigi tiesiog linktelėjo, tačiau nieko nesakė. Žinojo, kad Eliotas atliks visus "privalomus" susipažinimo žingsnius. Pasidarė dar liūdniau, bet būsimas pirmakursis iš paskutiniųjų stengėsi tai nuslėpti.

[Eliotas Llewellyn]

Tokiomis akimirkomis Eliotas galėdavo suprasti, kodėl anksčiau taip nemylėjo brolio. Supratimas gąsdino, bet išties - kodėl Oliveris toks įsitempęs ir išsigandęs? Jeigu būtų vienas, taip, gal ir galima suprasti. Bet dabar jie dviese! Jeigu kažkas bus neaišku, galės paklausti vienas kito. Arba Aurio. Visai nėra būtina sėdėti ir galvoti, kad viskas bus blogai. Pats Eliotas irgi pasiilgs šeimos narių, bet laukiantys nuotykiai ir magija tai tikrai atpirko.
- Juk grįši per Kalėdas, - kiek nekantriai ištarė broliui ir netrukus gavo dar labiau apsidžiaugti - pas juos atėjo dar vienas berniukas, kuris, kaip nusprendė Eliotas, būtinai taps jo draugu.
- Žinoma! - patenkintas šūktelėjo ir įdėmiai apžiūrėjo tą berniuką. Jis turbūt irgi pirmą kartą važiuoja į Hogvartsą - pats kitais metais kupė sėdės su galybe draugų. O jeigu jis yra vienas, vadinasi, tų draugų dar neturi. Bet tai, laimei, buvo nesunkiai pataisoma.
- Aš Eliotas. O čia - mano brolis Oliveris, - patenkintas ištarė vienuolikmetis ir nusišypsojo naujajam draugui. Nežinojo, ko geriausia klausti, mat pats apie Hogvartsą nelabai ką būtų galėjęs pasakyti. Bet neabejojo: vos tik ten nuvyks, viskas pasidarys daug aiškiau.

[Hestijas Mullins]

  Buvo panašu, kad šie du berniukai buvo dvyniai, nors net iš tolo matėsi, kokie jie skirtingi. Vienas tik linktelėjo, kitas per pusę traukinio suriko, kad žinoma. Tiesą sakant, Hestijas tokio populiarumo nemėgo, nors ir norėjo susirasti draugų.
- Aš Hestijas, - pasakė berniukas. Buvo aišku, kuris iš dvynių šiam dvejetui vadovauja. - Pirmą kartą keliaujat į Hogvartsą? Kaip manot, į kurį koledžą pateksite? Aš Švilpynėje, - nusišypsojo berniukas. Ir taip, ir vėl pradėjo tą kvailą ir nuobodžią temą apie Hogvartsą, tačiau ką turėjo sakyti? Nepradės gi pliurpti apie tai, kokius ledus labiausiai mėgsta ir kokio dydžio moliūgą išskaptavo per praeitą Helovyną. Nors gal reikėjo...
  Hestijas stebėjo berniukus. Norėjo, kad bent vienas iš jų taptų jo draugu. Ar bent kompanjonu pamokoms. Ir to jam būtų pilnai užtekę, kad tik nemėgstamiausių pamokų nereikėtų kentėti vienam. Taip, į daugelį pamokų jis mielai eidavo ir vienas, tačiau ką pakankamai vienišam švilpiui daryti, kai sunkiausios ir nuobodžiausios pamokos tampa tikra kančia?.. Iš pamokų gi bėgti negali, kad ir kaip tai mielai skambėjo... Ak, kad nebūtų tikimybės išlėkt iš Hogvartso... Atdisuduso berniukas, nes ten mokytis vis dar žadėjo.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas jo visai nesuprato, o tai skaudino. Atrodė, kad didina atskirtį tarp jo ir brolio. Nuvykus į mokyklą turbūt viskas bus dar blogiau. Jis tikrai liks visiškai vienas ir labai liūdės. Tada nieko nenupieš, o grįžęs namo neturės ką parodyti tėčiui. Galiausiai jis nusivils.
- Bet tai bus labai negreit, - sumurmėjo broliui, bet netrukus teko galvoti, ką sakyti tam atėjusiam berniukui. Bendrauti su nepažįstamais Oliveris visai nenorėjo, bet naujoje mokykloje tą teks daryti nuolat. Turbūt reikėtų pradėti pratintis, bet buvo pernelyg baisu. Į klausimą apie koledžus nieko neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais. Drovėjosi pasakyti, kad turi mėgstamiausią, bet tai, kad berniukas savąjį jau žino, nustebino.
- Ar tu būsi ne pirmame kurse? - įsidrąsino paklausti ir atsargiai žvilgtelėjo į brolį. Aišku, jis bendraus žymiai įdomiau ir daugiau, bet ir pačiam norėjosi bent ką nors pasakyti. Ką gali žinoti, gal šitas berniukas labai draugiškas.

[Eliotas Llewellyn]

Negi jis dar sugalvos ir apsiverkti? Ne, Eliotas tikrai neketino nuolatos užsiimti brolio linksminimu. Kažkaip Oliveris turės susirasti bent vieną kitą draugą. Geriausia būtų, jeigu tas draugas pieštų. Tada jie galėtų ramiai sėdėti ir užsiimti ta nuobodžia nesąmone. O štai jis pats tyrinės visą mokyklą ir patirs galybę nuotykių.
- Taip, mes važiuojame pirmą kartą, - drąsiai atsakė į klausimą. Brolis ir toliau buvo pernelyg drovus, bet Eliotas norėjo perteikti visą džiaugsmą, kad pagaliau sėdi šitame traukinyje. - Tu žinai savo koledžą! Vadinasi, tu jau mokaisi Hogvartse! - patenkintas pridūrė. Vadinasi, šito berniuko galima klausinėti visko iš eilės! - Kokios pamokos įdomiausios? Ar dažnai pasiklysti pilyje? - iš karto pasiteiravo ir tik tada prisiminė ir pats turintis atsakyti. - Ir mama, ir tėtis mokėsi Klastūnyne. Tad gal ir mes ten pateksime? Bet nežinau. Manau, kad turėtume būti tame pačiame koledže. Mes juk dvyniai! Ar būna, kad broliai ir seserys patenka į skirtingus koledžus? Kuriame kurse tu būsi? - toliau klausinėjo Hestijo. Jeigu pateks į Švilpynę, naujasis draugas galės viską aprodyti. Bet jeigu pateks į kurį nors kitą koledžą, irgi ne bėda. Svarbiausia, kad jau visai netrukus pasieks tą paslaptingą ir išsvajotą mokyklą.

[Hestijas Mullins]

- Taip, būsiu antrame, - nusišypsojo tam tyliajam berniukui, rodės, jo vardas buvo Oliveris, tačiau rankos nukirsti Hestijas neduotų. Hestijui atrodė, kad Oliveris lieka šešėlyje, viską už jį daro dvynys, tačiau garsiai nieko nesakė. Negalėjo sakyti, jei jau turi nors kokį šansą susirasti draugą... Ak, kad tik pavyktų... Pagalvojo švilpiukas.
- Aaa, - nežinojo ką sakyti, sulaukęs tiek daug klausimų. - Man patinka herbologija bei astronomija, tačiau tikiu, kad jums patiks kitos pamokos, - nusišypsojo. Nebuvo tikras, ar šis klausimas buvo pirmasis, tačiau per daug tai jam nerūpėjo. - Taip pirmą mėnesį gal ir buvo, tačiau dabar nepasiklystu. Kai ilgiau pabūni, neatrodo ji tokia ir beprotiška, - nusišypsojo vaikis. Dabar Hogvartse jautėsi tarsi namuose. Nepasiklysdavo, visada žinodavo kur eiti ir panašiai.

[Oliveris Llewellyn]

Hestijas atrodė visai draugiškas, tačiau jam, aišku, bus smagiau bendrauti su Eliotu. Visiems smagiau bendrauti su Eliotu, nes Oliveris yra tikras nuoboda. Tik tėtis mėgsta su juo šnekėti. Dar kartais Miriam. Su Hannah galima pažaisti. Bet šeimos nariai liko namuose, o žiobariškoje mokykloje jis draugų taip ir nesusirado. Nepasiseks ir čia. Vis labiau rūpėjo, ar Auris vis dar dirba Hogvartse. Kaip sugebėjo pamiršti to paklausti?
Norėjo dabar kažką pasakyti šitam berniukui, bet neįsivaizdavo, ką. Taip tik dar labiau įsitikino esantis visiškai nuobodus. Tikrai nesusiras nė vieno draugo.
- Aš laukiu nuodų ir vaistų, - išdrįso pasakyti prisiminęs apsipirkimą Skersiniame skersgatvyje. Taip, vaistinė tikrai buvo nuostabi, tad ir ta pamoka turėtų patikti. Eliotui ji tikriausiai nesiseks, bet pasakyti dar ir šito Oliveris taip ir nepasiryžo. Nusisuko į langą ir bandė įsivaizduoti, ar jiems dar daug liko važiuoti. Deja, neįsivaizdavo, o klausti to berniuko bijojo.

[Eliotas Llewellyn]

Kol kas viskas klojosi puikiai. Hestijas bus antrame kurse. Tai reiškia, kad jis nėra daug vyresnis, bet jau patyręs Hogvartse ir galės viską aprodyti. Jeigu tik neprieštaraus būti draugu. Vaikų, su kuriais Eliotas visai nesusibendrautų, buvo tikrai nedaug, tad neabejojo, kad ir šis berniukas taps jo draugu. O štai Oliveriui reikia būti ryžtingesniam. Kai liks dviese, būtinai tą pasakys.
- Ar broliai ir seserys būna skirtinguose koledžuose? - beveik pertraukdamas Oliverį pakartojo klausimą Eliotas. Negali sakyti, kad jis neišgyventų, jeigu patektų į kitą koledžą nei dvynys, bet vis tiek turbūt būtų smagiau. Kas ten žino, su kuo gyvens kambaryje. Žinoma, per kelias minutes susipažintų, bet su Oliveriu šalia jie gali viską. O ir pačiam broliui taip būtų geriau.
- Astronomija skamba įdomiai! Bet ar nėra taip, kad mokiniai tik sėdi, o profesoriai nuobodžiai kalba?
Eliotas ir vėl užsisvajojo apie Hogvartsą ir ten laukiančius nuotykius. Norėjo greičiau nuvykti į mokyklą. Pasimuistęs jau pabosti pradedančioje sėdynėje paklausė Hestijo:
- Ar dar toli?

[Hestijas Mullins]

- Taip, nuodai ir vaistai irgi smagus dalykas. Visi dalykai man patinka, bet vis tik yra mėgstamiausi, - nusišypsojo Hestijas, o vos spėjęs tai pasakyti išgirdo ir Elioto klausimą. - Na, būna visaip... Kiek suprantu, koledžą renka pagal tavo savybes, o ne pagal šeimos koledžą. Na, bet kuriuos atveju, kepurė paskiria teisingai, net jei iš pradžių tau taip neatrodo... - atsiduso berniukas. Pirmą mėnesį labai pyko ant kepurės, kad paskyrė jį į Švilpynę, o ne Grifų Gūžtą, kaip jis svajojo, perskaitęs pirmą, kažkokios knygos apie Hogvartsą, skyrių, tačiau dabar berniukas jau suprato, kad jo vieta tikrai Švilpynėje.
  Išgirdęs kitą klausimą Hestijas nusišypsojo. Jis pats galvojo, kad viskas bus taip, kaip paprastoje mokykloje. Kitaip tariant, nuobodu. Tačiau, nors kartais ir būdavo tokių pamokų, kartais būdavo oho praktikų!
- Tokių bus, bet žinok... Kai kurių praktikų metu man būna baisu! - pasakė.
  Hestijas žvelgė į kelią. Nors ir šiek tiek tingėjo mokytis, visgi laukė, kol pagaliau vėl sugrįš į Hogvartsą.
- Iš kur man žinoti, keliai juk nesikeičia?!

[Oliveris Llewellyn]

Taip, dabar Oliveris dar labiau svajojo apie nuodų ir vaistų pamokas. Tikrai turėtų būti įdomu. Jeigu tik jis nieko nesusprogdins, žinoma. Vieno berniuko žiobariškoje mokykloje brolis daug mokėsi chemiją (jeigu gerai įsidėmėjo tą žodį), kuri šiek tiek priminė eliksyrų virimą. Kiek teko girdėti, kartais pasitaikydavo, kad ką nors įpylus sprogsta. Bet jis tikrai negali būti toks nevykęs, kad viską sugadintų, ar ne? O jeigu bus? Šalia nebus tėčio, kuris paguostų ir išspręstų visas problemas. Eliotas ras daugybę draugų. Oliveris nykiai atsiduso ir daugiau nieko nesakė.
Jeigu koledžai renkami pagal savybes, jiems su Eliotu be šansų patekti į tą patį. Jie pernelyg skirtingi. Tas supratimas dar labiau nuliūdino, ir Oliveris mielai būtų sustabdęs traukinį, iš jo išlipęs ir grįžęs pas mamą ir tėtį. Tokie dalykai tikrai ne jam. Nuleidęs galvą berniukas stengėsi neverkti. Kaip mama ir tėtis išdrįso čia važiuoti? Jie dvynio, kuris padėtų ištverti, neturi.
Baisios praktikos dar labiau išgąsdino, tačiau dabar Oliveriui rūpėjo kiti dalykai. Šalia sėdėjo labiau patyręs Hogvartso mokinys, tad būsimas pirmakursis sukaupė drąsą ir paklausė:
- Ar tau nebuvo sunku išvažiuoti iš namų? Ar ką nors čia pažinojai?
Nusisuko į langą ir iš paskutiniųjų stengėsi pernelyg nepasiduoti baimei ir visiems neigiamiems jausmams. Jeigu Hogvartse būtų blogai, tėtis neleistų jam čia važiuoti.

[Eliotas Llewellyn]

Nuodai ir vaistai nelabai tedomino. Jiems turbūt reikės kruopštumo ir atidumo, o Eliotui reikėjo veiksmo. Bet jis džiaugėsi, kad brolis bent kažko paklausė, tad nei prieštaravo, nei juokėsi. Bet Hestijui pradėjus kalbėti apie koledžus iš karto daug labiau susidomėjo.
- Bet iš kur kepurė žino, kokios mano savybės? Kiek laiko ji galvoja apie kiekvieną pirmakursį? Kaip pats jauteisi, kai tau rinko koledžą? - ir vėl apipylė klausimais naująjį draugą. Jeigu Hestijas norės lįsti į visus iš eilės nuotykius, turės susitaikyti, kad Eliotas nori žinoti viską. O jeigu nenorės, tada jis visai ne draugas.
- Kaip praktika gali būti baisi? Nemanau, kad profesoriai kelia pavojų mokiniams, - pasakė vienuolikmetis ir pasijuto esąs itin išmintingas. Žinoma, jis dar nematė, kaip ten viskas vyksta iš tiesų, tačiau jau visai netrukus apie Hogvartsą žinos viską. Būtent to labiausiai ir laukė. Pačios pamokos... Na, jos bus, bet mokykloje bus tikrai įdomesnių dalykų.
- Man nusibodo važiuoti, - pasiskundė Eliotas ir išsitraukė burtų lazdelę. Be galo džiaugėsi pagaliau turintis šitą nuostabų daiktą, nors atrodė, kad kol tėtis ją nupirks, jis spės pasenti ir pražilti.
- Kokių kerų moki? - paklausė Hestijo. Pats nelabai dar ką galėjo parodyti, tačiau šis berniukas jau visus metus mokėsi Hogvartse. Jis privalo žinoti daug nuostabių kerų. Taigi Eliotas įsmeigė smalsų žvilgsnį į Hestiją ir nekantriai laukė magijos.

[Hestijas Mullins]

  Išgirdęs kitą droviojo dvynio klausimą, Hestijas sunkiai atsiduso. Uoj taip, išvažiuoti iš namų buvo sunkiausia dalis.
- Deja, bet taip... Nepažinojau nieko, teko pažindintis Hogvartse, - atviravo. Tačiau kad susirado vos porą draugų ir dėl to dabar čia ir prisėdo, berniukas nepasakė. Nenorėjo gadinti bent su vienu berniuku besimezgančios draugystės.
  Paskui Hestijas vėl buvo apibertas klausimais, kas jam nepatiko. Jis važiavo tik antrą kartą, todėl dar negalėjo tiksliai atsakyti į tiek daug klausimų.
- Ramiau, ramiau, - nusprendė juoko forma pasakyti, kad negali vienu metu atsakyti į tokią galybę klausimų. - Aš tikrai nežinau nei kaip ji tą sužino, nei laiko skaičiuoju, gal kokia minutė, kartais mažiau, - pasakė. Neišbūrė nei kepurės, nei visažinių smegenų, tad Hestijas vis dar negalėjo daug pasakyti.
- Niekuo negaliu padėti, - pasakė išgirdęs, kad berniukui atsibodo važiuoti. Hestijas nemėgo žmonių, kurie dažnai skųsdavosi, bet net jei berniukas toks, švilpiui reikėjo, kad jis būtų jo draugu. - Na, kerų... - išsitraukė lazdelę. - Lumos, - pabandė, tačiau nieko nenutiko. - Lumos! - jau garsiau ištarė ir pagaliau lazdelės gale užsižiebė švieselė.

[Oliveris Llewellyn]

Kad ir šitam berniukui nebuvo paprasta palikti namus, gal ne taip ir blogai. Tai leido spėti, kad jis, Oliveris, nėra kažkoks nevykęs lepšis. Gal Eliotas taip ir nepagalvos? Bet susirasti draugų vis tiek nebus lengva.
- Ar dažnai rašai mamai ir tėčiui? - dar pasidomėjo. Pats mielai rašytų kasdien, bet vėlgi buvo baisu, kad pasirodys esąs mažvaikis. Eliotas gal ir supras, bet kiti mokiniai?.. Kodėl jis nepaklausė nei Aurio, nei tėčio, kaip dažnai galima siųsti laiškus?
Pasirodė, kad Elioto klausimai Hestijui nelabai patiko. Gal jų buvo per daug? Bet toks jau Oliverio brolis. Gal buvo apmaudu, kad jei Eliotas šitam berniukui nepatinka, jie netaps draugais. Bet Eliotas jų susiras visą krūvą. Berniukai mėgsta bendrauti su plepiu draugu.
- Oho! - nuoširdžiai susižavėjo parodytais burtais. Žinojo magijos dabar matysiantis daug, bet kol kas ji vis dar atrodė kaip stebuklas. Norėjosi pabandyti, bet kartu buvo ir baisu. Jeigu jam nepavyks, tėtis nepasakys, kad viskas yra gerai. Kaip jis mokykloje burs be tėčio? Ir vėl pasidarė liūdna, bet burtų lazdelės Oliveris taip ir neišsitraukė. Tik stebėjo brolį ir mintyse linkėjo jam sėkmės.