[Sevirina Mckenna]

  - Kas yra Eliotas? - paklausė Sevirina. Tokio berniuko ji dar nėra mačius todėl susidomėjo. Mergaitė jo nežinojo todėl taip nemanė. Oliveris su kuriuo ką tik susipažino atrodė pakankamai įdomus. Švilpei net keista buvo kaip gali būti vienas žmogus įdomus, o kitas ne.
Sevirinai patiko jos piešinys nors buvo dar nebaigtas. Pamatė mergaitė, kad visai greitai piešia pasilyginus su Oliveriu todėl šiek tiek stengėsi lėčiau viską daryti. Norėjo, jog berniukas nejaustu spaudimo ir taip pat gražiai nupieštų savo pasirinktą piešinį. Sevirina toliau apsimetė piešdama, kad galėtų žiūrėti kaip sekasi pirmakursiui, o ir neatrodytų, jog ji nieko nedaro.
  - Ačiū, - padėkojo už pagyrimą, - tavo irgi gražus piešinys, - taip pat tarė antrakursė. Ji matė, kad Oliveris stengiasi iš visų jėgų nupiešti mamą. Tikriausiai jis labai myli savo mamą, o mama jį. Pasisekė. Aš irgi norėčiau turėti tokią gerą šeimą.

[Oliveris Llewellyn]

Kažkodėl tai, kad Sevirina nepažinojo Elioto, nustebino. Bet Oliveris nepraleido progos išdidžiai pasakyti:
- Eliotas yra mano brolis dvynys. Jis irgi mokosi Klastūnyne.
Kažkodėl prisiminė piešinį, kuriame pavaizduoti jie abu. Tada brolis jo nekentė, ir piešti buvo labai sunku. Turbūt reikės kada pabandyti dar kartą.
Sevirinai pagyrus jo piešinį Oliveris suprato: ji taip sako iš mandagumo. Portretas tikrai buvo baisus, be to, šita mergaitė nėra mačiusi mamos. Ji nežino, kokia mama iš tiesų graži. Bet apie visa tai berniukas nieko nesakė, tik nuleido galvą. Pajuto raustantis. Tai nepatiko, bet vis geriau nei ašarojančios akys.
- Aš pasiilgau mamos ir tėčio, - liūdnai sumurmėjo Oliveris ir vėl paėmė pieštuką. Reikėjo pagaliau nupiešti akis, bet tai buvo baisu. Vietoj to atsisuko į Seviriną ir pasiūlė:
- Aš turiu spalvotų pieštukų. Gal nori jais nuspalvinti piešinį? Bet gražus ir juodai baltas, tad kaip nori. Aš tik pasiūliau...
Pasijuto prasikaltęs. Dabar Sevirina pagalvos, kad jam nepatinka piešinys, ir pabėgs. Šį kartą jis jau ne išraudo. Šįkart akyse susikaupė ašaros, ir dvi iš jų nutekėjo skruostais žemyn.

[Sevirina Mckenna]

Berniuko žodžiai šiek tiek nuliūdino Seviriną, bet ji to neišreiškė. Nebuvo čia nieko liūdno, bet pati švilpiukė norėjo turėti brolį arba sesę, tačiau jau susitaikė, kad neturės. Ir kiekvieną kartą, kai kažkas užsimina apie tai mergaitė nuliūsta nors ir nėra nieko liūdno.
  - Pasisekė. Aš neturiu nei brolio ar sesės, bet labai norėčiau tai džiaukis, - tarė Sevirina.
Antrakursė neklausinėjo šiaip tėvų kodėl mergaitė neturi nieko, bet jai visada būdavo įdomu. Kodėl jie sukūrė mane vieną, bet negalėjo suteikti nei brolio ar sesės. Sevirina tikėjo, kad taip gyvenimas būtų įdomesnis, bet deja.
Mergaitė tylėjo matanti, kad neišėjo pagirti piešinio. Berniukas atrodė lyg raustantis, bet ar tikrai Sevirina to pasakyti negalėjo. Mckenna norėjo ką nors pasakyti, bet nepavyko išspausti nė vieno žodžio. Kvailė. Ačiū Dievui šią nejaukia situacija praskaidrino pats Oliveris. Mergaitė išgirdo ką jis ten murmėjo.
  - Tikriausiai jie labai geri, kad taip jų pasiilgai, - nuleidusi galvą kalbėjo Sevirina, - maniškiai niekada nebuvo tokie, kaip dauguma tėvų, kuriuos matydavau. Jie nežaidė su manim, nekalbėjo. - vos nesusigraudinusi kalbėjo toliau.
  - Na, bet kada galėsim pratęsti piešimą susitikus kitą kartą ir tada galėsiu nupiešti pilį su spalvotais pieštukais, bet šį kart manau man patinka ir gerai gaunasi juodą baltą, - šyptelėjo Sevirina tikėdamasi, jog Oliveris neįsižeidė. Nors ir stengėsi kalbėti gražiai, bet nepavyko, nes po jos žodžių ant berniuko skruostų matėsi porą ašarų. Antrakursė susigėdo, kad pravirkdė berniuką. Jautėsi blogai.

[Oliveris Llewellyn]

Didelėje šeimoje augančiam berniukui buvo sunku suprasti, kaip galima neturėti nei sesės, nei brolio. Sevirina aiškiai irgi norėjo turėti, bet jai nepasisekė. Oliveris labai norėjo kai ką pasakyti, bet ilgai nesiryžo. Atrodė, kad taip dar labiau įskaudins ar įžeis. Galiausiai nutarė pabandyti:
- Aš labai džiaugiuosi. Ir mūsų daug. Eliotas, aš, Miriam, Hannah, David ir Ezra. Ir bus dar vienas. Ir... Broliukas, kurio niekada nepamatysime.
Ištaręs paskutinį sakinį Oliveris įsitempė. Be reikalo paminėjo mirusį broliuką. Mintys apie jį visada skaudindavo, o šis susitikimas ir taip nelengvas. Nurijęs seilę berniukas norėjo grįžti prie piešinio, bet nuotaika buvo sugadinta. Ir jis, tikras nevykėlis, padarė tą pats.
- Mano mama ir tėtis yra patys geriausi. Jie mums skiria daug laiko ir labai mus myli, - patvirtino Oliveris. Galvodamas apie šeimos narius šiek tiek pralinksmėjo. Piešinys gulėjo pamirštas. - O kodėl tavo mama ir tėtis nežaidė su tavimi? Man labiausiai patinka piešti ir kalbėtis su tėčiu.
Susigėdęs nutilo. Sevirina turbūt pamanys, kad jis tikras mažvaikis. Dabar jau tikrai pabėgs. Jai pasakius, kad spalvotų pieštukų nereikia, tik linktelėjo ir skubiai nusišluostė ašaras. Nežinojo, ar ji pastebėjo, bet neabejojo ką tik apsikvailinęs prieš bendramokslę, kuri galbūt galėtų tapti drauge.

[Sevirina Mckenna]

Kartais Sevirina bandė įsivaizduoti, jog ji turi didelę šeimą. Turi daug brolių, sesių. Deja grįžtant į realybę ji vis tiek būdavo viena. Todėl Hogvartse ir jausdavosi, kaip namie. Čia bent draugų ji turėjo.
  - Na tikrai pasisekė, - džiaugėsi dėl Oliverio mergaitė, bet šiek tiek ir pavydėjo. Išgirdusi apie broliuką, kurio niekada nepamatys Sevirina norėjo paklausti kodėl, bet susiprato, jog tai jautri tema todėl patylėjo. Prarasti šeimos narį yra dar liūdniau negu jo neturėti.
  - Na tada tikrai jie geri, - pritarė antrakursė berniukui. Matėsi, kaip svyravo Oliverio emocijos, bet pasitaisė kalbant apie tėvus. Nors tuo tarpu Sevirina ne itin gerai jautėsi emociškai. Draugo šeima buvo gera todėl ir apie ją viskas buvo gerai kalbant, tačiau kai pokalbis pasisukdavo mergaitės šeimos link švilpei tai ne itin patiko. Bet ji stengėsi išlikti tvirta ir per daug liūdesio neparodyti.
  - Jie tiesiog yra labai rimti žmonės. Daug dirba ir neturi laiko žaidimams, - kalbėjo Sevirina ir tai buvo tiesa. Žaidė ji tikrai nedaug nors mėgdavo tai daryti ypač, kai buvo jaunesnė. Kai išgirdo apie Oliverio ir jo tėčio santykius pamatė, kaip berniukas susigėdo. Nelabai suprato kodėl. Mergaitė džiaugėsi už draugą. Smagu yra gerai praleisti laiką su tėvais ir to gėdytis nereikia. Vietoj šios nejaukios tylos Sevirina grįžo prie piešimo.
  - Tau puikiai sekasi! - pagyrė draugo piešinį kiek jis buvo nupiešęs, - gražus portretas ir manau bus dar gražiau, kai pabaigsi, - toliau kalbėjo Mckenna ir grįžo prie savo piešinio. Toliau dailino pilį ir piešė detales.

[Oliveris Llewellyn]

Taip, Oliveris neabejojo turintis pačią geriausią šeimą visame pasaulyje. Nepaisant to, vis tiek buvo šiek tiek baisu, kad kiti gali iš to šaipytis. Eliotas irgi myli šeimos narius, bet tikrai tiek daug apie juos nekalbėtų. Apie ką jis bendrautų su Sevirina? Turbūt klausinėtų, kaip rasti visokius slaptus tunelius ir praėjimus. Per praėjusius metus ji galėjo rasti daugybę įdomių dalykų.
- Mano tėtis anksčiau dažnai išvažiuodavo. Bet dabar jis nori dažniau būti su mumis ir nebeišvažiuoja. Labai jo pasiilgdavau. Kartais nebūdavo namie kelias savaites, - ryžosi pasisakyti Oliveris. Prisiminė dviejų savaičių pragarą, kol mama ir Eliotas buvo Amerikoje. Bet apie tai neužsiminė. Vietoj to pasakė: - Bet jis vis tiek randa laiko. Gal tavo mama ir tėtis nepagalvoja, kad tu nori su jais žaisti.
Buvo gaila, kad maloni mergaitė negauna daug dėmesio iš tėvų. Jai namie turbūt liūdna, o štai jis pats visada turi kompaniją. Pasiilgau Miriam ir mažųjų. Ir mamos su tėčiu liūdnai kalbėjo su savimi mintyse, bet netrukus teko tirštai išrausti. Sevirina jį pagyrė, nors pačiam piešinys atrodė baisus.
- Mama daug gražesnė, - droviai ištarė Oliveris ir pagaliau ryžosi pradėti piešti akis.

[Sevirina Mckenna]

Na, bet šiais metais buvo kitaip. Nors Sevirina ir neužsiminė, bet jos pusseserė pradėjo eiti į hogvartsą todėl buvo linksmiau. Tai pasakyti prieš tai pamiršo mergaitė, bet prisiminusi ruošėsi pasakyti. Bet prieš tai išklausė ir Oliverio, kuris taip pat dalinosi informacija apie savo šeimą.
  - Mano tėvai irgi būdavo išvažiuodavo kartu dirbti ir negrįžo irgi apie dvi savaites todėl turėjau likti viena tam dvare, - kalbėjo Sevirina apie tą baisiausią kartą, kai niekas negalėdavo pasilikti su ja ir turėdavo likti viena. Tas dvaras buvo jos namai, bet visvien pasilikti jame vienai nebuvo labai smagu. - Na kartais tokiose situacijose su manim likdavo dėdė, kai buvo gyvas, - tęsė antrakursė. Nebuvo užtikrinta kodėl pasakė antrą sakinio dalį. Jos dėdė mergaitei visai patiko, bet, kai jis mirė buvo liūdna.
  - Na, bet dabar jo dukra mano pusseserė mokosi hogvartse pirmam kurse tai irgi nėra taip liūdna, - pasigyrė nesusitramdžiusi Sevirina. Jai būtinai reikėjo pasakyti apie nuostabiausia dalyką aplankiusį šviesiaplaukės gyvenimą.
Gan nemažai pakalbėjusi grįžo prie beveik gatavo piešinio. Pilis tikrai atrodė neblogai, bet vis dar dailino kas buvo į naudą. Hogvartsas vis gražėjo ir mergaitė svarstė ar reikėtų baigti su pilim ir piešti dar šalia esančias detales. Galvojusi dar pažvelgė į berniuko piešinį. Oliveris teigė, kad jo mama gražesnė ir Sevirina tikėjo, bet kaip nors motyvuoti piešti reikėjo. Deja toliau kaip tai padaryti nelabai žinojo.
  - Na tai toliau piešk, - šyptelėjo mergaitė tikėdamasi, jog neprikalbėjo nesąmonių.

[Oliveris Llewellyn]

Sevirina likdavo viena dvi savaites? Ir dar dvare? Visa tai suprasti buvo labai sunku. Argi dvare neturėtų būti tarnų? Jeigu mamai ir Eliotui esant Amerikoje šalia nebūtų turėjęs tėčio, Oliveris būtų išprotėjęs. O gal ir blogiau. Visa laimė, niekada neteko to patirti. Bėda ta, kad čia jie buvo tik dviese, o Eliotui rūpėjo ne brolis, o visai kiti dalykai.
- Tu gyveni dvare? - droviai paklausė nutaręs stengtis negalvoti apie brolį ir tai, kaip be jo būtų sunku. Apie mirusį dėdę nieko nesakė. Pats tokių neturėjo, tad nelabai žinojo, ką reikėtų pasakyti. Buvo gaila, kad Sevirina neteko šeimos nario, bet ši tema vis dar buvo sudėtinga.
- Ji pirmame kurse? - susidomėjo Oliveris. Norėjo paklausti, ar ir ta pusseserė tokia pati draugiška, bet pasidrovėjo. Vietoj to tik pridūrė: - Gal kada susipažinsime.
O dabar reikėjo grįžti prie piešimo. Tik kad tos akys... Žvilgtelėjo į Sevirinos lapą. Jai sekėsi puikiai - priešingai nei jam. Be to, be rudo pieštuko mamos akis nupiešti dar sunkiau. Bet berniukas ėmėsi darbo. Ilgai dailino vieną akį ir galiausiai ėmėsi antros. Tik kad ji visai nebuvo panaši į pirmąją. Ilgai stengėsi pataisyti, bet vis tiek nepasisekė.
- Aš nemoku piešti akių, - liūdnai sumurmėjo Oliveris ir nutarė prie jų grįžti vėliau. Kai Sevirina nematys. O dabar perėjo prie likusio veido ir netrukus jau susikaupęs ir apie nieką negalvodamas piešė.

[Sevirina Mckenna]

Nebuvo lengva atsiminti tuos laikus. Dabar viskas kitaip, nes Sevirina nebebus viena.
  - Taip, gyvenu dvare, - šyptelėjo Oliveriui, - nors jis ir nėra labai didelis, kaip dauguma dvarų, - iš ties šviesiaplaukei buvo keista kodėl gyvena nedideliam dvare, o kodėl tiesiog ne name. Mat mama buvo aiškinusi, jog jų šeima užima gerą vieta burtininkų pasauly, bet vistiek reikalingo atsakymo negavo.
  - Taip, varno nage, - kalbėjo apie savo pussesere, kuri, kaip manė Sevirina puikiai sutartų su Oliveriu, - galėčiau ateiti kartu su ja į kokią nors pamoką ir supažindinti jus, - pasiūlė.
Pamačiusi, kaip draugas vėl atsisuko į piešinį Mckenna irgi pasižiūrėjo į beveik gatavą hogvartsą. Nenorėjo taip greitai baigti. Pilis buvo baigta, bet antrakursė dailino aplinką. Medžius. upę, debesis. Pagalvojo apie idėja upėje nupiešti kokį nors gyvūną tik teko prisiminti kas gyveną vandeny, o tuo labiau upėse.
  - Galiu padėti nupiešti akis, - pasiūlė Sevirina, - nors dažniau piešiu gyvūnų akis, bet esu piešusi ir žmonių akis ir visai neblogai gavosi, - tikėjosi, jog berniukas sutiks nors vėliau suabejojo tuo. Ji bijojo, jog visgi gali nepavykti ir gali sugadinti viską.

[Oliveris Llewellyn]

Tai, kad Sevirina gyveno dvare, labai sudomino. Norėjo dar paklausti daugybės dalykų, bet buvo pernelyg drovu. Et, kodėl jis negali būti panašesnis į Eliotą? Jis jau būtų uždavęs kokius penkiolika klausimų. Kiek apmaudžiai patylėjęs berniukas norėjo imtis piešinio, bet Sevirina prakalbo apie pusseserę. Žinoma, būtų smagiau, jeigu tai būtų pusbrolis, bet ši mergaitė buvo visai draugiška. Gal ir ta varnanagė bus tokia? Dar ko nors apie ją paklausti Oliveris taip pat nesiryžo, tad tik linktelėjo ir grįžo prie savo piešinio.
Sevirinai pasiūlius padėti nupiešti akis sutriko. Nenorėjo, kad ji lįstų prie jo piešinio, net jei sugebėtų nupiešti gražiau (o turbūt sugebėtų. Net ne turbūt, o tikrai). Deja, nežinojo, kaip atsisakyti. Taigi ilgą laiką tylėjo, o galiausiai pasakė:
- Šiandien labai graži ir šilta diena. Ar nenori šito perteikti savo piešinyje? Šilumą galima nupiešti ir paprastais pieštukais.
Staiga nutilo. Argi jis pradėjo aiškinti kitam žmogui, kaip reikia piešti? Užraudęs nuleido akis ir bandė toliau dailinti mamos portretą, bet pats sau susigadino nuotaiką, todėl buvo labai jau sunku susikaupti.

[Sevirina Mckenna]

Matėsi, kad Oliverį tikrai sudomino Sevirinos gyvenamoji vieta. Dvaras. Galbūt, kadangi ji visą gyvenimą gyvena dvare tai jos niekaip nestebino ir neatrodė kažkas labai įdomaus. Bet vat ar pussesere susidomėjo nebuvo tikra. Ir nieko nekaltino. Jis nepažįsta Vanessos todėl ir negali nuspręsti ar ji gera. Na, bet švilpė buvo tikra, kad jie kada nors susipažins.
Berniukui nieko neatsakius į pasiūlymą apie akis antrakursė suprato, kad atsakymas ne. Tai sunervino Seviriną, kad ji vėl prikalbėjo nesąmonių. Nesmerkė Oliverio dėl to, nes suprato kodėl.
  - Tikrai graži, - pritarė, bet vėlgi nežinojo ką daryti. Piešinys ir taip dailiai atrodė todėl vėl svarstė ką daryti. Rodėsi berniukas kažkodėl susigraudino todėl Mckenna turėjo kaip nors prasklaidyti šią nejaukią atmosferą.
  - Na gerai. Piešiu šilumą, o gal net pabandyti ją pavaizduoti spalvotais pieštukais, - ši nauja idėja visiškai netikėtai atplaukė mergaitei į galvą ir skambėjo gan neblogai. Sevirina buvo mačiusi kažkur kaip į juodą baltą piešinį buvo įkomponuota spalvų daugiau. Būtent tai ir padarys dabar.

[Oliveris Llewellyn]

Atrodė, kad jie perėjo prie piešimo, o ne plepėjimo. Tai Oliveriui visiškai tiko. Tikrai nebuvo šnekus, o dar ir susigadino nuotaiką. Tiesa, tą padarydavo beveik kasdien, bet nuo to nepasidarė lengviau.
Sevirina pritarė dėl oro, bet nepaaiškino, ar nori tą šilumą pavaizduoti. Ką gi, jis ir vėl nusišnekėjo. Tikrai geriau daugiau nieko nesakyti. Bandė susikaupęs toliau piešti mamą, bet nesisekė. Buvo liūdna. Tiesa, netrukus Sevirina vis tik pasakė piešianti šilumą. Kai ji tai ištarė garsiai, tokia frazė kaip "piešiu šilumą" nuskambėjo labai kvailai. Žinoma, Oliveris nesijuokė ir nelaikė draugiškos mergaitės kvaila. Iš viso nieko nesakė - jau suprato, kad kalbėdamas tik apsikvailina. Tačiau išėmė iš kišenės spalvotų pieštukų pakuotę ir ištiesė ją Sevirinai. Kad neatrodytų nedraugiškas ar piktas, stengėsi nusišypsoti.
Netrukus vėl grįžo prie mamos portreto ir ryžosi antrą kartą imtis akių.

[Sevirina Mckenna]

Toliau jie piešė. Žinoma Sevirinai buvo smagu kalbėti, bet viskas nukrypo nekaip. Dėl to mergaitė šiek tiek susikrimto. Gal ką aš padariau? Buvo smagu šnekėti ir piešti, bet dabar regis prasidėjo nejauki tyla.
Na, bet teko toliau piešti. Nors ir piešinys buvo baigtas ji nusprendė piešti šilumą. Tai iš ties skambėjo kvailai, bet tikėjosi, kad Oliveris nesityčios. Regis to nedarė, bet pastūmė spalvotus pieštukus. Sevirina nusišypsojo ir paėmė kelias spalvas ir pradėjo piešti. Visgi tylėti jai nepatiko todėl iš naujo pradėjo megzti pokalbį ir paklausė labai paprastų klausimų:
  - Na tai kaip tau hogvartse? Kaip sekasi pamokose?
Tikėjosi, kad Oliveris neatstums jos bei klausimų. Laukdama atsakymo ėmėsi darbo. Pirma teko apmastyti iš, kurio kampo sklinda šviesa bei šiluma.

[Oliveris Llewellyn]

Nusistovėjusi tyla buvo visai gerai. Taip jie dažniausiai su tėčiu ir piešdavo. Žinoma, Sevirina visai nebuvo panaši į tėtį, bet ji buvo gera. Bent jau taip atrodė Oliveriui, kuris pradėjo mąstyti apie tai, kad ji iš viso su juo bendrauja. Galėjo pabėgti, kai tik pamatė, koks nuobodus jis yra.
Akys ir vėl buvo baisios, bet Oliveris stengėsi. Žinojo, kad piešinį rodyti mamai bus gėda, bet vis tiek susikaupęs dirbo. Ėmėsi dailinti antrąją akį, kai Sevirina nutraukė tylą. Kiek sutrikęs pažvelgė į ją.
- Aš noriu namo, - neslėpė. Gal buvo kiek gėda tai prisipažinti, bet neatrodė, kad mergaitė pradės tyčiotis. Labai norėjo su kažkuo apie tai pasikalbėti, bet Eliotas čia, deja, visai netiko. Jis jau tikrai nesupras. - Pamokos įdomios, bet sunkios. Pasiilgau mamos ir tėčio. Man patinka su juo piešti, - dar pridūrė. Ir tik tada suprato, kad tai turbūt reiškia esą jam su Sevirina piešti nesmagu. Vėl pasijuto bjauriai. - Bet tai nereiškia, kad man nepatinka piešti kartu su tavimi, - skubiai pasakė, nors jautė viską jau sugadinęs. Jis tikrai kažkoks nevykėlis.
- O kaip tau pirmais metais čia sekėsi? Ar šiemet lengviau? - stengdamasis per daug nesigraužti paklausė.

[Sevirina Mckenna]

Piešti sekėsi vis sunkiau, kadangi piešinys ėjosi į galą. Taip pat šiluma nebe atrodė tokia kaip anksčiau, kadangi pradėjo temti. Saulėlydi sutikti būtų gan neblogai, bet Sevirina suprato, kad to padaryti nepavyks, o ir vakarienė greitai bus todėl tikriausiai teks palikti Oliverį. Tai supratusi švilpiukė labai tikėjosi, kad jis neįsižeis, kai mergaitė nuspręs jau eiti.
Džiugu buvo, kad Oliveris atsakė į jos klausimą. Atrodė, jog jis pavargo šnekėti ir dar vienas klausimas būtų blogai. Bet regis jis atsakė nuoširdžiai. Šviesiaplaukei patiko, kad Oliveris kiek dalinasi savo jausmais. Jai patiko išklausyti žmones ir tai gebėjo atlikti todėl tikėjosi, kad berniukas pasakęs ką nors pasijaus geriau.
  - Man irgi patinka su tavimi piešti, - atsakė, - dažniausiai piešiu viena, nes niekas nenori su manimi, bet kartu yra gan smagiau. Pasisekė tau, kad turi tokį gera tėtį, - čiauškėjo mergaitė vis stebėdama saulę ir dangų.
Jau norėjo viską padėti ir pranešti, jog nori eiti, bet Oliveris uždavė ir jai panašų klausimą.
  - Na ir man nebuvo lengva iš pradžių, bet dabar jau geriau. Tau ir manau po kiek laiko čia pasidarys lengviau, o jeigu reikės pagalbos visada gali kreiptis į mane, - atsakinėjo į berniuko klausimus jausdamasi kiek nerami. Visgi laiko nebebuvo tiek daug, o į vakarienė spėti norėjo, kadangi buvo labai išbadėjusi.
  - Oliveri, aš jau eisiu gerai? - pasakė ir atsistojo, - buvo smagu piešti su tavim, bet jau temsta ir norėčiau spėti į vakarienę, nes noriu valgyti labai, - baigusi šnekėti pasiėmė piešinį ir patikrino ar viską susitvarkė. Nenorėjo užkrauti berniuko dar tvarkymusi, kai gali būti, jog ir pats tuoj eis. Visgi naktį vaikščioti negalima, o ir Oliveris neatrodė tas, kuris mėgtų laužyti taisykles.
  - Iki, - atsisveikino ir palinko link pilies leisdamasi nuo kalvos.