Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Skarletė Siuzana Vein Vasario 20, 2016, 12:34:54 pm

Antraštė: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Vasario 20, 2016, 12:34:54 pm
 Netoli ežero stūksojo neaukšta kalva. Ją šiltuoju metų laiku dengė minkšta žolė, samanos ir įvairiausios paprastos laukų gėlytės, o žiemą būdavo galima pačiuožinėti, žinoma, geriau ne į ežero pusę - neduokdie ką pajutęs laukan pradaužęs ledą čiuptuvus iškiš kalmaras ar įsmuksi į kokią eketę, kurią iš apačios išsigręžė pridusę vandeniai. Užkopus ant šios niekaip neišsiskiriančios kalvos galėdavai pamatyti, kaip atsiveria kvapą gniaužiantis peizažas - įstabi Hogvartso pilis, kaip juodas veidrodis dangų atspindintis ežeras ir tamsus bei būgus Uždraustasis miškas.

Šįkart diena yra labai saulėta. Gideras dangus. Nors sniega dar yra, jis pamažu tirpsta ir po juo atsiveria puiki žalia žolytė.
-Tiesiog rojus žemėje,- pagalvojo Rochell. Susiruošusi sidabraplaukė varniukė patraukė prie ežero. Saulė šildė jos garbanotus plaukus, o tirpstantis sniegas maloniai girgždėjo po jos kojomis. Ežere plaukiojo dideli gabalai ledų nuolaužų. Prie ežero nebuvo tuščia, bet ir nebuvo pilną Hogiečių. Rochell apsidairė aplink. Toks nuostabus grožis. Mergaitė už akių užkliuvo kalva. Ji nebuvo aukšta, bet dailios formos. O ant viršaus puikavosi gėlė. Pavasario ženklas! Ant kalvos kurią Rochell nusižiūrėjo nebuvo neivieno mokinio ir profesoriaus, todėl nusišypsojus sau, sidabraplaukė nuliuoksėjo prie jos.  Žvilgtelėjo į kalvos viršų ir pradėjo kopti. Galop pasiekusi viršūnę Rochell apsisuko ir išsižiojo. Nuo kalvos matėsi didelė Hogvartso pilis! Ji buvo nuostabi... Didelė, graži, aukšta... Na vienu žodžiu TOBULA! Susiradus sausą kalvos plotą klestelėjo ant jo ir žvalgėsi iš viršaus. Matėsi uždraustasis miškas, ežeras, dar kelios kalvelės ir dar daug daug gražių vietų.
  Iš miego pabudę paukščiai ir gyvūnai liuoksėjo apylinkėse ir stebino, bei džiugino visus.
-Meow!- kažkas sukniaukė prie Rochell ausies. Varniukė apsisuko ir iškart atpažino savo katiną Persiką. Šis užlipo ant mergaitės kelių ir stebėjo danguje skraidančius paukščius...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 01:02:44 pm
Didžiąją dalį dienos Aretha praleido bibliotekoje, todėl begalo norėjo ištrūkti į lauką, pakvėpuoti ne tik grynu oru, bet ir pasidžiaugti prasidedančiu pavasariu. Tik išėjusi iš Hogvartso, mergaitė nieko nelaukdama patraukė link ežero. Eidama ji pasisveikino su pro ja praėjusia profesore, bei keliais anksčiau matytais mokiniais.
Prie ežero buvo daug vaikų. -Ne aš viena džiaugiuosi geru oru pagalvojo Aretha.
Vienintelė vieta kurioje nebuvo tiek žmonių buvo kalva, stūksojusi prie vandens telkinio. Nors ji nebuvo labai didelė, praėjo kelios akimirkos kol klastuolė ja užsikabarojo. Ji pamatė kalvos viršuje sėdint mergaitę, su neįtikimos spalvos plaukais, prie kurios buvo dailus katinas.
Aretha nieko nelaukusi pribėgo prie jų ir paglostė katiną.
-Koks mielas!- net sucypė Aretha.
Nenorėdama pasirodyti nemandagi ji paklausė mergaitės:
-Kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Vasario 20, 2016, 01:17:27 pm
Rochell toliau žvalgėsi pro apylinkes. Grožis ją tikrai pakerėjo.  Bet mergaitės akį patraukė siluetas kopiantis į kalvą. Geriau įsižiūrėjos varniukė pavartė akis. Klastuolių ji labai nemėgo, bet ši atrodė gan draugiška. Suspaudus juodą, švelnų Persiką ji išsitraukė iš apsiausto keksiuką, kurį spėjo pagriebti nuo pietų stalo didžiojoje salėje. Išsiviniojus jį gretai suvalgė ir slapčia stebėjo klastuolę. Rochell šiektiek pašoko nuo savo sėdimos vietos, mat juodaplaukė Klastuolė sucypė pamačius Persiką ir jį paglosčius. Šis gretai spruko nuo varniukės kojų, o mergaitė nusikandus greit išbėrė atsakymą į klastuolės klausimą:
-Rochell Kettler tu?- pagriebdama Klastuolę už rankos nuskuodė ieškoti savo juodo pūkų kamuolio. Persikas bėgo nuo kalno, o Rochell tempdama klastuolę už rankos vijosi jį. Varniukei užkliuvus už akmens, abi parvirto ir kūliais vertėsi nuo kalvos. Galip sustojus šalia ežero, Rochell padėjo atsistoti draugei ir susigėdusi droviai pratarė:
-Labai Atsiprašau! Padėsi surasti mano Persiką?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 01:40:03 pm
-Aš Aretha,- vos spėjo pasakyti mergaitė kai varniukė ją staigiai pradėjo tempti paskui save. -Na ir įdomi ji dar spėjo pagalvoti klastuolė, kai netikėtai parkritusi ant gan slidaus šlaito, kuris vis dar buvo šiek tiek slidus, pradėjo kažin kuria kryptim ristis kūlversčiais žemyn. Arethai patiko, jog Rochell taip mylėjo savo katiną, kad jam pabėgus pradėjo jį vytis, bet nemanė, jog tai buvo gera idėja, kai ranka trynėsi nuo kritimo suskaudusią galvą.
Atsistojusi klastuolė garsiai nusijuokė iš viso šito įvykio.
-Nieko tokio,- linktelėjo,- padėsiu ieškoti tau tavo katino, jeigu įsigeidei.
Tai pasakiusi pasitaisė savo ševeliūra ir nusišypsojusi mergaitei nužvelgė ežerą.
-Kuria kryptim nubėgo Persikas?,- dairydamasi aplink klustelėjo ji.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Vasario 20, 2016, 02:11:05 pm
Rochell vis dar susigėdusi trypčiojo koja. Galop prisiminus kur jo persikas nubėgo, parodė į ežero pakrantę. Juodas pūkų kamuoliukas buvo įtrauktas į vandenį. Varniukė išsigando ir puolė prie jo, net nežiūrėdama atgal ar Aretha bėga iš paskos. Pribėgus ežerą niekur nebuvo Persiko, net ženklo nesimatė. Persigandusi varniukė žvelgė į ežero gilumą. Jau būtų pradėjusi verkti, nes tai buvo vienintelis jos artimasis hogvartse, bet išgirdo pažįstamą kniaukimą, bei murkimą. Atsisukus nužvelgėė Aretha ir už jos nugaros pastebėjo savo kačiuką. Jis buvo visas šlapias ir ant kailio apviniotas visokiais dumbliais iš ežero. Rochell pro riedančią ašarą apglėbė sušalusį padarėlį ir taip pat apkabino Aretha, padėkodama už pagalbą...
-Gal norėtum būti draugėmis?- su viltimi akyse paklausė Rochell. Ji buvo vienintelė mergaitė su kuria per šiuos metus ji kalbėjo. Pagaliau ji turi pirmą draugę Hogvartse! Nužvelgusi abiejų purvinus, nuo ridenimosi apsiaustus, varniukė pasiūlė grįžti namo.
-Iki. Dar susitiksime,-Rochell pamojavo Aretha'i ir grįžo į Hogvartsą...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 04:56:06 pm
Varniukei pamačius Persiką ežere, ši ir pradėjo ten bėgti, o Aretha jai iš paskos. Pribėgę prie vandens mergaitės kačiuko nebematė, klastuolė jau norėjo kviesti kažką į pagalbą, kai pajuto jos naujos pažįstamos akis įsmeigtas kažkur tamsiaplaukei už nugaros, kur kaip vėliau paaiškėjo tupėjo Persikas.
Mergaitė apkabino varnę atgal nusišypsodama:
-Taip žinoma, galime būti draugėmis.
Atsisveikinusi Aretha dar iš kart nesiruošė eiti atgal į pilį. Jai atrodė keista, jog mergaitė su katinu taip greitai, joms nespėjus pabendrauti daugiau, ėmė ir išėjo. Prie ežero vis dar buvo daug žmonių, nepaisant to, jog jau temo. Užlipdama atgal ant kalvos, Leverett įsitaisė ant žemės, prieš tai pasitiesdama savo švarką, kuris jau ir taip buvo išpurvintas.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Vasario 20, 2016, 05:17:52 pm
Rochell apsisuko ir bėgte grįžo laukan. Jau temo. Daug kas skirstėsi, bet vienas siluetas sėdėjo ant kalvos.
-Aretha!- sušaukė varniukė ir užlipo ant kalvos kur dabar sėdėjo klastuolė.
-Pamaniau...Amm, gal dar pabūsiu,- nusišypsojo klastuolei ir klestelėjo ant žemės. Apsiaustas ir taip buvo purvinas, todėl Rochell atsisėdo nieko nepasiklojus. Žvelgiant į tekančią saulę, Rochell niūniavo jos mėgstamą melodiją. Persikas šoktelėjas, meiliai murkė ant Aretha'os kelių. Varniukė glostė juoduliuką sėdidntį naujajai draugei ant kojų ir galvojo, kad nuostabu turėti tokią draugę kaip ji. Aretha draugiška, nors ir klastuolė, gana miela, graži ir mandagi. Viskas ko reikia tikrai draugystei.
-Gal nori pažaisti kažkokį žaidimą? Pavyzdžiui penki klausimai. Kiekviena turi paklausti po penkis klausimus. Aš pradėsiu, o tu užbaigsi,- Rochell mirktelėjo draugei.
-1. Ar turi gyvūnų? 2. Kokia mėgstamiausia tavo spalva? 3. Kokia mėgstamiausia gėlė? 4. Kada tavo gimtadienis? 5. Ką norėtum gauti dovanų?- smalsavo varniukė, išbėrusi visus klausimus iš eilės ir laukė atsakymų, bei klausimų jai...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 05:57:17 pm
Aretha pakėlusi galvą žiūrėjo į temstantį dangų ir vis ryškėjančias žvaigždes. Dar nebuvo labai vėlu, bet pavasaris dar tik prasidėjo ir dienos nebuvo tokios ilgos kaip norėtųsi. Užsisvajojusi ji visai neišgirdo kaip kažkas pašaukė ją vardu, tik pažvelgusi pamatė tą pačią mergaitę sėdinčią šalia jos.
-Rochell! Sveika dar kartą,- ištarė.
Užšokus katinukui ant kelių ji apsidžiaugė. Kartu su varniuke glostydama Persiką, Aretha išklausė draugės jai pasakytus klausimus. Akimirką pagalvojusi, ji atsisuko veidu į Rochell:
-Namuose, su broliu auginame didelį šunį, jo veislė Haskis. O čia hogvartse turiu pelėdą Milą. Labiausiai mėgstu juodą spalvą, ar gi nekeista?-nusijuokė,-aš gimiau spalio 10, rudenį. Mano gimtadienis dar labai toli. Norėčiau naujo grotuvo, nes senasis kurį turiu jau sugedo,-išbėrė atsakymus klastuolė.
-Gerai, dabar mano eilė! Ar tu iš burtininkų šeimos? Iš kur gavai šį katinuką? Kokia tau labiausiai patinkanti muzika? Mėgsti labiau šokti ar dainuoti? Kaip reagavai gavusi laišką iš hogvartso?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Vasario 20, 2016, 06:16:27 pm
Rochell išklausė Aretha'os atsakymus ir šiektiek nusivylė, kad jos gimtadienis taip toli. Na o jos jau Kovo 7! Gaila. Dabar jau buvo Aretha'os eilė klausti. Pasakius visus klausimus, Rochell pradėjo atsakinėti:
-Taip, mes grynakraujai burtininkai. Bet visi iš varno nago.  Persiką man padovanojo praeitais metais, per gimtadienį. Visada jo troškau, todėl gavau. O Persiku jį pavadinau, nes tada Persikai buvo mano mėgstamiausias vaisius. Na, labiausiai mėgstu Klasikinę muziką. Negaliu apsispręsi kas man labiau patinka, bet gal labiau šokti. Gavus laišką reagavau įprastai, kaip visi. Turbūt žinai kaip,- atsakiusi į klausimus mergaitė nusijuokė.
-Na, kaip ir viskas. Ir be to jau temsta ir kyla mėnulio priešpilnis, gal nori pažaisti slėpynių? Na aišku jei nebijai tamsos... Aš tai ją labai mėgstu.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 09:23:02 pm
Aretha savo naujosios draugės klausė su smalsumu, visgi ir uždavė tokios klausimus, į kuriuos atsakymą tikrai norėjo išgirsti.
-Ne, nežinau,- sukrizendama pasakė,- nes pati gavusi laišką buvau šoke. Mano tik tėčio giminė burtininkai, ir apie tai sužinojau tik perskaičiusi laišką. Iš pradžių maniau, jog tai pokštas.
Tai papasakojus, šiek tiek pakėlė klubus, kad galėtų įsisiaupsti į švarką, ant kurio prieš tai sėdėjo.
-Čia darosi velniškai šalta, fu,- net nusikratė Aretha,- geriau eikime į vidų žaisti arba miegoti.
Normaliai miegojusi ji nebuvo savaitę. Vis rasdavo kitos veiklos, kuri tuo metu atrodė geresnis variantas nei miegas. ((no dirty minds tho))
Tamsiaplaukė atsistojo vis dar laikydama persiką glėbyje ir karts nuo karto ranka perpraukdama per jo tamsų, švelnų kailiuką.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Vasario 21, 2016, 09:02:50 am
Rochell šiektiek nusiminė, gal dėl to, kad klastuolė norėjo grįžti į pilį, o gal dėl to, kad baiginėjosi diena.
-Taip, čia tikrai šalta,- pasakė varniukė. O žvarbiam vėjeliui papūtus abi draugės nusipurtė nuo šalčio. Galop pasiražiusi Rochell atsistojo ir nusipurtė nuo apsiausto žemes. Į aukščiausią tašką užkilęs mėnulio priešpilnis švietė tiesiai į mergaitės. Vėjyje plaikstėsi Rochell sidabrinės garbanos, o tamsumoj atrodė, kad jos šviečia. Šiltai apsisiautusi į dar purviną savo apsiaustą, Rochell nusišypsojo draugei.
-Taip. Mums jau metas eiti. Ai, tiesa, kaip sakei, kad Magijos Istorijos namų darbus galime daryti kartu, tai lauksiu manęs ryt - prie kvidičo aikštės,- varniukė mirktelėjo klastuolei ir dar kartą ją apsikabinus, kartu žingsniavo hogvartso link. Pasiekusios duris Rochell atsisveikino ir patraukė į viršų - bendrajį kambarį...

((Atleisk, kad biški rašiau už tave :D, Labai skubu rašyti apie MI namų darbus, ir atsiprašau, kad parašiau ryte :D aš rašiau naktį ir man išsitrynė, todėl tingėjau vėl rašyti, tai parašoau dabar (: ))
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Melody Kovo 25, 2016, 09:13:37 pm
  Pasaulis yra keistas kai nežinai kur tavo vieta jame. Gyvendamas tarp nepažįstamų tu pradedi nebepažinti saviškių. Pavojai tyko ten kur niekuomet nesitikėtum, o grėsmingos vietos mielu prieglobsčiu. Spalis, lapkritis pasitaikė kaip niekad šilti, saulėti. Medžiai gelto, raudo palengva ir priminė amžinos ugnies liepsnas. Tas užsitęsęs, ryškus, žaižaruojantis, visiems tiek džiaugsmo suteikęs ruduo baisiai erzino lyg pamiršta išjungti šviesa, kai būni labai pavargęs ir nori miego. Jis kėlė dirglų nerimą ir visai sumaišė laiko nuovoką: praeitis išnyko, dabarties vietoj žiojosi didžiulė tuštumos skylė, o ateitis tarytum pasipusčiusi padus pabėgo net nenorėdama perspėti apie savo planus.
  Mergina išsivedė Patoną į kiemą palakstyti. Rytmečio aušra suvilkdė pievas rasos lašais ir Melody išsiavus batus pasileido priekin braukdama padais per žolę. Pašėlęs ocelotas bėgiojo į visus šonus vartydamasis kūliais iš džiaugsmo. Saulėtekis čia atrodydavo tarytum plikšius bėgantis gatvėje nuo policininkų, toks pasimetęs ir nežinantis kodėl čia atsidūrė, juk niekas nebaudžia senmergių už jų pomėgius. Tačiau galiausiai įsispraudusi į savo vietą, saulė pažvelgė į žemę kiek ramiau. Net ji atrado savo vietą šiame pamišusiam pasaulį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Oliver Lenghton Kovo 26, 2016, 09:55:08 pm
Oliver šįryt kaip niekad anksti nusprendė pasivaikščioti. Rasos lašeliai vis dar žvilgėjo ant žolės stiebelių, apšviesti saulės, kuri dar nedrąsiai kilo virš horizonto, o ore tvyrojo mirtina tyla. Buvo girdėti tik berniuko žingsniai, kuriuos jis tengėsi dėlioti kiek įmanoma tyliau. Jam einant jis mąstė: hmm, reiktų išsiųsti laišką mamai namo. Ji turbūt jaudinasi. Ir jai įdomu, kaip man čia sekasi. Dievaži, ji gi nė nežino, kad aš Klastūnyne!. Oliver ėjo tyliai, man stengėsi nepažadinti visų gyvų dvasių, kurios buvo aplink jį (nesvarbu, jis jas matė ar ne) ir tai jam gana neblogai sekėsi. Jis taip susimąstė kad, nė nepastebėjo kalvos, į kurią pradėjo lipti. Užlipęs nuo kalvos matė nuostabų vaizdą, kuriuo jis niekaip negalėjo atsigrožėti - Hogvartsas nuostabioje pačio rytmečio saulėje. Jis užmerkė akis ir pasakė sau:
-Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Iškvėpk.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Melody Kovo 27, 2016, 10:35:40 pm
  Oras dar nebuvo įšilęs, tad Melody stovėjo rankomis apkabinusi save. Kažkas sukėlęs mažą sumaištį nuvijo mažuosius drugelius kurie linksmai besisukdami tupinėjo ant žolės stiebelių. Pažvelgusi į garso šaltinį pastebėjo stovintį užsimerkusį vaikiną sau panosėje kažką murmantį. Mergina pagalvojo, kad galbūt jis meldžiasi, juk nieko negali žinoti, tačiau vis vien nusprendė, kad sutrukdys. Ši vieta tokiomis akimirkomis, kaip saulėtekiai, buvo išties ypatinga ir stebuklinga, tačiau klastuolė negalvodama ar galvodama per mažai, nuėjo ir atsistojo šalimais vaikino. Juk jis pirmas įsibrovė į stebuklą.
  - Gan ankstyvas rytas bastytis šiaip sau. Tuo labiau klastuoliui,- pastebėjusi gerai pažįstama emblemą ir spalvas pridūrė mergina. Jai tekdavo vaikščioti po apylinkes dažnai dėl Patono, tačiau beveik niekada nesutikdavo bastūnų klastuolių besimėgaujančių trapiais, jautriais dienos stebuklais. Gaila jei jis dėl kokio nesusipratimo pakliuvo ne į sau tinkantį koledžą. Jis panašus į vyresnį, bet apie jo išdaigas dar neteko girdėti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Oliver Lenghton Balandžio 09, 2016, 08:23:55 pm
Jo pasiruošimą dienos darbams ir žygdarbiams sutrukdė mergina, kurią jis pamatęs nusišypsojo - ji buvo klastuolė.
-Bastytis šiaip sau netinkamo laiko nėra. Ypač, kai esi klastuolis. Juk reikia pasiruošti išdaigoms, argi ne taip?
Užsimerkė ir įkvėpęs gilų oro gurkšnį tarė:
-Argi ne keista, kad kai užsimerki vistiek gali matyti spalvas? Tačiau jas gali matyti kokias tik nori. Argi tai nekeista?
Vaikinukas puikiai suprato, kad jai atrodo jog jis visiškai ne klastuolis, tad  atsimerkė ir pažiūrėjo į tolį. Tuomet atsisuko į mergaitę ir pasakė:
-Aš Oliver. Ir žinau, jog atrodau visiškai neklastuoliškai, tačiau vis dar neradau žygio draugo, kuris įvykdytu su manimi patį šauniausią žygdarbį mano gyvenime. Būti vienišiumi sunku.
Nusišypsojo merginai ir pamanė o ji atrodo kyg puiki žygdarbių partnerė. Jei tapsime draugais, įtrauksiu ją į patį šauniausią nuotykį jos gyvenime
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Melody Balandžio 09, 2016, 09:44:49 pm
  Kiek palenkusi smakrą žemyn, tarytum būtų sunku patikėti kas vyksta, su šypsena skruostuose Melody klausėsi vaikino:
  - O, argi išdaigoms reikia nuoseklaus plano? Juk kuo spontaniškiau viskas vyks, tuo daugiau nuotykiu įvyks.
  Klaida ieškant miškuose pabėgusio trigalvio šuns, klaida nusekant demoną kuris kaip reikiant papurtė merginos kailį, klaida trenkiant bendraklasiui į veidą pamokos metu, klaida vagiant knygas iš slapto bibliotekos skyriaus, klaida pasitikint nepažįstamu, kuris vėliau pasirodė esąs negyvas ir įsikūnijo į klastuolę ir kankino savo seną meilę - profesorę, klaida ieškant kažkokio užkeikto eliksyro po to ganėtinai padėsiančio broliui (gal šis ir nebuvo baisi klaida), tačiau juk viskas susivedė į gan šaunų nuotykį.
  Melody pakėlė vieną antakį ir pažvelgė į vaikiną įtariu žvilgsniu:
  - Taip, keista. Ir tai vadinasi šizofreniją - matymas dalykų kurių nėra. Gan rimta liga, turėtum sunerimti,- juokavo antrakursė (gan baisia tema. Ligos baisu. Tačiau ji klastuolė, tad iš esmės ji yra įsitikinusi, kad gali daryti viską).
  - Melody.- prisistatė škotė linktelėdama galvą,- Patarimas ateičiai, jei nori gauti gerų kompanionų ieškok jaunesnių, jie labai patiklūs,- nė neįtardama, kad Oliveris norįs siūlyti išdaigą merginai, kalbėjo žvelgdama į tolį kaip ir klastuolis.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gegužės 16, 2016, 09:59:40 pm
Nusprendusi vėl nukeliauti į vieną ežero vietovių, Junko "apsišarvavo" Magiškų Gyvūnų Priežiūros vadovėliu, visais per pamokas sukauptais užrašais (kurių galima pasakyti, kad buvo dar palyginti minimaliai), keliais tušinukais (nes kas gi norėjo rizikuoti, kad atliekant darbą vienintelis turimas sugestų), visiškai nauja užrašine su švariais baltais popieriais ir viena eilute juodo šokolado, saugiai suvynioto į foliją. Kiek skaitė vadovėlį, kiek ieškojosi informacijos bibliotekoje, tai dauguma prie vandens esančių gyvių mėgo visokio tipo saldumynus, o jokio kito klastuolė neturėjo, tad tikėjosi, kad juodojo šokolado kartumas neatbaidys jokio atsirasti norinčio gyvūnėlio.
Tikėdamasi, kad ir dar koks padarėlis nuspręstų apsireikšti ir šitoje kvapą gniaužiančioje vietovėje, mergaitė įsitaisė ant skaisčiai žalios žolės, įkvėpdama jos ore pasklidusį kvapą ir kiek nusišypsodama - nors galvos skausmas mušė į galvą kaip pat skaudžiai ir nesiliaujančiai kaip ir kelis  pastaruosius mėnesius, ji jau buvo prie jo įpratusi ir įgavusi bent minimalų atsparumą tam skausmui, o ir niekas negalėjo sutrukdyti jai gerai atlikti egzaminų užduočių. Niekas.
Net ir galvodama, kad paprastas laukimas ir tikėjimasis, kad kažkas pasirodys buvo banalus, Junko nelabai turėjo kitą išeitį - gyvūnų priversti jai apsireikšti nei labai galėjo, nei labai mokėjo. Aplink save išdėliojusi mažus šokolado gabaliukus, mergaitė meldėsi, kad neapsireikštų vien tik įkyrios skruzdės, kad užklystų koks nors kitas magiškasis gyvis - ir nors dairėsi aplink ne minutę, ne dvi ir tikrai ne tris, niekas aplink šią nerodė savų magiškų egzistencijos požymių.
Giliai atsidususi, klastuolė paėmė į rankas juodą tušinuką ir užrašinėje pradėjo paišalioti vaizdą, kuris jai atsivėrė prieš akis, retkarčiais vis užmesdama akį į nieko nepritraukiančius šokolado gabaliukus. Negi man taip ir nepasiseks, ir teks eiti kur nors kitur? Mintyse vos ne verkšlendama mergaitė pradėjo kandžioti apatinę lūpą, bandydama sugalvoti kitą sprendimą - neliko kito atvejo, kaip žingsniuoti į uždraustąjį mišką, kad ir kaip nenorėjo kišti ten nosies viena ir ypač dabar, kai dangus jau buvo nusidažęs tvaiskia raudona spalva, sukurta nuo besileidžiančios ir nakties atėjimą pranašaujančios saulės.
Išgirdusi tylų garsą, kiek primenantį tą, kurį sukuria mažas vaikas čiulpiantis paskutinius pieno lašelius iš pieno buteliuko, klastuolė pradėjo gręžiotis, ne kartą užklausdama savęs, kas tai per garsas ar iš kur jis sklindąs - nesuradusi jo šaltinio, dabartinei pirmakursei jau nusprendus, kad tik pasigirdo, jis dar kartelį pasikartojo, šį kartą garsiau ir aiškiau.
Atsitiktinai mestelėjusi akį į vieną šokolado gabalėlių, mergaitė nustebo - ten, kur seniau buvo šokoladas, dabar puikavosi gana didelis ir ypatingai gerai su žolėmis susiliejantis vikšras. Jeigu ne ištirpusio juodo šokolado požymiai ant jo kūnelio, klastuolė tikrai jį būtų praleidusi pro akis.
Bandydama sukelti nuo mažiau garso, Junko pritipeno prie šio, abejomis akimis įdėmiai spoksodama į padarėlį, kuris rodos, jos net nepastebėjo. O keista - vikšrelis buvo suspausto kumščio dydžio ir padarius palyginimą su įprastiniais žiobarų vikšrais dar buvo didelis, nors palyginti su mergaite, į jį laaaabai įdėmiai spoksančia buvo visai miniatiūrinis.
-Naaagi, kas tu toks būsi..?- naudodamasi ta proga, kad ji dar nebuvo pastebėta, mergaitė griebė vadovėlį greitu ir užtikrintu žvilgsniu naršydama po puslapius, bandydama atrasti bent jau jo pavadinimą. 
Nors rodos, kad lapų sukeltas garsas pilnai pritraukė vikšrelio dėmesį, ir klastuolė į jį dirstelėjo kaip tik tą akimirksnį, kai jis norėjo sprukti šalin - susitikus mažytėmis padarėlio akutėmis ir įprasto žmogiško dydžio rudų rainelių išplėstomis Junko akimis, jiedu abu turėjo tokį mažytį akių pokalbį, ėjusį besikartojančiu "aš matau, kad tu mane matai, o tu matai, kad aš tave matau, ir mes abudu žinome, kad mes vienas kitą matome.." mislijimu. Galiausiai vikšrelis pravėrė burną, kurios net nesimatė, kad jis turėjo - pilna aštrių mažyčių dantukų, ir Junko pasirodė, kad jis gali ją dabar ir pulti, bet šis tiesiog paleido savąją gerkle - gana tiesiogine prasme. Pasigirdus aukštam ir spigiam garsui, einančiam per kaukolę ir priverčiančiam jaustis taip, lyg tavo akys norėtų sprukti iš akiduobių, mergaitė vos nesukliko - susijungęs galvos skausmas ir gyvūnų riksmas\klyksmas\kriokimas tikrai nebuvo gera kombinacija, ir ji išmetė iš rankų laikomą knygą tam, kad delnais kuo smarkiau užsikimštų ausis.
Kiek pramerkusi akis, kurias laikė užmerkusi taip pat smarkiai kaip ir jos dar vaikiški delnukai laikė bergždžiai užkimšę ausis, Junko pastebėjo, kad vikšras sprunka šalin, ir sprunka tikrai greitai. Nedvejodama ir negalėdama leisti vieninteliam užtiktam gyvūnui pasprukti, klastuolė patraukė rankas nuo ausų, akimis lankstydama po žolę, bandydama aptikti likusius šokolado gabaliukus. Vieną užmačiusi, iškarto čiupo, nekreipdama dėmesio į tai, kad jau pratirpti spėjęs šokoladas išterlino jos ranką ir mestėlėjo šį į sprunkantį vikšrą - dar kelias sekundes pasitęsęs aukštas sklindantis garsas galiausiai nuslopo, ir mergaitė džiugiai atsiduso. Reikės eiti vėliau pasitikrinti klausą, nes rodos, kad ją ką tik susigadinau amžiams.
Surasdama likusius šokolado gabaliukus, kuo tyliai juos surinko ir padėjo tai prie, tai ant vikšro, pati įsitaisydama su savo atsineštu turtu šalimais smaližiaus.
-Taigi.. Esi Trumpakurtis Rachaopas, ką.. Keistas pavadinimas,- sumurmėjo sau mergaitė, po trumpo sir kuo galima tylesnės vadovėlio paieškos.,- Įprastai patelės būna žalios su geltonais arba juodais taškiukais, o patinėliai - raudoni su mėlynais dryžiais. Ką tik atsiradę jaunikliai būna šviesios arba tamsios rudos spalvos, o galiausiai nusidaro į jiems priklausančią..,- tęsdama savąją murmėjimo po nosimi ceremoniją, Junko įdėmiai dirstelėjo į šokoladu besimėgaujantį Rachaopą,- taigi, tu dar visai neseniai atsiradęs, bet pamažu virsti į patelę. Vikšrai turi nedidelę burną, kurioje esantys dantukai net nėra pavojingi, tiesiog tam, kad priverstų taip manyti - realioji šių padarų grėsmė slypi jų balse, kuris vyrėjant ir garsėja, ir sukelia didesnį poveikį...
Pastebėdama, kad turėtas šokoladas jau beveik visas pranykęs, mergaitė kiek supanikavo - dar nebuvo pilnai visko išsiaiškinus apie savąjį atrastą gyvį, o jis ir vėl turėjo paleisti savas dūdas. Greitai susiėmusi visus savo turimus daiktus, mergaitė dar kiek pabuvo šalia didžiojo smaližiaus.
-Aš greitai grįšiu, gerai? Ir atnešiu tau dar daugiau šokolado,- Ir sau ypatingai gerus ausų kištukus. Šiek tiek šyptelėjusi, mergaite pirštu perbraukė per Trumpakurtį Rachaopą, gerai įsidėmėdama jo jau pradedantį žalėti rudą atspalvį.
Neleisdama prisilietimui būti pernelyg ilgam, pirmakursė vos ne iškarto ir atšoko, dideliu greičiu nužingsniuodama į Hogvartso pilį ir tikėdamasi, kad būnant toliau nebesigirdės tų tiesiog paralyžuojančių garsų.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: zaibas2000 Gegužės 20, 2016, 10:33:57 am
Fuuu, nors viena vietelė neprigrūsta žmonių.
Mergaitė kopė į kalvą ir užkopusi klestelėjo ant žemės ten kur stovėjo. Ne juokas išnaršyti visą pilį tempiant ant pečių krepšį sveriantį tikrai ne vieną kilogramą.
Urtė dar porą minučių sėdėjo ir grožėjosi vaizdu kai susigriebė ko čia atėjo. Ji nusimetė krepšį ir ištraukė iš ten seną skrybėlę. Švilpė buvo sumaniusi pasikartoti visus kerus prieš egzaminą praktiškai ir niekaip nerado vietos kol neužkopė čia, bet dabar mergaitei toptelėjo, jog nuo kalno visi žybsniai bus labai gerai matomi ir paburbėjus dėl savo neišmanymo nusileido į papėdę. Ten jau griebėsi burtų.
Pirma ji nusprendė išbandyti iliuzijos kerus (Laziumijon), nes tai buvo pirma tema ir ji net neabejojo jog tai bus egzaminuose. Ji padėjo tą skrybėlę ant kelmo priešais ir užsimojo lazdele.
-Laziumijon, LAZIUMIJON.
Tačiau skrybėlaitė tik žybtelėjo ir ant vieno šono užkibo pora blizgučių, dėl to ši skrybėlė mergaitei visai neatrodė gražesnė. Ji prisiminė, kad reikia lyg ir besti ir paskutinę akimirką trūktelti dešinėn. Švilpė bandė dar ir dar kol galiausiai gavosi truputi iš mados išėjusi skrybėlaitė, bet ji dėl to nesikrimto, nes per egzaminą stengsis labiau.
Ji nugrūdo savo kūrinį į krepšį ir ėmėsi kito užkeikimo.
Jis buvo lengvesnis už ką tik bandytą ir jai visai gerai išėjo, tačiau ji nusprendė bandyti dar kart. Jos rastas sliekas tuoj pat atsidūrė ant kelmo ir Urtė atsistojo į puolimo pozą.
-Viens, du, trys VERAVERTO
Sliekas sumirguliavo ir tapo permatomu stikliuku alkoholiui.
Švilpė šyptelėjo sau, nors ir žinojo jog moka šiuos kerus nesitikėjo, jog pavyks iš pirmo karto. Mergaitė įsidėjo ir stikliuką, bus ką tėčiui padovanoti per gimtadienį. Bet paskui sugalvojo prisirinkti mokyklos kieme sliekų ir paversti visus stikliukais padovanoti visą rinkinį. Švilpė vėl pasijuokė iš savęs: štai jos mintys nuo transfigūracijos nuklydo iki tėčio gimtadienio.
Urtė niekaip negalėjo pasikartoti paskutinio burto, nes ir tas šviesos kamuolys ir jos kačiukas  liko pas mokytoją, todėl ji nusprendė dar įtvirtinti pavertimo žinias. Šį kart ant kelmo atsidūrė pieštukas. Jis greit taps paukščiuku...
-Avifors, AVIFORS
iš trečio sykio pieštukas virto kikiliu ir mergaitė nusivylusi pamatė, kad vietoj snapelio jis turi trintuką buvusį ant pieštuko galo. Ji nusprendė dar kartą perversti skyrių apie pavertimą paukščiu. Šis paukščiukas turėjo būti skirtas jos mamai todėl ji ištarusi Avifors all suteikė kikiliui snapelį ir švelniai patupdė į narvą. Urtė susivokė, kad atėjo vakarienės metas. Kadangi jautėsi išalkusi nuskubėjo į pilį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Juliet Dark Birželio 15, 2016, 10:30:03 am
Juliet, kaip ir broliui, nelabai patiko transiguracija. Ir išvis, raudonplaukė vienų daiktų pavertimą kitais mokslą laikė nieko vertu ir tik suėdančiu daug brangaus laiko. Bet vis dėl to, tokia pamoka dėstoma Hogvartse, taigi transfiguracijos mokslo mokymasis buvo neišvengiamas.
Užlipusi ant kalvelės ji krestelėjo ant žolės ir iš kuprinės išsitraukė knygą. Padėjusi ją ant kelių dar bandė prisiminti, ko išmokusi
- Anamorfinė magija, tai magija, sustiprinanti jutimus...
Ir vėl pamiršusi anamorfinės magijos ypatybes mažoji klastūnyno mokinė pakėlė savo raudonplaukę galvą į dangų
Kodėl klastūnynas. Nu kodėl? Kodėl negalėjo būti kad ir Švilpynė. Negi tikrai esu tokia bloga?
Nuleidusi galvą Juliet vėl prisiminė brolio žodžius :
'' Ak, mano mažoji ugnele. Vien tik dėl to, kad tu Klastūnyne, nereiškia, kad tu blogas žmogus. Klastūnynas nėra vien tik blogųjų koledžas, lygiai tiek pat nedorėlių galėjo kilti ir iš Grifų Gūžtos, ir iš Varno Nago, ir netgi iš Švilpynės.''
Juliet nejučia šyptelėjo, įsivaizduodama nedorą ir piktą švilpynuką.
Gerai, mėginam dar kartą.
- Anamorfinė magija tai...
Bet raudonplaukė vėl užkliuvo už 3 šios magijos rūšies ypatybės.
- Ką gi - sušnabždėjo klastuolė dėdama knygą į kuprinę ir traukdama lazdelę - matyt, niekad to neišmoksiu
Bet neatrodė, kad mergaitė dėl to krimstųsi.
Paėmusi juodmedžio lazdelę su vienaragio plauku, Juliet sušnabžėjo burtažodį
- Aquamenti
Iš lazdelės ištryškęs fontanas kiek aptaškė raudonus Juliet plaukus, bet tai jai buvo nė motais. Ji tik nusišypsojo...


Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Katerina Baush Birželio 15, 2016, 01:07:58 pm
Katerina labai rimta ėjo koridoriais.
Kaip sunku mokytis vyresniųjų kurso. Iš Jason Dark pasiskolinau transfigūracijos, astronomijos, magiškų gyvūnų priežiūros bei nudų ir vaistų vadovėlius pasiskolinau. Reiks, kad šiandien man niekas netrukdytų, teks mokytis. Mokytis. MOKYTIS. Negi tėvai negalėjo manęs leisti anksčiau į Hogvartsą. Visi draugai - vyresniakursiai, jaučiuosi kaip atsilikėlė. Nors ir susikaupusi, Katerina vis tiek viską pastebi. Praeidama pro klastūnyno bendrąjį kambarį (šiaip jai nelabai galimo žinoti kur kambarys yra, bet gi Lėja) mergina pastebėjo raudonplaukę merginą, kuri sėdėjo nuleidusi galvą.
Iš išvaizdos - pirmakursė. Gal reikėtų paklaust, kas atsitiko? Net nežinau ką daryt...
Staiga raudonplaukė paleido fontanėlį sau anr galvos, Katerina neišlaikiusi susijuokė.
- Labukas. Tikriausiai esi pirmakursė? Nuotaikų permaina, ane? Kas buvo, kad tokia liūdna sėdėjai?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Juliet Dark Birželio 15, 2016, 01:16:36 pm
Išgirdusi jai nepažįstamą balsą Juliet staigiai atsisuko ir susidūrė su rudaplauke mergaite, tikriausiai irgi pirmakurse. Raudonplaukė nuleido lazdelę ir nužvelgė nepažįstamąją
- Labas. Taip, aš pirmakursė. Kuo tu vardu? Ką čia veiki? Irgi mokiniesi, kaip ir aš? - paklausė klastuolė, pamačiusi mergaitės rankoje knygas - ką mokiniesi? Aš transiguraciją. Niekad jos nesupratau. O beja, iš kokiotu koledžo?
Iš knygų Juliet sprendė, kad ji varnanagė. Tiesa, iš dar galėjo būti grifiukė, bet tikimybė maža. Juliet nusprendė, kad kol nėra paklausta, apie savo koledžą geriau neužsiminti.
Vėl prisiminusi piktą švilpuką, kuris raudonplaukės vaizduotėje bėginėjo po kiemą šaukdamas '' avada kedavra '' mergaitė kažkodėl vėl nusijuokė...
Švilpukai tokie draugiški, jie juk nė musės nenuskriaustų...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugpjūčio 25, 2016, 08:50:49 pm
Mergaitė praėjusi pro sunkias medines duris atsidūrė lauke. Į akis spigino ryški saulutė, o danguje nebuvo matyti nė vieno debesėlio. Mergaitė palengvėjusia širdimi įkvėpė gaivaus iš miško tankmės vėjo atpūsto oro ir truputį pralinksmėjo, kad bent vienas dalykas atvykus į Hogvartsą nepasikeitė - nuostabus ir dar vasariškas ankstyvo rudens oras. Apsidairiusi mergaitė pastebėjo aukštą aukštą kalvą ir nusprendusi, jog būtinai turi patikrinti kas slepiasi už jos ėmė kopti slidžiu žole nuaugusiu kalvos paviršiumi. Pasiekusi viršūnę Eimė akimirkai sustojo, pakerėta nepaprasto vaizdo ir nusprendė atsisėdusi ant netoliese buvusio akmens dar kurį laiką čia pabūti. Vienaip ar kitaip namuose ji paprastai neturėdavo galimybės pabūti viena taip toli nuo suaugusiųjų priežiūros ir aplink zujančių kitų vaikų.
Iš mažos nublukusios kuprinytės išsiėmusi Anę mažylė aprodė jai gražiuosius vaizdus ir akylomis akimis nužvelgusi lėlę tarė:
-Matai kaip čia gražu. Vadinasi mums viskas bus gerai. Juk taip auklytė ir sakė, ar ne? Pamatysi, tau čia patiks.
Tuomet ji stipriai priglaudė lėlytės galvą ir švelniai perbraukė mažyčiu delniuku.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 25, 2016, 09:11:51 pm
   Prometėja užkopė ant kalvos. Ji nėra čia buvusi, tad vaizdas jai atrodė nustabus. nuo kalvos viršūnės atsiveria labai graži panorama, matosi visa Hogvartso pilis. Ateisiu čia dažniau, -pagalvojo mergaitė.
   Kitoje kalvos pusėje sėdėjo dar viena mergaitė. Prom ji buvo labai matyta. Ji prisiminė, kad čia toji mergaitė turinti intelekto sutrikimą iš švilpynės, bet jos vardo nežinojo. Mergaitė sėdėjo ir kalbėjo su savo lėlyte kurią buvo apsikabinusi. Prom norėjo su ja susipažinti, bet prieš tai nusprendė pasigėrėti pasakiško grožio vaizdu.
   Prometėja atsisėdo ant pievutės ir gėrėjosi nuostabiu vaizdu. iš čia matėsi visa Hogvartso pilis. Ji pakėlė akis į dangų. Ten buvo matyti tik ryški saulutė.
   Prom atsistojo ir nusliuokė link mergaitės su lėle. Prisėdo šalia jos ir paklausė:
-Gal norėtum susipažinti?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugpjūčio 25, 2016, 09:59:34 pm
Eimė dar kurį laiką kalbėjo su žaisline savo drauge, kol jos žvilgsnį patraukė jos link ateinanti iš pažiūros gal truputį už ją vyresnė mergaitė. Mažytė būtų mielai su ja susipažinusi, tačiau jos dar labai nauja patirtis Hogvartse sakė, jog toli gražu ne visi mokiniai yra linkę su ja draugauti. Visgi nepažįstamajai priėjus prie jos ir gražiai užkalbinus baimė pamažu dingo ir mergaitė apsidžiaugė turėsianti naują draugę.
-Mano vardas Eimilė, - pasakė mažoji. - O čia Anė.
Mergaitė parodė į savo lėlytę, dabar patogiai įsitaisiusią ant pirmakursės kelių. Toji lėlė buvo vienas iš nedaugelio daiktų, kurie jai priminė šeimą, todėl išsiskyrusi su ja ji ėmė nuolat nešiotis Anę kartu ir palikdavo ją tik labai retais atvejais, kai kitaip buvo neįmanoma.
-O koks tavo vardas? - pasidomėjo Eimė, smalsiai žvelgdama į nepažįstamąją idant galėtų nuspėti kokia ta naujoji jos draugė ir kaip toji elgsis su ja.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 25, 2016, 10:15:06 pm
   -Mano vardas Prometėja, bet gali mane vadinti Prom arba Tėja, -nusišypsojo ji. Prometėja jautė, kad Eimilė kažko bijo, bet tai tikriausiai nieko keisto. Juk Prom iš klastūnyno.
   Eimilė nors ir turėjo šiokį tokį nežymų sutrikimą, buvo labai miela ir draugiška. Tėjai ji pasirodė šiek tiek vaikiška, bet labai maloni mergaitė.
   Prom sėdėjo šalia jos ir žvelgė į jos rusvus plaukus. Jie atrodė nepaprastai švelnūs.
   Mergaitė susimąstė, kad jos galėtų būti geros draugės. Man ji labai miela. Tie kas iš jos tyčiosis, tikrąja to žodžio prasme gaus į galvą nuo manęs. Norėčiau turėti tokią draugę, kuriai būtų galima išsipasakoti, su ja pakalbėti atviriausiomis temomis, patikėti paslaptis, pasijuokti iš kitų. Niekada neturėjau tokios draugės, tad norėčiau, kad ji tokia taptų. Prometėja paklausė:
-Ar tu nieko prieš na.. jeigu susitiktume dažniau? prometėjos širdis pradėjo smarkiai daužytis, ji tikėjosi teigiamo atsakymo. Juk kaip būtų nuostabu turėti tokią gerą draugę!
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugpjūčio 25, 2016, 11:04:24 pm
Eimė pajuto keistą šilumą, sklindančią iš naujosios draugės vidaus. Ji pasirodė miela ir draugiška, tokia, kokie paprastai būdavo gal tik savanoriai ir kai kurie mokytojai ypatingų vaikų mokyklėlėje. Tiesa anksčiau Eimė lankė bendrojo lavinimo mokyklą kartu su savo broliu ir sesėmis, tačiau ji vis labiau atsiliko nuo savo bendraamžių. Kai baigusi pirmą klasę ji taip ir neišmoko skaityti net paprasčiausių žodžių ar atlikti elementarių matematinių veiksmų aplinkui žmonės ėmė kalbėti, jog ne visiems žmonėms pasisekė tiek pat kiek kitiems, o tokiems atvejams yra specialios mokyklos. Mergaitė net savotiškai džiaugėsi, kai pagaliau ją nusprendė perkelti į naują mokyklą, mat ten vaikai buvo panašesni į ją, kai kurie net truputį kvailesni ir mažiau žinantys, tad mergaitė nebesijautė tokia nevykėle ir netikša. Tačiau dabar sugrįžusi į "protingų vaikų" pasaulį ji vėl ėmė jaustis prastesnė už kitus, todėl negalėjo patikėti, jog ši miela mergaitė atėjo norėdama su ja susidraugauti.
Išgirdusi Prom pasiūlymą susitikti dažniau mergytė, nors tikriausiai ne iki galo suprato šio pasiūlymo reikšmę, tačiau stipriai linktelėjo galva ir entuziastingai sutiko:
-Taip, susitikime dažniau. Susitikime kasdien!
Tada ji atsistojo ir ėmė suktis ratu, tarsi būtų laimingiausias vaikas žemėje. Vėliau kiek susimąsčiusi sustojo ir rimtai pažvelgusi į Tėją pasitikslino:
- Juk dabar mes draugės tiesa?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 25, 2016, 11:38:01 pm
   Prometėja džiaugėsi suradysi sau draugę, o Eimė regis buvo devintame danguje. Visada žinojau turinti bent dalelę gėrio savyje. Smagu džiuginti tuos, kuriems reikia to. Aš kaip mano mama. Klastuolė su viena šimtąja procento gėrio. Man lengva suprasti Eimę, ji iš švilpynės. Mano šeimoje tėtis ir brolis Deividas taip pat iš švilpynės.
   Buvo keista išgirsti tokį klausimą, bet Tėja nedelsiant atsakė:
-Žinoma! Tikiuosi būsim geros draugės.
   Prometėja pakėlė savo galvą į dangų. Danguje nebuvo matyti nei menkiausio debsėlio, tik ryški, geltona saulutė. Kažkodėl Prometėjai ji pasirodė panaši į jos naująją draugę Eimę.
-O žinai, tu labai panaši į saulutę. Tu tokia pat švelni, žaisminga. Aš turiu spygliukus, bet gali manęs nebijoti, nenuskriausiu tavęs.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugpjūčio 26, 2016, 12:02:55 am
Išgirdusi sulyginimą su saulute mergaitė išsišiepė kaip jaunas mėnuliukas. Išties mažiukė jau labai seniai nesišypsojo - po to, kai išsikraustė iš tėvų namų ji tapo dažniau nusiminusi ir ilgesinga, o šypsena jos veidą nutvieksdavo tik ypatingomis progomis. Vis gi Tėja švilpiukę veikė kažkaip neįprastai ir galbūt dėl to, jog buvo tokia draugiška ir miela, o gal dėl dar ko nors, Eimė jautėsi nepaprastai laiminga šalia naujosios draugės. Išgirdusi metaforą apie spygliukus mergaitė staiga prisiminusi kažkokį jau ne vienerių metų senumo įvykį pradėjo čiauškėti:
- Žinai, kartą, kai dar gyvenau su tėtuku ir mamyte, aš savo kieme mačiau ežį. Jis irgi turėjo spyglius, bet aš jį vis tiek švelniai paglosčiau ir man jis neįdūrė. Tik sesutei glostyti neleidau, nes ji dar buvo mažytė mažytė. Bet dabar jau didelė ir eina į mokyklą.
Vėliau keistai nužvelgusi mergaitę Eimė paklausė:
- O kur tu slepi tuos savo savo spygliukus?
Ji apėjo ratu draugę tarsi tikėdamasi pamatyti iš kur nors dygstančius aštrius pagaliukus, tačiau nieko panašaus neišvydo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 26, 2016, 11:24:59 am
   Kuo toliau, tuo labiau Prometėjai patiko ta mergaitė. Truputėlį pagalvojusi Prom atsakė Eimei:
-Savo spygliukus slepiu savo mintyse. Tikiuosi tau niekada neteks jų pamatyti.
   Džiaugiuosi, kad mano viena šimtoji procento gėrio atsiskleidžia būnant su Eime.
   Prom atsigulė ant pievutės. Dabar danguje buvo keli debesiukai. Vienas panašus į gyvatę, o kitas įkažkokia mergaitę, bet tikrai ne į Eimilę.
   Prom susimąstė apie Eimės ištartus žodžius. Jai patiko istorija apie ežiuką. Mergaitė taip pat prisiminė vieną istoriją.
-Anksčiau su šeima važiuodavome grybauti. Vieną kartą, kai man buvo vos penkeri, miške pamačiau ežiuką. Jis ant savo spygliukų nešėsi grybukus.
   Prometėja atsistojo.
-Man jau metas, susitikime čia rytoj, - šyptelėjo ji.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugpjūčio 26, 2016, 02:39:45 pm
Mažoji pasekusi Prom pavyzdžiu taip pat atsigulė ant gėlių žiedais pasidabinusios pievutės ir nukreipė  akis į dangų. Buvo matyti keli pavieniai debesėliai ir Eimė pradėjo svarstyti ar jiems neliūdna vieniems tokiame milžiniškame danguje. Ji norėjo, kad jie irgi susirastų šaunių draugų, tokių kaip Tėja, ir linksmai apie ką nors pasikalbėtų, o galbūt pažaistų lietaus lašiukų karą ir tada lytų šiltas ir dar beveik vasariškas lietus.
Taip būnant laikas greitai prabėgo ir naujoji draugė pasakė, jog jai jau laikas eiti. Mažoji kiek nusiminė ir norėjo paprašyti, kad toji pasiliktų ilgiau, dar neišeitų, tačiau tik atsisveikindama sušnabždėjo:
-Džiaugiuosi, kad esame draugės.
Ji stebėjo Prometėją nueinant, o pati dar kiek pasilikusi įsivaizdavo nuostabius debesėlių žaidimus ir  tą patį ežį, apie kurį pasakojo draugė, taip sunkiai nešantį du didelius grybus. Po kiek laiko mergytė taip pat pakilo ir grįžo atgal į magiškąją pilį, dar pagalvojusi, jog kitą kartą reiks paklausti Tėjos, galbūt ji turi pasakų knygučių su spalvotais paveiksliukais, mat Švilpynės bibliotekoje nerado nieko panašaus.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugsėjo 03, 2016, 10:52:40 pm
   Praėjo kelios dienos po pirmakursių susitarimo. Kitą dieną susitikimas neįvyko, nes Prom šiek tiek sunegalavo. Na, bet dabar viskas gerai ir Prom jau kopia į kalvą. Taip, tą pačią kalvą nuo kurios atsiveria pasakiškas vaizdas. Prometėjai užkopus Eimilės ten vis dar nesimatė. Tikiuosi viskas gerai ir jai nieko blogo nenutiko. Vėlavimas- nėra Eimilės bruožas.
   Laukimas užtruko ilgokai, bet mergaitė stebėjo žvaigždes, tad jai laukimas užtruko vos keletą minučių. Kaip man patinka stebėti žvaigždes! Jos tokios gražios ir slepia tiek daug paslapčių... Mano svajonė- nukabinti vieną žvaigždę iš dangaus ir visur ją turėti. Ji man būtų kaip talismanas, nešiočiausi ją visur. Netgi ir į tuoletą neščiausi. Mintims beplūstant tėjos galvoje, ji išgirdo tankų kvėpavimą. Turbūt Eimilė pavargo, kol užkopė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugsėjo 03, 2016, 11:16:48 pm
Pagaliau tos keistos ir ne itin malonios pamokos baigėsi ir mergaitė galėjo išeiti į lauką susitikti su savo drauge. Kol kas Prom buvo vienintelė jos draugė Hogvartse, nors tiesą sakant bemaž visi švilpiukai buvo labai draugiški jos adresu. Kita vertus jie su Eimile bendravo labai nedaug, taigi pirmakursė draugais jų nelaikė. Išėjusi mažytė ketino iš karto kopti ant kalno, tačiau supratusi, jog dar bus be galo anksti ji nusprendė pasivaikščioti ir grįžti čia vėliau. Eimilė nuklydo gerokai toliau nei ketino ir susizgribo tik jau gerokai pradėjus temti. Mažoji ėmė bėgti atgal kalno link - iš dalies dėl to, jog suprato, kad baisiai vėluoja ir iš dalies todėl, kad labai bijojo tamsos. Pagaliau šiaip ne taip baisiai uždususi ji pasiekė kalvos viršūnę ir galėjo atsipūsti. Eimė be galo džiaugėsi, kad draugė vis dar buvo čia ir laukė jos, mat bėgdama buvo pradėjusi nerimauti, kas bus jei Tėja nesulaukusi jos grįš į pilį, o ir tamsa nebe atrodė tokia baisi, mat mergaitė pastebėjo danguje suspindusias žvaigždes.
-Atsiprašau, - vis dar sunkiai kvėpuodama tarė mergaitė. - Žinau, kad vėluoju, bet labai džiaugiuosi, kad tu dar čia. Jei nebūtum, man būtų labai labai baisu. O tau nebuvo baisu vienai? Tu nebijai tamsos? Kokia tu drąsi...
Mergaitė kiek pavydžiai ir labai pagarbiai pažvelgė į draugę, kuri dabar jai atrodė tarsi būtų padariusi kažką labai sunkaus ir be galo didingo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugsėjo 03, 2016, 11:32:20 pm
   Prom nesuklydo tai buvo Eimė. Mergaitė visai nesupyko, kad Eimilė šiek tiek pavėlavo. Iš dalies, net džiaugiuosi, kad ji pavėlavo. Galėjau stebėti vieną mėgstamiausių savo dalykų- žvaigždes.
-Ne, tamsos aš nebijau. Aš ja žaviuosi, nes galiu stebėti žvaigždes. Žvaigždės man yra daugiau negu viskas, jos yra gyvenimo prasmė, astronomija- mokslas kuriuo žaviuosi. Mano gyvenimas be žvaigždžių, vasaros nakčių drauge su šeima stebint žvaigždes, astronomijos vadovėlių būtų beprasmis. Žvaigždės mane užburia, įkvėpia, stebėdama jas aš galiu atverti savo širdį. Turbūt pastebėjai, jog aš iš klastūnyno, bet ar niekada nepaklausei savęs kodėl aš nelabai panaši į klastuolę? Tai dėl žvaigždžių. Jos mane moko, kad jei esu iš klastūnyno, tai nereiškia, kad visada ir su visais turiu buti pikta, bloga, šiurkšti, -žvelgdama į dangų kalbėjo litanijas Prom.
-O kas tave įkvėpia? Kas tau padeda atverti širdį? man tiesiog įdomu kaip mąsto kiti... Tie, kurie nėra visiškai pakerėti žvaigždžių.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugsėjo 04, 2016, 12:05:46 am
Eimilė džiaugėsi, kad draugė visai nepyko dėl jos vėlavimo. Ji prisėdo ant kiek drėgnos žolės ir ėmė klausytis draugės, kuri gražiai kalbėjo apie žvaigždes. Mažoji ne viską suprato, tačiau jai taip patiko klausytis Prom balso, ypač dabar, kai jame buvo girdėti didžiulė aistra, jog mažoji nepertraukinėjo, kad paklaustų nežinomų žodžių ar frazių reikšmės. Prom šnekėjo su tokiu užsidegimu, kad jos žodžiai tapo vaizdiniais, rodos nukėlė kažkur į tą nuostabų žvaigždžių pasaulį ir mažoji beveik galėjo matyti draugę sėdinčią su šeima ir žiūrinčią į žvaigždes, vėliau skaitančią apie jas, kalbančia su tais ryškiais dangaus šviesulėliais ir besimokančią iš jų gyvenimo išminties. Dabar Prometėja jai atrodė tarsi dangaus princesė, nusileidusi į žemę, kad taptų jos drauge ir Eimė pasijautė ypatinga, kad ta dangaus princesė pasirinko būtent ją būti savo drauge.
Po kiek laiko iš nuostabaus fantazijų pasaulio sugrąžino klastuolės klausimas ir mergaitė kiek sutriko. Įkvepia... Padeda atverti širdį - mažoji nesuprato šių žodžių reikšmės. Ji ėmė mąstyti, ką galėtų atsakyti šiai daugaus princesei, kad nepasirodytų visiškai kvaila, tačiau nieko doro sugalvoti nepavyko.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugsėjo 04, 2016, 12:20:05 am
   Prometėja laukė atsakymostebėdama žvaigždes. Žvaigždės- mūsų pasaulio išmintis. Jos viską mato, viską girdi. Laukė, kol galiausiai pagalvojo, jog švilpiukė ne viską supranta.
-Na, aš norėjau paklausti, kas tave įkvėpia daryti gerus darbus, kas tau padeda išsipasakoti? -Prometėja bandė paaiškinti jos draugei Eimilei.
   Pirmakursė mergaitė iš klastūnyno toliau žvelgė į dangų. Jis vis temo, temo, temo... Kol galiausiai pasidarė visiškai tamsu. Prometėja prisiminė, jog jos draugė Eimė bijo tamsos. Prometėja paklausė:
-Ar nenorėtum grįžti į pilį? Rytoj susitikime dieną, galėsime stebėti šokančius danguje debesiukus ir saulytę. Prom atsisuko į draugę. Ji buvo begalo miela mergaitė. Norėčiau turėti tokią mielą sesutę...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugsėjo 04, 2016, 12:46:44 am
Išgirdusi draugės patikslinimą mažoji susimąstė. Naujasis kausimas skambėjo gerokai aiškiau ir visgi dar vis nebuvo labai aišku ką į jį reikėtų atsakyti.
- Aš stengiuosi padėti kitiems tada, kai jiems reikia pagalbos ir visada stengiuosi būti visiems gera, - paaiškino ji ir kiek tyliau pridėjo. - Bet man nelabai sekasi mokykloje būti gera mokine.
Mergaitė suprato, kad tikriausiai pasakė ne visiškai tą, ko jos klausė, tačiau stengėsi atsakyti į klausimą taip, kaip jį suprato. Vėliau mergaitė vėl ėmė dairytis ir su siaubu pastebėjo, kad aplinkui jau visai tamsu. Švilpiukė švelniai prisiglaudė prie Prometėjos, kad būtų bent truputį drąsiau. Visgi, draugei pasiūlius grįžti į pilį mergaitei labai palengvėjo, nes ji išties labai bijojo tamsos.
- Grįžkime, - sutiko ji. - Tik būk šalia kol pareisime, gerai?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugsėjo 04, 2016, 12:39:47 pm
   Atėjo rytdienos popietė. Ši diena buvo visai kitokia nei anksčiau buvusios. Šiandien buvo niūri, rudeniška nuotaika, lijo. Prometėja užsimetusi savo lietpaltį vistiek ėjo susitikti su savo drauge Eime. Prom labai nekenčia lietaus. Kaip nekenčiu lietaus! Kodėl šiandien turėjo lyti? nejau ruduo negali būti be lietaus?!
   Prometėja užkopė į kalvą. Ji čia jau yra buvusi du kartus, bet per tuos du kartus ji įsimylėjo šią vietą. Užkopusi ant kalno ji neturėjo noro sėsti ant šlapios žolės. Na ir kas, kad aš su lietpalčiu? Tikrai nesiruošiu sėsti ant šlapios žolės. Jeigu ir kitą kartą bus tokie orai, pasiūlysiu Eimei susitikti pilyje.
   Mergaitės buvo susitarusios stebėti danguje šokančius debesiukus ir saulytę. Planai pasikeitė. Teks stebėti krentančius lietaus lašus. Šiandien Tėjai buvo nekokia nuotaika, tikriausiai dėl lietaus.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugsėjo 04, 2016, 01:00:25 pm
Baigėsi pamokos ir Eimė vėl pasijuto laiminga, mat žinojo, kad dabar galės susitikti su Tėja arba nuostabiąja žvaigždžių princese, kaip ją mintyse praminė mažoji. Vos išėjusią į lauką ją apsupo švelnus rudeniškas lietus ir švilpiukė pasijuto dar geriau - jai baisiai patiko lietus. Pirmakursė ėmė suktis, šokinėti ir šokti pagal tylią dangaus lašelių melodiją, kol galiausiai pasiekė tą puikiąją kalvą kuri jai padėjo atrasti draugę, apie kokią mažoji net negalėjo svajoti.
- Kaip nuostabu! - sušuko ji, net pamiršusi deramai pasisveikinti su tariamai karališkosios dangaus šeimos nare. - Debesėliai ir vėl žaidžia lašelių karą. Jie tokie išdykėliai, ar ne?
Mažoji vaizdavosi besijuokiančius debesėlius, mėginančius išvengti savo žaidimų draugų atakos ir nejučia nusijuokė pati. Juoktis dar vis buvo keista, tačiau labai gera ir mergaitė pagalvojo, kad tikrai galėtų prie to priprasti. Bėda buvo tik ta jog taip gerai ji jautėsi tik tada, kai būdavo kartu su Prometėja, nors dabar, kai jos susitikdavo taip dažnai, to visiškai pakako, kad Eimilė jaustųsi laiminga.
- Tau juk irgi patinka stebėti lietaus lašelių karą, taip? - pasitikslino mergaitė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugsėjo 04, 2016, 01:10:08 pm
   -Tau patinka lietus? -nustebo Prometėja. Nebuvau dar sutikusi žmogaus kuriam patiktų lietus.
-Dėja, man nepatinka lietus, aš jo nekenčiu, bet nieko tokio, mes vistiek galime būti lauke. Bet norėjau paklausti, gal kitą kartą norėtum susitikti pilyje? Pilyje taip pat rastume ką veikti. pavyzdžiui galėtume nueiti į biblioteką, pavaikščioti po koridorius, ar net nueiti į kambarį iki pareikalavimo. Ar tau patiktų? -pasiteiravo Prometėja jos draugės Eimilės. Bet rodosi jai patiko ir lauke.
   Prometėja vėl pažvelgė į dangų. Ji ten matė lašiukus šokančius dangaus šokį. Na gal ir nėra taip bolgai... Bet ne. Vistiek nekenčiu lietaus. Gerai, kad užsidėjau lietpaltį, o tai būčiau kiaurai permirkusi.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eimilė Cult Rugsėjo 04, 2016, 01:30:14 pm
- Gaila, kad tau nepatinka, - kiek nusiminusi tarė mažoji.
Paskui minutėlę pagalvojusi dar pridūrė:
- Jeigu tau nepatinka, tada nepatinka ir man. Viskas. Dabar man nebepatinka lietus.
Mergytė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į dangų taip piktai, kaip tik mokėjo. Žinoma, išties mažajai vis dar patiko tie kone magiški dangaus stebuklai, tačiau ji taip norėjo būti panaši į žvaigždžių princesę ir taip bijojo, jog jeigu mėgs lietų nebepatiks šiai nuostabiai mergaitei, jog nusprendė veikiau atsisakyti mėgavimosi lietumi, nei prarasti draugę.
- Einam į vidų, kol dar labai nesušlapome nuo to lietaus, kuris man visai visai nebepatinka, - pasiūlė mergaitė vis dar piktai žiūrėdama į apsiniaukusį dangų.
Išties mažylė atrodė gana juokingai, stengdamasi nutaisyti kuo piktesnę veido išraišką, tačiau ji buvo tikra, kad kaip tik taip atrodo žmonės, žiūrėdami į ką nors, ko visai nemėgsta. Kiek vėliau, prisiminusi jau seniai pamirštą dalyką mergaitė vėl prabilo:
- Buvau visai pamiršusi. Norėjau tavęs paklausti, galbūt tu turi kokių nors knygelių su spalvotais paveiksliukais, princais ir princesėmis, panašiomis į tave, tik pasipuošusiomis pūstomis rožinėmis suknelėmis?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Rugsėjo 04, 2016, 06:12:21 pm
   Prometėja stebėjo savo pirmakursę draugę Eimilę ir juokėsi.
-Tu būtum gera aktorė, - vos teištarė Tėja per juokus. Kai juoko priepuolis baigėsi, ji galėjo kalbėti.
-Tau nereikia būti kaip visi. Jeigu būsi savimi, kitiems būsi įdomesnė. Juk geriau naujas, negirdėtas juokelis, negu senas, nuvalkiotas, nejuokingas, banalus juokelis, kurį visi senai žino.
   Prometėja stebėjo Eimę, ji buvo lyg angelėlis nušviečiantis Prometėjos dienas hogvartse.
-Jeigu nori, galime eiti į pilį. O knygučių paieškosime bibliotekoje. Manau tikrai atsiras kelios knygelės, kurios tau patiks.
   Prom čiupo Eimilei už parankės ir atsargiai su ja leidosi nuo kalno. Leistis buvo sunku, nes aplyta žolė begalo slidi. Visgi mergaitės saugiai nusileido ir pradėjo bėgti pilies link.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Sausio 27, 2017, 10:07:56 pm
Gerai nepažinodama pilies apylinkių, Varniukė, norėdama išeiti iš pilies, kažkokiu būdu atsirado kalvos, esačios prie ežero, papėdėje. Buvo vėlus vakaras, ir jai tikrai nederėjo būti ne savo koledžo bendrajame kambaryje. Charlottė stengdavosi niekada nelaužyti taisyklių, tačiau dabar padarė išimtį. Nors ji dar galėjo apsisukti ir grižti į pilį, - jeigu kas nors būtų ją pamatęs grįžtančią, gal nebūtų labai supykęs. Ak, velniai nematė. Negi visi varniukai turi būti paklusnūs ir nelaužyti taisyklių?, - taip pagalvojusi, ji pradėjo kopti į kalvą. Matyt, įsidrąsino tik būdama kalvos papėdėje, nes kuo arčiau kalvos viršūnės buvo, tuo daugiau abejonių atsirado. Vis dėl to, po kelių akimirkų ji atsidūrė kalvos viršūnėje.
Iš čia atsivėrė nepakartojamas vaizdas. Matėsi visi Hogvartso bokštai, o dar nespėjusi visiškai nusileisti saulė be galo gražiai jį apšvietė, taigi, atsiskleidė visa Hogvartso didybė. Varniukė klestelėjo ant žolės, o tad kelius prisitraukė prie savęs ir juos apkabino savo rankomis. Papūtė šaltas vėjas, kuris privertė ją susigūžti. Pirmą kartą būdama Hogvartse ji pasijuto vieniša. Gerai, gerai. Mano sesė čia mokosi, bet kas iš to? Mes skirtinguose koledžuose, tad beveik nesusitinkame. O draugai... arba aš tokia nedraugiška ir manęs žmonės tiesiog nemėgsta, arba kiti tokie. Nežinau. Šiaip ar taip, draugų savo koledže kaip ir neturiu. Charlottė, aišku, puikiai suprato, kad neturėtų krimstis dėl tokių dalykų. Bet vis tiek jos skruostu nuriedėjo viena ašara...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Sausio 27, 2017, 11:10:29 pm
Dar vienas vėlyvas vakaras Hogvartse, kurį Lisette praleidžia tikrai ne Klastūnyno bendrąjame kambaryje. Ji eilinį sykį vaikštinėja ežero pakrante ir stebi pamažu kylantį mėnulį. Didelės snaigės  lėtai, bet grakščiai leidosi ant rausvų antrakursės plaukų, kurie draikstėsi pavėjui. Klastuoliukė dairėsi aplink, kai jos mėlynų akių žvilgsnis užkliuvo už kalvos, su siluetu viršuje. Minutėlę Lisette jau ruošėsi bėgti atgal, Hogvartso link, kad tik niekas jos nepastebėtų (juk tokiu atveju Lis skriste išskristų iš Hogvartso), tačiau, nelaimei, ta smalsi mergaičiokė greit apsisuko ir tiesiu taikymu nubėgo kalvos link. Kai rausvaplaukė jau buvo visai šalia kalvos (kuri pasirodė daug didesnė, nei atrodė prieš tai), Lis sunkiai įkopė į kalvą per sniego pusnis, tačiau šiaip ne taip tikslas buvo pasiektas.
-Ką čia darai?- pakeltu tonu, lyg norėdama išgąsdinti, pasiteiravo nepažįstamosios.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Sausio 28, 2017, 12:12:11 am
Charlottė krūptelėjo. O Dieve. O DIEVE. AŠ ČIA NE VIENA.
Greitai nusišluosčiusi akis, ji pirmą kartą apsidžiaugė prietema, nes taip nesimatė jos jau spėjusių parausti nuo ašarų akių. Varniukė įkišo ranką į apsiausto kišenę, pirštais apsivijo aplink sąvąją lazdelę ( ką gali žinoti ), ir kaip tik galėdama lėčiau apsisuko. Net atsiduso iš palengvėjimo, kad ant kalvos su ja kartu stovėjo ne mokytoja, o mokinė. Tačiau palengvėjimas ilgai netruko, nes ji ant šalia stovinčios mergaitės uniformos pamatė Klastūnyno emblemą. Velnias, - pagalvojo ji.
Na, Charlottė nebuvo vienas iš tų žmonių, kurie tikėjo stereotipais. Ji puikiai suprato, kad ne visi Klastūnyno mokiniai yra blogi, bet vis tiek šiek tiek išsigando šalia stovinčios rausvaplaukės. Varniukei nepatiko ir jos balso tonas. Atrodė, tarsi šioji norėjo ją išgąsdinti. Sukaupusi visą drąsą, Charlottė prabilo:
- Negi nebegalima vienai net ramiai išeiti pasivaikščioti? Beje, tai, ką čia veikiu, tikrai nėra tavo reikalas, - pirmą kartą išdrįso pažvelgti klastuolei į akis, tačiau beveik iš karto nusuko savo žvilgsnį. - Nors turbūt ir pati sugebi puikiai matyti, kad aš čia viena ir nieko neveikiu apart galvojimo.
Varniukė iš visų jėgų stengėsi kalbėti nors kažkiek pašaipiai. Pati puikiai matė, kad jai nepavyksta, bet geresnio atsakymo nesugalvojo. Ir vėl įsidrąsinusi, Charlottė pažvelgė į klastuolę, laukdama jos atsakymo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Sausio 28, 2017, 04:36:00 pm
Pasirodė, kad mergaitė, stovinti priešais Lisettę, nė negirdėjo prieš keletą akimirkų paklausto klausimo. Tačiau, laimei (o gal ir nelamei), nepažįstamoji atsisuko. Lauke buvo tamsu, tačiau nepakankamai, tad rusvaplaukė sugebėjo atpažinti varno nago emblemą ant apsiausto. Kurį laiką įsivyravo tyla, tačiau įžulus varnės atsakymas greitai ją sudrumstė.
-Žinoma galima, tačiau tikrai ne tokiu metu,- pavartė akis Lisette, o tada mergaičių žvilgsniai trumpam susitiko. Trumpam..
-Nejau nebijai, kad tave kažkas užmatys ir tu skrisi iš Hogvartso?- vis dar pakeltu tonu kalbėjo,- o pirmaujantis tavo koledžas, ko gero, užleis titulą, dėl neatsakingo tavo elgesio,- Lis jautėsi lyg kokia mokytoja, tačiau greitai susivokė, kad pati daro lygiai tą patį. Ties šia mintimi visas rausvaplaukės įniršis dingo. Ji net ėmė bijoti, kad varno nago atstovė neįskųstų klastuolės.
-Na, tiek to,- ramiai tarstelėjo Lisette, stengdamasi neparodyti savo baimės,- mes neprivalome pyktis, tiesa? Tuolabiau, kai abi tokiu metu nesame koledžų bendrajame kambaryje. Aš Lisette,- ištiesė šaltą ranką varnei ir nežymiai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Sausio 28, 2017, 06:11:49 pm
Išgirdusi tai, kaip klastuolė ją moko, Charlottė vienu momentu kiek susigėdo ir išsigando, kad šioji rausvų plaukų savininkė ją įskųs ir ji bus išmesta net nespėjus parašyti pirmųjų jos gyvenime magijos egzaminų. Bet tuomet ji staiga suprato, kad ir jos 'mokytoja' nusižengia taisyklėms. Hehe, kas prakalbo. - mintyse nusijuokė ji. Varniukė jau ruošėsi taip ir atsakyti, bet jai nespėjus nieko ištarti, rausvaplaukė viską tarsi užgaistė prisistatydama. Ir labai gerai padarė, nes nežinia, kaip ji būtų sureagavusi į Charlottės atsakymą.
-O aš Charlottė, - ji iš kišenės ištraukė ranką, kišenėje palikdama lazdelę, kurią dar prieš kelias akimirkas gniaužė, manydama, jog jai jos gali prireikti, ir ištiesė ją klastuolei.
Akimirką stojo gana nejauki tyla, ir ji pagalvojo, kad derėtų atsiprašyti. Juk negerai taip negražiai pradėti bendravimą.
-Atsiprašau, kad, hm, šiek tiek pasikarčiavau atsakant į tavo prieš tai užduotą klausimą, - pažvelgė į Lisette. Ji tik dabar pastebėjo, kad jos akys mėlynos, - Tikrai nederėjo šitaip atsakyti...
Charlottė žvilgnį nuo prieš save stovinčios mergaitės nusuko į Hogvarsto pilį. Pilies languose jau degė šviesos, ir visi bokštai atrodė dar gražiau ir magiškiau negu prieš tai. Dieve, kokia ji graži, - pagalvojo varniukė.
-Iš čia pilis atrodo itin gražiai, būdant jos viduje tikrai ne visada atsiskleidžia visas jos grožis, - tyliai sumurmėjo ji, tikėdamasi, kad Lisette ją išgirs, - Vien dėl vaizdo atsiveriančo nuo šios klavos verta rizikuoti savo vieta mokykloje, - šyptelėjo. - Taigi, pasakyk, ar dėl jo ir atėjai čia?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Sausio 29, 2017, 03:29:10 pm
-Charlottė... Labai gražus vardas,- šyptelėjo Lisette, išgirdusi varniukės vardą. Štai ir vėl ta nejauki tyla tarp dviejų mergaičių. Rausvaplaukė pamanė, kad derėtų atsiprašyti Charlottės, tačiau šiuos apmąstymus pertraukė varniukės atsiprašymas. Lis šyptelėjo dėl šio sutapimo ir atsakė į atsiprašymą:
-Tikrai nieko tokio, man taip pat nederėjo kalbėti taip šiurkščiai,- nusijuokė. Varniukė nusuko savąjį žvilgsnį į pilį, kuri tokiu metu atrodė itin nuostabiai. Charlottei kalbant apie Hogvartso grožį, Lisette tik linkčiojo galvą, kol galiausiai varnės klausimas privertė klastuolę praverti burną:
-Tiesą sakant - ne. Mėgstu vakarais čia vaikštinėti ir stebėti kylantį mėnulį,- žvilgtelėjo į ką tik paminėtąjį,- tačiau pamačiau tave ir atėjau,- atsisuko atgal į Charlottę,- tačiau nesigailiu, juk susiradau naują draugę, o ir, ko gero, naują mėgstamą vietą,- šyptelėjo ir iš kuprinės išsitraukė rausvą pledą, kuriuo apdengė save bei varnę.
-Papasakok man apie savo gyvenimą iki Hogvartso.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Sausio 30, 2017, 08:57:39 am
Keisčiausia, Charlottei, greičiausiai buvo tai, kad klastuolė buvo labai mandagi ir draugiška. Ne, stereoripais tikėti tikrai negalima. Charlottė dar labiau nustebo, kai Lisette ją apgaubė rausvu dekiu. Ak, jeigu būčiau čia buvusi viena,  tikrai jau senai būčiau mirtinai sušalusi. Kodėl nepagalvojau pati atsinešti kokį nors dekį? Ne, mano išsiblaškymas mane stebina. Ji greitai pasižiūrėjo į naujosios draugės plaukus ir nusišypsojo pastebėjusi, kad jie tokios pačios spalvos kaip ir dekis.
Išgirdusi Lisette klausimą, Charlottė trumpai pagalvojo ir prabilo:
-Na, visų pirma, tai visą savo gyvenimą gyvenau Londone. Taipogi, mano mama yra negrynakraujė, o tėtis grynakraujis, bet tai nesvarbu. Svarbiausia tai, kad iki šiol gyvenau apsupta magijos. Nors nevisai - iš tiesų, tai iki kol man suėjo septyneri metai, net nežinojau, kad toks dalykas kaip magija egzistuoja. - Charlottė trumpam nutilo, pažvelgė į žvaigždėtą dangų ir kalbėjo toliau, - Tą dieną, kai švenčiau savo septintąjį gimtadienį, buvau pasikvietusi kelias drauges iš savo mokyklos. Žaidėme kaip paprastos mergaitės, bet tada atėjo laikas valgyti tortą. Jos man sudainavo ,,Su gimimo diena!", ir tėvai paprašė, kad sugalvočiau norą. Neįsivaizdavau, ko norėčiau, tad tiesiog paprašiau pirmo į galvą šovusio dalyko - kad žvakutės užgestų pačios. Jau norėjau jas užpūsti, tačiau nespėjau, nes įvyko tai, ko norėjau - jos pažios užgęso... Mano draugės pamanė, kad tai buvo tik vėjas ar dar kas, bet man tai pasirodė itin keista, tad po to, kai draugės išėjo, pasakiau mamai, kad mano sugalvotas noras išsipildė. Maniau, kad ji nepatikės, bet, kaip bebūtų keista, patikėjo. Tada man paaiškino, kad gimiau magų šeimoje, ir, kad ir mano sesė turi magiškų galių. Dar man pasakė, kad kai man bus vienuolika metų, galbūt mokysiuosi burtų mokykloje - Hogvartse. Nesupratau, kodėl reikėjo tai slėpti, tad taip ir paklausiau, o ji paaiškino, kad ji ir tėtis norėjo, jog aš pati tai išsiaiškinčiau, - prisiminusi savo pirmą magišką įvykį, mergaitė nusišypsojo. - Na, tuomet ir toliau ėjau į mokyklą, stengiausi gerai mokytis, nors pati nesuprantu, kam to reikėjo - galiausiai vis tiek atsidūriau čia. Retkarčiais nutikdavo taip, kad net to nenorėdama, mokykloje padarydavau ką nors, kas būdavo neįprasta, bet niekas nekreipdavo dėmesio. O dabar aš čia, - papūtė žvarbus vėjas, ir, nors buvau apsigaubusi Lisette duotu dekiu, sudrebėjau. - Dieve, aš tiek ilgai kalbėjau! Net neleidau tau ko nors pasakyti. Taigi, dabar sakyk tu - ką veikei iki Hogvartso?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Sausio 31, 2017, 08:04:02 pm
Lisette įdėmiai klausėsi varniukės pasakojimų, kartas nuo karto linksėdama galva. Rausvaplaukė lbe galo mėgo klausytis kitų pasakojimų, o dabar nė nepastebėjo, kad Charlottė jau senokai baigusi savo istoriją ir laukia klastuolės atsakymo.
-Ak..um..naa...- kiek pasimetė Lisette, mat nežinojo nuo ko pradėti,- beveik visą savo gyvenimą aš praleidau Prancūzijoje, tačiau prieš ketverius metus atsikrausčiau į Londoną, kad galėčiau lankyti Hogvartsą. Asmeniškai man, būtų tikęs ir Biobetonsas, tačiau tėvai norėjo, jog visų magiškų dalykėlių būčiau mokoma būtent čia,- šyptelėjo antrakursė žvilgtelėdama į varniukę,- dar vaikystejė supratau, jog esu kitokia, kai išmokau skaityti, o knygos puslapiai man vartėsi vien apie tai pagalvojus. Dar mokykloje buvau pravardžiuojama ragana, tačiau dėl to neįsižeisdavau, mėgau būti išskirtine,- sukikeno,- o ir rožiniai mano plaukai visiems atrodė neįprastai,- pasukiojo rausvą plaukų sruogą tarp sušalusių pirštų ir tęsė pasakojimą,- aš dar niekam nesakiau, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, čia yra mano natūrali plaukų spalva,- dar kartą atsisuko į draugę ir nusišypsojo,- na, daugiau kaip ir nežinau, ką galėčiau pridėti,- susikišo rankas į kišenes ir įsistebeilijo į mėnulį.
-Kaip manai, koks būtų tavo gyvenimas, jei būtum gimusi be jokių magiškų galių, na, kitaip sakant - žiobare?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Vasario 01, 2017, 09:20:43 pm
Klausantis rausvaplaukės pasakojimo, Charlottė žiūrėjo į tamsų dangų ir jame esančias žvaigždes. Hogvartse ji kol kas su niekuo nebuvo spėjusi susidraugauti, taigi, galima sakyti, kad su beveik niekuo nebendravo. Todėl labai džiaugėsi galimybe su kuo nors pasikalbėti.
Išgirdusi, jog Lisette natūrali plaukų spalva yra rausva, ji nustebo. Išpūtusi akis pasižiūrėjo į naująją draugę. Niekada nesu mačiusi žmogaus, kurio natūrali plaukų spalva būtų tokia, - pagalvojo.
Klaustuolei baigus pasakoti tai, ką veikė iki Hogvartso, kelias akimirkas buvo tylu, iki kol ji nepaklausė, kaip Charlottė mano, koks būtų jos gyvenimas, jeigu ji neturėtų magiškų galių. Šiek tiek pagalvojusi, varniukė atsakė:
-Iš tiesų, tai nemanau, kad kažko pasiekčiau ar išsiskirčiau iš kitų. Turbūt tiesiog gyvenčiau paprastą ir nuobodų gyvenimą, ir tiek, - liūdnai nusišypsojusi, rudaplaukė trumpam nutilo, o tada kalbėjo toliau, - Nors, tiesą sakant, turiu kelis užsiėmimus, kurie man patinka. Tai vaidyba ir rašymas. Vaidindama atsipalaiduodavau nuo mokyklos ir gyvenimo, o rašydama atitrūkdavau nuo viso pasaulio, susikurdavau sąvąjį pasaulėlį ir užsidarydavau jame. Nors, tiesą sakant, nemanau,  kad tai buvo labai gerai, nes reikia gyventi realiame pasaulyje, o ne tame, kurį išsigalvoji. Žodžiu, kad ir kaip bebūtų, šie dalykai man leido atitrūkti nuo paprastos kasdienybės. Ir, gal būt, jeigu dabar nebūčiau čia, gal būt vėliau būčiau ko nors pasiekusi tose srityse, kurios man patiko. Nors vargu, ar būčiau ko nors pasiekusi šiose srityse, nes dabar yra begalė žmonių, kurie yra daug talentingesni už mane, - nebežinidama, ką daugiau pasakyti, varnė nutilo. Po kelių akimirkų nusprendė, jog derėtų to paties klausimo paklausti ir Lisette. - Na, o tu? Kaip manai, ką, jeigu būtum žiobarė, veiktum tu?
Laukdama rausvaplaukės atsakymo, Charlottė ir vėl įsistebeilijo į dangų. Keista, anksčiau nepastebėdavau tokio dangaus grožio, - pagalvojo ji.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Vasario 02, 2017, 08:35:03 pm
Gal man nederėjo jai pasakyti apie plaukų spalvą?- pagalvojo Lisette, pamačiusi varniukės reakciją. Laimei, rausvaplaukė greit visai apie tai pamiršo ir ėmė klausytis Charlottės atsakymo į neseniai jai užduotą klausimą. Klastuoliukei patiko, kad varniukė apie savo hobius - rašymą bei vaidinimą - kalba taip išraiškingai, svajingai... Nakties tamsa, nuostabus vaizdas prieš akis ir puiki draugija - rodos, tai viskas, ko reikėjo Lisettei iki pilnos laimės. Mergaitė šį kartą nenorėjo, kad pakiltų saulė. Atrodė, kad ji galėtų čia stovėti ir stovėti bei klausytis Charlottės pasakojimų, kurie, kad ir kaip bebūtų gaila, ką tik baigėsi.
-Na,- pradėjo Lis,- aš be galo mėgau jodinėti, bet, deja, atvykus į Londoną vietos arkliams neturėjome ir man teko nutraukti šį hobį,- nusiminė rausvaplaukė, prisiminusi tai, kas jai teikė tiek laimės,- taip pat labai mėgau ir mėgstu mažus vaikus, tad, manau, kad galėčiau būti auklė,- sukikeno rausvaplaukė ir žvilgtelėjo į Charlottę,- taip pat dievinu kalbas, tad galėčiau būti ir vertėja. Na... nė nežinau,- nusijuokė ir žvilgtelėjo į pilį, kuri kas kart atrodė tik gražesnė,- žinai,- atsisuko į draugę,- tu man būtinai turėsi parodyti savo rašto darbus, gerai?- paklausė, o tuo tarpu Lisettės pilvas grojo maršus, tad ji išsitraukė iš kuprinės bandelė ir perlaužė ją per pusę, kurios vieną suvalgė, o kitą atidavė varniukei.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Vasario 04, 2017, 10:25:52 am
Rudaplaukė atidžiai klausėsi to, ką jai pasakoja Lisettė. Nenorėjo praleisti nei vienos smulkmenos - juk, vis dėl to, ji susipažino su nauju žmogumi, ir būtų ne itin malonu vėliau paklausti ko nors, ką, kaip vėliau pasirodytų, jai jau pasakojo. O ir šiaip, klastuoliukės pasakojimai buvo be galo įdomūs. Kai ji pasakė, kad kažkada jai patiko jodinėti žirgais, Charlottė nusišypsojo, mat prisiminė, kad jai tai kažkada irgi patiko. Deja, Lisettė tuoj pridūrė, jog šį malonumą teko nutraukti, nes ji persikraustė į Londoną, ir šypsena nuo varniukės veido dingo. Jame atsirado užuojauta.
Mergaitė toliau įdėmiai klaisėsi rausvaplaukės pasakojimų apie jos hobius. Išgirdusi tai, kad ji galvoja, jog galėų būti auklė, varniukė ir vėl plačiai nusišypsojo, nes tai jai atrodė be galo miela.
Kol Lisettė pasakojo apie savo hobius, Charlottė greičiausiai atrodė kaip chameleonas, tik tiek, kad keitė ne spalvas, o nuotaikas kartu su veido išraiškomis. Tai ji buvo susidomėjusi, tai šypsojosi, tai, galima sakyti, liūdėjo, tai ir vėl šypsojosi iki ausų, o dabar šiek tiek sutriko. Klastuoliukė jos kaip ir paprašė, kad ji jai parodytų savo kūrinius.
Iš tiesų, tai ji jų turėjo nemažai, bet visi jie liko jos namuose, Londone. Čia ji turi tik keletą straipsnelių, kuriuos parašė būdama Hogvartse. Bet ne tai buvo bėda.
-Matai, hm... - ji net nežinojo, kaip tai paaiškinti. - Tai greičiausiai atrodys kiek juokingai, gal pakeisi nuomonę apie mane, bet... - tu gali tai pasakyti, tu gali, gal būt ji nepamanys, kad tu pasikėlusi - Matai, tie kūriniai kol kas yra labiau asmeniški. Rašau daugiausia sau, ir dar niekam nesu jų parodžiusi. Nors neabejoju, kad mano tėvai jau spėjo susirasti tai, ką esu parašiusi, ir perskaityti, nes daugumą savo rašto darbų palikau namuose. Kitos išeities kaip ir nebuvo, taigi, teko taip padaryti. Aišku, gaila, kad tie mano kūriniai jau turbūt nebėra tokie asmeniški. Bet kad ir kaip bebūtų, jų pati dar nesu niekam parodžiusi. - trumpai pagalvojusi, varniukė kalbėjo toliau, - Ko gero, tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl niekada nebūčiau nieko pasiekusi rašydama, - liūdnokai nusišypsojo. - Tačiau nežinau. Gal kada nors  ir ateis toks laikas, kai imsiu galvoti, kad jau galiu juos kam nors pati parodyti. Tada, greičiausiai, tu būsi pirmas žmogus, kuriam jos parodysiu. Na, tik laikas parodys. - dabar jau gana linksmai nusišypsojo Charlottė, pažvelgdama į rausvaplaukę.
Kelias minutes abi jos sėdėjo visiškoje tyloje. Varniukė žiūrėjo į Hogvarstą, dabar jame beveik nebedegė nei viena švieselė. Tik keliuose languose buvo galima įžiūrėti šviesą. Netrukus ji savo žvilgnį nuo pilies nusuko į dangų, - dabar šis buvo dar gražesnis už pilį. Žvaigždės švietė labai ryškiai, o mėnulis atrodė dar gražiau negu kadanors.
-Dar nepaklausiau, kelintame tu kurse, - nuostabią tylą išsklaidė Charlottė, ir vėl pasižiūrėdama į Lisette, - taigi, sakyk, kelintakursė tu? Ir dar, kas tau labiausiai patinka Hogvartse? Kokios pamokos, ir šiaip, dalykai, kurie čia vyksta?
Laukdama klastuoliukės atsakymo, ji ir vėl pasižiūrėjo į dangų. Kažin, ar pavyktų suskaičiuoti tokią galybę žvaigždžių?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Vasario 04, 2017, 02:03:37 pm
Lisette stebėjo gęstančias šviesas pilies languose ir klausėsi šalia stovinčios Charlottės. Šios atsakymas kiek nuliūdino rausvaplaukę, tačiau šios nuotaikailabai greit atsistatė.
-Na..Nieko tokio,- šyptelėjo Lis,- juk nepriversiu,- sukrizeno. Kurį laiką tarp mergaičių įsivyravo tyla. Mėlynos klastuolės akys nerado sau vietos: lakstė nuo pilies į dangų, o nuo dangaus į ežerą ir vėl ratas iš naujo. Laimei, varniukė greitai nutraukė tylą.
-Aš antrakursė,- šyptelėjo rausvaplaukė,- nė nežinau, kuri pamoka galėtų būti mano mėgstamiausia. Gal apsigynimas nuo juodosios magijos, mat man labai patinka profesorė. Taip pat man be galo patinka mokinių įvairovė: jie visi labai skirtingi ir įdomūs,- o tau, kuri pamoka patinka labiausiai?
Lisette žvilgtelėjo į draugė iš varno nago ir plačiai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Vasario 05, 2017, 09:39:43 am
Išgirdusi, kad Lisette patinka apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, Charlottė kiek nustebo, mat ji ne itin ją mėgo. Paaiškinimo kodėl ji kaip ir neturėjo. Na, o kai klastuoliukė paklausė, kokia pamoka jos mėgstamiausia, varniukė nutarė nutylėti antipatiją tai pamokai, kurią paminėjo Lisette, ir šiek tiek pagalvojusi, prabilo:
-O aš pirmakursė. Iš tiesų, tai netgi nežinau, kokia pamoka mano mėgstamiausia. Daugelis jų čia yra labai įdomios, bet gal būt.. Gal būt sakyčiau, kad man labiausiai patinka astronomija, - akimirką rudaplaukė nutilo. Pasižiūrėjusi į dangaus skliautą, nusėtą žvaigždėmis, kalbėjo toliau, -Turbūt todėl, kad labai mėgstu žvaigždes, - nusišypsojo ji, pasižiūrėjusi į klastuoliukę, - Dar man visai patinka kerėjimas. Net nežinau, kodėl, bet man tiesiog patinka. Patinka mosuoti lazdele ir tarti burtažodžius, kurie gali kažką padaryti. O jeigu kalbėti apie tai, kas man čia labiausiai patinka, apimant viską, tai, ko gero, būtų biblioteka. Aha, žinau, toks atsakymas greičiausiai parodo, kad esu knygų žiurkė, kaip žmonės mėgsta sakyti, bet iš tiesų, taip ir yra, - nusijuokė mergaitė, - Na, manau, kad tokį mano atsakymą nuliame ir tai, kad dar ne daug ką pilyje esu apžiūrėjusi. Kol kas labai daug laiko skyriau mokslams - aha, ne veltui esu Varno Nage, - nusijuokė, - Taigi, daugiausia laiko praleidžiu bendrajame savo koledžo kambaryje arba bibliotekoje.
Ak, aš greičiausiai kiek per daug kalbu, - baigusi kalbėti, susisgribo varniukė.
Jos kelias akimirkas ir vėl tylėjo, o tada varniukė sugalvojo dar vieną klausimą ir tylą išsklaidė:
-Žinai, dabar mes kaip ir pasakojam apie save, bet lyg ir ne visai. Taip ir nežinau, ar augini kokį augintinį, ir panašiai. Taigi, papasakok daugiau apie save, - laukdama Lisette atsakymo, ji ir vėl pasižiūrėjo į dangų, ir eilinį kartą galvoje nusistebėjo dėl jo grožio.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Vasario 06, 2017, 10:29:24 pm
Lisette kiek susiraukė išgirdusi paminėtą Astronomijos pamoką, mat prisiminė sunkią užduotį, kurios taip ir neįveikė. Tačiau, žinoma, rausvaplaukė jokiu būdu nebandys įpiršti savo nuomonės varnei. Biblioteka,- susimąstė klastuolė. Ji ten, ko gero, nebuvo nuo pat atvykimo į Hogvartsą, nors, tiesą sakant, nežino, ar iš vis yra ten buvusi. Lisette per ilgai susimąstė, o tuo tarpu tarp mergaičių tvyrojo tyla.
-Na, gyvendama Prancūzijoje turėjau arklių, tačiau Londone neturėjom vietos, kur juos laikyti, tad įsigijom kačiuką,- nusijuokė,- negalėjau jo atsivežti čia, labai bijojau, kad kur nenuklystų,- šyptelėjo. Žvarbus vėjas plaikstė rausvus antrakursės plaukus, o šaltas oras skverbėsi mergaitei į gerklę, kuri visai netrukus ėmė kimti.
-O tu? Ar turi kokių nors augintinių? Kokie jų vardai?- kiek kosėdama klausinėjo draugės. Lisette stebėjo viską, kas vyko aplink. Jai patiko, kad vėjas lenkė mienulio apšviestus medžius. Tiesą sakant, mergaitei nelabai patiko žiemos šaltis, tačiau ji tiesiog dievino apsnigtą gamtą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Vasario 09, 2017, 04:40:31 pm
Besiklausydama klastuoliukės, Charlottė žiūrėjo į pilį, ir netikėtai nusižiovavo. Kažin, kiek dabar valandų? Nusižiovavusi dar kartelį, ji prasitrynė akis. Tada rudaplaukė suprato, kad jau kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla, ir tuoj pat pabandė prisiminti, ko klausė Lisette. Prisiminusi pažvelgė įj ją, nusišypsojo ir pradėjo kalbėti:
-Ak, gaila, kad čia negalėjai atsivežti savo augintinio, - liūdnokai pasakė ji, - O aš... Taip, turiu augintinį. Gal pastebėjai, o gal ir ne, bet kartais pilies apylinkėse laksto baltas su juodomis dėmelėmis katinas, tai va, jia mano, jeigu niekas daugiau tokio neturi, - nusijuokė ji, - Vis dar prisimenu, kokia laiminga buvau, kai išvažiavimo į čia rytą prabudusi savo lovoje radau mažą kačiuką... Visada apie tai svajojau, ir tėvai sugalvojo, kad derėtų man nupirkti katę - sakė, jog būnant čia gali būti taip, jog kada pasijusiu vieniša, tad toks draugas turėtų praversti.
Varnė sudrebėjo, nes papūtė šaltokas vėjas. Savo užsimerkusiomis akimis ji pažvelgė į šavo  pirštus. Jie buvo pamėlę. Net klastuoliukės duotas rausvas dekis nebešildė. Na, teks pakentėti, - pagalvojo ji.
-Beje, - kai ką sugalvojo Charlottė, - ar tau kada teko itin artimai bendrauti su Žiobarais? Jeigu taip, tai ar tiems žmonėms pasakei, jog išvažiuoji į Hogvartsą?
Laukdama Lisettės atsakymo, varnė mintyse bandė save įtikinti, kad nenori miego ir, kad jai nešalta - manė, kad tai jai iš tiesų padės.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Vasario 09, 2017, 10:08:08 pm
Lisettę po truputėlį kaustė miegas, o didžiulis šaltis tik padidino norą grįžti į pilį ir įsisupti į pačią šilčiausią antklodę. Rausvaplaukė manė, kad jau būtų pats laikas mergaitėms sugrįžti į kambarius, tačiau ji tikrai nenorėjo pertraukti varniukės pasakojimo, tad drebėdama jis stebėgo pilį ir įdėmiai klausėsi kiekvieno Charlottės žodžio.
-Man atrodo, kad aš esu mačiusi tavo katiną, kai kažkada vaikštinėjau netoliese,- nusijuokė ir leido draugei pratęsti pasakojimą. Rausvaplaukė matė, kaip varniukė žvilgtelėjo į savo pamėlusius pirštus, tad klastuolė iš apsiausto kišenių išsitraukė pirštines ir padavė jas Charlottei:
-Imk,- šyptelėjo rausvaplaukė,- čia tau, kai susitiksim sekantį kartą, grąžinsi,- nusijuokė. 
Lisette žvilgtelėjo į pilį, kurios languose jau seniai užgeso šviesos.
-Na...- gerokai susimąstė rausvaplaukė, išgirdusi klausimą,- aš mokiausi paprastoje mokykloje, kartu su žiobarais,- nusijuokė,- šie visada mane pravardžiuodavo ragana, ypač Londone. Nemanau, kad kas nors iš tų negabių vaikų žino, kad aš dabar mokausi Hogvartse,- šyptelėjo,- nemanai, kad mums vertėtų grįžti į pilį? Abi be galo sušalome ir pavargome. Galėtume susitikti rytoj ir pamokose,- šyptelėjo Lis, žvelgdama į draugę iš varno nago.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Vasario 10, 2017, 12:13:48 am
Padėkojusi už pirštines, mergaitė toliau įdėmiai klausėsi Lisettės pasakojimo. Iš visų jėgų stengėsi neužmerkti akių - šios merkėsi ne todėl, kad klastuoliukės pasakojimai buvo neįdomūs, ne, jie kaip tik buvo labai įdomūs. Jos akys merkėsi todėl, kad ji labai norėjo miego. Sprendžiant iš to, kad pilies languose jau seniai nebedegė šviesos, ir vienintelis šviesos šaltinis buvo mėnulis ir žvaigždės, ji tokiu metu kitomis dienomis jau gulėdavo savo lovoje ir saldžiai miegodavo.
Ak, kaip ji apsisžiaugė, kai rausvaplaukė pasiūlė grìžti atgal į pilį! Hm... O jeigu ji moka skaityti mintis? Juk aš kaip tik apie tai galvojau! - mintyse nusijuokė varnė.
-Taip, manau, mums jau tikrai derėtų grįžti į pilį. Jau laaaaaabai ilgai čia esame, - su Lisette sutiko Charlottė, - Manau, kad taip. Susitikti pamokose būtų labai smagu. O dabar tikrai manau, kad mums abiems derėtų eiti miegoti, - rudaplaukė šiek tiek prasibudino ir kiek guviau kalbėjo. O tada suvokė kai ką, kas galėjo joms sutrukdyti, - Tik hm... Prašau, pasakyk, kad žinai, kaip tokiu vėliu metu patekti į pilí. Nemanau, kad pavyks tiesiog imti ir praieti pro paradines duris, - varniukei jau visi miegai spėjo išsilakstyti, dabar ji buvo pradėjusi truputį panikuoti.
Pilyje nedega nei viena švieselė... Negi tai reiškia, kad visi miega? Ne, negali būti. Nors gal... Kažin, ar Hogvartsas užrakinamas nakčiai? - Charlottė savo galvoje ginčijosi pati su savimi. Na, tikiuosi, kad Lisette žino, kaip į ją patekti, - vylèsi ji.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Lisette la Claire Vasario 11, 2017, 10:01:53 am
Lisette labai nudžiugo išgirdusi, kad Charlottė visiškai neprieštarauja grįžti į pilį. Juk mergaitėms nederėtų pasilikti čia taip ilgai, o dar lauke labai šalta ir be galo norisi miego.
-Nesijaudink,- Lis stengėsi nuraminti varnę,- tai nėra pirmas kartas, kai tokiu metu aš dar nemiegu ir net nesu miegamajame,- sukrizeno rausvaplaukė. Klastuolė žvilgtėjo į visai netoliese esančio miškelio pusę.
-Štai pro tą mišką grįšim atgal,- parodė pirštu į netoliese esančius medžius,- ten yra neaukšta tvora, kurią mudvi nesunkiai perlipsim ir atsidursim visai greta pilies,- šyptelėjo Lisette sulankstė rausvą pledą ir įdėjo jį atgal į kuprinę. Ak, kaip gerai, kad niekada jo nepamirštu,- trumpai pagalvojo rausvaplaukė ir paėmusi Charlottę už rankos, nusitempė ją ano miškelio link.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Vasario 11, 2017, 01:16:21 pm
Vos prieš kelias akimirkas Charlottė bijojo, kad jos nežinos, kaip sugrįžti atgal į pilį, tačiau klastuoliukė ją nuramino. Tik išgirdus, kad naujoji jos draugė žino, kaip nuo kalvos sugrįžti į pilį, ir, kad tai jau nekartą yra dariusi, ji labai apsidžiaugė. Kaip gerai, kad susitikau su Lisette. Susiradau draugę, be to, čia atėjau viena, tad abejoju ar būčiau radusi kelią kaip sugrįžti atgal į pilį, nes dabar jau tamsu, o ir šiaip, nesu tikra, kaip čia atsidūriau, - pagalvojo Charlotte.
Nors ir apsimiegojusi, ji prisiminė, kad buvo atėjusi čia ir pradėjusi verkti. Dabar tų ašarų ir skausmo, kuris tuomet buvo giliai širdyje nebeliko, ir ji, nors ir būdama pavargusi, šypsojosi.
Sukaupusi visą dėmesį ji klausėsi Lisette pasakojimo apie tai, kaip nuo kalvos grįžti į pilį, - manė, kad gal kada užsimanys čia sugrįžti. Klastuolei baigus pasakoti ir ištiesus ranką, mergaitė leidosi pakeliama nuo žemės ir nuvedama į Lisette minėtą mišką, kuriuo eidamos mergaitės turėjo grįžti į pilį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Charlotte Faun Vasario 25, 2017, 12:48:09 pm
Varniukė šypsodamasi bėgo link kalvos prie ežero, ant kurios vieną kartą jau yra buvusi. Praeitą kartą susipažinau su nauja savo drauge, kažin, kas manęs laukia šiandien? - mąstė bebėgdama. Šį kartą, kaip ir praeitą, Charlottė ėjo tiesiog pasėdėti ant kalvos ir pasižiūrėti į Hogvartsą, nes egzaminai ją taip išvargino, kad protas, rodėsi, jau tuoj tuoj atsijungs, tad reikėjo kaip nors pravėdinti galvą nuo visko.
Saulė jau leidosi, vakarėjo, tačiau šviesios buvo pakankamai, kad rudaplaukė galėtų puikiai matyti, kur deda kojas ir kas stovi mažiausiai penkiolikos metrų nuo jos atstumu. Ji nė nepajuto, kaip atsidūrė kalvos viršūnėje.
Vaizdas buvo toks pats kaip ir praeitą kartą. Ta pati pilis, tos pačios šviesos langeliuose. Tik tiek, kad dangus dabar buvo kiek šviesesnis, bet šiaip, viskas tas pats. Atsidususi varnė iš mažos kuprinytės, buvusios jai ant nugaros, išsitraukė šviesiai žalsvą pleduką, mat buvo pasimokiusi iš Lisettės, kad čia labai praverčia šiltas pledas, todėl dabar atsinešė savąjį. Apsigaubusi pledu, kurio šilumos nelabai ir reikėjo, - vis dėl to, buvo jau beveik vasara, tad pledo reikėjo tik dėl jaukumo - varniukė atsisėdo ant šiltos, vešlios žalios žolės.
Iš tiesų, niekada negali pasakyti, koks vaizdas, atsiveriantis nuo šios kalvos, yra gražiausias. Kažkas gal būt sakytų, kad gražiausia yra pilis. Dar kažkas - kad ežeras, esantis kalvos apačioje. Na, kažkam gal būt atrodo, kad gražiausia, kas matosi nuo šios kalvos yra ramiai linguojančios medžių viršūnės. O kai kurie mano, kad kai saulė nusileidžia, gražiausios būna žvaigždės. Tačiau šitoje situacijoje nėra tokių, kurie klysta - visi yra vienaip ar kitaip teisūs. Juk ne veltui sakoma, kad kiek žmonių, tiek nuomonių.
O Charlottė niekaip neapsisprendė, kas jai patinka labiau, - žvaigždės ar pilis. Bet dabar matėsi tik pilis, tad nereikėjo blaškytis, sukinėti savo akių tai šen, tai ten. Buvo pakankamai šviesu, ir žvaigždžių dar nesimatė.
Akimirką varniukei atrodė, kad čia galėtų čia sėdėti visą amžinybę ir dar daugiau, tačiau tada ji pajuto keistą dilgčiojimą savo galvoje. Širdis lyg iš niekur nieko pradėjo daužytis stipriau, keistai suskaudo galvą. Atrodė, lyg ją ( galvą ) kažkas spaudžia. Gal dar vienas panikos priepuolis? - pagalvojo Charlottė. Giliai įkvėpk... Tada iškvėpk... Ir vėl giliai įkvėpk... Viskas gerai, tu saugi...
Tačiau kad ir ką darė, viskas buvo taip pat. Netrukus jos galvoje ėmė iš niekur nieko kurtis baisios mintys apie įvairius pavojus, jos blaškėsi, žaibišku greičiu šokinėjo viena nuo kitos, neleisdamos varnei geriau jų patyrinėti. Ji, nors ir nebuvo jokio pagrindo, buvo sunerimusi. Ir tada Charlottė pamatė.
Visai netoli jos, šalia vieno iš trijų krūmų, buvusių ant kalvos, žydėjo gėlė su tamsiai raudonos spalvos žiedlapiais. Jos stiebelis ir lapeliai buvo šiek tiek tamsesnės žalios spalvos negu būna paprastų gėlių. Varniukė iš karto suprato, kad tai - Raganų gėlė. O ši paprastai yra lyg ženklas apie pavojų burtininkams, kurie turi kažko bijoti. Jos sukelia tam burtininkui nerimą, jis blaškosi. Viskas būna taip pat, kaip kad buvo Charlottei.
Tai ko, vis dėl to, aš turėčiau bijoti? Juk čia aš viena. Visiškai viena... - mąstė mergaitė. O gal ir ne.
-Homenum Ravelio! - išsitraukusi savo lazdelę iš apsiausto kišenės ir ja mostelėjusi, sušuko ji. Bet nieko neatsitiko. Visiškai nieko. Ant kalvos neatsirado nei vieno žmogaus ar kokio kitokio padaro, todėl varniukė suprato, kad ant kalvos ji tikrai yra visiškai viena.
Nejaugi Raganų gėlės gali klysti? - galvojo ji, vis dar patirdama baisų galvos skausmą, jos mintims vis dar besiblaškant tai šen, tai ten. Bet tuoj pat Charlottės žvilgsnis užkliuvo už keisto, nemažo mėlyno daikto. Tai buvo kažkoks susiraizgęs augalas, kažkas panašaus į gyvatę, tik, atrodo, negyvas. Negi tai... nejaugi tai yra tas pavojus, apie kurį man pranešė Raganų gėlė? Na, yra tik vienas būdas išsiaiškinti,- taip pagalvojusi, ji ėmė lėtai eiti iki tos ,,mėlynos gyvatės".
Kuo arčiau prie keistojo augalo buvo, tuo labiau blaškėsi mintys, daužėsi širdis, tvinksėjo galvoje ir tankėjo kvėpavimas. Atrodė, kad toji Raganų gėlė labai nenori, kad mergaitė susidurtų su keistuoju augalu. Bet varniukės smalsumas nugalėjo viską ir ji vis tiek artėjo prie grėsmingojo augalo.
Kas čia per..? - priėjusi taip arti, kad puikiai matytų augalą, bet jis negalėtų jai labai pakenkti, pagalvojo ji. Augalas, regis, miegojo. Jo susiraizgę mėlyni stiebeliai lėtai tai susitraukdavo, tai išsiplėsdavo, - taip, lyg juose vyktų toks pats kvėpavimas, kaip vyksta žmogaus organizme. Tiesą sakant, augalas atrodė visai mielai. Negi dėl šito augalėlio mane įspėjo? - nusijuokė varnė mintyse.
Bet tuoj pat ji pasigailėjo. Ką tik ramiai snaudęs augalas prabudo, stiebeliai atsiraizgė, o lapeliai pradėjo keistai, kaip kokie šunys urgzti. Charlottė sutriko ir jau norėjo trauktis į toliau nuo augalo, tačiau nespėjo, - augalas buvo pirmesnis ir, ištiesęs vieną savo stiebelį, kuris pasirodė itin ilgas, storas ir stiprus, prisitraukė ją prie savęs. O dar atrodė, kad tas augalėlis nestiprus ir nieko negali padaryti...
Augalo stiebas spaudė varnės laibą liemenį vis stipriau, netrukus aplink jos rankas apsiraizgė kiti du augalo stiebeliai. Netrukus tas pats nutiko ir jos kojoms, o ji tik stovėjo tverdama didžiulį skausmą ir nežinodama, ką derėtų daryti. Negaliu taip imti ir susprogdinti augalo, - na, bent jau ne tada, kai pati jame esu įkalinta. Per daug rizikuočiau savo gyvybe. Tad ką daryti..? - galvojo ji.
Laimei, savo rankoje ji vis dar turėjo lazdelę, ir augalas, regis, nesuprato, kad varniukė ją turi. Tik kokia nauda iš burtų lazdelės, jeigu nežinai, kaip ja teisingai pasinaudoti tokioje situacijoje? Ak, kaip blogai, kad mokslo metų pradžioje nesilankiau Herbologijos pamokose... Gal būt dabar žinočiau, kaip apsiginti,- pyko ant savęs ji.
Varnė stengėsi jėga išsilaisvinti iš augalo, bet kuo stipriau muistėsi, tuo stipriau augalas ją gniaužė savo stiebuose. Tačiau staiga į jos galvą šovė mintis išgelbėtoja. Ji prisiminė burtažodį!
Kiek tiek galėdama stipriau rankoje sugniaužusi lazdelę, - būtų negerai, jeigu vienintelis jos ginklas iškristų, - varniukė nutaikė ją į vieną augalo stiebų, sumosavo lazdele ir virpančiu balsu, bet garsiai suriko:
- Diffindo! - bet nieko neįvyko.
Nusprendė pabandyti dar kartelį:
- Diffindo! - ir vėl nieko. Ką?!
Susikaupk. Svarbiausia - susikaupimas.
- Diffindo! - trečiasis kartas buvo laimingas. Vienas iš augalo stiebų, - tas, kuris buvo apsivijęs jos dešinę koją, - suplyšo. Dalis jo liko ant kojos, bet jos nebeveržė. Valio!- apsidžiaugė mergaitė.
Tą patį ji padarė ir su kitais stiebeliais, apsivijusiais skirtingas jos galūnes. Tiesa, ne visada pavykdavo, nes burtažodį ištarti buvo sunku, tačiau galiausiai jai liko tik didžiausiais stiebas, apsivijęs jos liemenį. Gerai... Ramiai, tau pavyks. Tu gali, - ramino save. Susikaupusi mostelėjo išsilaisvinusioje dešinėje rankoje turima lazdele, ir iš visų turimų jėgų suriko:
- DIFFINDO! - keista, bet pavyko iš pirmo karto. Stiebelis suplyšo ir paliko laibą varnės liemenį ramybėje.
Ji greit atšoko ir visai negalvodama, kas gali nutikti, nutaikė lazdelę į šį augalą ir suriko:
- Bombarda! - ir augalas susprogo. Visi stiebai kažkur išlakstė, vienas užkrito ant Charlottės peties, bet ji greit jį nusipurtė. Patenkinta savimi, varniukė nuėjo prie tos vietos, kurioje buvo Raudonoji gėlė, ir, kai jau buvo visai šalia jos, atsitūpė.
- Ačiū tau, - sušnibždėjusi šypsodamasi paglostė gėlę ir nusuko savo žvilgsnį į pilį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Irish wolfhound Vasario 26, 2017, 11:51:22 am
Saulėtą vakarą, Kira nusprendė pasivaikščioti ežero pakrante. Mėtydama akmenukus į ežerą stebėjo dangų, nusidažantį raudonai. Nors lauke vis dar karaliavo žiema, vietose buvo matyti keli žaliuojantys augalai, jau pasiruošę pavasariui. Kira taip buvo išsiilgusi pavasario, kad net nepastebėjo kaip pasuko link žaliuojančių augalų, kurie augo kalvos papėdėje.
Neseniai Mori brolis gimtadienio proga padovanojo Raganų gėlę. Ji buvo ryškiai rausva, su mažyčiais lapeliais ir koteliu. Smulki, tačiau stipri. Mat Raganų gėlė praneša apie pavojų. Kira nemanė, kad jos prireiks. Brolis visad buvo per nelyg atsargus. Tačiau gėlytę prisisegė prie apsiausto atlapo, taip parodydama dėkingumą už gautą dovaną.
Atsidūrusi žaliuojančiame lopinėlyje, tamsiaplaukė sukryžiavusi kojas atsisėdo ir pradėjo grožėtis vaizdu. Taip seniai sėdėjo ant žolės, nors ir šlapios bei šiek tiek parudavusios. Staiga merginą pradėjo kamuoti keistas jausmas. Ji jau paniškai dairėsi aplinkui ir vis vaikščiojo ratais toj pačioj vietoj. Vis kramtė apatinę lūpą ir jautė didėjantį nerimą. Mori išsigando, nesuprato kas vyksta. Lyg kažkas valdytų mergaitės jausmus. Bandydama nors šiek tiek susikaupti, prisiminė, jog panašiai veikia ir Raganų gėlė. Tai reiškia, jog artinasi pavojus. Tačiau koks? Aplink merginą be augalų daugiau nieko nėra. Augalai! Visas aišku. Raganų gėlė mane perspėja apie pavojingą augalą. Kaip Mori iškart nesuprato. Išsitraukusi burtų lazdelę atidžiai stebėjo kiekvieną augalą. Staiga tolėliau žaliuojantis augalas pajudėjo. Mori pakėlė savo lazdelę ir sušuko pirmą į galvą šovusį burtažodį.
-Incarcerous! - Tačiau nieko neįvyko, mat pirmakursė dar nebuvo taip gerai įvaldžiusi šių kerų.
- Confringo, - ryžtingai ištarusi burtažodį stebėjo, kaip augalas sprogsta ir jo lapeliai išsibarsto po baltut baltutėlį sniegą.
Jai pavyko. Raganų gėlės dėka laiku pastebėjo artėjantį augalą ir susprogdino jį. Pavargusi Mori nužingsniavo Hogvartso link, vis dėkodama Raganų gėlei už pagalbą. Jeigu ta magiškoji gebenė būtų apsivijusi aplink tamsiaplaukės liemenį, taip gerai tikrai nebūtų pasibaigę.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Balandžio 18, 2017, 09:37:03 pm
   Ir vėl naktis. Prometėja vos ne kasnakt laužo taisykles ir eina patyrinėti mokyklos apylinkes. Priežastis ta pati. Nemiga. Šiąnakt ant žolės krito rasa. Tad pledas, kurį įsimetė į krepšį beišeinant, pravers. Krepšy ne tik pledas. Prom įsimetė knygą, astronomijos vadovėlį ir pergamento skiautelę, kurioje buvo tik neaiškūs ženklai. Gal atsakymą pakuždės žvaigždės?
   Pasitiesusi pledą, mergaitė numetė ant jo krepšį ir prigulė pati. Plaukus plaikstė silpnas vėjelis. Mėnulis švietė itin ryškiai. Žvaigždes taip pat galėjai aiškiai matyti, danguje nei vieno debesėlio. Mėnulio šviesa puikiai apšvietė astronomijos vadovėlį. Trečiakursė gerokai pirmavo astronomijos kurse. Kol visi vos įpusėjo vadovėlį, ji jau baiginėja.
   Pakilo vėjas, darėsi vis šalčiau. Mergaitė buvo jau besiruošianti sprukti Hogvartso link ir susirasti veiklos pilyje. Bet netikėtai akys užkliuvo už žvaigždėmis nusagstyto dangaus. Atrodė, lyg žvaigždėtas dangus būtų apkerėjęs mergaitę. Planai pasikeitė, mergaitė išsitraukė pergamento skiautelę ir ieškojo panašumų su žvaigždėmis. Kai jau atrodė, kad kasnors sutampa, viskas lyg apsisuka ir niekas nesutampa. Pervertusi vadovėlį bandė surasti panašių ženklų į anuos ant pergamento skiautelės. Nieko. Visiškai nieko. Prometėjos paieškos bevaisės.
   Prom viską susimetė į krepšį ir pasuko link praminto takelio, kuris vedė žemyn. Bet kažkas greitai artinosi. Ant veido krito šešėlis, negalėjai suprasti kas ten. Pasigirdo klyksmas, Prom net nepajautė kaip jiš išsprūdoiš jos lūpų.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Michael Stearley Balandžio 18, 2017, 10:03:55 pm
Michael'is žvilgtelėjo pro langą. Buvo labai gražu. Neiškęsiu nei minutės čia!  Man reikia vyno oro. Dvylikametis užsimtė pūkine striukę bei juodas kelnes ir išėjo laukan. Pūtė žvarbokas vėjas kuris berniuko plaukus nešiojo į visas puses. Nepasėmiau savo kuprinės! Berniukas greitai nubėgo iki kambario ir pasėmė kuprinę kurioje pats nežinojo ko prigrūsta. Berniuko rudos akys nieko nematė. Jis išsitraukė iš kišenės prožektorių ir pasišvietę kelią. Buvo tamsu nors į akį durk .Pirmakursis  pasižiūrėjo į laikrodį. Jau 00:21!Gi išėjau 23:48!Bet jai rimtai! Kur aš?! Berniukas jautėsi lyg vaikščiotų ratais. Matė savo batų antspaudus visur. Berniukas išgirdo klyksmą!Turbūt ten fantastinis gyvūnas baigia pribaigti margaite!Jis pradėjo bėgti ten kur girdėjo balsus. Pasiekė tą vietą . Čia gulėjo kažkokia panelė.Ji mirusi ar gyva?!
-Sveika ,aš Michael'is kas tu? Ir ką čia veiki?-tarė berniukas su baime.
O jei aš pasišnekučiavau su lavonu?!
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Gellyte Balandžio 18, 2017, 10:27:43 pm
   Prometėja paslydo ant žolės ir smarkiai susitrenkė galvą, bet nieko rimtesnio neatsitiko. netrukus prie jos jau stovėjo kažkoks berniukas ir bėrė savo žodžius kaip žirnius į sieną. Prom bandė jį stabdyti:
-Palauk, palauk. Kur skubi? -pasiteiravo. -Mano vardas Prometėja, esu trečiakursė klastuolė ir kaip matai šiuo metu guliu. Gal gali nelįsti į akis? -kiek nemandagiai atsakė, bet berniukas atrodė tuoj ją užguls.
   Praėjo keletas minučių ir tik tada Prom įstengė atsistoti. Šiek tiek susvaigo galva, bet ji jau priprato. Hogvartse paskui ją vien nelaimės. Galvos susvaigimas dar ne blogiausia ką jai teko patirti. Susirinkusi savo daiktus jau ruošėsi keliauti, bet atsigręžė į berniuką ir įdėmiai jį apžiūrėjo. Prom pertraukė nemalonią tylą:
-Domiesi astronomija?- šyptelėjo ir iš krepšio ištraukė astronomijos vadovėlį.
   Prom pažvelgė į mėnulį ir nustatė, kad dabar apytiksliai 1 valanda nakties. Dar nėra vėlu, manau reikia pabūti dar šiek tiek. Iš krepšio mergaitė vėl ištraukė pledą ir patiesė jį.
-Eikš, prisėsk.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Michael Stearley Balandžio 22, 2017, 10:06:01 am
Berniukui toks Prometėjos pasakymas buvo keistokas ,bet tai rodė jog ji drąsi.  Staiga Michael'is išgirdo mergaitės klausymą:
-Domiesi astronomija?
-Na man ji patinka ,bet labiau prie širdies yra Apsigynimas nuo juodosios magijos!-sakė tai berniukas itin lėtai ,kad tik mergaitė nesupyktu.
Pirmakursis net nespėjąs pamąstyti mergina vėl jį užkalbino:
-Eikš ,prisėsk.
O šį klausymą gerai apgalvosiu! Juk net nespėjau prisistatyti ji jau mane pertraukė ir išpasakojo apie save. Jei prisėsiu pradėsiu šnekėti aš ir jei ji mane pertrauks aš pradėsiu berti žodžius lyg žirnius!! Dvylikametis nusišypsojo sau.
- T-aaa-i ž-iiii-noma ,k-aad pr-iii-sė-ssiu!- berniukas tarė žodžius dar lėčiau!
Gal ir padariau klaidą ,ji gali pamanyti ,kad aš šaipausi iš jos. Varniukas nebebuvo toks laimingas kaip prieštai. Jo veide buvo matoma DIRBTINĖ šypsena.
-O tau labai patinka astronomija?- tarė berniukas greičiau.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Neptunica Ameshville Rugsėjo 14, 2017, 08:59:40 pm
Saulėtas rudens vakaras. Dar visai šilta. Lyg būtų vasara. Antrakursė iš klastūnyno uniformos persirengė į mėgstamiausią drabužių derinį - pilkus aptemptus džinsus aukštu liemeniu, laisvai krintančią violetinę tuniką ant kurios nupieštas juodas kačiukas su žaliom akim bei patogiausią pasaulyje avalynę, o tiksliau juodus sportbačius. Savo neilgus, net liemens nesiekiančius, plaukus klastuolė susirišo į netvarkingą kuoduką. Pasižiūrėjo į veidrodį kaip atrodo. Atrodau taip lyg einu į pasimatymą toptelėjo Mariai ir ji nusijuokė. Nors pripažinkim, ji tikrai atrodė lyg susiruošė į pasimatymą. Mergina su savim pasigriebė juodą megztuką. O jeigu atšals? Nenoriu susirgti. Taip pat burtininkė su savim pasiėmė burtų lazdelę, ją įkišo į tunikos kišenę. Visada pravartų su savim turėt lazdelę, juk gali kas nors nutikti. Pagaliau susiruošusi dvylikametė išėjo iš mergaičių miegamojo, o tada ir iš bendrojo kambario. Tuoj paliko ir požemius. Išėjusi į lauką įkvėpė gryno oro. Ką gi, oras tikrai nuostabus. Gal valandą, gal dvi ji be priežasties klaidžiojo po Hogvartso apylinkes, jai patiko toks pasivaikščiojimas. Galiausiai mergina užlipo ant kalvos prie ežero. Oho.
 Kaip čia gražu
vaizdas tikrai nustebino ją. Nuostabesnio reginio ji nėra mačiusi. Atsisėdusi ant sausos, minkštos žolytės ji žvalgėsi. Ši vieta jai labai patiko. Deja, pastebėjusi, kad jau temsta, klastuolė nuskubėjo atgal į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 19, 2017, 03:46:54 pm
Diena buvo nuostabi. Išties. Atrodė niekas negalės jos sugadinti. Na, taip ir buvo. Jaunoji Grifiukė tipeno link Hogvartso pilies durų, mat norėjo šiandien išeiti iš pilies ir tiesiog pasivaikščioti. Metamorfmagijos galių turinti mergina eidama vis neapsipręndė kokią šiandien plaukų spalvą pasirinkus. Ilgai galvojusi, Elena  nuspręndė šiandien pabūti rusvaplauke. Išėjusi iš pilies vidaus, Grifiukės akys iškarto nukrypo link didelės kalvos prie pat ežero.Jeigu jau kalva tokia didelė, manau ir vaizdas bus nuostabus! Pagalvojusi apie tai, Elena nusišypsojo ir lėtai pradėjo eiti link jos. Eidama jaunoji Grifiukė žvalgėsi į visas puses. Kur tik pažiūrėsi ten vaikai ir niekas kitas. Pagaliau apėjusi ežerą, Elena prieš save pamatė aukštą ir statų kalną. Nieko nelaukusi, Grifiukė pradėjo lipti. Tačiau jai niekada nesisekė lipti į kalnus, tad kol užlipo praėjo tikrai daug laiko. Pagaliau užlipusi ant kalvos viršaus, prieš Grifiukę atsivėrė labai gražus vaizdas. Dėl tokio vaizdo tikrai buvo verta čia kabarotis. Pagalvojusi apie tai, Elena tiesiog atsisėdo ant žolės ir žiūrėjo į Hogvartso pilį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 19, 2017, 04:09:17 pm
Juodas, keliais centimetrais žemiau kelių besitęsiantis, lengvas, su raudonomis aguonų žiedais pasidabinęs sijonas, juodi odiniai batai, šviesiai rudas megztinis kuo puikiausiai derėjo ant Eleizijos kūno. Išsipašiusias plaukų sruogas ji užsikišo už ausų ir, tik priėjusi prie veidrodžio, suvokė, kad jos plaukai jau nebe tokie tamsūs, kaip būta iki tol.
-Sakyčiau, kad ši spalva man labiau tinka, nei pastaroji. Dabartinis leidžia atsiskleisti mano veido bruožams. Šaunu.
Baigusi spoksoti į save veidrodyje, ji paliko mokyklos patalpas ir išėjo į gryną orą. Iškart pajuto švelnią vėjelio srovę, plūstančią į jos veidą. Besivaikščiodama po ežero pakrantę, ji tegalėjo girdėti tik vieną dalyką - vaikų balsus, pokalbius, prisipažinimus meilei. Varnė galėjo net susilažinti, kad išgirdo Niko balsą, šaukiantį ją vardu. Iškart atsigręžė, bet ten, kur tikėjosi išvysti klastuolį, tematė suskilusį medį. Iškart nematoma ranka sugriebė jai už širdies, bet ji tik giliai įkvėpė ir žengė kuo toliau nuo žmonių.
-Nikai, kur tu? Kodėl nebematau tavęs mokykloje? Gal metei ją? - pradėjo su savimi kalbėtis, kai atsidūrė šiek tiek nuošalesnėje vietoje. - O koks tau skirtumas, Ele? Jis gi tave metė, negalvok apie jį. Susirask kitą ir įrodyk jam, kad jo sprendimas skirtis buvo neteisingas. Degu jis gailisi tokio kvailo savo poelgio.
Ištarusi paskutinį žodį, jis stvėrė sau už burnos, nes jau nebe atpažino į ką ji pavirto. Kas tu? Ką tu padarei man? Nurijusi seiles,ji apsižiūrėjo, kur atėjo. Išvydusi žemai žmonių balsus, susivokė, kad užkopė ant kalvos, nuo kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į Hogvartsą. Netikėtai atsigręžusi, išvydo šalia stovinčią merginą.
-Ammn... Labas, - nustebusi pasisveikino varnė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 19, 2017, 06:43:50 pm
 Nusibodus sedėti ant tikrai šaltos žemės, Grifiukė atsistojo ir pažiūrėjo į apačią. Iš viršaus jie atrodo tokie mažiukai. Pagalvojusi apie tai, rusvaplaukė tyliai sukikeno. Elenai čia patiko, nes čia nebuvo girdėti visokių kalbų ir šnaresių. Ištikrųjų čia būtų puiki vieta tiems, kas nori pabėgti nuo visų tų šurmulių. Besimėgaudama tokia tyla, Grifiukė išsigando staiga išgirdusi moters balsą. Pašokusi ir padėjusi ranką ant tos vietos, kur turėtų būti širdis, Grifiukė giliai kvepuodama atsisuko į merginą.
 -Labas, išgąsdinai,- nusiraminusi pasakė Elena. Prieš jaunąją Grifiukę stovėjo gal vienu ar dvejais metais vyresnė mergina. Jos plaukai buvo rudi, siekė pečius. O akys... Na jos buvo tamsios. Veido bruožai buvo gan gražūs. Netrukus Elena nusuko savo akis ir vėl pažiūrėjo į Hogvarstą.
 -Gražus vaizdas, tiesa?- paklausė Grifiukė apsižvalgė,- bėja aš Elena. Elena LoveGood. Pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė,- prisistatė  mergina ir atsisukusi vėl pažiūrėjo į nepažįstamą merginą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 21, 2017, 07:05:01 am
-Išgąsdinau? Kaip? - kreivai pažvelgė į merginą, bet kartu linksmai nusišypsodama.
Laukdama atsakymo ji pasitaisė plaukų sruogą, užsikišo ją už ausies ir priėjo kuo arčiu kalvos skardžio. Elei net kvapą užėmė. Vaizdas ten buvo nuostabus. Matėsi viskas: ir mokyklos pilis, ir šaltas, niūrus ežeras, prie kurio lakstė mokinukai, ir uždraustojo miško pradžia.
-Taip, išties gražu...
Tada grifė akimirkai nutilo, bet greitai vėl pragiedojo.
-O aš Eleizija. Eleizija Stigler. Esu iš Varno Nago koledžo ir kitais mokymosi metais būsiu trečiakursė, - pasakiusi, ištiesė jai ranką. - Beja, labai gražus vardas.
Baigusi kalbėti, ji vieną medžio lapelį transfigūravo į šiltą, neperšlapamą pledą, o porą akmenukų - į minkštas pagalvėles. Baigusi žaisti su magija, ji krito į pagalvėlių glėbį ir, patogiai įsitaisiusi, pažvelgė į Eleną.
-Prisėsk ir... Ir papasakok apie save, apie savo giminę. Tiesiog papasakok kažką, - nusišypsojo grifei.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 22, 2017, 08:13:58 am
 Pažiūrėjusi į merginą, kuri prisistatė kaip Eleizija, Elena šyptelėjo.
 -Na... Čia buvo labai tylu ir išgirdusi tavo balsą, išsigandau,- leptelėjo Grifiukė ir stebėjo kaip Varno Nago globotinė žaidžia su magija.
 -Oho... Tai nuostabu,- pasakė Elena ir stebėjo kaip Eleizija lapelius pavertė minkštomis pagalvėmis. Varnanagė pakvietusi ją atsisėsti šalia, Elena drebtelėjo į pagalves.
 -Čia taip gera...- pridūrė Grifė. Išgirdusi kitą Eleizijos klausimą, rusvaplaukė suglumo,- Na... Nėra čia ką ir pasakoti. Esu iš LoveGood’ų giminės kilusi metamorfmagė. Daugiau neturiu ką ir papasakoti apie savo giminę,- šyptelėjo Grifiukė ir vėl pažiūrėjo į Hogvartsą,- kol nebuvau gavus laiško iš Hogvartso, dainavau. Labai mėgstu tai daryti. Juk jeigu turi gerą balsą, nereikia jo slėpti,- sukikeno Elena ir vėl pažiūrėjo į Eleiziją,- na, dabar gal nori tu kažką papasakoti?- paklausė rusvaplaukė ir apsidairė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 24, 2017, 07:02:08 pm
-Kas? Tai? Tu dar nematei, ką sugeba mano brolis.
Mergina įsitaisė šalia jos ir pradėjo pasakoti apie save, savo šeimą. Išgirdusi, kad Elena yra metamorfmagė, atsigręžė į ją ir jau ruošėsi klausti, kaip ji sugeba pakeisti savo plaukų spalvą, bet leido mergaitei kalbėti toliau. Jai baigus, Eleizija išgirdo pasiūlymą ir jai ką nors papasakoti apie save.
-Na, aš esu kilusi iš Stiglerių giminės. Turiu turkiško bei britiško kraujo. Stilgerių giminė ir grynakraujai burtininkai, bet iš mano senelio visa magija buvo išsiurbta, pavogta, - ji nutilo, nes susivokė, kad per daug papasakojo apie senį Stiglerį. - Turiu brolį, vardu Frankas. Neabejoju, kad esi jį sutikusi Hogvartse. Mėgstu aš groti pianinu, skaityti knygas, kartais ir pritariu pianino skambesiui savo balsu, - pasakiusi susidrovėjo. - Mėgstamiausia mano spalva yra žalia, be proto mėgstu patiekalus su špinatais. Špinatai yra tobuliausia žolė pasaulyje.
Giliai įkvėpė ir atsigulė į pagalvių pusnį. Minutė tylos, o tada ji vėl užsivedė:
-O kaip tu sugebi pakeisti savo plaukų spalvą? Ką patiri tai darydama?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 24, 2017, 07:26:03 pm
 Elena atsigulusi ant pagalvių žiūrėjo į lekiančius debesis ir klausėsi Eleizijos.
 -Ooo... Pianinas... Kaip mokinausi žiobarų mokyklose lankiau muzikos mokyklą. Grojau su pianinu, gitara ir seksafonu,- vardijo mergina. Netrukus ji prisiminė kaip džiaugdavosi jog turi galimybę groti, kaip ji grodavo prie savo šeimos narių, kuriems tai labai patiko. Baigusi apie tai galvoti, El toliau vardijo kas jai patinka,- esu ta, kuri yra belekaip pasinešus ant mėlynos ir baltos spalvų. Patinka žiobarų muzika. Aš apskritai negalėčiau gyvent be muzikos,- vis kalbėjo Grifiukė ir atrodė, kad niekada ir neužsičiaups. Išgirdusi jog Eleizija turi brolį, Elena prisiminė ir savąjį, kurio jau seniai, labai seniai nematė.
 -Na... Tavo brolio dar nesu mačiusi, bet norėčiau susipažinti. Draugų man čia išties reikėtų,- leptelėjo Grifiukė ir nusijuokė. Išties... Naujos  pažintys man tikrai praverstų. Išgirdusi kitą Eleizijos klausimą, Grifiukė sukikeno.
 -Ne, nieko nejaučiu. Mano plaukų spalva priklauso nuo mano nuotaikos. Pavizdžiui aš dabar...- nutesė Grifiukė ir pažiūrėjo į savo plaukus,- na esu dabar laiminga. Net nujaučiu kodėl. O gi kad sutikau tave,- nusišypsojo rusvaplaukė ir atsisuko į Varne.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 02:41:56 pm
Išgirdusi, kad ji norėtų susipažinti su jos broliu, švelniai nusišypsojo. Atsisuko į ją ir tarė:
-Geriau turėti vieną gerą draugą, nei šimtus apsimetėlių, kurie pirmai bėdai ištikus paspruktų.
Pūstelėjo lengvas vėjelis, kuris sutaršė varnės pašviesėjusius plaukus. Ji greitai, keliais judesiais, juos susitvarkė ir toliau klausėsi merginos. Elena pasakojo, kad keisdama plaukų spalvą, ji visiškai nieko nejaučia ir dažniausiai spalva priklauso nuo jos jausmų. Išgirdusi, kad dabar ji yra laiminga, nustebo.
-Laiminga, nes sutikai mane? Ir kuo aš tokia ypatinga, kad padariau tave laiminga, linksma? Nesu aš koks deimantas ar gyvūnėlis, kuriam pasirodžius visi pralinksmėja.
Trumpa tyla. Ji nužvelgė apylinkes ir pamatė, kad vaikai, kurie neseniai lakstė palei ežerą, pradėjo bėgti link mokyklos.
-O niekada nesi svajojusi tapti animage ar kokia nors antgamtine būtybe? Jei taip, tai į kokį gyvūną norėtai pasiversti, būdama animage?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 25, 2017, 03:18:32 pm
 Grifiukė gulėjo ir tiesiog mėgavosi geru oru ir tyla, tačiau prakalbus Eleizijai, visa tyla išsisklaidė.
 -Na taip, tu teisi, bet vistiek reikėtų turėt bent kelis draugus. Dabar Hogvartse turiu vos du, tris draugus. Manau kad man jų tikrai reikėtų,- sukikeno Grifiukė ir atsisėdo. Pažiūrėjusi į Hogvartsą, Elena matė jog jau kaikuriuose kabinetuose uždegamos žvakės. O kaip gi, juk jau temsta! Pažiūrėjusi į apačią, raudonakė užmatė vos kelis vaikus kurie dar žaidė arba darė kažką kitą.
 -Na taip, man išties pasidarė linksma kaip sutikau tave. Šiomis dienomis aš tiesiog nuobodžiauju ir vaikštau po koridorius. O šiandien sutikus tave, man pasidarė išties linksma,- sukikeno Grifė ir vėl krito į pagalves.
 -Animagija... Visada svajojau pasiversti į vilką. Vilkas mano mėgstamiausias gyvūnas, o ir mano gynėjas yra vilkas,- užsisvajojus kalbėjo jaunoji Grifiukė.
 -Man mama pasakojo jog yra žmonių, kurie valdo nors vieną stichiją. Tačiau tam reikia tikrai susikaupti. Kaip manai, ar tai yra tiesa? Tiksliai, o į kokį gyvūną tu norėtum pasiversti?- vėl prakalbo Grifiukė ir atsisuko į Eleizija.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 26, 2017, 12:59:24 pm
Patogiai krito į pagalvių patalus ir net nepajuto, kaip akys pradėjo merktis. Lauke vyravo švelnus vėjelis, kuris taršė varnės plaukus, bet jai tai buvo nė motais. Jai patiko, kaip jos rudų plaukų sruogos krito jai ant veido, kuteno nosį, skruostus, kaktą. Ir akys pilnai užsimerkė. Ji matė tik tamsą, kurioje lakstė kelios žvaigždės, vyravo smulkus rūkas ir švietė ryški pilnatis. Tikriausiai tai buvo tik jos fantazija. Svajodama apie naktinį dangų, ji ramiai klausėsi Elenos kalbų. Išgirdusi, kad norėtų pasiversti į vilką, nustebo. Tada išgirdo ją kalbant, kad iš mamos sužinojo, kad egzistuoja žmonių rūšis, kuri gali valdyti tam tikrą stichiją. Ji pakreipė į ją savo galvą su susitaršiusiais plaukais ir, neatmerkdama akių, tarė:
-Seniau egzistavo... Gal prieš milijonus metų. Ir šimtu procentų galiu lažintis, kad pati esi iš jų kilusi. Tais laikais raganų ar burtininkų nebuvo. Vieninteliai žmonės, kurie mokėjo kalbėtis su magija, ir buvo tie tavo stichijų valdytojai. Iš viso buvo penkios stichijos: žemė, ugnis, oras, vanduo ir chaosas. Po poros tūkstančių metelių jų stichijos pradėjo grynintis, virsti į tą tikrąją magiją, kurią dabar kiekvienas, kuris lanko magijos mokyklą, valdo. Jei reikia įrodymų, apmąstyk štai ką. Tau tikrai kažkuris nors dalykas sekasi labiau. Kodėl? Nes tikriausiai tavo šeimos pirmtakiai valdė su ta sritimi susijusią stichiją, - ji giliai įkvėpė. - Tiksliai nežinau, bet kažkodėl jaučiu, kad būčiau paukštis. Ne bet koks, o plėšrus, galintis, reikalui prispyrus, iškabinti akis. Nori pasakysiu įdomų faktą apie save? Nesu nė karto bandžiusi iškviesti savo gynėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 26, 2017, 11:17:44 pm
 Kaip ir prieš kokias penkias minutes, Elena vėl gulėjo pagalvių šūsnyje ir mėgavosi tyla.
 -Būtų labai smagu sužinoti kokią stichiją valdė mano giminės pradininkai. Būtų nuostabu ir pačiai tai mokėti. Mažytė visada svajodavau jog valdau ugnį, tačiau kol augau mano tokia svajonė išblėso. Na... Prisipažinsiu. Tikrai norėčiau tai mokėti, bet juk tai yra praktiškai neįmanoma,- tyliai nutesė Grifiukė ir atsiėdo. Pažiūrėjusi į Hogvartsą, kuris iš čia atrodė iš ties įspūdingai, Elena nuspręndė jį nupiešti. Išsibūrusi didelį lapą ir pieštuką, jaunoji Grifiukė pradėjo piešti Hogvarstą.
 -Dievinu piešimą. Grifų Gūžtos bendrąjame kambaryje po savo lova turiu daugybę lapų, kuriuose esu pavaizdavusi Hogvartso koridorius, klases, didžiąją salę ir net patį Hogvartsą! Tačiau šio tobulo vaizdo nesu,- vis pliurpė Grifiukė ir piešė. Po kažkiek laiko, Elena baigė piešti. Ištiesusi savo ranką, raudonakė pastebėjo jog jai atkartoti mokyklą pavyko nuostabiai!
 -Išties dar norėčiau mokėti skaityti kitų mintis. Žinai, jeigu Profesorius paklausia kokio nors klausimo, į kurį atsakymo tu nežinai, gali laisvai perskaityti Profesoriaus mintis ir tai sužinoti,- sukikeno Grifiukė ir susukusi lapą padėjo jį prie savęs,- Na... Bet tai yra uždrausta, todėl jokio atsakymo nesužinočiau,- leptelėjo Grifiukė ir pažiūrėjo į Varnanagę.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Klarisa Horasija Gruodžio 09, 2017, 09:07:29 pm
Varno nago uniforma ant Klarisos kūno vidutinio stiprumo vėjyje plaikstėsi į visas puses, kaip ir merginos geltoni plaukai.Mergina lėtai slinko link kalvos prie ežero, ten ji pirmą kartą apsilankys per visus penkis mokslo metus. Sakoma, kad ten atsiveria puikus vaizdas į pilį, tad pirmąsyk nusprendė ir ji įvertinti tą vaizdą, gal ir jai patiks, gal ir ji pradės dažniau lankytis kalvoje.
Šiaip Klarisa pakankami dažnai apsilankydavo prie ežero, bet niekada neužsuko ant kalvos.
Ten turėtų būti puiki vieta pabūti vienai ar su draugais.-Toptelėjo varnanagei. Juk tikrai būtų smagu būti vienai, apmąstyti kokius nors dalykus žiūrint į Hogvartsą. Šita vieta labiausiai tinkama tam dalykui.
Kalva prie ežero buvo gana aukšta, didelė, ežeras irgi buvo didelis ir tikrai turėjo būti gilus, o Hogvartsas matėsi ryškiai.Turėtų gražiai atrodyti pilis naktį...-pagalvojo, tačiau greitai visas mintis nutildė ir toliau grožėjosi vaizdu.
Netrukus, po kelių sekundžių varnanagė išgirdo artėjančius žingsnius, jei ji būtų buvusi pirmakursė, ši būtų pasislėpusi už kokio nors netoliese esančio medžio, tačiau dabar ji jau penktakursė ir nebėra tokia nedrąsi, kaip pirmais mokslo metais.
Žiūrint į horizontą ji prisiminė, kaip vasarą žiobarų pasaulyje sėdėdavo ant stogo ir stebėdavo leidžiantis saulę, ji mėgo tai daryti kiekvieną vasaros vakarą. Mergina pastebėjusi žmogutį, pasisveikino:
-Labas.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Raven Fitzbert Kovo 09, 2018, 08:40:43 pm
Pavasaris. Vienas žodis. Keturi skiemenys. Devynios raidės. Keturios balsės. Penkios priebalsės. Bet tiek daug jausmų. Visa Marthelle buvo užpildyta pavasario. Jos vardas irgi iš devynių raidžių. Bet dabar ne pavasaris. Dabar ruduo. Kiek panašus į pavasarį, bet žydi ne gėlės, o krenta lapai. Taip pat, daug spalvų, vėlgi, ne gėlių, o medžių lapų. Kvapas ne gėlių, o sutrešusių lapų. Žodis ne pavasaris, o ruduo. Ir taip galima vardinti ir vardinti. Ruduo. Kas per žodis? Martai jis nepatiko. Labai. Mergaitė ėjo. Lipo. Svajingai žvelgė į dangų. Ak, užteks galvoti apie pavasarį, Marcele, nustok! Įkvėpė. Dar užuodė vasarą. Ir...tvaiką namuose. Bjauru.
-Noriu pavasario. Noriu namų. Noriu gyventi.- mergaitė pravirko, veidą uždengė mažais delniukais ir tyliai tyliai pradėjo dainuoti. Paukščiai girdėjo. Mergaitė viena. Jos mintys netylėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Alisa Faun Kovo 11, 2018, 08:40:50 pm
Alisa vaikščiojo po Hogvartso apylinkes. Dangus buvo giedras, jame plaukiojo vos vienas kitas debesėlis, bet jau nebebuvo taip šilta kaip vos prieš kelias dienas. Septyniolikmetė dėvėjo storą megztinį, kad kartais nesušaltų. Pūtė lengvas vėsus vėjelis, vis kartais nešdamas lapus kurie traškėjo po kojomis. Netikėtai merginai išgirdo keistą garsą. Sustojo ir įsiklausė. Čia tikriausiai paukščiukai, - pamanė Faun ir ėjo toliau. Ir vėl tas garsas. Vėl suklususi nusprendė, kad nėra ko nerimauti. Tačiau kuo toliau lipo į kalvą, tuo tas garsas garsėjo, kol netikėtai pamatė vos už penkiasdešimties metrų ant žolės gulintį nedidelį žmogų. Pagal plaukus matėsi, kad tai mergaitė. Ji buvo užsidengusi delnais akis. Ir ne, tikrai tuos garsus skleidė ne paukščiai. Mergaitė dainavo, bet tas dainavimas akivaizdžiai buvo persimainęs su kūkčiojimu. O gal juoku? - pamanė, bet netrukus prisėlinusi dar arčiau paneigė savo mintis. Paėjėjusi dar kelis žingsnius Faun ištarė:
- Gal galėčiau kuo nors padėti? - pažvelgė į mergaitę ir priėjo arčiau jos. Dabar jau galėjo matyti jos veidą. Tai buvo jauna maždaug vienuolikos metų mergaitė. Ji buvo ugninių plaukų savininkė su melsvai pilkomis akimis ir putliais strazdanotais skruostais. - Beje, aš Alisa.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Raven Fitzbert Balandžio 02, 2018, 09:24:53 pm
Pasirodo, ją kažkas išgirdo. Atgalia ranka nusivalė ašaras, nustojo dainuoti bei išsitiesė. Jai buvo nejauku, ir net labai.
-Noriu apsikabinti labai,- ji prigludo prie kitos švilpės ir nedrąsiai pasimuistė,- noriu namų, mane vejais prisiminimai, noriu pamatyti mamą. Ji kažkur toli toli, mane paliko ir tik dėl mano stiprybės aš esu čia - Hogvartse. Nežinau kas kaltas dėl mano liūdesio, nežinau kas kaltas dėl mano verksmo, dainos. Žinai,- mergytė iš apsiausto kišenės išsitraukė juodą, vos ne permatomą skarelę,- čia mama išsiuvinėjo savo vardą. Aš tik spėju. Elžbieta. O ar tu taip irgi manai? Kažkas jį man atsiutė per gimtadienį anais metais.- pirmakursė užsirišo audinį ant galvos, slėpdama plaukus Pagaliau išdrįso tai padaryti. Išdrįso pasirodyti su paslaptinga skarele ant galvos kaip kitokio tikėjimo mergaitė. Šyptelėjo Alisai.
-Aš esu Marthelle.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Alisa Faun Balandžio 26, 2018, 02:56:15 pm
Faun švelniai apkabino tą liūdnąją mergaitę.
- Neliūdėk, dabar tu esi čia, Hogvartse, jeigu nori gali susirasti savo laimę ir čia. Įsivaizduok jog čia tavo namai. O dėl mamos... Aš jos irgi netekau kai buvau šešerių metų. Tačiau aš sugebėjau ištverti visą tą sunkų laikotarpį.
Faun atsisėdo ant žolės sukryžiavusi kojas. Ji palietė audinį.
- Graži skarelė, - nusišypsojo Alisa, - žinai, aš kas įvyko supratau tik kokių aštuonerių metų. Tada man tikrai pradėjo trūkti mamos. Kartais vis norėdavosi ją apkabinti, prisiglausti. Tačiau būdama maždaug tavo amžiaus jau prisitaikiau gyventi ir be jos. Beveik visus metus praleisdavau mokykloje, kuri buvo bene tikrieji mano namai. Beje, po mamos mirties dar ir išsikraustėme, tačiau jaučiausi svetima toje vietoje. Na, o vasaromis susirasdavau užsiėmimų, tai piešdavau, šokdavau, kartais ir megzdavau, skaitydavau knygas. Na, o tu ir mokykloje gali dainuoti, tavo labai gražus balsas, - mirktelėjo akį vienuolikmetei švilpė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 21, 2018, 08:00:27 pm
Paskutiniu metu mergaitė buvo per daug tingi, visko tingėjo, o ypač mokytis.. Jei reikėjo nuotykių, kažko ko ji nepamirš, o ne knygų puslapių ir ten juodai ant balto prirašytų raidžių, tiksliau įvairių nesąmonių, kurios ne tik nelindo į galvą, bet ir nepatiko. Kay niekada nebuvo knygų griaužikė, ji smagiau iškrės kokią šunybę, nulėks į mišką, kur mokiniams "griežtai draudžiama".. Todėl nieko nelaukusi, rudaplaukė metusi visas nudriskusias knygas į šoną, paliko mokyklą ir tipeno ilgu nežinomu keliu. Paprasčiausiai ji pati nenutuokė kur eina, tiesiog ėjo tam, kad nesėdėtu ir nekirmytu, kaip tos knygos, kurios mažai kam reikalingos, na nebent mokytojams arba mokiniams, kurie tik ir griaužia knygų puslapius lyg pelės..
Mateo judėjo ilgai, norėjo šiokios tokios ramybės, nes tas triukšmas, kurį kėlė mokiniai, jau buvo įkyrėjęs taip, kad nuo jo norėjosi vemti.. Smegenys tiesiog rėkė dink iš ten ir rask vietelę kur rasi ramybę.
- Kas ten? - išvydusi didžiulę kalvą mergina dar kart pažiūrėjo, nes buvo be galo tamsu, sunku ką įžiūrėti, tačiau to iškilimo neišvysti buvo neįmanoma, tad priėjusi arčiau ji atsargiai užkopė į kalvą ir žvilgtelėjo į tolį.. Eina sau, kodėl čia neatėjau ankščiau, kaip gražu, nors viską gožė tamsa, tačiau matyti dar buvo galima, viskas atrodė lyg gražiame sapne.. kuriame neegzistuoja triukšmas, tik nuotykiai ir graži aplinka
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Liucilė Anja Himel Rugpjūčio 21, 2018, 09:23:10 pm
Juodaplaukė nebuvo itin nusiteikusi mokytis, tad apsisprendusi kažką nuveikti kitokio, ji pasuko miško pusėn ir nieko nelaugdama pasileido bėgte. Taigi... Liucilei norėjosi nuotykių ir naujų atradimų, po kurių eilinis žiobaras tikrai neužmigtų.
 Nežinia kiek laiko bėgusi, mėlynų akių savininkė surakino žvilgsnį ties viena maža figūrėle, kuri tysojo    ant galingai apžėlusio, milžino kalno.
 Norėdama kuo greičiau priartėti prie žmogystos, mergina netvėrė smalsumu sužinoti, ką čia be jos gali veikti dar vienas nuotykių ieškotojas, kuris nesibaimino atpėdinti net vakare. Priėjusi savo tikslą, klastuolė nustebo išvydusi ne kokį vaikiną, kurio drąsumas leido čia atsliūkinti, o rudaplaukę mergaitę, stovinčią visai vieną kaip pirštas.
 - Na labukas, - šilta veido išraiška stengdamasi kaip nors atkreipti anosios dėmesį, pasisveikino Anja ir su įkyria šypsena nusuko galvą ton pusėn, į kurią kaip užburta spoksojo rudaakė.
O tu, šuns uodega... Gražesnio vaizdo už šį nesu mačiusi gyvenime...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 22, 2018, 11:20:11 am
Kay buvo taip užsispoksojusi į tą vaizdą, kuris matėsi nuo kalvos, kad pamiršo viską, artėjančius egzaminus, vasarą.. viską, kas merginai buvo svarbu, kol ji neatžingsniavo iki šios vietos. Čia buvo matyti ežeras, aišku ir ne tik, tačiau merginos žvilgsnį daugiausiai kaustė jis, jis buvo nuostabus, ramus kaip niekad, turbūt dėl to, kad šią dieną vėjo visiškai nebuvo, iš Uždraustojo miško buvo galima girdėti gyvulius ar paukščius, ūkaujančias pelėdas... viskas atrodė nuostabu, kol...
Rudaakei bespoksant į tolį, kažkas prie jos atsirado, nedidelis žmogaus siluetas buvo galima įžiūrėti tamsoje, tačiau dosnusis mėnulis buvo tiesiai virš merginų ir jas apšvietė lyg.. lyg superžvaigždes, kurios užlipo ant scenos pasirodymui, tačiau čia buvo daug geriau ir už tai..
- Sveika, - žvelgdama į merginą stovinčią šalia tarė grifė. - Ką tu čia veiki? Neturėtum gulėti lovoje, - kilstelėjusi antakį tarė rudaplaukė ir pritūpė ant minkštos žolės.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Liucilė Anja Himel Rugpjūčio 22, 2018, 02:15:16 pm
- To paties galėčiau paklausti ir tavęs, - prikandusi lūpą, nuo nežinia kažkokio jausmų antpludžio skėsčiojosi Himel.
- Turbūt čia atsliukinai ne veltui, čia gera vieta... - Nežinojusi ką bepridurti nepažįstamajai, jaunoji Hogvartso globotinė prisiminė, kaip vakarus leisdavo su savo dvyniu broliu Liucijum. Įpač tą kartą, kai jie tamsią naktį, niekam nežinant, atsivilko prie Mažojo Beno ežero, toks ežerėlio pavadinimas atsirado, kai kvailelis Benas užuot nupirkęs namą savo tėvui, nusipirko ežerą už kurį daug atsiėjo ne tik pinigų, bet ir tėvo rūstybės. Jis buvo tikras kvailelis, net dabar baugoka darosi, prisiminus, kaip mažojo tėvas iki šiol sėdi aptrūnijusiame krėsle su rūščia veido mina.
 Tą akimirką Liucilei kilo beprotiška mintis. Tad nekantriai pasisukiojusi, klastuolė pradėjo nusirenginėti iki savosios baltos maikės ir juodų, kombinezoninių kelnių. Nieko netarusi rudaakei, Liucilė su kreiva šypsena pradėjo bėgti link vandens.
- Koks šiltas vanduo, turėtum išbandyti! - Vos išokusi, Anja šuktelėjo ant kalno stovinčiai mergaitei, kuri, anot jos mąstymo, atrodė, kaip į kelnes privariusi, kas ją dar labiau pralinksmino.
 Nežinia ar nuo užsigrūdinimo, kurį įtakojo jos ankstesni pasimaudymai lediniuose upeliuose ir ežeruose, bet ši vandens temperatūra jai buvo išties maloni.
 Staiga po vandeniu, apšviestu mėnulio, netoli plaukikės žybtelėjo neaiškus žvynų atspindys, tačiau tai nebuvo žuvis.
- Mėšlas, čia undinė!
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 22, 2018, 03:25:59 pm
Kaylie truputį sunerimo, dėl mergaitės per didelio pasitikėjimo savimi, tačiau labai neimė į plaučius, nes šįkart ji buvo nenusiteikusi ginčams.
- Aš, aš čia atėjau pailsėti, nes tas triukšmas keliamas mokykloje jau mane vimdė, - žiūrėdama į tolį kalbėjo mergina, - atsliūkinau čia nežinodama kur einu, tiksliau netyčia, o naktinis gyvenimas man daug labiau patiko.. - šyptelėjo mergina nutęsusi paskutines eilutes ir žvilgtelėdama į mergina stovinčia šalia.. Ši ėmė nusirenginėti, ji ką gal pablūdo, vakaras tai tikrai ne šiltas, o jei ji nuskęs, - pamįslijo grifė.
- Palauk, o jei tau kas nutiks, tu nebijai, juk nieko nėra tik aš ir tu, - o ką aš padaryčiau? - klausyk aš rimtai, - jau atsistojusi kartojo Kay,- nelipk, nepridaryk man bėdų.. tiesa sakant ir aš mėgstu nuotykius ir pavojų, tačiau šiandien aš nelabi nusiteikusi.. - Ir jau nebežinodama ką sakyti mergina nutilo, tačiau išgirdo, kad kažką nepražystamoji surėkė, - Kas ten tau, kokios dar undinės! - Besileisdama kalva žemyn surėkė grifė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Liucilė Anja Himel Rugpjūčio 23, 2018, 11:24:27 am
Nepažįstamas žvėris spiegė garsiu ir erzinančiu balsu bei vis artėdamas, tiesė savo žmogiškas rankas su ilgais ir it durklas aštriais nagais. Mergaitė stengėsi plaukti link kranto, kuris, kaip tik dabar atrodė, buvo pernelyg toli. Velniai griebtų, kodėl Hogvartse nieks nesakė, kad ežeruose gali slypėti tokie monstrai...
 Šioje situacijoje Liucilė nesijautė visiška bejėgė, bet apsidžiaugė pamačiusi tariamąją draugę. Baisusis padaras griebė Anjos dešiniosios kojos čiurną ir savo gleivėtomis rankomis kaip reikiant suleido nagus į merginos kūno dalį.
- Ot parazitas! - Per sukąstus dantis iškvokštė Klastūnyno globotinė. Negana to, žvynuotoji ėmė traukti mėlynų akių savininkę ežero dugnan.
- Tikrai netapsiu tavo patiekalu! - Taip garsiai sukriokusi, kad net ausų bugneliai galėjo susprogti, tikrai nemiela undinė gavo spyrį į veidą iš klastuolės sužalotos kojos. Kiek atsileidę gniaužtai teikė pranašumą, tad netoli jau pasiekusi krantą, Himel jautė kaip silpsta ir vos turėjo jėgų išlipti bei pajudinti sužalotą kulkšnį.


Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 23, 2018, 11:55:48 am
Kaylie jau nebežinojo ką daryti, tas padaras vandenyje spiegė tikrai garsiai, tačiau grifė kažką padaryti mažai galėjo, nes jei išsiims lazdelę, gali netyčia sužeisti nepažįstamąją, kuri per savo kvailumą, naktį lindo į vandenį, rudaplaukė žinojo apie ežere tikančius pavojus, tačiau perspėti merginos nespėjo, ši buvo vikresnė už visus..
Undinė, kiek girdėjo iš merginos Kay, bandė merginą įsitempti į dugną, tačiau nelabai sėkmingai, tad grifė greit nusileidusi į krantą, paėmė merginos ranką ir bandė iškelti merginą, ji nebuvo labai didelė, tad tam bėdų nekilo..
- Na gal dar nori pasimaudyti.. - tarė Mateo ištempusi mergiotę į krantą, tačiau ta undinėlė nenurimo ir vėl bandė pulti mėlynakę, tačiau Kay išsitraukusi burtų lazdelę:
- Stupefy, - ir nukreipė lazdelę į tą padarą, jis dingo, tad mergina nieko nelaukdama užtempė merginą, kuo aukščiau ir...
- Lumos, - ir ėmė apžiūrinėti nepąžistomosios koją, - nieko baisaus, - šyptelėjo grifė ir prisėdo šalia.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Liucilė Anja Himel Rugpjūčio 25, 2018, 11:15:04 am
Mėlynų akių savininkė prasimerkė, kai išgirdo kažką murmant sau po nosimi. Vieta, kurioje gulėjo buvo tas pats kalnas nuo kurio viskas ir prasidėjo. Visų pirma, mergina pajuto neaštrų skausmą sužalotoje kulkšnyje, atsargiai pajudinusi, norėjo įsitikinti ar galės atsistoti ir paeit, bet rimtų sužalojimų neaptiko. Aišku, buvo nieko gero, bet ir nieko blogo.
 Kiek paėjusi rudaakės pusėn, klastuolė kaip tikras bulvių maišas krestelėjo brunetės kairėje pusėje.
- Ačiū... Tikrai ačiū, kad nepalikai manęs tenai vienos su apdraskyta kulkšnimi... Kiek prisimenu mes dar nesusipažinome kaip pridera. - Su aiškia vaidyba juodų it smala plaukų šeimininkė nusilenkė:
- Aš Liucilė Anja Himel, gimtoji šalis Vokietija. - Prikandusi lūpą, kad nesusijuoktų, Anja vėl tūptelėjo šalia tariamos gelbėtojos.
- Draugai mane vadina Lu, tad jai tau taip patogiau, tai gali į mane šitaip kreiptis.
 Kiek Himel gyvena, ji visada prisimina Vernono jai ištartus žodžius, kai pati buvo tik aštuonerių metukų sulaukęs vaikas. - Liucile, džiaukis gyvenimu. Nebūk tokia kaip Jakobas, kuris amžinai skundžiasi tėvams. Dėl paskutinių Hogvartso globotinės brolio ištartų žodžių, suėmė toks juokas, kad net dabar buvo sunku įsikandus į liežuvį neprasijuokti.
- Turi brolių ar seserų? - Švelniu tonu klaustelėjo klastuolė, bet vos pabaigusi sakinį, vėl prabilo:
- Aš turiu net aštuonis. Mes kaip gauja, už visus juos galėčiau galvą guldyti...- Subėrudi greitakalbę ir supratusi, kad šita informacija draugei neturėtu būti įdomi, ilgaplaukė nutilo.
  Atrodo praėjo gerų porą valandų, tad persijungusi į saugos rėžimą, Lu atsistojo ir ėmė pėdinti Hogvartso pusėn:
- Nemanai, kad jau turėtumėm eiti?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 25, 2018, 11:39:32 am
Kaylie šiek tiek džiaugėsi išgelbėjusi mergina, nes kitaip kaži ar jos nebūtu nusitempe į dugną, dieve tos undinės, kaip gali maityntis žmogieną...
- Aha, prašom.. - atsakė Kay ir pažvelgė merginai į akis.. - Aš Kaylie, o pavardė, tikrai nėra svarbi, mano gimtoji šalis Ispanija.. - kažką burbtelėjo grifė ir nutylo.. Ji nemėgo šnekėti su žmonėmis..
- Tai draugai tave vadina Lu, kaži ar aš tavo draugė, mes katik susipažinom.. - nutęsė rudaplaukė ir vėl įsivyravo tyla, lyg kapinėse.. tačiau tą mergiotė nenorėjo tylėti, tad kalbėjo..
- Turiu jaunesnę sesę.. - prisiminusi savo sesę - Daniele, ji šiek tiek nusišypsojo, nes jos labai pasiilgo.. Mažąją sesute Kay rūpinosi visada, galėjo nusukti visiems sprandą, kas prie jos artinsis.. Paskendusi prisiminimuose, net negirdėjo, ką ten kalbėjo Liucilė, tačiau nebuvo taip ir svarbu..
- Manau, kad turėtume.. - linktelėdama galva tarė mergina, -iki, - ir nužingsniavo lyg pilies..
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Spalio 27, 2018, 05:53:22 pm
Oras buvo puikus. Saulė švietė, buvo pakankamai šilta. Tokiu oru tik ir norisi būti lauke. Tad Stevie taip ir padarė: atsikėlusi pakankamai anksti ryte išėjo pasivaikščioti. Labai mėgdama vandenį, mergaitė patraukė prie ežero. Nenorėdama su niekuo bendrauti ji patraukė ežero pakrante tolyn. Prie pat mokyklos būriavosi paskutine šiluma norintys pasimėgauti mokiniai, tad Stevie patraukė toliau. Ji praėjo pro kelias neblogai pažįstamas vietas, nes norėjo atrasti ką nors naujo. Nė nepastebėjo, kaip apėjo beveik visą ežerą. Stevie staiga suprato esanti ant aukštokos kalvos. Ji gerokai nustebo ir apsižvalgė. Gana toli, tačiau puikiai matėsi Hogvartso pilis. Vaizdas buvo toks nuostabus, kad mergaitė net sušuko:
- Oho!
Norėdama pasigrožėti vaizdu ir besidžiaugdama vienatve Stevie atsisėdo ant kalvos šlaito ir susimąsčiusi žvelgė į pilį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Spalio 29, 2018, 01:54:51 pm
Grifė giliai kvėpavo ir bėgo. Taip, ji sugalvojo išeiti pabėgioti mat pasakė sau, kad silpnutė amžiams nebus ir privalo kažką daryti. Nežinia, kas jai užėjo, bet gal ir gerai, kad vietoj nestovi ir kažką bando daryti su savimi.
Mergaitė jau po kelių minučių pavargo, bet vis tiek vertė save bėgti. Rytas suteikė jėgų, grynas oras taip pat. Elridė bėgo šypsodamasi, nes pagaliau atsipalaidavo ir pasijautė puikiai. Juokinga, kad norint dieną praleisti su gera nuotaika tereikia išeiti pabėgioti, bent taip atrodė paaugliukei, kai ji skuodė pakrante kažkur tolyn. Aišku, kur bėgo nežiūrėjo, o kam? Kad ir pasiklys kelią atgal tikrai susiras, o jei ir neras tai po kelių dienų vis tiek kažkas privalės pasigęsti. Nors Hogvartse vargu, ar kas be profesorių pastebėtų.
Grifiukė visiškai paduso. Nebesugebėdama toliau tempti savo kūno ji sustojo ir stengdamasi atgauti kvapą traukė tolyn. Apsisukti, aišku, galėjo, bet norėjo dar šiek tiek pabūti, galbūt kažkur susiradus gerą vietelę išsidrėbti ant žolės. Pasiekusi aukštą kalvą mergaičiukė šyptelėjo, ta vieta buvo kaip tik poilsiui, bet užlipus į viršų jos nuotaika dingo.
Elridė žiūrėjo į rudaplaukę mergaitę, ji buvo visa sukaitusi, bet energijos dar turėjo. Jos kumščiai susigniaužė, o akyse tūnojo tik pyktis.
-Tu,-garsiai ištarusi grifė nenuleido akių nuo tos merginos. Ji jau svarstė, kaip būtų linksma ją nuridenti nuo kalno už tą stresą, kurį sukėlė pamokoje. Et, gal tikrai mergaičiukė netinka Grifū Gūžtoj ir turėtų sėdėt Klastunyne?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Spalio 31, 2018, 02:02:44 pm
Akimirka buvo tokia, kai tikrai norėjosi sušukti: "sustok, akimirka žavinga!" Tačiau staiga palaimingą tylą nutraukė garsus šūksnis. Tai buvo labai netikėta, tačiau Stevie įstengė nestryktelėti, o tik staigiai atsisukti. Grifiukė nesuprato, ar ji sugebėjo užmigti ir susapnuoti košmarą, ar tai, ką ji matė, buvo tiesa. Visai netoliese stovėjo ir be galo piktai žiūrėjo kiek vyresnė grifė. Stevie neprisiminė jos vardo, tačiau prisiminė, kad vieną kartą joms teko dirbti kartu - per nuodų ir vaistų pamoką. Ta mergina ir taip keista, o aš sugebėjau mūsų abiejų vos neužmušti galvojo Stevie, svarstydama, ką gi jai dabar sakyti. Galiausiai ji nutarė apsimesti, kad yra drąsesnė nei jautėsi iš tiesų.
- Labas ir tau, - pratarė. - Neslėpsiu - tikėjausi pabūti viena. Bet kad jau atėjai, nemanau, kad reikia prisiminti senas nuoskaudas. Pažiūrėk, kaip gražu.
Stevie mostelėjo ranka į pilį, tačiau jai pačiai atrodė, kad ištiesta ranka dreba. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl, tačiau baltaplaukė grifė kėlė jai nepaaiškinamą baimę.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Spalio 31, 2018, 06:28:58 pm
Eh, koks stiprus pyktis kunkuliavo grifiukės viduje. Akyse, rodos, žaibai trankėsi iš to pykčio. Ji norėjo keršto, norėjo, kad ta rudaplaukė pasijaustų taip, kaip ji tą pamoką. Nežinia, už ką pas ją tiek pykčio dėl, rodos, paprasto dalyko, juolab, dar neseniai svarstė, kad atleis... Bet, akivaizdu, kad atleisti nesugebėjo.
Grifei pasisveikinus Elridės kumščiai buvo dar stipriau sugniaužti. Ji vos valdėsi, mat prieš akis išvydo krentantį gabalą tiesiai ant galvos.
-Labas?!-piktai surikusi paauglė stebėjo Stevie mąstydama, ką padarys tai mergiotei.-Nerūpi man, ko tu norėjai, nerūpi man tas vaizdas,-taip pasakiusi mergaitė išspraudė šypsena. Tik ne nuoširdžia, ji buvo pilna klastuoliškumo ir pasitenkinimo. Baltapūkė jau mąstė, kad būtų labai linksma tą mergiotę nuo kalno nuridenti, juk visgi, buvo vyresnė, tad savo jėgomis šiuo atveju pasitikėjo. O gal galėtų pasinaudoti žinomais burtažodžiais? Nors tokių buvo mažai, labai mažai.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Lapkričio 01, 2018, 12:14:19 pm
Kokie mes pikti sarkastiškai pagalvojo Stevie, stebėdama, kaip pyktis tiesiog trykšta iš Elridės. Šioji netgi nusišypsojo, tačiau Stevie jau suprato, kad geriau tuo nepasitikėti. Ko gero, ji sugalvojo ką nors negero. Ten nieko TOKIO neįvyko galvojo Stevie. Ji nutarė, kad, ko gero, bus geriausia nekreipti į šviesiaplaukę dėmesio. Gal tada ir ji nebus tokia pikta. Stevie norėjo vėl atsisėsti ir atsisukti į pilį. Tačiau šiek tiek prisibijojo atsukti vyresnei grifiukei nugarą. Kas žino, kokios mintys sukasi jos galvoje? pasvarstė Stevie, kartais nuoširdžiai suabejodama, ar Elridė turėtų mokytis kartu su visais kitais mokiniais.
Galiausiai rudaplaukė pradėjo vaikščioti po žolę. Ji nenorėjo parodyti, kad jaudinasi ir bijo. Tačiau iš paskutiniųjų stengėsi akies krašteliu stebėti Elridę. Galiausiai toks beprasmis vaikščiojimas jai nusibodo, tad, sutelkusi visą drąsą, ji atsisuko į baltaplaukę ir paklausė:
- Jeigu tu tokia nepatenkinta, kad aš čia esu, kodėl neini kitur? Aš atėjau anksčiau ir tavęs tikrai čia nekviečiau.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 01, 2018, 09:08:06 pm
Eh, kaip ji norėjo pasmaugti tą mergaitę, kaip ji norėjo jai kažką padaryti žiauraus. Bet kažkas lyg ir sustabdė. Ji vis tiek niršo ant tos rudapklaukės, vis tiek jos nekentė, bet neprisivertė pakelti rankos. Kas su manimi darosi? Ji toliau stebėjo grifiukę, tačiau šypsena veide išnyko. Atrodo toks nusivylimas, kaip ji gali taip lengvai pasiduoti savo emocijoms? Kodėl?
-Aš nenoriu...-nesuprasdama, ką sako mergaitė atsisėdo ant žemės ir ėmė spoksoti į savo rankas. Eh, kaip ji pasiilgo savo močiutės, tik pripažinti to nemokėjo. Gal todėl ir taip lengvai ant žmonių niršo? Gal, nors nežinia...
Elridė visai pamiršo, kad netoliese buvo bendrakoledžė, jai labiau rūpėjo tas pagrindinis klausimas, kas su ja pasidarė. Atrodo, tai apmąstė jau ne vieną kartą, tačiau suvokti nieko nepavyko ir vėl pasidavė, et kaip viskas komplikuota.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Lapkričio 04, 2018, 08:26:34 pm
Nenori ji pagalvojo Stevie ir vos neprunkštelėjo. Mergaitė visada jautėsi esanti tokia, kurios niekas nesupranta. Tačiau jeigu būtų surengtas nesuprantamųjų konkursas, ši keistuolė tikrai būtų stipri konkurentė.
Kadangi jaunesniosios mergaitės niekaip neapleido keista baimė baltaplaukei, ji nenorėjo sukelti šiai bet kokių keistų minčių. Tad nieko nebesakė.
Kai Elride atsisėdo ant žolės ir, atrodo, giliai susimąstė, Stevie irgi pradėjo įtemptai galvoti. Kaži apie ką ji mąsto? Ir ar man verta bent bandyti taikytis? Kita vertus, ar aš to noriu? Stevie nemėgo pasakymo "toks likimas" ar panašiai. Tačiau šį kartą atrodė, kad jeigu jau jos susitiko tokioje keistoje vietoje, gal reikia pamėginti išsiaiškinti.
Elridė sėdėjo ir tylėjo. Stevies, žinoma, tai nestebino, tačiau ji vis galvojo, ar verta ką nors daryti. Galiausiai mergaitė taip pat atsisėdo ant žolės. Pakankamai toli, kad Elride neturėtų supykti (ar bent jau "normalus" žmogus nesupyktų), tačiau pakankamai arti, kad norint būtų galima šnekėtis.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 18, 2018, 07:20:34 pm
Grifė dar kurį laiką mąstė, o tada jos akys pakilo. Kaip gėda, kad prieš nemėgiamą žmogų ėmė elgtis kaip kažkoks apsirūkęs žmogus. Iš tikrųjų mergiotei ji buvo atleidusi seniai, bet vis tiek pamačiusi pajausdavo pyktį, su ta mergina dirbti pamokoje kartu ji nenorėtų, pabėgtų iš klasės lyg niekur nieko.
-Kodėl tu pasielgei taip su lubomis?-pykčio Elridės balse nesijautė, jis matėsi akyse, bet ne balse, mergina kalbėjo visiškai švelniai. Ji buvo susimąsčiusi ir visgi nusprendė, kad dėl tokios nesąmonės ilgai pykti negalės. Grifų Gūžta juk šeima, nors nežinia, iš kur mergina ištraukė tokią mintį, gal kažkur girdėjo?
Baltapūkė nenuleido akių nuo tos merginos. Gal ji ir buvo jaunesnė už El, bet grifiukė būtų patikėjusi, kad šioji yra kelis kartus gabesnė ir gudresnė už ją. Tik va dėl to turbūt ir negalėjo atleisti tai rudaplaukei, jos neapleido mintis, kad šioji tai padarė tyčia, nors, juk ne klastunynui priklausė... Gal visgi panelytė tiesiog per daug viską apmąsto ir iš tikrųjų viskas yra paprasta, kaip du kart du.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Lapkričio 23, 2018, 10:24:29 pm
Išgirdusi klausimą, Stevie apstulbo. Ne pats klausimas buvo keistas - šio ji, ko gero, galėjo tikėtis. Tačiau mergaitę be galo nustebino klausimo tonas. Elridė paklausė visiškai ramiai. Stevie tuo metu grožėjosi vaizdu į mokyklos pilį, tad nematė bendrakoledžės. Galbūt ji ten grasina man ar ką nors panašaus daro pagalvojo Stevie, bet nutarė nesigadinti ramiai paklausto klausimo įspūdžio, tad neatsisuko. Kiek pagalvojusi ji atsakė:
- Viskas nutiko netyčia. Nebepamenu, koks tai buvo burtažodis, kurį bandžiau panaudoti. Tačiau galiu prisiekti, kad mano tikslas tikrai nebuvo užversti lubas mums ant galvų. Niekada to nepadaryčiau. Tuo labiau žmogui, kurio praktiškai nepažįstu. Aš neturiu už ką ant tavęs pykti. Tad tikrai nedaryčiau tokio dalyko.
Stevei pačiai nepatiko tai, ką ji kalbėjo, nes jautėsi taip, tarsi teisintųsi. Tačiau pradėjusi niekaip negalėjo nutilti, kol galiausiai šiaip ne taip save sutramdė. Po kiek laiko mergaitė atsisuko į Elridę ir nedrąsiai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 26, 2018, 05:13:12 pm
Mergaitė klausėsi bendrakoledžės ir norėjo ja tikėti, bet kažkodėl vidus neleido. Galbūt noras kažką kaltinti ir ant kažko lieti pykti taip stabdė ją, bet grifiukė stengėsi tai ignoruoti. Ji išspraudė šypsena, tačiau šioji išblėso.
-Reiškias esi tiesiog nevykusi burtininkė...-nejučia burbtelėjusi Elridė pakėlė akis ir suvokė, ką pasakė ir kad pasakė garsiai, nors tai turėjo būti paprasčiausia mintis užsilikusi jos galvelėje.-Oi... Nenorėjau,-susivokusi paauglė nuraudo šiek tiek. Atsiprašyti nelabai norėjo, visgi, iš dalies buvo teisi, bet Stevie nepažinojo.
-Tai,-norėdama nustumti šalint tylumą apgobusia mergaites grifė vėl prašneko.-Kokie vėjai čia atpūtė?-paklaususi bet kokio į galvą šovusio klausimėlio paauglė tikėjosi užpildyti tą tylumą, nenorėjo ji taip beprasmiškai sėdėti, juk iš tikrųjų turėtų bėgti atgal į Hogvartsą. Neeiti, o bėgti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Gruodžio 15, 2018, 08:27:56 pm
Tiesos yra kiek apmaudžiai pagalvojo Stevie, kai vyresnioji grifė užsiminė, kad ji yra nevykusi burtininkė. Pati mergaitė manė, kad jai niekas nepavyksta iš pirmo karto. Tačiau kai tą pastebi ir kitas, nėra smagu... Tačiau Stevie nieko nepasakė. Jai pasirodė, kad Elride nelabai tenori atsiprašyti, tačiau ji tai padarė. O tai jau neblogai. Gal kada nors pavyks susitaikyti pagalvojo Stevie. Kurį laiką ji susimąstė apie tai, ar sveikins Elridę, kai ši baigs mokyklą. Tačiau iki to laiko dar yra, tad mergaitė savo galvos neužkimšo tokiais bereikalingais dalykais.
Išgirdusi vyresniokės klausimą, Stevie kiek nustebo. Ar ji tik apsimeta, kad jai įdomu? paklausė savęs mergaitė, tačiau nežinojo, ką reikėtų galvoti. Paprasčiausia pasirodė pabandyti bent kiek paplepėti.
- Tiesą sakant, nežinau, - galiausiai pratarė Stevie. - Man patinka pasivaikščioti vienai. Čia dar nebuvau buvusi. Ir pamačiau, kaip gražu.
Kurį laiką pratylėjusi Stevie paklausė:
- O ką tu čia veiki? Mėgsti gamtą?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 27, 2018, 06:28:06 pm
Grifė klausėsi Stevie ir svarstė, kokia "drama queen" ji yra. Išpūtė visą situaciją į beprotybę, norėjo pribaikti tą mergiotę atsikeršydama dėl nieko, dėl paprasčiausios nesėkmės, nors tokių pati patiria daugybę.
-Nematau skirtumo, gamta ar miestas, aš bėgiojau,-ramiausiai atsakė mergaičiukė. Iš tikrųjų ji gamta mėgo, ją mylėjo ir svajojo, kad vietoj, kurioj kažkada ateity apsigyvens turės daugybę augalų, turės sodą, kuriame galės leisti visas dienas, kai nereikės kažkur išvykti. O nutylėjo tai paauglė tik todėl, kad nenorėjo apie tai į kalbas leistis, kad ir kaip yra, prisileisti Stevie nesinorėjo.
-Taigi, man įdomu, o bėgti atgal aš per daug tingiu... Gal nori nuveikti kažką įdomesnio?-taip paklaususi baltapūkė ėmė svarstyti, kokią įdomesnę veiklą ji galėtų sugalvoti. Nors galvelę teko pasukti, kadangi kiekviena įdomi veikla šovusi į galvą jai pasirodė nesąmoninga. Ir kodėl taip buvo, nežinia, nors... galbūt šį kartą pasitarnavo subjurusi nuotaika, nors ji mergaitė ir dažnai aplankydavo.
Elridės akys stebėjo Grifę, o tada žvilgsnis nukrypo į Hogvartso pilį. Paauglės akys nušvito kaip žiburėlis naktį žiobariškame name, idėja aplankė jos mažą galvelę ir šios ji atsisakyti neišdrįso.
-Žinai... Aš turiu idėja...-svarstydama, ar ją sakyti rudaplaukei mergaitė dar delsė, tačiau nusprendusi, kad tai gali būti vienas iš malonesnių dalykų, Grifė šyptelėjo.-Ar gerai moki skraidyti?-uždavusi tokį klausimą Elridė neskubėdama atsistojo ir pasirąžė. Akys vis dar žvelgė į Hogvarstą, o galvoj kūrėsi vaizdai, kiek kartų bus nuostabiau pakilus dar auksčiau, kai galimės skrajot kaip paukšteliui.
Paaugliukė išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė ją į Hogvartso pilį.
-Accio šluota,-ištartas burtažodis suveikė ir kažkur iš pilies šluota žaibišku greičiu ėmė skristi pas mergaičiukę. Blogą nuotaiką pasikelkime žvarbiu vėjaliu padangių aukštumoj... Reiktų man dažniau tą daryti...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Sausio 01, 2019, 07:13:49 pm
Ji bėgioja? kažkodėl labai nustebo Stevie. Ir pati nesuprato, kodėl taip atrodo taip sunkiai tikėtina, tačiau tikrai smegenys šios informacijos nenorėjo priimti kaip tiesos. Tačiau mergaitė nenorėjo parodyti baltaplaukei, kad netiki, tad tik pasakė:
- Bėgioti smagu. Tačiau gamtoje visada smagiau.
Ypač dėl to, kad tu to nedarai, o mieste iš viso nesi bėgiojusi pasišaipė iš savęs Stevie. Ji žvelgė į pilį, kai Elride dar kartą gerokai nustebino. Stevie visada manė, kad baltaplaukė yra uždara mergina. Visų pirma, jai kažkas nutiko, tačiau, atrodo, ji nėra nusiteikusi pasakotis. O čia svarsto ką įdomesnio nuveikti! Ir dar su ja - Stevie. Rudaplaukė nebuvo pati geriausia skraidytoja. Nors mėgo pasišaipyti iš brolių, kad jie skraido visai prastai, ir pati nepasižymėjo puikiomis šio sporto savybėmis. Tačiau atrodė, kad tai gali būti galimybė susitaikyti su Elride, tad Stevie neprieštaravo.
- O, mielai paskraidyčiau, - pratarė ji. Burtažodis, ištartas Elridės, nebuvo girdėtas, tačiau kažkodėl Stevie buvo tikra, kad jai pasiseks, tad ji ištarė: - Accio šluota.
Kurį laiką mergaitė virpėdama laukė, kai galiausiai išgirdo atšvilpiant šluotą. Bent kažkas tau pavyksta ir be ilgiausio sėdėjimo prie knygų apsidžiaugė Stevie. Šluotai atskridus, ji atsisėdo ant jos mintyse melsdamasi, kad iš karto nepasirodytų, kokia nevykėlė ji yra skraidymo mene. Su tokiomis mintimis galvoje Stevie kažkodėl paklausė:
- Gal norėtum palenktyniauti?
Grifė norėjo prakeikti save už šiuos žodžius, tačiau jau buvo per vėlu, o jeigu baltaplaukė sutiks, Stevie tiesiog gražiai apsijuoks...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Sausio 15, 2019, 05:28:22 pm
-Turbūt bėgioti gamtoje išvis geriausia,-ramiausiai atsakiusi mergaičiukė šyptelėjo. Tiesiog sėdėti vietoje jai nepatiko, mat, jos manymu, prisisėdėjo ji pakankamai.
-Puiku, labai pasiilgau tokio dalykėlio...-Elridės veide šypsena nenyko. Ji išvydo atlekenčią šluotą ir su entuziazmu suėmė ją dešiniąja ranka. Mergaičiukė prisiminė, kad ne ji viena žaidė Kvidičą, tačiau žaisdama ji neatkreipė dėmesio į Stevie.
-Tikrai tikrai to nori?-baltapūkes veide ėmė žaisti nebe draugiška, o klastuoliška šypsena. Ji šoko ant šluotos ir greit atsispyrė nuo žemės iškart pajausdama, kaip gaivus vejelis perskrodžia jos plaukus.
-Tai pavyk, jei pasiseks,-dar spėjusi surikti Grifiukė kelioms sekundėms užsimerkė, kad  pasimėgautų skrydžiu, o tada tvirčiau suėmė šluotos kotą ir pasilenkusi pasuko galvą, kad pamatytų, kur yra Stevie. Nors, aišku, nieko gero nepamatė, kadangi buvo be savo akinių.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Vasario 07, 2019, 11:06:54 pm
Stevie atsisėdo ant šluotos ir pajuto, kaip virpa. Nepaisant to, kad vieneriose rungtynėse žaidė kvidičą, tai nebuvo mergaitės stipriausia sritis. Tuo labiau, kad baltaplaukė grifė staiga kažkur išnyko... Geriau apsižvalgiusi Stevie pamatė, kad Elride tiesiog gerokai nutolo, tad dabar teks vytis...
- Atskrendu! - sušuko Stevie ir pabandė padidinti greitį. Žinoma, nelabai teišėjo, tačiau Stevie šiek tiek prisiartino prie vyresniosios grifės. - Žinai, aš nesu labai gera skraiduolė, - pratarė Stevie, nutarusi, kad, ko gero, nepakenks prisipažinti. Ji nebuvo tikra, ar Elride ją išgirdo, nes skrido toliau. Rudaplaukė pabandė priskristi dar arčiau merginos, tačiau dėl kažkokių priežasčių buvo vis sunkiau valdyti šluotą. Ar tai vėjas? paklausė savęs Stevie, visai priglusdama prie šluotos koto. Lėkimo greitis gerokai padidėjo.
Stevie nieko nebematė, tačiau staiga pajuto trinktelėjimą. Ir tada mergaitė pajuto, kad krenta žemyn. Po kelių sekundžių ji skaudžiai žnektelėjo ant žemės.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Vasario 11, 2019, 03:54:12 pm
Mergaičiukė girdėjo, kad Stevie kažką sakė, tačiau ką, nesuprato. Ji mėgavsoi vejeliu ir buvo visiškai atsipalaidavus, atrodo, kas galėtų būti blogai šį kartą? Nebėra jokių lubų, kurios sugalvotų netikėtai užgriūti, o ir sadistiškų profesorių nebuvo matyti.
Nesinervuodama, be jokio streso Elridė ėmė grožėtis vaizdais iš auksčiau, ji nepajautė, kaip šiek tiek sulėtėjo, bet visgi, tai buvo ne pats geriausias pasirinkimas. Stiprus smūgis bloškėsi į ją, paauglė pasimetė, prarado pusiausvyrą ir krito šonu nuo šluotos, tik kritimas nesėkmingas, kadangi Elridė spėjo abejomis rankomis užsikabinti už šluotos.
-KAS ČIA BUVO POVELNIŲ!?-nieko nesuprasdama ji nesavu balsu spiegė, nebuvo stiprus žmogutis, o šluota, kaip koks bulius, tik sunkino situaciją. Tad ir išsilaikė ji neilgai, gerai, kad bent kritimo smūgis sušvelnėjo, kadangi buvo tam pasiruošusi. Nors visgi, Elridei skaudėjo šoną, kurį sugebėjo susitrenkti.
Žaliaakė buvo vėl pikta, nors stengėsi baldytis.
-Kas čia buvo?-pakėlusi galvą ji nužvelgė Stevie.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Vasario 11, 2019, 05:50:17 pm
Stevie dejuodama gulėjo ant žemės, kai staiga išgirdo garsą, kuris mergaitę gerokai išgąsdino: panašu, kad Elridė taip pat nukrito nuo šluotos. O tai reiškė viena - Stevie į ją atsitrenkė. Rudaplaukė jautė stiprų skausmą, tačiau pamažu ją užvaldė baimė. Grifė nebijojo prisipažinti, kad gerokai prisibijo šios baltaplaukės. Kodėl man visą laiką taip nesiseka? šmėstelėjo galvoje. Stevie puikiai prisiminė, kaip jai nepasisekė tą kartą, kai dirbo su Elride poroje per nuodų ir vaistų pamoką. Čia, atrodytų, kaip ir susitaikė. Ir dabar Stevie būtinai turėjo numesti tą pikčiurną nuo šluotos...
Grifė buvo beveik tikra, kad Elride ją užpuls. Arba bent jau užsipuls. Ir kad ir ką Stevie sakytų, viskas neatrodys kaip pakankamas pasiteisinimas...
Išgirdusi Elridės klausimą, Stevie kiek nustebo. Panašu, kad ši galbūt nepratrūks pykčiu.
- Nežinau, - labai tyliai atsakė mergaitė. Ji nežinojo, ar Elride išgirdo. Ir nežinojo, ar nori, kad Elride išgirstų.
Staiga Stevei į galvą šovė mintis. Ji neįsivaizdavo, ar tai labai protinga idėja, tačiau bent jau nereikės teisintis... Tačiau pirmiausia reikėjo atsistoti. O tai, pasirodo, buvo ganėtinai sudėtinga. Stevie be galo sunkiai atsiklaupė ir dar sunkiau atsistojo. Skaudėjo visą kūną, tačiau mergaitė stengėsi to nepaisyti. Galiausiai, jau stovėdama ant žemės, Stevie pakėlė akis ir pratarė:
- Ar tu mane kažkuo užbūrei, kad aš nebegalėjau suvaldyti šluotos?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Vasario 11, 2019, 07:02:51 pm
Mergaitė tyliai ėmė keiktis. Ji ėmė suprasti, kas nutiko, tačiau skausmas šone neleido jai puikiai mąstyti. Atrodo silpna, tuo pačiu skauda, o dar pyktis kaupėsi viduje, tačiau nieko padaryti negalėjo, ničnieko!
Elridė nebesiklausė, ką jai atsakė Stevie, kadangi mintyje toptelėjo svarbesnis dalykas - ar jos burtų lazdelė yra sveika? Ji pakėlė drebančią ranką, kodėl ji drebėjo nežinojo, gal sutrenkimas, gal tas nelemtas silpnumas, bet nesvarbu, ir atsargiai ėmė ieškoti, kur ji yra. Jos širdis ėmė plakti dar smarkiau, nei po nukritimo, atrodė, kad ji tuoj sprogs, bet po truputį nurimo, kai mergaitės delnas užčiuopė, rodos, sveiką lazdelę.
-Ohoh... Nedaug trūko...-tyliai sumurmėjusi ji išsitraukė savo lazdelę ir geriau apžiūrėjo ją. Įbrėžimų, ar kažkokių linkių nebuvo, tad Elridė neskubėdama atsipalaidavo, nors jai vis tiek stipriai skaudėjo šoną ir buvo silpną.
O tada jos gan ramią būseną sugadino Stevie. Nereikėjo jai taip daryti, nereikėjo jos kaltinti, ar sakyti kažką, galėjo tik patylėti, tikrai...
Elridė pakėlė galvą ir piktu žvilgsniu įsistebeilijo į Grifę. Merginos akys užsidegė, ji norėjo sudeginti tą mergiotę ir nežadėjo leisti jai taip elgtis.
-Tai sakai, kad aš tave užbūriau nevėkšlos kerais ir dėl to tu nesugebi atlikti nieko tinkamai?! Kaltini mane, nes TU susimovei, ar ne? AR TU GIRDI KĄ KALBI?-Elridės šonas dar stipriau įsiskaudėjo, ėmė suktis galva, tačiau ignoruodama tai ji žvelgė į Stevie su visiška panieka.-Priimk savo nusisekimus ir mokykis iš jų, neapsimetinėjus, kad kažkas kaltas už tai, kokia esi.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Vasario 11, 2019, 07:26:02 pm
Stevie šiek tiek nusiramino, kai Elride išsitraukė lazdelę. Mergaitei pasirodė, kad baltaplaukė lyg ir nusiramino. Tačiau tada Stevei neužteko proto patylėti ir tai, aišku, supykdė vyresniąją grifę. Jai šaukiant, rudaplaukė norėjo susigūžti į kamuoliuką ir pasislėpti. Ji jau gailėjosi, kad pasakė tai, ką pasakė. Deja, atšaukti žodžių Stevie nemokėjo. Teko suktis iš padėties.
- Aš juk tau sakiau, kad nesu gera skraidytoja. Iš karto perspėjau, - pratarė Stevie. Ji suprato, kad Elride galėjo to ir neišgirsti. Ir kad tai buvo apgailėtinas pasiteisinimas. Tačiau grifė nebežinojo, ką daryti. Ji jautėsi visiškai įklimpusi į bėdą. - Ar galiu kuo nors padėti?
Stevie puikiai suprato, kad Elridė jos pagalbos nenorės. Vien jau dėl to, kad Stevie du kartus vos neužmušė baltaplaukės... Mergaitė jautėsi visiškai beviltiška.
- Atsiprašau, - tyliai sumurmėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Vasario 11, 2019, 07:38:40 pm
-Tai kokio velnio norėjai lenktynių? Lyg aš kalta, kad sėdai ant šluotos,-keista, bet Elridei užteko jėgų pavartyti savo žalias akis taip parodant, kad visa tai yra visiška nesąmonė. Vienintelė paguoda, kad ta panelytė nusprendė apsiraminti ir nepakėlė dar didesnio skandalo, kadangi Grifė jautėsi ne per geriausiai. Jei atvirai, jei ant jos dar kartą būtų užrėkta, o ji turėtų rėkti atgal, nežinia, ar jai pakaktų jėgų. Ji vis dar drybsojo ant žemės, nenorėjo keltis, nes žinojo, kad skausmas tada tik padidės.
-Ir kuo norėtum padėti? Juk aš dėl visko kalta, juk dėl manęs čia mes taip nukritom, tai ką čia,-sarkastiškai taukšdama Elridė susiraukė. Skausmas šone vis dėl to vertė apsiraminti, bent truputį, kadangi jėgų nebuvo. Keista, kad toks sutrenkimas galėjo taip paveikti paaugliuke. O gal visgi tai buvo nesutrenkimas? Tokia mintis mergaičiukei šiek tiek sukėlė baimę, bet tada galbūt aišku, kodėl viską taip skaudėjo ir darėsi silpna.
-Stevie?.. Gal visgi prireiks pagalbos...-Elridė kalbėjo tyliau, nesinorėjo jai prašyti pagalbos, bet geresnės minties sugalvoti negalėjo, juk turėjo kažkaip nueiti iki skutelio...-Panaudok ant manęs ferula kerus, tikiuosi juos moki...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Vasario 11, 2019, 08:32:01 pm
Elridės klausimas buvo logiškas, tačiau Stevie neturėjo ką į jį atsakyti. Mergaitė žinojo, kodėl ji pasiūlė lenktynes, tačiau pasidrovėjo tai pasakyti. Tad dabar situacija buvo tokia, kad rudaplaukė nežinojo, ką jai reikėtų daryti. Lengviausia būtų tiesiog išeiti. Juk Elridė tikrai nesutiks, kad Stevie jai padėtų. Tačiau jos juk dar mokysis kartu, tad tokia išeitis nebuvo pati geriausia.
Elridei pradėjus šaipytis, Stevie visai sutriko. Ji norėjo dar kartą pasakyti, kad atsiprašo, tačiau bijojo, kad tada vyresnioji grifė ims dar sarkastiškiau kalbėti. O Stevie nemokėjo atsakyti į nedraugišką sarkazmą.
Vis dėlto Elridė paprašė pagalbos! Stevie sustingo. Ji be galo susijaudino. Jeigu dabar pavyks viską padaryti tinkamai, galbūt galės daugiau nebematyti tos merginos, tačiau nereikės degti iš gėdos kiekvieną kartą susitikus. Kita vertus, jeigu nepavyks... Stevie bijojo ir pagalvoti bijojo, kokios būtų nesėkmingo jos bandymo burti pasekmės.
- Aha, moku, - nelabai užtikrintai pasakė mergaitė ir išsitraukė lazdelę. - Ferula!
Iš pradžių Stevie pamanė, kad nepavyko. Ir jau norėjo pabandyti dar kartą, kai pamatė, kad vis tik kerai, atrodo, suveikė. Tačiau panašu, kad Elridę tebekamavo skausmas, tad Stevie nedrąsiai paklausė:
- Kaip jautiesi?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Vasario 17, 2019, 07:44:11 pm
Mergaičiukė vėl prakeikė dieną, kai susitiko su Stevie. Ji niekaip negalėjo suvokti, kaip susitikimas su ja amžinai turi kainuoti kančias. Atrodo, viskas buvo gerai, o tada BAM, ji vos gali suvokti, kas vyksta aplinkui, akyse kaupiasi ašaros, kurias stengėsi sulaikyti, ir didžiulis stresas.
Elridei iš tikrųjų nebuvo taip linksma, diždiulis skausmas, buvo vis sunkiau kvėpuoti dėl juntamos baimės.
-Paskubėk...-mergaitė prašė nuoširdžiai, norėjo kuo greičiau atsikratyti to nežmoniško jausmo. O dar atrodo, ji juk pasiruošė kritimui, bet ne! Viskas atsiėjo traumomis.
Išgirdusi, kaip Stevie taria burtažodį, Elridė užsimerkė ir ėmė melstis, nors Dievu nebe taip ir tikėjo, kad tik viskas išeitų į gerą. Ir, rodos, išėjo. Ji pajautė kažką ant savo pilvo ir iš tikrųjų, skausmas apmažėjo.
-Ačiū Dievui... Geriau,-tyliai ištarusi baltapūkė atsimerkė ir vos vos šyptelėjo.-Tau tikrai praverstų daugiau pamokų su šluota,-tarstelėjusi pastabėlę, kuri, beje, nebuvo tokia piktybinė, mergaitė atsimerkė ir apsidairė. Stresas mažėjo, kadangi ji jautėsi geriau, o dėl streso mažėjimo ir vaizdas stojosi į savo vietas.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Vasario 18, 2019, 02:48:20 pm
Kai Elride pasakė, kad jaučiasi geriau, Stevie pajuto neapsakomą palengvėjimą. Mergaitė nė sekundės nebuvo tikra, ar jai pavyks. O kas būtų, jeigu nepasisektų, buvo baisu ir pagalvoti. Juk čia Elride šmėstelėjo Stevies galvoje, tačiau, atrodo, viskas baigėsi gana sėkmingai. Vis dėlto Elride sugebėjo mestelėti akmenuką į Stevies daržą. Ši pamanė, kad vyresnioji mergina vis dar gerokai pyksta.
- Taip, žinau, nedarau to dažnai. Atsiprašau, kad taip nutiko...
Stevie norėjo pasakyti, kad ji tikrai to nedarė tyčia, tačiau staiga prisiminė labai nesėkmingą nuodų ir vaistų pamoką, kur pirmą kartą susidūrė su Elride. Ir nutarė, kad geriau patylėti, nes ji, ko gero, tą pamoką irgi prisimena. O Stevie ir tada "to nedarė tyčia"...
- Gal norėsi mane kada pamokyti? - paklausė grifė ir pati nesuprato, kodėl. Ji mintyse save prakeikė, bet jau buvo per vėlu. - Žinoma, ne dabar, tikriausiai tau vis dar skauda...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Elride Endlercat Vasario 24, 2019, 03:30:07 pm
-Dažniau treniruokis, be aplinkinių...-davusi paprasčiausią patarimą Elridė pakėlė galvą, šoną skaudėt vis tiek skaudėjo, tačiau kentėti buvo galima. Ką gi, teks apsilankyti pirmą kartą skutely... Mergaitė stebėjo Stevie ir svarstė, ką ji turėjo daryti toliau. Keltis nuo žemės visiškai nesinorėjo, iš tikrųjų, ji mielai nusnaustų, tačiau palikti vienos Grifės nesinorėjo. Taip, tikrai taip, kad ir kaip keistai skambėtų, ji nenorėjo, kad Stevie jaustųsi blogai. Stebuklai.
-Pamokyti?-išgirdusi merginos žodžius Elridė vos nežagtelėjo. Ji buvo nustebusi, kadangi nemanė, kad pati moka skraidyti puikiai, o čia dar kažką mokyti reikia...
-Kad... Neįsivaizduoju kaip tave reiktų mokyti, skrendi ir tiek... neatsimenu pirmųjų dienų su šluota,-mergaičiukė patraukė pečiais ir pabandė atsisėsti ant žemės, kadangi vis tiek žinojo, kad reikės stotis vėliau ir keliauti pasitikrinti, kas jai nutiko.
-Šita... Gal jau einam? Man turbūt reiktų pas seselę...-Taip pasakiusi Elridė šiaip ne taip atsistojo ir išspraudė šypseną.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: kablelis Vasario 24, 2019, 04:02:58 pm
Turbūt tikiesi, kad aš nusiridensiu nuo šluotos ir nieko nematoma mirsiu pagalvojo Stevie, išgirdusi Elridės patarimą. Mergaitei netilpo galvoje, kad ši baltaplaukė galėtų nebepykti. Tad vyresniosios grifės atsisakymas pamokyti Stevies visiškai nenustebino. Ji, tiesą sakant, nebūtų patikėjusi, jeigu Elride būtų sutikusi. O ir neaišku, ar pati Stevie būtų norėjusi mokytis būtent iš šio žmogaus.
Pamačiusi, kaip sunkiai keliasi Elride, Stevie norėjo jai padėti, tačiau nespėjo sugalvoti, ką gi ji galėtų nuveikti, kai baltaplaukė atsistojo. Matėsi, kad jai vis dar skauda, tad Stevie jautėsi be galo blogai. Rudaplaukė svarstė, ar jai reikėtų ką nors pasakyti, tačiau Elride sugebėjo nusišypsoti. Tai gerokai nustebino Stevie, tačiau ji stengėsi to neparodyti.
- Žinoma, eime. Aš palydėsiu tave, - pritarė grifė baltaplaukės minčiai ir lėtai patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 11, 2019, 09:44:40 am
Klastuolė su Emma išėjo iš pilies. Apsižvelgusi teritorija mergina pasijuto labai gerai. Pavasario vėjas kedeno Camillos plaukus. Tą nužvelgė Hogvartsą ir pamatė varniuką. Nusišypsojus pirmakursė ji toliau grožėjosi pavasariu. Nuostabu... atsidususi ji. Tamsiaplaukė pagalvojo, kad mėgstamiausias jos laikas pavasaris. Žydi gėlės, jau nešalta, labai gražus, pilnas svajonių. Norisi atsisėsti po medžiu ir ilsėtis arba klausytis muzikos. Juodaplaukė norėjo surasti kokią gražią vietelę. Žiūrėdama kur galima prisėsti vienuolikmetė pamatė kalvą. Ji nebuvo stati, bet nuo jos turėjo atsiverti gražus vaizdas. Todėl nieko nelaukdama Milla užlipo. Mokinė buvo teisi. Atsiveria nuostabus vaizdas. Ant kalno augo įvairiausios gėle. mėlynos akys dar kart nužvelgė vaizdą. Atsisėdus Cornet, maža klastuolė perbraukė ranka gėles. Čia taip gražu grožėjosi vaizdu juodaplaukė. Nužvelgus draugus ji labai tikėjosi, kad varnanagio mokiniai irgi prisijungs.  Cami prisiminė visas vietas kur buvo su Aleksu ir Emma. Mergaitės veide vėl atsirado jos plati šypsena. Mokslo metai eina į pabaiga ir tai geriausia jos pabaiga pamanė klastuolė ir toliau grožėjosi nuostabiu pilies vaizdu.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Paul Rugpjūčio 11, 2019, 12:24:44 pm
Emma nusekė paskui Milą, kuri, regis, ieškojo tinkamos vietelės pasigrožėti gamta ir paplepėti. Jau pavasaris, galėtume tiesiog dabar atsisėsti ant žolės ir, tikriausiai, atsivertų visai neblogas vaizdas. Varnanagė to balsu nepasakė, bet pūkšdama užkopė į kalvą pas draugę.
Vargas buvo to vertas: nuo kalvos atsivėrė nuostabus vaizdas. Tikriausiai, todėl, kad pavasaris. Įdomu, kaip jis atrodytų rudenį. Tačiau šį kartą mergaitė drįso pareikšti savo nuomonę:
-Taip, čia išties nuostabus vaizdas ir kalva apaugusi gėlėmis...-Emma atsisėdo ir nuskynė vieną baltą gėlytę.- Bet man vistiek ruduo labiau prie širdies.- pirmakursė pasižiūrėjo į klastuolę ir pakeitė temą,- Kaip žadi praleisti vasarą? Ji jau ne už kalnų.
Tuo tarpu Emmos galvoje sukosi visai kas kita. Kur Aleksas taip ilgai užtruko? Kad tik Milla neužsimintų apie mišką. Ką aš pati veiksiu vasarą?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 11, 2019, 02:55:31 pm
Galiausiai niurnėdamas Aleksas atvyko iki sutartos vietos. Aišku vaikinukas vėlavo, bet tai jau buvo tapę jo stiliumi. Sunkiai užlipęs ant kalvos varniukas galiausiai pastebėjo dvi mergaites. Ilgai svarstęs ar reikėtų čia ir dabar praplėšti daiktą, kurį jis nepaliestą krepšį laikė visus mokslo metus, Aleksas pasiryžo tai padaryti. Išsitraukęs nedidelį žiobariškos kilmės pakelį, Gilbert lengavai šyptelėjo.  Tai buvo jau seniai iš žiobarų vaikų prieglaudos, vyresnių vaikų paimtas cigarečių pakelis. Kitoje jo kišenėje gražiai barškėjo degtukai. Greitai atplėšęs ir atidaręs pakelį, Gilbert išsitraukė vieną cigaretę ir ją prisidegė. Rūkyti varnius pradėjo prieš metus, tuo metu Aleksui buvo 10, o augant be tėvų ir be drausmės išbandyti buvo galima viską. Po tiek laiko vėl įtraukęs dūmą į plaučius, varnanagis plačiai nusišypsojo.
-Čia tai gyvenimėlis,-tarė jis.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 11, 2019, 04:36:04 pm
Atsisėdus šalia Emma klastuolė nusišypsojo. Kai draugė uždavė paskutinį klausimą Camilla susiraukė, bet atsakė į varnanagės klausimą:
- Net nežinau,- mergina atsiduso,- nusiunčiau seneliai laišką, kad neatvažiuosiu, bet negaliu ją palikti su mano gimdytojais.
Pirmakursė dar kart atsiduso. Prisiminimai vėl puolė mergina. Kaukas. Senelės siluetas gulintis ant žemės ir ji su tamsi suknele ir visa kraujuota. Per skruostą nubėgo viena ašarą. Milla norėdama tai paslėpti nuo draugės ją greit nusivalė, bet ašarų neįmanomą paslėpti. Juodaplaukė palietė Shade ranką ir jei nusišypsojo. Staiga mergina pajautė nemalonų kvapą. Dega? kas? mėlynakė atsisuko ir pamatė Aleksą kuris rūko. Cornet iš pradžių sutriko, bet nieko nepasakė tik pasižiūrėjo ir užvertė akis. Mokinė jau priprato. Namie pas ją rūkė tai nieko nuostabaus, todėl ji tiesiog toliau grožėjosi vaizdu, bet kaip į tai sureaguos jos draugė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Paul Rugpjūčio 11, 2019, 06:02:01 pm
Tai kur Camille leis vasarą? Su kuo?Norėčiau pasiūlyti jai vasaroti pas mane. Tik neaišku, kaip tėvai sureaguos: keistai žiūri net į žiobariškos kilmės burtininkus. O kaip jos senelė? Emma net nespėjo atsidusti nuo tokio klausimų srauto, užplūdusio jos mintis, kai spėjo pamatyti draugės skruostu nusiritančią ašarą. Klastuolė iškart ją nusibraukė ir palietė varnanagės ranką. Būtent tai mergaitę sujaudino. Pirmakursė įkvėpė oro, ruošdamasi pasiūlyti savo pagalbą... ir sustingo. Kas čia dabar?
Nosį pasiekė iki skausmo įkyrėjęs ir nepageidaujamas kvapas. Tai dusino. Ir negalėjo jo pakęsti. Akies krašteliu Emma pamatė, kad Milla į tai nekreipia dėmesio. Varnanagė sulaikė kvėpavimą, tačiau nieko gero iš to neišėjo: ,,smarvė" nedingo. Neapsikentusi mergaitė atsisuko ir apstulbo: nesitikėjo, kad toks jaunas žmogus, kaip Aleksas rūko ir net neatsiklausia. Nesusimąsto, kad kitiems tai gali nepatikti.
-Aleksai, ar galėtum... užgesinti tą... daiktą? Prašau?
Gal jis neišgirdo mano murmėjimo? Po kelių sekundžių Emma atsistojo, išsitraukė lazdelę ir pakartojo garsiau, leisdama, kad balse pasigirstų draugiškumo ir liūdnumo gaidelės:
-Aleksai, atsiprašau iš karto, bet jei neužgesinsi to... daikto, aš jį užgesinsiu... ir turbūt tave kartu.
Savyje varnanagė nejautė jokio pykčio, tik liūdesį, stengėsi, kad jis ir atsispindėtų veide.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 11, 2019, 06:45:24 pm
Cigaretė jau buvo beveik surūkyta, kaip iš šono pasigirdo Emmos kaltinimai ir grasinimai. Taip pat išsotraukęs saviškę Aleksas puikiai žodis žodin prisiminė Turner areštą ir visus burtažodžius, kurie buvo nukreipti į jį. Jai tai gali Turner, galiu ir aš Mintyse sau ištarė vaikis ir nukreipė saviškę lazdelę į Emmą.
-Accio lazdelę, - ištarė vaikinas ir jo rankose jau buvo Shade lazdelė, - kitą kart negrasink, o daryk. Grasint galim visi, o padaryt mažuma.
Tai pasakęs Aleksas numetė nuoruką ir ją primygo bsavo sportbačiais. Uždekt žolės čia nesinorėjo. Rudaplaukis įsimetė Emmos lazdelę į savo apsiausto kišenę ir išsitraukė dar vieną cigaretę.
-Rūkysit? - šį kart Gilbert pasiūlė ir merginoms, bet buvo tikėtina, kad nei viena ne ims. Po šitiek laiko taro Alekso pirštų smilko dar vienas velnio pagaliukas. Po truputį Gilbert grįžinėjo prie senų manierų.

 
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 11, 2019, 07:03:59 pm
Mergina pamačiusi, kad Emma nuėjo prie Alekso ji irgi atsistojo prie kalvos krašto. Atsidususi klastuolė nužvelgė draugus. Staiga pirmakursiai užsisuko galva ir ji pradėjo judėti į visas puses. Kojos ją tempė prie kalvos krašto ir jau po sekundės juodaplaukė nusirito nuo kalvos. Šiandien Camilla jautėsi labai silpnai, bet tai galėjo būti nuo vaistų. Atsidurtus jau apačioje ji nuskynė keliąs gėles ir vėl sunkiai užkilo ant kalno. Pamačiusi, kad Aleksas turi varnanagės lazdelę ji net nenustebo. Vienas draugas pas ją išsišokėlis, o ji gyveno namie ten kur rūkė ir neprižiūrėjo ją. Ko jai nustebti. Visa purvina ir su susivėlusiais plaukais klastuolė tarė:
- Na nereikia pyktis,- Milla atrodė kaip girta,- mes juk draugai...
Ir vėl neišlaikius lygsvaro ji nusirito, bet supratusi, kad tai nenormalu kelis kartus mergina sau stipriai trenkė per žandus galvodama, kad tai padės. Po minutėlės galva jau ne taip sukosi. Todėl užlipusi tvirtai ant kalvos ji ištarė burtažodį:
- Accio lazdelę, - rankose buvo dvi draugų lazdelės,- žinot nors esate man geriausi draugai, bet jūs tikrai labai skiriatės.
Nusijuokė mokinė ir vėl tarė:
- Aleksai jeigu nori rūkyti tai tavo pasirinkimas tiesiog vasara nusipirk elektrines cigaretės.
Vėl išleidus draugui dūmų klastuolei užsisuko galvą, bet rodė, kad viskas gerai. Čia nuo vaistų...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Paul Rugpjūčio 11, 2019, 09:33:42 pm
Emma nenustebo, kai Aleksas atėmė iš jos lazdelę. Taip ir maniau, kad iš jo visko galima tikėtis. Varnanagė taip darė, norėdama parodyti, kad šis įprotis nėra geras. Visgi tu nieko nemoki. Dvikovoje iš tavęs nieko neliktų. Mintyse save keikė mergaitė.
Tačiau varnanagės dėmesį patraukė Millos išvaizda. Ji buvo purvina ir vaikščiojo svyrinėdama. Galbūt jai jau reikia grįžti į ligoninę. Rudaplaukė pasuko prie draugės, tačiau Aleksui per petį metė:
-Elektroninės cigaretės dar labiau kenkia.
Emma nutilo, leisdama suprasti, kad diskusija šia tema baigta.
- Milla, jei nori, galėtumei vasarą atvykti pas mane. Štai ką norėjau pasakyti, kol dar nebuvo Alekso.- Varnanagė priekaištingai pasižiūrėjo į berniuką,- Emma pasisuko į draugę ir suraukė antakius,-Ar tau ne laikas grįžti? Matau, kad prastai jautiesi. Tačiau kol mudviem negrąžinai lazdelių...
Rudaplaukė nuėjo prie Alekso, jau laikančio rankoje kitą cigaretę ir ištiesė ranką:
-Draugai?
Galvoje kirbėjo mintis, kad jis visa tai nuleis juokais arba kaip nors įžeis. Vis dėlto mes iš to pačio koledžo. Bet iš jo visko galima tikėtis.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 12, 2019, 07:43:04 pm
Gilbert jau buvo pabodę nieko neveikti. Jis puikiai matė kas vyksta su Milla, bet nenorėjo jai rodyti per daug dėmesio. Pats vaikinukas dėmesio susilaukti iš kitų nemėgo, todėl pamanė, kad taip yra ir su Camilla. Įsimetęs cigaretes atgal į kišenę Aleksas dar kartą atsisuko į mergaites. Panašu, kad Cami situacija buvo pablogėjusi.
-Tau metas grįžti į ligoninę,-griežtai tarė jis ir,-na, o man metas eit atgal į miegamajį. Adios amigo,-dar ištarė šis nulipdamas nuo kalvos. Aleksui su dviems priekaištaujančioms mergiotėms nebuvo ką veikti. Staiga atsiminęs, kad jo lazdelė liko pas klastuolę, Aleksas garsiai nusikeikė. Dabar jau beveik įveikus pusę kalvos vėl reikėjo kopti į viršų.
-Milla,-kreipėsi į mergaitę,-atiduok mano lazdelę ir aš dingstu, o tu taip pat eini su manimi ir Emma iki ligoninės sparno. Ir jokių ne,-kaip koks griežtas tėvelis įsakę mergaitei.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 12, 2019, 10:01:45 pm
Mergaitė žiūrėjo į draugus. Viskas atrodė labai blankiai. Klastuolė negalėjo atsakyti ne į vieną klausimą. Ausyse skambėjo varnanagų balsai. Camilla žiūrėjo į juos kaip į ateivius nieko nesuprasdama. Kai draugai nutilo pirmakursė padėjo ant žemės draugų lazdeles ir pasakė:
- Žinau, kad man reikia į ligoninės sparną, bet... bet...- vienuolikmetė pažvelgė į mišką, o po to į Emma,- bet man reikia nueiti.
Mokinė atsistojo ir svyruodama nuėjo į pilį ji nežinojo ar ją seka draugai ar ne, bet žinojo, kad jei reikia nueiti iki ligoninės. Staiga akyse pasirodė žvaigždutės. Gal madam Pomfri sumaišė vaistus?pagalvojo Milla ir nukrito ant žolės. Juodaplaukė pajuto skausmą ir akyse patamsėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Paul Rugpjūčio 13, 2019, 03:05:01 pm
Rudaplaukė matė, kad klastuolė labai prastai jaučiasi ir kad jai reikia pagalbos. Mergaitei nepatiko tai, kad Aleksas į Millą kreipiasi lyg jai nieko nebūtų. Ar jis aklas? Ar tiesiog bando apsimesti, kad nemato draugės ?
Camilei nusileidus nuo kalvos Emma pastvėrė savo lazdelę ir pradėjo leistis. Varnanagė žiūrėjo sau po kojomis, tad nepastebėjo, kad Milla nukrito. Pakėlusi galvą rudaplaukė akimirkai sustingo ir nuskuodė prie draugės. Ši buvo užsimerkusi ir nereagavo į aplinką. Varnanagė atsiklaupė prie Camillos. Pakelti? Kaip? Rankomis? Ar burtais? O gal bandyti atgaivinti?
Vis dėlto Emma nusprendė pasišaukti pagalbon draugą:
-Ateik, Aleksai, padėsi man ją kaip nors nunešti iki ligoninės sparno! Gal burtais, o gal ir ne...
Po to tylomis sau tarė:
-Tikiuosi...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą...
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 13, 2019, 03:54:11 pm
Aleksas taip pat pagriebė savo burtų lazdelę ir pėdino šiek tiek atsilikęs nuo mergaičių. Jo mėlynos akys buvo nukreiptos į žemę, kol galiausiai jas pakelti privertė Emmos balsas. Varnius greitai atsidūrė prie Millos ir pažvelgė jai į užmerktas akis:
-Camilla? Girdi mane? - susirūpinęs paklausė varnius ir švelniai pliaukštelėjo jai į žandą. Nebebuvo ko laukti. Dabar pat Aleksas turėjo greitai mąstyti ką daryti su drauge.
Burtai? Ne, burtai čia nepadės, o Millos kūną nešdami su jais rizikuosim ir savo sveikata. Gilbert greitai pakėlė Cami kūną nuotakos stiliumi ir bėgte nubėgo iki pilies. Pora kartų vaikinas taip pat suklupo, bet nekreipė į tai dėmesio. Dabar svarbiausia buvo Milla, o ne jo suknista sveikata.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Vanesa Šiūkšlininkė Lapkričio 24, 2019, 07:04:07 pm
 Hogvartso apylinkėse mokinių buvo gerokai mažiau nei įprasta, mat dauguma atostogas leido su savomis šeimomis, už Hogvarso ribų. Vanesa šios galimybės atsisakė, kadangi norėjo labiau priprasti prie pačios pilies ir jos apylinkių.
 Bevaikštant aplink ežerą kuriame stūksojo masyvių debesų atspindys, kadangi tai buvo mėgstamiausia Vanesos laisvalaikio praleidimo vieta, rudaplaukės akys užkliuvo už nedidukės, tačiau it iš pasakos gamtos numylėtos, gausiai apaugusios žole, laukinėmis gėlėmis kalvos esančios kitoje ežero pusėje. Kadangi ant jos jokio burtininko ar burtininkės nesimatė, smalsuolė panoro užsiropšti ant kalvos. Jaunoji burtininkė, kelis kartus užkliuvusi už didžiulių medžių šaknų, nurėpliojo kitą pus ežero ir pradėjo lipti į kalną - gigantą. Pagaliau ranka pasiekusi kalvos viršūnę, Vanesos koja nuslydo ir burtininkė kūlversčiais nusirito pusę kalno atgal, tačiau tamsiai rudų plaukų savininkė nepasidavė ir mėgino iš naujo.
-Hmm, gal būt per kitą pusę pavyktų? -pilkaakė surezgė sakinį mintyse ir mėgino laimę dar kartą, per kitą pusę. Lipo lipo, galų gale suprato, kad ši pusė per stati.
-Tik, kaip dabar nulipti? -varniukės galvoje sukosi tik vienas klausimas.
-Na ir nesiseka... Gerai, pabandysiu iš galo. -neišdrįsusi nulipti nuo stataus kalno, pirmakursė pasislinko kelis žingsnius į kairę ir mėgino dar kart. Pagaliau šį syk mergaitei su Varno Nago spalvomis išmargintu šaliku pavyko užsikabaroti ant kalvos viršūnės. Laukiant, kol pilkaakė atgaus kvapą, jos mintyse sukosi apmąstymai:
-Nuo kada rudenį lauke klesti augmenija, tai yra gėlės? Reikės išsiaiškinti koki čia burtai... -Pagaliau atplėšusi akis nuo gėlių, Vanesa apstulbo.
-Vooah, va čia tai kraštovaizdis... -Burtininkė niekada nebuvo regėjusi tokio vaizdo. Apskritai tokio gražaus Hogvartso net neįsivaizdavo. Nuo kalvos matėsi ežeras, Kvidičo aikštė, uždraustasis miškas, o svarbiausia visu gražumu stūksojo pilis. Saulei leidžiantis, iš plies sklido vis daugiau šviesos. Nuo čia matėsi, net kraujo raudonumo, Hogvartso ekspreso traukinio bėgiai...
 Nepajutusi, kaip sulig plaukiančių debesų formuojama vaizdine pasaka prabėgo geros trys valandos, pilkaakė išgirdo toli, už jos nugaros sunkius žingsnius. Kadangi varnanagė nenorėjo nieko susitikti, nedelsiant šoktelėjo nuo kalvos ir visai pamiršo, kad ji sėdėjo ne ant kokio nors kalniuko, o ant milžiniško kalno. Taigi, rudaplaukė kūlversčiais, karts nuo karto kelioms mili sekundėms pakildama nuo žemės, nudribo nuo kalvos ir tėškėsi nosim žemėn.
-Ne. Šiandien tikrai ne mano diena... Vanesa vos ne vos surėpliano ir nedelsiant atsikėlusi nužingsniavo Hogvartso link, pasižadėjusi tikrai ne kartą dar sugrįžtanti ant kalno - giganto kalvos, tik kitą kartą pasistengs nulipti su sveika nosimi ir švariais drabužiais...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Avery Michel Streiker Balandžio 17, 2020, 06:13:16 pm
Tai buvo taip paprasta ir lengva visus apmulkinti. Įkalbėk, pamanipuliuok, parodyk, patark, po to ženk į šešėlį, leisk kitiems skleisti sumaištį...ir lauk. Laikas pasidarbuos už tave ir tada galėsi įžengti kaip karalienė.
Ir bus viskas.
Vaizdas į Hogvartsą buvo gražus. Paskutinių vakaro saulės spindulių apšviesta didinga viduramžių pilis nebyliai stūksojo, apgaubta tirštėjančios miglos. Visur tvyravo tyla ir pavasario gaivuma. Buvo šaltoka, tačiau gera. Gera širdyje, jog planas veikia. Abiems pusėms šiek tiek apspangus nuo darbų, mokslų ir studijų, buvo puikus metas veikti - retas kuris nors greitai sureaguos ir perspės vieną ar kitą pusę apie pavojų, apie kurį nė nesusimąstė.
Hogvartsas buvo gražus, tačiau būtų dar gražesnis po teisinga ir teisėta valdžia.
Giliai įkvėpė pro nosį pavasariu prisisunkusio oro. Iškvėpė pro burną. Mąstė. O taip, jai nuo pat pradžių knietėjo visiems patampyti nervus, išsisšokti, pasirodyti pasipūtusia ar gerute mokine. Kokie veidai, persisunkę pykčio, susinervinimo, to išpuikimo, jog jie visagaliai. Gaila, kad jau nebematys kai kurių veidų, ak, jie nesužinos kokiam asmeniui smogė per veidą. Lūpų kampučiai sutrūkčiojo. Ne, Hogvartse jau senai nieko sau mielo nebeturėjo, tačiau vis vien nežinomas jausmas gėlė jos širdį. Nostalgija? Supratimas, jog po dabar pasaulis nebus toks kaip buvo anksčiau? Ne - jaudulys, kraują verčiantis užvirti linksmas nerimas - štai kas siautė jos viduje.
Užsimerkė. Ko ji dar neina? Galėtų jau eiti. Pasitraukti ir eiti tolyn, siekti savo tikslų. Hogvartse senai neturi artimo žmogaus, niekas jos nesieja su šia vieta, bet kodėl jo vis dar čia stovi? Jau gi įsitikino, jog čia savųjų žmonių neras - dingę. Tai kas ją laiko? Idealogija? Idėja? Švilpynės idėja? Švilpynės idėja, kuri vis dar priverčia užkaisti jos sielą? Ne, niekas jos nesustabdė, neprivertė apsigalvoti, grįžti į "teisingą" kelią - Paskirstymo kepurė pralaimėjo.
Blakstienos virptelėjo, pakilo. Ji vėl įsispitrino į Hogvartsą, žvilgsnis švelniai slinko pro bokštų smailes, medžių viršūnes, kalvų kepurėles.
Akimirką į galvą smogė aštrus kaip adata, skaudus kaip pjūvis prisiminimas.
Ta vieta. Ežero pakrantės medis. Ta šviesi, nekalta vaikystė, pirmieji draugai, tas džiaugsmas...Nurijo susikaupusį seilių gumulą. Ne, tas laikas jau praėjo, praėjo ir senoji "ji". Dabar ji kitokia. Turi judėti į priekį.
Saulė visiškai pasislėpė už medžių, dangus aptemo tarsi kažkas išpylė juodo rašalo butelaitį ant dangaus. Hogvartso apylinkė paskendo tamsoje ir niekas jau nebeišvydo personos ant kalvos. Ji buvo dingusi.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugpjūčio 20, 2020, 04:40:05 pm
Pirmojo rugsėjo šeštadienio rytą prie Didžiosios salės durų kabėjo lapelis su tekstu:

Citata
Ačiū! Vysy 1 ir 2 kurso mokiniai laukemi ant kalvoos prei ežero. Noriu susipazinti. Šendien 3 valanda. Skanaus!

Raštelį paliko ne kas kitas, o tikriausiai prasčiausiai mokykloje rašantis mokinys - Mulungu Kinyonga, pirmakursis iš Grifų Gūžtos. Nepaisant to, kad jis suvokė nesuprasiantis, ką kalba kiti, labai norėjo bendrauti. Tad nenuostabu, kad į paskirtą vietą atėjo kiek per anksti. Tik tada apmaudžiai pagalvojo, kad neatsinešė ko nors užkąsti. Tiesa, nebuvo pripratęs valgyt daugiau nei kartą ar du per dieną, tačiau čia, atrodo, žmonės pavalgyti mėgo.
Berniukas patikrino, ar turi su savimi svarbiausią lapelį: jo mini anglų kalbos žodynėlį, kuriame po atvykimo į Hogvartsą jau atsirado "Grifų Gūžta", "Apsigynimas nuo juodosios magijos" ir "profesorius". Skaityti vis dar sekėsi sunkiai, tačiau Mulungu tikrai stengėsi. Kaip kitaip jam susipažinti su bendramoksliais?
Afrikietis gerokai jaudinosi. Nežinojo, kiek ateis žmonių. Tiesą sakant, negalėjo atmesti tikimybės, kad iš viso niekas nepasirodys, nors grifiukas tikėjosi sulauksiantis Ashtono.
Mulungu trypinėjo vietoje. Nežinojo, kiek tiksliai yra valandų, tačiau įtarė, kad jau turėtų kas nors ateiti. Berniukas susijaudinęs apsižvalgė. Vis dėlto tikėjo, kad draugų čia susiras.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Florida Rugpjūčio 20, 2020, 04:56:20 pm
  Maistas. Kas gali būti svarbiau už maistą tam, kas mokosi Švilpynės koledže? Juk ne veltui liaudyje pasklidusios kalbos, kad kur maistas - ten ir barsukų koledžas. Žiobariškoje Škotijos dalyje laikrodžiai rodė 14:05, bet Eirianedd vidinis laikrodis - valgymo metą. Nors tai buvo jos pirmi metai šioje mokykloje, pirmą aukštą išnaršė taip, kad užmerktomis akimis galėtų nueiti ten kur jai reikia - į didžiąją salę, virtuvę (elfai, beje, labai šiltai ją priėmė, gal todėl, kad ji jiems atnešė rūbų?), tualetą. Juodaodė, apsirengusi Švilpynės uniformą, niūniuodama kažką apie maistą ir šiek tiek užsimiršusi, ėjo su pintine (kam ją išvis atsitempė, pagalvotų suaugusieji) į didžiąją salę. Nors jau buvo savo planą kiek pamiršusi, tačiau daina neleido pamiršti tikslo. Prisirinks maisto ir grįš į mergaičių miegamąjį.
  Stabtelėjo prie didžiosios salės durų, perskaitė raštelį. Koks beraštis pagalvojo pirmakursė, tačiau prisiminė ir pati turėjusi problemų - pavyzdžiui vietoje u dažnai parašydavo w, o vietoje š - ll. Viskas pataisoma. Nežinodama kiek šiuo metu laiko, Allwyn nusprendė vėluojanti. Greitai susirinkusi pintinę maisto, nubėgo laukan. Ieškodama aukščiausios vietos prie ežero, atrado vietą, kurioje turėjo susitikti pirmo ir antro kurso moksleiviai. Čia jau pastebėjo kažkokį berniuką, kuris greičiausiai ir buvo palikęs raštelį.
  - Labas! Aš Allwyn! - Garsiai pasisveikino laiminga, kad čia bus dar vienas juodaodis, Švilpynėje tokių juk nematė. Padėjo pintinę su maistu ant žolės.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Danielis Lorijanas Rugpjūčio 20, 2020, 06:25:49 pm
Nežinia kas užplaukė ir Etanas nusprendė pasirodyti ant kalvos prie ežero. Jautėsi nedrąsiai, mat iš atminties neišplaukė susidūrimas (greičiau netikėtas susitikimas) su tuoju keistaplaukiu.
Šią dieną išsimiegojo gerai. Sapnavo kažkokias nesąmones, bet tai vis vien geriau nei nuolatiniai košmarai. Todėl Etanas jautėsi ramus.
Dulksną palikęs berniukų miegamajame, išdrožė į lauką. Teko ilgokai apnaršyti Hogvartso apylinkę, kol surado reikiamą vietą. Iš dalies paieškos įvarė berniukui baimės, nes jam rodės, jog jau pasiklydo ir jau pavėluos, bet iš kitos pusės labiau susipažino su Hogvartso apylinke ir šiek tiek įgavo drąsos.
Šviesiaplaukis lengvai padusęs įkopė į kalvą, ir išvydo dvi jaunas žmogystas - abu tamsaus gymio, nei vieno neatpažino nei iš Paskirstymo, nei iš koridorių, net ir jei ta mergaitė, nešiojo jo koledžo uniformą (buvo keista, nes savaitgaliais uniforma nebuvo privaloma). Nenutuokė, kuris yra tas beraštis, pakabinęs lapelį ant Didžiosios salės durų.
-Sveiki,- kiek nedrąsiai pasisveikino, nežinodamas ar teisingai pasirinko ateiti čionais,- Aš Etanas,- prisitatė nepilnai. Tuo metu, berniukas pastebėjo pintinę ant žolės. Svarstė kas joje galėtų būti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Alrisa Fuentes Rugpjūčio 20, 2020, 08:26:23 pm
Po itin sočių pusryčių į tamsius požemius grįžtanti Alrisa staiga pastebėjo ant durų priklijuotą raštelį. Iš karto matėsi, kad mokinys visiškai nemoka rašyti, tad ji neketino gaišti laiko skaitydama. Kas per nesąmonė... Jau norėjo nueiti, kai akys užkliuvo už paskutiniojo žodžio. Skanaus? Dingtelėjo mintis, kad ten galėtų būti maisto. Kam gi dar rašyti tokį žodį? Todėl greitosiomis perskaičiusi žinutę nutarė ten nueiti. Vis tiek būtų prasitrainiojusi po pilį visą dieną, ieškodama gerų vietelių. O jei ten nieko valgomo nebus, dings tą pačią akimirką. Kiti ant kalvos būsiantys mokinukai nerūpėjo.
Tad dabar, beveik dešimt minučių prieš sutartą laiką, Alrisa jau žingsniavo ežero pakrante ir dairėsi kalvos. Netrukus ją pamatė, įžiūrėjo ir ant kalnelio stovinčias figūras. Dar kartą trumpai pasvarsčiusi juodaplaukė neatsisakė savo sumanymo.
Labai greitai ji pradėjo kopti šlaitu aukštyn, dažniausiai žiūrėdama sau po kojomis.
-Tavo vargas yra viso šito vertas... - sušnibždėjo klastuolė sau, svajodama apie galimybę prisikimšti pilvą.
Ji jau buvo visai arti kalvos viršūnės, kai pakėlė galvą, norėdama įsitikinti, ar ten tikrai yra maisto. Tačiau Alrisai neteko jo pamatyti. Nežiūrėdama kur stato kojas, ji paslydo ir plojosi veidu tiesiai į žoles.
-Uf... - sudejavo.
Ir koks kvailys čia sugalvojo susitikti? pagalvojo nesikeldama Alrisa. Pagulės, sukaups jėgų ir vėl kops. Ji užsimerkė. Tarėsi užuodžianti viliojantį maisto kvapą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 21, 2020, 10:19:17 am
 Hogvartsas. Liucija per vasarą jau spėjo pasiilgti pilies, jos slaptų, voratinkliais apaugusių užkaborių ir koridorių, pilnų vaikų klyksmų bei nelabai pavykusių burtažodžių. Galbūt dėl ją užklupusios geros nuotaikos, o gal tiesiog dėl tinkamo planetų išsidėstymo, švilpė iškepė keksiukų, kuriais planavo pavaišinti Švilpynės pirmakursius. Purūs vaniliniai debesėliai, tupintys balto ir pieniško šokolado formelėse, įdaryti braškių džemu bei papuošti bananiniu kremu, kuris, apibarstytas sidabrinės spalvos milteliais ir papuoštas sproginėjančiais perlais, tik ir viliojo paragauti.
 Vinguriuodama pilies koridoriais, mergaitė pastebėjo raštelį. Vien klaidos jame pabudino baltaplaukės globėjiškus instinktus. Žinoma, ji jau trečiakursė, bet be uniformos, o ir gali pameluot, kad tiesiog yra aukšta ir dėl to atrodo vyresnė. O ir mažiems vaikams reikia, kad juos kas nors prižiūrėtų.
 Visai neskubėdama, Liucija lipo į kalvą. Jau matė ten susirinkusius vaikus, iš kurių du atpažino kaip mažuosius švilpius. Ir dar vieną mergaitę, kažkur žolėse. Priėjusi prie jos, beveik meistriškai viena ranka pakėlė nuo žemės ir nusivedė prie vaikų. Švilpė dar nelabai suprato, kuris iš mažųjų parašė raštelį, bet tai jau buvo nesvarbu. Pastebėjusi pintinę, nusišypsojo mergaitei su uniforma.
-Labas, aš Liucija. Norit keksiukų?-ištiesusi lėkštę su gardumynais pasiūlė vaikams baltaplaukė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Mark Fraceller Rugpjūčio 21, 2020, 12:22:40 pm
Pirmas rugsėjo šeštadienis. Mark atsikėlė truputį pailsėjęs. Pirma rugsėjo savaitė Hogvartse išvargino naujai iškeptą antrakursį, nes vasaros metu jis miegojo tiek, kiek sugebėjo, bet kėlimasis anksti visą savaitę išbalansavo miego ritmą, tad garbanius atsikėlė pusę dvylikos, pamiegojęs žymiai ilgiau, nei įprastai. Šiaip ne taip išlipęs iš lovos, klastuolis pažvelgė į veidrodį miegamajame. Klaikus vaizdas. Į visas puses styrantys plaukai, nugulėtas veidas, tamsūs paakiai ir aiškiai matomas skysčių susikaupimas veide nuo visos tos stiprios juodosios arbatos, davusios jam bent kiek energijos pabaigti savo darbus naktimis. Pasigriebęs šukas bandė sutvarkyti plaukus taip, kad jie atrodytų bent įprastai (geriau tikėtis buvo tiesiog kvaila), bet nieko nesigavo, tad galutiniame rezultate „šukuosena“ atrodė siaubingai, bet bent nebuvo gėda išeiti iš miegamojo. Atsiprausęs tamsiaplaukis išėjo iš bendrojo kambario į Didžiąją salę.
Raštelis ant durų patraukė mokinio dėmesį. Vien pirmas žodis jame privertė dvylikametį prunkštelėti. Na, jau domina. Perskaitęs raštelį, Klastūnyno mokinys prisikrovė pozityvios energijos visai dienai ir nusprendė garantuotai nueiti ant kalvos prie ežero.
Papusryčiavęs per pietus, rudaakis grįžo į bendrąjį kambarį, kol pusę trijų vos išsirideno iš patogaus krėslo ir išėjo ieškoti tos vietos, kurioje pagal žodį „skanaus“ turėjo būti maisto.
Susitikimo vietos ilgai ieškoti nereikėjo, mat Mark pirmame kurse išmaišė visą Hogvartso teritoriją. Užlipęs ant kalvos apmatė grupelę jo amžiaus mokinių.
- Labutis, - pasisveikino.
Rudos akys pastebėjo naują klastuolę, tad jų savininkas jai nusišypsojo.
- Liucija? - pamatė baltaplaukę mokinę, laikančią lėkštę su keksiukais, su kuria teko susidurti pirmame kurse. Paskutinė praeitų metų žiobarotyros pamoka nekėlė didelio noro prieiti, bet visgi Fraceller išdrįso. - Sveika, Liucija, gražiai šiandien atrodai, - virpančiu balsu, išdavusiu baimę būti nunuodytam su visais tais eliksyrais, kuriuos švilpė puikiai išmanė, pasilabino garbanius.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugpjūčio 21, 2020, 02:07:07 pm
Mulungu, pamatęs ateinančius mokinius, buvo be galo patenkintas. Buvo galima tikėtis, kad jis susiras puikiausių draugų! Pirmiausiai pasirodė mergaitė, atsinešusi kažkokią pintinę. Mulungu nebuvo tikras, kam ji skirta, tačiau tikėjosi suprasiąs. Jos ištartas "labas" jau buvo girdėtas. Tačiau antrojo vaiko, nematyto berniuko, "sviki" ar kažkaip panašiai sutrikdė afrikietį. Jie abu pasakė aš. O po to po nesuprantamą žodį informavo save grifiukas ir nutarė surizikuoti:
- Mulungu. Aš! - užbaubė taip, kad tikriausiai balsas nuskambėjo per pusę ežero pakrantės.
Nespėjus daugiau nieko pasakyti kažkokia mergaitė nusirito į žolę. Laimei, netrukus atsirado dar viena (ar tikrai ji nėra vyresnė nei antro kurso?!), kuri nelaimėlei padėjo. Ir tikriausiai netrukus prisistatė. Mulungu nutarė, kad jo vardą ji išgirdo, tad nekartojo. Klausimo nesuprato, tad tik plačiai išsišiepė. Vis dėlto prie lėkštės artintis nedrįso. Iš kur jam žinoti, ką atnešė įtartinai aukšta mergaitė?
Neilgai trukus Mulungu pamatė dar vieną berniuką, pasižymintį keista šukuosena. Jis nepasakė "aš", tad afrikietis spėjo, kad ir vardo neišgirdo. Jis tik pradėjo kalbėti su, jeigu grifiukas nesuklydo, Liucija. Nieko nesupratęs Mulungu nutarė, kad reikia pradėti bendravimą. Tad jis giliai įkvėpė ir užrėkė:
- Ačiū. Mulungu, Grifų Gūžta. Tanzanija.
Nežinodamas, ką dar galėtų pasakyti, nutilo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Ashton Hughes Rugpjūčio 21, 2020, 05:06:20 pm
 Hogvartse buvo smagu. Žinoma, ne visi profesoriai malonūs, bet mama pasakojo, kad jos laikais buvo blogiau. Kaži ar galima pasitikėti tais suaugusiais, kurie apie savo vaikystę pasakoja neįtikėtinas istorijas, bet šiaip, Ashtonui čia patiko.
 Einant iš didžiosios salės, akys užkliuvo už raštelio, kurio čia būti tikrai neturėjo. Grifas iškart suprato, kad jį parašė Mulungu. Kas daugiau galėtų šitaip rašyti? Skanaus? Ech, jam tikrai nepavyko išaiškinti, ką reiškia šis žodis, nes jei bendrakoledžis nesugalvojo atsitempti pusės virtuvės (kas buvo labai abejotina), „skanaus“ ir vėl atsirado visiškai ne toje vietoje. Vis dėl to nusprendė, kad eis, nes reikėjo ne tik Mulungu pasaugoti, bet ir buvo smalsu, kas dar ateis. Pirmakursis įsiminė laiką ir trumpam nuėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, bet Moras vos nepabėgo, tai reikėjo jį sugauti (kodėl neparduoda narvelių varlėms?).
 Kur ežeras buvo, prisiminė, tad kelionė labai ilgai neužtruko. Buvo susirinkę visai nemažai mokinių, kurie vyresni atsakyti negalėjo, nes neprisiminė, kurie paskirstymo ceremonijoje buvo su juo, o kurie ne. Iškart atpažino Mulungu, kiek vėliau - Etaną. Kitų nepažinojo, bet per daug nesinervino - spės susipažinti.
 - Sveiki. Aš Ashtonas,- Mulungu atrodė patenkintas, jog susirinko tiek daug smalsaujančių, kas taip nemoka rašyti, o Etanas atvirkščiai - lyg nejaukiai ir nedrąsiai. Jis ir pateko į Švilpynę - ten, kur norėjo. Gerai, kad jam pasisekė (bet Grifų Gūžtoj buvo vis vien geriau).- Labas, Mulungu,- daugiau nebežinojo ką sakyti, todėl nuėjo prie Etano.- Sveikas, kaip laikosi Dulksna?- paklausė nieko geresnio nesugalvojęs.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Zoey Richter Rugpjūčio 21, 2020, 07:20:35 pm
Zoey mažais žingsniukais žingsniavo link didžiosios salės. Ji tikėjosi, kad nuo pietų bus likę keletas kąsnelių kokio pyragaičio ar ko nors panašaus, kadangi juos šiek tiek praleido. Ji per ilgai užsižaidė su savo Markizu, o tada ir į pietūs pavėlavo. Galiausiai ji pasiekė didžiąją salę. Ant jos durų kabojo raštelis. Čia kažkoks pirmakursis arba antrakursis kvietė visus susipažinti. Jo žodžiuose buvo daug klaidų, bet kam tai rūpėjo? Zoey norėjo susirasti daugiau draugų, tad nieko negalvojus nuskubėjo prie kalvos. Ji žinojo, kad tikrai vėluoja, bet dar žinojo, kad už vėlavimą niekas jos neužmuš.
 Šviesiaplaukė bėgo ant kalvos viršunės. Bėgo ji nuo pat pilies, tad buvo tikrai pavargusi, bet ji bent pasiekė savo tikslą. Aplinkui buvo nemažai vaikų. Trys iš jų buvo Švilpynės mokiniai, du iš Grifų Gūžtos ir du iš Klastūnyno. Tarp jų Richter matė ir Liuciją, tad šyptelėjo. Ji džiaugėsi, kad bent viena jos draugė yra čia.
- Sveiki. Atleiskit, kad vėluoju. Aš esu Zoey, - išpykškino švilpukė ir vėl nusišypsojo. Tada jos akys sužibo, kadangi Liucijos rankose pamatė keksiukus, kurie atrodė dieviškai ir pintinę maisto. Antrakursė nuėjo prie Liucijos ir iš jos lėkštės paėmė vieną keksiuką.
- Ačiū, - padėkojo ir pradėjo valgyti keksiuką.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Danielis Lorijanas Rugpjūčio 23, 2020, 03:28:30 pm
Po jo atėjo ir daugiau vaikų, kurių taip pat nepažinojo. Visi sveikinosi, bet, deja, vardai susimaišė į vieną košę ir Etanas jau nebe atrinko kas buvo kas. Jis tiesiog stovėjo vienoje vietoje ir pradėjo abejoti ar tikrai teisingai pasielgė, čia ateidamas.
Tik po Mulungu prisistatymo Etanas suprato, kas buvo beraštis. Etanui pasidarė gaila tamsio gymio grifiuko, mat giliai širdyje suprato ką reiškia atvykti į kitą šalį, nežinodamas tos šalies kalbos. Visgi, Etano atvejis buvo šiek tiek kitoks - jis mokėjo angliškai. Ne, šitas palyginimas buvo neteisingas. Švilpis suprato Mulungu padėtį, nes jis irgi atsidūrė kitoje, svetimoje erdvėje, kur viskas vyko ne pagal tavo žinomas taisykles. Etanas paliko savo tėvus - tą ramią aplinką, kurioje tavo mintys garsiau skambėdavo net už tylą, ir įkėlė koją į kitos šeimos namus, kur be keksiukų, daug skaniau atrodančių nei baltaplaukės atneštų (galbūt dėl to, kad tuos galėjo pats išsikepti su pagalba), galėjai dūkti su magiškaisiais gyvūnais iki pat vidurnakčio, kad tik galėtai užmiršti seniau patirtą siaubą.
Etanas sutriko, vos šį užkalbino Ashtonas, tarsi išdygęs iš po žemių, - jo ir kitos mergaitės, irgi ką tik atėjusios, nepastebėjo - buvo taip paniręs į mintis, jog nerūpėjo kas vyko aplinkui.
-O, labas...- pasimetęs Etanas nusišypsojo, - Ji gyvuoja gerai...
Berniukas nenutuokė ką dar pasakyti rudaplaukiui, su kuriuo susipažino traukinyje. Galva buvo tokia tuščia, o ir švilpis mintyse pradėjo maldauti, jog jo niekas nepastebėtų, neužkalbintų. Kaip gerai, jei mokėtų tapti nematomu!
-Am...O kaip tavo voras ir varlius? - neprisiminė šių vardų, tad pasidarė labai karšta ir Etanas pradėjo vengti Ashtono žvilgsnio.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Alrisa Fuentes Rugpjūčio 23, 2020, 10:04:16 pm
Buvo gera. Tiesiog nuostabu. Nesigirdėjo nei vaikų balsų, nei kitų ateinančių mokinių žingsnių. Net dingo noras keltis. Vis dėlto svajonė pavalgyti liko. Negaliu pasiduoti. Alrisa atsimerkė, ketindama pagaliau atsistoti. Tik visiškai netikėtai ji buvo pakelta ir nutempta kažkokios šviesiaplaukės. Klastuolė bandė priešintis, bet nustojo, vos tik pamatė, kad yra vedama į kalvos viršūnę.
-Ei, ar negalėtum truputėlį švelniau... - suniurzgė ji, visai neatrodydama laiminga.
Ten buvusių žmonių juodaplaukė nepažinojo.
Nei vieno. Bet ir šiaip netraukė susipažinti. Ne to čia atėjo.
Nuklausiusi baltapūkės vardą Alrisa kaipmat čiupo keksiuką net neprisistačiusi. Kitų dėmesys greičiausiai buvo nukreiptas kitur, nes mokinių vis daugėjo. Niekam nebus įdomi mergaitė, tylomis čiaumojanti keksiuką. Tamsios akys pastebėjo jau matytą besišypsantį klastuolį, tačiau neatsakė tuo pačiu. Tik įdėmiai ir gan smalsiai stebėjo, kaip jis užkalbino Liuciją. Greitai pagriebusi dar vieną pasakiško skonio desertą Alrisa pasitraukė tolėliau. Gal ten ras ramybę? Jau ketino pasimėgauti juo, kai jai tiesiai į ausį kažkas subaubė. Atsisukusi pamatė juodaodį berniuką ir pasipiktinusi nužvelgė jį.
-Ar negali tyliau? - irzliai sumurmėjo ir suleido dantis į keksiuką. Tuomet pabudo kažkas panašaus į sąžinės jausmą. - Af efu Allvifa. - nenoromis prakalbo juodaplaukė pilna burna maisto.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Ashton Hughes Rugpjūčio 28, 2020, 06:44:16 pm
 Daugiau grifų nesimatė. Dabar, kai negalėjai matyti ryškaus koledžo kaklaraiščio, vieninteliai jaunesni mokiniai, kuriuos galėjo atpažinti, buvo grifai, nes juos matydavo bendrajame kambaryje. Ar čia yra klastuolių? Tikiuosi, nėra.
 - Džiugu,- linktelėjo Etanui.- Irgi gerai, dar nespėjo pabėgti.
 Prisiminęs, kad švilpis nemėgsta vorų, Ashtonas nusprendė nesakyti, kad geriausiai voras dabar miega kišenėje. Matėsi, kad berniukas jaučiasi nejaukiai ir pradėjo vengti žvilgsnio.
 - Kaip sekasi Švilpynėje? Patinka?- paklausė žiūrėdamas į Hogvartsą, kad jam nereikėtų vengti žvilgsnio. Nors ir labai mylėjo Grifų Gūžtą, bet savo kambarioku būtų mieliau pasirinkęs būti Etaną, o ne rytais užbaubiantį Mulungu. Pirmus kartus jis gerokai išgąsdino, vėliau stengėsi prie to priprasti. Beveik vietoj žadintuvo, tik dar negalėjo taip pasitikėti ir rizikuoti nespėti į pamokas.- Jūs, švilpiai, gyvenat prie virtuvės. Ar bendrasis kambarys rytais kvepia pusryčiais?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 30, 2020, 09:06:24 pm
 Stovint ant kalvos, veidą glostė švelnus vėjelis. Aplink susirinkę atrodė jaunesni už ją bei šiek tiek nedrąsūs, bet Liucija, jau pilnai prisiėmusi šių mažų, naivių padarėlių saugotojos vaidmenį, bandė sujungti vardus su veidais, kad vėliau kiltų mažiau problemų.
 Kai pasirodė Mark, švilpė šiek tiek nustebo. Niekada nelaikė klastuolio tokiu, kuris eitų labintis į tokius susirinkimus. Neparodydama nuostabos, baltaplaukė švelniai nusišypsojo.
-Labas, Mark. Ir tu pats ne iš pelkių trolių giminės,-skambiai nusijuokė mergaitė.-Štai, imk keksiuką.
Įdėjusi į klastuolio delną skanumyną, mergaitė žvilgtelėjo į liūdnai atrodantį jo veidą. Ji dar norėjo kažką sakyti, bet vienas berniukas, kurio vardas, pasirodo, buvo Mulungu, pertraukė pokalbį. Tokia pažįstama situacija, kai nežinai kalbos ir nepažįsti šalies privertė baltaplaukės lūpų kampučius nusvirti. Gaila, labai gaila, bet ji Mulungu čia negali padėti. Jis turės visko išmokti pats.
 Po to atėjo dar vaikų. Pamačiusi Zoey, Liucija pasisveikino ir apsidžiaugė, kad draugė neatsisakė jos iškepti keksiuko. Kepinių sparčiai mažėjo, dėl ko švilpė liko itin patenkinta. Apsidairiusi, baltaplaukė pastebėjo, kad visi vaikai išsibarstę kas sau, o vienas iš jaunųjų švilpių su kažkuo ir kalbėjosi. Na, situacija neatrodė gera, gi Mulungu juos čia sukvietė norėdamas susipažinti. Vaikams reikėjo žaidimo. Bet kaip paaiškint visas taisykles Mulungu? Galbūt kažkas universalaus, ką žaidžia visi vaikai, padėtų?
 Bakstelėjusi Mark į ranką, Liucija tarė:
-Einam žaist gaudynių. Tu gaudai, o aš einu keksiukus pasidėti.
 Praeidama pro šalį, švilpė palietė tą pirmakursį švilpį ((Etaną)) ir nubėgdama sušuko:
-Tu gaudai!
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugsėjo 01, 2020, 10:38:41 am
Atrodė, kad niekas nežino, ką daryti. Visi stovėjo tarsi be galo sutrikę. Gal nereikėjo pernelyg stebėtis: jeigu Mulungu būtų mokėjęs kalbą, jis jau seniai būtų sugalvojęs pramogų. Deja, jis nemokėjo. Maža to, kažkokia mergaitė dar ant jo supyko! Afrikietis vis dar negalėjo priprasti prie fakto, kad berniukai ir mergaitės leidžia laiką kartu. Dėl to šitos mergaitės (Allvifa? Net ir Europai keistas vardas...) pyktis grifiukui beveik patiko. Buvo galima reaguoti taip pat, kaip jis į mergaites reaguodavo namie - nereaguoti.
Mergaitė, atrodanti įtartinai didelė (berods Lucija ar kažkaip panašiai), lyg ir nutarė pradėti kažkokį žaidimą ar kažką panašaus. Ji vis dar nešiojosi tą įtartiną lėkštę. Mulungu būtų mielai paragavęs to, ką ji ten turėjo, tačiau imti maistą iš mergaitės buvo labai jau keista. Nejauku. Tiek jau to, jis kaip nors apsieis.
Juodaodis neišgirdo, ką ji pasakė, o ir nebūtų supratęs, tačiau pamatė, kaip ji bėga tolyn. Iš pradžių jam tai be galo patiko: su vyresnėmis mergaitėmis jis iš viso niekada nebuvo kalbėjęs - net ir sesers vyresnės neturi. Jeigu ji pasitrauks kur nors toliau, visiems - ar bent jau Mulungu - bus jaukiau. Vis dėlto tada sukirbėjo mintis, kad tai gali būti žaidimas: mergaitė neatrodė išsigandusi ar esanti ne savo vietoje. Maža to, prieš nubėgdama ji tikrai kažką pasakė su Ashtonu besišnekančiam berniukui. Ką jam daryti dabar? Nužvelgęs vaikus jis nutarė pabandyti išsiaiškinti su ta pačia mergaite, kuri ką tik ant jo baisiausiai supyko. Labai jaudinosi prieš kreipdamasis į moteriškosios lyties atstovę, bet jau suprato, kad šitoje mokykloje to neišvengs. Jis palietė Allvifai ranką ir parodė į Liuciją.
- Kur? - garsus klausimas paliko afrikiečio lūpas.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Danielis Lorijanas Rugsėjo 04, 2020, 07:34:57 pm
Etanas gūžtelėjo pečiais.
-Patinka, bet dar iki galo nežinau, ar iš tiesų džiaugiuosi papuolęs tenais,- neapsisprendė švilpis. Man ten gerai ten, nes jaučiuosi saugus, ramus. Ten mano urvelis, žinai? - norėjo pasakyti vienuolikmetis,- Man ten gerai, bet netrykštu džiaugsmu, ar supranti? Nors...pats nežinau kodėl, bet...Gal todėl, kad Švilpynėje neturiu su kuo pasišnekėti? Etanas to neišdrįso pasakyti. Jis pats jautėsi sumišęs savo mintyse, jausmuose, kartais jį apimdavo baimė su kažkuo matytis, viską slėpti ir slėpti, nieko nerodyti, būti dviveidžiu - kitiems rodytis vienaip, o savyje slėpti kitą veidą. Apimdavo liūdesys, apimdavo noras bėgti iš Hogvartso.
Bet...kažkas jį laikė čia. Etanas nesuprato to. Ashtonas? Bet šį sutiko vos kelis kartus, net normaliai nepasišnekėdavo, tik persimesdavo keliais nereikšmingais žodžiais ir viskas...
-Nelabai...nors nežinau, dar ko nors neužuodžiau. Bet aš nebūčiau ne prieš, jei užuosčiau vanilės ar ištirpusio sviesto su cukrumi kvapą,- sumurmėjo, prisimindamas tuos ankstus rytus, kai jį iš lovos išbudindavo varškinių spurgyčių su cukinija kvapas.
Užsisvajojo taip, ir nė nepastebėjo, kaip šį palietė baltaplaukė mergaitė. Etanas išblyško iš siaubo, net šoktelėjo nuo šios, nesupratęs, kas nutiko. Ne, jis negirdėjo, jog vaikai žais gaudynių, bet ar Etanas norėjo būti dalimi to? Šviesiaplaukis papurtė galvą, sukapsėjo akimis, kūnas tapo nerangus, tarsi sukaustytas metalo grandinėms.

***

-Ė, berniuk, kur slepiesi? Išlysk, ką aš tau blogo padarysiu?- tamsoje, pilnaties šviesos nušviestame vyro veide, Etanas išvydo dirbtinai saldžią, draugišką šypseną. Berniukas skubiai, pasislinko tolyn nuo vyro, gilin į nišą. Nugara palietė akmenį bloką.
-Nebijok, ko taip drebi? - vyras kyštelėjo ranką artyn prie Etano,- Aš tau noriu tik padėti...
Deja, ant akmeninių blokų sukrauta lentų krūva buvo vos vos pakilusi nuo žemės, todėl vyrui nepavyko pasiekti išsigandusio berniuko. Bet neilgam. Etanas sumirksėjo. Staiga, vyro veidas pradėjo trūkinėti, keistis, saldų veidą pakietė urzgimas, berniukas suklykė, žaibiškai puolė atsuptas, alkūnės odą nubrozdydamas per akmenį, vyras persimainė į pilkšvą žvėrį, kruvini nagai perskrodė orą, kur anksčiau buvo Etano veidas. Per jėgą sugirdytas haliucijas sukeliantis eliksyras pradėjo išsivadėti.

***

Etanas movė kalva žemyn. Jis neprisiminė, jog atšokdamas nuo baltaplaukės, užkliudė Ashtoną, nežinojo, jog toks poelgis buvo tinkamas gaudynėms. Jei tik niekas nebus pastebėjęs jo siaubo perkreipto veido, niekas nesusimąstys, jog švilpiui yra kažkas blogai.
Etanas pamiršo kaip kvėpuot, lėkė strimgalviais žemyn, vos pėdomis liesdamas žemę.
Jam reikėjo išsigelbėti. Tuojau pat.

***

Suirzęs vilkolakis tučtuojau tūptelėjo ir su visa jėga, pabandė užlysti už lentų krūvos. Su žiauriai garsiai besidaužančia širdimi Etanas puolė link neužstoto išlindimo, bet vargiai. Vilkolakis greitai tą pastebėjo ir sekundės greičiau peršoko lentų krūvą ir atsidūrė priešais Etaną. Jau arčiau.
Etanas suriko, išvydęs kruvinas vilkolakio iltis, ir puolė atgal, į kitą pusę. Berniukas negirdėjo savo šiurpą keliančio riksmo, negirdėjo pasiteliško širdies riksmo, vilkolakio staugimo ir girgždančių lentų nuo žvėries svorio. Žvėris vėl buvo ant lentų.

***

Etanas susmuko ant kelių, pro ašaras vos matė kur nulėkė. Aišku, ne ten kur turėjo. Pasiklydo. Kalnas turbūt buvo kažkur netoli, nes išgirdo tamsiaodžio grifo garsų baubimą. Švilpis stipriai apglėbė kelius ir paleido į pasaulį visą skausmą, baimę, neviltį, siaubą, taip ilgai laikytą paslaptyje.
Jis garsiai verkė, raudojo, laistė ašaromis žemę, visas drebėjo, virpėjo kaip epušės lapas.
Kiekvienas prisilietimas, kiekvienas nepasakytas veiksmas, kiekvienas nepažįstamasis Etanui kėlė baimę, primindavo tai, ką bandė prieš Hogvartsą, savo naujoje šeimoje užmiršti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Michelle Rivera Lapkričio 29, 2020, 05:10:23 pm
Michelle buvo išvaikščiojusi beveik visą pilį, todėl išėjo į lauką. Švilpė iš karto patraukė link ežero.
Nors lauke ir žiemos vakaras, lauke buvo gana šilta. Mergaitė giliai įkvėpė ir trumpam sustojo. Reikėtų sniego... Užsisvajojusi apie sniegą, baltas snaiges, besmegenius, Kalėdas vienuolikmetė nusišypsojo.
Po keliu sekundžių Michelle pamatė kalvą netoli ežero. Mergaitė net nedvejojusi užlipo ant jos ir neteko žado. Ji pamatė Hogvartsą visai kitu kampu. Vaizdas atrodė nuostabiai. Švilpė atsisėdo ant žolės nė nedvejojusi. Kodėl aš čia anksčiau nebuvau atėjus...
Rivera sėdėjo ir grožėjosi vaizdu. Michelle būtu puolusi ir nupiešusi ką dabar mato, bet bėda ta, kad piešti mergaitė nelabai mokėjo. Todėl švilpė atsivertė knygą, kurią buvo pasiėmusi iš bibliotekos. Jos pavadinimas buvo ,,Hogvartso istorija". Šią knygą būtinai reikia skaityti čia. Vienuolikmetė pradėjo skaityti pasiimtą knygą. Mergaitės vaizduotė buvo labai laki, todėl, skaitant Hogvartso mokyklos istoriją, visi vaizdai kūrėsi jos galvoje...
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 29, 2020, 06:13:50 pm
Vakar Nikol netyčia aptiko kalvą netoli ežero, nuo kurios Hogvartsas buvo tiesiog nuostabus. Šiandien ji pakartotinai nuskuodė iš pilies iki ežero. Ji pažvelgė į kalvą - ant jos kažkas buvo, lygtai žmogus. Varniukė nesudvejojusi užlipo į kalvą ir priešais save pamatė merginą. Pagal jos uniforma varniukė nusprendė, kad ši bus švilpė. Tada neskubėdama varniukė nutipeno iki mergaitės ir prisėdo šalia jos. Tada ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė geltonplaukė. Nikolė ją iškart pažino, ji "Hogvartso istoriją" skaitė jau ne vieną kartą.
- Šauni knyga - "Hogvartso istorija", ji labai įdomi ir daug iš jos sužinai. Ai, beje, aš Nikolė. Nikolė Parker, bet gali vadinti Nikol, - ir ji tai pasakiusi atsisuko į Hogvartsą ir įsispoksojo į jį. Kad ir kiek kartų čia lankyčiausi, man niekada nepabos žiūrėti iš čia į Hogvartsą
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Michelle Rivera Lapkričio 29, 2020, 08:19:12 pm
Michelle buvo labai įsijautusi į knygą, nes ir knyga ir vaizdas į Hogvartsą sukūrė jaukią atmosferą.
Staiga prie švilpės atsirado nepažįstama mergina. Pirmakursė šiek tiek krūptelėjo, bet išgirdusi, jog mergaitės vardas yra Nikolė ir, kad ji yra ne vieną kartą yra skaičiusi knygą ,,Hogvartso istoriją", Michelle nusišypsojo ir ištarė:
- Aš Michelle, Michelle Rivera. Tu iš Varno Nago koledžo, taip?
Švilpė pažvelgė į Hogvartsą. Jame degė šviesos. Pilis atrodė labai įspūdingai. Mergaitė negalėjo patikėti, kad dabar tai jos namai, kuriuose praleis daug laiko.
Saulė pamažu leidosi, darėsi šiek tiek vėsu, tačiau geltonplaukė vėl susikoncentravo į knygą ir galvoje kūrėsi įvairūs paveikslai bei vaizdai, kurie iliustravo ,,Hogvartso istoriją".
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 29, 2020, 09:57:22 pm
- Tikra tiesa, aš iš Varno Nago. Beje, gražus vardas - Michelle. Mi-che-lle, - lėtai ir tyliai suskiemenavo Nikol, - gražiai skamba. Kaip suprantu, tu iš Švilpynės. Taip? Kaip ten viskas? Mano tėvai sako, kad tai blogiausias koledžas, bet aš jiems nepritariu.
Staiga varniukė nutilo, nes susimąstė, kad per daug prišnekėjo ir dabar atrodys kaip kokia kvailė. Ji nusprendė, kad pats metas pakeisti temą, tad pradėjo šnekėti apie virtuvę:
- O gal esi buvusi Hogvartso virtuvėje? Aš tai buvau. Ten visai smagu, - pasakė ji ir prisiminė tą įvykį kaip namų elfas apipylė jos uniformą, o po to dar klūpėjo ant kelių. Nikol šį nuotykį papasakojo ir švilpei. - Taip pat ten dar galima gauti bet kada maisto. Man ten visai patinka. Gal norėtum kokią dieną ten susitikti?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Michelle Rivera Lapkričio 30, 2020, 10:17:14 am
Mergaitei išgirdus, kad sulaukė komplimento, nusišypsojo ir ištarė:
- Ačiū, jį išrinko močiutė.
Švilpė vėl atsisuko į Hogvartsą ir išgirdusi klausimą apie Švilpynę, nuotaika šiek tiek subjuro:
- Taip, aš iš Švilpynės. Ten viskas labai gerai, visi draugiški. Tiesą sakant, tai jau gavosi šeimos tradicija, nes ir mano tėvai, ir mano seneliai, ir mano proseneliai buvo Švilpynėje, - šiek tiek atsikvėpė. - Ir aš manau, kad koledžus skirstyti į gerus ir blogus yra kvaila. Aš nevadinu tavo tėvų kvailiais, bet burtininkai yra skirstomi į koledžus pagal asmenybes ir charakterius.
Supratusi, kad per daug prišnekėjo apsidžiaugė, kad Nikolė pakeitė tema.
Michelle šiek tiek nusišypsojo išgirdusi varnanagės istoriją apie virtuvę.
-Ne, nesu buvusi virtuvėje,- ištarė pirmakursė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 30, 2020, 11:32:39 am
Nikolė pasiklausė švilpės pasakojimų apie Švilpynę. Visą tą laiką, kai Michelle kalbėjo, Nikol žiūrėjo į pilį. Ji NUOSTABI! Kai Michelle baigė, prabilo ji:
- Na, tai ką pasakysi? Susitinkam virtuvei? Tarkim rytoj, apie vidudienį. Geriau susitikim prie pagrindinių durų, aš tave nuvesiu iki virtuvės.
Tada Nikolė akimis permetė atverstą "Hogvartso istoriją" geltonplaukės rankose. Michelle dabar skaitė apie Didžiosios salės lubas. Tada Nikol prisiminė, kaip pati pirmą kartą skaitė šią knygą. Ją labiausiai sužavėjo tasai skyrius. Tada varniukė dar kartą akimis pervertė nuostabųjį Hogvartsą, jau paskendusį žvaigždėse. Tada ji atsistojo ir nuėjo. Kai atsidūrė prie kalvos šlaito, dar atsigręžė į Michellę.
- Tai rytoj, apie vidudienį?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Michelle Rivera Lapkričio 30, 2020, 02:18:03 pm
Michelle šiek tiek pažvelgė į knygą ir paskaitė keletą puslapių, o išgirdusi įdomų pasiūlymą atsisuko į, jau besiruošiančią išeiti, Nikolę ir tarė:
- Gerai, rytoj, prie pagrindinio įėjimo vidurdienį. Ateisiu.
Švilpė nusišypsojo ir atsisuko į Hogvartso pilį. Pilyje šviesų daugėjo ir pilis atrodė dar įspūdingiau. Pirmakursė, nusprendusi, kad čia, ant šitos kalvos reikia eiti dažniau ir tik vakarais, vėl paniro į knygą. Nikolė tikrai buvo teisi. Šioje knygoje yra pilna įdomių ir naujų dalykų. Gal perskaičius šią knygą lengviau seksis magijos istorija...
Dar, maždaug valandėlę, paskaičius knygą ,,Hogvartso istorija", Michelle atsistojo, užvertė knygą, dar kartą pažvelgė į Hogvartsą ir pradėjo eiti nuo kalvos.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 30, 2020, 10:52:14 pm
Kodėl vakarėjant profesorė išsliūkino iš pilies? Galbūt norėjo pasidžiaugti palyginus geru oru, galbūt norėjo pajusti tą adrenalino jausmą, kai tekdavo sliūkinti būnant Hogvartso mokine. Deja, nei vienas iš šių dalykų netiko, kadangi adrenalinas būnant suaugusia nuo tokių dalykų jau seniai merginos nebelankė, o ir oras nebuvo pats geriausias. Tiesą sakant, buvo žvarbu, nors žiema ir ėjo į pabaigą, tačiau šaltis dar nenorėjo apleisti Hogvartso. O šalčio Elridė nemėgo. Jai tai priminė liūdesį ir vienatvę, kurie nenorėjo jos apleisti netgi atvykus į Hogvartsa.
-Tai ačiū, mano mieliems draugams...-tyliai burbtelėjo baltapūkė lipdama ant kalvos prie ežero. Jos širdyje buvo dvi gilios žaizdos, kurių mergina nežadėjo šalinti ar taisyti. Yra kaip yra, ji jau ilgą laiką buvo viena ir turėjo su tuo susitaikyti. Gyvenimas dažnai išskiria žmones, tik štai, gaila, kad jis tą padaro kaip tik po to, kai suteikė bent truputį laimės...
Baltapūkė krestelėjo ant žemės žvelgdama į Hogvartsą. Nostalgija. Jausmą, kurį juto lengviausiai buvo galima pavadinti nostalgija, tačiau mergina nebuvo tikra, ar tai tikrai buvo tai. Na, visgi, būna tokių dalykų, kai negali pasakyti ką jauti, bet suvoki nuo ko tai ir ką tai reiškia.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 31, 2020, 06:11:08 pm
Tą dieną buvo žvarbu, žiema. Visą žemę dengė baltas sniego apdangalas ant, kurio buvo patiktos pirmakursių batų žymės.
Kerėjimo profesorė ėjo lauke, apsigaubusi savo juoda žiemine mantija ir kartu nešėsi portfelį. Po pastarųjų įvykių jos portfelyje atsirado ir keli pleistrai, vaistų nuo gerklės skausmo buteliukai ir keli šaukšteliai (dėl viso pikto). Žana su savo aukštakulniais klampojo gal per penkių centimetrų storio sniegą, tačiau merginai vėsu nebuvo. Tiesą sakant ji pati nesuprato kodėl, tačiau dažniausiai galvodavo, kad tiesiog įprato.
Už Mokslinčės pavardę nešiojančios profesorės pro sniegą klampojo jos fenekas - Debesėlis, kuris bėdoje Žanačkos niekada nepaliko, o kadangi turėjo dantis tai ir nuo pirmakursių apgint galėjo.
Profesorė priėjo jau visiškai batais neišmintą plotą, kuris vedė link kalvos prie ežero. Profesorė iš savo mokinių buvo girdėjusi, kad nuo ten atsiveria nuostabus ir keriantis vaizdas į Hogvartso pilį, todėl minutėlę pagalvojusi pasuko link ten. Lipdama į kalvą Mokslinčė pastebėjo kažkokią profesorę ar kokią nors kitą Hogvartso darbuotoją. Vis gi mokiniai tokiu laiku tikrai nelipa į kalvas -suko galvą Žana.
Mokslinčė pasuko galvą ir į rankas paėmė savo Debesėlį, kuris beeidamas tokius atstumus ir letenėlės nušalt galėjo ir paėmė į savo šiltas rankas, kurių nedengė net pirštinės.
 - Na, dabar geriau? -tyliai paklausė feneko.
Moteris paspartino žingsnį, norėdama pasivyti asmenybę einančią virš jos. Moteris greitu žingsniu pribėgo ir tarė:
 - Na, kas šių nuostabių plaukų šeimininkė? Beje aš Žana. Žana Mokslinčė. Esu naujoji kerėjimo profesorė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Elride Endlercat Sausio 01, 2021, 07:18:49 pm
Ar Elridė išsigando? Galimas variantas. Tiesą sakant ji norėjo paleisti bet kokius pasitaikiusius kerus į nepažįstamą žmogų, kadangi nepažinojo jo ir nebuvo pratusi prie tokių... draugiškų? žmonių. Ją nustebino ir tai, ką išgirdo. Baltapūkė nužvelgė nepažįstamąją ir gan greit suvokė, kad tai bus dar viena Hogvartso profesorė.
-Ei, truputį atsargiau, Godrikas žino, kokius kerus būčiau į tave paleidusi,-taip sakydama mergina paslėpė savo burtų lazdelę lyg niekur nieko ir šiek tiek šyptelėjo. Išgirsti, kad kažkam patinka jos plaukai, kai šie kėlė tiek daug problemų iš tiesų buvo labai malonu.
-Elridė Endlercat, Ateities būrimo profesorė, malonu,-kelis kartus sumirksėjusi mergina vėl atsisuko į nuostabų vaizdą tolumoje. Tiesa, baltapūkė netgi ir taip trumpai žvilgtelėjusi į žmogų buvo apstulbusi dėl įdėtų pastangų išvaizdai. Pati mergina niekados dėl jos nesistengė, dar, regis, plaukus iš pykčio bet kaip ir nusirėžusi buvo, nors jiems priežiūros ir taip daug neskiria - dažniausiai ir susišukuoti tingi. O štai čia, primadona, per sniegą su aukštakulniais, nagai, rodos, ilgesni nei katino... Įdomu, labai įdomu darėsi panelytei.
-Pirmi metai profesoriaujate?-nenustodama mąstyti paklausė baltapūkė, tą darydama ji vėl išsitraukė burtų lazdelę. Elridei buvo šiek tiek nuobodu, o jos vienatvės valandos jau buvo nutrauktos. Ji atsistojo ir nužvelgė pakalnę, sniego ten buvo į valias, tad jai pamojus lazdele po truputį, tolumoje, ėmė vyniotis sniego kamuoliukas.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Ariella Annė Brown Sausio 01, 2021, 08:44:37 pm
Ateities būrimo profesorė? Kokia įdomi asmenybė atrodo.
 - Tikrai atsiprašau, jeigu išgąsdinau, patikėk tikrai nenorėjau ir taip, šioje mokykloje dėstau pirmą kartą, kerėjimą, - išlemeno Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė. Žana ramiai nuleido Debesėlį ant žemės, po to atsitūpė prie jo ir tarė:
 - Atsiprašau, gražuoli, negaliu tavęs tampyti visą kelią, su savimi turiu temptis šitą sunkų portfelį, kuriame, kaip žinai yra visokio šlamšto ir panašiai, na, bet nežinai ko gyvenime gali gali prisireikti, tiesa.
Tokio klausimo, ar Žana dažnai kalbėjo su gyvūnais net negalėjo kilti. Ji tai darydavo beveik visą laisvą laiką. Mergina jau buvo pripratusi prie šaltų žvilgsnių, atšiauriu tonu kalbančių burtininkų, raganų ar žiobarų. Mokslinčė plepėti su gyvūnais pradėjo dar vaikystėje, pirmoji jos katytė vardu - Micė, darželyje jai buvo, kaip mama, geriausia draugė ir šauniausias augintinis. Tėvai ja visad stebėdavosi, nes plepėdama su gyvūnais užtrukdavo mažiausiai po penkias valandas per parą. Aišku, kad atvykus mokytis į Hogvartsą- burtų ir magijos mokyklą šį keistą pomėgį ji turėjo mesti šalin, tačiau ji to nepadarė, tiesiog visad slėpė nuo absoliučiai visų. Kadangi Žanai jau trisdešimt metų, mergina nebekreipė jokio dėmesio į šlysčias kalbas apie ją ir jos šeimą. Ar aš galiu pakeisti tą ką turiu? Aišku, kad ne.
Moteris atsistojo, tačiau akis gėlė šaltos ašaros, ji net nesuprato dėl ko, tačiau nebegalėjo tvardytis. Tiesiog nebegalėjo. Aišku, ji nenorėjo kažkokiai profesorei lysti ir pasakoti apie savąsias problemas, todėl stengėsi sulaikyti ašaras paakiuose, tačiau vien pastangų neužteko.
- Aš, atsiprašau... -tepratarė Žana ir jos šaltu skruostu pradėjo ristis ašara.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Elride Endlercat Sausio 01, 2021, 10:51:02 pm
-Nieko nieko, tiesiog perspėjau dėl pačios saugumo,-mirktelėjusi mergina pasistengė nuraminti bendradarbė, nors kažkaip, nežinia, ar tokie žodžiai nuramintų. Bet Elridė meluoti nenorėjo. Vis dėl to, jei būtų pasakius kažką kitą tikrai būtų buvę paleisti kerai, nors, vis dėl to, kerėjimo profesorė... Gal ir spėtų apsiginti?
Išgirdusi, kad Žana kalbasi su savo gyvūnėliu baltapūkė dar kartą šyptelėjo. Tai buvo normalu, na, bent jau jai. Pati augino drakoną, puikiai suvokė, kad šis mąsto ir suvokia, ką pati baltapūkė šneka, juolab, mergina labai greit sulaukia ženklų.
-Žinai, jei gyvūnui šalta ir tu nešiojasi tą krepšį... Visada gali į jį įdėti, mano drakonas gyvena krepšyje, nes ten beribė vieta, o štai aplinkoje čia visko gali nutikti...-toliau kalbėdama mergina nesustojo kurti savo sniego rutulių. Ji norėjo besmegenio, kadangi puikiai atsiminė, kad vaikystėje mėgo statyti besmegenius. Iš dalies toks elgesys priminė tą žiobarišką filmuką, dėl kurio vaikai buvo labai pakvaišę, iš dalies mergina tiesiog norėjo palikti kažką linksmesnio, tad pakalnėje po kurio laiko atsidūrė trys rutuliai sudėti vienas ant kito, skirtingų dydžių, neužilgo ant vieno iš tų rutulių atsirado keli taškeliai, o tada ir iš kažkur atsiradusi morką. Taip, magija visgi yra nuostabus dalykas. Tik štai, merginą nutraukė profesorės neaiškus elgesys.
Baltapūkė nužvelgė dar nevisiškai pažįstama žmogų ir šiek tiek suglumusi įsistebeilijo į akis. Taip. Akys. Pats baisiausias dalykas, nes jis žmones išduoda taip lengvai, kad darosi net nesąžininga.
-Nebijok, kartais paverkti gerai,-ramiausiu balsu atsakiusi ji nusisuko. Nenorėjo stebėti, kaip žmogus leidžia skysčius iš akių dėl neaiškių skausmų viduje. Vis dėl to, Elridė nemėgo, kai žmonės matė, kad ji verkė...
-Kartais gyvenimas būna nesąžiningas, labai... Bet ne visada žmogus būna dėl to kaltas,-toliau ramiai kalbėdama mergina mostelėjo burtų lazdele ir jos senis besmegenis įgavo burną, mažą šypsenėlę, kuria galėjo pasidžiaugti. Baltapūkė pavertė tą padarėlį gyvu, nors buvo aišku, kad po kurio laiko, kai atšils oras, jo nebeliks.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Ariella Annė Brown Sausio 06, 2021, 06:13:09 pm
Žana nusiramino, vis gi tai nebuvo priežastis verkti, o ir Elride žodžiai ją šiek tiek pradžiugino. Mokslinčė šiek tiek pralinksmėjusi ir vėl paėmė feneką į rankas ir kiek abejodama prakalbo:
- Atsiprašau, jau turiu eiti, vis gi laiko turiu ne per daugiausiai, tai viso.
Mergina apsisuko ir nukeliavo tekeliu, kuriuo ir atėjo, merginai buvo šiek tiek gaila, kad negalėjo ilgiau pabendrauti su ateities būrimo profesore, tačiau laiko nesustabdysi. Begalvodama mergina šiek tiek nuklydo nuo kelio, todėl suglumo. Na va, prasideda... Žanos skruostai nuraudo, tačiau mergina vardu Žana pastebėjo, kad pilis jau matėsi, todėl nuėjo link burtų ir magijos mokyklos- Hogvartso ir atsigulė į lovą prisimindama profesorę, kuri ją paguodė ir pasakė žodžius, kurie jos širdyje bus tikrai ilgą laiką.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Liepos 27, 2021, 07:41:52 pm
Dori pamanė, kad jai jau bus gana nuotykių pilies koridoriuose, įvairiose apleistose klasėse ir kitose Hogvartso patalpose, tokiose kaip sandėliukai ar beduriai kambariai.
Nors buvo šaltoka, klastuolė nusprendė išlįsti į lauką pasidairyti. Sniegas jau buvo šiek tiek atitirpęs, oras truputėlį pašilęs. Fui, pamanė pirmakursė. Nekenčiu laiko, kai tirpsta sniegas, visur tampa šlapia ir purvina. Ir tai buvo tikra tiesa. Einant ežero pakrantės link mergaitės batai jau buvo šlapi. Į pakrantę eiti visai nesinorėjo. Juodaplaukė įsispoksojo į kalvą, nuo kurios esant palankiam orui čiuožinėdavo mokiniai. Tačiau klastuolių čia buvo mažiausia. Mažesnieji vaidino per didelius tokioms pramogoms, o vyresniesiems tai buvo ne lygis. Nors kitų koledžų mokiniai čiuožinėdavo visi: nesvarbu, pirmo tu ar septinto kurso.
Kadangi dabar oras buvo netinkamas čiuožinėjimui, kalva buvo laisva. Mergaitė užlipo į ją ir jos batai dabar jau buvo ne tik šlapi, bet ir purvini. Nuo kalvos atsivėrė gražus vaizdas į pilį, ežerą ir mišką. Pirmakursė grožėjosi horizontu.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Liepos 27, 2021, 11:26:14 pm
Pamažu tirpstantis reiškė viena: ateina pavasaris, o kartu su juo - ir laikas prie ežero su varlių kompanija. Na, artėjo ir egzaminai, bet Deoiridh stengėsi apie tai negalvoti. VML mergaitę gerokai gąsdino. Ji tam nesijautė pasiruošusi ir visai neturėjo noro mokytis. Žinojo, kad Sigurdas paprašytas neatsisakytų padėti, su herbologija taip pat neturėtų būti problemų. Deja, pamokų buvo gerokai daugiau, tad apie varles ir pavasarį galvoti buvo daug smagiau. Tiesa, VML turėjo vieną milžinišką pliusą: po šių mokslo metų bus galima pamiršti, kad pasaulyje egzistuoja nuodai ir vaistai su nuostabiąja Monica Lilly Moonlight priešakyje.
Taigi Deoiridh traukė ežero pakrante visai patenkinta. Aišku, viskas buvo šlapia ir purvina, bet tokie menkniekiai grifiukei nerūpėjo. Jau visai netrukus nuo ežero sklis varlių kurkimas, ir bus galima vėl džiaugtis gyvenimu.
Užlipusi ant kažkokios kalvos, rudaplaukė sustojo kaip nudiegta. Ten jau kažkas buvo. Maža mergaitė. Tai nebuvo geras ženklas, nes mažiukai Deoiridh labai erzino. Ak, tas jų nuolatinis atsakymų rėkimas per pamokas, tarsi kitam koledžui skirti menki taškeliai kažką reikštų… O jau tas noras pasirodyti prieš mokytojus… Fu. Gerai buvo bent tai, kad ši mažylė čia buvo viena. Jeigu ką, bus galima ją išgąsdinti ir keliauti sau. Animagė pasvarstė, kuriame pavidale geriau prisistatyti, bet nutarė likti žmogumi. Pasiversti spės visada, o tą geriausia daryti tada, kai mažylė to tikėsis mažiausiai.
- Labas, - apsimestinai draugišku balsu pratarė grifiukė. - Mėgaujamės vaizdu?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Liepos 29, 2021, 04:13:39 pm
Dori žiūrėjo į tolį. Pajuto, kad mintys krypsta kažkur kitur, žinoma, į savo tėvų žiobarų pusę. Kuo toliau, tuo labiau mergaitė juto vis daugiau neigiamų jausmų jiems. Žiemos atostogos namuose buvo kažkokia kankynė ir vienuolikmetė norėjo kuo greičiau grįžti atgal į Hogvartsą. Jėzau, ar daug vienuolikmečių vaikų nori bėgti nuo savo tėvų, atsiduso klastuolė. Žinoma, Dori skaudino tai, kad jos tėvai paprasčiausiai nesupranta magijos pasaulio ir jo svarbos. Kai Dori grįžo žiemos atostogų, jie piktinosi viskuo, ką rado mergaitės lagamine, o mama rėkė, kad sutraiškys jos vorą Svogūną. Sakė, kad mergaitės galios ir šita mokykla yra nesąmonė, vienu metu prapliupo šnekėti, kad tikriausiai išvis jokios magijos nėra ir ji papuolė į sektą. Tačiau kai Dori parodė savo vadovėlius, kuriose judėjo nuotraukos, mamai pritrūko argumentų ir ji tiesiog pasakė nenorinti daugiau to matyti.
Bet užvis labiau Mendel erzino tai, kad ji vis dar nesijautė pilnavertė ragana. Dažnai ji nesuprasdavo, apie ką šneka kiti Hogvartso mokiniai. Nors, atrodo, skaitė daug knygų, kurios supažindino mergaitę su magijos pasaulio pagrindais, bet vis tiek aplink buvo begalė dalykų, apie kuriuos Dori neturėjo nei menkiausio supratimo. O ką ir bekalbėti apie tai, kai kiti vaikai pradėdavo šnekėti apie magijos pasaulio grožinės literatūros knygas, muziką, magiškus žaidimus, sportą ar elementariausią buitį: indų plovimą ar drabužių skalbimą, kurie vykdavo magijos pagalba.
Klastuolė žiūrėjo į tolį neįskaitoma veido mimika, tačiau vaizdo jau nebematė. Staiga jos mintis kažkas pertraukė. Tartum kažkoks aidas kitos mergaitės balsas pasisveikino ir paklausė, ar Dori mėgaujas vaizdu.
- Labas, - tarė greit atsisukdama. - Galima sakyti, kad taip, - gūžtelėjo pečiais.
Šalia stovėjo grifė. Ji buvo kur kas vyresnė už Dori. Dori kilo įtarimas, ar tik nebus grifai sugalvoję pasišaipyti iš vienišos mažiukės klastuolės, todėl instinktyviai apsidairė aplink, ar nėra daugiau žmonių. Atrodo, buvo tuščia. Mendel sugniaužė kišenėje esančią lazdelę. Tartum sugebėtum pasipriešinti vyresnėlei, o dar jei ji grynakraujė...
- O tu ką čia veiki? - paklausė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Liepos 29, 2021, 09:32:42 pm
Deoiridh patiko tai, kad ji, atrodo, gerokai išgąsdino mažylę. Toks variantas grifiukei visai tiko, mat išgąsdintais vaikais prireikus galima lengvai pasinaudoti. Tokiose situacijose ji patirties turėjo daugiau nei norėjosi.
Tiesa, apsižvalgymas sukėlė tam tikrų įtarimų. Ar vaikai jau pastebėjo, kad Deoiridh kartais leidžia laiką su Sigurdu? Ar ji ieško ko nors kito? Draugų gausa rudaplaukė pasigirti negalėjo, bet gudriai šyptelėjo. Jeigu mergytė bijo, kad vyresnė grifė atsivedė čia gaują koledžo draugų, galima ir blefuoti. Ji žvilgtelėjo į krūmą taip, tarsi ten kas nors lauktų ženklo, kada galima pradėti veikti. Grifiukė vėl atsisuko į mergaitę.
Tai dabar jau reikia kiekvieną žingsnį raportuoti ne tik Matthew, bet ir mokyklos mažyliams, ar ne? kandžiai paklausė ji savęs, bet suprato, kad nereikia iš karto atskleisti situacijos. Tegul mažylė jaučiasi esanti saugi. Arba ne visai. Dar vienas žvilgsnis, mestas į krūmą, tarsi turėjo parodyti, kad ten išties kažkas yra.
- Džiaugiuosi pagaliau besibaigiančia žiema, - nerūpestingai pratarė Deoiridh. Deja, visos idėjos, ką būtų galima padaryti dabar, staiga kažkur išnyko, tad rudaplaukė stovėjo ir tylėjo. Nežinojo, ar dar nori gąsdinti šitą mergaitę, nes staiga suprato, kad tai yra vaikiška ir nuobodu. Čia tau ne Žan... Želatina staiga prisiminusi muštynes su koledžo drauge susimąstė mergaitė.
- Žinai... - po kiek laiko pratarė ji. - Pirmo ir antro kurso mergaitėms nėra labai saugu vaikščioti po vieną. Niekada negali žinoti, ar iš ežero neiššoks koks vandenis. Miške pilna kentaurų ir kitokių padarų. Būk atsargi.
Deoiridh vos susilaikė nesuprunkštusi, bet stengėsi kalbėti rimtu tonu. Dar kartą pažvelgė į tą krūmą, bet jeigu mažylė galvoja, kad kažkas ten yra, tegul galvoja, kad kažko vis dar yra laukiama.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 03, 2021, 10:57:47 am
Dori grifės pasirodymas šiek tiek glumino. Ar ji nori mane nuskriausti? O gal ji bando mane erzinti? Arba išvis aš prisigalvoju, svarstė Dori. Tačiau vyresnėlės mesti žvilgsniai į krūmus atrodė įtartinai. Turiu kažkaip neparodyti, kad bijau.
- O pirmo ir antro kurso berniukams arba trečio kurso mergaitėms tai jau saugu? - pakėlė antakius ir pati nusistebėjo, kaip drąsiai nuskambėjo jos balsas, nors iš tiesų pirmakursė nei velnio drąsiai nesijautė. - Magijos pasaulyje, spėjau pastebėti, išvis nėra saugu, - gūžtelėjo pečiais. - Žinai, teko ir ant to ežero vaikščioti, ir miške, bet didžiausia grėsmė tykojo gilesniuose Hogvartso užkaboriuose. Ar ten tam krūme slepiasi tavo grifai draugai, kad galėtų nuskriausti vieną jausnesnę klastuolę? - lyg juokais paklausė Dori, tačiau tai nebuvo juokas, mergaitė norėjo parodyti, kad ji suprato, jog ten kažkas yra, na, jeigu yra, ir kad nebus taip lengva iš jos pasityčioti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugpjūčio 06, 2021, 12:54:25 pm
- O, jiems labai saugu, - prisiminusi sarkastiškąją savo pusę sučiulbėjo Deoiridh. - Matai, berniukų ir vyresnių mergaičių visi vandeniai bijo. Kaip gerai, kad atėjau - su manim esi visiškai saugi.
Grifiukei teko labai stengtis, kad nepradėtų prunkšti. Gal ir elgėsi vaikiškai ir kvailai, bet Sigurdas jos nematė (šią mintį palydėjo dar vienas žvilgsnis į šalis), Matthew tikriausiai kankinasi su namų darbais, kurių ji, Deoiridh, žinoma, nepadarė (kam dar labiau apsunkinti tėtį?), o visų kitų nuomonė mergaitei nerūpėjo.
- A. Jeigu klaidžiojai po mišką, tada jau gali nieko nebijoti, - apsimestinai draugiškai nusišypsojo animagė, nors tonas ir vėl buvo sarkastiškas. Šita mergaitė buvo kažkuo keista. Deoiridh teko išmokti pažinti žmonių emocijas, bet šalia stovinčios mažylės perprasti nepavyko. Ar ji bijo? O gal vis dėlto išgąsdinti nepavyko? Deoiridh susiraukė.
- Gal slepiasi, o gal ir ne, - abejingai gūžtelėjo grifiukė. Tai, kad mažylės nepavyko perprasti, pradėjo gerokai erzinti. Reikėjo kažkaip prie jos prieiti. Tik kaip tą padaryti žmogui, kuris ir pats niekuo nepasitiki? Dar kartą žvilgtelėjusi į legendinį krūmą ji vėl atsisuko į klastuoliukę.
- Ir kokios gi baisybės laukia tamsiuose Hogvartso užkaboriuose? - beveik susidomėjusi paklausė Deoiridh. Žinoma, ji kiekvieną pilies kampą pažinojo nepalyginamai geriau nei kvailutė pirmakursė, bet išgirsti vaiko požiūrį buvo beveik įdomu. Beveik. Rudaplaukė žvelgė mergaitę ir laukė atsakymo. Galvoje tuo metu atkakliai sukosi mintys: ką jai galų gale padaryti, kad susitikimas būtų itin įsimintinas?
Vis dar niekas neatėjo į galvą. Ką gi, teks dar "draugiškai" pabendrauti, kol išganinga mintis nušvies smegenis. Tada mažylė tikrai ją prisimins!
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 08, 2021, 09:31:12 pm
Dori prunkštelėjo, išgirdusi pirmąjį grifės sakinį.
- Aha, ėmiau ir patikėjau, - ironiškai tarė ji.
Vyresnėlė kalbėjo sarkastiškai, tačiau tuo pačiu, regis, įtemptai kažką galvojo. Gal ji tikrai sumaniusi su savo draugais grifais mane nuskriausti? Kai šoks kas iš to krūmo, bijojo Dori, tačiau savo baimės veide neparodė: įjungė klastuolišką, atsainią miną.
Tačiau kai grifė paklausė apie tamsius Hogvartso užkaborius, Dori pamiršo visą baimę ir jos akys vaikiškai ir naiviai sužibo. Ji dar niekam nebuvo pasakojusi jokių savo nuotykių, apie juos žinojo tik draugės, su kuriomis jai tai teko patirti. Kartais vienuolikmetė taip norėdavo papasakoti apie visas įdomybes mamai, bet žinojo, kad ji ne tik, jog supyks, tačiau ir uždraus dukrai mokytis Hogvartse. Todėl Mendel, pagauta azarto, ėmė pilti žodžius kaip žirnius į sieną užmiršusi visa aplink, o klastuoliškumo veide neliko nei gramo.
- O, Hogvartse yra tiek daug įdomybių, apie kurias aš anksčiau nei keisčiausiame sapne nebūčiau sapnavusi! Pirmiausia, žinai, paveikslai. Per du paveikslus, esančius Hogvartse, teko atsidurti visai kitose vietose! Vieną kartą kažkokioje trobelėje, iš kurios su Henrieta vos ištrūkome, o kitą kartą kambaryje be durų, kur susipažinome su Meg ir išsprendusios mįslę atsidūrėme Hogvartso požemiuose, na, bet bent ištrūkome! - entuziastingai pasakojo. - Baisiausia tai buvo, kai su Esmeralda papuolėme į kažkokią trobelę, iš kurios teleportavomės nežinia kur, paskui mus išgelbėjo kažkoks vyresnėlis. Su Arlete miške sutikome kentaurą ir vienaragių, o jau buvo tamsu! Oho, tu nei neįsivaizduoji, kiek čia paslaptingų dalykų! Dinas buvo atradęs tokį keistą gyvūną, o man atrodo, kad jį kažkas nudažė iš vyresnių mokinių, - kažkodėl metė įtarų žvilgsnį. - Bet tas gyvūnas jam įkando ir Dinas atsidūrė ligoninėje! - sušuko tartum pasakotų metų įvykį. - Žinai, nervuoja tik tai, kad kartais jaučiuosi kaip balta varna, nes mano tėvai - suknisti žiobarai! Ir per juos aš tiek daug nežinau! - ėmė skųstis klastuolė.
Dori kažką dar kalbėjo apie šokoladines varles ir visokio skonio pupeles, kai galiausiai susičiaupė. Ar tu visai proto netekai? Juk ši grifė net nepaneigė, jog krūmuose niekas netyko, o tu jai pasakoji savo nuotykius, patirtus per mokslo metus? Dėl Merlino barzdos, Dori! Vienuolikmetė netyčia ir vėl metė žvilgsnį į krūmą.
- Ir žinai, - dabar jau surimtėjusiu tonu pasakė ir balse nebesigirdėjo vaikiško entuziazmo, - aš turiu vorą. Jis gyvena mano kišenėje, mėgsta kąsti ir yra nuodingas, - garsiau ir grėsmingiau, nei norėjo, tarė.
Nors, žinoma, Svogūnas nebuvo nuodingas. Bet jei grifė to nežinos?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugpjūčio 09, 2021, 12:19:38 am
Neatrodė, kad šita mažylė yra visiškai kvaila. Ir dar sugebėjo atsikirsti neką mažiau sarkastišku tonu! Norom nenorom teko pripažinti, kad mergytė visai šauni.
O štai jai prakalbus apie nuotykius, Deoiridh pajuto, kad Dori palietė kažkokią jautrią stygą. Iš pradžių net nesuprato, kas būtent privertė taip pasijusti, bet po kiek laiko supratimas atėjo: tai buvo faktas, kad ši mergaitė jau pirmame kurse turi nemažai draugų. Kiek jų turi ji, Deoiridh? Ant nosies VML, bet ir toliau draugais gali pavadinti nebent... varles. Eilinį kartą iškilo klausimas: ar Sigurdas jos draugas? Ar kažkas daugiau? Kad vaikinas buvo kažkas, buvo kaip ir akivaizdu. Reikėjo pagaliau išsiaiškinti, kas konkrečiai juos sieja.
- Pavaikščiok miške naktį... - tyliai sumurmėjo Deoiridh, bet nežinojo, ar Dori gali ją išgirsti. Nauja informacija, kuri ją pasiekė, kažkodėl dar labiau sutrikdė. Mergaitė jaučiasi esanti balta varna, nes jos tėvai - žiobarai? Ką tuomet daryti tai, kuri iš viso nežino, kas yra jos tikrieji tėvai? Ką Dori pasakytų, jeigu sužinotų, kad šalia stovinti mokinė tėčiu vadina herbologijos profesorių? Ji nuleido galvą ir susimąstė. Gal reikėjo pabandyti bendrauti kitaip? Gal ši mergaitė išties yra smagi, ir jos galėtų tapti draugėmis?
- Klausyk... - neužtikrintai prabilo Deoiridh. Vis dar nebuvo tikra, ar reikėtų taip greitai atskleisti kortas. Labiau iš įpročio nei poreikio vėl žvilgtelėjo į krūmą ir pasiryžo: - Tau nėra ko bijoti. Aš čia viena. Neturiu... draugų, kuriuos galėčiau čia pakviesti ir tave pagąsdinti.
Voras Deoiridh visai nejaudino. Ką gali kažkoks menkas padarėlis padaryti varlei? Tuo labiau, kad jo nuodingumu patikėti buvo sunku: kas kišenėje nešiotųsi tokį pavojingą padarą? Jiems nėra skirtumo, ar ranka šeimininko, ar ne. Jeigu jau mėgsta kąsti, kąs bet kam.
- Nebijai, kad pati nukentėsi? - ramiai paklausė ji. Kol kas nė neketino atskleisti, kad apie voro nuodingumą nepatikėjo. Jau ir taip pasakė esanti čia viena. Ne, kol kas Dori daugiau žinoti tikrai nereikia.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 23, 2021, 02:33:20 pm
Staiga grifės veidas tapo kitoks, nuotaika, regis, persimainė. Akimirką Dori vyresnėlė pasirodė tarsi liūdna, susikrimtusi, kitą akimirką - užsigalvojusi. Ji kažką suburbėjo sau panosėj, bet klastuolė neišgirdo, ką.
- Eee... Na, aš irgi nežinau, ar juos visus galiu laikyti draugais, - atsakė Dori. - Žinai, tarp jų nėra nei vieno iš Klastūnyno, - susiraukė. - Prieš klastuolius turiu vaidinti, kad nekenčiu kitų koledžų mokinių, tačiau iš tiesų geriausi mano draugai yra arba iš Švilpynės, arba ir Grifų gūžtos, - paniškai sukikeno. - O jeigu jie mane išduos? Merlino barzda, jeigu kas nors ką nors pridirbtų, ir taip aišku, kad visa kaltė tektų man! Juk aš - klastuolė! Bet, žinai... Kita vertus, aš džiaugiuosi, kad esu iš Klastūnyno. Man jis tinka.
Regis, grifė jau nebemėtė žvilgsnio į krūmus, o ir Dori pasijuto saugiau.
- Mano vardas Dori. O tavo koks? Iš tikrųjų Svogūnas nekąs, - išsitraukė vorą iš kišenės.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugpjūčio 30, 2021, 12:34:35 am
Draugai buvo sudėtinga tema. Ilgą laiką Deoiridh jų ne tik nepasigedo, bet dar ir gerokai privengė. Pernelyg didelis nepasitikėjimas žmonėmis ilgą laiką tiesiog neleido pradėti su kažkuo bendrauti pakankamai artimai, kad galėtum vadinti draugu. Vis dėlto netikėtai gyvenime atsiradęs Matthew, dar labiau netikėta situacija su Sigurdu vertė mąstyti, kad viskas galėjo būti ir kitaip.
- Žinai… - nutęsė grifiukė. - Neturėtum jaustis balta varna dėl to, kad tavo tėvai - žiobarai. Hogvartse tokių mokinių yra daug.
Atrodė, kad ta tema jau buvo baigta, tad ištarti žodžiai galėjo atrodyti nei į tvorą, nei į mietą. Ak, kad taip čia būtų Sigurdas, kuris, atrodo, supranta Deoiridh. Deja, reikėjo kažkaip krapštytis iš situacijos pačiai. Ar galiu Ryan laikyti savo draugu? paklausė savęs mergaitė. Išties - nuo kada žmogus pradedamas vadinti draugu? Panašu, kad ir ši mažylė šito nežino - arba dėl kažko apsimeta.
- Nemanau, kad kas nors tave išduos vien dėl to, kad esi klastuolė, - ramiai pratarė Deoiridh, nors mažylės keistumas pradėjo kiek erzinti. Ar ji jautėsi esanti “kieta”, nes turi žiobarus tėvus, bet mokosi Klastūnyne? Negi viskas, ką ji čia pliurpia, tėra kažkokia apgaulė? Grifiukė susimąstė. Ne, šita mergaičiuke pasitikėti negalima. Ir kam jai žinoti vyresnės mokinės vardą?
Vis dėlto nepasitikėjimo demonstruoti atvirai irgi nesinorėjo, tad ilgokai mąsčiusi rudaplaukė vis dėlto prisistatė:
- Deoiridh.
Į vorą ji nė nežvilgtelėjo - per daug kojų. Grifiukei daug artimesni buvo keturias kojas turintys ir kurkiantys gyvūnai. Nepanašu, kad Dori tokį turėtų, tad čia nebuvo daugiau ką veikti.
- Linkiu pasigrožėti vaizdu ir neįkąsti Svogūnui, - sarkastiškai mestelėjo ji ir kiek padvejojusi patraukė pilies link. Kažkodėl buvo be galo smalsu, ar mažylė į ją žiūri, bet nė karto neatsisuko.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 01, 2021, 08:02:12 pm
Kai grifė pasakė, kad tokių mokinių, turinčių žiobarus tėvus, Hogvartse yra daug, Dori širdis ėmė plakti tankiau. Gal ir daug, tačiau Klastūnyne tai yra visiškas pažeminimas, pamanė pirmakursė, tačiau nieko neatsakė.
Regis, grifė ir vėl kažką įtemptai mąstė, kol galiausiai pasakė savo vardą. Tuomet neilgai trukus ji nuėjo, prieš tai patarusi Dori neįkasti Svogūnui. Mendel nejučiom nusišypsojo ir įsidėjo vorą atgal į kišenę. Kažkodėl ji visai nenorėjo, kad Deoiridh nueitų, bet paprašyti dar pabūti mergaitė nedrįso, tad tik žiūrėjo, kol grifės atvaizdas dingo tolyje.
Kurį laiką Dori dar stovėjo ant kalvos ir žvelgė į tolį, tačiau horizontu nebesigrožėjo, buvo apmąstymuose. Galvojo ji apie Deoiridh, nes ta mergina jai pasirodė kažkuo įdomi ir tikriausiai kiečiausia grifė, kokią iki dabar klastuolei teko sutikti. Deoiridh akimirką atrodė šalta, o kitą jau draugiška. Dar kitą - susimąsčiusi. Ir tai Dori sudomino. Kaži, apie ką ji galvojo? Gal jai yra tekę patirti kažką įdomaus? Pirmakursė šiek tiek gailėjosi, kad išklojo grifei visus savo nuotykius Hogvartse, nes Deoiridh jai nepapasakojo nieko. Dabar ji apie mane žino daug, o aš tik jos vardą. Ir tai nežinia, ar jis tikras. Tačiau Dori dėl to nebuvo neramu. Ji jautėsi saugiai, bet apie Deoiridh mielai būtų sužinojusi ką nors daugiau.
Galiausiai Dori pati pasuko į pilį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 01, 2022, 11:09:43 pm
Gyvenimas pamažu ėmė darytis sudėtingas. Dėl didžiosios savo problemų dalies kaltas buvo kaip tik jis pats ir niekas kitas. Auris užsikeberiojo ant kalvos ankstų pirmadienio rytą. Kaip visuomet rytais mėgo bėgioti. Dabar tam oras tinkamas tikrai nebuvo, bet jam to reikėjo, ypač šiuo niekam tikusiu metu. Taigi dabar pavargęs sėdėjo ant žemės ir galvojo. Nematė gražaus jį supančio vaizdo, matė tik didžiulę sieną, į kurią pamažu, bet užtikrintai tėkšis ir kažin kas tada atsitiks.
Jis atsiduso. Dar tos pamokos. Dabar joms neturėjo nusiteikimo. Per žiemos atostogas jis kraustėsi iš proto. Pirma, dingo šluota, kurią slėpė sandėliuke. Kartu su ja lyg vandenin pranyko ir Džamilės pėdsakas. O visų blogiausia, kad apie viską sužinojo Simonas ir Grėtė Dolohovai. Jo pusseserė ir pusbrolis iš motinos pusės. Jis gavo laišką, kad jie atvyks per Velykas į dvarą. Kaip jie sužinojo, kad mergina, kurią turėjau nužudyti yra gyva? Juk viskas buvo gerai jau beveik trejus metus. Ar jis bijojo šių savo giminaičių? Na, buvo ko baimintis. Bet ne dėl savęs pergyveno. Jis išsisuks. Jis pats sau šeimininkas nuo mamos mirties. Auris baiminosi, kad tie du kažkaip sužinos, kad Alanas matė... Nieko tas Alanas nematė po galais. Kai mintys pasisuko apie pusbrolį, pasidarė dar nykiau. Jo tėvas Rolandas vis dar mėgino nutašyti iš Alano tikrą Senklerį. Juokinga. Jis sugalvojo leisti savo sūnų į Durmštrangą. Kol Elija kapanojosi iš savo skausmo po Frederikos mirties, Rolandas toliau kraustėsi iš proto kita prasme. Na ir šeimynėlė. Grynas vargas. Auris galvojo kaip viską sutvarkyti, kad Alaną jie paliktų ramybėje.
Jis atsisegė kuprinę ir pasiėmė iš jos vandens buteliuką. Atsigėręs padėjo į vietą. Reikia keltis ir dingti iš čia. Turiu krūvą reikalų. Gana čia rymoti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 01, 2022, 11:33:17 pm
Buvo pati pati pavasario pradžia. Dori nesuprato, kas su ja darosi. Anksčiau buvusi tokia gera mokine dabar Mendel vis dažniau ėmė neatlikti namų darbų, pamokose svajoti, o kartais pradėjo į šias net nesiteikti ateiti. Kad ir dabar - juk šią akimirką trečiakursė turėtų būti magijos istorijoje, ar ne?
- Dar ko, - nuburbėjo mergaitė. - Man reikia gryno oro, o ne pridvisusio kabineto.
Trylikmetė lipo į kalvą. Ši kalva jai buvo brangi, nes būtent čia žaliaplaukė susipažino su Deoiridh. Ak, dar tada ji kišenėje turėjo savo Svogūną - Džo. Buvo pirmakursė. Bijojo, kad vyresnėlė grifė gali nuskriausti vienuolikmetę. Kas galėjo pagalvoti, kad nuo pažinties ant šitos kalvos išsirutulios tokia stipri seseriška draugystė?
Kaip buvo gera būti kieme ankstų rytą, kai visi mokiniai ir profesoriai užsiėmę pamokomis. Dori žinojo, kad kai kurie profesoriai dabar turi laisvą valandą, bet juk jie pasirinks pamiegoti arba parymoti ant patogaus fotelio prieš dar vieną varginančią dieną, o ne kiš nosį į lauką.
Tačiau užlipusi ant kalvos Mendel pamatė, kad ji yra ne viena. Ant kalvos sėdėjo Auris. Kaži, ar jis jau žino, kad Dori yra iš Delleghardžių giminės? Galbūt jis net... net kažką pažįsta? Gal pačią Dori mamą?
Tačiau priėjusi prie profesoriaus Dori nepradėjo meilikauti ir bandyti ką nors išsiaiškinti. Ji pagalvojo apie durklą, kurio Senkleris vis dar neatidavė.
- Kur mano durklas? - priėjusi paklausė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 02, 2022, 12:32:39 pm
Kad ir nusprendė išeiti vis tiek nesijudino iš vietos. Vienatvė šiandien Auriui visai patiko. Bet ilgai tokios prabangos nereikėjo tikėtis. Kažkas sutraškėjo ir jis pamatė artėjančią mokinę. Jau kai ji pasirodo mano akiratyje, ramybės nelauk. Vaikinas prisiminė visus įvykius, kurie dėjosi prieš atostogas. Kaip jai sekasi? Svarstė Senkleris. Būtų ir taip ją susiradęs, mat norėjo šnektelėti su Dori. Bet štai ji pati čia atėjo.
- Nei labas rytas, nei viso gero... Na ir manieros. Durklas? Galvoji aš tau jį gražinsiu po visų tų įvykių? Atiduosiu, kai būsi vyresnė. Bet dabar... Kam tau jo reikia? - Prabilo jis. Įdomu iš kur ji gavo tą ginklą. Nejau vėl iš Juzefo?
- Labai gerai kad susitikom. Aš kaip tik norėjau tave susirasti Dori. Kaip atostogos? - Užklausė. Reikėjo juk nuo kažko pradėti tą pokalbį, kurio taip ir nespėjo pratęsti per tą sąmyšiu virtusią pamoką.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 03, 2022, 07:50:37 pm
- Labas rytas, - pavartė akis.
Dori įsitaisė šalia profesoriaus. Džiaugėsi, kad šis nepaklausė, kodėl mergaitė ne pamokoje.
- Na, galbūt tą durklą padovanojo man brangus žmogus, - ėmėsi meistriškai meluoti. - Ir galbūt tai man buvo tarsi prisiminimo dovana. Na, bet jeigu nori turėti, tai turėkis. O aš apsieisiu be to prisiminimo apie man brangų žmogų, - bandė manipuliuoti.
Dori atsiduso išgirdusi vyresniojo Senklerio klausimą.
- O tu nieko nežinai? Tau Alanas nieko nesakė?
Kaži, koks dabar jų bendravimas po tos nakties menėje, mintyse pagalvojo trečiakursė. Ji Alano apie tai neklausė.
- Atostogas praleidau pas...
Po velnių, ar Auris žino, jog Matthew globoja Deoiridh? Kaip viskas sudėtinga, ir vėl mintyse mąstė Mendel.
- Pas draugę, - užbaigė sakinį. - Pas draugę iš Hogvartso. Tad jos buvo puikios. Ma... - vos neištarė Turner vardo, - mano draugės tėtis nupirko man drabužių, nes tie šlykštūs žiobarai nesiteikė to padaryti. Nekenčiu jų. Jau sakiau tau tai, ar ne? Nežinau. Neprisimenu. Visiems tai kartoju, - lūpose pasirodė isteriškas šypsnis. - Žodžiu, esmė tame, kad jie nėra mano tėvai ir aš tai sužinojau tik per šias atostogas. Vat iki tol jos buvo puikios, nes dabar aš nieko nežinau, kas manęs laukia toliau. O mano tėvai... na, mano tėvai gryno kraujo. Mano mama yra Delegardi. Turėtum žinoti tą pavardę. O gal ir pažįsti? - paklausė.
Balse jau girdėjosi kažkokia panika. Dori ėmė krapštyti nagus. Ir tada klastuolė pagalvojo, o kodėl Auris norėjo ją susirasti? Širdyje pasijuto nerimas.
- O kaip tu praleidai šventes? Tai ar pavyko pasiruošti pamokai tame sandėliuke? - pabandė draugiškai patraukti per dantį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 03, 2022, 09:08:57 pm
- Na va, labas rytas. - Šyptelėjo jis.
- Ot ir pasiliksiu tą nuostabų tavo prisiminimą. Aš sakiau, aš tau jį gražinsiu, bet neketinu tau į rankas įduoti durklo aišku? Bet kai ką aš tau vis tiek turiu Kalėdų proga. - Jis atsegė kuprinę ir iš jos išėmė daug ką regėjusią fleitą.
- Prašom. Tegu ji tau primena, kaip svarbu kartais tramdyti savo per kraštus besiliejančius emocijų debesis. - Pasakė ir įteikė instrumentą, kuris jau nebebuvo užkeiktas Dori į rankas.
Bet greitai teko surimtėti. Viskas, ką kalbėjo Dori pasirodė kur kas svarbiau, nei durklai ar fleitos.
- Ne, mudu Su Alanu nesimatėme per atostogas. Aš turėjau reikalų. Paskui irgi mažai kalbėjome. - Pasakė jis.
- Tavo įtėviai neperka tau daiktų? - Piktai paklausė. Jautė, kad kažko ji nepasakė iki galo, nes kelis kartus sustojo ir nutraukė sakinius viduryje žodžio, bet neklausinėjo. Norėjo dar paklausti kas pasikeitė sužinojus, kad ji iš grynakraujiškos šeimos, bet šito irgi neklausė. Na ir žinia... Auris pažinojo tik vieną žmogų iš šios giminės. Bet ir to nebuvo jau seniai matęs.
- Na, maža ką pažįstu iš tų žmonių tarpo. - Prabilo.
- Ar tu negalėsi gyventi su jais? Su Delegardžiais? - Mergaitę mėto iš rankų į rankas. Visa niūri nuotaika, kuri šiandien plūdo nuo pat akimirkos, kai jis atmerkė akis sugrįžo atgal.
- Ne, pamokai aš ten nesiruošiau. - Trumpai tarė.
- Dori, Norėjau tave susirasti ir pasikalbėti apie pamoką, per kurią reikėjo panaikinti prakeikimus. Aš nesu žmogus, kuris tau gali skaityti moralus, aš ir nenoriu to daryti. - Jis atsiduso. Dabar, kai išgirdo visą tą reikalą panoro pasikalbėti gan atvirai. Taip, kad ji suprastų, jog tai daro ne todėl, kad dirba mokykloje, o todėl, kad jam pasidarė įdomus jos gyvenimas ir tai, kaip jis klostysis toliau.
- Žinai, aš žinau koks jausmas, kai pasidarai panašus į teniso kamuoliuką. Kai keliauji per rankas. Kai suaugę žmonės nežino ką su tavimi daryti ir kai taip reikia bent ko nors, kas tiesiog taptų saugiu uostu taip sakant. Tavo gyvenimas tikriausiai dabar tau atrodo labai sudėtingas, neaiškus ir miglotas. Aš pažįstu tave neilgai, Bet manau, kad galiu tave suprasti. Matau, ar bent jau man atrodo, kad dabar pereini etapą, kurį aš pats turėjau nueiti. Aš nenoriu, kad tu įlįstum kur nereikia. Durklai, siekėjai. Kas dar? Žudymo užkeikimas? Tavo amžiuje tokių dalykų neturėtų būti. Ir šiaip, jų neturėtų būti. Jeigu nori, gali eiti ir mes daugiau nenagrinėsime šių temų. Bet gali pasilikti, o aš tau papasakosiu, kodėl aš manau, jog gerai tave suprantu. - Jis baigė kalbėti. Galvoje sukosi mintys apie savo paties gyvenimą. Auris norėjo jį kažkiek pataisyti, bet žinojo, kad tikriausiai niekada neatsisakys pogrindinių darbų. Bent jau kai kurių tai tikrai. Ar man jai kažką aiškinti? Bet su manimi niekada niekas netroško pasikalbėti. Tokio amžiaus aš viską dariau savo nuožiūra.
- Nesijaudink, aš manau,  kad tikrai atsiras žmonių, kurie tau padės. Ir tu tikrai neliksi likimo valei. Girdėjau apie tavo būsimą viešnagę pas mus per Velykų atostogas. Ir jei reikės, tu tikrai galėsi atvykti ir vasaros metu. - Dar pasakė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 08, 2022, 07:14:32 pm
- Nejau ketini mane apsaugoti neatiduodamas man durklo? - užsispyrė Dori. - Aš galiu nueiti į virtuvę ir elfai su malonumu man įteiks kad ir visą maišą pačių aštriausių peilių.
Auris padovanojo žaliaplaukei fleitą. Dori paėmė ją, tačiau sutriko. Ką profesorius norėjo tuo pasakyti? Aš nekenčiu muzikos ir jos instumentų, mintyse pagalvojo klastuolė. Tačiau nutarė padėkoti, nors buvo ir pasimetusi.
- Ačiū, - pasakė žiūrėdama į fleitą. - Pabandysiu transfigūruoti į durklą, - vis tik nesusilaikė šitaip nepajuokavusi. - Turėjai reikalų? Kokių gi? - smalsavo. - Neperka jau seniai, - atsakė į klausimą. - Bet viskas gerai. Mano tikrieji tėvai turi pinigų. Dabar bus kitaip. Tik nežinau, kaip. Mano... mano mama sakė, kad atidarys man sąskaitą Gringotse. Bet daugiau nieko nežinau... Tai slegia... - pripažino.
Auris lyg ir ėmė moralizuoti, tačiau tie jo žodžiai tuo pačiu ir palietė mergaitės širdį. Jis kalbėjo teisybę. Kaip sunku eiti iš rankų į rankas... Kaip sunku nežinoti, kas tavęs laukia rytoj... Išties, Dori gyvenime šiuo metu praktiškai nebuvo jokio stabilumo.
- Gali mane suprasti? Kaip? - ėmė vartyti akis. - Tu tik taip sakai. Sakai, kad pats perėjai tokį etapą? Tai netiesa, Auri, - Mendel antakiai susiraukė. - Juk tu grynakraujis. Tikriausiai išpopintas ir išlepintas irgi grynakraujų savo tėvų. Tikriausiai tu turėjai viską.
Ak, žudymo užkeikimas, mintyse pagalvojo mergaitė. Tai štai kodėl jis man davė tą fleitą, prisiminė apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, per kurią Dori išpliurpė tai, ko nereikėjo sakyti.
- Dėl to žudymo užkeikimo, - prabilo, - tai nieko ten nebuvo. Aš pabandžiau nudėti vilką, kuris būtų puolęs mane ir mano draugę. Na, gerai, gal ir nebuvo jau taip pavojinga, bet aš tiesiog smalsavau, aišku? Be to, nieko man neišėjo.
Žaliaplaukė pažiūrėjo į Aurį. Ant liežuvio galo kabėjo vienas klausimas. Vis dėlto jis Dori išsprūdo:
- O tu ar esi kada nors naudojęs nedovanotinus kerus?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 09, 2022, 06:54:56 pm
Štai kodėl jiems reikia pasikalbėti. Bet ar reikia? Jis apmetė viską, dėl ko norėjo su ja pasidalinti savo gyvenimo vingiais. Ji pasimetusi, drąsi, linksma, bet kas svarbiausia blogis jai nepatinka. Arba aš visai nesuprantu žmonijos. Jai nepatinka daryti kažką tokio, kas kitam keltų skausmą, kažin ar patinka įžeidinėti. Nors kartais taip elgiasi. Bet kas paskui? Ašaros, savigrauža. O gal aš tiesiog išsigalvoju?
- Neduotų tau elfai jokių peilių. - Užsimąstęs sumurmėjo Senkleris. Galiausiai apsisprendė šį tą jai papasakoti ir Liūdnai šyptelėjęs pradėjo kalbėti.
- Aš tau papasakosiu apie save truputį. Apie tai nekalbu, bet... Man išties įdomu kaip tau sekasi, o tuomet, kai susitikome varpinėje prišnekėjau visokių nesąmonių ir suprantu, kodėl tau atrodo, jog aš negaliu tavęs suprasti. Ar naudojau nedovanotinus kerus? O kodėl tau tai įdomu? Bet aš nevisai apie tai norėjau tau papasakoti. - Labai seniai Auris keliavo savo vaikystės keliukais. Vengė jų. Net su Alanu maža ką yra apie savo praeitį kalbėjęs.
- Iki tol, kol man suėjo šešeri metai aš ir mano tėvai gyvenome ne dvare. Gyvenom vienkiemyje. Netoli buvo ežeriukas, mes auginome žirgus, o aš gyvenau laukinį nuostabų gyvenimą. Netoli augo miškas, ten žaisdavau. Tėvai nelabai kalbėdavo apie tokį dalyką kaip kilmė ar dar kas. Žodžiu... Mano tėvas buvo puikus burtininkas. Mama irgi. Jie susitiko labai seniai, dar prieš Hogvartsą. Kai susitiko neišsiskyrė. Tai buvo graži draugystė, kuri peraugo į didelę ir tikrą meilę. Jie atitolo nuo savo šeimų ir norėjo sukurti nuostabų gyvenimą. Bet viskas pasibaigė. Ilga istorija. Aš tau visko nepasakosiu. Ne tame čia esmė. Bet žodžiu. Kai man buvo šešeri metai, mano mama mirė. Nuo to laiko, tėvas ėmė nežmoniškai daug gerti. Pradėjo smurtauti, dingdavo iš namų, o aš neturėdavau ko valgyt. Na, vieną kartą, po pusės metų nuo visko aš pabėgau iš namų. Aš galvojau, kad greitai pasieksiu Londoną, tada pereisiu per miestą ir nukeliausiu į šeimos dvarą. - Jis nusišypsojo.
- Na paklajojau. Buvo jau nekas, bet sutikau tokius žmones, jie man padėjo. Tai buvo įdomi porelė. Gyveno namelyje ant ratų. Atvažiavo jie iš Lietuvos. Žinok, ten aš pasilikau ilgam iki tol, kol man suėjo devyneri. Niekas iš Senklerių Ar iš mamos pusės manęs neieškojo. Matyt dėl turto. Visi turėjo savo vaikų, kam reikia dar vieno paveldėtojo? O tėvas tiek nusirito, kad net buvo atribotas nuo pinigų saugyklos, kad visko nepragertų ar nepraloštų. Taigi, gal ir būčiau likęs ilgam pas tuos žmones ir gerai. Man ten patiko. Jie buvo žiobarai. O kai pamatė, kad aš burtininkas, nes žinai, vaikystėje prasiveržia galios. Žodžiu Vadino mane mažuoju raganiuku ir sakė, jog pasaulis be galo įdomi vieta. Bet vieną dieną, kai mes buvome Londone, vaikščiojome po parduotuves, mus pastebėjo Mano senelis ir dėdė Augustinas. Aišku, nebuvo tikri ar tai aš. Mano senelis priėjo prie mūsų ir paprasčiausiai pasakė. Labas Auri. Galėjau neatsakyti ir viskas. Bet kažkodėl atsiliepiau. Ir viskas. Senelis užsispyrė ir įkalbino Augustiną, kad jie turi mane pasiimti. Kad Senkleris negali augti su žiobarais. Po poros dienų, jie atvyko pas mus. Džiugas ir Raminta džiaugėsi,  kad atsirado mano tikroji šeima. O aš visai nenorėjau išeiti. Pasakiau, kad niekur nenoriu keliauti. Senelis pareiškė, kad eisiu ir viskas. Kad turiu lankyti Hogvartsą ir taip toliau, ir taip toliau. Mano įtėviai sakė, kad negalima tampyti vaiko. Dėdė pareiškė, kad purvakraujai jiems nenurodinės kas ir kaip. Viskas užsibaigė kivirču. Dėdė išsitraukė lazdelę. Tada aš įsikišau. Pabijojau, kad juos tikrai gali užkeikti ir pasakiau, kad išeisiu. Labai nekaip atsisveikinau su jais. Niekada daugiau tų žmonių nemačiau. O paskui. Na, buvo gėda jiems rodytis dėl kai kurių savo poelgių. Gyvenau dvare. Ganydavau savo tėvą, nežinau kodėl. Ieškodavau jo landynėse, paskui partempdavau namo. Buvo keistas laikotarpis. Keičiausi. Norėjau prie kažko pritapti. Bėgant laikui ypač paauglystės metais vėliausi kur nereikia. Įsigyvenau į nekokį vaidmenį. Tapau pasipūtusiu mulkiu, bet niekada man taip gyventi nepatiko.
Besiliejantys žodžiai nutilo. Ar reikėjo viską pasakoti? Galvojo jis.
- O tu dabar vaikštai savo gyvenimo labirintais. Per savo staigumą gali prisivirti tokios košės, kad paskui gailėsiesi. Nenoriu tau pamokslauti, noriu tau patarti ir tiek. Tu dar labai jauna, tavo gyvenime dabar tiek sumaišties. Žiūrėk su kuo bendrauji, kad vėliau nereikėtų labai gailėtis. Dabar tebuvo siekėjas ar užpuolęs vilkas. Bet kada nors gali būti kas nors rimtesnio. - Auris niekada ir nemanė, kad gali ateiti tokia diena kaip ši.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 10, 2022, 02:01:32 pm
- Duotų, - nesutiko Dori. - O net jei ir ne, tu tikrai galvoji, kad mokykloje aš negaliu gauti nieko aštraus? Nebūk naivuolis, - ėmė vartyti akis.
Į klausimą apie nedovanotinus kerus Auris, deja, neatsakė. O kaip kitaip, nejau tu tikėjaisi sužinoti, prieš ką jis naudojo nukryžiavimo užkeikimą, mintyse pagalvojo klastuolė.
O tuomet Auris pradėjo pasakoti. Ir tai, ką jis pasakojo, su kiekvienu išgirstu žodžiu vertė mergaitę išsižioti, aiktelėti arba kaip nors kitaip nustebti. Ji įsivaizdo, kad visa Senklerių giminė yra be galo atsakinga, kad visi iki vieno rūpestingai prižiūri savo vaikus. Ir tai, kad vyresnysis Senkleris buvo mėtomas iš vietos į vietą ir dar tokioje ansktyvoje vaikystėje, Mendel išties šokiravo. Kad niekas jo neieškojo. Šitokio mažo vaiko. Ji tikrai nesitikėjo, kad Auris gali būti šitaip stumdytas likimo vingių. Manė jį esant išpuikusį, pasipūtusį jaunuolį, kuriam visą gyvenimą viskas būdavo patiekta ant lėkštutės.
- Oho... Tai tu... tai palauk, tu vis dėlto gyvenai tuose pačiuose namuose, kaip ir Alanas? O kur dabar tavo tėvas?
Dori pasidarė taip pikta. Ji norėjo susirasti tą Aurio tėvą ir gerokai jį aplupti.
- O kur dabar tavo namai? - dar paklausė. - Aš... - Dori jautėsi pasimetusi. - Ačiū, kad man tai papasakojai, - padėkojo. - Nemaniau, kad... aš nemaniau, kad pas grynakraujus gali vykti tokie dalykai, - pripažino.
Taip, Dori išties labai stipriai sureikšmino grynakraujiškumą. Tačiau pati nepagalvojo apie tai, jog ir jos sena grynakraujiška šeima nuėjusi šunkeliais.
- Nieko aš neprisivirsiu, tikrai, - burbtelėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 11, 2022, 12:52:32 pm
Kas pasakyta tas pasakyta. Svarstė Senkleris. Jis daug praleido, bet to ir nereikėjo niekam žinoti. Kalbėti apie tuos metus po motinos mirties... O kam? Girto tėvo siautėjimas ir žodžiai. Ne, jie svarbūs tik jam ir daugiau niekam.
- Na taip. Kai grįžau iš Džiugo ir Ramintos gyvenau dvare. Pastoviai ten gyvena Alano šeima. Mano dėdė Augustinas ir jo šeima irgi dažnai būna, bet ir išvyksta į Paryžių. Kaip pasitaiko. Na ir aš žinoma ten pastovus gyventojas. - Šyptelėjo jis.
- Buvo seneliai, bet jie jau mirę. Kur yra mano namai? Visur. Dabar čia, vasarą dvare, o gal dar kažkur. Aš klajoju. - Kalbėjo atsainiu tonu.
- Mano tėvas dabar nežinau. Buvo ligoninėje, uždariau jį ten. Bet kažkokiu būdu išėjo. O dabar aš neturiu supratimo kur jis yra. Jau seniai jo neieškau. O kuo grynakraujai skiriasi nuo paprastų? Juk pati matai, tavo mama iš kilmingos šeimos ir ką? Ir nieko. Žmonės pasirenka kokį gyvenimą gyvena ir viskas. O kilmė ir pinigai nieko nereiškia. Mane suradę žiobarai buvo puikūs. Tavo įtėviai... Na pati žinai. Taigi žmonės yra žmonės. Visur visokių pasitaiko Dori. Labai tikiuosi, jog išties nieko neprisivirsi. Nors vien šie meteliai ko verti. - Nusišypsojo jis.
- Na ką gi... Nori, kad sugražinčiau tą tavo žaisliuką. Gerai, galbūt. Bet nevalkiok jo visur po mokyklą. Ir dar. Prašau niekada nestverti durklo už geleštės, nes kitą kartą bus blogiau, nei tada sandėliuke. - Gražinsiu jai tą durklą, o tada jau matysiu kas bus. Nors veikiausiai nieko. Ką ji gali su tuo daiktu veikti? Burtų lazdelė Mendel rankose kur kas pavojingiau. Mintyse nusijuokė prisiminęs tą siaubingą švaistymąsi kerais menėje, kai jie buvo su Juzefu.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 11, 2022, 01:59:48 pm
Dori nežinojo, kad Alano namuose yra tiek daug gyventojų ir svečių.
- Žinai, tuomet jūs kaip broliai, - šyptelėjo turėdama omeny abu Senklerius. - O man kartais atrodo smagu klajoti, - ėmė atvirauti. - Kai prie nieko neturi prisitaikyti, kai niekam neturi aiškintis. Kai tiesiog neturi ko prarasti. Aš vienuolika metų mylėjau savo netikrus tėvus, o jie dar prieš išvykstant į Hogvartsą sugebėjo viską sugadinti. Ačiū, - paėmė durklą. - O, gal reikės grįžti su juo pas savo netikrus tėvelius, - norėjo paerzinti profesorių. - Nors ne. Tiesiog jau žinau, kur galėčiau dar kartą pabandyti nužudymo užkeikimą.
Trylikmetei patikdavo erzinti Aurį. Ji nieko negalėjo su savimi padaryti.
- Ir tikri mano tėvai manęs nemylės, - vėl prabilo. - Pamatysi. Pažiūrėk į Juzefą. Kas iš to, kad dešimt metų turėjo šeimą. Ji ėmė ir paliko jį. Žmonės taip elgiasi. Manai, nežinau, kad mano ir Alano draugystė yra laikina? Tuoj, dar meteliai kiti ir jis sugalvos pakviesti tą karvę Robertą į pasimatymą, - klastuolė stipriai sugniaužė durklo rankeną, - ir su ja susimes. O aš, kvaišelė Dori, kaip visur ir visada liksiu už borto, - žaliaplaukės veidas apniuko. - Žinai, Auri, džiaukis, kad esi Senkleris ir turi galeonų. Tai daug ką duoda. Aš ir tikiuosi, kad mano mamelė apdovanos mane pinigais. Ir tada man nereikės nieko, nei jos, nei kitų.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 11, 2022, 07:28:59 pm
Kaip broliai kur gi ne. O taip, taip iš tiesų buvo. O kaip dabar yra?
- Tu tik pabandyk. Sakiau aš tau, kad prižiūrėsiu tave. - Pasakė, nors žinojo kad kalbos apie žudymo užkeikimus ar durklus nieko nereiškia.
- Gal ir nieko, kai esi nuo nieko nepriklausomas. Bet kai augi, manau vis tiek norisi kartais žinoti, kad yra kas nors, kas padės ar užstos. Ar tiesiog jausti, jog esi kam nors reikalingas. - Dori pasukus prie Juzefo jis visai nudžiugo. Dabar kaip tik galės paklausti ar jie palaiko kažkokį ryšį.
- O jūs su Juzefu po to dar kada nors susitikot? Na po to susitikimo menėje. - Paklausė jis. Tada nusišypsojo. Čia dabar? Kas čia pavydas? Nuoskauda? Kas ta Roberta?
- O kas po šimts yra ta Roberta? - Paklausė.
- Gyvenime iš Alano nesu girdėjęs apie Robertą. Ar tai toji jo bendrakursė? O kodėl jis turi su ja susidėti? Jei aš bent kiek pažįstu savo pusbrolį, tai... - Jis nutilo. Buvau teisus tiek dėl vieno, tiek dėl kito. Pagalvojo ir šypsnys veide tik praplatėjo.
- Žinai, - Galiausiai prabilo. - Saugų šiaip sau niekas nedovanoja. O juk vasarą tau jį reikėjo padaryti ar ne? Jis man nesakė kam tiksliai. Bet aš neabejoju, jog tau tas amuletas buvo skirtas.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 11, 2022, 10:54:09 pm
- Manęs nereikia prižiūrėti, - susiraukė klastuolė. - Man jau trylika, - didžiavosi nesuprasdama, kaip juokingai tai skamba.
Auris buvo velniškai teisus. Dori išties trūko tokio žmogaus, kuriam Mendel būtų reikalinga. Ar tai bus mama? Abejoju, mintyse pagalvojo.
- Su Juzefu? Taip. Iš kur tu jį pažįsti, Auri? Jis velniškai keistas. Jis... eee... po žiemos atostogų pasikvietė mane ir Levandą į kažkokį restoraną išvykos į Kiauliasodį metu. Valgiau šiknašaudžio pliurzio šašlyką, - pasigyrė. - O žinai, kas augina šiknašaudį pliurzį? Ogi Alrisa Fuentes, - trylikmetės akys klastuoliškai prisimerkė. - Nekantrauju jai tai pasakyti! Juzefas man kaip atsiprašymo dovaną padovanojo žiurkę, dabar ji bendrajame kambaryje. O Levandai nupirks prabangų lagaminą, - gyrėsi nepagalvodama, kaip keistai tai gali skambėti.
Kai Auris pradėjo klausinėti apie Robertą, Mendel antakiai susiraukė.
- Ką reiškia toji? - paklausė ji. - Kokia dar toji? Vadinasi, žinai kažkokią Alano bendrakursę? - žaliaplaukės balsas pakilo. Ji susinervino. - Nes... nes jis... nes jis buvo pagalvojęs, kad galėtų ją pakviesti į Kiauliasodį! Aš nekenčiu tos Robertos! Jai reikia įkrėsti į kailį! Aš nepavydžiu, tu tik taip nepagalvok, - ėmė teisintis. - Tiesiog ji... tiesiog ji yra kvaiša! Ir turi blusų! - nors iš tiesų Dori tos Robertos visai nepažinojo.
Vyresniajam Senkleriui prakalbus apie saugą Mendel instinktyviai jį pasičiupinėjo. Nuolat būdavo su saugu.
- Taip, - atsakė. - Saugą Alanas padovojo man.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 12, 2022, 09:36:38 pm
Trylika metų... Auris tik atsiduso. Ne kažin koks amžius. Pats tas kvailystėms daryti.
- Juzefas gyveno netoli mūsų dvaro, taigi susipažinome. - Pasakoti apie jų reikalus Auris nė neketino pradėti.
- Kokia prašmatnybė vajetau. Skanu buvo? Gyvenime tokio dalyko neimčiau į burną. - Nusišypsojo. Alrisa turi pliurzį? Ta mergaitė buvo viena iš neramiųjų sielų jo klasėje.
- O ar Juzefas neturi dar kokių planų, į kuriuos tu galėtum įsivelti? - Paklausė Auris.
Galop kalbos pasisuko apie vargšelę Robertą. Ir Aurį suėmė siaubingas juoko priepuolis. Vaikinas tramdėsi, klausydamasis Dori pasipiktinimo. Bet paskui vis tiek pradėjo kvatotis.
- Ššš, taigi kaip aš galiu jos nežinoti? Aš gi mokau jus atsimeni? - Pasakė besijuokdamas. Mokytojas... Kur jau man... Auris per šiuos metus išmoko, kad jam iki mokytojo dar toloka.
- Tai ir sakau toji Alano bendrakursė. Tikslinuosi. Jūsų mokykloje baisiai daug, bandau įsiminti. Bet žinai... Sudėtinga. - Nepavydi ir šitiek neapykantos vargšei mergaitei.
- O tai kas čia tokio, kad Alanas pasikvies ją į Kiauliasodį? - Mestelėjo malkų į tą neapykantos laužą.
- Jeigu tau jokio skirtumo, tai kas čia tokio siaubingo? Tegu jie sau drožia į miestelį. Judu nueisit kitą kartą. Nors Alanui ten negalima eiti, jis antrakursis. Na bet tarkim, kad aš tai praleisiu pro ausis. - Ko ji turi? Blusų? Abejotina informacija. Jis pasistengė susiimti ir pagaliau nustojo juoktis.
- Tai va, turi saugą, tai tikras draugystės ženklas. Nėra tau dėl ko nervintis.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 13, 2022, 05:19:28 pm
Juzefas gyveno netoli Senklerių dvaro? Niekada nepagalvočiau, mintyse mąstė mergaitė, mat įsivaizdavo, kad Juzefas gyvena Londono širdyje tarp žiobarų ar panašiai.
- Labai skanu, - patikino. - Patikėk. Nekantrauju susitikti Alrisą ir papasakoti, koks skanus yra šiknašaudis pliurzis! O tu nepasitiki Juzefu? - pakėlė antakį, kai Auris paklausė, ar plikis neketina dar kur nors trylikmetės įvelti. - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. Jei atvirai, nemanau. Po to karto, kai mes jus pričiupom menėje jis tapo daug rimtesnis, - Dori ėmė vartyti akis. - Bet jeigu jis kažką pasiūlys, aš suti...
Ką tu čia šneki, kerėpla, mintyse sudraudė save sustojusi vidury sakinio.
- Nesutiksiu, - garsiai pasitaisė.
Kai raudonplaukis pradėjo kalbėti apie tai, kad nieko čia tokio, jeigu Alanas eis į Kiauliasodį su Roberta, Dori žandai įgavo raudonį.
- Nieko tokio?! - sušuko ji. - Duosiu aš jai nieko tokio! Ta kvaila Roberta, - niurnėjo.
Dori žinojo, kad Alanas bendrauja su Henrieta, galbūt su dar keliomis mergaitėmis, tačiau joms visai nepavydėjo. Bet Roberta... Roberta žaliaplaukei buvo lyg kokia grėsmė.
- Ir taip, man jokio skirtumo, - melavo. - Tiesiog... tiesiog ji turi blusų! Ar norėtum, kad ir Alanas apsikrėstų blusomis? O tu turi merginą? - netyčia paklausė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 14, 2022, 04:59:51 pm
- O tu dar sakai, kad tavęs nereikia prižiūrėti. - Šypsojosi jis.
- Abejoju, kad jis pradėtų velti tave į savo reikalus. Manau, jau pasimokė. O tu nesutari su Alrisa? - Paklausė jis. Svarstydamas apie Juzefą. Na, kažin ar jis imtūsi kokių kvailysčių su mokiniais. Po to siaubingo susitikimo menėje turėjo ilgam nuo to atsipurtyti.
- O ne, aišku nenorėčiau, kad Alanas užsikrėstų blusomis. - Pasakė.
- Tu labai rūpestinga. - Reikėjo toliau tramdyti beprasiveržiantį juoką.
- Keistai čia peršokai, nuo blusų iki mano merginos. - Šyptelėjo jis.
- Oi ne,  aš laisvas kaip vėjas. - Ir nesiruošiu nieko keisti. Užbaigė mintyse. Pokalbis dabar atrodo klojosi laisvai. Regis tas pasakojimas apie praeitį ištirpdė tą jos įsivaizdavimą apie mane. Svarstė jis. Tada Auriui šovė mintis, kad Dori turėtų būti pamokose. Bet kai pagalvoji... Kas iš to, kad ji ten sėdės? Jei nesimokys, o tiesiog bus. Jis nutarė, kad kartais pasikalbėti yra svarbiau. Net jeigu jis kaip mokytojas turėtų liepti jai sugrįžti į pamokas.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Dori Mendel Vasario 17, 2022, 01:23:29 pm
- Aš su ja ne tai, kad nesutariu, bet ji yra didžiausia mano priešė! - Dori sužaibavo akimis. - Dar yra kvaiša Sofi, bet Alrisa gudresnė. Deja, Klastūnynas pilnas visokių bjaurybių.
Regis, Auriui buvo kažkas juokinga ir jis tvardė savo reakciją.
- Kas jau tau čia tokio linksmo? Būtų tikra gėda, jeigu Senkleriai užsikrėstų blusomis, todėl tegul prie Robertos nesiartina ne tik Alanas, bet ir tu, - perspėjo. - Nes blusos, girdėjau, labai šokinėja.
Laisvas kaip vėjas, mintyse pakartojo Dori. O aš, ar aš irgi esu laisva kaip vėjas? Juk ne kaži kam rūpi, ką veikiu. Bet Auris yra suaugęs. Jo tas vėjas nei nupūs taip lengvai, nei nusineš. O mane gali, galvoje užbaigė mintį. Vis tik tie pokalbiai su Auriu palietė žaliaplaukės širdį.
- Gal einam į pilį? - paklausė. - Darosi šaltoka. Mielai pabėgčiau ir iš tavo pamokos, bet kad jau susitikome, tiek to, nueisiu, - atsidususi šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Auris Senkleris Vasario 17, 2022, 04:37:15 pm
- Nieko, viskas gerai. Reikės būtinai pasisaugoti, o tai dar maras nuo blusų užpuls. - Nusivaipė jis. Ar reiktų su Alanu pasidalyti informacija, kad Roberta yra Dori taikiklyje? Ai, tegu patys aiškinasi. Įdomu ar ta Roberta žino, kokia drama aplink ją dedasi?
- Gerai, eikim jau. - Pasakė ir atsistojo nuo žemės. Ir surimtėjo. Galvojo kaip jai toliau viskas klostysis. Prisiminė tuos žodžius, kuriuos ji pasakė menėje. Tokius liūdnus, kupinus vienatvės. Tikėjosi, jog šis pokalbis pravertė, jog jei kada nors Dori prireiktų pagalbos ji pasakytų. O kam man to reikia? Paklausė savęs kažkelintą kartą. Tada vėl eilinį sykį pagalvojo apie Džiugą ir ramintą. Jeigu jie nebūtų padėję, kas tada man būtų atsitikę? Ir todėl negalėjo palikti jos, ypač dabar, kai sužinojo apie visus tuos įvykius, nutikusius per atostogas.
- Ir gerai, eisi į pamoką ir ten mokysies. Tau reikia pasitemti. - Pasakė ir jie nusileido nuo kalvos ir patraukė į pilį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Eimantas Zutatas Vasario 26, 2022, 11:03:56 pm
Pavasaris. Šiltas oras. Kalva kurioje matėsi tamsus ežeras, Hogvarto pilis ir uždraustasis miškas. Eimantas buvo atėjęs čia. Vaikinas sukryžiavęs kojas tyliai ir ramiai meditavo. Jo kvepavimas buvo gilus, bet tylus. Jis taip galėdavo lengviau mąstyti. Taip pat lengviau įsijausdavo į gamtą. Girdėjo kaip neseniai išsiritę paukščių jaunikliai čiulba prašydami maisto. Tai buvo lyg simpfoninis orkestras, sudarytas iš visų motinos gamtos būtybių. Nuo mažyčių žiogų čirškimo, iki toli esančių milžiniškų padarų garso. Na štai, jo užmerktos akys vėl priprato prie tamsos, o atsimerkęs nustebs, kad šioje kalvoje tiek daug spalvų. Dabar jis tik norėjo, kad jo niekas netrukdytų ir, kad galėtu trumpam atsiribodi nuo šios baisios planetos. Žadėjo likti čia vienas tyliai visą dieną iki pat vakaro, bent taip žadėjo..
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Arisa Crawford Birželio 20, 2022, 02:32:48 pm
Dar kartais būnant šiltam orui iš pilies iškišdavo galvas mokinukai pasimėgauti dar neužmigusia gamta. Arisa dažniausiai rinkdavosi pabuvoti ant stogo, ar atvirą erdvę turinčiuose bokštuose, bet šiandien iš pilies gniaužtų paauglė ištrūko link kalvos prie ežero. Čia ateidavo gana dažnai, jai patiko stebėti Hogvartsą iš tolėliau. Kartais pasiimdavo žiobarišką sąsiuvinį, skirtą piešimui ir tęsdavo pradėtą IV kurse pilies piešinį. Norėjo pasilikti jį kaip prisiminimą po to, kai baigs šią mokyklą ir išeis nežinia kur. Vilkolakės klausą atėjus pamalonino paukščių garsai ir netoliese prabėgusio žirgo kanopų atsidaužimas į žemę. Apsižvalgiusi gyvūno nepastebėjo, tačiau buvo tikra tą esant vienaragiu. Nusprendusi patikrinti, paliko kalvą ir nubėgo garso link.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Zwei Eberhardt Rugpjūčio 24, 2022, 09:05:02 pm
Jaunasis burtininkas tiesiog jau taikstėsi su mintimis, kad bus paliktas antriems metams Hogvartse. Taip, prestižui tai kenkia, jo savimeilei irgi, tačiau jo seseriai bent jau kolkas viskas tvarkoje ir jo savotiška auka nenuėjo veltui. Galbūt šis slunkius ir nežino visų teorijų, ką išmoko per šiuos metus jo bendrakursiai (na, buvę bendrakursiai), tačiau jis žinojo, kad turėjo tikrai kai ką daugiau negu nei dauguma jo bendraamžių - kaip suktis iš padėties, dar geriau žinomą žodžių junginiu dirbam su tuo, ką turim. Šitoje vietoje Zwei lygių tikrai nebus.
Visgi klastuolis jau gana susitupėjęs, susitaikęs, kad greičiausiai teks pasilikti dar vieneriems metams, bet aplinkybės yra aplinkybės. Nieks nepakeis, kad tėvas vis dar kapanojasi ir vienintelė atsistojusi ant kojų - motina. Tačiau ji dar nesugeba savimi pasirūpinti bent jau kolkas bet ja rūpinasi aplinkinė pagalba.
Kad ir koks groblėtas gyvenimo paviršius nebūtų, jaunuolis tvirtai kabinasi. Jau seniai nesilankė po Hogvartso apylinkes, kuriose paslėpta tiek daug išdaigų ir prisiminimų. Todėl pirma sugalvota viena buvo būtent čia - vienintelė vieta, kuri atskleidžia kiekvieną Hogvartso kampelį.
Zwei prisėdo po medžiu, ir veriančiu žvilgsniu žiūrėjo į atsiveriančias visas Hogvarsto apylinkes. Štai iš čia matėsi uždraustasis miškas, kur keliaudavo aiškintis santykių su kitais burtininkais. Matėsi ir ežeras, kur jis pirmą kartą pabučiavo merginą iš Grifų Gūžtos ir už tai gavo vieną skambiausių antausių ir sulaužytą žandikaulį. Dabar prisiminus šį incidentą, jam kyla... šypsena ir juokas prisiminus, koks mažvaikiškas ir nesubrendęs tada jis buvo.
Atsiveria ir Gluosnis galiūnas, kur Zwei specialiai viliodavo jaunesnius mokinius savoms išdaigoms. Ne vienas jų yra paskraidęs į viršų ar rimtai susižalojęs. Matėsi ir Kvidičo lankai, kurie priminė visus mačus, kuriuose klastuoliui teko sudalyvauti.
Negalima meluoti, nuovargis iš klastuolio akių dar nebuvo dingęs. Jis bandė kabintis į egzaminus ir bent jau praslįsti pro sesiją, tačiau pasidavė ties tuo. Tiesiog nusprendė, kad geriau viską pereiti rimtai, nes paskutinę minutę mokytis ir po to visus kitus metus bandyti praeiti ne tik, ką praleidai, tačiau ir tai, ką paruošė profesioriai. Vien tai apie tai pagalvojus, klastuolį tiesiog nupurto ir šiek tiek supykina, nes antrų tokių katastrofiškų metų jis tiesiog neišgyventų.
Tačiau gana tų retoriškų paaiškinimų, kas ir iš kur atsiranda, visi tie dėsningumai bent  sekundei sustojo. Nutilo ir Zwei mintys, šiai sekundei. Ta tyla, kurios jis ieškojo pagaliau užplūdo jo kūną, mintis, širdis per ilgą laiką plakė lėčiau, kvėpavimas pagaliau nurimo. Ar toks ramybės ir susitaikymo jausmas?
Tačiau Klastuolis nujautė, kad tuoj jo ramybė bus sutrikdyta. Tačiau tas, kuris žengs artyn - draugas ar priešas jis bus?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 25, 2022, 10:12:15 pm
Meghan nereikėjo priežasties ką nors padaryti. Kartais ji tiesiog padarydavo ir paskui dorodavosi su pasekmėmis, kurios, kad ir kaip bebūtų keista, ne visada buvo geros. Taip buvo ir šiandien.
Saulei artėjant prie laidos rudaplaukė pasileido pilies kiemu. Tiesiog. Be jokios priežasties.
Gerai, iš tiesų priežastis buvo. Pilyje švilpiukei baigė perkaisti smegenys. O ko kito gali tikėtis likus porai dienų iki egzaminų? Nereikia nė sakyti, kad Meghan nebuvo pati stropiausia ir pavyzdingiausia mokinė (tiesą pasakius, ji į pamokas ateidavo tik pasilinksminti ir paversti jas mažu (arba ne tokiu mažu) chaosu), tad prieš egzaminus ji jautėsi taip, tarsi iš jos galvos būtų likęs apvirtas ir gerokai apspardytas kopūstas. Jai verkiant reikėjo atsipalaiduoti. O kur kitur būtų tinkamesnė vieta tam, nei prie jos numylėto ežero?
Hogvartso apylinkėse, konkrečiau, prie ežero, buvo begalės prisiminimų, kurios siejosi su žmonėmis, svarbiais švilpiukės gyvenime. Dinas, Quentin, Luiza... Ak, tiesa. Šioje vietoje esantys prisiminimai siejosi su žmonėmis, kurie buvo svarbūs švilpiukės gyvenime.
Meghan krestelėjo galvą, nustumdama prisiminimus į tolimiausią pasąmonės kamputį. Šiandien jai reikėjo atsipalaiduoti.
Greitai mergina pasiekė kalvą netoli ežero ir ketino prisėsti po medžiu. Ta vieta buvo tiesiog nuostabi vakariniams apmąstymams. Tačiau rudaplaukei priartėjus paaiškėjo, kad jos numylėtas kampelis jau buvo užimtas. Užimtas kažkokio vaikinuko tamsiais plaukais ir paprasta žiobariška apranga. Meghan užvertė akis ir jau norėjo mauti šalin bei pasiieškoti ramesnės vietelės. Tačiau paskutinę sekundę apsigalvojo. Koks jai skirtumas, jei prie medžio sėdi dar kažkas? Nepatiks - išeis pats. Didelis berniukas, savim pasirūpinti gali.
Su ta mintimi Meghan timptelėjo žemyn savo juodą palaidinę ant petnešėlių, kad gražiai gultų ant tos pačios spalvos šortų ir, nusibraukusi plaukus už nugaros, karingai prižygiavo prie medžio ir atsisėdo. Ją nuo tamsiaplaukio vaikinuko skyrė gal metras - pakankamai, kad nebūtų per arti ir pakankamai, kad Meghan irgi galėtų pasimėgauti vaizdu.
Pažvelgusi į tamsiaplaukį tiesiog linktelėjo - neturėjo jėgų šnekėti - ir nusisuko į ežerą. Vis dėlto, pro jos žvilgsnį neprasprūdo faktas, jog vaikinuko akis temdė nuovargio šešėlis. Kažkas irgi pamokų nelankė, ką? mintyse dar nusišaipė rudaplaukė ir paskendo savo pačios minčių pasaulyje.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Zwei Eberhardt Rugpjūčio 25, 2022, 11:00:13 pm
Ilgai čia tūnojo vaikinas, tačiau mintys sustingdė laiką ir paraližavo kūną. Čia laiskas tiesiog sustojo. Ilgainiui klastuolis mąstė, kodėl jis paskirtas į Klastūnyną. Taip, patys klastuoliai laiko save prestižiniais grynakraujais, ilgametes tradicijas puoselėjančiais burtininkais, tačiau iš kitų perspektyvos ten susirenka Voldemorto pasekėjai, visokie išsigimėliai, sadistai, psichopatai,  kurie gyvenime nieko kito neveikia tik skaudina kitus. Neblogas stereotipas. Tačiau per šiuos metus, jis nesijautė, kad labai skyrėsi nuo savo bendramokslių iš kitų koledžų - turėjo visko - ir išdaigų, ir pasiaukojimo, ir drąsos, ir išminties. Tačiau tik dabar mąstė, kad galbūt Klastūnyne jam nėra vieta ir paskirstymo kepurė per visą savo laiką pagaliau suklydo.
Visgi mintyse sukirbėjo viena teorija, kuri galbūt ir galėtų pateisinti jo atsiradimą Klastūnyne - įsitikinimai ir tradicijos. Klastuolis buvo gana konservatyvių pažiūrų, kurios ėjo karta iš kartos jo šeimoje. Jis nekentė žiobarų ne dėl to, kad jie žmonės, tačiau dėl to, kad jie nori būti burtininkais. Jo įsitikinimu, burtininkai ir žiobarai yra atskiri, todėl taip ir turėtų likti. Juk kam maišyti žiobarišką kraują su burtininkų krauju - jo įsitikinimu taip netenkama magijos prasmė, kuri Zwei buvo šventa.
Tačiau jo apmąstymus trumpam sustabdo mažas artėjantis, niekur nusukti neketinantis siluetas. Jis vis labiau artinasi - pirmiausia išryškėja švelnūs kaštoniai plaukai, ryškios raudonos lūpos ir galiausiai klastuolio pusėn pažvelgia žalsvos žvitrios akys. Zwei pastebėjo, kad mergina lyg ir sekundę buvo sustojusi, galbūt norėjo keliauti kitur, galbūt vyti jaunuolį iš šios vietos, tačiau galiausiai prisėdo šalia po medžiu. Karingai prisėdo lyg ką tik užkariavusi teritoriją, ir klastuolis neturėjo jokios kitos išeities, tik paklusti ir nieko nesakyti.
Ji sėdėjo greta, todėl Zwei teko žiūrėti ir į pilį, ir į ją vienu metu - naudotis visagalia periferija. Mat jis nežino, su kokiais kėslais čia atėjo ši mergina, todėl jis priverstas buvo stebėti kiekvieną jos judesį. Visgi ši šiek tiek komiška situacija maloniai nustebino vaikiną, jis šiek tiek primerkė akis ir švelniai šyptelėjo. Tai buvo pirmas kartas per šiuos beveik pasibaigusius mokslo metus klastuolio veidą aplankė nuoširdus šypsnis veide.
Ir taip, ta mergina klastuoliui pasirodė itin matyta. Vienas iš tų žmonių, kuris išsiskyrė visoje maišalynėje burtininkų, magijos ir apskritai viso chaoso. Ar ji ir buvo chaosas? Čia klausimas, į kurį atsakys tik laikas.
- Galiu tik pasakyti, kad esi visai neblogai įvaldžiusi Rennervate kerą. - šyptelėjo klastuolis bandydamas ištraukti nepažįstamąją iš jos minčių pasaulio, - Patekti į transfigūracijos žaidimą irgi pavyko tau iš kart, ne kaip didžiajai daliai jaunimo ten, kurie galvoja, kad moka ir kerus, ir transfigūraciją. Įdomu, kaip pačiame žaidime sekėsi.
Vaikinas taip tiesiai ir nepažiūrėjo į atklydusią merginą, tačiau stebėjo kiekvieną jos judesį periferiniu regėjimu.

Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 26, 2022, 06:06:10 pm
Meghan mintys, prieš jos valią, nunešė ją į Kalėdų atostogas, kuomet ji grįžo pas Quentin, tačiau jo namus rado tuščius. Be jokio raštelio. Be jokio perspėjimo, kad jo ten nebus. Ji taip ir nežinojo, kas nutiko jos globėjui. Žinojo tik tiek, kad šią vasarą ji neturėjo pas ką sugrįžti. Tačiau reikėjo kažkaip išgyventi šiuos metus, nes kitais ji bus pilnametė, o tada jau velniop visus ir viską.
Vis dėlto, kad ir kokia nepriklausoma švilpiukė atrodė, ji ilgėjosi artumo. Ilgėjosi Quentin. Prieš akis iškilus jo veidui, merginos krūtinę nuvėrė tikras, fizinis skausmas. Tai, greičiausiai, pasimatė ir jos veide. Susivokusi Meghan kaip mat iš savo veido ištrynė skausmą ir ilgesį tikėdamasi, kad šalimais sėdintis tamsiaplaukis to nepastebėjo.
Akies krašteliu Meghan užfiksavo vaikino šypseną. Tai nebuvo plati juoko šypsena, veikiau nedidelis nuoširdus šyptelėjimas, tačiau jis tarsi užbaigė tamsiaplaukio veidą. Rudaplaukė nenorėjo sau to pripažinti, tačiau vaikinas buvo gražus. O šypsenai išryškinus jo bruožus bei linksmu atspalviu nuspalvinus smaragdines akis... Ne.
Švilpiukė krestelėjo galvą, nuvydama tokias mintis šalin. Jau norėjo atsistoti ir mauti šalin, tolyn nuo šio neaiškaus vaikino, sukėlusio dar neaiškesnius jausmus merginoje. Jau pasirėmė rankomis, kad būtų patogiau atsistoti, tačiau tamsiaplaukis prabilo ir Meghan sustingo, klausydama kiekvieno žodžio. Net jo balsas buvo gražus. Tačiau žodžiai... ne visai. Mergina iš karto susigaudė, apie ką jis kalba ir tai ją suerzino. Štai, prašau, pasigerėkite. Ateini žmogus į dvi pamokas mokslo metų gale ir abejose esi stebimas kažkokio veikėjo, kurio tu gyvenime nemačiusi. Meghan žiojosi užsipulti jį, kokio velnio ją stebi pamokose, tačiau paskutinę sekundę susitvardė. Ramiai, nesuteik jam malonumo. Pirma reikia išsiaiškinti, kodėl jis sugalvojo, kad būtų gera veikla mane stebėti ir paskui dar apie tai pranešti.
- O man įdomu, iš kur tu tiek apie mane žinai, - atsisukdama į jį pranešė.
Pro Meghan akis nepraslydo tai, kad tamsiaplaukis į ją vis dar nepažvelgė, o žiūrėjo kažkur priešais save. Švilpiukė pritraukė kelius prie krūtinės ir nepatenkinta caktelėjo liežuviu.
- Jei jau kalbamės, gal nori bent jau į mane atsisukti? Suprantu, kad nesu pats įdomiausias žmogus, esantis čia, tačiau, kad jau sugalvojai mane užkalbinti, būtų maloniau, jei man nereiktų kalbėtis su tavo pakaušiu.
Meghan nutylėjo, kad, jei jie atsistotų, greičiausiai ji kalbėtųsi su jo krūtine, geriausiu atveju - kaklu, nes jis atrodė aukštas, o merginos ūgis sukosi apie metrą šešiasdešimt du.
Nubraukusi plaukus nuo peties (po velniais, reikia pagaliau juos nusikirpti!), Meghan žvelgė į vaikiną laukdama, kol jis ką nors atsakys ar bent jau atsisuks.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Zwei Eberhardt Rugpjūčio 27, 2022, 10:55:19 am
Zwei vis laviravo tarp dėmesio koncentracijos tai į Hogvartsą, tai į Meghan, vis jo periferija lakstė nuo vieno taikinio prie kito. Ir taip jis užkliudė kiek skausmo išpieštą merginos veidą, kuris suneramino klastuolį. Nelinkėjo jis nei vienam burtininkui skausmo - tačiau Zwei ir suvokė, kad visgi skausmas turi egzistuoti. Na, prisimink, kad neturi medicininių talentų, tai jeigu jau alps, tiesiog nepamiršk jos nugabenti iki ligoninės flango. Su fiziniu skausmu niekuo negaliu padėti, tačiau...
- Jeigu negerai jautiesi ir reikia palydos iki ligoninės flango, duok man žinoti. Palydėsiu. - Vis žiūrėdamas į pilį kalbėjo jaunuolis. - Ir patarimas iš karto, nebandyk apsimesti, kad jautiesi geriau nei iš tikrųjų yra. Toks pasirodymas labai greitai gali užkrauti dar daugiau bėdos: arba tavo būklė bus dar blogesnė, arba tiesiog niekas neras ir bus dar blogiau.
Zwei vėl švelniai šyptelėjo, mat, kažkodėl gerai jautėsi merginos kompanijoje. Vaikinas nesuprato, kodėl jaučiasi ir ramiai, ir tuo pačiu metu krečia šioks toks drebuliukas. Visgi vasara, dar vėsiai rudens šilko skarai nebuvo valia kutenti odos. O ir saulė dar tik po truputėlį neskubėdama leidosi žemyn.
- Iš kur apie tave tiek žinau? Na, pasakiau tik du dalykus, iš dviejų pamokų, kuriose šiais metais tebuvau. Gana išsiskirianti burtininkė esi, net ir su uniforma, kurios tikslas teoriškai mus paversti visus lygiais.  Švilpynė, tiesa? - Vis dar nežiūrėdamas į Meghan pasakė vaikinas. - Jeigu imsiu visus mokslo metus kaip atspirties tašką, o viską, ką išvardinau tėra dvi varganos pamokos, tai apie tave ne tiek daug ir žinau. Bet visada stebiu, kas aplink mane vyksta.
Zwei balsas skambėjo labai ramiai, išlaikytai, su kiekvienu sakiniu stengėsi nepamesti logikos ir faktų, kurie jam buvo itin svarbi gyvenimo dalis. Logika, įvairūs dėsniai padeda jaunuoliui mąstyti gyvenime aiškiai ir nesivelti į bereikalingas intrigas, o svarbiausia, neleidžia švaistyti energijos.
Jaunuolis lyg vengė pasižiūrėti į švilpiukės link. Charizmatiškas vaikinas paprastai nesibodėjo žvelgti veriančiu žvilgsniu į kiekvieną burtininką, ar žiobarą, tačiau visa charizma tebuvo kaukė, kuri slėpė ganėtinai ramią vaikino natūrą.
Ir taip. Aplink šią merginą Zwei nenorėjo rodyti nei charizmos, nei šmaikščių tuščių frazių. Pats nežinojo, kodėl, tačiau Meghan jis nenorėjo užkloti charizmos skara ir taip užliūliuoti. Retai su kuo vaikinas buvo toks, koks yra dabar.
Išgirdęs merginos repliką dėl to, kad nežiūri jis jai į akis, Zwei šiek tiek nuraudo. Taip, ji turėjo itin gerą pastebėjimą, nes ne tik, kad yra priimtina žiūrėti kitam asmeniui į akis, tačiau ir didelė etiketo dalis. Jis vėl nežymiai šyptelėjo, nes ne kiekvienas burtininkas turi pakankamai drąsos pasakyti visa tai į akis.
Tačiau Zwei nusprendė išmėginti merginą ir veriančiai žaliomis akimis pažvelgė į švilpiukę, kuri sėdėjo šalimais:
- Na, čia per daug susireikšmini. - nepiktai žodžiais krimstelėjo vaikinas, žiūrėdamas tiesiai į jos žalias akis - Nebuvau į tave atsisukęs nes tiesiog šalia tavęs jaučiuosi gerai ir nejaučiu pavojaus. Priimk tai kaip komplimentą.
Vaikino akys atrodė šiek tiek pavargusios, tačiau po truputį jas aplankė maža džiugesio kibirštėlė. O ji turi daug grožio. Atsargiai, Zwei, nes labai greitai gali pasikabinti ant šios burtininkės meškerės, o po to jau bėdos bėdelės prasideda.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 27, 2022, 01:09:48 pm
Papūtė vėjas. Rodėsi, kad Meghan plaukų sutaršymas kas kartą, kai tik ji išeidavo į kiemą, buvo jo garbės reikalas. Mergina atsispyrė pagundai užversti akis ir nusibraukė plaukus nuo veido.
Vaikinas vis dar į ją nebuvo atsisukęs, tačiau kažkokiu būdu jis pastebėjo trumpą rudaplaukės skausmo akimirką, sukeltą prisiminimų. Švilpiukė mintyse nusikeikė. Jau norėjo atrėžti, kad jai viskas gerai, tačiau tolimesni jo žodžiai ją užčiaupė. O dar ta mažytė šypsenėlė, kuri, greičiausiai, buvo skirta jai... Meghan pajuto, kad nenori jam meluoti. Tačiau ilgametė patirtis neleido jai sakyti, kaip iš tiesų jaučiasi. Todėl teko pasitenkinti paprastu atsakymu:
- Nekalbėk apie tokius dalykus ir man nereikės meluoti.
Saulė po truputėlį leidosi ir rudaplaukė pagavo save žiūrint į vaikino plaukus, kuriuose žaidė geltoni ir auksiniai spinduliai. Vos tai suprato, mergina nukreipė savo žvilgsnį į Hogvartsą. Tamsiaplaukis kaip tik tuo metu pradėjo kalbėti, kas leido Meghan pamiršti tai, ką ką tik padarė.
Komentaras apie uniformą iššaukė švilpiukėje jausmus, kuriems ji neturėjo pavadinimo. Jie buvo merginai nepažįstami ir visai nepatiko. Tad teko griebtis vienintelio žinomo būdo jausmams valdyti tokiais atvejais - reikėjo kalbėti. 
- Švilpynė, - patvirtino. - Sakai, buvai tose pačiose dvejose pamokose. Keistas sutapimas, ką? - linksmai nusišaipė mergina, tačiau jos akys blizgėjo, duodamos suprasti, kad tai tikrai nėra patyčios.
Rudaplaukė labai įtemptai pabandė prisiminti tas pamokas, ieškodama jose tamsiaplaukio veido. Herbologijoje buvo beviltiška - Meghan iš ten prisiminė tik kalną augalų, o juk ji pamokos gale dar nualpo. Tačiau transgūracijoje...
- Tu esi iš Klastūnyno, - paskelbė kaip faktą, tačiau labai neužtikrintu tonu. Pabandė iš atminties ištraukti ir vardą, tačiau greitai pasidavė. - Atleisk, tačiau vardo tikrai neprisiminsiu. Aš neprisimenu net kurią valandą būna tiekiamas maistas. Gana neįprasta kaip švilpei, ar ne?
Meghan neprisiminė, kada paskutinį kartą tiek kalbėjo ne su Dori, o su kažkuo kitu. Suvokusi tai rudaplaukė raustelėjo ir nutilo. Tas tamsiaplaukis vaikinas leido jai pasijausti... savimi. Šalia jo mergina nenorėjo dėtis nė vienos iš savo įprastų kaukių. Gal tai buvo rizikinga ir pavojinga, tačiau rizika ir pavojus buvo nuolatinai Meghan gyvenimo palydovai. Tad kodėl gi nesurizikavus dar kartą?
Sulig ta mintimi vaikinas atsisuko į ją ir jo žalios akys įsmigo į rudaplaukės. Tą vieną akimirką Meghan galėjo prisiekti, kad pamiršo, kaip kvėpuoti. Jo akyse tilpo viskas ir kartu niekas. Jos buvo paviršutiniškos, bet kartu ir tokios gilios. O jų žalumas... švilpiukė gyvenime nepažinojo nė vieno žmogaus, neskaitant jos pačios, kuris turėtų žalias akis. Vaikino žvilgsnis taip išmušė iš vėžių, kad šmaikštus atsikirtimas į jo žodžius užstrigo gerklėje. Neištvėrusi Meghan nusuko žvilgsnį.
Kai jau galėjo blaiviai mąstyti, ji apgalvojo vaikino žodžius. Keista, tačiau ji šalia jo jautėsi lygiai taip pat. Bet dabar mergina nenorėjo apie tai galvoti. Reikėjo kur nors nusukti kalbą. Ir greitai.
- Na, tai gal papasakosi, kokie vėjai atpūtė tave čia šį vakarą? - stengėsi, kad balsas nuskambėtų ramiai ir nerūpestingai, tačiau nebuvo tikra, kad jai tai pavyko.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Zwei Eberhardt Rugpjūčio 28, 2022, 09:20:13 pm
Vėjas nepraėjo ir po Zwei. Jis šiugždeno vaikino galvos plaukus, švelniai lietė odą, kruopščiai išbučiavo ir vaikino kiek įraudusius skruostus. Vaikinui patiko šis gaivus vakarėjantis vėjas, atvėsinantis visą kūną nuo įkaitusios saulės.
Visgi klastuoliui darėsi savotiškai neramu, ar ši nepažįstamoji jaučiasi gerai ir ar  jau laikas reaguoti ir tempti ją iki ligoninės flango, ar tai tik trumpalaikis dalykas.
- Na, meluosi ne tik man, bet ir pati sau. Suprantu, manęs nepažįsti, greičiausiai nori apsaugoti save ir tai visiškai normalu. Aš tavo vietoj daryčiau lygiai tą patį. Tačiau jeigu meluosi pati sau, įsikiši pagalius į ratus pati sau. Tai tiesiog, jeigu jautiesi negerai, bent jau iš fizinės pusės, visai dėkingas būčiaum jeigu apie tai praneštum: nesu geriausias hileris ir niekada gyvenime juo nebūsiu, todėl visai būtų smagu, kad pirmą mūsų pažinties dieną nenumirtum. - vaikinas paskutinį sakinį ištarė su draugiška ironijos gaidele. - Juk tu irgi greičiausiai nenorėtum, kad pirmą pažinties dieną vartyčiausi iš epilepsijos ar kito kokio velnio. Na, bet visokių burtininkų pasitaiko.
Vaikinas nustebo, kad ne jis vienas buvo toks burtininkus, kuris nėjo į pamokas. Tačiau jam smalsu buvo, kas nutiko šios merginos gyvenime, kad ji tiesiog nėjo į pamokas. O taip pat smalsu buvo. kaip ji sugebėso susitvarkyti su egzaminais.
- O, tu irgi tik tose dviejose pamokose tebuvai? Įdomu kodėl. - pasmalsavo jaunuolis.
Tolumoje jis pamatė, kad jo sesuo su keliomis klastuolėmis jau keliauja į pilį. Tai privertė Zwei plačiau nusišypsoti, nes jis itin rūpinosi ir saugojo savo jaunėlę seserį nuo pasaulio negandų. Bent jau manė, kad kolkas jai tiesiog reikia koncentruotis į mokslus. Juk jis iš esmės tik dėl jos visus metus praktiškai nesirodė Hogvartse, rūpinosi abiem tėvais vien tam, kad jaunėlė galėtų toliau keliauti magijos pasaulio keliu.
- Taip, esu iš Klastūnyno, galima sakyti šlykščiausio koledžo, kur renkasi patys baisiausi sadistai, būsimi psichopatai ir visa kita Magijos pasaulio saldžiausia ir šiurpiausia grietinėlė - nusijuokė Zwei. - Kaip sakoma, galbūt nebe reikalo šis koledžas turi savo vardą, nežinau. Įdomu, ar nusipurtysi ir bėgsi nuo manęs kaip nuo didžiausio menkystos, kuris gali vaikščioti šia žeme.
Vaikinas savotiškai jautė, kad prie šios nepažįstamosios gali pasakyti viską, jas dedasi jo galvoje. Tiesiog jis nuoširdžiai norėjo sužinoti apie ją daugiau, tačiau jis praktiškai laidojo visą šį pasibendravimą, nes jis klastuolis. Ir laukiam reakcijos iš šios merginos, kada patvirtinsiu, kad esu klastuolis. Greičiausiai nė neatsisuks ir pabėgs, visi jie taip vengia klastuolių. Tačiau nebe reikalo. Didžioji jų dalis, tiesiog išpuikę, stereotipų besilankantys nevykėliai nesugebantys mąstyti į priekį. Zwei nuoširdžiai norėjo, kad ši mergina nepabėgtų ir nors dar minutę pabūtų kartu.
Meghan nusisukus, jaunuoliui lyg saulė pasislėpė už debesies. Jos akys buvo tokios šildančios, žvilgnis intriguojantis, žvitrus, gūvus. Klastuolis norėtų į tas smaragdines akis žiūrėti kiaurą dieną.
- Nejaugi mano žvilgsnis toks baisus, jog privertė tave nusisukti. - sukikeno Zwei.
Švilpiukės užduotas klausimas privertė jaunuolį šiek tiekk sugrįšti į tai, kur jis murkdėsi šiuos visus metus - šeimos tragedija, praleisti vieneri metai į niekur.
- Na, čia jau visos knygos reikėtų. Mane  ši vieta tiesiog ramina. Ir čia atėjau susitaikyti su savimi, susitaikyti su tuo, ką praėjau per šiuos metus. Tiksliau beveik neturėjau nei vieno iš tėvų, bent jau dabar. Todėl likau kartoti kursą. Įsivaizduoji, klastuolis, kartojantis kursą. Kaip sakoma, neblogas smūgis žemiau juostos savimeilei, savigarbai, prestižui ir visam kitam, kam tik įmanoma. Taip kad atėjau čia kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis burtininkas priimti visą tai ir apmąstyti, kas manęs čia laukia. Ir tada pasirodei tu... - jaunuoliui pastrigo žodžiai, nes jis pabijojo, pasakyti kaip iš tikrųjų jaučiasi. Ir taip manė, kad per daug pasakė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 29, 2022, 12:30:27 am
Vaikinas vis dar nepaleido temos apie keliavimą į ligoninę. Dabar paaiškėjo, kad jis tiesiog klaidingai interpretavo merginos skausmo išraišką - ji buvo dėl emocinio skausmo, o jis pagalvojo, kad dėl fizinio. Meghan užvertė akis.
- Gali nesijaudinti, šiame pasaulyje esu ne pirmą dieną ir ketinu dar šiek tiek čia pabūti. - išspaudė šypseną. - Ir nesirūpink, jokia fizinė liga manęs nekankina.
Tamsiaplaukiui užsiminus apie hipotetinę galimybę, kad jis sirgtų, Meghan reakcija buvo visai ne tokia, kokia jai būtų patikusi. Tiksliau, ji suprato, kad jai rūpi. Ji suprato nenorinti, kad nepažįstamajam kas nors nutiktų. O iki šiol kitų žmonių (kurie nebuvo Dori) savijauta rūpėjo panašiai tiek, kiek aukštakulnių išpardavimai (tai yra, nerūpėjo visiškai). Teko vėl griebtis senos geros kalbėjimo (šiuo atveju - klausymo) technikos.
Būdas, kuriuo klastuolis atsiliepė apie savo koledžą, suglumino Meghan. Dar negirdėjo jokio klastuolio taip apibūdinant Klastūnyno. Taip, šis koledžas turėjo labai ryškią etiketę, tačiau mergina buvo įsitikinusi, kad dauguma burtininkų į tai nebekreipė dėmesio, ypač kai įtampa tarp Grifų Gūžtos ir Klastūnyno nukrito. O vaikinas kalbėjo... beveik didžiuodamasis. Ar bent jau taip atrodė rudaplaukei. Ji nebuvo visiškai tikra.
Paskutinis jo sakinys galutinai išmušė ją iš vėžių. Dar kiek, ir tai taps nuolatine būsena. Po velniais, Pritz, susiimk.
Mergina trumpam priglaudė kaktą prie sulenkto, prie krūtinės pritrauko kelio, padarydama plaukų uždangą tarp savęs ir vaikino. Kelis kartus giliai įkvėpusi ji atsitiesė.
- Nebėgsiu. - pranešė. - Bent jau kol kas. - Meghan akys blykstelėjo. - Nebent įrodysi esąs "didžiausia menkysta, kuris gali vaikščioti šia žeme".
Išgirdusi tamsiaplaukio komentarą, rudaplaukė vėl pakėlė akis, kad susidurtų su jo. Jo akys buvo dar gilesnės, jei tai buvo įmanoma. Lygiai po penkių sekundžių Meghan pasidavė.
- Ne, nebaisus. - švilpiukė sekundėlę sustojo apsvarstyti, ar verta sakyti, kas sukasi jos galvoje. Tačiau ji neturėjo ką prarasti. - Tiesiog, kai žiūriu į tavo akis, negaliu susikaupti ir suregzti prakeiktos rišlios minties.
Laimei, vaikinas beveik iš karto pradėjo pasakoti, kodėl jis čia ir rudaplaukė su džiaugsmu ėmė klausytis istorijos. Tačiau jam baigus Meghan ne visai įsivaizdavo, ką atsakyti.
- Užjaučiu dėl tėvų. Turbūt jie tau reiškia daug, jei dėl jų aukoji savo karjerą, savimeilę ir prestižą, - pabandė, kad tonas nuskambėtų kaip lengvas pasityčiojimas, tačiau tai labiau skambėjo kaip merginos lūpomis kalbantis kartėlis. Iš tiesų, taip ir buvo. - Atsiprašau, jei sutrukdžiau tavo vakarinius bandymus susitaikyti su savimi, - tęsė. - Galiu išeiti ir palikti tave gedėti savo palaidoto prestižo bei savimeilės.
Meghan juokavo, tačiau giliai širdyje vylėsi, kad vaikinas pasakys, kad ji gali likti. Drąsiausiose svajonėse - paprašys likti. Rizikuodama mergina vėl pakėlė galvą ir susidūrė su jo smaragdinėmis akimis. Žvelgdama į jas ji jautėsi taip, tarsi skęstų, tačiau tai buvo... atgaiva. Gal net palaima. Paskęsti kur nors, kur nebijojai. Paskęsti savo noru. Paskęsti nebijant mirties. Paskęsti žinant, kad šalia yra kažkas, kas gali tave ištraukti. Juk tai ir yra, ko kiekvienas nori, ar ne?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 24, 2023, 09:32:17 pm
Eliotas kažkur dingo. Na, ne kažkur. Jis kvietė eiti kartu ir patyrinėti pilį. Oliveris visai nenorėjo to daryti ir tikėjosi, kad brolis liks šalia. Deja, jam akivaizdžiai su Oliveriu buvo nuobodu, tad išėjo. Turbūt jau turi bent dešimt draugų, o štai tylesnis ir ramesnis dvynys liko kambaryje. Bandė skaityti vadovėlį, bet buvo pernelyg liūdna. Galiausiai išėjo ir pats. Pasiėmė pieštukus ir popieriaus. Žinojo, kad čia kažkur yra ežeras. Vylėsi, kad jis padės vėl piešti, nes per tas dvi savaites, kurias praleido Hogvartse, niekaip negalėjo grįžti prie šios veiklos. Per daug įspūdžių ir liūdesio.
Ilgokai žingsniavęs palei ežerą priėjo kažkokią kalvą. Kiek padvejojęs užlipo ir apsidairė. Čia buvo visai ramu. Turbūt niekas netrukdys pabūti vienam ir liūdėti. Išsitraukęs popierių atsisėdo ant žolės ir pradėjo svarstyti, ką piešti. Kadangi ir toliau tiesiog baisiai piešė akis, nevaizduos nei tėčio, nei mamos. Geriau pabandyti nupiešti Hogvartsą, kuris iš čia atrodė labai gražiai. Taigi pridėjo pieštuką prie popieriaus, bet piešti taip ir nepradėjo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 25, 2023, 03:13:38 pm
Sevirina džiaugėsi grįžus atgal į hogvartsą. Pagaliau jai neteks būti vienai ir galės bendrauti su kitais mokiniais. Visgi grįžus po vėl daug įspūdžių mergaitė norėjo vis vien šiek tiek prasiblaškyti todėl nusprendė viena išeiti pasivaikščioti.
Išėjusi iš pilies pasuko link ežero ir planavo jį apeiti. Nemažai ėjusi švilpė pamatė kalvą ant kurios taip pat norėjo užlipti. Užlipus ant kalvos pamatė berniuką. Jis buvo vienas ir neatrodė labai linksmas. Kiek matė Sevirina jis turėjo piešimo priemones. Antrakursei patiko piešti ypač kai neturėdavo ką veikti ir būdavo viena. Mergaitė priėjo prie berniuko ir atsisėdo.
  - Labas, žadi piešti? - pasisveiko ir paklausė Sevirina.
Iš šios vietos matėsi gražus vaizdas kurį būtų faina nupiešti. Oho, gražu.         
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 25, 2023, 03:40:30 pm
Atrodo, tereikėjo pradėti brėžti liniją, ir piešinys atsiras pats. Deja, kaip tik pradėti Oliveris ir negalėjo. Taip ir liko sėdėti ir spoksoti į tą lapą. Dabar jautėsi dar blogiau. Būdamas namie neabejojo, kad Hogvartse pripieš naujų dalykų, kuriuos per Kalėdų atostogas galės parodyti mamai ir tėčiui. O jis visai nieko nebesugeba. Tai liūdino, ir berniukas jau turbūt būtų traukęs atgal į miegamąjį išsiverkti. Bet kažkas atsisėdo ir prakalbo. Oliveris sutrikęs žvilgtelėjo į mergaitę. Nežinojo nei jos vardo, nei nieko. Bet tai ir nestebino - jam nelemta susirasti draugų.
- Labas, - nedrąsiai atsiliepė, bet ką atsakyti į klausimą, nežinojo. Jis norėjo piešti, bet kad niekaip nesisekė to padaryti. Liūdnai vėl nuleido akis į tuščią lapą. - Būtų įdomu pavaizduoti Hogvartsą, - galiausiai pasakė. Eliotas čia paklaustų kokių penkių klausimų, bet Oliveris bijojo sakyti kažką daugiau. Ragino save paklausti mergaitės vardo. Ar pasidomėti, ar ji pati nepiešia. Bet net mintyse viskas skambėjo kvailai, tad berniukas taip ir liko tylėti, tik pastūmė popierių ir pieštukus arčiau jos. Jeigu norės, galės pabandyti nė neprašiusi.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 25, 2023, 04:19:24 pm
Sevirina galvojo, kad reikėtų pažadinti šį piešimo pomėgį ir hogvartse. Nors namie ji tikrai gražiai paišydavo deja hogvartse pasimiršdavo ir nepiešdavo. Savo lagamine turėjo atskirą skyriu piešimo priemonių, bet nei praeitais mokslo metais nei šiais, kad ir kiek mažai jų praėjo tų piešimo priemonių taip ir neišsiėmė.
  - Tikrai būtų įdomu. Gal nori kartu pabandyti? - paklausė švilpė.
Berniukas atrodė nedrąsiai. Pati Sevirina prisiminė laikus kai ir ji bijojo pradėti kalbėti, tačiau dabar viskas kitaip.
  - Aš Sevirina, - prisistatė mergaitė, - kuo tu vardu? - paklausė. Sevirinai norėjo tęsti pokalbį todėl klausinėjo paprastų klausimų.
  - Nemačiau tavęs praeitais metais tai tikriausiai būsi pirmam kurse, - kalbėjo mergaitė, - kaip tau čia, patinka?
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 25, 2023, 04:31:14 pm
Keistas tai buvo jausmas. Bendrauti be Elioto jam visada sekėsi sunkiai, o dabar brolis nežinia kur. Ką sakyti? Kaip elgtis? Tai visai nebuvo aišku, tad Oliveris norėjo skradžiai žemę prasmegti. Bet netrukus mergaitė pasiūlė labai jau įdomų dalyką.
- Tu pieši? - droviai paklausė, nors mielai būtų pradėjęs šokinėti iš džiaugsmo. Gal pagaliau rado kažką, kam patinka ne tik kvidičas ir nuotykiai? Labai norėjo pamatyti kokį nors mergaitės piešinį, bet nedrįso paprašyti parodyti. Dabar labai reikėjo būti bent šiek tiek panašesniam į brolį, deja, labai jau nesisekė.
- Man Hogvartse nesiseka piešti, - liūdnai pasakė Oliveris. Na, jam niekur nesisekė, ypač akys. Bet čia net ir pradėti nepavyko.
- Aš Oliveris, - neprieštaravo pateikti šios informacijos. Dabar atrodė keista, kad būtent jis pasiūlė Eliotui kada nors apsimesti vienas kitu. Toks pokštas visai nebeatrodė įdomus ir geras.
Mergaitė buvo kiek vyresnė, bet gal ji nesijuoks? Norėjosi su kažkuo pasidalinti jausmais, nors ir drovu bei netgi gėda tai daryti.
- Aš pirmame kurse. Ir aš noriu namo... - liūdnai pasakė. Pasidrovėjo prisipažinti, kad labiausiai pasiilgo mamos ir tėčio. Daugelis vaikų tikrai pradėtų juoktis. - Ar tu pirmame kurse nenorėjai grįžti namo?
Oliveris žvilgtelėjo į vienišą lapą. Ir vis tiek nepradėjo piešti. Norėjo verkti, bet prie mergaitės to tikrai nedarys.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 25, 2023, 05:06:22 pm
Sevirina norėjo susidraugauti su berniuku. Jis atrodė vienišas todėl tai dar labiau skatino mergaitę kalbėtis su berniuku. Sevirina norėjo būti pavyzdinga ir draugiška todėl stengėsi daryti viską, jog taip būtų.
  - Taip piešiu nors čia hogvartse mažiau, - apsidžiaugė mergaitė, kad ir berniukas paklausė jos, bet pati Sevirina dar nedrįso pilnai prisipažinti, jog ištikrųjų čia ji visiškai nepiešia.
  - Man irgi tiesa pasakius. Gal įkvėpimo trūksta ar laiko, - kalbėjo antrakursė, tačiau sustojo, kadangi šiek tiek prisimelavo. Laiko ji tikrai turėjo tik vis dar nesuprato kodėl vis gi čia jai taip ir nepavyksta piešti. Taip pat džiaugėsi, kad atsirado nors vienas panašumas su šiuo jaunuoju menininku. Ar bent jau taip manė Sevirina.
  - Malonu susipažinti Oliveri, - mandagiai tarė mergaitė. Oliveris buvo jaunesnis, bet tai nesustabdė Sevirinai bendrauti su juo. Juk ir ji buvo pirmakursė. Dėl šio supratimo švilpė galvojo, kad yra visai draugiška.
  - Na suprantu. Man irgi iš pradžių buvo sunkoka, bet po to įsivažiavau, - stengėsi patarti mergaitė, - manau ir tau po kiek laiko seksis geriau, o jei reikės visada gali kreiptis į mane pagalbos aš padėsiu. Na arba, kai šiaip norėsi pakalbėti.
Sevirina matė koks berniukas atrodė nuliūdęs todėl ji nusprendė kaip nors kitur nukreipti mintis.
  - Na gal pradedam piešti? - pasiūlė, - Ar esi ką nors panašaus piešęs? Turiu omeny pilį? - klausinėjo mergaitė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 25, 2023, 07:34:58 pm
Mergaitė nemažai šnekėjo, bet neatrodė įkyri. Tai kiek pataisė nuotaiką, nors visai nereiškė, kad Oliveris nebenorėjo namo. Labai norėjo viską aptarti su tėčiu ir apkabinti mamą. O jie buvo labai toli.
- Man nesiseka, nes liūdna, - paatviravo. Ką gali žinoti, gal pasisakius šiek tiek palengvės? Be to, Sevirina ir jis turi kažką bendro, tad su ja tikrai turėtų būti paprasčiau pradėti piešti.
- O tu turi draugų? - pasidomėjo Oliveris. Nežinia, ar mergaitė supras, bet klausimas išdavė didžiausią jo baimę likti amžinai vienišam. Bet kaip jis gali būti vienišas, kai turi brolį dvynį?..
- Dažniausiai piešiu mamą ir tėtį, - droviai atsakė. - Bet mokytojas mokė mane piešti pilį. Iš nuotraukos.
Staiga susigėdo. Jo mama ir tėtis mokėsi Hogvartse, tačiau tiek jis, tiek broliai ir seserys nemažai žinojo apie žiobarišką pasaulį. Ar tai Sevirinai nepasirodys kvaila? Bet jo mama ir tėtis patys geriausi pasaulyje.
- Galime bandyti, - stengdamasis save raminti pratarė Oliveris. Išsitraukė dar vieną popieriaus lapą ir pilką pieštuką. Ištiesė juos Sevirinai. - Bet aš nemoku piešti...
Taip ir nepradėjęs to daryti berniukas susigūžė ir įsispoksojo į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 25, 2023, 10:17:28 pm
Sevirinai atrodė, kad berniukas įsidrąsino todėl toliau kalbėjo ir stengėsi toliau tęsti pokalbį, tačiau vis tiek neperlenkė lazdos. Jai buvo svarbu netik bendrauti, bet ir nesunervinti su per daug kalbėjimo.
  - Suprantu, kartais tikrai būna liūdna, - pritarė berniukui švilpė. Sevirinai kartais taip pat būdavo liūdnoka, tačiau dėl kitokių priežasčių negu jai atrodė dėl ko liūdi Oliveris.
  - Na turiu kelis, bet stengiuos susirasti daugiau, - pasakė mergaitė, - manau draugų niekada nebus per daug, o ir kuo daugiau tuo smagiau, - toliau kalbėjo ir bandė suprasti kodėl to klausia berniukas. Draugai kaip ir buvo Sevirinos tikslas atvykus čia. Ji būtent draugų ir norėjo susirasti, kad nebūtų vienai liūdna.
  - Įdomu, - tarė švilpė berniukui, - aš dažnai piešiu įvairius magiškus gyvūnus arba apylinkes magiškas, - kalbėjo mergaitė apie save. Jai nelabai sekėsi žmones piešti. Sevirina labiau piešdavo kas jai patikdavo tai yra gyvūnai bei augalai. Namuose savo kambaryje turi kaip ir albumą, kur yra daugumas jos piešinių. Vis tik mergaitė turėjo ne viena, bet du albumus. Antrasis yra su gyvūnų piešiniais kurie Sevirinai labai rūpėjo. Ji tuos piešinius kaip ir kolekcionavo todėl kiekvieno gyvūno piešimas buvo labai rimtas projektas. Tą gyvūną mergaitė norėjo nupiešti labai gražiai todėl tam skirdavo nemažai laiko.
Išgirdusi berniuko sutikimą Sevirina nieko neatsakė, bet viską rodanti pradėjo piešti pagrindą ir pačią pilį kuri iš pradžių neatrodė gerai, bet mergaitė tik stengėsi pasidaryti skečą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 26, 2023, 02:59:41 am
Sevirina pasirodė esanti supratinga ir draugiška. Oliveriui kaip tik to ir reikėjo. Tiesa, labai gali būti, kad po penkių minučių jai nusibos su juo būti, bet kol kas viskas gerai.
- Norėčiau rasti draugų, - prisipažino berniukas. Mielai būtų papasakojęs, kad žiobariškoje mokykloje nerado nė vieno, nes visiems labiau patiko energingas Eliotas. Čia gal bus kitaip. Bet viso šito Oliveris neišdrįso pasakyti.
Tai, kad Sevirina piešia magiškus gyvūnus ir apylinkes, leido spėti, kad ji iš burtininkų šeimos. Vadinasi, negalima per daug pasakoti apie tai, kad, pavyzdžiui, Eliotas mėgsta futbolą. Nors ši mergaitė draugiška, ji gali pradėti šaipytis. Geriau negriauti bendravimo.
Apie visa tai ir dar daugiau Oliveris mąstė spoksodamas į Hogvartsą. Vėliau mintys grįžo prie mamos ir tėčio. Ir to, kad jis jų labai pasiilgo. Gal vis dėlto nupiešti mamą? Nusiųstų piešinį su kitu laišku namo. Taip, turbūt tai geriausia idėja. Oliveris pasiruošė tai ir daryti, bet prieš tai žvilgtelėjo, kaip sekasi Sevirinai. Atrodė, kad jos piešimo stilius visai kitoks nei jo. Tai sudomino, bet Oliveris pasidrovėjo ką nors sakyti. Tiesiog tylomis stebėjo, kaip mergaitė piešia, o savo uždavinį nupiešti mamą, regis, visai pamiršo.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 26, 2023, 11:14:40 am
Sevirina iš tiesų mėgo aktyviai leisti laiką bei įvairius nuotykius, tačiau kartais jai taip pat patikdavo ir ramybė. Kažkur pasėdėti, pasivaikščioti, papiešti ką būtent šiuo metu ir darė mergaitė su Oliveriu. Sevirinai ne visada pavyksta išsėdėti ramiai piešiant, bet kai pilnai susikaupia tai darant jai viskas pavyksta. Piešiant hogvartsa antrakursė stengėsi susikaupti kas sekėsi gan neblogai, nes nebuvo jokių trikdžių, o dar šalia sėdėjo berniukas kuris taip pat žadėjo piešti.
  - Manau tikrai rasi, - tarė mergaitė, - dar yra begalybė laiko čia hogvartse todėl tikrai susirasi ir net neviena, - kalbėjo Sevirina. Ji taip pat norėjo susirasti draugu todėl ir pati laikėsi savo žodžių.
Švilpė pastebėjo, kad Oliveris nėra linkęs atvirauti, tačiau karts nuo karto pasisakydavo ką nors. Sevirina suprato, kad jie pažįstami gan neilgai todėl ir nereikia tikėtis daug, o visgi ji pati irgi nekalbėjo apie save daug. Na bet mergaitė buvo užtikrinta, kad su ja galima kalbėtis apie viską ir ji tikrai nesišaipys. Kartais matydavo kaip kiti vaikai vieni iš kitų šaipydavos, bet Sevirina į tai nesikišdavo, nes jai labai nepatiko patyčios ir šaipymasis.
Antrakursė toliau piešė pilį. Baigusi piešti skečą ėjo prie kontūrų. Piešė pilies kontūrus. Stengėsi išryškinti kiekviena hogvartso kampą kas sekėsi gan neblogai ir piešinys panašėjo į pilį ir į ne, bet kokią pilį, o į prieš vaikus stovintį hogvartsą. Sevirina žvilgtelėjo į Oliverio lapą. Nieko gero taip ir nepamatė, nes lapą buvo tuščias. Mergaitė susimąstė kodėl berniukas nepiešė.
  - Kodėl nepieši? - atsargiai pasidomėjo švilpė. Jai taip pat buvo įdomu kaip piešia Oliveris todėl taip pat ragino ir jį.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 27, 2023, 07:27:40 pm
Mergaitė jo nepažįsta, todėl ir sako, kad jis susiras draugų. Ji dar nežino, koks jis niekam tikęs ir kaip nemoka bendrauti. Bet kažkada sužinos, o tai ir buvo visų liūdniausia. Oliveris nuoširdžiai norėjo būti kažkam įdomus ir draugas, bet argi atsiras tokių žmonių? Visiems daug labiau patinka plepėti ir lįsti į nuotykius su Eliotu.
- Bet... Aš nuobodus, - sumurmėjo Sevirinai ir liūdnai nuleido akis. Jo tėtis tikrai ypatingas. Tik jis sugeba bendrauti ir leisti laiką kartu. Taip, tėtis pats geriausias.
Netrukus mergaitė pamatė, kad jis nieko nepiešia, ir Oliveris tirštai išraudo. Visai nenorėjo sakyti, kad Hogvartse negali piešti. Tada prasidės dar daugiau klausimų, ir galiausiai jis apsiverks.
- Nupiešiu mamą, - neatsakęs į klausimą pranešė berniukas ir galiausiai pieštuku bakstelėjo į popierių. Nežinojo, nuo ko pradėti, nors akivaizdu, kad tai nebus akys. Pasirinkęs plaukus Oliveris iš tiesų pradėjo piešti. Labai susikaupė ir visai negalvojo, kad šalia yra mergaitė, kuri galbūt mato, kaip klaikiai jis nemoka piešti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 27, 2023, 09:46:13 pm
Na Oliveris neatrodė vienas iš drąsiausių, bet Sevirina nenorėjo pasirodyti nemandagi ir tiesiog skatino bei  teigė, kad viskas bus gerai ir berniukas susiras draugų. Iš tiesų švilpiukė norėjo tikėti, kad jis susiras draugų. Hogvartse mokosi šitiek mokinių. Dėl šios priežasties Sevirina būtent ir manė, kad neįmanoma čia nesusirasti draugų. Žinoma reikia dėti ir pačiam pastangų.
  - Ne tiesa. Tu įdomus tik pats pradėk tuo tikėti, - pradėjo patarinėti Oliveriui mergaitė, - suprantu, kad kartais lyginantis su kitais vaikais gali pasirodyti, jog esi nuobodus, bet taip tikrai nėra, - kalbėjo iš savo patirties jaunoji ragana. Kartais ir jai pačiai pritrūkdavo pasitikėjimo savimi, bet ji stengdavosi. Stengdavosi daryti kiek gali daugiau, jog išeiti iš savo komforto zonos ką padaryti ne visada gali.
  - Gali piešti ką nori, - šyptelėjo Sevirina. Šiek tiek nusiminė, nes norėjo palyginti pilies piešinius, bet svarbiau buvo, kad pamatytų nors kokį berniuko piešinį. Antrakursė tęsė savo Hogvartso piešinį. Sekėsi gan puikiai ir ji dabar piešė detalės įvairiais matomas iš šios pusės. Tai buvo tikriausiai sunkiausia, bet suteikdavo piešiniui įdomumo ir paversdavo pilį vis labiau panašesnį į hogvartsą. Sustojus minutėlei piešti tiesiog pasižiūrėjo į piešinį savo. Suprato, kad dar laukia daug darbo ir detalių piešimo ir toliau šešėliuoti reikės, kad dar gražiau būtų. Dar pagalvojo ar spalvinti spalvotai pilį. Tai užtruktų dar daugiau laiko bei dar daugiau pastangų. Svarstė ar tiesiog daryti juodą baltą kas kaip piliai išeitų gan gražiai. Galvodama kaip daryti pasižiūrėjo į Oliverio pradėtą piešinį. Kolkas nesimatė puikiai kas yra nupiešta, bet bent berniukas piešė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 27, 2023, 10:09:53 pm
- Bet Eliotas daug įdomesnis, - liūdnai paprieštaravo Oliveris. Žinoma, neaiškino, kad broliui visai netrūksta mamos ir tėčio, kad jis nori ne namo, o nuotykių. Bet jeigu Sevirina su juo susipažintų, ir pati viską suprastų. Taip, ji visai draugiška, bet net ir geri žmonės labiau mėgsta brolį. Et, kad taip jam pavyktų būti panašesniam...
Atrodė, kad Sevirina piešia labai greitai. Žinoma, tėčio piešiniai gražesni, bet ir ši mergaitė mokėjo tai daryti. Oliveris stebėjo, kaip ji dirba, ir tik po kiek laiko prisiminė ir pats pradėjęs piešinį. Jis jau nuo pirmų brėžių buvo baisus. Atsiprašau, mama mintyse ištarė vienuolikmetis, bet grįžo prie piešimo. Pabaigęs plaukus perėjo prie veido. Jis buvo sunkiausia dalis, nes šalia nebuvo mamos. Be pavyzdžio piešti gerokai sunkiau. O jeigu mama įsižeis, kad jis taip baisiai ją pavaizdavo? Bet ne. Ji gera. Tikrai nepyks.
Ilgokai dailinęs veido bruožus norėjo pradėti akis, bet tai baisiausia dalis. Jis taip ir neišmoko piešti akių. Vietoj to žvilgtelėjo į Sevirinos piešinį.
- Gražu, - droviai pagyrė. Tikrai gražus piešinys, bet savojo Oliveris rodyti nenorėjo. Laikė rankas taip, kad tarsi netyčia uždengtų jo lapą. Labai pasiilgo mamos, reikėtų, kad ji būtų šalia ir papozuotų. Bet jos berniukas nepamatys dar ilgus mėnesius. Vėl pasidarė liūdna, ir Oliveris numetęs pieštuką įsispoksojo į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 30, 2023, 04:14:49 pm
  - Kas yra Eliotas? - paklausė Sevirina. Tokio berniuko ji dar nėra mačius todėl susidomėjo. Mergaitė jo nežinojo todėl taip nemanė. Oliveris su kuriuo ką tik susipažino atrodė pakankamai įdomus. Švilpei net keista buvo kaip gali būti vienas žmogus įdomus, o kitas ne.
Sevirinai patiko jos piešinys nors buvo dar nebaigtas. Pamatė mergaitė, kad visai greitai piešia pasilyginus su Oliveriu todėl šiek tiek stengėsi lėčiau viską daryti. Norėjo, jog berniukas nejaustu spaudimo ir taip pat gražiai nupieštų savo pasirinktą piešinį. Sevirina toliau apsimetė piešdama, kad galėtų žiūrėti kaip sekasi pirmakursiui, o ir neatrodytų, jog ji nieko nedaro.
  - Ačiū, - padėkojo už pagyrimą, - tavo irgi gražus piešinys, - taip pat tarė antrakursė. Ji matė, kad Oliveris stengiasi iš visų jėgų nupiešti mamą. Tikriausiai jis labai myli savo mamą, o mama jį. Pasisekė. Aš irgi norėčiau turėti tokią gerą šeimą.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 02, 2023, 04:11:19 am
Kažkodėl tai, kad Sevirina nepažinojo Elioto, nustebino. Bet Oliveris nepraleido progos išdidžiai pasakyti:
- Eliotas yra mano brolis dvynys. Jis irgi mokosi Klastūnyne.
Kažkodėl prisiminė piešinį, kuriame pavaizduoti jie abu. Tada brolis jo nekentė, ir piešti buvo labai sunku. Turbūt reikės kada pabandyti dar kartą.
Sevirinai pagyrus jo piešinį Oliveris suprato: ji taip sako iš mandagumo. Portretas tikrai buvo baisus, be to, šita mergaitė nėra mačiusi mamos. Ji nežino, kokia mama iš tiesų graži. Bet apie visa tai berniukas nieko nesakė, tik nuleido galvą. Pajuto raustantis. Tai nepatiko, bet vis geriau nei ašarojančios akys.
- Aš pasiilgau mamos ir tėčio, - liūdnai sumurmėjo Oliveris ir vėl paėmė pieštuką. Reikėjo pagaliau nupiešti akis, bet tai buvo baisu. Vietoj to atsisuko į Seviriną ir pasiūlė:
- Aš turiu spalvotų pieštukų. Gal nori jais nuspalvinti piešinį? Bet gražus ir juodai baltas, tad kaip nori. Aš tik pasiūliau...
Pasijuto prasikaltęs. Dabar Sevirina pagalvos, kad jam nepatinka piešinys, ir pabėgs. Šį kartą jis jau ne išraudo. Šįkart akyse susikaupė ašaros, ir dvi iš jų nutekėjo skruostais žemyn.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 02, 2023, 11:10:43 am
Berniuko žodžiai šiek tiek nuliūdino Seviriną, bet ji to neišreiškė. Nebuvo čia nieko liūdno, bet pati švilpiukė norėjo turėti brolį arba sesę, tačiau jau susitaikė, kad neturės. Ir kiekvieną kartą, kai kažkas užsimina apie tai mergaitė nuliūsta nors ir nėra nieko liūdno.
  - Pasisekė. Aš neturiu nei brolio ar sesės, bet labai norėčiau tai džiaukis, - tarė Sevirina.
Antrakursė neklausinėjo šiaip tėvų kodėl mergaitė neturi nieko, bet jai visada būdavo įdomu. Kodėl jie sukūrė mane vieną, bet negalėjo suteikti nei brolio ar sesės. Sevirina tikėjo, kad taip gyvenimas būtų įdomesnis, bet deja.
Mergaitė tylėjo matanti, kad neišėjo pagirti piešinio. Berniukas atrodė lyg raustantis, bet ar tikrai Sevirina to pasakyti negalėjo. Mckenna norėjo ką nors pasakyti, bet nepavyko išspausti nė vieno žodžio. Kvailė. Ačiū Dievui šią nejaukia situacija praskaidrino pats Oliveris. Mergaitė išgirdo ką jis ten murmėjo.
  - Tikriausiai jie labai geri, kad taip jų pasiilgai, - nuleidusi galvą kalbėjo Sevirina, - maniškiai niekada nebuvo tokie, kaip dauguma tėvų, kuriuos matydavau. Jie nežaidė su manim, nekalbėjo. - vos nesusigraudinusi kalbėjo toliau.
  - Na, bet kada galėsim pratęsti piešimą susitikus kitą kartą ir tada galėsiu nupiešti pilį su spalvotais pieštukais, bet šį kart manau man patinka ir gerai gaunasi juodą baltą, - šyptelėjo Sevirina tikėdamasi, jog Oliveris neįsižeidė. Nors ir stengėsi kalbėti gražiai, bet nepavyko, nes po jos žodžių ant berniuko skruostų matėsi porą ašarų. Antrakursė susigėdo, kad pravirkdė berniuką. Jautėsi blogai.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 03, 2023, 03:13:48 am
Didelėje šeimoje augančiam berniukui buvo sunku suprasti, kaip galima neturėti nei sesės, nei brolio. Sevirina aiškiai irgi norėjo turėti, bet jai nepasisekė. Oliveris labai norėjo kai ką pasakyti, bet ilgai nesiryžo. Atrodė, kad taip dar labiau įskaudins ar įžeis. Galiausiai nutarė pabandyti:
- Aš labai džiaugiuosi. Ir mūsų daug. Eliotas, aš, Miriam, Hannah, David ir Ezra. Ir bus dar vienas. Ir... Broliukas, kurio niekada nepamatysime.
Ištaręs paskutinį sakinį Oliveris įsitempė. Be reikalo paminėjo mirusį broliuką. Mintys apie jį visada skaudindavo, o šis susitikimas ir taip nelengvas. Nurijęs seilę berniukas norėjo grįžti prie piešinio, bet nuotaika buvo sugadinta. Ir jis, tikras nevykėlis, padarė tą pats.
- Mano mama ir tėtis yra patys geriausi. Jie mums skiria daug laiko ir labai mus myli, - patvirtino Oliveris. Galvodamas apie šeimos narius šiek tiek pralinksmėjo. Piešinys gulėjo pamirštas. - O kodėl tavo mama ir tėtis nežaidė su tavimi? Man labiausiai patinka piešti ir kalbėtis su tėčiu.
Susigėdęs nutilo. Sevirina turbūt pamanys, kad jis tikras mažvaikis. Dabar jau tikrai pabėgs. Jai pasakius, kad spalvotų pieštukų nereikia, tik linktelėjo ir skubiai nusišluostė ašaras. Nežinojo, ar ji pastebėjo, bet neabejojo ką tik apsikvailinęs prieš bendramokslę, kuri galbūt galėtų tapti drauge.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 03, 2023, 06:10:45 pm
Kartais Sevirina bandė įsivaizduoti, jog ji turi didelę šeimą. Turi daug brolių, sesių. Deja grįžtant į realybę ji vis tiek būdavo viena. Todėl Hogvartse ir jausdavosi, kaip namie. Čia bent draugų ji turėjo.
  - Na tikrai pasisekė, - džiaugėsi dėl Oliverio mergaitė, bet šiek tiek ir pavydėjo. Išgirdusi apie broliuką, kurio niekada nepamatys Sevirina norėjo paklausti kodėl, bet susiprato, jog tai jautri tema todėl patylėjo. Prarasti šeimos narį yra dar liūdniau negu jo neturėti.
  - Na tada tikrai jie geri, - pritarė antrakursė berniukui. Matėsi, kaip svyravo Oliverio emocijos, bet pasitaisė kalbant apie tėvus. Nors tuo tarpu Sevirina ne itin gerai jautėsi emociškai. Draugo šeima buvo gera todėl ir apie ją viskas buvo gerai kalbant, tačiau kai pokalbis pasisukdavo mergaitės šeimos link švilpei tai ne itin patiko. Bet ji stengėsi išlikti tvirta ir per daug liūdesio neparodyti.
  - Jie tiesiog yra labai rimti žmonės. Daug dirba ir neturi laiko žaidimams, - kalbėjo Sevirina ir tai buvo tiesa. Žaidė ji tikrai nedaug nors mėgdavo tai daryti ypač, kai buvo jaunesnė. Kai išgirdo apie Oliverio ir jo tėčio santykius pamatė, kaip berniukas susigėdo. Nelabai suprato kodėl. Mergaitė džiaugėsi už draugą. Smagu yra gerai praleisti laiką su tėvais ir to gėdytis nereikia. Vietoj šios nejaukios tylos Sevirina grįžo prie piešimo.
  - Tau puikiai sekasi! - pagyrė draugo piešinį kiek jis buvo nupiešęs, - gražus portretas ir manau bus dar gražiau, kai pabaigsi, - toliau kalbėjo Mckenna ir grįžo prie savo piešinio. Toliau dailino pilį ir piešė detales.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 05, 2023, 09:45:14 pm
Taip, Oliveris neabejojo turintis pačią geriausią šeimą visame pasaulyje. Nepaisant to, vis tiek buvo šiek tiek baisu, kad kiti gali iš to šaipytis. Eliotas irgi myli šeimos narius, bet tikrai tiek daug apie juos nekalbėtų. Apie ką jis bendrautų su Sevirina? Turbūt klausinėtų, kaip rasti visokius slaptus tunelius ir praėjimus. Per praėjusius metus ji galėjo rasti daugybę įdomių dalykų.
- Mano tėtis anksčiau dažnai išvažiuodavo. Bet dabar jis nori dažniau būti su mumis ir nebeišvažiuoja. Labai jo pasiilgdavau. Kartais nebūdavo namie kelias savaites, - ryžosi pasisakyti Oliveris. Prisiminė dviejų savaičių pragarą, kol mama ir Eliotas buvo Amerikoje. Bet apie tai neužsiminė. Vietoj to pasakė: - Bet jis vis tiek randa laiko. Gal tavo mama ir tėtis nepagalvoja, kad tu nori su jais žaisti.
Buvo gaila, kad maloni mergaitė negauna daug dėmesio iš tėvų. Jai namie turbūt liūdna, o štai jis pats visada turi kompaniją. Pasiilgau Miriam ir mažųjų. Ir mamos su tėčiu liūdnai kalbėjo su savimi mintyse, bet netrukus teko tirštai išrausti. Sevirina jį pagyrė, nors pačiam piešinys atrodė baisus.
- Mama daug gražesnė, - droviai ištarė Oliveris ir pagaliau ryžosi pradėti piešti akis.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 07, 2023, 09:27:03 pm
Na, bet šiais metais buvo kitaip. Nors Sevirina ir neužsiminė, bet jos pusseserė pradėjo eiti į hogvartsą todėl buvo linksmiau. Tai pasakyti prieš tai pamiršo mergaitė, bet prisiminusi ruošėsi pasakyti. Bet prieš tai išklausė ir Oliverio, kuris taip pat dalinosi informacija apie savo šeimą.
  - Mano tėvai irgi būdavo išvažiuodavo kartu dirbti ir negrįžo irgi apie dvi savaites todėl turėjau likti viena tam dvare, - kalbėjo Sevirina apie tą baisiausią kartą, kai niekas negalėdavo pasilikti su ja ir turėdavo likti viena. Tas dvaras buvo jos namai, bet visvien pasilikti jame vienai nebuvo labai smagu. - Na kartais tokiose situacijose su manim likdavo dėdė, kai buvo gyvas, - tęsė antrakursė. Nebuvo užtikrinta kodėl pasakė antrą sakinio dalį. Jos dėdė mergaitei visai patiko, bet, kai jis mirė buvo liūdna.
  - Na, bet dabar jo dukra mano pusseserė mokosi hogvartse pirmam kurse tai irgi nėra taip liūdna, - pasigyrė nesusitramdžiusi Sevirina. Jai būtinai reikėjo pasakyti apie nuostabiausia dalyką aplankiusį šviesiaplaukės gyvenimą.
Gan nemažai pakalbėjusi grįžo prie beveik gatavo piešinio. Pilis tikrai atrodė neblogai, bet vis dar dailino kas buvo į naudą. Hogvartsas vis gražėjo ir mergaitė svarstė ar reikėtų baigti su pilim ir piešti dar šalia esančias detales. Galvojusi dar pažvelgė į berniuko piešinį. Oliveris teigė, kad jo mama gražesnė ir Sevirina tikėjo, bet kaip nors motyvuoti piešti reikėjo. Deja toliau kaip tai padaryti nelabai žinojo.
  - Na tai toliau piešk, - šyptelėjo mergaitė tikėdamasi, jog neprikalbėjo nesąmonių.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 08, 2023, 02:56:34 am
Sevirina likdavo viena dvi savaites? Ir dar dvare? Visa tai suprasti buvo labai sunku. Argi dvare neturėtų būti tarnų? Jeigu mamai ir Eliotui esant Amerikoje šalia nebūtų turėjęs tėčio, Oliveris būtų išprotėjęs. O gal ir blogiau. Visa laimė, niekada neteko to patirti. Bėda ta, kad čia jie buvo tik dviese, o Eliotui rūpėjo ne brolis, o visai kiti dalykai.
- Tu gyveni dvare? - droviai paklausė nutaręs stengtis negalvoti apie brolį ir tai, kaip be jo būtų sunku. Apie mirusį dėdę nieko nesakė. Pats tokių neturėjo, tad nelabai žinojo, ką reikėtų pasakyti. Buvo gaila, kad Sevirina neteko šeimos nario, bet ši tema vis dar buvo sudėtinga.
- Ji pirmame kurse? - susidomėjo Oliveris. Norėjo paklausti, ar ir ta pusseserė tokia pati draugiška, bet pasidrovėjo. Vietoj to tik pridūrė: - Gal kada susipažinsime.
O dabar reikėjo grįžti prie piešimo. Tik kad tos akys... Žvilgtelėjo į Sevirinos lapą. Jai sekėsi puikiai - priešingai nei jam. Be to, be rudo pieštuko mamos akis nupiešti dar sunkiau. Bet berniukas ėmėsi darbo. Ilgai dailino vieną akį ir galiausiai ėmėsi antros. Tik kad ji visai nebuvo panaši į pirmąją. Ilgai stengėsi pataisyti, bet vis tiek nepasisekė.
- Aš nemoku piešti akių, - liūdnai sumurmėjo Oliveris ir nutarė prie jų grįžti vėliau. Kai Sevirina nematys. O dabar perėjo prie likusio veido ir netrukus jau susikaupęs ir apie nieką negalvodamas piešė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 16, 2023, 12:31:46 pm
Nebuvo lengva atsiminti tuos laikus. Dabar viskas kitaip, nes Sevirina nebebus viena.
  - Taip, gyvenu dvare, - šyptelėjo Oliveriui, - nors jis ir nėra labai didelis, kaip dauguma dvarų, - iš ties šviesiaplaukei buvo keista kodėl gyvena nedideliam dvare, o kodėl tiesiog ne name. Mat mama buvo aiškinusi, jog jų šeima užima gerą vieta burtininkų pasauly, bet vistiek reikalingo atsakymo negavo.
  - Taip, varno nage, - kalbėjo apie savo pussesere, kuri, kaip manė Sevirina puikiai sutartų su Oliveriu, - galėčiau ateiti kartu su ja į kokią nors pamoką ir supažindinti jus, - pasiūlė.
Pamačiusi, kaip draugas vėl atsisuko į piešinį Mckenna irgi pasižiūrėjo į beveik gatavą hogvartsą. Nenorėjo taip greitai baigti. Pilis buvo baigta, bet antrakursė dailino aplinką. Medžius. upę, debesis. Pagalvojo apie idėja upėje nupiešti kokį nors gyvūną tik teko prisiminti kas gyveną vandeny, o tuo labiau upėse.
  - Galiu padėti nupiešti akis, - pasiūlė Sevirina, - nors dažniau piešiu gyvūnų akis, bet esu piešusi ir žmonių akis ir visai neblogai gavosi, - tikėjosi, jog berniukas sutiks nors vėliau suabejojo tuo. Ji bijojo, jog visgi gali nepavykti ir gali sugadinti viską.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 23, 2023, 05:45:31 am
Tai, kad Sevirina gyveno dvare, labai sudomino. Norėjo dar paklausti daugybės dalykų, bet buvo pernelyg drovu. Et, kodėl jis negali būti panašesnis į Eliotą? Jis jau būtų uždavęs kokius penkiolika klausimų. Kiek apmaudžiai patylėjęs berniukas norėjo imtis piešinio, bet Sevirina prakalbo apie pusseserę. Žinoma, būtų smagiau, jeigu tai būtų pusbrolis, bet ši mergaitė buvo visai draugiška. Gal ir ta varnanagė bus tokia? Dar ko nors apie ją paklausti Oliveris taip pat nesiryžo, tad tik linktelėjo ir grįžo prie savo piešinio.
Sevirinai pasiūlius padėti nupiešti akis sutriko. Nenorėjo, kad ji lįstų prie jo piešinio, net jei sugebėtų nupiešti gražiau (o turbūt sugebėtų. Net ne turbūt, o tikrai). Deja, nežinojo, kaip atsisakyti. Taigi ilgą laiką tylėjo, o galiausiai pasakė:
- Šiandien labai graži ir šilta diena. Ar nenori šito perteikti savo piešinyje? Šilumą galima nupiešti ir paprastais pieštukais.
Staiga nutilo. Argi jis pradėjo aiškinti kitam žmogui, kaip reikia piešti? Užraudęs nuleido akis ir bandė toliau dailinti mamos portretą, bet pats sau susigadino nuotaiką, todėl buvo labai jau sunku susikaupti.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 25, 2023, 09:48:52 pm
Matėsi, kad Oliverį tikrai sudomino Sevirinos gyvenamoji vieta. Dvaras. Galbūt, kadangi ji visą gyvenimą gyvena dvare tai jos niekaip nestebino ir neatrodė kažkas labai įdomaus. Bet vat ar pussesere susidomėjo nebuvo tikra. Ir nieko nekaltino. Jis nepažįsta Vanessos todėl ir negali nuspręsti ar ji gera. Na, bet švilpė buvo tikra, kad jie kada nors susipažins.
Berniukui nieko neatsakius į pasiūlymą apie akis antrakursė suprato, kad atsakymas ne. Tai sunervino Seviriną, kad ji vėl prikalbėjo nesąmonių. Nesmerkė Oliverio dėl to, nes suprato kodėl.
  - Tikrai graži, - pritarė, bet vėlgi nežinojo ką daryti. Piešinys ir taip dailiai atrodė todėl vėl svarstė ką daryti. Rodėsi berniukas kažkodėl susigraudino todėl Mckenna turėjo kaip nors prasklaidyti šią nejaukią atmosferą.
  - Na gerai. Piešiu šilumą, o gal net pabandyti ją pavaizduoti spalvotais pieštukais, - ši nauja idėja visiškai netikėtai atplaukė mergaitei į galvą ir skambėjo gan neblogai. Sevirina buvo mačiusi kažkur kaip į juodą baltą piešinį buvo įkomponuota spalvų daugiau. Būtent tai ir padarys dabar.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 29, 2023, 08:22:05 pm
Atrodė, kad jie perėjo prie piešimo, o ne plepėjimo. Tai Oliveriui visiškai tiko. Tikrai nebuvo šnekus, o dar ir susigadino nuotaiką. Tiesa, tą padarydavo beveik kasdien, bet nuo to nepasidarė lengviau.
Sevirina pritarė dėl oro, bet nepaaiškino, ar nori tą šilumą pavaizduoti. Ką gi, jis ir vėl nusišnekėjo. Tikrai geriau daugiau nieko nesakyti. Bandė susikaupęs toliau piešti mamą, bet nesisekė. Buvo liūdna. Tiesa, netrukus Sevirina vis tik pasakė piešianti šilumą. Kai ji tai ištarė garsiai, tokia frazė kaip "piešiu šilumą" nuskambėjo labai kvailai. Žinoma, Oliveris nesijuokė ir nelaikė draugiškos mergaitės kvaila. Iš viso nieko nesakė - jau suprato, kad kalbėdamas tik apsikvailina. Tačiau išėmė iš kišenės spalvotų pieštukų pakuotę ir ištiesė ją Sevirinai. Kad neatrodytų nedraugiškas ar piktas, stengėsi nusišypsoti.
Netrukus vėl grįžo prie mamos portreto ir ryžosi antrą kartą imtis akių.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 30, 2023, 06:31:32 pm
Toliau jie piešė. Žinoma Sevirinai buvo smagu kalbėti, bet viskas nukrypo nekaip. Dėl to mergaitė šiek tiek susikrimto. Gal ką aš padariau? Buvo smagu šnekėti ir piešti, bet dabar regis prasidėjo nejauki tyla.
Na, bet teko toliau piešti. Nors ir piešinys buvo baigtas ji nusprendė piešti šilumą. Tai iš ties skambėjo kvailai, bet tikėjosi, kad Oliveris nesityčios. Regis to nedarė, bet pastūmė spalvotus pieštukus. Sevirina nusišypsojo ir paėmė kelias spalvas ir pradėjo piešti. Visgi tylėti jai nepatiko todėl iš naujo pradėjo megzti pokalbį ir paklausė labai paprastų klausimų:
  - Na tai kaip tau hogvartse? Kaip sekasi pamokose?
Tikėjosi, kad Oliveris neatstums jos bei klausimų. Laukdama atsakymo ėmėsi darbo. Pirma teko apmastyti iš, kurio kampo sklinda šviesa bei šiluma.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 07, 2024, 10:11:16 pm
Nusistovėjusi tyla buvo visai gerai. Taip jie dažniausiai su tėčiu ir piešdavo. Žinoma, Sevirina visai nebuvo panaši į tėtį, bet ji buvo gera. Bent jau taip atrodė Oliveriui, kuris pradėjo mąstyti apie tai, kad ji iš viso su juo bendrauja. Galėjo pabėgti, kai tik pamatė, koks nuobodus jis yra.
Akys ir vėl buvo baisios, bet Oliveris stengėsi. Žinojo, kad piešinį rodyti mamai bus gėda, bet vis tiek susikaupęs dirbo. Ėmėsi dailinti antrąją akį, kai Sevirina nutraukė tylą. Kiek sutrikęs pažvelgė į ją.
- Aš noriu namo, - neslėpė. Gal buvo kiek gėda tai prisipažinti, bet neatrodė, kad mergaitė pradės tyčiotis. Labai norėjo su kažkuo apie tai pasikalbėti, bet Eliotas čia, deja, visai netiko. Jis jau tikrai nesupras. - Pamokos įdomios, bet sunkios. Pasiilgau mamos ir tėčio. Man patinka su juo piešti, - dar pridūrė. Ir tik tada suprato, kad tai turbūt reiškia esą jam su Sevirina piešti nesmagu. Vėl pasijuto bjauriai. - Bet tai nereiškia, kad man nepatinka piešti kartu su tavimi, - skubiai pasakė, nors jautė viską jau sugadinęs. Jis tikrai kažkoks nevykėlis.
- O kaip tau pirmais metais čia sekėsi? Ar šiemet lengviau? - stengdamasis per daug nesigraužti paklausė.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Sevirina Mckenna Sausio 29, 2024, 06:39:13 pm
Piešti sekėsi vis sunkiau, kadangi piešinys ėjosi į galą. Taip pat šiluma nebe atrodė tokia kaip anksčiau, kadangi pradėjo temti. Saulėlydi sutikti būtų gan neblogai, bet Sevirina suprato, kad to padaryti nepavyks, o ir vakarienė greitai bus todėl tikriausiai teks palikti Oliverį. Tai supratusi švilpiukė labai tikėjosi, kad jis neįsižeis, kai mergaitė nuspręs jau eiti.
Džiugu buvo, kad Oliveris atsakė į jos klausimą. Atrodė, jog jis pavargo šnekėti ir dar vienas klausimas būtų blogai. Bet regis jis atsakė nuoširdžiai. Šviesiaplaukei patiko, kad Oliveris kiek dalinasi savo jausmais. Jai patiko išklausyti žmones ir tai gebėjo atlikti todėl tikėjosi, kad berniukas pasakęs ką nors pasijaus geriau.
  - Man irgi patinka su tavimi piešti, - atsakė, - dažniausiai piešiu viena, nes niekas nenori su manimi, bet kartu yra gan smagiau. Pasisekė tau, kad turi tokį gera tėtį, - čiauškėjo mergaitė vis stebėdama saulę ir dangų.
Jau norėjo viską padėti ir pranešti, jog nori eiti, bet Oliveris uždavė ir jai panašų klausimą.
  - Na ir man nebuvo lengva iš pradžių, bet dabar jau geriau. Tau ir manau po kiek laiko čia pasidarys lengviau, o jeigu reikės pagalbos visada gali kreiptis į mane, - atsakinėjo į berniuko klausimus jausdamasi kiek nerami. Visgi laiko nebebuvo tiek daug, o į vakarienė spėti norėjo, kadangi buvo labai išbadėjusi.
  - Oliveri, aš jau eisiu gerai? - pasakė ir atsistojo, - buvo smagu piešti su tavim, bet jau temsta ir norėčiau spėti į vakarienę, nes noriu valgyti labai, - baigusi šnekėti pasiėmė piešinį ir patikrino ar viską susitvarkė. Nenorėjo užkrauti berniuko dar tvarkymusi, kai gali būti, jog ir pats tuoj eis. Visgi naktį vaikščioti negalima, o ir Oliveris neatrodė tas, kuris mėgtų laužyti taisykles.
  - Iki, - atsisveikino ir palinko link pilies leisdamasi nuo kalvos.
Antraštė: Ats: Kalva prie ežero, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 13, 2024, 03:11:32 am
Kaip Oliveris ir galvojo, Sevirina nepradėjo tyčiotis. Tai kiek nuramino. Gal išties nuotaikai visai suprastėjus galės su ja pasikalbėti? Sunku patikėti, kad galbūt rado draugę, bet, regis, buvo būtent taip.
- Ne visi mėgsta piešti. Kai kuriems tai nuobodu, - liūdnokai ištarė berniukas. Labiausiai turėjo omenyje brolį dvynį, bet apie jį neužsiminė. Sevirinai turbūt geriau per daug nepasakoti apie didelę šeimą. Tiesa, jos žodžiai apie tėtį pradžiugino. Taip, Oliveris galvojo tą patį. Jam tikrai pasisekė. Jo tėtis ir mama yra patys geriausi. Taigi jis nedrąsiai nusišypsojo ir linktelėjo.
- Ačiū, - kiek sutrikęs sumurmėjo, kai Sevirina pasakė, kad jis gali į ją kreiptis. Ši mergaitė tikrai buvo draugiška. Kaip ir Leticija. Galvoje sukrutėjo klausimas, ar ir ji Eliotui atrodytų nuobodi, bet pasistengė apie tai per daug negalvoti. Jam pačiam Džefas irgi nelabai patiko. Jau norėjo paklausti Sevirinos, ar jį pažįsta, bet ji pasakė norinti eiti. Oliveris neprieštaravo ir dargi pagalvojo, kad galbūt vienam geriau seksis užbaigti akis. Taigi linktelėjo ir jai nueinant pamojavo. Dar kurį laiką susikaupęs dailino piešinį, bet galiausiai teko susikišti jį į kuprinę. Rezultatas visai netenkino, kas vertė ir toliau galvoti, kad jis yra visiškai nevykęs dailininkas. Stengdamasis per daug nesigraužti ir savęs nepeikti berniukas susidėjo visus daiktus ir patraukė pilies link.