[Zwei Eberhardt]

Vėjas nepraėjo ir po Zwei. Jis šiugždeno vaikino galvos plaukus, švelniai lietė odą, kruopščiai išbučiavo ir vaikino kiek įraudusius skruostus. Vaikinui patiko šis gaivus vakarėjantis vėjas, atvėsinantis visą kūną nuo įkaitusios saulės.
Visgi klastuoliui darėsi savotiškai neramu, ar ši nepažįstamoji jaučiasi gerai ir ar  jau laikas reaguoti ir tempti ją iki ligoninės flango, ar tai tik trumpalaikis dalykas.
- Na, meluosi ne tik man, bet ir pati sau. Suprantu, manęs nepažįsti, greičiausiai nori apsaugoti save ir tai visiškai normalu. Aš tavo vietoj daryčiau lygiai tą patį. Tačiau jeigu meluosi pati sau, įsikiši pagalius į ratus pati sau. Tai tiesiog, jeigu jautiesi negerai, bent jau iš fizinės pusės, visai dėkingas būčiaum jeigu apie tai praneštum: nesu geriausias hileris ir niekada gyvenime juo nebūsiu, todėl visai būtų smagu, kad pirmą mūsų pažinties dieną nenumirtum. - vaikinas paskutinį sakinį ištarė su draugiška ironijos gaidele. - Juk tu irgi greičiausiai nenorėtum, kad pirmą pažinties dieną vartyčiausi iš epilepsijos ar kito kokio velnio. Na, bet visokių burtininkų pasitaiko.
Vaikinas nustebo, kad ne jis vienas buvo toks burtininkus, kuris nėjo į pamokas. Tačiau jam smalsu buvo, kas nutiko šios merginos gyvenime, kad ji tiesiog nėjo į pamokas. O taip pat smalsu buvo. kaip ji sugebėso susitvarkyti su egzaminais.
- O, tu irgi tik tose dviejose pamokose tebuvai? Įdomu kodėl. - pasmalsavo jaunuolis.
Tolumoje jis pamatė, kad jo sesuo su keliomis klastuolėmis jau keliauja į pilį. Tai privertė Zwei plačiau nusišypsoti, nes jis itin rūpinosi ir saugojo savo jaunėlę seserį nuo pasaulio negandų. Bent jau manė, kad kolkas jai tiesiog reikia koncentruotis į mokslus. Juk jis iš esmės tik dėl jos visus metus praktiškai nesirodė Hogvartse, rūpinosi abiem tėvais vien tam, kad jaunėlė galėtų toliau keliauti magijos pasaulio keliu.
- Taip, esu iš Klastūnyno, galima sakyti šlykščiausio koledžo, kur renkasi patys baisiausi sadistai, būsimi psichopatai ir visa kita Magijos pasaulio saldžiausia ir šiurpiausia grietinėlė - nusijuokė Zwei. - Kaip sakoma, galbūt nebe reikalo šis koledžas turi savo vardą, nežinau. Įdomu, ar nusipurtysi ir bėgsi nuo manęs kaip nuo didžiausio menkystos, kuris gali vaikščioti šia žeme.
Vaikinas savotiškai jautė, kad prie šios nepažįstamosios gali pasakyti viską, jas dedasi jo galvoje. Tiesiog jis nuoširdžiai norėjo sužinoti apie ją daugiau, tačiau jis praktiškai laidojo visą šį pasibendravimą, nes jis klastuolis. Ir laukiam reakcijos iš šios merginos, kada patvirtinsiu, kad esu klastuolis. Greičiausiai nė neatsisuks ir pabėgs, visi jie taip vengia klastuolių. Tačiau nebe reikalo. Didžioji jų dalis, tiesiog išpuikę, stereotipų besilankantys nevykėliai nesugebantys mąstyti į priekį. Zwei nuoširdžiai norėjo, kad ši mergina nepabėgtų ir nors dar minutę pabūtų kartu.
Meghan nusisukus, jaunuoliui lyg saulė pasislėpė už debesies. Jos akys buvo tokios šildančios, žvilgnis intriguojantis, žvitrus, gūvus. Klastuolis norėtų į tas smaragdines akis žiūrėti kiaurą dieną.
- Nejaugi mano žvilgsnis toks baisus, jog privertė tave nusisukti. - sukikeno Zwei.
Švilpiukės užduotas klausimas privertė jaunuolį šiek tiekk sugrįšti į tai, kur jis murkdėsi šiuos visus metus - šeimos tragedija, praleisti vieneri metai į niekur.
- Na, čia jau visos knygos reikėtų. Mane  ši vieta tiesiog ramina. Ir čia atėjau susitaikyti su savimi, susitaikyti su tuo, ką praėjau per šiuos metus. Tiksliau beveik neturėjau nei vieno iš tėvų, bent jau dabar. Todėl likau kartoti kursą. Įsivaizduoji, klastuolis, kartojantis kursą. Kaip sakoma, neblogas smūgis žemiau juostos savimeilei, savigarbai, prestižui ir visam kitam, kam tik įmanoma. Taip kad atėjau čia kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis burtininkas priimti visą tai ir apmąstyti, kas manęs čia laukia. Ir tada pasirodei tu... - jaunuoliui pastrigo žodžiai, nes jis pabijojo, pasakyti kaip iš tikrųjų jaučiasi. Ir taip manė, kad per daug pasakė.

[Meghan Natali Pritz]

Vaikinas vis dar nepaleido temos apie keliavimą į ligoninę. Dabar paaiškėjo, kad jis tiesiog klaidingai interpretavo merginos skausmo išraišką - ji buvo dėl emocinio skausmo, o jis pagalvojo, kad dėl fizinio. Meghan užvertė akis.
- Gali nesijaudinti, šiame pasaulyje esu ne pirmą dieną ir ketinu dar šiek tiek čia pabūti. - išspaudė šypseną. - Ir nesirūpink, jokia fizinė liga manęs nekankina.
Tamsiaplaukiui užsiminus apie hipotetinę galimybę, kad jis sirgtų, Meghan reakcija buvo visai ne tokia, kokia jai būtų patikusi. Tiksliau, ji suprato, kad jai rūpi. Ji suprato nenorinti, kad nepažįstamajam kas nors nutiktų. O iki šiol kitų žmonių (kurie nebuvo Dori) savijauta rūpėjo panašiai tiek, kiek aukštakulnių išpardavimai (tai yra, nerūpėjo visiškai). Teko vėl griebtis senos geros kalbėjimo (šiuo atveju - klausymo) technikos.
Būdas, kuriuo klastuolis atsiliepė apie savo koledžą, suglumino Meghan. Dar negirdėjo jokio klastuolio taip apibūdinant Klastūnyno. Taip, šis koledžas turėjo labai ryškią etiketę, tačiau mergina buvo įsitikinusi, kad dauguma burtininkų į tai nebekreipė dėmesio, ypač kai įtampa tarp Grifų Gūžtos ir Klastūnyno nukrito. O vaikinas kalbėjo... beveik didžiuodamasis. Ar bent jau taip atrodė rudaplaukei. Ji nebuvo visiškai tikra.
Paskutinis jo sakinys galutinai išmušė ją iš vėžių. Dar kiek, ir tai taps nuolatine būsena. Po velniais, Pritz, susiimk.
Mergina trumpam priglaudė kaktą prie sulenkto, prie krūtinės pritrauko kelio, padarydama plaukų uždangą tarp savęs ir vaikino. Kelis kartus giliai įkvėpusi ji atsitiesė.
- Nebėgsiu. - pranešė. - Bent jau kol kas. - Meghan akys blykstelėjo. - Nebent įrodysi esąs "didžiausia menkysta, kuris gali vaikščioti šia žeme".
Išgirdusi tamsiaplaukio komentarą, rudaplaukė vėl pakėlė akis, kad susidurtų su jo. Jo akys buvo dar gilesnės, jei tai buvo įmanoma. Lygiai po penkių sekundžių Meghan pasidavė.
- Ne, nebaisus. - švilpiukė sekundėlę sustojo apsvarstyti, ar verta sakyti, kas sukasi jos galvoje. Tačiau ji neturėjo ką prarasti. - Tiesiog, kai žiūriu į tavo akis, negaliu susikaupti ir suregzti prakeiktos rišlios minties.
Laimei, vaikinas beveik iš karto pradėjo pasakoti, kodėl jis čia ir rudaplaukė su džiaugsmu ėmė klausytis istorijos. Tačiau jam baigus Meghan ne visai įsivaizdavo, ką atsakyti.
- Užjaučiu dėl tėvų. Turbūt jie tau reiškia daug, jei dėl jų aukoji savo karjerą, savimeilę ir prestižą, - pabandė, kad tonas nuskambėtų kaip lengvas pasityčiojimas, tačiau tai labiau skambėjo kaip merginos lūpomis kalbantis kartėlis. Iš tiesų, taip ir buvo. - Atsiprašau, jei sutrukdžiau tavo vakarinius bandymus susitaikyti su savimi, - tęsė. - Galiu išeiti ir palikti tave gedėti savo palaidoto prestižo bei savimeilės.
Meghan juokavo, tačiau giliai širdyje vylėsi, kad vaikinas pasakys, kad ji gali likti. Drąsiausiose svajonėse - paprašys likti. Rizikuodama mergina vėl pakėlė galvą ir susidūrė su jo smaragdinėmis akimis. Žvelgdama į jas ji jautėsi taip, tarsi skęstų, tačiau tai buvo... atgaiva. Gal net palaima. Paskęsti kur nors, kur nebijojai. Paskęsti savo noru. Paskęsti nebijant mirties. Paskęsti žinant, kad šalia yra kažkas, kas gali tave ištraukti. Juk tai ir yra, ko kiekvienas nori, ar ne?

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas kažkur dingo. Na, ne kažkur. Jis kvietė eiti kartu ir patyrinėti pilį. Oliveris visai nenorėjo to daryti ir tikėjosi, kad brolis liks šalia. Deja, jam akivaizdžiai su Oliveriu buvo nuobodu, tad išėjo. Turbūt jau turi bent dešimt draugų, o štai tylesnis ir ramesnis dvynys liko kambaryje. Bandė skaityti vadovėlį, bet buvo pernelyg liūdna. Galiausiai išėjo ir pats. Pasiėmė pieštukus ir popieriaus. Žinojo, kad čia kažkur yra ežeras. Vylėsi, kad jis padės vėl piešti, nes per tas dvi savaites, kurias praleido Hogvartse, niekaip negalėjo grįžti prie šios veiklos. Per daug įspūdžių ir liūdesio.
Ilgokai žingsniavęs palei ežerą priėjo kažkokią kalvą. Kiek padvejojęs užlipo ir apsidairė. Čia buvo visai ramu. Turbūt niekas netrukdys pabūti vienam ir liūdėti. Išsitraukęs popierių atsisėdo ant žolės ir pradėjo svarstyti, ką piešti. Kadangi ir toliau tiesiog baisiai piešė akis, nevaizduos nei tėčio, nei mamos. Geriau pabandyti nupiešti Hogvartsą, kuris iš čia atrodė labai gražiai. Taigi pridėjo pieštuką prie popieriaus, bet piešti taip ir nepradėjo.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina džiaugėsi grįžus atgal į hogvartsą. Pagaliau jai neteks būti vienai ir galės bendrauti su kitais mokiniais. Visgi grįžus po vėl daug įspūdžių mergaitė norėjo vis vien šiek tiek prasiblaškyti todėl nusprendė viena išeiti pasivaikščioti.
Išėjusi iš pilies pasuko link ežero ir planavo jį apeiti. Nemažai ėjusi švilpė pamatė kalvą ant kurios taip pat norėjo užlipti. Užlipus ant kalvos pamatė berniuką. Jis buvo vienas ir neatrodė labai linksmas. Kiek matė Sevirina jis turėjo piešimo priemones. Antrakursei patiko piešti ypač kai neturėdavo ką veikti ir būdavo viena. Mergaitė priėjo prie berniuko ir atsisėdo.
  - Labas, žadi piešti? - pasisveiko ir paklausė Sevirina.
Iš šios vietos matėsi gražus vaizdas kurį būtų faina nupiešti. Oho, gražu.         

[Oliveris Llewellyn]

Atrodo, tereikėjo pradėti brėžti liniją, ir piešinys atsiras pats. Deja, kaip tik pradėti Oliveris ir negalėjo. Taip ir liko sėdėti ir spoksoti į tą lapą. Dabar jautėsi dar blogiau. Būdamas namie neabejojo, kad Hogvartse pripieš naujų dalykų, kuriuos per Kalėdų atostogas galės parodyti mamai ir tėčiui. O jis visai nieko nebesugeba. Tai liūdino, ir berniukas jau turbūt būtų traukęs atgal į miegamąjį išsiverkti. Bet kažkas atsisėdo ir prakalbo. Oliveris sutrikęs žvilgtelėjo į mergaitę. Nežinojo nei jos vardo, nei nieko. Bet tai ir nestebino - jam nelemta susirasti draugų.
- Labas, - nedrąsiai atsiliepė, bet ką atsakyti į klausimą, nežinojo. Jis norėjo piešti, bet kad niekaip nesisekė to padaryti. Liūdnai vėl nuleido akis į tuščią lapą. - Būtų įdomu pavaizduoti Hogvartsą, - galiausiai pasakė. Eliotas čia paklaustų kokių penkių klausimų, bet Oliveris bijojo sakyti kažką daugiau. Ragino save paklausti mergaitės vardo. Ar pasidomėti, ar ji pati nepiešia. Bet net mintyse viskas skambėjo kvailai, tad berniukas taip ir liko tylėti, tik pastūmė popierių ir pieštukus arčiau jos. Jeigu norės, galės pabandyti nė neprašiusi.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina galvojo, kad reikėtų pažadinti šį piešimo pomėgį ir hogvartse. Nors namie ji tikrai gražiai paišydavo deja hogvartse pasimiršdavo ir nepiešdavo. Savo lagamine turėjo atskirą skyriu piešimo priemonių, bet nei praeitais mokslo metais nei šiais, kad ir kiek mažai jų praėjo tų piešimo priemonių taip ir neišsiėmė.
  - Tikrai būtų įdomu. Gal nori kartu pabandyti? - paklausė švilpė.
Berniukas atrodė nedrąsiai. Pati Sevirina prisiminė laikus kai ir ji bijojo pradėti kalbėti, tačiau dabar viskas kitaip.
  - Aš Sevirina, - prisistatė mergaitė, - kuo tu vardu? - paklausė. Sevirinai norėjo tęsti pokalbį todėl klausinėjo paprastų klausimų.
  - Nemačiau tavęs praeitais metais tai tikriausiai būsi pirmam kurse, - kalbėjo mergaitė, - kaip tau čia, patinka?

[Oliveris Llewellyn]

Keistas tai buvo jausmas. Bendrauti be Elioto jam visada sekėsi sunkiai, o dabar brolis nežinia kur. Ką sakyti? Kaip elgtis? Tai visai nebuvo aišku, tad Oliveris norėjo skradžiai žemę prasmegti. Bet netrukus mergaitė pasiūlė labai jau įdomų dalyką.
- Tu pieši? - droviai paklausė, nors mielai būtų pradėjęs šokinėti iš džiaugsmo. Gal pagaliau rado kažką, kam patinka ne tik kvidičas ir nuotykiai? Labai norėjo pamatyti kokį nors mergaitės piešinį, bet nedrįso paprašyti parodyti. Dabar labai reikėjo būti bent šiek tiek panašesniam į brolį, deja, labai jau nesisekė.
- Man Hogvartse nesiseka piešti, - liūdnai pasakė Oliveris. Na, jam niekur nesisekė, ypač akys. Bet čia net ir pradėti nepavyko.
- Aš Oliveris, - neprieštaravo pateikti šios informacijos. Dabar atrodė keista, kad būtent jis pasiūlė Eliotui kada nors apsimesti vienas kitu. Toks pokštas visai nebeatrodė įdomus ir geras.
Mergaitė buvo kiek vyresnė, bet gal ji nesijuoks? Norėjosi su kažkuo pasidalinti jausmais, nors ir drovu bei netgi gėda tai daryti.
- Aš pirmame kurse. Ir aš noriu namo... - liūdnai pasakė. Pasidrovėjo prisipažinti, kad labiausiai pasiilgo mamos ir tėčio. Daugelis vaikų tikrai pradėtų juoktis. - Ar tu pirmame kurse nenorėjai grįžti namo?
Oliveris žvilgtelėjo į vienišą lapą. Ir vis tiek nepradėjo piešti. Norėjo verkti, bet prie mergaitės to tikrai nedarys.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina norėjo susidraugauti su berniuku. Jis atrodė vienišas todėl tai dar labiau skatino mergaitę kalbėtis su berniuku. Sevirina norėjo būti pavyzdinga ir draugiška todėl stengėsi daryti viską, jog taip būtų.
  - Taip piešiu nors čia hogvartse mažiau, - apsidžiaugė mergaitė, kad ir berniukas paklausė jos, bet pati Sevirina dar nedrįso pilnai prisipažinti, jog ištikrųjų čia ji visiškai nepiešia.
  - Man irgi tiesa pasakius. Gal įkvėpimo trūksta ar laiko, - kalbėjo antrakursė, tačiau sustojo, kadangi šiek tiek prisimelavo. Laiko ji tikrai turėjo tik vis dar nesuprato kodėl vis gi čia jai taip ir nepavyksta piešti. Taip pat džiaugėsi, kad atsirado nors vienas panašumas su šiuo jaunuoju menininku. Ar bent jau taip manė Sevirina.
  - Malonu susipažinti Oliveri, - mandagiai tarė mergaitė. Oliveris buvo jaunesnis, bet tai nesustabdė Sevirinai bendrauti su juo. Juk ir ji buvo pirmakursė. Dėl šio supratimo švilpė galvojo, kad yra visai draugiška.
  - Na suprantu. Man irgi iš pradžių buvo sunkoka, bet po to įsivažiavau, - stengėsi patarti mergaitė, - manau ir tau po kiek laiko seksis geriau, o jei reikės visada gali kreiptis į mane pagalbos aš padėsiu. Na arba, kai šiaip norėsi pakalbėti.
Sevirina matė koks berniukas atrodė nuliūdęs todėl ji nusprendė kaip nors kitur nukreipti mintis.
  - Na gal pradedam piešti? - pasiūlė, - Ar esi ką nors panašaus piešęs? Turiu omeny pilį? - klausinėjo mergaitė.

[Oliveris Llewellyn]

Mergaitė nemažai šnekėjo, bet neatrodė įkyri. Tai kiek pataisė nuotaiką, nors visai nereiškė, kad Oliveris nebenorėjo namo. Labai norėjo viską aptarti su tėčiu ir apkabinti mamą. O jie buvo labai toli.
- Man nesiseka, nes liūdna, - paatviravo. Ką gali žinoti, gal pasisakius šiek tiek palengvės? Be to, Sevirina ir jis turi kažką bendro, tad su ja tikrai turėtų būti paprasčiau pradėti piešti.
- O tu turi draugų? - pasidomėjo Oliveris. Nežinia, ar mergaitė supras, bet klausimas išdavė didžiausią jo baimę likti amžinai vienišam. Bet kaip jis gali būti vienišas, kai turi brolį dvynį?..
- Dažniausiai piešiu mamą ir tėtį, - droviai atsakė. - Bet mokytojas mokė mane piešti pilį. Iš nuotraukos.
Staiga susigėdo. Jo mama ir tėtis mokėsi Hogvartse, tačiau tiek jis, tiek broliai ir seserys nemažai žinojo apie žiobarišką pasaulį. Ar tai Sevirinai nepasirodys kvaila? Bet jo mama ir tėtis patys geriausi pasaulyje.
- Galime bandyti, - stengdamasis save raminti pratarė Oliveris. Išsitraukė dar vieną popieriaus lapą ir pilką pieštuką. Ištiesė juos Sevirinai. - Bet aš nemoku piešti...
Taip ir nepradėjęs to daryti berniukas susigūžė ir įsispoksojo į Hogvartsą.

[Sevirina Mckenna]

Sevirinai atrodė, kad berniukas įsidrąsino todėl toliau kalbėjo ir stengėsi toliau tęsti pokalbį, tačiau vis tiek neperlenkė lazdos. Jai buvo svarbu netik bendrauti, bet ir nesunervinti su per daug kalbėjimo.
  - Suprantu, kartais tikrai būna liūdna, - pritarė berniukui švilpė. Sevirinai kartais taip pat būdavo liūdnoka, tačiau dėl kitokių priežasčių negu jai atrodė dėl ko liūdi Oliveris.
  - Na turiu kelis, bet stengiuos susirasti daugiau, - pasakė mergaitė, - manau draugų niekada nebus per daug, o ir kuo daugiau tuo smagiau, - toliau kalbėjo ir bandė suprasti kodėl to klausia berniukas. Draugai kaip ir buvo Sevirinos tikslas atvykus čia. Ji būtent draugų ir norėjo susirasti, kad nebūtų vienai liūdna.
  - Įdomu, - tarė švilpė berniukui, - aš dažnai piešiu įvairius magiškus gyvūnus arba apylinkes magiškas, - kalbėjo mergaitė apie save. Jai nelabai sekėsi žmones piešti. Sevirina labiau piešdavo kas jai patikdavo tai yra gyvūnai bei augalai. Namuose savo kambaryje turi kaip ir albumą, kur yra daugumas jos piešinių. Vis tik mergaitė turėjo ne viena, bet du albumus. Antrasis yra su gyvūnų piešiniais kurie Sevirinai labai rūpėjo. Ji tuos piešinius kaip ir kolekcionavo todėl kiekvieno gyvūno piešimas buvo labai rimtas projektas. Tą gyvūną mergaitė norėjo nupiešti labai gražiai todėl tam skirdavo nemažai laiko.
Išgirdusi berniuko sutikimą Sevirina nieko neatsakė, bet viską rodanti pradėjo piešti pagrindą ir pačią pilį kuri iš pradžių neatrodė gerai, bet mergaitė tik stengėsi pasidaryti skečą.

[Oliveris Llewellyn]

Sevirina pasirodė esanti supratinga ir draugiška. Oliveriui kaip tik to ir reikėjo. Tiesa, labai gali būti, kad po penkių minučių jai nusibos su juo būti, bet kol kas viskas gerai.
- Norėčiau rasti draugų, - prisipažino berniukas. Mielai būtų papasakojęs, kad žiobariškoje mokykloje nerado nė vieno, nes visiems labiau patiko energingas Eliotas. Čia gal bus kitaip. Bet viso šito Oliveris neišdrįso pasakyti.
Tai, kad Sevirina piešia magiškus gyvūnus ir apylinkes, leido spėti, kad ji iš burtininkų šeimos. Vadinasi, negalima per daug pasakoti apie tai, kad, pavyzdžiui, Eliotas mėgsta futbolą. Nors ši mergaitė draugiška, ji gali pradėti šaipytis. Geriau negriauti bendravimo.
Apie visa tai ir dar daugiau Oliveris mąstė spoksodamas į Hogvartsą. Vėliau mintys grįžo prie mamos ir tėčio. Ir to, kad jis jų labai pasiilgo. Gal vis dėlto nupiešti mamą? Nusiųstų piešinį su kitu laišku namo. Taip, turbūt tai geriausia idėja. Oliveris pasiruošė tai ir daryti, bet prieš tai žvilgtelėjo, kaip sekasi Sevirinai. Atrodė, kad jos piešimo stilius visai kitoks nei jo. Tai sudomino, bet Oliveris pasidrovėjo ką nors sakyti. Tiesiog tylomis stebėjo, kaip mergaitė piešia, o savo uždavinį nupiešti mamą, regis, visai pamiršo.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina iš tiesų mėgo aktyviai leisti laiką bei įvairius nuotykius, tačiau kartais jai taip pat patikdavo ir ramybė. Kažkur pasėdėti, pasivaikščioti, papiešti ką būtent šiuo metu ir darė mergaitė su Oliveriu. Sevirinai ne visada pavyksta išsėdėti ramiai piešiant, bet kai pilnai susikaupia tai darant jai viskas pavyksta. Piešiant hogvartsa antrakursė stengėsi susikaupti kas sekėsi gan neblogai, nes nebuvo jokių trikdžių, o dar šalia sėdėjo berniukas kuris taip pat žadėjo piešti.
  - Manau tikrai rasi, - tarė mergaitė, - dar yra begalybė laiko čia hogvartse todėl tikrai susirasi ir net neviena, - kalbėjo Sevirina. Ji taip pat norėjo susirasti draugu todėl ir pati laikėsi savo žodžių.
Švilpė pastebėjo, kad Oliveris nėra linkęs atvirauti, tačiau karts nuo karto pasisakydavo ką nors. Sevirina suprato, kad jie pažįstami gan neilgai todėl ir nereikia tikėtis daug, o visgi ji pati irgi nekalbėjo apie save daug. Na bet mergaitė buvo užtikrinta, kad su ja galima kalbėtis apie viską ir ji tikrai nesišaipys. Kartais matydavo kaip kiti vaikai vieni iš kitų šaipydavos, bet Sevirina į tai nesikišdavo, nes jai labai nepatiko patyčios ir šaipymasis.
Antrakursė toliau piešė pilį. Baigusi piešti skečą ėjo prie kontūrų. Piešė pilies kontūrus. Stengėsi išryškinti kiekviena hogvartso kampą kas sekėsi gan neblogai ir piešinys panašėjo į pilį ir į ne, bet kokią pilį, o į prieš vaikus stovintį hogvartsą. Sevirina žvilgtelėjo į Oliverio lapą. Nieko gero taip ir nepamatė, nes lapą buvo tuščias. Mergaitė susimąstė kodėl berniukas nepiešė.
  - Kodėl nepieši? - atsargiai pasidomėjo švilpė. Jai taip pat buvo įdomu kaip piešia Oliveris todėl taip pat ragino ir jį.

[Oliveris Llewellyn]

Mergaitė jo nepažįsta, todėl ir sako, kad jis susiras draugų. Ji dar nežino, koks jis niekam tikęs ir kaip nemoka bendrauti. Bet kažkada sužinos, o tai ir buvo visų liūdniausia. Oliveris nuoširdžiai norėjo būti kažkam įdomus ir draugas, bet argi atsiras tokių žmonių? Visiems daug labiau patinka plepėti ir lįsti į nuotykius su Eliotu.
- Bet... Aš nuobodus, - sumurmėjo Sevirinai ir liūdnai nuleido akis. Jo tėtis tikrai ypatingas. Tik jis sugeba bendrauti ir leisti laiką kartu. Taip, tėtis pats geriausias.
Netrukus mergaitė pamatė, kad jis nieko nepiešia, ir Oliveris tirštai išraudo. Visai nenorėjo sakyti, kad Hogvartse negali piešti. Tada prasidės dar daugiau klausimų, ir galiausiai jis apsiverks.
- Nupiešiu mamą, - neatsakęs į klausimą pranešė berniukas ir galiausiai pieštuku bakstelėjo į popierių. Nežinojo, nuo ko pradėti, nors akivaizdu, kad tai nebus akys. Pasirinkęs plaukus Oliveris iš tiesų pradėjo piešti. Labai susikaupė ir visai negalvojo, kad šalia yra mergaitė, kuri galbūt mato, kaip klaikiai jis nemoka piešti.

[Sevirina Mckenna]

Na Oliveris neatrodė vienas iš drąsiausių, bet Sevirina nenorėjo pasirodyti nemandagi ir tiesiog skatino bei  teigė, kad viskas bus gerai ir berniukas susiras draugų. Iš tiesų švilpiukė norėjo tikėti, kad jis susiras draugų. Hogvartse mokosi šitiek mokinių. Dėl šios priežasties Sevirina būtent ir manė, kad neįmanoma čia nesusirasti draugų. Žinoma reikia dėti ir pačiam pastangų.
  - Ne tiesa. Tu įdomus tik pats pradėk tuo tikėti, - pradėjo patarinėti Oliveriui mergaitė, - suprantu, kad kartais lyginantis su kitais vaikais gali pasirodyti, jog esi nuobodus, bet taip tikrai nėra, - kalbėjo iš savo patirties jaunoji ragana. Kartais ir jai pačiai pritrūkdavo pasitikėjimo savimi, bet ji stengdavosi. Stengdavosi daryti kiek gali daugiau, jog išeiti iš savo komforto zonos ką padaryti ne visada gali.
  - Gali piešti ką nori, - šyptelėjo Sevirina. Šiek tiek nusiminė, nes norėjo palyginti pilies piešinius, bet svarbiau buvo, kad pamatytų nors kokį berniuko piešinį. Antrakursė tęsė savo Hogvartso piešinį. Sekėsi gan puikiai ir ji dabar piešė detalės įvairiais matomas iš šios pusės. Tai buvo tikriausiai sunkiausia, bet suteikdavo piešiniui įdomumo ir paversdavo pilį vis labiau panašesnį į hogvartsą. Sustojus minutėlei piešti tiesiog pasižiūrėjo į piešinį savo. Suprato, kad dar laukia daug darbo ir detalių piešimo ir toliau šešėliuoti reikės, kad dar gražiau būtų. Dar pagalvojo ar spalvinti spalvotai pilį. Tai užtruktų dar daugiau laiko bei dar daugiau pastangų. Svarstė ar tiesiog daryti juodą baltą kas kaip piliai išeitų gan gražiai. Galvodama kaip daryti pasižiūrėjo į Oliverio pradėtą piešinį. Kolkas nesimatė puikiai kas yra nupiešta, bet bent berniukas piešė.

[Oliveris Llewellyn]

- Bet Eliotas daug įdomesnis, - liūdnai paprieštaravo Oliveris. Žinoma, neaiškino, kad broliui visai netrūksta mamos ir tėčio, kad jis nori ne namo, o nuotykių. Bet jeigu Sevirina su juo susipažintų, ir pati viską suprastų. Taip, ji visai draugiška, bet net ir geri žmonės labiau mėgsta brolį. Et, kad taip jam pavyktų būti panašesniam...
Atrodė, kad Sevirina piešia labai greitai. Žinoma, tėčio piešiniai gražesni, bet ir ši mergaitė mokėjo tai daryti. Oliveris stebėjo, kaip ji dirba, ir tik po kiek laiko prisiminė ir pats pradėjęs piešinį. Jis jau nuo pirmų brėžių buvo baisus. Atsiprašau, mama mintyse ištarė vienuolikmetis, bet grįžo prie piešimo. Pabaigęs plaukus perėjo prie veido. Jis buvo sunkiausia dalis, nes šalia nebuvo mamos. Be pavyzdžio piešti gerokai sunkiau. O jeigu mama įsižeis, kad jis taip baisiai ją pavaizdavo? Bet ne. Ji gera. Tikrai nepyks.
Ilgokai dailinęs veido bruožus norėjo pradėti akis, bet tai baisiausia dalis. Jis taip ir neišmoko piešti akių. Vietoj to žvilgtelėjo į Sevirinos piešinį.
- Gražu, - droviai pagyrė. Tikrai gražus piešinys, bet savojo Oliveris rodyti nenorėjo. Laikė rankas taip, kad tarsi netyčia uždengtų jo lapą. Labai pasiilgo mamos, reikėtų, kad ji būtų šalia ir papozuotų. Bet jos berniukas nepamatys dar ilgus mėnesius. Vėl pasidarė liūdna, ir Oliveris numetęs pieštuką įsispoksojo į Hogvartsą.