[Amira Martin]

  Ir kas ją traukė už liežuvio pasisakyt apie aristokratiją? Nekentė savo kilmės visa širdimi. Stiklinė su viskiu buvo tuščia, tačiau neilgai. Amira sau įsipylė dar. Atrodo, kad abi moterys viena kitą sudomino. Tai juk buvo gera pradžia, ar ne? Sunku apsakyt, mat tiek žmonės tiek antgamtinės būtybės kaip Eliadė yra sudėtingi.
  Buvo nejauku ir paklausus kuo baltaplaukė dirba. Jeigu atgal bus užduotas toks pats klausimas ką atsakytų pati juodaplaukė? „Ai, aš esu juodosios magijos specialistė.“ Tai skambėjo taip surežisuotai ir netikrai. Moteris suprato turinti kažką keisti savo gyvenime. Ji buvo nebloga kvidičininke, tačiau negalėtų taip dažnai palikti dukros keliaudama po turnyrus. Hilere praktikantė? Brr tikrai negrįžtų prie tokios patirties. Žurnalistė? Tai buvo jos blogiausias pasirinkimas, net blogesnis už hilerio kelią. Dabartinę profesiją turėjo gan ilgai. Tačiau ir joje jautėsi kaip žuvis apelsinų sultyse. Gal reikėjo tapti kokia nors apsigynimo nuo juodosios magijos specialiste?
  Išgirdus Liucijos žodžius apie tai, kad Amira yra savo pačios išganytoja, privertė vampyrę susimąstyt. - Sunku tuo patikėti. Kad ir kaip nori, išganyti savęs negali, - šiek tiek apgirtusiai skambėjo pasti Eliadė. Senokai ji leisdavo sau taip atsipalaiduoti. Liucija šiek tiek priminę Mayrą. Supratinga, neieškanti žodžio kišenėje, o svarbiausia neatstumianti moters dėl jos aiškiai matomos antgamtinės esybės.
  - Pasakysiu taip, įgimta aristokratija yra tikras šūdas. Kai esi moteris, tave lengvai sulygina su žemėmis ir taip toliau, nes laiko tave verta tik pagimdyti palikuonis. Lyg į viduramžius esam grįžę, - nusišypsojo. Pirmąkart jai tema apie aristokratiją buvo juokinga. Ir išties, nebūtų jos jaunėlis brolis Feliksas prasidanginęs kažkur, vargu ar Amiros saugykloje gulėtų tie paveldėti pinigai, o kažkur Rumunijoj dulkėtų rūmai (o gal ji juos jau pardavė, negalėjo prisimint).
  Politikė. Vampyrei buvo sunku suvokti, kad jos sugėrovė yra pati magijos ministrė. O tai tau, ne kasdien juk sutiksi tokį žmogų ir dar tokioje vietoje. - Anekdotas. Juodąja magija užsiimanti vampyrė ir magijos ministrė susitiko bare, - nusijuokė moteris. Mintis, kad už tokį prisipažinimą gali patekti į Azkabaną Amiros kol kas nejaudino, nes jai irgi pilnai atsirišo liežuvis. Raudonos akys nužvelgė Liuciją dar kartą. Dabar jau ji prisiminė, priešais tikrai sėdėjo magijos ministrė. Liucija Andrersson, savo pačios persona.

[Felissa Deverell]

Buvo šalta gruodžio diena. Felissa, įsisupusi į dailius kailinukus, atkeliavo į mėgiamą barą. Tai turėjo būti smagus vakaras, praleistas su Dori, bet staiga susirgus dvynėms viską teko atšaukti. Įprastomis aplinkybėmis tikrai nebūtų čia ėjusi viena, tačiau jai labai reikėjo prasiblaškyti. Po to sunkaus ir nemažai streso sukėlusio savaitgalio, kai netikėtai teko ir su uošviais pabendrauti, vakaro kažkur mieste jai labai reikėjo. Kad jau staliukas dviems buvo rezervuotas, o namuose niekas nelaukia, tai kodėl nepasimėgavus gražia aplinka ir užburiančia muzika?
Mergina dabar gurkšnojo mojito ir mėgavosi papajų salotomis. Šios, deja, nebuvo tokios geros, kaip ragautos Tailande, bet priminė tas nuotykių kupinas atostogas ir to jai užteko.

[Keitas Kolinsas]

Žiema buvo negailestinga kvidičininkams. Šaltas vėjas ir sniego sūkuriai ne tik trikdė matomumą, bet ir sunkė šalčiu iki pat kaulų. Vis tik, jo komanda pergalę išplėšė vos dešimties taškų skirtumu. Galų gale, net jei būtų pralaimėjusi, vis tiek būtų galų gale atsiradusi čia.
„Vapsvų” gaudytojas nevykusiai flirtavo su viena iš barmenių, kuri į jį nė nesiteikė atsisukti, o Keitas maukė jau kažin kelintą taurę. Tikėjosi, kad jo snukelis nedailins dar vieno bulvarinės magijos spaudos viršelio. Iš tiesų, jis gėrė kiek mažiau — teigiama Livi įtaka, ar pavėluotas brendimas. Pilnai atsisakyti vis tiek nesugebėjo.
Vienas komandos narių apkabino Kolinsą per pečius ir užbaubė dainą. Vaikino veide vietą rado bjauri grimasa. Ausų būgneliai jau buvo nuvarginti sirgalių šauksmų, tad tikrai ne euforiją jautė dėl šito „nuostabaus“ žalos papildymo.
Keitas atsiplėšė ir su stiklu viskio nuslinko toliau. Jautė komandos narių žvilgsnius — juk seniau kartu dainūškas būtų traukęs ir jis. Laisvų stalelių nebuvo. Nužvelgė barzdotą plikį, tada moteriškę sutinusiu veidu. Galiausiai žalios akys surado žavią blondinę. Tikslas nebuvo flirtas, ar išvedžiojimai. Širdis jau buvo pusiau užrakinta. Tiesiog atrodė, kaip pats geriausias variantas. Kvidičininkas atsisėdo priešais, lyg ilgai lauktas svečias. Persibraukė sutaršytas garbanas ir atsiduso, lyg pečius slėgtų toną sverianti našta.
— Atleisk, bet nebegaliu ilgiau laiko praleisti su savo komanda. Tikiuosi, bent kiek domiesi kvidičo naujienomis ir tau pasirodysiu, kaip pavargęs žaidėjas, o ne eilinis asilas.

[Felissa Deverell]

Felissa būti viena niekuomet nemėgo. Dar nesimokydama mokykloje iškvotė mamą, su kuriais kaimynų vaikais galima laisvai bendrauti, o kurie yra žiobarai. Ir tas jos poreikis nuolatos bendrauti išliko ir iki šiol. Galbūt dėl to ji šį vakarą negrįžo namo net sužinojusi, kad draugė negalės ateiti. Būti tarp žmonių, bet nebūtinai su jais bendrauti, Felissai buvo geriau, nei tūnoti vienai namie.
Skanaudama užkandžius, kurių lėkštę atnešė barmenas netrukus po to, kai paskutinis papajos kąsnis dingo jos burnoje, mergina stebėjo aplinką. Džiaugsmingi šūksniai ir dainos viename baro gale patraukė jos dėmesį. Visa tai jai priminė turnyro pabaigos vakarėlius, kuriuose su vyru mėgo dalyvauti. Jos veide pasirodė šypsena, prisiminus smagiai praleistą laiką, ir mintys nuklydo prie Bernardo. Įdomu, kaip jam dabar sekasi, kaip pasirodė turnyre, ar nesusižeidė. Tikriausiai ir jis dabar sėdi panašiame bare, gal net galvoja apie ją ir jų rytojaus susitikimą po kelių nesimatymo dienų.
Staiga jos mintis nutraukė šalimai prisėdęs vyrukas. Mergina pakėlė antakius, bet nieko nesakė.
- Ką jie tau padarė, kad negali su jais būti? - pasiteiravo, jam pradėjus pokalbį. - Deja, negaliu pasigirti geromis žiniomis apie kvidičą, mane labiau domina dvikovos, - šyptelėjo. - Bet jei sakai, kad esi žaidėjas, patikėsiu tuo. Tikrai atrodai nusikalęs. Sunkios rungtynės?

[Keitas Kolinsas]

Dėkui Merlinui, normali pašnekovė. Keito veidą nušvietė maža, žaisminga šypsenėlė, kai priešais sėdinti blondinė visiškai nesutrikusi atsakė į jo žodžių laviną. Beveik tikėjosi būti pavytas, o tada grįžti prie baubiančių ir nepaliaujamai lakančių komandos narių.
— Daugelis jų vidurio amžiaus krizės iškamuoti vyrukai su nelabai subtiliai slepiama priklausomybe alkoholiui. Kartais smagu, bet nenoriu to paversti rutina, — trūktelėjo plačiais pečiais Keitas.
Nemelavo. Nuo gėrimo ir stipresnių medžiagų „paragavimo“ oda atrodė blyškesnė, o paakiai tamsesni, nei įprasta. Žurnalistams tai nurašė kaip nuovargį, nemigą. Vienintelė viską žinanti ir besitaikstanti su jo gyvenimo būdu buvo Olivia. Gal ir dėl jos jis stengėsi lakti mažiau. Nors rankoje besipuikuojantis viskio stiklas tarsi rėkte rėkė — hipokritas.
— Žinok, džiaugiuosi, kad nesi kvidičo sirgalė. Kitaip šis pokalbis pasibaigtų daug greičiau, — papurtė galvą Kolinsas. Su fanais bendravo kiek reikia ir ne daugiau. Savęs nelaikė kažkokiu dievaičiu, turėjo tikriausiai daugiau trūkumų nei daugelis, tad atrodė neteisinga, kai jį veik garbino, — Sunkios, bet juk taip visada. Nevarginsiu postringaudamas, kai tau ši tema vienodai šviečia.
Vėl išsišiepė, merginai paminėjus dvikovas. Va čia jau įdomu. Tikriausiai savo katiniškomis akimis spoksojo į tai, kuo galėjo būti, jei atsakingumas nebūtų prioritetų sąrašo apačioje. Juk kerėjimas mokykloje jam puikiai sekėsi.
— Dvikovos? Oho. Esi profesionali kerėtoja, ar panašiai? Atrodo kaip neblogas užsiėmimas.

[Felissa Deverell]

Felissai buvo smalsu, kodėl vaikinas prisėdo būtent prie jos staliuko, kai apsidairiusi matė, jog yra ir kitų laisvų kėdžių. Bet nei vieno laisvo staliuko. Populiarus šiandien buvo šis baras ir išankstinė staliuko rezervacija tikrai jai išėjo į naudą.
- O, suprantu, - nors iš tiesų nesuprato. Iki kol pati sulauks vidurio amžiaus, nemažai metų dar turės praeiti. - Ar neturėtų sportu užsiimantys vaikinai vengti alkoholio? O gal kvidičininkams viskas kitaip?
Prisiminusi beveik prieš metus vykusią išvyką į Berlyną ir po turnyro sekusį pasisėdėjimą su Dori, Felissa nuraudo. Jau tik ne jai kalbėti apie alkoholio vengimą po varžybų, bet bent jau dabartiniame gyvenimo etape gali pasidžiaugti suėmusi save į rankas.
- Kaip suprantu, turėčiau džiaugtis, kad pokalbio dar nenutrauki? - nusijuokė. - Man išties smalsu, gali papasakoti, jei tik nori. Nepažadu, kad sureaguosiu į labiau specifinius pavadinimus, mat išties negyvenu kvidiču. Tačiau esu gera klausytoja.
Atrodė, kad vaikiną sudomino jos užuomina apie dvikovas. Visada taip būna, tad nė kiek nestebino tokia reakcija.
- Galima ir taip sakyti, - kreivai šyptelėjo. - Nors, teisybės dėlei, profesionaliu sportu jau keletą metų neužsiimu. Bet taip, dalyvavimas profesionalų lygoje buvo mano kasdienybė. Ir dabar iš dalies tuo gyvenu, tad ir žinau viską apie dvikovas, ką tik įmanoma žinoti. Ar tau teko bent kartą sudalyvauti dvikovų klube, kad ir mokykloje? Ar visgi iškart supratai, kad labiau žavi sportas ant šluotų?

[Keitas Kolinsas]

Tikslų atsakymą, kodėl pasirinko prisėsti būtent čia, Kolinsas turėjo. Visi kiti baro lankytojai buvo arba jo komandos nariai, kurių marmūzės jau vargino, arba aiškiai gyvenimo iškankinti žmonės. Kartais šie dalykai tapdavo sinonimiški. Pats irgi buvo nusikalęs, kad ir kiek bandydavo tai slėpti. Profesionaliai žaisti kvidičą, sezonas po sezono be rimtesnės pertraukos jau... O, jau dvyliką metų, rimtai atsiliepdavo sveikatai. Padangių žvaigždučių hobiai prie jos gerinimo irgi neprisidėdavo.
— Jei kalbame apie oficialias kvidičo komandų taisykles, garbės kodeksus ir panašiai — alkoholis čia nuodas, kurio skatinama vengti vartoti, bet atskleisiu paslaptį, — vos vos šyptelėjo. Anokia čia paslaptis, — Niekas nepratempia daugiau nei penkių metų padangėse be kažkokios ydos. Kam kokia patinka, žinoma. Mano komanda renkasi alkoholį, bet neseniai vienos Rytinės Europos šalies komanda įsivėlė į neblogą skandalą, nes žaidėjai ėmėsi rimtesnių... Nuobodulio ir skausmo malšinimo priemonių.
Daugiau neaiškino, nes tikrai pasakė pakankamai, kad mergina pati suvestų galus. Va tai tau ir visų trokštamas gyvenimas. Gurkštelėjo viskio. Šiandienai užteks tik to, pirmą kartą galvos nespaudė migrenos, iššauktos nuolatinio aptrankymo muštukais.
— A, čia, žinoma, pajuokavau. Kas pakels šuniui uodegą nei jis pats? — pajuokavo Keitas, — Tiesiog esu pratęs, kad mano marmūzę lengvai atpažįsta. Esu Vimburno Vapsvų atmušėjas, o mano komanda Europos turnyre kol kas pirmauja. Kiek tai ilgam — negaliu pasakyti. Poryt dar vienos varžybos, — bandydamas viską supaprastinti išklojo blondinas. Oficialiais kvidičo terminais ir galvą apsukančiomis strategijomis dalinosi su komandos nariais. Turėjo pakankamai proto suprasti, kad be jų, ir pernelyg užsidegusių sirgalių, visiems kitiems tai vienodai šviečia.
— Atrodai jauna, bet sakai, kad tuo profesionaliai neužsiimi jau keletą metų. Bene profesionali kerėtoja tapai jau visai mažytė? — vos paerzino Keitas. Iš tiesų, pašnekovės užvesta tema jam buvo pakankamai įdomi. — Niekada neteko, nes net mokykloje visą laiką surydavo kvidičas. Bet, kuklumo nepritrūkdamas, galiu pasakyti, kad kerėdavau tikrai neblogai. Gal tau ateityje atsiųsti pelėdą su prašymu kokiose rungtynėse sudalyvauti?

[Felissa Deverell]

- Supratau, - šyptelėjo.
Felissai beliko tik pasidžiaugti, kad Bernardui tarp varžybų nereikėjo nei alkoholio, nei kažko stipresnio, o nuobodulį išsklaidyti sugrįždavo pas ją. Būtent jis merginai parodė, kad galima be viso to išsiversti o tas kartas Berlyne buvo išimtis.
- Pažįstama situacija, - nusijuokė. - Neretai kur nors išėjusi su vyru pastebiu jo linkme nukreiptus žvilgsnius ir atpažinimo kuždesius. Tikriausiai tokia yra žinomumo kaina, - gūžtelėjo pečiais.
Ji neabejojo, kad kvidičininkai sulaukia daugiau dėmesio, juk ir sporto šaka populiaresnė, sutraukianti minias žiūrovų, ir tribūnos talpina daug daugiau jų, nei telpa net ir pačiame didžiausiame bare. Bet gal ir gerai - dar daugiau dėmesio vargintų ir greitai pradėtų trukdyti.
- Sveikinu dėl pergalių, - nuoširdžiai pasakė. - Bet ar neturėtumėte susitelkti į tas poryt vyksiančias varžybas užuot čia kiurksoję bare? Ar visgi įsijungė tas poreikis, atsirandantis penkis metus pažaidus profesionalų kvidičą? - nesusilaikė patraukusi per dantį. - Pirmą kartą profesionalų lygą išbandžiau dar šeštame kurse. Per atostogas, žinoma. Tad baigusi mokyklą jau žinojau, kas tai yra, ir galėjau stačia galva pasinerti į rimtas kovas. Bet taip jau susiklostė, kad po mokyklos baigimo greitai teko viską nutraukti. Tad taip, jau kelis metus sportu neužsiimu. Tiesą sakant, dėl tos pačios priežasties, kad mokykloje visą laiką po pamokų surijo dvikovų klubas, kvidičo net neišbandžiau, - prisipažino. - Jei siūlai pažiūrėti tavo varžybas, mielai ateičiau, tik man reikėtų trijų kvietimų, mat retai laisvalaikį leidžiu viena. Šiandien padariau išimtį. Tiesa, ne savo noru. Bet, kaip matau, nesuklydau čia atėjusi viena, - nusijuokė ir sriūbtelėjo mojito.

[Keitas Kolinsas]

„Supratau“, teištarė jo pašnekovė. Kažin ar pats gerai suprato, kokia bloga yra kvidičo žvaigždžių situacija, tad ir jos atsakymas atrodė kaip nepilna teisybė. Nenorėjo jausti migrenų, tad gėrė. Nenorėjo jausti skausmo, vis persunkiančio kaulus, tad rūkė. Kvidičas buvo jo išgelbėjimas, išrišimas, o tuo pačiu ir palaipsnė pražūtis. Nuvarys save į kapus — tegul. Šiandien rūpinsis apie tai, kaip namo parsigaus jis ir jo komanda, rytoj apie artėjančias varžybas. O tada galvą vėl užims kas nors kitas.
— O, ar burtų dvikovų laimėtojai irgi gauna šlovės valandėlę?Atleisk, šioje sferoje jaučiuosi iškritęs iš konteksto, — visai nepašaipiai ištarė jis. Tai buvo svetimas pasaulis.
Pašnekovei jį pašiepus, garsiai nusijuokė. Stiklinės kraštas vėl rado vietą prie lūpų ir jis gurkštelėjo. Menkutis įžeidimas kaip vanduo nuo žąsies.
— Žaidžiu dvyliką metų. Yra ir poreikis, bet su laiku atsirado ir talentas tai daryti be pagyrių. Bet dėkui už susirūpinimą mano komandos būkle, — atsakė Keitas, šyptelėdamas puse lūpos. Sužybsėjo auskaras nosyje. Tikrai ne pats įprasčiausias aksesuaras kvidičininkui.
Įdėmiai klausėsi merginos pasakojimo apie profesionalias kovas. Gerai nežinojo, kada paskutinį kartą mintys nesisuko apie Livi ar kvidičą, tad naują informaciją ryjo kaip augalas, mėnesį nematęs vandens.
— Nuo šešto kurso… Na ir rimta šešiolikinė turėjai būti, — linktelėjo Keitas. — Ar planuoji prie šios veiklos grįžti? Mielai ištaikyčiau progą ateiti pažiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Rodos, atitrūkau nuo ne sportinės magijos pasaulio dalies.— vienu mauku pabaigė viskį ir užsisakė dar.
Bare tvyranti džiaugsminga atmosfera leido pasimiršti, kelintas stiklas tai buvo. Girtas dar tikrai nesijautė, bet gal tai tik per tiek metų išugdyta tolerancija.
— O? Kad ir penkis kvietimus. Mano VIP vietas tribūnose kol kas užima tik vienas žmogus. Jei nuoširdžiai, gal kiek liūdnai atrodo ir tada laikraščiai mane piešia kaip nevykėlį.

[Felissa Deverell]

- Dvikovos - tokia pati sporto šaka, kaip ir kitos, - nusijuokė. - Gal tik taip atrodo, kad užtenka pamosuoti lazdelėmis, pasakyti kelis burtažodžius ir viskas. Iš tiesų tai ir dvikovoms reikia nemažai treniruotis, išmokti akimirksniu atpažinti, kokį burtą paleis priešininkas ir atitinkamai į jį sureaguoti. Yra įvairios  taktikos ir kiti niuansai, - paaiškino. - Perspektyvūs sportininkai yra atpažįstami, kuriasi gerbėjų klubai, juos kalbina žurnalistai ir medžioja paparaciai.
Lengva buvo kalbėti apie pasaulį, kuris kadaise buvo jai toks savas, bet dabar tie laikai atrodė tokie tolimi. Laimei, Bernardas pasidalindavo su ja naujienomis ir svarbiausiomis aktualijomis, tad mergina galėjo jaustis taip, tarsi nebūtų pasitraukusi iš profesionalaus sporto.
- Nors dabar susilaikau, bet tikrai žinau, kas yra pagirios, - nusijuokė. Prisiminė, kaip vos gyvos slampinėjo po Berlyną su Dori. - Tikrai įspūdinga, jei sugebi jų išvengti. Imk, vaišinkis, kad jau užsilikai prie mano staliuko, - pastūmė užkandžių lėkštę į stalo vidurį.
Dvylika metų - tikrai įspūdingas laiko tarpas. Nors ir Bernardas ne ką trumpiau užsiima profesionaliu sportu. Žinojo, kad jis nesiruošia artimiausiu metu iš jo pasitraukti, jei tą padarytų, tėvai kaipmat jį įtrauktų į savo veiklą. Tikriausiai tik ir laukia, kada vienturtis sūnus baigs žaisti dvikovas ir perims šeimos verslą. Felissa būtų norėjusi, kad Bernardas aiškiai pasakytų tėvams, kad tokių planų jis neturi. Gal tuomet būtų lengviau jiems visiems.
- Ne, neplanuoju, - nusišypsojo. - Dabar esu įsisukusi į kitą amplua. Sakyčiau, kad neblogai sekasi, o kai pasiilgstu dvikovų, sudalyvauju mėgėjų turnyruose. O tu dar nesvarstai pasitraukti iš sporto? Net nežinau, kada paprastai kvidičininkai baigia karjerą. Gal jau numanai, kuo užsiimsi, kai nebeskraidysi ir nebemojuosi blokštu?
Į kvidičo rungtynes nueiti tikrai būtų smagu, jei tik Bernardas rastų tam laiko. O ir Melindai būtų įdomu pamatyti šį tą naujo.
- Rungtynės visada tomis pačiomis dienomis būna? Ar kaskart skiriasi? - pasiteiravo galvodama, ar išeitų tokią pramogą įterpti tarp Bernardo turnyrų.

[Keitas Kolinsas]

— Tikriausiai per daug įsisukau į populiariausią magijos pasaulio sportą. Imi atverti man akis, — skambiai nusijuokė Keitas, — Žinoma, nepagalvok, kad nepriimu šios sporto šakos rimtai. Galiu pripažinti, kad tavo minėtoje srityje galvos ant pečių reikia labiau, negu norint mosuotis blokštu.
Kas gi galėjo žinoti, kad ne vien kvidičininkus kaip grobį puola kiek per daug entuziastingi fanai? Kaži, ar ir profesionalus kerų dvikovų dalyvius irgi mėgsta pasekti iki namų? Cha, na ir geras bendros kalbos radimas būtų.
— Metei per anksti, jei nepriėjai iki išvengimo stadijos, — paerzino vyrukas. Pokalbis vystėsi natūraliai ir tai jį kiek stebino, — Ačiū, bet šiandien liksiu prie viskio. Organizmas kiek per daug supurtytas po varžybų.
Iš tiesų, alkoholis ir nikotinas buvo puikūs alkio slopintojai. Veikiausiai, pavirtimo visišku pagaliuku padėjo tik diena iš dienos vykstančios treniruotės. Ta proga siurbtelėjo dar viskio.
— O? Kiek nuvylei. Būtų smagu pažiūrėti kaip suspardai sėdynę kokiam liurbiui, — kilstelėjo antakius Keitas.
Po jos klausimo akimirkai nutilo. Be kvidičo kito gyvenimo nežinojo. Veikiausiai net ištiktas sklerozės ir kitų senatvinių ligų prašysis užkeliamas ant šluotos.
— Vyriausias kvidičininkas buvo trisdešimt aštuonerių. Planuoju sumušti rekordą ir dar kelis metelius pliuso, kad tik nepagerintų kas kitas, — mostelėjo ranka Keitas, — Jei nuoširdžiai, tai visiškai nežinau, ką darysiu ateityje. Jei kada šis sprendimas mane aplankys sapno ar aiškiaregės forma — pranešiu.
Pabaigė viskį. Dar vieno neužsisakė, nes akies krašteliu stebimi komandos nariai jau buvo gerokai įkaušę ir kažkas turėjo likti atsakingas. Štai ir būk vienas vyriausių žaidėjų komandoje.
— Kiekvieną kartą skirtingai. Ar tau labiau tiktų savaitgaliai? Po dviejų savaičių vyks vienos iš Europos čempionato rungtynių.

[Felissa Deverell]

- Tikrai taip, - nusijuokė. - Ir treniruotis reikia dažnai, palaikyti gerą fizinę formą. Skydiniais kerais profesionalai retai ginasi nuo į juos paleistų kerų. Yra daugybė būtų išvengti atakos, ir jiems neretai reikia gerai ištreniruoto miklumo.
Keitui prabilus apie ankstyvą jos pasitraukimą iš profesionalaus sporto, merginos akyse šmėstelėjo liūdesys. Juk ne ji pati nusprendė, kada pasitraukti. Bet nenorėjo plėtoti šios temos su tik ką sutiktu nepažįstamuoju, tad tiesiog pasistengė išspausti šiokią tokią šypseną ir gurkštelėjo kokteilio.
- Aš ir mėgėjų turnyruose gerai pasirodau, dažniausiai laimiu, kad jau net neįdomu juose dalyvauti, - nenorėjo labai girtis tuo, kad laimi prieš pradedančiuosius. Anokia čia pergalė...
Trisdešimt aštuoneri..., mintyse pakartojo Keito ištartą frazę. Gerai būtų, jei Bernardas anksčiau nuspręstų baigti savąją karjerą, bet tikrai Felissa jo nespaus. Būtų pernelyg savanaudiška šito jo prašyti. Bet vien mintis, kad Melinda, Bernardui baigus karjerą trisdešimt aštuonių metų, jau būtų septintame kurse, nenuteikė pozityviai.
- Įdomų tikslą išsikėlei, - po trumpų apmąstymų ištarė. - Ką gi, linkiu sėkmės jį įgyvendinant.
Jos lėkštėje dar buvo nemažai užkandžių, kurių skanavimo greitis gerokai sumažėjo Felissai įsisukus į pokalbį su šiuo kvidičininku. Jei nori laiku grįžti namo, turės sparčiau naikinti visus turimus skanėstus. Apie tai pagalvojusi, Felissa įsidėjo į burną keletą bulvių traškučių ir pasimėgaudama juos suvalgė.
- Deja, savaitgaliais dažniausiai vyksta dvikovų turnyrai, tad retai kada pavyksta kur nors išeiti, - atsiduso. - Darbo dienos būna laisvesnės, bet tuomet aš pati dirbu ir ne kiekvieną kartą galiu pasiimti laisvą dieną. Gal tiesiog atsiųsk man pelėdą su varžybų grafiku, o aš jį palyginsiu su dvikovų turnyrais ir rasiu tinkamą datą.

[Keitas Kolinsas]

— Matai, ten pasirodyčiau kaip visiškas liurbis, nes naudočiausi vien skydiniais kerais. Kai gauni tiek muštukų galvon, veikiausiai nebelabai sugalvoji inovatyvesnių kerų, — papurtė galvą Keitas.
Aha, juk nemelavo. Tikrai nebuvo kvailas, kerėjo mokykloje puikiai. Bet jeigu įgūdžio nelavini jis tampa tarsi apmirusi galūnė, kurios nelabai ir beprikelsi. Gal vertėtų pabandyti, kai ištaikys progą. Žinoma, šiai panelei pakovoti burtais tikrai nesiūlys. Žinojo, kad jį tuoj pat perverstų ant sėdynės.
Pastebėjo ir pro jos veidą prabėgusį liūdesio šešėlį ir daugiau temos, kodėl gi ji pasitraukė iš šio sporto, nelietė. Tikriausiai kiekvienam žmogui ateina laikas, kai koją pakiša gyvenimas ir niekas nebesiklosto taip, kaip norėtum. Puikiai tą žinojo. Akyse prašmėžavo paralelinės ateities vizija. Jo tėvai gyvi, o jis — sekantis jų pėdomis. Garbingas auroras. Dabar tai atrodė mažų mažiausiai juokinga. Koks gi iš jo auroras? Aurorai padėjo magijos pasauliui visaip, kaip galėjo. Keitas padėjo nebent išmaitinti bulvarinės spaudos žurnalistus.
— Vadinasi pranokai visus mėgėjus ir vis dar gali kitiems išspardyti sėdimasias. Papločiau, bet nenoriu čia prišaukti komandos draugų, — ranka mostelėjo atgal kvidičininkas. Jiems šis vakaras buvo tik pradžia, o jau smarkavosi taip, lyg ketintų nunešti baro stogą.
— Manau, pavėluotos galvos traumos ir jų šalutiniai efektai mane paveiks daug anksčiau, negu trisdešimt aštuonerių. Tai jau laikas pasakys, — nerūpestingai nusijuokė Keitas. Galų gale, kas jam? Pinigų turėjo tiek, kad jau prieš kelerius metus metęs karjerą būtų galėjęs puikiai pragyventi iki amžiaus pabaigos.
Pašnekovei ėmus kalbėti apie pelėdų siuntimą sugebėjo susivokti, kad nė neprisistatė ir nepaklausė jos vardo. Juk nesiųs pelėdos į niekur, tikėdamasis, kad kvailas paukštis jo pašnekovę suras.
— Mielai išsiųsiu, o tada jau galėsi derintis pagal save. Manau, visai patiks VIP ložė, užkandukus dalina nemokamai, — vėl skambiai nusijuokė vyrukas, — Taip ir nesusipažinome. Aš — Keitas Kolinsas. 

[Felissa Deverell]

- Viskas ateina su praktika, - šyptelėjo. - Kuo daugiau praktikuojiesi, tuo geriau įvaldai kerus ir tobulėja įgūdžiai. Natūralu, kad nustojus užsiimti kokia nors veikla, įgūdžiai suprastėja.
Jeigu kažkada jos ir Bernardo įgūdžiai, dalyvaujant dvikovose, buvo apylygiai, tai dabar taip tikrai nėra. Nesvarbu, kad su Auriu vis pasitreniruodavo, bet tos treniruotės nebuvo tokio aukšto lygio, kaip kovos profesionalų lygoje. Ir net jei ji kadaise laimėjo prieš Bernardą, kas ir buvo jų draugystės pradžia, dabar brangusis jos vyras patobulėjo tiek, kad Felissa net nesvajoja prieš jį laimėti, jei kautųsi rimtai. Net ta viena pergalė atrodė įtartina. Kad ir ką jis pasakoja kitiems, Felissa vis tiek buvo įsitikinusi, kad jai pavyko laimėti tik dėl to, kad jis įsistebeilijo ten, kur nedera, ir prarado budrumą.
- Ačiū, bet tikrai nėra ko ploti, - nusijuokė. - Dar gerai prisimenu kovos principus, leidusius gerai pasirodyti profesionalų kovose. Mėgėjams tos kovos yra tiesiog pasižaidimas, laisvalaikio praleidimo būdas. Profesionalams tai darbas. O bent jau aš ir mano vyras į šį darbą žiūrime rimtai, - teisybės dėlei reikėtų sakyti, kad ji į tai žiūrėjo rimtai, nes dabar juk tuo nebeužsiima. - Žinai, jei nori perimti tą ilgiausiai kvidičą žaidžiančio titulą, turėtum rimčiau žiūrėti į visas šias išgertuves. Greičiau susigadinsi sveikatą, nei gausi muštuku per galvą, ir turėsi anksčiau laiko pabaigti karjerą.
Taip, jiedu su Bernardu savo karjeros pradžioje nevengdavo vakarėlių po turnyrų, mėgdavo šėlioti iki išnaktų, kad ryte neprisimindavo nieko, tačiau dabar visa tai baigėsi. Surimtėjus, atsiradus daugiau atsakomybių, nebereikia nė tų šėlionių.
- Ak, taip, aš Felissa Deverell, - prisistatė ir ji.

[Keitas Kolinsas]

— Supratingumas žavi savybė, — visai nesarkastiškai atitarė Keitas.
Daugelis žmonių veikiausiai būtų pasakę, kad tiesiog reikia pasistengti, kad reikia neapsiriboti ties viena sritimi, kad reikia atsakingai planuotis ateitį. Reikia reikia reikia. Visada reikia. Jam seniai reikėjo mesti rūkyti ir gerti. Seniai reikėjo pasipiršti Livi. Visas jo gyvenimas buvo vienas didelis „galbūt“, kurio jis nedrįso pasukti į „taip”.
— Manau, kad save kiek nuvertini. Pločiau atsistojęs, tikrai, — mostelėjo ranka Kolinsas, — Jei vienu metu sugebėjai rungtis su profesionalais, būdama net jaunesnė, nei esi dabar? Mažų mažiausiai pagirtina. Bet… Didžiausi savo teisėjai esame mes patys, tiesa? Tad veikiausiai nuomonės nepakeisiu. Tiesiog žinok, kad turi nusivažiavusio kvidičininko palaikymą, — nusijuokė jis.
Merginai paminėjus santuoką kryptelėjo galvą šonan. Paskui judesį sekė šviesios, sutaršytos garbanos. Ji atrodė bent keliais metais jaunesnė už Keitą, o štai — siurprizas. Keista, kai žmonės gyvenimo kelią išsiaiškindavo taip anksti. Iš kitos pusės, galbūt jis viską per daug užtęsė. Jo gyvenime nebuvo itin daug vietos kitiems reikalams. Meilė buvo dalinama savaitgaliais ir švenčių dienomis, o apie vestuves ir vaikus nė negalėjo pagalvoti. Būtų tikrai prastas tėvas, bent šitai tvirtai žinojo.
Kiti jos žodžiai tarsi pažadino iš transo, kuriame trumpam buvo užstrigęs. Pernelyg paniro į minčių liūną, kurį beveik garantuotai pratęs grįžęs namo.
— Ak. Tiesa, — nežymiai linktelėjo Keitas, — Manau apie tai susimąstysiu, kai bus per vėlu. Bet patarimas geras.
Felissai prisistačius prapurtė smegenis, bandydamas prisiminti, ar kur nors buvo girdėjęs jos vardą. Lyg ir ne. O jei jau kokį praeities susipažinimą, kurio, pagal Keito skaičiavimus, nebuvo, pamiršo, tai pamiršo abu ir nebus gėda jam vienam. Norėjo kažką pridurti, paklausinėti daugiau apie jos minėtas dvikovas, bet dėmesį patraukė šūksniai.
Barmenas rėkė ant jų gynėjo, kuris dabar šoko ant vieno iš stalų ir bliovė kaip pasiutęs. Keitas caktelėjo liežuviu, žalios akys trumpam užsivertė.
— Tikrai malonu susipažinti, bet pareiga šaukia. Lauk pelėdos su bilietais ir atsiprašau už nepageidaujamą triukšmą, — greitai išpylė vyrukas ir atsisveikindamas nerūpestingai mostelėjo ranka.
Buvo girdėti, kaip jis išplūsta komandos draugą, o tada persimetęs per petį, vis dar dainuojantį išneša iš baro. Štai tau ir malonus pokalbis. Tikriausiai Keitui fortūna nemėgsta šypsotis pernelyg ilgai.