Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Kings Kroso stotis => Temą pradėjo: Brielle Siri Devers Lapkričio 24, 2019, 11:38:45 pm

Antraštė: Baras „Alchemikas“
Parašė: Brielle Siri Devers Lapkričio 24, 2019, 11:38:45 pm
Baras "Alchemikas" Kings Krose – viena gražiausių vietelių, kur pavargęs keleivis ar artimuosius bei draugus pasitikęs gali tikėtis pasimėgauti stikline tikro škotiško viskio ar, jei priklausai magijos pasauliui, ugnine su ledukais (nors vargu, ar kas nors ją taip geria). Baras atrodo tarsi iš praėjusio šimtmečio, dvelkia prabanga ir rafinuotais pokalbiais. Jis atsidaro vakarais, nuo septynių, ir dirba per naktį iki pat ankstaus ryto. Barmenai ir barmenės čia mandagūs ir malonūs – jiems gerai moka. Tarp personalo pasitaiko ir vienas kitas burtininkas, kuriam patikimi klientai iš magijos pasaulio.
Patalpa erdvi, šviesos pritemdytos, vienam ar kitam kampe puikuojasi jaukiai šviečiantys art deco (arba art nouveau, jei esi prancūziško auklėjimo) stiliaus šviestuvai. Baras tamsaus raudonmedžio, prabangus ir nulakuotas, jo blizgiame paviršiuje atsispindi šimtas švieselių palubėje. Už baro – aukštos lentynos, pilnos koktelių sudedamųjų dalių, tviskančių lempų šviesoje. Taburetės patogios ir minkštos, su neaukštomis atramomis, o palei įstiklintus, aukštus langus, už kurių stotis, išsirikiavę keletas apvalių stalelių blizgiais paviršiais ir apstatytų patogiais krėslais. Grindys – meistriškai nušlifuotų medinių lentelių, sukaltų eglutės raštu. Patalpos sienos apkaltos tamsaus medžio paneliais, kurie prideda jaukumo ir paslaptingumo.



Gabrielė Devertes žingsniavo per platformą į vieną gražiausių jai žinomų barų Londone. Iki jos traukinio buvo likusios kelios valandos, jau temo. Iš baro laukan sklido maloni šviesa, o kaskart prasivėrus durims - prislopęs klegėjimas ir tylūs instrumentinės muzikos aidai, nors burtininkei dar buvo likęs geras galas iki jo. Rankoje moteris laikė senovinio fasono kartoninį lagaminą su sidabriškai nušveistomis sagtimis. Niekam nebuvo būtina žinoti, kad kartonas sustiprintas kerais, o jo vidus magiškai praplėstas, kad talpintų visus reikiamus rakandus. Lagaminas buvo sunkus, bet žiobariškoje stoties pusėje jo skraidinti kerais nedrįso, o vežimėlis bagažui atrodė esąs tik papildomas vargas. Moteris šįkart nusižengė savo stiliaus principams ir dėvėjo tamsiai pilką kelioninį apsiaustą, nudėvėtą visai kaip ir jos įprastiniai mėlynieji. Nešvarūs plaukai surišti į su niekuo nesupainiojamą mazgą ant pakaušio.
Gabrielė žingsniavo lėtai, savo kreivu žingsniu nelygiai kaukšėdama į platoformos plyteles. Ranką, kurioje laikė lagaminą, mažumėlę maudė. Kitam, pirštinėtam delne, spaudė ką tik įsigytų pigių cigarečių pakelį. Šiaip jau nerūkė, tačiau prieš keliones jai visada kažin kas užeidavo, skatinęs elgtis neįprastai. Iki baro buvo likę vos dešimtis žingsnių.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 25, 2019, 06:51:13 pm
   Ir kur gi jis praleido visą šitą laiką po to, kai išėjo iš Hogvartso?
   Tas kartus beprasmybės ir kaltės skonis. Kaltė, kaltė, kaltė, visur kaltė. Galbūt vėl teks grįžti į Rusiją, galbūt galiausiai reikės išvykti į kokią nors Naująją Zelandiją ar dar kur nors. Užsibuvo čia per ilgai, akivaizdu. Ir net per tą ilgą laiką nespėjo pasidaryti to, ką pasidaryti reikėjo.
   „Kada gi bus laikas, Gorenko?“ Caro - jau nekalbant apie Borisą Godunovą - Rusijoj nelikę daugiau kaip šimtą metų. Kiek dar reikės laukti?
   „Pirkti bilietą ar visgi dar ne?“ - mintyse pasvarstė Sorenas. Teišgirdo prieštaraujantį mieguistą murmėjimą. Ką gi, užteks elementaraus pasivaikščiojimo Kings Krose. Juk tyčia tam, kad galėtų išeiti į viešumą, nusipirko šitą normaliai atrodantį juodą žieminį apsiaustą ir pilką šaliką.
   Šįsyk niekur nevažiuos. Gal.
   Tuomet nostalgiškas mintis pravaikė kažkas pažįstamo. Senąjį von Sjuardą lyg šaltis nukrėtė, išblaivė, išvydus lyg pažįstamą, lyg nelabai veidą. Moteris su lagaminėliu pražygiavo pro jį lyg pro stulpą - na, nieko keista, juk visi maždaug taip praeiname pro nepažįstamus (arba tuos, kurių tuo momentu nenorim pažinti). Juodabarzdis pakreipė galvą, kiek pamąstė, o tuomet greitu žingsniu pradėjo vytis.
   - Ei? Gabrielle? - šūktelėjo jis iš už nugaros, galimai buvusiai bendrakursei ir kolegei jau sukant į stoties barelį.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Brielle Siri Devers Lapkričio 25, 2019, 07:36:50 pm
Jau visai prie pat baro, įstiklinti, aukšti langai blizgėjo auksinėje iš vidaus sklindančioje šviesoje. Gabrielė smalsiu, tačiau gana pavargusiu žvilgsniu nužvelgė viduj esančius žmones, besimėgaujančius gėrimais ir nereikšmingais pokalbiais, kurie juos galimai išlydės į tolesnes gyvenimo keliones. Pavyzdžiui, į Edinburgą, ar kur nors. Keista, tačiau moteris pati šiek tiek nekantravo patekti į vidų ir išlydėti save į kelias valandas truksiantį dardėjimą puikiais Jungtinės Karalystės traukiniais.
Jau buvo bežengianti pro stiklines duris, kai staiga išgirdo savo vardą. O, kaip seniai į ją kas nors kreipėsi vardu. Vis būdavo ponia Devertes ar ponia departamento vadovė, o dažnai ir viršininkė. Savo vardą pastaruoju metu girdėdavo tik iš savo pačios lūpų, o tai irgi nutikdavo gana retai.
Gabrielė atsisuko. Neatpažino. Perliejo nuo galvos iki kojų tiriančiu žvilgsniu, įsižiūrėjo į veidą. Dėmesį patraukė akys, tik du žmones pažinojo tokiomis akimis, ir vienas iš jų buvo jos bosas. Tad šis vyras negalėjo būti niekas kitas, tik..
- Sorenai! - šūktelėjo ji, veidas nušvito, o lagaminas sunkiai dunkstelėjo ant žemės. Visai nedamiškai ir nepriderančiai jokiai link keturiasdešimties artėjančiai moteriai, Gabrielė apsivijo rankomis Soreno kaklą. Po akimirkos paleido, atsitraukė kelis žingsnius. Susirinko save į vieną vietą. Dar kartą nužvelgė seniai matytą bičiulį.
- Dvidešimt metų? - paklausė. Išsitraukė cigaretę iš pakelio ir nebesirūpindama tvarkingu neatsiskleidimu, prisidegė lazdelės galiuku. Išpūtė dūmą. - Kur trauki?
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 25, 2019, 08:15:02 pm
   Pasivijo praeivę greitai. Viską palengvino tai, kad ji išgirdo jį ir atsisuko, nepamaniusi, kad šaukiamas koksai bendravardis - na, o geriausias faktas buvo toks, kad jis neapsipažino. Nesuklydo dėl jos. Atmintis veikia pakankamai neblogai.
   - Labas, - nusišypsojo Sorenas, stabtelėdamas priešais ją. Sutriko, kai buvo netikėtai apkabintas, trumpai atsakė tuo pačiu.
   Prasti prisiminimai, štai kas, matyt, iššaukė tą nejaukumą.
   - Panašu, kad taip, - trumpai aukštyn, Gabriellei virš galvos, pažvelgė Sorenas, apytiksliai skaičiuodamas metus nuo jųdviejų paskutinio susitikimo. Visgi praėję buvo gal kiek mažiau. Na, nesvarbu.
   - Tikrinau traukinių tvarkaraščius ir bilietų kainas, - pusiau teisybę pasakė juodaplaukis vyras. Gal ir visai teisybę, mat iš tikrųjų faktiškai nieko čia kito nepadarė. Na, tik dar skandinosi prisiminimuose.
   - O į kur tu? - išsyk pasiteiravo von Sjuardas. Jau išsyk buvo pastebėjęs jos rankose lagaminą - nesunku buvo nuspėti, jog pašnekovė kažkur ketino važiuoti.
   Užuodęs cigarečių dūmus vampyras vėlgi buvo kiek nustebintas - kiek tik atsiminė, buvusi astronomijos profesorė nuodydavosi tik alkoholiu, o į cigaretes spjaudavo. Na, bet galgi atmintis ką nors buvo išgarinusi... Galų gale, visai ne jo reikalas.
   - Neturėtum čia naudotis lazdele, - švelniai papriekaištavo jis, nors juos supantys žiobarai, ko gero, lazdelę būtų palaikę dar vienu keisto ar netgi nevykusio dizaino daiktu. Juolab, kad į telefonus įnikę žiobarai dabar mažai ką ir bepastebi.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Brielle Siri Devers Lapkričio 25, 2019, 08:47:04 pm
Gabrielė atmestinai pamosikavo delnu, atseit, niekam nerūpi josios lazdelė. Ir išties, nematė nei vieno mediniu pagaliuku jos rankoje susidomėjusio žmogaus. Visi buvo užsiėmę savais reikalais. Sukišo pirštinėtą delną kartu su visa lazdele į apsiausto kišenę. Cigaretės buvo pigios, tad ir skonio tikrai ne pačio nuostabiausio. Mažumėlę susiraukė.
- Tikrai jau? Šitaip be jokios aiškios destinacijos? Bene ketini vykti kur akys veda? - išbėrė klausimus. Keista buvo, kad visad toks savo veiksmais užtikrintas Sorenas von Sjuardas galėtų slampinėti po milžinišką stotį nelabai turėdamas nuotuokio, kur pats nori eiti ir ką daryti. Kažkas ryškiai buvo nutikę, kas burtininką patrankė į visus šonus ir sumėtė kaip skudurėlį. Gabrielė, deja, buvo pernelyg atitrūkusi nuo likusio pasaulio, tad nieko tikro nežinojo.
- Į Edinburgą. Atostogų. Už tuos kelis galeonus, kurie dar liko kišenėj, - pasidalino savais ketinimais. Ir o taip, skundus dėl finansinės padėties ji prisijaukino kaip kokį gatvėj rastą katiną. Užsitraukė ir išpūtė dar vieną negražų, pilką dūmą. Šyptelėjo. Galiausiai pasiteiravo, ar Sorenas nenorėtų užeiti į barą ko nors pagerti. Ne išgerti, o pagerti. Kelionė traukiniu kai esi blaivas praranda visą smagumą, kuris išnyra, kai sistemoje teliuskuoja koks butelis gero vyno.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 25, 2019, 09:39:28 pm
   Į Gabriellės gestą Sorenui beliko linktelėti galva. Nebesigilins, ką gi. Gal ji moka deramai užmaršinti, jei tik iškiltų toks reikalas.
   - Kas sakė, kad be aiškios destinacijos? - šyptelėjęs paklausė Sorenas. - Dėliojausi maršrutą ir laiką. Reikia karts nuo karto gimines aplankyti.
   Giminės. Žodis, po kurio žmonės paprastai supratingai palinksi galva ir pakeičia pokalbio temą. Ir iš tiesų - Rusijoje buvo sočiai giminų, kurių jau seniai jis nebuvo sutikęs. Ir netgi gyvų buvo likę. Tik viena smulkmena.
   Prie pat Soreno ir Gabrielės, ant purvino stoties grindinio, netikėtai susipešė balandžiai. Vienas toksai stambus, mėlynas, su pilka linija per nugara, kitas... Na, į kitą vampyras nebeįsižiūrėjo. Turbūt baltas, su dėmelėmis aplink akis. Tarytum neišsimiegojęs studentas, naktį praleidęs prie kompiuterinių žaidimų.
   - Aišku, - linktelėjo galva Sorenas.
   Kas tas pinigų trūkumas, kai visą gyvenimą darbuojiesi ir užsikalinėji, o jei namų, nei maisto neperki? Juodaplaukis sąmonės kampe net susigėdo - gal reikėtų pasiūlyti kolegai piniginę paramą, na, bet nemanė, jog toks gestas būtų kultūringas.
   Gavęs pasiūlymą von Sjuardas bemaž nesuabejojęs sutiko, žengtelėjęs link baro palaikė duris atviras, kad praleistų damą. Sekdamas iš paskos buvęs durmštrangietis dar pagalvojo, kad kaip čia atsitikę, jog rafinuotų manierų prancūzaitė vietoj restorano rinktųsi barą. A, teisybė - piniginė spaudžia.
   Sugalvoti, kur atsisėsti, buvo nesunku - likęs buvo vienintelis stalelis, nors buvo galima pasiieškoti vietos ir prie baro. Juodabarzdis klausiamai pažvelgė į Gabriellę - lai renkasi, kurią vietą nori užimti.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Brielle Siri Devers Lapkričio 27, 2019, 06:46:52 pm
Gabrielė paskutinį kartą įtraukė nuodą į plaučius, numetė cigaretę ant žemės ir kulnu užmynsi užgesino. Pamosavo lazdele ir nuorūka išgaravo. Tada burtininkė įsirovė į barą, suburbėjo kažką panašaus į "kaip džentelmeniška" Sorenui palaikius duris, akimirką permetė akimis susirinkusią galantišką publiką ir pasuko tiesiai prie vienintelio laisvo stalelio. Nebuvo pakankamai susireikšminusi, kad mėgintų užsikabaroti ant aukštos kėdės prie paties baro.
Turėjo sau pripažinti, kad matyti paskutinį kartą prieš dvidešimt metų regėtą asmenį buvo mažumėlę keista ir nejauku. Nežinojo, ką pasakyti. Nebuvo tikra, ar apskritai norėjo ką nors sakyti. Jergutėliau, jos gyvenimas per tuos metus drastiškai pasikeitė, apskritai abejojo, ar Sorenas, sužinojęs jos dabartinio gyvenimo detales, vis dar norės su ja asocijuotis. Nors negalėjo pasakyti, kad ji pati to labai pasigestų.
Akimirką pasigailėjo, kad atsikratė cigaretės. Nekreipdama dėmesio į šiandieninio pasaulio taisykles, kurios neleido rūkyti patalpose, išsitraukė naują ir vėl užsirūkė. Užsisakė vyno, balto ir sauso. Prisiminė, kad kadaise, kai jie abu dar profesoriavo, abu gėrė keistą vyną, kuris, rodos, keitė spalvą ir rūšį ir skonį ir gal net konsistenciją pagal savo norus, tarytum pats būtų buvęs gyva būtybė. Prisiminimas iššaukė mažutytę šypsenėlę.
Vis dar tvyrojo tyla. Kad ją kas užmuštų, nesugalvojo nieko, apie ką galėtų juodu kalbėtis.
- Tebeturi savo vorą? - paklausė, ne itin susidomėjusi atsakymu, nors tikėjosi, kad nesimato. Sekundę patylėjo. - Klausyk, aš net nežinau, kas čia vyksta. Mano traukinys už kelių valandų. Neįsivaizduoju, ką pasakyti tau. Netikėta ir panašiai, bet vis dėlto praėjo labai daug laiko, - išsakė visą tiesą. Tiesa kartais padeda. Nežinojo, ar padės dabar. Cigaretė smilko tarp pirštų, keli lankytojai kreivai į ją žvilgčiojo, bet Gabrielė nekreipė dėmesio. Vynas buvo neskanus. Iš tokios vietos tikėjosi kažko geresnio.
- Dirbu Magijos Ministerijoje, tai jeigu esi už įstatymo ribų, tau šakės ir grėbliai, - pajuokavo. Visai nejuokinga. - Jei knieti sužinoti kokią nelabai viešą paslaptį, kuri pakeistų pasaulio žmonių likimą ir sugriautų Britanijos ekonomiką, kreipkis, - pridūrė. Kad jau sėdi čia, kodėl gi nepadarius Soreno potencialiu klientu? Buvo tikra, kad žino arba gali sužinoti ką nors, kas šiam gyvenimo suėstam vyrui praverstų.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 08, 2019, 07:35:48 pm
   Nežinojo, kodėl šį vakarą papuolė praleisti būtent šitaip. Neatsiminė, kada paskutinįsyk buvo šiaip sau ir atsitiktinai ką nors susitikęs - paprastai tai būdavo kur nors pakviečiamas, tai įsukamas pusiau prieš savo valią, pusiau pagal ją. Galgi likimas nusprendė, jog verta, kad pro barzdotą snukį šmėstelėtų nostalgiški šlovingų eliksyrininko ir magizoologo laikai, kuomet jis tiesiai po smagaus gyvenimo posūkio - grįžimo į mokyklą - tapo profesoriumi. Kai Hogvartsą teko ginti nuo juodųjų burtininkų, kai mokiniams grėsė realus pavojus...
   Tie laikai buvo geresni, negu laikai po to.
   Sorenas trumpam sudvejojo, ko pačiam užsisakyti. Neatsiminė, kada gėrė alkoholio. Galgi būtent tais senais laikais tai paskutinįsyk ir tedarė.
   Užsisakė viskio. Tik jis kažkodėl ir turėjo įdomesnį, stipresnį skonį.
   - Taip, tebėra, - eliksyrininkas blausiai šyptelėjo. Tyla jo kaip ir netrikdė, bet buvusios bendrakursės ir kolegos prisipažinimas pasirodė kiek nesmagus.
   - Manau, aš čia stabtelėsiu tik trumpam, padėsiu prastumti kiek laiko, - gūžtelėjo pečiais jis. Nežinojo, kaip Gabrielei, tačiau jam patikdavo valandikę kitą pasėdėti ir vienam, susikaupti prieš kelionę. Kita vertus, dabar jis praktiškai visuomet būdavo vienas. Ir kaupdavosi, ir mąstydavo, ir tylėdavo.
   Į kreivą pokštą Sorenas vėlgi šyptelėjo. Trumpam pažvelgė į viskį, padavėjos kaip tik pastatytą ant stalo, gurkštelėjo.
   - Pardavinėji žinias, gautas ministerijoje? - vyptelėjo jis, aišku, tuo nelabai tikėdamas ir nelabai gilindamasis. Gabrielė visada buvo padorus žmogus, padori kolegė ir mokytoja, tiesa, humoro jausmą turėjo ne geresnį už jo, bet...
   Kam gi rūpi.
   - Man įdomu nebent kokie nors nauji magizoologijos rezervatai, kuriuose galima būtų dirbti, - gūžtelėjo pečiais jis. - Hogvartse nebedirbu, galvoju sugrįžti prie šios sferos.
   Tiesą sakant, tai nebuvo vienintelis jo būsimos veiklos variantas, bet kiti variantai buvo galgi kiek per drąsūs ir pernelyg nukrypstantys į kitas sritis, nei jis iki šiol dirbo, - kaži, ar pavyktų tat įgyvendinti.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 16, 2020, 04:45:33 pm
Negalima sakyti, kad Gabrielė vyną gurkšnojo. Buvo priešingai, nieko panašaus į subtilų siurbčiojimą ir teliūskavima taurėje. Ne, ši moteris, praradusi bet kokias viltis turėti padorų gyvenimą, sutraumuota karų ir nelaimingos baigties turnyro, kuriame dalyvavo gilioje jaunystėje, vyną gėrė dideliais gurkšniais, beveik nekantraudama alkoholio pripildyti savo sistemą ir pamiršti apie bet kokią slegiančią realybę. Faktas, kad jai priklausė didžiausias Anglijoje, tačiau pastaruoju metu nelabai veiklus mafijos kartelis, kurio kai kurie nariai įsisuko ir į magiškų narkotikų stumdymo į Airijos respubliką ir Prancūziją verslu, nė kiek neguodė ir nepagražino sudėtingos ir tamsios tikrovės.
- O taip, tik tai ir tedarau. Eina neblogi pinigai, tačiau kartais sunku rasti potencialių klientų, - papasakojo išsiurbusi paskutinį vyno lašą iš taurės. - Rodytųsi, kad ši įtempta taika, kuri tvyro, visiems pernelyg smarkiai patinka, kad kiltų noras sudrumsti vandens paviršių, - jai nebuvo labai svarbu, ar Sorenas priims informaciją rimtai, ar kaip nevykusį pajuokavimą. Šyptelėjo.
- Ak, pažįstu keletą neprastos reputacijos magizoologų, mielai pasidalinčiau kontaktais, - atitarė į Soreno norą rasti darbo magiškuose rezervatuose. Dar akimirką patylėjusi, sprigtelėjo nagu į trapaus stiklo taurę, ši tyliai zvangtelėjo.
- O ką veiki dabar, nebedirbdamas Hogvartse? - pasiteiravo.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 22, 2020, 08:19:19 pm
   Žvelgdamas į šimtą metų neregėtą pašnekovę Sorenas visgi mažumėlę stebėjosi, kurgi dingo jos prancūziškas... Mandagumu to nepavadinsi, etiketu ne, stiliumi ne... Prancūziškas subtilumas - štai taip būtų galima pavadinti tą aureolę, gaubusią buvusią Biobetonso atstovę praktiškai visuomet, kai jie susitikdavo. Subtilūs judesiai, subtilus balso tonas ir atidžiai parenkami žodžiai... O gal tas tebuvo Prancūzijos stereotipų prizmė, trukdanti į jos piliečius žvelgti paprasčiau. Prancūzai juk - filosofų tauta, o šitą apibūdinimą išgirdęs kaži, ar išmuši kada jį sau iš galvos.
   Dabar maniera buvo rusiška.
   Rusiški gurkšniai. Visai ne tokie, kokių reikalauja vynas.
   Galima sakyti, net nepagarbūs.
   Labai neprancūziška.
   Sulaužyta.
   - Klientų? - pakreipė galvą Sorenas į priekį, tarsi žiūrėdamas per įsivaizduojamų mokytojiškų akinių viršų. Mažumėlę patylėjo. Juokelis nebuvo jaukus, jei tai buvo juokelis. - Ką gi, kiekviena profesija susiduria su tam tikrais sunkumais, - vyptelėjo ir jis, sužaisdamas pagal Gabriellės taisykles.
   Sarkazmas - meluojančiai pasakyta teisybė, štai kas von Sjuardui nepatiko. Visgi, regis, geriausias būdas išsivynioti iš nemalonių situacijų yra ne itin gili gyvenimiškos filosofijos mintis.
   - Dėkui už pasiūlymą, - linktelėjo Sorenas, prisimindamas seną ketinimą nukeliauti į vieną JAV valstiją. - Jei nepavyks susisiekti su senu pažįstamu, susisieksiu dėl to su tavimi.
   Tiesa, kassyk prisiminus šį ketinimą bloga nuojauta apie jį vis sustiprėdavo. Galbūt, kai Fasiras atbėgo pas jį tą dieną...
   Mintį nutraukė tylus cvangtelėjimas. Sorenas neskubiai nugurkė ką tik atnešto viskio, neįžvelgiamai šyptelėjo.
   - Mokausi, - atsakė patylėjęs.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 27, 2020, 02:31:57 pm
Palingavo galvą į Soreno vienažodį atsakymą, nutarė neklausti detalių. Ne dėl to, kad buvo neįdomu ar nerūpėjo, o ne, kažkur giliai gal ir rūpėjo, tačiau šiuo apgailėtinu savo gyvenimo momentu Gabrielė Devertes buvo susikoncentravusi tik į save ir savo asmeniškiausias bėdas ir gailesčio vertas situacijas. Pati negalėjo nepastebėti savo baisaus nuosmukio, kai iš plačiai žinomos ir atpažįstamos elegancijos bei rafinuotumo prancūzėje liko vos šešėlis, gal net ne šešėlis, o dulkelė, vargiai galinti prasiskverbti į šviesą.
Gabrielės pirštai paliko taurę ramybėj, persikėlė ant stalo paviršiaus, kuris vos juntamai suvirpėjo pabarbenus, į plaukus ir išslydusias šviesias sruogeles, tuoj pat užkištas už ausų, tolyn nuo veido. Staiga pasijuto nebeturinti jėgų sėdėti šitame velniškai gražiame bare priešais žmogų, kurį nuo jos skyrė dešimt metų nežinios ir pasikeitimų. Akimirką prisiminė savo paauglišką meilę ir vos vos šyptelėjo tarytum juokdamasi iš mažutės, šiek tiek kvanktelėjusios prancūzaitės, kuria dėjosi gilioje jaunystėje.
Pakėlė kažin kokios nevilties ir noro sprukti kuo toliau pilnas akis į Soreną. Šyptelėjo, pasakė kažką susijusio su tuo, kaip ji dar mielai čia pasedėtų, tačiau turi jau eiti, nesvarbu, kad traukinys nepasirodys dar bent dvi valandas. Prasitarė, kad buvo malonu jį išvysti, gal dar kada susitiksią paprastesnėmis aplinkybėmis. Atsistojo, ištiesė delną atsisveikinimui, o tada sugraibiusi kartoninį lagaminą, išžingsniavo pro duris į stotį. Neatsigrįžo atgal, nenorėjo žvelgti į žmogų, kurį ką tik taip bjauriai ir nemandagiai paliko vieną, nespėjusį net gerai nugerti savojo gėrimo. Jautė gėdą.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 27, 2020, 04:57:35 pm
   Sorenas pastebėjo netikėtą buvusios kolegės sutrikimą - kodėl gi ji taip staigiai panoro dingti iš baro? Atsistojęs juodabarzdis spustelėjo prancūzės ranką, liūdnai šyptelėjo atsisveikindamas.
   - Gerų tau atostogų, - palinkėjo.
   Akimis palydėjęs Gabriellę, vėl atsisėdo už stalelio. Ne, tyla dar niekam nepakenkė. Žmonėms nepasisekė - kartais ir per tą nepilną šimtelį, duotą kūrėjo, jie taip ir neišmoksta - nei nutilti laiku, nei išvis esant reikalui patylėti. Nuojauta griežė agresyviai skambančiu ir nemaloniai aidinčiu smuikeliu, anaiptol ne Stradivarijaus gamybos.
   Viskis darsyk pradžiugino prastai veikiančius skonio receptorius, nors be kompanijos ir šio gėrimo kvapas išblėso. Sorenas paliko taurę - ir kas, po perkūnais, pila viskį į taures? - ant stalo, veikiai atsistojęs išėjo ir pats. Kai išėjo į lauką, minioje tolumoje užmatė, regis, kažkuo pažįstamą veidą. Akyse sumirgėjus žaliai spalvai vampyras iš stoties pasišalino.
   Kaip nesmagu, kai sekundėlei sustojus pasigrožėti pasauliu, staiga prisiveja praeitis.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Kovo 26, 2020, 08:22:37 pm
Tą naktį Elijas miegojo prastai. Siaubingai. Tiesą sakant, beveik nemiegojo. Jis nebuvo vienas iš tų, kuriuos naktim kankina mintys apie praeities klaidas, šešėlius ir meiles, tikrai ne; nebuvo ir vienas iš tų, kurie nesudeda bluosto iš jaudulio, baimės ar nerimo. Andrius apskritai manėsi nejaučiąs jaudulio nei baimės, tiesiog šiaip, iš principo. Štai nerimas virto jo naujuoju palydovu. Galbūt koks nors didus psichoterapeutas būtų Elijui išaiškinęs, kad nerimo pamatas visada yra baimė (dažniausiai - mirties), tačiau Elijas nebendravo su mandrais psichoterapeutais.
Vis dėl to, kad ir kaip ten bebūtų, Elijas, nesantis vienas iš tų, kurie dėl nerimo nesudeda bluosto, negalėjo sudėti prakeikto bluosto iš nerimo, ir pats faktas varė jį iš proto. Visą mielą juodą naktį vyras nesiteikė atsakyti sau į klausimą, kas tai per pirmykštis ir sienas draskantis vidujinis jausmas, kol galiausiai paryčiais garsiai nusikeikė, trenkė kumščiu į sieną nusibrozdindamas krumplius ir nė nesiteikęs susišukuoti plaukų išlėkė lauk vedinas to paties vidujinio jausmo.
Stotis priešaušriu buvo tyli ir tuštoka. Parduotuvių langai tamsūs, ir tik vienam iš jų tebedegė šviesa. Plėvesuodamas deramai neužsegto palto skvernais Andrius nužirgliojo tiesiai link jos. Kulnai (apauti kroksais) stipriai daužės į pilkas trinkeles. Iš šono turėjo pasirodyti kaip labai sutrikęs žmogus, apsirėdes vakarykščiais rūbais, basom pėdom, įspirtom į žalius kroksus, suvartytais plaukais ir juodais ratilais po akimis. Sutrikęs, bet su tikslu.
Šviesa, sklindanti iš prabangaus baro, buvo blausi, vadinasi, ties užsidarymu. Elijas akimirką pastovėjo prie stiklinių durų, tada jas stumtelėjo ir įžengė vidun. Sustojo vos peržengęs slenkstį. Viskas buvo savo vietoje. Beveik. Velniai žino, kaip turėjo atrodyti jo veidas ir akys, užregistravusios prietemoj skendintį parytinio baro peizažą. Balsas išdavė vien įsiūtį.
- Velniai rautų, - ištarė, tyliai, bet girdimai. Sukandęs dantis.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Melisa Keyes Kovo 26, 2020, 08:57:55 pm
  Dvidešimt penkerių metų moteris šią naktį vilkėjo baltus marškinius, kurių rankovės buvo užlenktos beveik iki alkūnių ir kurie priklausė jos kūdikio tėvui, bei juodą sijoną, šiek žemiau kelių, kuris vienintelis spintoje atrodė pakankamai padoriai. Dažytos garbanos buvo dailiai supakuotos į didelį kupstą ant galvos, kelios sruogos krito ant strazdanomis nusėto veido. Pati žaliaakė darbavosi už baro, šiuo metu teko šluostyti taures bei stiklines, taip pat neapsiėjo ir be niuktelėjimų šonan iš kolegos, kad ši neužmigtų. Per pastaruosius pusantro mėnesius Keyes pajuto skirtumą tarp nėščiosios ir ne: nuovargis užklupdavo žymiai dažniau, ji nebesijautė tokia tvirta, o baimė, graužianti iš vidaus visai negelbėjo kaip ir jos bandymas užmušti bent lašeliu alkoholio Smaragdinės akys kaip patrakusios žvalgydavosi tarp lankytojų ir tik nepamačius veido, kurį bijojo sutikti, ramiai grįždavo prie taurių ar butelių. Paryčiai ir mažesnis kiekis klientų žadėjo apie greit užsibaigiančią pamainą. Melisa lengviau atsiduso, persibraukė delnu per kaktą, kuri buvo nulieta prakaitu. Dar vienas minusas būnant nėščia: prakaituoji kaip kiaulė, lyg už du.
- Pailsėk,- antrasis barmenas paėmė iš jos medvilninį rankšluostuką su stikline.
  Garbanė nesiginčijo, jis vienintelis žinojo, jog ši nešioja su savimi kūdikį. Savininkui labai mielai melavo apie savo būseną, kitaip nebūtų gavusi darbo, vis tiek žadėjo apie ketvirtą, penktą mėnesį išeiti. Prasivėrusios stiklinės durys privertė moterį pakelti akis į naująjį lankytoją. Velnias. Ir ten tikrai buvo velnias, kad Melisa išsprogdino akis ir puolė tūpt žemėn, norėdama vaikiškai pasislėpti nuo atėjusiojo. Ko tikėjosi, kad šis neištemps jos už plaukų arba pagalvos, jog apsigavo, arba neužmuš vietoj, jog būdama nėščia taip draugiškai priėmė alkoholį į savo organizmą.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Kovo 26, 2020, 10:49:22 pm
Jei būtų kas paklausęs, turbūt nebūtų galėjęs atsakyti, ar įsiveržė kaip griaustinis iš susirūpinimo Melisa, ar tuo keistu padarėliu, kurį beveik pats savo rankom (khe, ne rankom tikrai) į ją įtaisė. Jei būtų turėjęs laiko ir noro apie tai pagalvoti, tikriausiai būtų nerišliai kažką sumurmėjęs, tada pagrasinęs klausiančiajam kirviu arba virvele ir nuėjęs savais keliais. Tad Elijas tikrai nežinojo, kokių baisingų jėgų vedinas atsikraustė į prabangų barą Kings Kroso stotyje, tačiau puikiai nutuokė, kokiais tikslais. Melisa, rodos irgi nutuokė.
Vos rudaplaukė(?) jos galva su visomis išsigandusiai išpūstomis akimis pradingo už baro, Elijas sugniaužė kairįjį delną į kumštį ir savo žalių kroksų pagalba peržengė patalpą vos dviem žingsniais. Kitas barmenas, rodės, lyg ir išsižiojo kažką sakyti, bet Elijas nieko aplink nematė. Prižingsniavęs prie dailaus raudonmedžio baro lyg ir ruošėsi ropštis per jį, tačiau paskutinę akimirką prisiminta gracija ir elegancija sustabdė vyrą nuo šio žygdarbio. Jis paprasčiausiai barą apėjo ir radęs ten susigūžusią moterį, pasilenkė, stipriai suėmė ją už pečių ir truktelėjo į viršų pastatydamas ant kojų. Rankas akimirksniu patraukė lyg nudegęs.
Akimirką duomenų analitikas žiūrėjo į merginos veidą, už jo paties vyzdžių siautė kažin kokia audra.
- Kas per šūdas, velniai rautų? - riktelėjo.  Pirštai susilenkė ir atsileido, lyg jų turėtojas negalėtų nuspręsti, ar kumštis, ar atviras delnas geriau. Nubrozdinti krumpliai suskaudo. - Čia? Ir dar girta? - plačiai ir piktai mostelėjo ranka. - Gal tiesiog.. Tiesiog tada atsikratyk tuo.. tuo.. - nepajėgė ištarti žodžio "vaikas". Elijo smegenis akimirkai paliko visi rišlaus ir sutelkto kalbėjimo sugebėjimai. Kažkur giliai sąmonės kamputy jis svarstė, kodėl, velniai rautų, apskritai taip širsta.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Melisa Keyes Kovo 26, 2020, 11:14:05 pm
  Moteris pasijautė visiška bejėgė, ne taip, kaip tada, kai sugebėjo permesti per save šį vyruką. Rodės, kad net stipriai suimti pečiai buvo sulaužyti, nors anksčiau tokia jautri nebuvo. Netvirtai stovinti ant savų kojų, pakėlė baimės ir jau ašarų pripildytas akis į įsiutusį vyrą.
- Nesu girta, tik gurkšnelis,- sugebėjo pratarti tik tiek.
  Gerklėje užstrigęs gumulas pranašavo neblogą ašarų antplūdį, net nesugebėjo susiturėti, kai veidą jau graužė karštos ašaros, iki gerklės sukilo visas skrandžio turinys, kurį pašalino į artimiausią šiukšliadėžę. Viena ranka susiėmusi už pilvo, kita už burnos, sunkiai atsilenkė. Užverktos akys sunkiai ką įmatė, šalimais buvęs barmenas padavė moteriai stiklinę, pripildytą vandens, ir pasišalino iš dramos sūkurio. Drebančia ranka suėmė stiklinę, bekūkčiodama šiaip ne taip gurkštelėjo vandens. Vis dar baimės pripildytos akys atsisuko į Eliją.
- Ne, neatsikratysiu,- sumurmėjo. Negalėjo pasiduoti vyro puolimui, tad pajutusi savyje šiek tiek jėgų, vėl prašneko.- Tu neatėjai į kasmėnesinę peržiūrą,- tėkštelėjo.- Suknistai laukiau, o tu nepasirodei,- ašaros vis dar veržėsi pro akių kraštus.- O dabar ateini čia ir lyg niekur nieko ant manęs pyksti, siūlai tokius absurdiškus pasiūlymus,- pridėjo ir kitą ranką prie pilvo.
  Kojos nebelaikė, stersuojančiai personai visko buvo per daug šią sekundę. Ji ramiai prisėdo ant grindų, prisitraukė kelius ir juos apsigaubė. Taip, ji alkoholį savinosi į save neapgalvotai, tačiau tikrai nenorėdama nei sau, nei vaikeliui nieko blogo. Beviltiškai graudi moteris padėjo galvą ant kelių, eilinė rauda paliko jos lūpas. Norėjo įstumti Eliją į padėtį, kurioje jis jaustųsi kaltas, pasimetęs ir netikęs, tačiau visiškai neturėjo tam jėgų, pati jautėsi kalta, pasimetusi, netikusi ir dar išsekusi.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Kovo 27, 2020, 01:18:14 pm
Jis tiesiog stovėjo savo žaliuose kroksuose ir piktas žiūrėjo į vemiančią, ašarotą ir kūkčiojančią Melisą ant grindų už baro. Pamanytum, kad turėtų pajusti bent kruopelę kaltės, kad ją pravirkdė ir aprėkė, bet mes visi puikiai žinome, kad Elijas neturi jausmų nei širdies. Visas susinervinęs ir susierzinęs bruktelėjo delną per suveltus plaukus, patraukė šiuos nuo veido, iš akių. Mestelėtas kaltinimas, esą jis neatėjo, kai ji jo laukė, truktelėjo kažkokią nematomą stygą viduj, tačiau šiai nė nespėjus suskambėti, virpėjimą tuoj pat užgniaužė racionalus, tik gerokai įtūžęs jo protas.
- Neatsikratysi, bet nuodysi? - skardžiai iškošė pro dantis, susierziinęs ir įpykęs. Smarkiai pamosavo rankomis it koks keistas paukštis, bandydamas atkreipti savo vaiko motinos (Mano vaikas, pagalvojo Elijas ir kone sudrebėjo nuo minties) dėmesį. Pats nežinojo, kokio velnio jam reikalingas jos pasiaiškinimas, bet jautė, kad baisiai nori jį išgirsti. Įkvėpė, susiėmė delnais už veido ir iškvėpdamas kone beviltiškai tarė:
- Niekad nepagalvoji, ar ne? Apie nieką daugiau, tik save pačią, - pasistengė skambėti nusivylęs. Žinojo, kuo puikiausiai suvokė, kad tardamas tuos žodžius elgiasi kaip didžiausias asilas ir hipokritas. Juk pats buvo suknistas egoistas, vieninteliu gyvenimo rūpesčiu tebuvo jis pats. Labai drąsu iš jo pusės iš kito žmogaus tikėtis kažko, ko pats nei turi, nei nori turėti. Tačiau tą įtemptą akimirką jam tai nelabai rūpėjo.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Melisa Keyes Kovo 27, 2020, 03:34:17 pm
  Moteris jau nebesugebėjo suregzti menkiausio sakinio, sukąsti dantys trukdė pralįsti menkiausiam žodeliui. Taip, ji buvo tik apie save galvojanti savanaudė. Vienas dūris širdin. Negalinti atsispirti pagundoms. Antras dūris. Graudi, beviltiška, niekam nereikalinga ir beveik (bet tik galbūt) niekieno nematoma. Trečiasis. Ji norėjo dar verkti, tačiau nebeturėjau atsargų. Atrodė, jog praėjo valanda, gal dvi, tačiau taip tik atrodė, kol garbanotoji lėtai atsigulė ant baro grindų. Nejusdama pasidėjo vieną ranką po galva, kitos delną priglaudė prie pilvo, lėtai paglostė. Stiklinės akys žiūrėjo į nieką, ignoravo viską aplink. Su savimi nebesusitvarkančiai moteriai reikėjo šilumos, motiniškosios šilumos. Jos reikėjo ir tada, kai buvo sumušta buvusio sugyventinio, kai pradėjo vartoti, kai išsiskyrė su sužadėtiniu, po velniais, jai reikėjo motinos dabar, kai ši kaip negyvėlė gulėjo ant grindų su kūdikiu įsčiose. Melisa nesąmoningai nebekreipė dėmesio į širstantį vyrą, ji to net nejuto. Visa drebėdama jautė tik šaltį, kylantį iš šiosios sielos gelmių, tik skaudančias kojas po ilgų valandų stovėjimo prie baro, tik tvinksintį smegenų vingį nuo pastovaus triukšmo bei šlykštų alkoholio kvapą nuo kurio jau pykino, tačiau negalėdama pasijudinti nieko nedarė. Niekada negalvoju. Tik apie save pačią. Pati sau prisipažino dar kartą. Galbūt norėjo išklykti tai, ką jautė, koks siaubingas, tikras nuovargis jau buvo užėmę viršūnę, norėjo aprėkti vyrą, kad jis kaltas dėl tokios jos būsenos, tačiau negalėjo, jai tik reikėjo mamos. Nors Melisa nebebuvo vaikas ir jos problemos nebebuvo vaikiškos, dabar ji tik visa širdimi troško vėl pamatyti savo gimdytoją, išsiverkti jai ant peties, pajusti jos švelnų apsikabinimą ir išgirsti protingus, paskatinančius žodžius, kurių tikrai niekada nesulauks iš Elijo.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Kovo 27, 2020, 04:54:50 pm
Duomenų analitikui bežvelgiant į Melisą, susiraičiusią ant numindytų grindų, tylinčią, nė žodžio nesakančią, rodos, išvis į jį nereaguojančią, tas baisų erzulį keliantis siūlas vidujai vyro vėl timptelėjo it patrauktas kažkokios per vandenį vaikščiot mokančios jėgos (Jėzaus). Elijo pirštai savo ruožtu timptelėjo jo plaukus. Jis beveik norėjo riaumoti iš susierzinimo ir frustracijos. Kai su kuo nors ginčijiesi, labai svarbu, kad su tavim ginčytusi atgal. Nejudri mergina ant grindų su juo atgal nesiginčijo, o paprasčiausiai, rodos, taip pat skaudžiai, kaip ir prieš mėnesį, prarijo Elijo jai į gerklę sukištą labai taikliai ir aštriai pagalastą peilį. Vaizdas pralėkė už Elijo akių rainelės, kaip ji išlekia pro duris, o joms nespėjus užsiverti pasigirsta raudojimas. Jis galėtų peržengti savo didybę ir pasibjaurėjimą, save peržengt galėtų, bet tai kažkaip labai... skausminga. Elijui nepatiko skausmas, ne tada, kai pats jį jautė. Ypač tas, kuris ne fizinių veiksnių sukeltas.
Andrius nusikeikė, tada nusikeikė dar, šiek tiek spalvingesniais žodžiais. Galiausiai piktai iškvėpė, žingtelėjo žingsnį ir pritūpė šalia balute virtusios merginos. Atsargiai palietė petį, vis dar dvejodamas, o tada tiesiog kyštelėjo delną po ja ir šiek tiek šiurkščiai pasodino. Jo žali kroksai girgžtelėjo perkeliant svorį ant kitos kojos. Jis galėjo ką nors pasakyti apie šaltų grindų pavojų. Tačiau vietoj to tik truktelėjo marškinių rankovę ir ja nubraukė drėgnumą nuo Melisos skruostų, kitu delnu dar tarsi prilaikydamas už peties. Tada kai ką pastebėjo.
- Ar čia mano marškiniai? - paklausė neįtikimu balsu.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Melisa Keyes Kovo 27, 2020, 05:45:50 pm
  Pajuto prisilietimą, šiurkštų pasodinimą. Melisa atrodė, kaip mažametė mergaitė, kuri verkė dėl to, kad tėvai nepadovanojo jai violetinio pliušinio pudelio su geltonu antkakliu gimtadienio proga ir visai norėjo, jog taip ir būtų. Užmerkė akis, kai šios susitiko su Elijo, o kai atsimerkė visos viltys dar kartą žlugo, dar kartą buvo įsitikinusi, jog jau nebėra maža mergaitė ir visas šis jovalas - realybė. Ir gana žiauri. Vėl pritraukė kelius prie savęs, viena ranka timptelėjo sijoną. Baltų marškinių medžiaga prigludo prie jos nuo ašarų permirkusio ir išburkusio skruosto. Smaragdo akys su tankiomis blakstienomis sumirksėjo kol tatuiruotoji susigraibė, ko jis klausė. Norėjo isteriškai kvatotis iš tokio klausimo, bet vėlgi pritrūko jėgų.
- Taip,- aks išsiplėtė išgirdus savo baisiai užkimusį balsą.- Tavo,- sumurmėjo tyliai ir su keista baime laukė kol rudaplaukis dar ir už tai šiurkščiai prie jos prisilies.- G-galiu atiduoti,- sumikčiojo.
  Krūtinę užspaudė keistas jausmas. Ne, ji negalėjo jų atiduoti ir tikrai ne dėl to, kad jie buvo vieninteliai marškiniai jos spintoje ir atitiko jos darbo aprangos reikalavimus. Galbūt turėdama juos, jautėsi ne tokia vieniša, velniai žino, tačiau širdis neleido jų atiduoti, o racionalaus mąstymo buvo likę nedaug, tad tik ir sugebėjo sumikčioti.
  Sunkiai atsirėmusi į grindinį pasikėlė, išniro iš už baro. Atrėmė šlapius ir šaltus delnus į baro paviršių. Skausmas nudiegė širdį, staiga susilenkė susiimdama už pilvo, drebančia ranka pasiekė stiklinę su dar vis šiek tiek vandens, tačiau neišlaikiusi jos rankose išmetė ant žemės. Viskas per tavo kvailą galvą, Melisa.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Kovo 27, 2020, 06:35:39 pm
Pasiūlymas atiduoti marškinius mažumėlę išmušė iš vėžių, tačiau Elijas greitai atgal į jas įšoko ir papurtė galvą. Jam nereikia tų marškinių, klausimas viso labo tebuvo nuostabos išraiška, o pats faktas, kad Melisa dėvi jo apdarą, keistai pakuteno širdį. Elijas nebuvo tikras, ar ji pastebėjo jo mažutytį galvos judesį, bet, galų gale, tai ir nebuvo labai svarbu. Bent jau ne tą akimirką, kai ji nusprendė atsistoti ir labai galingai, Andriaus akimis, susvyravo, susilenkė pusiau, o iš delno išslydus stiklinė per milimetrą prasprūdo pro vyro instinktyviai ištiestus pirštus ir tykštelėjo ant žemės vandenimi apliedama kroksus.
Elijas iškvėpė pro nosį ir atsistojo. Palto kišenėje sugraibė lazdelę, ir vos keliais mostelėjimais stiklinę, tuščią, be vandens, tačiau sveiką ir tarsi naują parskraidino ant baro. Susikišo magijos instrumentą (winky face) atgal į kišenęs gilumą. Rankos pačios nevalingai vėl tiesės paliesti iš kojų krentančią merginą, delnai pakibo virš plonyte medžiaga apvilktų jos pečių. Duomenų analitikas, kurį bendradarbiai už jo nugaros ir jam kuo puikiausiai girdint vadino psichopatu, vėl pajuto kažkokius keistus jausmus viduriuos, kurie nebuvo susiję su kūniškų malonumų patenkinimu. Ir šie jam buvo tokie svetimi, tokie nepažįstami, tokie bjaurūs, kad vien mintis apie tai tuos pačius vidurius vertė verstis kūliais, tačiau suvokė turįs susitaikyti. O galbūt neįprastai greitai pasidavė kažkam, ko buvo įsitikinęs negalįs nei turėti, nei dar ką. Ir vis dėl to, tas tempimas ir traukimas giliai šaltoj širdy paaiškintų, ko taip lėkė šiais velnio neštais ir pamestais paryčiais.
Delnas nusileido ant merginos peties, švelniai truktelėjo ir atsuko ją į save. Žingtelėjo mažutytį žingsnį į priekį ir apsivijo rankomis aplink pečius, prispaudė ją prie savęs. Veiksmas buvo toks nepaprastai svetimas visai Elijo natūrai, kad jis net sudrebėjo, baisingai įsitempė ir pasižadėjo sau daugiau niekad taip nedaryti. Pamanė, kad gal būtų logiška tokiu momentu ką nors prisipažinti, tačiau buvo pernelyg išsigandęs.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Melisa Keyes Kovo 27, 2020, 07:20:59 pm
  Kančiose skęstanti moteris suvirpėjo nuo šįkart keistai švelnaus vyro prisilietimo, o jo rankoms apsivijus šiosios pečius ir priglaudus prie savęs, galvoje iškilo iliuzija, jog jie laiminga šeima ir tai tebuvo mažytis ginčas dėl kūdikio vežimėlio spalvos, kaip juokinga. Drebančiomis rankomis ir labai nedrąsiai (kas jai anksčiau nebuvo būdinga) Melisa priglaudė savąsias rankas prie vyro nugaros. Gal būtų švelniai perbraukus, bet šiuo momentu susiturėjo. Pasijautė visai saugi, tačiau saugi prie to, kurio bijojo. Jos mažoje galvelėje jis vis tiek turėjo daugiau pliusų nei ji tėvystėje. Garbanė netgi buvo pasiruošusi pagimdyt ir atiduot jam kūdikį, jeigu šis netyčia to pareikalautų.
- Esu blogiausia, kas galėjo nutikti jam,- be tariant šiuos žodžius prisipildė ir išnaudotos ašarų atsargos.
  Nuo jų išgraužtuose akių kampučiuose vėl pradėjo prasiverinėti praraja. Kažkur viduje sukosi šilumos kamuoliukas, bet, kaip bebūtų gaila, jį vis tramdė tas šaltis, kylantis iš gelmių. Smegenų vingiais keliavo visi strazdanės dabartiniai norai. Kaip jos visa esybė išsiilgusi ramybės, nes jautėsi visiškai išsekusi, kaip norėjo, jog visa tai būtų tik košmaras, kurį galėtų užmiršti vos atsibudusi, kaip turėtų nesipriešinti savo nepadorioms užgaidoms pačioms dingti, o taip pat norėjo tiesiog leisti Elijui pridėti savo delną prie pilvo srities, galbūt susipažinti su besivystančia būtybe. Visi šie norai buvo tokie jai svetimi, tačiau tuo pačiu ir gana patrauklūs. Ji kelis kartus mirktelėjo nenorėdama vėl apsiverkti, gumulo gerklėje nebuvo, tikėjosi, jog ir audra šiosios viduje nurims netrukus. Ir kaip keista bei nepažįstama, jog tereikėjo rankų, apsivijusių Melisos pečius, kilusiam cunamiui nuraminti.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Kovo 27, 2020, 08:43:31 pm
Rodės, viskas truko vos kelias akimirkas. Taip ir buvo, o bet tačiau vien kelių akimirkų žmogiškojo kontakto užteko, kad trisdešimt dvejų duomenų analitikas iš prabangaus Londono rajono imtų ir pajustų visu kūnu per plonus marškinius sklindančią kito žmogaus šilumą, mažumėlę atsipalaiduotų ir prisimintų nemiegojęs visą suknistą naktį. Jis pajuto dar ir merginos rankas, ir šlapią veidą, prispaustą prie jo krūtinės, pajuto ir visą jį čia ant kojų atgabenusį pyktį pamažu išsiliejant pro siūles, kraštus, kojų pirštus, ištekant. Teliko baisingas nuovargis ir susierzinimo trupiniai. Visa tai truko vos kelias akimirkas, o nusileido ant Andriaus kaip cunamio banga.
Galiausiai Elijas atsitraukė, netoli, vos per pusę žingsnio, delnai paliko ant Melisos pečių. Akys nukrypo į užverktą, regimai išsekusį jos veidą. Prisiminė ir žodžius, kartu į atmintį iškilo jau dvi instancijos, kai jo atsakas į tokius pareiškimus iššaukė ašaras.Nusprendė nieko nesakyti. Turbūt ne ką geriau, bet Elijas nebuvo itin pažengęs žmonėse ir santykiuose su jais. O varge, jis beveik prisipažino sau turįs kažkoį santykį su Melisa. Vos du mėnesiai, o jau kiek dalykų apvirto aukštyn kojom. Mintis sukėlė norą į ką nors trenkti kumščiu arba ką nors mesti. Susivaldė, tik delnas nuslydo jos ranka, nusviro prie šono ir susigniaužė į kumštį. Vėl pajuto nubrozdintus krumplius.
- Kiek valandų dirbai? - galiausiai paklausė. Nebuvo tikras, kam jam reikalingas atsakymas, tačiau mintyse pamažėle rezgėsi planas. Kažkodėl jo naujai atrasta širdis užsigeitė neleisti jam leisti Melisai traukiniais ar dar kuo grįžti į tą purviną pavojingą rajoną Fleglyje. Gerai tik, kad širdis nespaudė atsiprašyti, ar dar ko nedovanotino padaryti už visą sukeltą skausmą. Elijas nebuvo tiek pačiuožęs, kad taip darytų.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Melisa Keyes Kovo 27, 2020, 09:21:04 pm
  Sudrebėjo vyrui atsitraukus, ranka nuslydo jo nugara iki savojo šono ir švelniai, tačiau su baime, jog bus atmesta, uždėjo savo šaltą delną ant jo nubrozdinto kumščio, nykščiu perbraukė per žaizdas. Neatsitraukė. Galima buvo sakyti, jog ši atrodė tik pavargusi ir kiek išsekusi. Taip būtų pasakęs mandagumo nestingantis žmogus. Melisos veidas buvo tiesiogine ta žodžio prasme išėjęs iš savo vietos. Atrodė, ims ir nudribs visa mėsa nuo kaukolės.
- Apie keturias, gal keturias su puse, gal visas penkias, nežinau kiek valandų yra šiuo metu,- papurtė galvą.- Mano pamaina prasidėjo nuo vidurnakčio,- žvilgtelėjo į kitą barmeną, kuris apsimetė šluostąs taures, nors buvo prikaustęs žvilgsnį prie vykusios melodramos.- Bet man reikia namo, jeigu jau jis šluosto taures, reiškiasi, niekas nebeateis ir mano darbas baigtas.
  Atitraukusi delną nuo Elijo sugniaužto kumščio, išsiėmė kelis segtukus iš to kuodo, išlaisvino plaukus iš gumytės ir įvėlusi pirštus papureno. Garbanos netvarkingai krito ant strazdanoto veido, moteris patraukė kitą ranką nuo vyro nugaros. Atsargiai patraukė jo delną nuo peties ir pralindusi pro jį, sunkiai nusigavo iki paltų kabyklos, nusikabino savąjį, tačiau užsidėti jėgų neturėjo. Su kažkokia neaiškia viltimi sugaudė rudaplaukio akis ir mintyse paprašė pagalbos. Jeigu jau jis nepadės, visada buvo antrasis barmenas, kartais pasirūpinantis, jog moteris grįžtų ramiai namo.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Kovo 28, 2020, 02:15:51 pm
Linktelėjo, penkios valandos neatrodė per daug. Bet tikriausiai reikėjo prisiminti ir tai, kad vis dėlto naktį, vis dėlto paryčiais, o bet parplaukęs ir užliejęs nuovargis atjungė ir paskutinius didžius mąstymo centrus. Gal pagalvos apie tai ryte.
Rodės, dalykai judėjo sulėtintai, kaip filme, kaip po vandeniu, kaip per medų. Jis daug nemąstė, rankos ir kojos judėjo savarankiškai, it atskirtos nuo kūno, it turinčios asmenines smegenis, įtaisytas kur nors alkūnėse, keliuose, asmenines širdis pirštų galuos, kulnuose. Nesudvejojo, nė akimirkai nesustojo vos sugavęs prašantį žvilgsnį. Grybštelėjo sunkios medžiagos, vos ši atsidūrė ant merginos pečių, suėmė šią už alkūnės ir gal vos vos per smarkiai suspaudęs išvairavo pro baro duris, nė nesiteikęs žvilgtelėti per petį kokiu tai atsiprašomu žvilgsniu. Stiklinės durys tik suvėdavo, sulingavo ir trinktelėjusios užsidarė už judviejų nugarų.
Elijas, tebesuėmęs Melisos alkūnės, ryžtingai pasisuko ir kroksais žengė link išėjimo į Londono centrą, nuo kur žinojo, tik kelios gatvės iki jo daugiabučio Merington Roudo gatvėje. Negalėjo būti jokio svarstymo, ar Melisa šiąnakt grįžta į Fleglį. Elijas per kelias sekundes ir be didesnių pasivaidymų su savimi sugebėjo nuspręsti, kad jeigu jau virsta pusiau normaliu žmogumi dėl šitos moters, tai kodėl gi nevirtus žmogumi iki galo. Nieko tokio, kad jis nemokėjo ir neturėjo noro mokytis megzti normalių santykių su kitais kalbančiais ir mąstančiais padarais. Niekas jam netrukdė ir toliau palaikyti negebančio jausti psichopato reputacijos.
Kroksai girgždėjo beeinant trinkelėmis, kurios nusėtos blausios šviesos ir išilgėjusių daugiakampių šešėlių. Jeigu Melisa priešinšis, jis labai negracingai persimes ją per petį ir nešte nusineš, nusprendė.
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Miona Hera Liepos 03, 2020, 01:07:22 am
Vakaras pasirodė siaubingai, visai žiemos pradžiai nebūdingai šaltas. Žiobarų mašinų langai jau neblogai apšerkšniję - žiema, tiesą sakant, kai kur net meistriškai pasidarbavo savo teptuku, - šaltukas kandžiojo ir taip jau gerokai sustirusias rankas, nosis ar dar ką, o juodame danguje, tarp pilkų ir baltų it žąsies pūkai debesų - silpno vėjo betempiamo snaigių bagažo, - žybsėjo melsvos ir vos vos gelsvos žvaigždės.
Nebuvo tai puikus vakaras ir naktis pasivaikščiojimams, tačiau iš dangaus krentant po lengvą trupinį krištolu spindinčią vėjo pamestą snaigę, Miona, dar žvilgtelėjusi į nejudintą, gruodžio pirmą dieną vis dar žymintį kalendorių - iš tiesų šiandien buvo penktadienio vakaras, atseit, išeiginės išvakarės, - greit pasitepliojusi kažkokių žiobariškų niekų sau ant veido, pagaliau nusimetusi darbinius drabužius ir užrakinusi duris išdrožė iš daugiabučio.
Jau nuo pat ryto jautėsi lyg gerokai apdaužyta bokso kriaušė. Prieš keletą mėnesiųų buvo prižadėjusi pasinerti į darbą kaip tik buvo įmanoma. O šit vakar gavusi progą bent šiek tiek anksčiau išeiti iš darbo, pati nesuvokdama kodėl, namo pasuko ne jai būdingu nešykliniu, oriniu ar tais šiaip mažiau žmonių sutikti galimybę turinčiu keliu. Apsilankė net ir kažkokioj kepyklėlėj, kur, Mionos nelaimei, susidūrė su jau ilgą laiką nematytu Atu. Josios, deja, o gal ir visai ne deja, jis nepažino. Nežinia, ar todėl, kad praktiškai penkerius metus jos akyse neregėjo, ar gal dėl to, kad mergina buvo persidažiusi plaukus. Kad ir kaip ten buvo, pečiu atsitrenkęs į ją tik linksmai, bet nuoširdžiai šūktelėjo atsiprašymą ir, vėl susiradęs netyčiom per trumpą susidūrimą pamestą kažkokio šviesiaplaukio ranką, nuėjo gatve tolyn, atgalion nė neatsisukęs. Miona ir nesistengė jo sustabdyti. Ir pati buvo sau net prisiekusi nebekelti jam skausmo, kurį būtų atnešusi vien jam pasirodydama.
Ilgą laiką stengėsi blokuoti bet kokias mintis apie tą ugnies pažymėtą naktį, tačiau vakar šie ir vėl prasimušo pro josios trapų skydą. Namo grįžo jau be bandelių ir, pamiršusi nebaigtą peržiūrėti bylą, tyliai pratūnojo lovoje, tvirtai susisupusi į apklotą. Net nepajuto, kad kambarys kažko keistai šaltas - matyt, reikėjo pagaliau tą seną radiatorių nuorint ar kokį galą su anuo padaryti.
Ir gal todėl šiandien norėjo kur nors prasiblaškyti. Gal susipažinti su kokiu vaikinu, kuris bent iš dalies būtų padėjęs savo šnekamom nesąmonėm užsimiršti, o gal užsisakyti kokio alkoholio ir praardyti minčių voratinklį taip, kaip kad kažkokias bakterijas ar kokį ten velnią gerklėj pradegina močiučių kaimuose gaminama rupkė.
Nepajuto, kaip nuėjo toli nuo namų, neatkreipė dėmesio, kokio baro duris pravėrė. Tik dvelktelėjusi šiluma ją vėl grąžino į realybę. Suprato, kad tokiai, kaip ji čia per prabangu. Vis tik, gerai pagalvojus, gal nereikėjo vėl į kojinę kišt tų lapkritį uždirbtų galeonų ir nors kartą paaukot bent dalelę jų kažkam, ko nebuvo būtina įsigyti.
Prisėdo ant taburetės. Nugara atsiremti nebūtų pavykę - atrama nebuvo pakankamai aukšta, kad būtų pavykę įsipatoginti, todėl tik šiek tiek dilbiais slystelėjo nulakuotu baro paviršiumi ir ore, neturėdama galimybės pasiekti lentynų, bestelėjo pirštu į kažkokį melsvo skysčio greit stokosiantį butelį, taip pateikdama ir savo užsakymą.
Penktadienio vakarą baras buvo pilnutėlis. Prie raudonmedžio stalviršio tuščių vietų beveik nebuvo, tik viena tamsių, baguotų plaukų savininkei iš dešinės. O šit iš kairės sėdėjo gal penkeriais metais vyresnis mėlynakis. Ilgai netruko, kol išgirdo jau gerai gurkštelėjusio nepažįstamojo pasisveikinimą, skirtą jai. 
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 03, 2020, 02:27:27 am
Pamažu gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Nepaisant to, kad Dafydd tarsi ir pradėjo priprasti prie naujųjų namų ir benamiško gyvenimo Londone, pinigai tirpo greičiau negu būtų norėjęsi. Kur tik bandydavo gauti išmaldos, jį kaipmat išspirdavo vietiniai "kolegos". Prekyba nelemtomis lazdelėmis sekėsi itin prastai (negi Kaidenas sužinojo apie Dafydd likimą?!), tų kelių monetų, kurias buvo sutaupęs, jau seniai neturėjo.
Nenuostabu, kad šąlant orui šalo ir vaikino jausmai bet kam, kas vyko pasaulyje. Jis vis daugiau laiko praleisdavo kanalizacijoje ir netgi susitikdamas su kolega nebesivargino tinkamai nusiprausti. Artimiausiame viešajame tualete įrengė nuolatinę apsaugą, o darbuotoja itin nemėgo nekokį kvapelį skleidžiančio jaunuolio. Amžinai priekaištaudavo, kad jis ir vėl čia atsivilko, o juk Dafydd tenorėdavo šiek tiek apsiprausti...
Buvęs klastuolis jau beveik pamiršo, kad dar prieš savaitę ar kiek mokėsi Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Juk dar visai neseniai gaudavo tris kartus per dieną pavalgyti. Atrodo, dar ką tik išvadino profesorių Moore idiotu. Vis dėlto dabartinis gyvenimas tokius prisiminimus nublukino. Dabar teliko viena mintis - iš kur gauti pinigų maistui. Ko gero, vienintelis dalykas, kurio Dafydd niekada nedarys, buvo vogimas. Teko medžioti žiurkes kanalizacijoje, teko virinti tos pačios kanalizacijos vandenį (laimei, neprarado pas Olivanderį pirktos lazdelės!), tačiau velsietis nevogė. Ir tai buvo vienintelė viltis, kuri šiek tiek palaikė vaikiną. Ši mintis padėjo tikėti, kad kada nors pavyks išbristi iš viso šito mėšlo. Tereikėjo sugalvoti, kaip tą padaryti.
Atrodo, dar neseniai Dafydd turėjo gausybę priešų. Lyg tyčia visai neseniai susitiko su Kajumi, ką jau kalbėti apie Mayrą (prisiminęs šį žmogų vaikinas susiraukė). Vis dėlto dabar... Dabar priešai buvo visai kiti. Pavyzdžiui, "tas barzdotas, gyvenantis kanalizacijoje už posūkio." Prieš jį jau ne kartą teko griebtis kerų, Dafydd neabejojo, kad teks išmokti ir obliviate, nes vieną kartą anas susipras. Ak, gerai, kad prieš milijoną metų jis turėjo tas pamokas. Pamokas, kurias vedė... NE! kiekvieną kartą griežtai save pertraukdavo vaikinas.
Vieną bjauriai šaltą penktadienio vakarą Dafydd turėjo kuo džiaugtis. Pagaliau pavyko neblogai parduoti, velsietis netgi gavo pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų nueiti kur nors pavalgyti. Vis dėlto Tesco parduodamos bandelės nebuvo tokios skanios. Dabar velsietis jautėsi toks turtingas, kad, atrodė, galėtų papietauti su pačia Anglijos karaliene.
Tad apsivilkęs švaresnį rūbą, apšepęs jaunuoliška barzdele raudonplaukis patraukė ieškoti tinkamos vietos. Deja, penktadienio vakarą visur buvo prikimšta, tad ilgokai nesisekė nieko rasti. Dafydd nė nepastebėjo, kaip kojos atnešė į Kings Kroso stotį. Čia lankytis jis nemėgo - nekokie prisiminimai. Vis dėlto akis užkliuvo už kažkokio baro. Prisiartinęs vaikinas pamatė pakabintame meniu surašytas kainas. Akys iššoko ant kaktos, tačiau devyniolikametis buvo toks pavargęs, kad nutarė šiandien sau tai leisti. Išgers alaus ar dar kokio pigaus šlamšto ir trauks... Namo.
Įėjęs ir apsižvalgęs Dafydd jau ketino eiti atgal, nes atrodė, kad nėra nė vienos laisvos vietos. Vis dėlto akis netrukus užkliuvo už vietelės šalia kažkokios merginos. Velsietis stengėsi nekreipti dėmesio į nepatenkintus žvilgsnius (kažin ar kvapas dėl to kaltas?) ir patraukė ten link. Tamsiaplaukė mergina pasirodė nematyta. Dafydd tarstelėjo:
- Čia laisva?
Vis dėlto nė nelaukęs atsakymo atsisėdo ir užsisakė pigiausio alaus. Tiesa, tas pigiausias buvo toks, kad Dafydd puikiai suprato: antro bokalo nebus.
Belaukdamas, kol gaus užsakymą, vaikinas žvalgėsi. Akis užkliuvo už šalia sėdinčios merginos veido. Kurį laiką raudonplaukis nesuprato, ką matęs. Vis dėlto kai gavo savo alų, dar kartą nužvelgė ją. Pasikeitusi. Susimąsčiusi. Vis dėlto Dafydd buvo beveik tikras - tai ji. Nejučia pačiupinėjo apšepusį smakrą. Nori nenori susimąstė apie tai, koks kvapelis tikriausiai sklinda nuo jo. Ne, reikia kuo greičiau išgerti alų ir nešdintis. Kitą kartą sugalvos, kaip ją susirasti. Tik prieš tai bent kiek apsitvarkys.
Vis dėlto vos po kelių akimirkų balsas prieš šeimininko valią išsprūdo iš burnos:
- Miona?
Tai nebuvo pasakyta garsiai. Buvo galima tikėtis, kad ji neišgirs. Arba, dar geriau, paaiškės, kad Dafydd apsipažino...
Antraštė: Ats: Baras "Alchemikas"
Parašė: Miona Hera Liepos 06, 2020, 09:42:43 pm
Miona kelias sekundes pamąstė, kad galgi neverta pradėti sukti kalbos - vargu, ar ilgai tvers alkoholio prigėrusio žmogaus kalbas, jei pati buvo blaiva. Tačiau galop tylai atsiduso ir tarstelėjo pavargusį „Labas“. Kaip tik su žodeliu gavo ir savo keistąjį gėrimą - pavadinimas nuskambėjo kažkaip prancūziškai, tad mergina nė nesivargino jo įsiminti.
Po to sekė dar pora banalių, pokalbio pradžiai būdingų pasakymų, po kurių mergina galiausiai nusprendė, kad gal ir nieko apie ką nors pašnekėti su žmogum, kurio vėliau vis tiek nebesutiks. Juk nei jis ją prisimins (ypač išsisklaidžius ir tam, ką tik mėlynakio užsisakyto stikliuko poveikiui), nei tamsiaplaukė, kuri nė nesistengė įsiminti jaunuolio bruožų.
Visai netrukus ir tą pati tuščią vietą šalimais jos užpildė kažkas su nemaloniu kvapeliu, tačiau Miona jau neatsisuko. Jautėsi per daug sustingusi pasijudinti, todėl tik automatiškai šiaudeliu maišė ledukais ir dangaus mėlynės spalvos skysčiu pripildytą taurę.
Tačiau po truputį beįsivažiuojančio jaunuolio monologo klausymą pertraukė kažkoks visai prie aplinkos garsų nederantis balsas. Kažkoks taip stipriai pažįstamas, kad Mionos ranka akimirką pakibo virš taurelės. Pasigirdo ar ne? Lyg kas į dešinę ausį būtų ataidėjęs.
Mergina nesusilaikė ir pasuko galvą į pusę, iš kurios atkeliavo nederantis garsas. Kelias sekundes net galvojo, kad jai vaidenasi, kad josios fantazija pakilo į kitą lygį ir tik kuriam laikui tebuvo aprimusi. Šalia jos sėdėjo kažkoks valkata, per daug panašus į Dafydd. Kažkaip pernelyg panašus, kad lengvai priverstum smegenis ignoruoti vaizdą, atsisakyti juo tikėti. Tas kelias įtemptas sekundes, kol jai iš kairės sėdintis jaunuolis ir toliau pezėjo apie tai, kaip jam sunku dirbti tokiam bosui kaip jo, Mionos smegenys įtemptai ieškojo priežasčių, kodėl pažinotasis klastuolis negalėjo šalia jos būti. Juk dabar mokslo metai, juk Dafydd niekada negėrė (ar bent Miona to nežinojo), juk raudonplaukis, velniai rautų, negalėjo šitaip atrodytų, jei mokėsi Hogvartse. Jeigu. Ir vis tik jo akis pažintų bet kur.
- O tu šventas... - po pernelyg ilgo laiko tarpo, kad vadintum tai akimirka, žiobtelėjo Miona, paskutinį žodį sušnibždėdama taip, kad jau net pati nebegirdėjo. - Dafydd? Ką tu čia veiki?
Vaikinas atrodė tragiškai. Iš šono pažiūrėjus galgi net kaip valkata. Į merginos širdį pamaže ėmė smelktis negera nuojauta.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2020, 06:40:51 pm
Dafydd svajonė, kad Miona (?) jo neišgirs, nereaguos ar kad ten paprasčiausiai bus ne ji, sudužo į šipulius. Mergina pasuko galvą ir, atrodo, taip ir sustingo. Turėdamas šiek tiek daugiau laiko pažiūrėti į ją, vaikinas įsitikino: taip, tai yra tas žmogus, kurį esant tokios būsenos sutikti norisi mažiausiai.
Tyla užsitęsė. Per ją velsietis spėjo apgalvoti visą judviejų istoriją. Atrodo, pamoka, kurioje jiedu turėjo keistis dovanomis, buvo prieš kokį tūkstantį metų. Net ir po to sekę susitikimai buvo tarsi iš kito gyvenimo. Deja, Dafydd puikiai prisiminė tik paskutinį - tą, kuris baigėsi jo ašaromis. Ko gero, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl vaikinas buvo tikras: Miona dabar vienu mauku išgers ką turinti ir nešdinsis. Ir tikriausiai nė nesivargins atsakyti. Tad kai mergina pradėjo kažką sakyti, Dafydd taip apstulbo, kad vos neišvertė bokalo. Jis net neišgirdo, ką pasakė buvusi grifė. Tai buvo pernelyg netikėta. Vaikinas sėdėjo ir galvojo, kur jam dėti akis. Viduje sukosi daugybė jausmų: džiaugsmas sutikus , apmaudas, kad atrodo būtent taip, baimė, nes nežinojo, kaip elgtis, pyktis ant viso pasaulio, nes jiems (tiksliau, jam) nieko neišėjo...
Tikriausiai Dafydd būtų neišgirdęs nieko, ką kalbėjo mergina, jeigu ji nebūtų paminėjusi vardo. Jo vardo. Tas žodis buvo tarsi smūgis į ausis, tad klausimą, sekusį po to, raudonplaukis išgirdo. Deja, visiškai nesinorėjo atsakyti. O ir ką ji tikėjosi išgirsti? Ką jis veikia čia, šitame prabangiame bare? Ką jis veikia Londone? Juk ji tikrai turėtų žinoti, kad Dafydd dar mokosi Hogvartse. Vaikinas pajuto kaustantį siaubą. Nepaisant to, kad tarp jų tarsi viskas buvo baigta (jeigu gali būti baigta tas, kas net neprasidėjo), velsietis nenorėjo, kad Miona sužinotų apie naujausius jo gyvenimo įvykius. Tad ką, po galais, jam daryti?
Po penkių šimtmečių Dafydd pakėlė į merginą akis. Labai nenorėjo suremti žvilgsnių, tačiau kalbėtis su grindimis irgi nesinorėjo. Vaikinas įkvėpė... Ir tada vėl prisiminė paskutinį judviejų pokalbį, kurio metu kalbėti buvo neką lengviau. Tada pasakyti išdrįso - pasekmės buvo labai nekokios. Tad kaip rasti ryžto kalbėti dabar? Blogiausia buvo tai, kad Moorepalaikis negalėjo pranešti "naujienos" tinkamesniu laiku. Trys savaitės žiemos atostogų dabar labai praverstų. Deja...
- Aš... - galiausiai pradėjo Dafydd. Nenorėjo pasirodyti nemandagus, nepaisant to, kad Miona tikriausiai būtent taip ir manė. - Na... Dabar gyvenu Londone, - galiausiai užbaigė. Puikiai suprato, kad toks atsakymas nepasako nieko. Bet negi sakysi šitam žmogui, kad gyveni ne šiaip Londone, o jo kanalizacijoje, nes tave išmetė iš mokyklos, o tu neturi pinigų?
Vaikinas nugėrė šiek tiek alaus ir trumpam vėl atsuko akis į Mioną.
- Kaip tau sekasi? Kur dirbi? - galiausiai paklausė jis. Teliko tikėtis, kad merginos istorija nėra tokia neįprasta kaip jo.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Miona Hera Liepos 07, 2020, 11:27:42 pm
Miona norėjo nusukti akis, nebežiūrėti į raudonplaukį, tačiau tai, kaip dabar jis atrodė, neleido merginai to padaryti. Tamsiaplaukė tyrinėjo taip seniai matytą vaikino veidą, bandydama atrasti priežastį, kodėl paskui jį vilkosi, švelniai tariant, nemalonus kvapas, kodėl jo drabužiai, rodos, buvo neskalbti mažiausiai penkias dienas ir kodėl jis nesiruošė nusiskusti tos želti pradėjusios barzdos.
Nuo tada, kai paskutinįsyk jiedu kalbėjosi Didžiojo gluosnio pakrantėje, mergina vengė Dafydd. Stengdavosi nekreipti dėmesio į jo buvimą klasėje, nekreipti dėmesio į klastūnyno stalą valgant Didžiojoje salėje. Vengė bet ko, kas priverstų Mioną dar labiau gailėtis savo sprendimo nuo savęs atmušti ir jaunuolį. Kratėsi bet ko, kas būtų privertę ją vis tik pačiai sau pripažinti, kad iš tiesų tikėjo tiek savo, tiek rudaakio jausmų tikrumu. Kad visada norėjo, kad klastuolis pagaliau suprastų, ką ji jaučianti, ir pats tą pajustų jai.
Ir vis tik galiausiai, kai nusprendė daugiau nebesidomėti, ar jis gyvas ir sveikas, ar mūšis nepalitė jo, manė, jog galųgalėj užgniaužė ir tuos jausmus. Tačiau, kad ir kiek turėjo tokių pokalbių, kaip kad šįvakar su tuo mėlynakiu (kuris, beje, nepajutęs, jog jam pasirodžiusi paslaptinga mergina nebekreipia į jį dėmesio, ėmė kalbėtis su kažkokia barmene), nesąmoningai stegdavosi pernelyg tuo nesimėgauti, pernelyg nesižavėti, pernelyg negalvoti kaip apie svarbų, o galvoti kaip apie paskutinį. Pati to nesuprasdama paliko Dafydd vietą tuščią ir neįmanomą užimti. Ne todėl, kad lauktų, kad jis vėl grįš į ją, o todėl, kad ji netiko niekam kitam, kaip tik Dafydd. Ir dabar, kai buvo šalia jos, arčiau, nei per ištiestą ranką, kai pagaliau pakėlė akis, Miona pripažino, kad laukė ir lauks. Lauks, nors ir šansų maža, nors beveik visus juos pati ir nušlavė.
Tarsi savaime suprantamą dalyką priėmė faktą, jog klastuolis dabar gyvena Londone, ir linktelėjo. Tačiau po sekundės atsitokėjo ir švelniai purtydama galvą paprieštaravo:
- Ne, tu negali gyventi Londone. Tam draudžia Hogvartso taisyklės. Juk mokaisi Hogvartse, taip? Juk... O...
Nesulaikytas nusivylimo ir nuostabos kupinas „O“ paliko merginos lūpas. Nenorėjo, kad taip nuskambėtų, dievaži, ne. Juk tik pablogino viską. Bet, gerai pagalvojus, ar galėjo dar labiau tą „viską“ pabloginti?
- Bet kodėl? - negalėjo ar veikiau atsisakė pati suprasti buvusi grifė. Ne, ji dėl to nekalta, ne. Negalėjo. Juk buvo tai taip seniai! Kad ir kaip tada turėjo jam skaudėti, juk negalėjo jo kankinti taip ilgai!
Stebėjo, kaip jis gurkštelėjo alaus ir pati pajuto džiūstant gerklę. O dar kai jis atsisuko ir po visko pasiteiravo apie ją, Miona nebeišlaikė ir nusuko žvilgsnį nuo bendraamžio. Iš gėrimo ištraukė šiaudelį ir, nugerdama nemenkus du gurkšnius, padėjo platiko cilidriuką kažkur ant stalviršio.
- Kol kas sveika ir gyva, - šiaip ne taip, per daug nesileisdama į detales, išspaudė Miona, labiau kalbėdama apie fizinius dalykus, nei apie dvasinius. - O dirbu... Ministerijoj. Toj pačioj mėsmalėj, taip.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 08, 2020, 01:44:19 pm
Dafydd buvo be galo sunku žiūrėti merginai į akis. Galbūt ir nereikia stebėtis - juk ji buvo kaltininkė to, kaip bjauriai pastarąjį pusmetį jautėsi vaikinas. Labai norint ją, ko gero, galima apkaltinti ir tuo, kad jis dabar yra čia. Juk jeigu nebūtų buvęs šitaip sugniuždytas, galbūt nebūtų peržengęs ribos.
Žinoma, raudonplaukis nė už ką nebūtų to prisipažinęs Mionai. Taip imti ir pasakyti: "tu mane sugniuždei taip, kad man niekas nerūpi ir aš išlėkiau iš mokyklos?" Na jau ne, to velsietis tikrai nedarys. Jau geriau ramiai (ramiai?!) išgerti alų ir greičiau iš čia nešdintis. Dafydd supyko ant savęs: kam jis iš viso čia ėjo? Ne tik išleido krūvą pinigų, bet štai dar ir...
Nespėjus nieko daugiau pasakyti ar pagalvoti, Miona jį apmėtė tikra žodžių kruša. Panašu, kad ji viską suprato. Žinoma, kad Hogvartso taisyklės neleidžia jam šiuo metu trintis Londone! Ar kada jis paisė tų taisyklių? Atsakymas buvo aiškus, tačiau pažeisti jas šitaip... Reikėtų turėti ir drąsos, ir įžūlumo. Mionos nusivylimo kupinas "o" parodė, kad mergina netikėjo vaikiną turint minėtų savybių. Ji akivaizdžiai suprato, kur čia šuo pakastas. Ir tai žeidė labiau nei bet kas kitas. Jau geriau dar kartą išklausytų žeminančių žodžių apie tai, kad jausmai nėra tikri, kad jis negali to jausti. Jau geriau ji išvadintų jį šlykštyne, kuriam tikrai negali patikti joks žmogus! Geriau jau kalbėtų pačiais bjauriausiais žodžiais, žemintų, tyčiotųsi... Ne, ji tik paklausė labai paprasto klausimo. Kodėl? Žinoma, būtų galima apsimesti, kad Moorepalaikis pasistengė. Kad jis nieko tokio nepadarė, kad Klastūnyno vadovas tiesiog nenorėjo jo daugiau matyti pilyje. Vis dėlto buvęs klastuolis neturėjo nei jėgų, nei noro meluoti. Nepaisant to, kad Miona jį atstūmė, ji vis dar buvo vienintelę, kuris yra su juo kalbėjęs kaip su žmogumi, o ne pasaulio atmata.
- O koks jau dabar skirtumas? - sumurmėjo Dafydd. Vėlgi suprato, kad nelabai ką tepasako. Sušmėžavo mintis, kad jis gali atrodyti kaip pats metęs mokyklą. Nesinorėjo, kad mergina pagalvotų būtent taip - juk nebuvo tiesa, - tačiau plačiau neaiškino. - Koks skirtumas - Hogvartsas, Londonas, Paryžius, Niujorkas ar kapinės? Juk vis tiek niekam nėra įdomu, kur aš gyvenu, egzistuoju, mirštu ar dar ką nors darau.
Tik pasakęs žodžius Dafydd suprato, kad jie buvo kupini apmaudo. Jeigu ji dėl to apkaltins save... Ką gi, tiesos tame yra pasakė sau vaikinas. Garsiai, žinoma, tokių dalykų nesakys, bet juk galima tikėtis, kad buvusi grifė neskaito minčių?..
- Džiugu girdėti, - kuo abejingiau atsiliepė į Mionos atsakymą, kad jai viskas gerai. Tiesa, Dafydd pasirodė, kad taip gal ir nėra, bet kas jis vis dėlto toks, kad mergina leistųsi į smulkmenas? Juk jis tik niekas. Net ne niekas - jis tik Londono valkata! - Ministerijoje? - kiek nustebęs perklausė. Nežinodamas, ką dar pasakyti, tarstelėjo: - Sveikinu.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Miona Hera Liepos 11, 2020, 08:07:17 pm
Reikėjo jai susilaikyti ir nesureaguoti šitaip jautriai. Tai, kad dažnai nesugebėdavo iškentėti ir nutylėti ką nors netinkamo, visada kišo koją jų keistuose, sunkiai paaiškinti, kokiuose konkrečiai, santykiuose.
Tąsyk, po jų pokalbio pakrantėje, Miona iš tiesų bandė suprasti, kodėl Dafydd galėjo jai kažką jausti. Nuo to trečio kurso stengėsi priartėti prie klastuolio, nors ir jausdavosi tik dar viena raudonplaukį erzinanti persona tarp kitų Hogvartse esančių ir klastuolio nekenčiamų žmonių. Tiek sykių buvo atstumta, bet tiek sykių bandė jį pasiekti. Vis iš naujo, vis atkakliau. Kad ir kaip absurdiškai tai beatrodytų, kad ir kie sykių jis jai sakė nenorįs jos girdėti ir regėti.
O dabar viskas turėjo būti baigta. Vaikino žodžiuose nuskambėjo kartus apmaudas, regis, net nusivylimas pačiu savimi, gal net savo paties sprendimu, bet mergina negalėjo - ne todėl, kad nenorėjo, - paprieštarauti. Jai juk neturėjo rūpėti. Juk pati tada pakrantėj tarp eilučių išsakė, kad jis jai nerūpi labiau nei kiti, kad tarp jų nėra nieko ypatingo, išskirtinio. Ir dabar ji irgi, nori nenori, turėjo to laikytis. Privalėjo. Nesvarbu, ar būtent dėl to jis taip žemai puolė, ar dėl to atrodė visai savimi nebesirūpinąs, net ir menkiausią savivertę praradęs valkata. Turėjo laikytis tų žodžių labiau, nei prieš tai. Ypač dabar, kai dirbo ten, kur neabejotinai kas nors nutiks, kur anksčiau ar vėliau teks nukentėti Mionai ir jos artimiems. Būtent todėl, kad ir kaip iš tiesų norėjo, negalėjo Dafydd prisileisti arti, net jeigu jis to po viso šito to dar norėtų. Taip būtų buvę saugiau tiek buvusiam klastuoliui, tiek buvusiai grifei. Dafydd klausimu Miona nuo šiol privalėjo kliautis tik protu.
Gūžtelėjo pečiais, suspaudusi lūpas ir įsmeigusi akis į gėrimo paviršiuje plūduriuojantį, ištirpti bebaigiantį ledo gabalėlį. Pačios rankos pamažu vis labiau vėso, nors to ir nejautė. Po kūną sklido ta apgaulinga šiluma, sukelto melsvojo gėralo.
Mintis pasiliko sau.
- Ačiū, - tarstelėjo.
Norėjo nusijuokti. Su kuo ją sveikino? Su milžiniška atsakomybe? Su tuo, kad turėjo palikti abu jai brangius žmones ir dar jį, kurį nežinojo, kur priskirti? Su tuo, kad aną savaitę vienas vilkolakis jai vos sprando vidury baltos dienos nenusuko už tai, kad jo bendras buvo pagaliau sugautas ir gavo, ko nusipelnė?
- Kuo užsiimi Londone? - po minutės tylos, per kurią mergina įtemptai mastė apie tai, kad visi pastarieji josios žingsniai galgi buvo visai beverčiai ir tik stūmė ją į egzistencinę bedygnę, vis tik mestelėjo Miona.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 13, 2020, 12:43:56 pm
Dafydd labai laukė, kad ji ką nors pasakys. Juk jis kaip ir išsitarė, kad jam nesvarbu, ar jis gyvas, ar miręs! Tai tikrai turėtų kelti susirūpinimą - bet kokiu atveju. Vis dėlto Miona, atrodo, nieko neketino apie tai sakyti. Tai automatiškai iškėlė klausimą: ar ji nebėra ta, kuri rūpinasi visais iš eilės? Juk jeigu taip, tada... Turėjo būti priežastis, kodėl ji taip rūpinosi juo! O gal Dafydd kaip tik dabar yra tas, kuriuo buvusi grifė nesirūpina? Galbūt jeigu čia sėdėtų bet koks kitas Londono valkata, Miona susirūpintų? Bandytų padėti, klaustų, kas yra... Tokios mintys kėlė daug daugiau klausimų negu kad pateikė atsakymų. Deja, tie klausimai buvo pakankamai skaudūs, kad Dafydd pajustų keistą šaltį, sumišusį su pykčiu. Vaikinas nežinojo, ką jam daryti. Paimti ir išeiti? Kažkuria prasme kaip tik tai ir norėjosi padaryti. Vis dėlto galbūt tai yra šansas jiems pasikalbėti? Velsietis puikiai žinojo: jeigu Miona pasakytų ką nors priešingo tam, ką pasakė prie nelemto ežero, jis su džiaugsmu tai priimtų. To tikėtis tikriausiai buvo naivu, tačiau raudonplaukis negalėjo to pakeisti.
Net jeigu ir neišgirs nieko to, ką norisi išgirsti, galbūt jie gali pasikalbėti kaip žmonės, vienas kitam nejaučiantys neapykantos? Dafydd neprisiminė, kada paskutinį kartą būtent taip su kuo nors šnekėjosi.
Trumpas merginos atsakas į pasveikinimą iškėlė dar daugiau klausimų. Ar Dafydd padarė klaidą? Galbūt reikėjo ne sveikinti, o... Užjausti? Ne, tai būtų pernelyg kvaila. Raudonplaukis kažką girdėjo apie neramumus ministerijoje, tačiau negalėjo susieti jų su Miona. Tikėjosi, kad ji galėjo, gali ir galės ramiai dirbti. Nepaisant visko, velsietis jai linkėjo tik visko, kas geriausia. Nuoširdžiai.
Mionos klausimas Dafydd dar labiau išmušė iš vėžių. O ką aš galiu čia veikti? pirmiausiai mintyse paklausė savęs. Tai nuskambėjo itin piktai, tad vaikinas pasistengė tokių žodžių garsiai nepasakyti. Prisipažinti apie lazdelių verslą? Gal ir galėtų tai padaryti, jeigu Miona nebūtų įsidarbinusi ne kur kitur, o Magijos ministerijoje!
- Gyvenu, - galiausiai sumurmėjo Dafydd. Tam tikra prasme tai buvo tiesa. Juk jis išties nieko daugiau neveikė. Miegojo, kartais nusiprausdavo, jeigu turėdavo, ką, pavalgydavo. Toks tas ir gyvenimas...
- Kuo užsiimi po darbo? - paklausė raudonplaukis, nors nejuto labai didelio smalsumo. Svarbiau buvo išsiaiškinti, ar jiedu gali tiesiog tęsti pokalbį.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Miona Hera Liepos 15, 2020, 11:15:23 pm
Nors fone ir griežė smuikas, po Dafydd apmaudžių žodžių tyla Mionos ausyse spengte spengė. Prie tokios tylos, vyraujančios tarp klastuolio ir jos nebuvo pratusi. Juto virš galvos kybantį žodžių debesiuką, savanaudiškai laikantį visą raidžių lietų. O gal ne savanaudiškai. Gal labiau net geranoriškai. Gal jis vilkosi paskui Mioną, gėrė į save viską, kas tamsesnio atspalvio sukosi rudakės galvoje, taip apsaugodamas kitus? Kalbant apie lietų, dažnai jis užklumpa visai ne laiku ir labai labai ne vietoj. Mergina dėjo visas pastangas, kad debesėlis dar truputį palauktų. Ras kada progą jam vėl praskaidrėti. Tik tegu dar pakenčia. Tiek josios, tiek kitų labui.
Netrukus ir vėl stojo tyla. Burbtelėjusi tą „Ačiū“ beveik pribaigė savo gėrimą. Liko tik per du pirštus. Pabaigs ir pūs lauk iš čia. Mergina abejojo, ar kada vėliau čia dar sugrįš. Ne kiek dėl kainų už gėrimus ar maistą. Dėl šito tamsių, neseniai patamsintų plaukų savininkė kažkodėl beveik negalvojo.
Matė, kaip kažkokia poniutė keistai pašnairavo pirma į Dafydd, po to į Mioną. Devyniolikmetė niauriai dėbtelėjo ir kilstelėjo antakį. Žinojo, kad raudonplaukis traukė akį ir uoslę tikrai ne dėl šaunios šukuosenos ar gaivių kvepalų. Jai net dingtelėjo, kodėl barmenė vis dar jo neišprašė. Buvo sunku įsivaizduoti, kad tokios vietos priima visus lankytojus.
- Gyveni... - nejučiom numykė Miona atsidusdama. Gyvena ir?.. Negi jis neturėjo darbo? Ir kur gyveno? Nebuvo panašu, kad turėtų padorų bustą, juolab pastovaus pinigų šaltinio. Negana to, jis dar atrodė kiek sulysęs. Magijos ministerijos antro lygio vadovė susilaikė nepasiteiravusi, kada jis paskutinįsyk normaliai ko nors valgė. - Kur nors dirbi? - vis tik paklausė. Juk tai gana formalus klausimas, užduodamas bet kokio pažįstamo bet kokiam pažįstamui, taip?
Pokalbis merginai ėmė panašėti į minų lauką. Kuo toliau, tuo labiau jautėsi įsitempusi. Norėjo dingti, nebetęsti pokalbio. Net lapsniukai jos kraujyje negelbėjo.
Kėlė stiklinę prie lūpų - kaip pati sau žadėjo - išgers, susimokės ir išeis, - bet klastuolis tęsė pokalbį. Kodėl jis dar nori tęsti? Kiekgi jai dar reikės mūryti sienas, kad jis nustotų belsti?
- Aš... - Užsikirto. Ne, reikėjo baigti dabar. Velniop gėrimą. Velniop klausimą. Patalpa darėsi per tvanki. Iš kišenės ištraukė banknotą, padėjo ant baro. „Grąžą pasilikit,“ - žvilgsniu bandė perduot mintį, o jaunesnė mergina supratusi linktelėjo. - Atleisk, turiu eiti, - nežiūrėdama į Dafydd nuo kėdės traukdama apsiaustą sumurmėjo. - Atleisk, - beprasmiškai pakartojo ir, vis dar nepažvelgdama į vaikiną, drožė lauk iš baro. Plaučiai šaukė gryno oro.
Lauke snaigės krito jau tankiau, greičiau, tik vėjo nebuvo stipraus. Pajutusi, kaip šaltis smelkiasi pro megztinio audeklą, paskubom apsivilko apsiaustą. Gatvė nebuvo tuščia, kad galėtų dabar pat teleportuotis. Bet galgi ir nieko būtų leisti žvarbiam orui prasklaidyti mintis, nugrūsti jas giliau į smegenų kertę.
Sukišusi vėsias rankas į tamsaus palto kišenes pasuko dešinėn - savo buto link ir kuo toliau nuo šios vietos, nuo vaikino, kažkada galėjusio, bet dabar jau niekada nebebūsiančio josios.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 17, 2020, 11:42:52 am
Pro Dafydd akis nepraslydo tai, kad Miona jau tuoj tuoj baigs savo gėrimą. Dabar tereikėjo kažkaip sužinoti, ar ji ketina iš karto nešti muilą, ar dar pasiliks. Žinoma, pastarasis variantas neatrodė labai realus. Vaikinas labai norėjo, kad buvusi grifė dar pasiliktų, labai norėjo pasišnekėti. Tebūnie kaip draugai, jeigu jau...
Kodėl ji turėtų su manim šnekėtis kaip su draugu? paklausė savęs raudonplaukis ir sunkiai nurijo atodūsį. Žinojo padaręs daug blogo, taip pat ir Mionai, tačiau nesitikėjo, kad viskas pakryps taip. Jiedu niekada normaliai taip ir nepasikalbėjo. Panašu, kad to nebus ir dabar, nors priežastis buvo kita. Dafydd labai norėjo, kad jų paskutinis pokalbis nebūtų įvykęs. Jau geriau būtų tas neaiškumas, kurį jiedu turėjo iki tol...
- Na, gyvenu, - galiausiai pakartojo jis. Ak, ir kodėl jai reikia šitaip gilintis? O ir tas klausimas, sekęs po šiokios tokios pauzelės... Turint omenyje, kad Miona dirbo Magijos ministerijoje, pliurpti apie nelegalų verslą nebuvo noro. O ir šiaip... Ką ji pagalvotų, išgirdusi, kad jis užsiima tokiais dalykėliais? Situacija atrodė višiksi be išeities. - Ne visai, - galiausiai pratarė jis. Jeigu pasiseks, Miona nustos gilintis. Tiesa, verta pastebėti, kad sekėsi jam itin retai.
Užduotas klausimas turėjo tarsi tęsti pokalbį. Užlaikyti ją dar bent kelioms akimirkoms, o kol kas Dafydd daugiau nieko ir nenorėjo. Tiesiog troško pasikalbėti su kuo nors, kas nelaikė jo visišku šiukšle. Nepaisant to, kad Miona jį labai įskaudino, vaikinas buvo tikras: jeigu yra žmonių, kurie laiko jį vertu užimti vietą šioje Žemėje, ji tikrai yra viena iš tokių.
- Palauk, - tyliai tarstelėjo Dafydd, pamatęs, kad Miona traukia pinigą. Nesitikėjo, kad ji taip staigiai dings, tad kurį laiką sėdėjo nejudėdamas. Galiausiai galvoje tarsi kažkas trakštelėjo ir vaikinas pašoko. - Palauk! - garsiau sušuko jis skubėdamas iš paskos. Išpuolęs į gatvę tolumoje pamatė merginos siluetą. Pasileido paskui ją. Pribėgęs visai arti sutriko, nes nežinojo, ką pasakyti. Vis dėlto taip paimti ir paleisti merginos negalėjo.
- Gal galime pasišnekėti? - galiausiai paklausė ji, tarsi jiedu nebūtų ką tik labai sunkiai šnekėjęsi.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Miona Hera Liepos 27, 2020, 11:56:47 pm
Noras išsinešdinti užgožė merginos mintis. Dafydd atsakymo nebegirdėjo - juk jai ir nebeturėjo rūpėti. Negirdėjo ji ir to, kad raudonplaukis ją dar bandė sustabdyti. O tai būtų nustebusi. Juk dažniausiai tai ji stengdavosi jį sulaikyti, neleisti išeiti. Regis, jiedu iš tiesų buvo apsimainę rolėmis.
Nuo pat senų senovės - nors dar tebuvo devyniolikos, kaip toli dabar atrodė tie metai! - pamiršdavo pirštines. Kažkaip nepatikdavo. Trukdydavo. Tas keistas noras viską justi. Tarsi taip galėtų lengviau susilieti, lengviau pranykti. Arba priešingai. Lengviau pažinti ir suprasti kitą. Tik su Dafydd taip nepavykdavo. Viskas tapdavo painiau, daug kebliau.
Nejučiom giliau įkvėpė ledinio oro, gerklėje išsikerojusio it spygliais besibadanti eglutė. Retai jos galvoje būdavo painu kaip tąsyk Burtų trikovės turnyro puotoje. Tikriausiai taip buvo ir Dafydd. Et, kiek daug daro lengvas prisilietimas.
Atsimerkė išgirdusi žingsnius. Mintys akimirksiu pranyko, pirštai, net pačiai merginai nesuvokus, jau spaudė kedro lazdelę. Atsisuko kaip tik tada, kai iki link jos lekiančio žmogaus buvo likę pora metrų. Žingtelėjo atgal - kad neužgriūtų ant jos.
Iškvėpė orą. Baltas, kas sekundę nykstantis debesėlis pakilo į nakties dangų - debesų buvo jau daugiau.
Iškvėpė gal kiek iš palengvėjimo, gal kiek iš nustebimo pažinus, kaip Miona jau nusprendė, iš Hogvartso pažalintą asmenį.  Kad ir kaip ten buvo, užtruko, kol rudaakis prabilo.
Kažkaip norėjosi mestelti „Apie ką?“, bet liežuvis neklausė. Nežiūrėo jam į akis - nebūtų galėjusi. Spoksojo kažkur pro kairį jaunuolio petį į dabar jau tuščią gatvę. Po sekundėlės žvilgtelėjo per petį. Tuščia. Namai stovėjo tamsūs, žiėjo vos viena kita lempelė.
- Trafalgaro aikštė netoli mano namų, - ištiesė ranką, kviesdama įsikibti. Nežinojo, ar buvęs klastuolis moka keliauti oru. Bet tuo ir abejojo. - Galim teleportuotis.
Visai netrukus gatvė tapo tuščia.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Melisa Keyes Lapkričio 10, 2020, 07:18:35 pm
  Baras dirbo įprastai, jokių didelių čia pakitimų neįvyko. Nebent galbūt kur nors kampe atsirado perukų fermeris, bet čia jau atskira istorija. Juk nebūtina žinoti visų detalių. Tačiau viena jų buvo visai įdomi, kaip antai, tos visiems gerai, o gal ir blogai pažįstamos dažytos garbanos už baro. Vyriški marškiniai ir juodas sijonas. Prieš metus ar kiek ten jau matytas vaizdelis. Tik šįkart be pilvo.
  Melisa vėl stovėjo su medvilniniu rankšluostuku ir taure rankose. Atrodė, hm, atrodė nepriekaištingai. Nuostabiai ir kaip tikra amazonė. Tik jau vieniša amazonė. Jos buvęs iššokusiais skruostikauliais veidas jau atgavęs įprastą formą, ne, ne putlus, toks, koks ir turėjo būti. Tik šiek tiek pablukusios akys, šiek tiek išdvėsę smaragdai. Gal net ne šiek tiek, o maksimaliai.
  O per tiek laiko įvyko visai nedaug. Keyes butas paragavo remonto, šįkart tabletės iš maišelių buvo subertos į mielus stiklainiukus ir padėtos į lentynas, kur laisva ranka pasiektum. Moteris vėl bėgiojo, vėl prakaitavo kaip kiaulė ir dėl to nesijaudino, nes juk gyveno viena, bėgiojo viena, viską darė viena. O galėjo neverkti po ligoninės sienų, galėjo sakyti, kad taip, einam namo. Juokinga, bet buvo gana rami dramų karalienė. Kaip visada. Nesveika, be net trupinėlio sveikų smegenų boba.
  O ir, šiaip, kas čia per mada grįžti į barus, kur kažkada su savo meilėm seilėm lankeisi? Absurdas, alio. Dealinti plaukus juodajam perukų fermeriui galėjo ir fleglyje naktimis. Ten po šliužo Bobo jau nieko nelikę, tik visokių silpnų eliksyrininkų luomas. Siaubeli, nieko gero nebeliko.
  Nagais šaižiai perbraukė per stiklą, ausis pasiekė kūdikio verksmas. Tik šiame bare vaiko nebuvo nė kvapo. Kilstelėjo akis į antrąjį barmeną lyg su durnių motina aka viltimi norėdama išvysti Merington Roudo psichopatą. Neišvydo. Ir gerai, tikriausiai, kam tie praeities šešėliai.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 12, 2020, 06:05:13 pm
Elijas Andrius į Alchemiką nebuvo nuėjęs maždaug metus, gal ir ilgiau. Pirmus mėnesius, ieškodamas savo moters, tos vietos vengė ir pats nelabai žinojo kodėl. Galbūt nenorėjo nusvilti jos neradęs. Vėliau, kai savo moters nebeieškojo, baro vengė, nes bijojo ją rasiąs. Kaip poetiška, kaip žavinga. Bet viskis ir kiti gėrimai vis dėl niekur nebuvo tokie geri, o visi kiti barai savo interjeru nė kiek nepriminė sofistikuotumo, kurio Elijas Andrius slapčia siekė.
Tačiau tą nelaimingą vakarą kažkas pasikeitė - gal tai, kad jis buvo įmestas į upę, kuri iš galvos išplovė visus argumentus prieš lankymąsi Alchemike. Šiaip ar taip, nakčiai jau įsibėgėjus, stiklinės durys prasivėrė ir už nugaros palikęs naktinės stoties šurmulį, Andrius peržengė slenkstį. Jo plaukai vis dar buvo šiek tiek drėgni, tačiau šlapius rūbus pakeitė sausi, o pakeliui namo spėjo susižvejoti ir brangų, naują paltą, kuris vis dar dvelkė parduotuve. Plaučiai vis dar jautėsi sunkūs, krūtinę maudė, o gerklė buvo it nutrinta švitriniu popieriumi, tačiau iš išorės vyras neatrodė kaip nors neįprastai. Gal tik labai nusikalęs, mėlynai žalių akių žvilgsnis nebebuvo toks skvarbus.
Andrius neapžvelgė susirinkusios publikos, kaip įprastai. Netgi neprisistatė prie baro tarytum būtų vienintelis svarbiausias klientas. Tik nubraukė plaukus nuo kaktos ir pasuko prie stalelio kažkur į kampą. Todėl žvilgsnis ir neužkliuvo už amazonės rudais plaukais ir prigesusiom žaliom akim, atrodančios veikiai taip pat, kai tą vieną naktį atėjo jos aprėkti, o paskui išsinešė namo.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Melisa Keyes Lapkričio 13, 2020, 12:15:49 am
  Menka vėsa plūstelėjo vidun, pranešanti apie naują lankytoją. Tačiau Melisai nespėjus net nužvelgti, kas per sutvėrimas čia pasirodė, jis tuoj pat ir prisėdo prie vieno iš apvaliųjų staliukų. Moteris tiesiog nebekreipė dėmesio, kokie čia lankėsi žmonės ar kokie kitokie padarai, paprasčiausiai dirbo. Ir nesigilino į svetimas istorijas, svetimas kišenes ar tas pačias sąsagas. Čia pasirodydavo daugiau mažiau normalūs gyvieji, o to jai ir užteko, kad jaustųsi rami. Visai saugi.
  Ranka nubraukė krentančias garbanas ant smaragdo, ta pačia sugavo ir šluostę, mestą antrojo barmeno. Išblizgintą stiklinę, kurios niekaip negalėjo palyginti su savuoju gyvenimu, nes pastarasis tik mėtėsi purvais ir visai neblizgėjo, pripildė škotišku viskiu. Ir ne, pasirodęs klientas to neprašė, tačiau mūsų amazonei buvo įprasta nunešti bent šlakelį to viskio kiekvienam. Taip lyg parodydavo, kad ne, nesu akla ir pastebėjau tave. Melisai praeinant pro šalį visai be garso stiklas susilietė su blizgiu paviršiumi, o po šiosios kojomis nesugirgždėjo nei viena medinė lentelė. Per tiek laiko išmoko meistriškai tyliai vaikščioti, pristatyti užsakymus ir raganėti kokteiliukus. Dar žingsnis ir būtų beveik užkabinusi vyrą, tačiau susiturėjusi virstelėjo ant kito staliuko, kurį švelniai nuglostė šluoste. Nors jis ir buvo švarus, žinot, dulkės ar kaip ten. Arba beviltiškas perfekcionizmas, perimtas iš dar vis nepamiršto duomenų analitiko (taip, juk Melisai nežinomas faktas, jog dabar šis psichopatas darbavosi Magijos Ministerijoje). Ir apsisuko. Norėjo žingsniuoti baro link, toliau tęsti taurių ir stiklinių blizginimą, kai širdis nusirito iki kulnų. Ne dėl to, ką pamatė, o dėl to, ką užuodė net to pati nesuvokdama. Bet tiesiog jautė. Kaip gyvūnas jautė jo kvapą. Jis taip piktdžiugiškai plevėsavo jai panosėje, visai kaip ir vyras, vos prieš akimirką gavęs viskį. Bet Melisa tik prisėdo nieko nesuprasdama. Lyg apdujus. Prisėdo prie staliuko, kurį buvo užėmęs vienintelis vyras, turėjęs svarbią vietą josios minčių karalystėje. Ir vis tiek nematė, nes užsimerkė, matyt. 
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 13, 2020, 10:59:42 pm
Stalelio paviršius buvo blizgus, toks blizgus, kad būtų galėjęs pretenduoti į blizgiausio stalelio rinkimus ir varžytis su anuo blizgiu staliuku Kiaurame katile. Elijas Andrius beveik matė savo iškreiptą ir nelabai dailų atvaizdą blizgiame blizgiojo stalelio paviršiuje. Svarstė, ar labiau nori paprasto, gero škotiško viskio, ar labiau ugninės. Ugninę retai gerdavo, tik norėdamas ką nors graudžiai prisiminti arba ką nors šiurkščiai užmiršti. Reti atvejai, pasitaikantys kartą per dešimt metų, o turint omeny, kad pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų jam teoriškai turėjo būti visai nepažįstamas ugninės skonis, toks kartas pasitaikė greičiausiai tik anąkart, kai nuo kirvio krito tas čiuvelis, kurio vardo nebeprisiminė.
Nesvarbu. Andrius norėjo viskio, ir viskis prieš jį atsidaro, tyliai, veikiai negirdimai ant blizgaus stalelio dunkstelėjo stiklinė, o prieš akis sušmėžavo rudi plaukai, medaus spalvos odos delnas ir.. ji, visa savo esencija. Viskis prarado visą svarbą, o Andriaus veidas sustingo it akmeninė kaukė.
Jis matė ją, matė, kaip ji sudvejojo, kaip sulėtėjo jos žingsniai. Regėjo kaip ji atsisuko ir atsidūrė tiesiai priešais. Laikas sustojo, o vargšas Elijas Andrius suprato, kad tuščiai vylėsi jos čia nesutiksiąs. Nematė jos akių; ji buvo užsimerkusi. Už jo paties akių prabėgo visi tie kartai, kai trankėsi po Karalystę ieškodamas ir nerasdamas, ir tas kartas, kai galiausiai pajuto, kad nė nebenori. Už akių sukosi ir suvokimas, kad dabar tarsi viskas iš naujo.
Andriui skaudėjo krūtinę, ir nebūtinai nuo smūgio, gauto anksčiau tą dieną. Kažkas vidujai sušnypštė kaip gazuotas vanduo ir jis buvo besižiojąs tarti vardą, atsiminė, kokį efektą toks įvardijimas turėjo. Neišleido nė garso, susmuko kėdėj ir nuo blizgaus paviršiaus pačiupęs stiklinę, nugėrė gurkšnį. Vardą nurijo kartu su viskiu. Stiklinė dusliai dunkstelėjo ir Andrius atsiduso. Skaudėjo krūtinę, o jis žvelgė į medaus spalvos, nuostabiai gražų veidą. Gražesnį, nei tada, kai matė paskutinį kartą.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Melisa Keyes Lapkričio 14, 2020, 01:51:05 pm
  Keista toji buvo akimirka, nes moteris taip ir neprasimerkė, taip ir nepažvelgė į gražiausią pasaulyje vyrą. Vis dar apdujusi, vis dar kankinama kvapo, kuris žadino visus įmanomu vidurius. Tačiau atsistojo, kažkaip nemąstydama paėmė tą stiklinę, kuri, matyt, dar nebuvo ištuštinta, ir nusvirduliavo link baro. Taip pat tyliai, kaip ir mokėjo. Vos delną paliko viskio pilna stiklinė, ši atsitokėjo. Ką tik nučigonino viskį iš, hm, negalėjo pati pasakyti ko, dar vis traukė save nuo to nejuntamo kvapo šaltinio. Nusipurtė lyg nutrenkta elektros, lyg būtų pati didžiausia pasaulio kvaiša, kišusi šakutę į elektros lizdą. Pasirėmė alkūnėmis į barą, smulkius pirštus įvėlė į tamsias garbanas, delnai nuslydo veidu iki pat kaklo. Ir vėl negalvodama paėmė tą viskio stiklinę ir pajudėjo link vyro, kuris prieš akimirką liko be savo gėrimo.
- Atsiprašau,- prieš jo akis sušmėžavo auksine spalva lakuoti ilgi nagai, kurie šaižiai perbraukė per stiklą.
  Nuleidusi žvilgsnį į jį, jautėsi vėl skylė. Skylė, negalinti prisipildyti, nes viskas kiaurai jos pereidavo į kažkam ten nežinomą dimensiją. Stipriai sumerkė akis, savuosius smaragdus vėl užslėpė, garsiai, per daug garsiai nurijo seiles, išduodama kažin kokią baimę ar skausmą. jau buvo bekelianti ranką ir bebraukianti per jo vešlius plaukus, beveik prisilietė prie namų. Namai. Tačiau tik beveik. Ten visos tos simfonijos tiek galvoje, tiek vidujais per crescendo iškilo į pati garsiausią fortississimo, tačiau taip pat greitai pasiekė ir piano. Visišką tylą. Ir Melisa, beveik besijaučianti vėl jo amazone, prisėdo prieš jį. Eliją. Arba nuostabų psichopatą. Dužusiu, išblukusiu smaragdu pažvelgė į jo skirtingąsias akis. Visai kaip tada, kai paskutinį kartą žvelgė į jį ligoninėje, su tuo pačiu išblukusiu, tuščiu. Tik jei jų nosys būtų besilietusios, tikrai pamatytų po truputį žystančias, ryškėjančias spalvas. Nes Melisa vėl matė namus.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 20, 2020, 11:48:28 pm
Jis nelabai ir suprato, kas ten tiksliai nutiko, sėdėjo susmukęs savo kėdėje, apsiblaususiomis akimis ir stingstančiu kūnu, drėgnais plaukais ir šiek tiek tirtančiais delnais. Ir vieną akimirką jo gyvenimo meilė ir jo visų įsivaizdavimų subjektas buvo prieš jį ir jis žvelgė į jos tobulą veidą ir tobulai užmerktas akis, o kitą akimirką jos jau nebebuvo, nebebuvo ir viskio ant nepaprastai blizgaus stalo paviršiaus.
Elijas vienu momentu beviltiškai ir desperatiškai pagalvojo apie tą kartą girdėtą baimę mirksėti, nes vos mirktelsi, ir pasirodys, kad visa tai, ką regėjai, tebuvo sapnas, miražas, keista piksių šūdukų miltelių sukelta haliucinacija. Tuo vienu momentu Elijas beviltiškai ir desperatiškai pažadėjo sau daugiau nemirksėsiąs, jeigu tik Melisa bus jo akiraty. Įsimylėjęs idiotas.
Ir tada atėjo kita akimirka, o galbūt dar kita, Elijas Andrius niekada nebuvo didus akimirkų skaičiuotojas, ir štai ji vėl priešais jį. Sąmanose plaukti turbūt nelabai galima, bet ak, duomenų analitikas ir ataskaitas rašantis Magijos ministerijos vergas greičiausiai prigėrė kažko keisto, nes ant liežuvio galo kabėjo prašymas idant Melisa nusivestų jį išsimaudyt jos žaliose akyse. Dvokiančiame Koukvorto kanale. Braitone, akmenuotam paplūdimy. Duše. O taip, jis užtvindys Merington Roudą ir prileis į jį auksinių žuvelių. Ir auksinę Melisą.
Elijas daugiau nebesvarstė ir nebelaukė nieko, atsistojo žengė tą vieną žingsnį link savo moters ir suėmęs jos veidą delnais pasilenkė ir intensyviai pabučiavo. Nėra čia ko kuklintis, kai nematei savo meilės metus ir jau buvai beveik praradęs viltį ją dar kažkada išvysti.
Kai ėmė trūkti oro, o pirštai nuo skruostų nuslydo į plaukus, į jos dieviškas garbanas, priglaudė lūpas prie ausies ir pagautas kažkokio keisto kvaitulio ir vis dar lyg ko priėdęs, sukuždėjo:
- Alohomora, velniai rautų.
Jis nemosavo lazdele ir neketino nieko tikro atrankinti. Na, nebent..
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Melisa Keyes Lapkričio 26, 2020, 09:13:16 pm
  Ir būtų ji sau melavusi ir visam svietui, jeigu sakytų, jog nesilydė matydama tą sušiktai graikų dievo pamestą vyrą priešais. Jeigu kas būtų matę, tai prisiektų - net josios dieviškai dieviškos garbanos akimirksniu sudrėko. Veidas įgavo vos matomo raudonio, dievaži, jautėsi kaip kokia penkiolikmetė pasimatyme su pirmu normaliu biču, nes, pripažinkim, iki tokio amžiaus panosėj trinasi tik idiotiškos šiknos. Šiosios pirštai įsivėlė į drėgnus Elijo plaukus, išsiilgtus plaukus. Lūpos ten kažkur bėgiojo palei jo, o oda neklausiusi pašiurpo. Melisa puikiai žinojo, kokį efektą jai vidujais sukelia prisilietimas ties ausimi, tokio net piksių šūdukų milteliai negeba sukelti. Ir, tikriausiai, žinojo pats Elijas, nes, velniai rautų, tik jis ir priversdavo ją jaustis tokia ypatinga. Dužusia, bet gyva. Pats aukščiausias težino, kokias jis ten alohamoras jai šnabždėjo, bet to užteko. Beveik.
- Elijau,- lyg koks dieviškai gražus keiksmažodis išslydo pro jos nubučiuotas lūpas.- Pasiimk mane,- dar kartą, visai kaip per paskutinįjį jų susitikimą, paprašė.
  Galbūt kokia nors pykčio ir kaltinimų banga žadėjo užgriūti vėliau, kai įsijungs kritinis mąstymas, o ne jausmų mėsmalė gamins jausmų faršą. Tik ne dabar, dabar amazonė pasistiebė, rankomis apsivijo to vienintelio gražaus šikniaus kaklą, nosį paslėpė jo kaklo linkyje. Ir jausdama visą skausmą ir ilgesį nesusiturėjo, paprasčiausiai paleido sūrią jūrą iš savų smaragdų, beviltiškai leido savo ašaroms braukti vyrui per kaklą. Pati savo gražioje galvoje galbūt pridėtų ir ‘savo’, nes šis graikų dievas su savo užknisančiais sprendimais sugebėjo priversti taip beprotiškai lydytis, pavirsti balute (bulbul) tik ją. Merington Roudo amazonę.
  Baras nebuvo perpildytas, tačiau ten, kažkur kampe, visą sceną stebėjo perukų fermeris. Specialus shoutout’as jam čia buvo, atsiprašome.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 21, 2020, 09:37:47 pm
Elijui Andriui buvo trisdešimt septyneri. Tinkamiausias laikas turėti penkiolikmetį sūnų, su kuriuo savaitgaliais eitų žvejoti, tinkamiausias laikas ruoštis vidurio amžiaus krizei ir skaityti žiobariškus mokslinės fantastikos veikalus. Taip daro normalūs vyrai.
Elijui Andriui buvo trisdešimt septyneri ir jis tamsaus ir prabangaus baro tolimame kampe glaudė prie savęs veikiai dešimčia metų jaunesnę moterį, vienintelę, kurią kažkada mylėjo ir vienintelę, kuri buvo beišnešiojanti jo vaiką, su kuriuo Elijas Andrius nebūtų norėjęs savaitgaliais eiti žvejoti. Melisa Keyes (jis nebuvo tikras, iš kur žino pavardę) jo rankose laikėsi it.. na, net nežinia, kas. Ji ten tiko, gludo prie kūno it nuo jo seniausiai atskirta dalis.
Na, ir vardas. Jis jau buvo beveik pamiršęs, kaip ji taria jo vardą. O su tokiais prašymais kažkur gilumoj, jo kūno pažemėse užsidegė tokia nepaprasta (arba labai paprasta, gal net šiek tiek gyvuliška) ugnis, jis būtų ėmęs ir čia pat ją ant to itin blizgaus staliuko surijęs. Literaliai ir figuratyviai. Nesidrovėdamas. Vyras, kuris metus ieškojo savo moters, vargiai ar norėtų elgtis kitaip.
Tačiau Elijas Andrius, kuriam buvo trisdešimt septyneri, turėjo svarbią poziciją Magijos ministerijoje, taigi ir reputaciją, kurią reikėjo palaikyti. Nors ir norėjo tą reputaciją sukišti ten, kur saulė nešviečia. Blizgus stalelio paviršius liko neliestas, liestas ir švelniai pažymėtas liko Melisos kaklas tiesiai po ausimi, ten, kur dengia plaukai, pirštais ten, kur per plonus marškinius spinduliavo jos kūno šiluma.
Kai Melisa pravirko ant jo vargšo peties, Elijas iškvėpė. Palengvėjimu. Jis vis dar jokiu būdu nemokėjo tavrkytis su verkiančiais individais, be to, jam atrodė, kad jo moteris pernelyg jautriai reaguoja. Vyrai, am I right. Tačiau nepaisant to, kad nemokėjo, pabandė. Paglostė jai nugarą, sunšypštė "ššš", pasakė esąs ten, šalia jos, o tada, praėjus minutei ar net kelioms, švelniai suėmęs už pečių atitraukė ją nuo savęs. Suėmęs už smakro pažvelgė į akis. Šyptelėjo savo bjauria burna (jk jo burna labai graži) ir braukdamas pirštu per jos tobulą antakį virš žalios akies, paklausė:
- Kas yra?
Perukų fermeris savo kampe palinko į priekį ir stipriau suspaudė savo gėrimo stiklą.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 22, 2020, 09:43:34 pm
  Jos amžinai šalto rankos, delnai laikėsi vyro kaklo, kaip vienintelio to šiaudo gyvenime. Laikėsi net ne kaklo, o vyro. Kam būtų reikalingas kaklas? Na, žinoma, visokiems kaklų fetišistams. Metai laiko, o taip išsiilgusi. Visiškai logiškai išsiilgusi. Melisa buvo graži, visada. Ir nereikėjo tuo net drįsti suabejoti. Jos garbanos, vos veikiai siekiančios pečius, nerealiai žaviai atrodė ir nešukuotos, o atgijęs smaragdas akyse suteikė spindesio visam medaus spalvos veidui. Su menkomis strazdanomis. O tomis gyvatės akimis ji tik žvelgė į pirmąjį vyrą, kuriam būtų drįsusi net sielą parduoti. Kabinosi ir nenorėjo kristi. Negalėjo pripažinti, jog mokėjo mylėti, labiau, nemokėjo ir jausmų kitam išreikšti tinkamai. Bet galų gale, ar egzistavo koks nors jausmų reiškimo pradžiamokslis?
  Moteris, beveik siekianti tris dešimtis, paklaikusiai žvelgė į tą nevidoną. Vienintelį vyrą, vienintelį Eliją jos gyvenime, kuris net netilpo į sąrašą tų, kurie jos psichinę būklę pablogino dešimčia kartų. Būtų drįsusi teigti, jog net pagerino.
- Tu. Tu pagaliau esi,- prikimusiu, bet itin visus vidujus žadinančiu balsu atsakė į trumpą jo klausimą.
  Juodojo perukų fermerio rankose laikomas stiklas dužo. O Melisa nė nekrūptelėjo, nė neatkreipė dėmesio. Kažkur tik sušmėžavo kitas barista, tačiau ir vėl, moteriai tai buvo nė motais. Nes ji ir vėl matė savo meiliškai seilišką meilę. Atodūsis paliko jos lūpas. Būtų leidusi čia pat Elijui braukti per visus josios kūno linkius, ne tik per tą tobulą antakį. Nuleido rankas nuo vyro kaklo, viena suėmė jo delną. Išstūmė abu laukan, o ten jie ir pranyko.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Veronica Spellman Balandžio 24, 2021, 01:40:52 pm
Nauja pradžia. Dvidešimt keturių metų vampyrė, jau turėjo pradėti savo naująją karjerą, taip, dalininkės karjerą. Ji jau kaip tik skubėjo, į vieną susitikimą, kuriame turės nutapyti vieną vaikiną. Už piešinį galėjo gauti nemažai pinigų, tad šios progos praleisti negalėjo. Mergina užsidėjo skarelę, švarką ir aukštakulnius. Ši bėgo kuo greičiau traukinio. Londonas buvo miestas, kuriame ji galėjo laikiną laiką apsistoti, kol susiras butą kur nors pigiau. Skuosdama link traukinio, į jį įsėdo ir suspėjusi atsikvėpė. Spėjau.. Sėdėdama, stebėjo pro langą ir svajojo, tiksliau galvojo apie savo vaikystę. Kaip metai greit prabėgo. Ši mintis gąsdino Veronicą, tad kuo toliau užmiršo apie tai. Jau matėsi ta vietelė, išlipusi, priėjo prie skambinamo telefono, iš kurio galėjo bet kuris prisiskambinti ir suvedė to žmogaus numerį. Deja, jis atsisakė ir vėl neviltis, pinigų nėra, tik mirtis iš bado. Vampyrė numojo ranka ir pamačiusi pirmą pasitaikiusį barą, užėjo vidun. Nu jau prisigersiu tai prisigersiu. Užėjusi į barą, apsidairė ir atsisėdo ant keistos kėdės. Ji negalėjo pratarti net žodžio, ant kiek buvo susinervinusi. Galėjo tik nusigerti. Ech, ir ko gi man čia užsisakius.. kaip senais gerais laikais, bus tekila. Veronica iš savo piniginės išbėrė pinigus ir pardavėjui riktelėjo ko norėjo.
-Žinot, man tekilos, okey? Toks beviltiškas gyvenimas, ar ir jums taip? - Pasiklausė ji.
Pardavėjas nieko jau nebeatsakė ir pripylė pilną taurę tekilos. Dėkui.- Mintyse padėkojo Spellman. Vieną taurelę gurkštelėjo ir laukė kol gaus dar vieną. Buvo tikrai labai smagu. Svarbiausia tai, jog mergina buvo visiškai vieniša, apsistodavo pas nepažįstamus arba tekdavo pernakvoti kur nors kaimelyje. Nors ir buvo kažkada turtinga, dabar net neturi kur gyventi, vienintelė išeitis buvo piešti ir piešti, už savo meniškus piešinius užsidirbti būdavo įmanoma. Bet, atsitikdavo taip, kad arba klientai atsisakydavo ir susirasdavo kur nors pigiau, arba nebūdavo visiškai noro, ką nors nutapyti. Sąsiuvinis buvo pilnas eskizų, kurie ir tai nebuvo kažkuo ypatingi ir originalūs. Sėdėti bare, buvo labai keista, bet geriau nei valkatauti. Galbūt reikėjo paprašyti pinigų sesers, galbūt reikėjo grįžti prie magijos, o galbūt prie kapitonės karjeros. To tikriausiai neišeitų, kad ir tiek daug prisiskaičiusi apie laivus ji buvo, to paprasčiausiai neišeitų. Vis dar laukusi antros taurės, netikrai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Selena Lawrenz Balandžio 24, 2021, 02:29:46 pm
  Nors žiema nebuvo mėgstamiausias metų laikas, Selena išlėkė laukan stebėti šokančių snaigučių, kurios lėtai ir palengva leidosi ant grindinio. Šiuo metu buvo nepaprastai laiminga, tad vos tik turėjo laisvą minutę, išlėkė laukan, pasivaikščioti. Vylėsi, kad per tą valandelę ar kelias, Magijos ministerijoje jos niekas nepasiges.
  Šiuo metu stovėjo prie kažkokio baro. Net neįsivaizdavo, ką žadėjo veikti jame, abejojo, kad tokioje vietoje, kaip ši sugebėtų rasti sau patinkančio vyno ar kokio kitokio gėrimo, o ir progos gerti šiuos, šiandien nesimatė. Vartoti alkoholį visiškai, be reikalo, Isabellai atrodė šiek tiek absurdiška ir magijos įstatymų priežiūros vadove dirbanti panelė kiek kritiškai žvelgė į tuos asmenis, kurie darė tai nuolat.
  Ir, kodėl sumąsčiau čia ateiti? - paklausė savęs ir neužtikrintai pravėrė baro „Alchemikas“ pagrindines duris, taip įrodydama ir sau ir kitiems, kad šiuo atveju klysti ji negalėjo. Tiesiog nebūtų leidusi sau taip pasielgti.
  Gintarinės akys „nuskenavo“ patalpą ir Selena, nejaukiai atsirėmė į bordo spalvą primenančią sieną, sunėrė rankas ir toliau tyrinėjo patalpą, nesuvokdama, ką čia iš vis veikė. Tuoj pat susigaubė į smėlinės spalvos paltuką, vis gi stovėti prie pat durų buvo prastas sumanymas. Jos atsidarinėdavo kas kelias minutes ir žvarbaus vėjo gūsis lyg tyčia visad pasiekdavo tamsiaplaukę.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Veronica Spellman Balandžio 24, 2021, 09:10:26 pm
Pagaliau buvo ir atnešta taurelė. Nu ir gyvenimas, tik gerti ir nieko nedaryti. Mergina ranką uždėjo ant kaktos ir su šiaudeliu pamaišė gėrimą. Pro duris įėjo dar kažkas. Tikriausiai koks paprastas žmogus, neturintis ką veikti. Veronica nekreipė dėmesio ir pasižiūrėjo meniu. Maistas šiame bare, buvo tragiškas, na, bent jau jo ji siaubingai nemėgo. Ką ji išvis mėgo? Tekilą arba vyną. Po kelių minučių, tamsiaplaukė gavo žinutę iš tikriausiai dar vieno kliento. Opa, gal kas nori piešinio? Deja, tai buvo klientas kuris kaip tik, atsisakė piešinio. Tokių žinučių vis daugėjo ir nebuvo aišku kodėl, ar dėl to, jog ji nemokėjo piešti ar dėl to, jog per brangu. Aš nesuprantu, ką jiems už dešimt parduot? Galbūt jau moteris, baisiai supyko ir apipylė su tekilos stikline pardavėją. Mielai išgerčiau dar ir kraują.. bet, nenoriu pasirodyti per daug žiauri. Pardavėjas pradėjo šūkauti ir vos neišvarė menininkės iš baro. Atsiprašau? Tu džiaukis, kad dar gyvas.- Tarė sau mintyse ji. Spellman nesiruošė niekur eiti, jau ir taip gyvenimas buvo suknistas. Trūko tik cigaretės ir piešinių knygos, galbūt jai to ir reikėjo? Laisvo laiko, kada galės susiimti ir pradėti piešti, bet ar to ji siekė? Ne. Ji siekė būti pirate, o tai panašu, jai nepavyko. Visiškai nusigėrusi, paprašė dar vienos taurės, o svarbiausia, tas pardavėjas net nesiruošė iš pykčio jai jos duoti. Jis tik sakė moralus kaip negalima tiek gerti ir bla bla bla. Jau ausys ruošėsi kraujuoti nuo jo balso. Ši trinktelėjo su batu į stalą ir jau ruošėsi rėkti, dėl tokio baisaus aptarnavimo. Ji buvo panaši į savo pusseserę, pripratusi kai jai viską atneša ant lėkštutės. Nors karališkos šeimos atstovė ji nebuvo, tačiau, kilnia visados save laikė, juk ji Spellman, ne iš, bet kokios šeimynos. Veronica pagaliau gavo savo trečią taurelę vyno ir išgėrė ją per tris gurkšnius. Panašu, jog ji vėl buvo girta. Visiškai nusigėrusi, pradėjo vaikščioti po barą ir riktelėjo garsiai.
-Žinot ko čia trūksta? O gi muzikos! Gal kas bus geras ir duos man pinigėlių? Arba aš galiu ką nors nupiešti, o jūs man duosite pinigų, esu tikra dailininkė!- Rėkė ji.
Prie vieno žmogaus priėjusi, pasiėmė neatsiklaususi vyno ir priėjo prie dar kažkokio žmogaus, kažkokios juodaplaukės.
-Gersi?- Nusijuokusi paklausė Veronica.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Selena Lawrenz Balandžio 26, 2021, 12:29:43 pm
  Isabella apsigaubusi smėlinės spalvos paltuku, stovėjo prie pat „Alchemiko“ pagrindinių įėjimo durų, kurios nuo žvarbaus vėjo, kas kelias minutes, daužydavosi į sieną, tačiau kulniuoti, kur nors prie tolimesnio baro kampelio, panelė tiesiog nedrįso. Pirma, jos gintaro atspalvį turinčios akys privalėjo ištyrinėti ne pačią maloniausią aplinką. Nors tai ir neskambėjo, kaip ypatingai sunki užduotis, Lawrenz rožės raudonumo raudona padažytas lūpas paliko atodūsis. Ir kodėl ji sugalvojo atsibelsti būtent čia? Ilgai nelaukusi, mergina jau norėjo žengti tvirtą ir užtikrintą žingsnį pirmyn, tačiau prie jos pristojo, kažkokia tamsiaplaukė siūlanti išgerti.
  Selena kelias minutes tiesiog tylėjo, tamsiaplaukė nė nenutuokė, ką vertėjo sakyti tokioje situacijoje. Taip pat Isabella nesuprato, kodėl moteriškė pristojo, būtent prie jos. Negi Magijos ministerijos darbuotoja atrodė išskirtinai blaivi?
  - Ne, - užtikrintu balsu tarė, tačiau baltaodės rankoje pamatė taurę vyno. Nors tai buvo gan logiška, Lawrenz ilgai nemąsčiusi, nekreipdama dėmesio į ką tik ją užkalbinusią merginą priėjo prie barmeno paprašyti šio alkoholinio gėrimo. Ilgai netrukus, kai šis buvo Londone gyvenančios juodaplaukės rankoje, ji grakščiai nukulniavo į tą pačią vietą, kaip ir anksčiau ir mėgavosi šio vyno skoniu.
  - Dažnai čia lankaisi? - paklausė, tikriausiai tos pačios merginos, nors atsakymą buvo galima laisvai įžiūrėti tamsiaplaukės akyse.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Veronica Spellman Balandžio 26, 2021, 01:05:18 pm
Ne, tai ne. Mergina atsisėdo šalia ir su tuščia taurele vyno, netyčia mestelėjo ant žemės. Ups, sudužo. Pakelti ir surinkti ji net nesiruošė, juk vos galėjo išlaikyti pusiausvyrą, dar eidama su tomis šukėmis išsidurs akį. Taip ir liko ta taurė sudaužyta. Veronica ramiai sėdėjo, sudėjus koją ant kojos, o pamačiusi, jog šalia sėdinti mergina geria vyną, šiek tiek pavydėjo, nes pinigų tikriausiai likę jau nebuvo, o šio nuostabaus gėrimo norėjosi dar. Menininkė nelabai mokėjo bendrauti, tad net negalėtų paprašyti, jog jai kas nors nupirktų, tad pabandė tiesiog atsakyti į klausimą, kurį jai uždavė.
- Kaip čia tau pasakius, -Padarė pauzę ir atsikosėjo.- Na, geriu aš tikrai dažnai į dieną gal kokius penkis kartus, bet šiame bare tai pirmą kartą lankausi.
Atsakiusi, vis dar žiūrėjo į tą taurę vyno kuri buvo pas nepažįstamąją. Gal dar reikia pasiskaičiuoti kiek turiu? Iš tiesų, nuo alkoholio, merginą imdavo alkis, ji tiesiog užsimanydavo kraujo, o kas svarbiausia, jo su savimi nepasiėmė. Ši staigiai savo žvilgsnį nutraukė tolyn ir su ranka uždengė akis. Man negalima to daryti. Kartais, jai padėdavo šaltas, su ledukais vanduo, tad ji nuėjo pas barmeną ir paprašė stiklinės vandens. Bent vanduo nemokamas. Su stikline, grįžo ten pat ir visą greitai išgėrė.
- Taip norėjosi vandens, kad ojoj, - Netikrai šyptelėjo ji.- O kaip tu? Dažnai čia lankaisi, kaip tau šis vynas? Tas barmenas man pasiūlė nemokamo alaus, įsivaizduoji? Atsisakiau, alus man taip dvokia, o jau gerti tikriausiai išvis neįmanoma.
Vanduo padėjo kažkiek ir atsiblaivyti, vanduo vampyrei buvo tikras vaistas. Bare pasileido gera daina, o per ją norėjosi šokti. Veronica tikrai nesiruošė prieš visus žmones šokti, tad vietoje palingavo rankomis.
- Gera ši daina.- Tarstelėjo linksmai.
Eiti iš čia, dar tikrai nesiruošė, daina pakėlė kažkiek merginai nuotaiką. Barmenas vis siūlė Veronicai gėrimų ir tai buvo labai, labai keista. Keisti šie žiobarai. - Pasakė sau mintyse su neaiškia išraiška.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Selena Lawrenz Balandžio 26, 2021, 08:13:12 pm
  Selenos auksą primenančios akys nukrypo į beveik tuščią vyno taurę, pačios Magijos ministerijoje dirbančios panelės rankoje. Ši gurkštelėjo gėrimo ir mėgavosi jo skoniu. Alkoholike kažkokia patapau... - pamintijo ir šyptelėjo. Negalėjo slėpti, vylėsi, kad tokiomis mintimis, žaidė tik pati su savimi, juk nuo kelių taurių vyno, tamsiaplaukė negalėjo tokia tapti. Bent jau galvojo, kad tai nebuvo įmanoma.
  - Hm... - nesuvokusi, kad sulaukė atsakymo į seniau užduotą klausimą, prakalbo, nors tamsiaplaukės žodžių, išgirdusi nebuvo. - Įdomu, - neužtikrintai pridūrė. Šią sekundę galėjo tikėtis, kad rudaakė nepaklausė, kažko jos pačios, bet neužtikrintai atsakė į tariamai užduotą klausimą: - Aš čia nebuvusi, - netikra šypsena papuošė, Lawrenz veidą ir ši pagiežingu žvilgsniu pažvelgė į šalimais stovinčią merginą. Alkoholikai nebuvo mėgstamiausia, Isabellos draugija, tad ši nusprendė, su šia, taip pat neužsižaisti. Selena nė už ką netroško, kad viskas baigtųsi taip pat, kaip su Sabrina. Magijos įstatymų priežiūros departamento vadove dirbanti panelė nežymiai nusipurtė, prisiminusi tą dieną. Ir, kas tada aštuoniolikmetei pasimaišė galvoje, kai elgėsi, taip neatsargiai ir nelogiškai? Jau buvo užsirašiusi, kad daugiau gyvenime taip nesielgtų ir vylėsi, kad jos pavyzdžiu paseks ir kiti.
  - Aha, graži, - sutiko su vyresne, nei ji panele ir nieko daugiau nelaukusi patraukė baro „Alchemikas“ durų rankeną, nė neatsisukusi atgal, kulniavo Magijos ministerijos link. Šios dienos pasivaikščiojimas nebuvo tobuliausia idėja, kurią galėjo sugalvoti mergina.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Veronica Spellman Balandžio 27, 2021, 09:40:39 am
Vis dar klausiusi šios nuostabios muzikos, sėdėjo ir galvojo. Galvojo, ką ji čia veikia ir išvis, ar neatrodo, kaip kokia valkata? Ilgai čia būti jau nebenorėjo, o pamačiusi, jog nepažįstamoji išėjo, išvis nuliūdo. Kokie keisti tie žmonės.
-Iki,- Nuliūdusiu tonu, atsisveikino vampyrė. Ji stojosi nuo ten kur sėdėjo ir atsisėdo visiškai šalia baro, kur barmenas dalino visokiausius gėrimus. Pasiėmė dar vieną taurelę vyno, išgėrė šiandien gal kokias šešias. Galva sukosi, akys merkėsi. Reikėjo geros valandos numigti. Energijos taip pat, visiškai nebebuvo. Duodavo energijos arba sveikas maistas, kurio visiškai negaudavo, arba kraujas. Veronica vis žiūrėjo į žmogaus kaklą. Aš mirsiu, jeigu tai padarysiu. Spellman ir vėl nusuko žvilgsnį toliau. Tada, atsisuko ir netikrai šyptelėjo. Taip, ji nebeištvėrė. Mergina nusitempė barmeną, kur nėra žmonių ir apsižliumbusi, kando į kaklą. Pasisotinusi, vos nenualpo ir išbėgo iš baro.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 18, 2021, 05:33:36 pm
Siaubinga. Siau-bin-ga... Nyku, tuščia. Mintys, kurios sukosi vaikino galvoje buvo tokios juodos. Ne, pilkos. Liūdnos.
Aplinkui šurmuliavo žmonės. Baras buvo puikus ir prabangus. Tik ką atsidarė. Slinko vakaras.
Auris sėdėjo ir žvelgė pro langą. Neturėjo supratimo kaip viską reikės pasakyti Alanui.Kaip jam pasakyti, kad šį rytą jo sesuo mirė. Širdis neatlaikė, nieko nepavyko padaryti. Karštis kilo ir kilo, o ji buvo dar visai maža. O juk jie visur bastydavosi kartu. Kai pusbrolis išvyko mokyklon, Frederika nusiminė. mergaitei buvo liūdna vienai. O dabar...
Auris beveik visada gyveno šeimos dvare. Po motinos mirties čia persikraustė su tėvu. Amyras Senkleris niekada ir neatsigavo po žmonos žūties. Tėvas buvo dar vienas vaikino galvos skausmas.
Na, bet dabar ne tame esmė... Jis kilstelėjo viskio stiklą prie lūpų. Per kūną nuvilnijo jo sukelta šiluma. Auris mintyse dėliojo žodžius, dėliojo...
Alanas dardėjo traukiniu iš mokyklos. Jau greit reikės keltis nuo šios kėdės ir vilkti savo sumedėjusias kojas į stotį. ir pasitikti jį. Alano tėvai dabar rūpinosi laidotuvėmis. Motina raudojo, visai sunyko, kai mergaitė mirė. Atrodo net papilko išgirdusi šitai. Tuo metu, ji trumpam buvo sugrįžusi namo, norėjo paimti kelis daiktus, nes šiaip dienas leido prie dukters. Ir tada, gavo žinią apie tragediją.
Auris trenkė tuščią stiklą ant stalo. Žinojo kiek jis kainuoja, todėl paliko pinigus ant staliuko ir atsistojo.
Išėjo iš baro ir patraukė į laukiamąjį. Norėjo, kad Alano dar ten nebūtų. Bet iškart pamatė berniuką. Tas stovėjo ir žvalgėsi ko nors iš savų, keleivių minioje. Auris lėtai priėjo prie pusbrolio.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Vasario 17, 2022, 11:13:11 pm
Deoiridh beprotiškai jaudinosi. Vos pradėjo žurnalistikos studijas Magijos žinių redakcijoje, iš karto pateko į šią sudėtingą situaciją. Ji teturėjo būti klausytoja. Daug labiau patyrusi žurnalistė turėjo kalbinti šiandienos pašnekovę. Ji, Deoiridh, turėjo būti tik pasyvi stebėtoja. Tai turėjo būti viskas, ką reikės padaryti. Deja, vos prieš kelis mėnesius Hogvartsą baigusi jauna ragana turės susitikti su tos pačios mokyklos direktore akis į akį. Kolegė susirgo, o "tokiam užimtam žmogui siūlyti keisti susitikimo laiką yra tiesiog nemandagu - ypač tik prasidėjus naujiems mokslo metams." O argi mandagu versti dar tik pradėjusią mokslus jauną merginą šitaip jaudintis? Deoiridh nė kiek neabejojo, kad visiškai susimaus.
Visų pirma, kaip kreiptis? Arwen? Direktore? Profesore Evenstar? Žinoma, visai bloga ji būti negalėjo - vis dėlto davė Matthew darbo vietą jau ne vienerius metus. Ne, buvusi grifė bijojo ne to, kad... Na, ji bus pikta ar kuo nepatenkinta. Tai buvo pagarbi baimė žmogui, su kuriuo niekada neturėjai reikalų, bet kuris užėmė aukštą postą. Nežinia, kas būtų blogiau - kalbinti Hogvartso direktorę ar Magijos ministrę.
Kad ir kaip ten būtų, dabar Deoiridh sėdėjo bare "Alchemikas" ir laukė pasirodant Arwen. Dalį klausimų gavo iš kolegės, bet spėjo, kad jų reikės daugiau. Ar tai reiškia, kad teks pačiai galvoti, ko paklausti? Kaip ji gali kažko klausinėti, kai tikrai bijos ir žodį pratarti? Nežinia, ko profesorė Evenstar prisiklausė iš Hogvarsto mokytojų. Vis dėlto retas kuris ją būtų pagyręs. Tiesą sakant, buvo smalsu, ar ji žino apie Matthew Turner ir Deoiridh ryšį, bet tai buvo dar viena neliečiama tema.
Prie merginos priėjusi padavėja pasiūlė užsisakyti ko išgerti, bet ji tik papurtė galvą. Ir taip pernelyg jaudinosi, tad nė kiek neabejojo, kad užsisakiusi bet kokio gėralo būtinai apsilaistytų ir taip tik dar labiau apsikvailintų.
Žvilgtelėjusi į laikrodį pamatė, kad Hogvartso direktorė tuoj turėtų pasirodyti. Kelis kartus nurijo seilę, bet tai nepadėjo nusiraminti. Kuo baigsis šis keistas susitikimas?..
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Arwen Evenstar Vasario 27, 2022, 03:18:25 pm
Prieš savaitę gautas laiškas pelėdų paštu Arwen suintrigavo. Tai nebuvo pirmas kartas, kai Magijos žinios paprašo jos duoti interviu, bet paprastai to neprašydavo daryti vos mokslo metams prasidėjus. Šiais mokslo metais dar nieko intriguojančio nespėjo įvykti, kas galėtų pritraukti žurnalistų dėmesį, tad Arwen į Kings Kroso stotyje esantį barą atėjo ne tik norėdama pasitarnauti visuomenei, bet ir smalsumo vedama - kokia bus interviu tema ir ko nori žurnalistai šį kartą?
Pokalbiui pasirinkta vieta ją taip pat stebino - žiobarų baras jos manymu nėra pati geriausia vieta pokalbiams apie magišką pasaulį. Juk bet kas gali nugirsti ir susidomėti, teks galvoti, ką sakau. Vienas dalykas, susijęs su baro „Alchemikas“ vieta, ją džiugino - jis įsikūręs Kings Kroso stotyje, tad labai patogu čia atvažiuoti Hogvartso ekspresu tiesiai iš pilies. Traukinys praverčia, kai Arwen nori pakeisti darbo vietą, kadangi važiuodama į Londoną ji dar gali sutvarkyti krūvą reikalų, kurių nenori daryti kabinete. Aplinkos pakeitimas padeda pažvelgti į situaciją iš kitos pusės, o pro traukinio langą skriejantys vaizdai atpalaiduoja. Tad ir šį kartą Arwen pasirinko kelionę traukiniu, o ne keliavimą oru.
Vos išlipusi iš traukinio, Hogvartso direktorė iškart patraukė baro link. Atidariusi sunkias duris, ji pateko į jaukią, prabangią aplinką. Raudonmedis jai patiko - pridėjo rafinuotumo. Tokioje patalpoje ji gerai jautėsi, o būtent šį kartą gera savijauta buvo reikalinga, kadangi padėjo išlikti savimi.
Arwen paklausė ją pasitikusio baro darbuotojo, kuris staliukas rezervuotas jai laišką atsiuntusios burtininkės vardu. Priėjusi prie jai nurodyto staliuko, pamatė merginą, kurią jau buvo mačiusi anksčiau.
- Labas vakaras, - pasisveikino Arwen, sėsdamasi prie stalo. - Jūs tikriausiai iš „Magijos žinių“?
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Kovo 06, 2022, 04:46:47 pm
Jaudulys kilo ir, regis, neplanavo atsiremti į kažkokias lubas. Atrodė, kad tuoj atsitiks kokia nors nesąmonė, ir Deoiridh apsikvailins taip, kad norėsis skradžiai žemę prasmegti. Žinoma, anksčiau ar vėliau ji vis tiek susimaus. Kažin ar spės paklausti bent vieno klausimo? Baisiausia buvo tai, kad buvo čia visai viena. Kažkodėl staiga visi pasidarė tokie užsiėmę, kad negalėjo palydėti pradedančiosios žurnalistės į tokį sudėtingą interviu? Deoiridh tvirtai apsisprendė mesti šitą kvailą užsiėmimą. Ko gero, bus trumpiausiai žurnalistės karjerą tęsusi darbuotoja, bet koks vis dėlto skirtumas? Šis darbas kelia pernelyg daug streso.
Pakėlusi akis pamatė, kad profesorė Evenstar jau yra viduje ir eina tiesiai link jos. Juto kylančią paniką, bet tiesiog neturėjo kur dėtis. Negi imsi ir paspruksi? Kad ir kaip to norėjosi, šitaip pasirodyti prieš Hogvartso direktorę nesinorėjo.
- La… - bandė pasisveikinti Deoiridh, bet balsas kažkur dingo. Teko atsikrenkšti ir mėginti dar kartą: - Labas vakaras. Taip, iš… “Magijos žinių”.
Ar ji išties buvo iš “Magijos žinių”? Na, gal ir taip, bet tai skambėjo labai jau keistai. Dabar reikėjo pradėti pokalbį, tik, deja, “žurnalistė” nė neįsivaizdavo, kaip tą reikėtų padaryti. Ar paimti ir klausti? Ar reikia kažkokios įžangos?
- Aš dar tik mokausi, - negarsiai pratarė. Vylėsi, kad tai bus užskaityta kaip įžanga, jei tokia yra reikalinga. O jeigu jos nereikia, galbūt direktorė supras, kodėl Deoiridh taip jaudinasi? Mergina žvelgė į popierius, ant kurių buvo surašyti klausimai ir instrukcija, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Visko buvo pernelyg daug, tad buvusi grifė tiesiog neteko vilties. Reikėjo kuo greičiau užbaigti šitą kančią ir keliauti namo.
Dar kartą krenkštelėjusi Deoiridh galų gale prisivertė paklausti:
- Šiais mokslo metais Hogvartse yra nemažai jaunų ir nepatyrusių profesorių. - O juk aš galėčiau būti viena iš jų… - Ar tai netrikdo mokymo proceso? Vis dėlto kiekvienas mokytojas turi savo stilių, akcentuoja skirtingus dalykus. Ar nėra jaučiama suprastėjusi rezultatų kokybė?
Visą tą laiką, kol šnekėjo, Deoiridh spoksojo į popierius. Be galo bijojo pažvelgti į direktorę. Vis dar neįsivaizdavo, kaip reikėtų į ją kreiptis, jeigu netyčia prireiktų. Be to, neįsivaizdavo, ar Arwen ją prisimena. O jeigu prisimena, ar tai buvo priežastis, kodėl ji sutiko? Vis nerasdama atsakymų į šiuos sudėtingus klausimus mergina ir toliau spoksojo į popierius ir laukė Hogvartso direktorės atsakymo.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Arwen Evenstar Balandžio 03, 2022, 02:55:30 pm
Gavusi patvirtinimą, kad atėjo į reikiamą vietą, Arwen atsitraukė kėdę ir atsisėdo priešais jaunąją merginą. Burtininkė labai gerai matė, kad mergina jaudinasi, tad pasistengs nepastatyti jos į nepatogią padėtį, kurioje ji nesmagiai jaustųsi. Išgirdusi, kad mergina dar tik mokosi, Arwen padrąsinamai jai nusišypsojo. Jei interviu su manim yra jai pirma užduotis darbe, nuoširdžiai jai nepavydžiu, - pamanė burtininkė. Ir išties, jos manymu, pirmąją užduotį galėjo jai skirti kažką lengvesnio - kokį nors niekam nežinomą dainininką ar parduotuvės savininką, o ne Hogvartso direktorę.
- Norėčiau jūsų firminio kokteilio „Alchemikas“, - paprašė Arwen priėjusio padavėjo. - Jeigu galima, su daugiau ledo ir citrinos. Ir kokių nors užkandžių, derančių prie kokteilio. Parinkite savo nuožiūra.
Padavėjui nuėjus, burtininkė nužvelgė „Magijos žinių“ žurnalistę. Ji tikrai buvo matyta ir Arwen nusprendė, kad ši beveik garantuotai pabaigė Hogvartsą. Bet, nenorėdama sukelti merginai dar didesnio jaudulio, nieko jai nesakė ir neklausė. Jei norės, pati pasisakys, pagalvojo moteris.
- Taip, išties šiais mokslo metais nemažai naujų veidų profesorių tarpe, - patvirtino žurnalistės žodžius Hogvartso direktorė. - Aš tikiu, kad kiekvienas yra vertas gauti galimybę išbandyti save naujoje veikloje, tad neatmetu nei vieno pradenčiojo profesoriaus kandidatūros. Ne taip svarbu, kuo užsiėmė kandidatuojantis asmuo iki tol, man svarbiausias jo noras savo žiniomis pasidalinti su jaunaisiais burtininkais.
Burtininkė padarė pauzę, kadangi grįžo padavėjas, atnešęs jai didžiulę taurę geltono gėrimo, su riekele citrinos ant taurės krašto. Pažadėjęs užkandžius atnešti už kelių minučių, jis pasišalino. Arwen svarstė, kiek daug jis nugirdo iš jos pasakojimo, ir suprato turinti atidžiau rinkti žodžius ar bent prieš kalbėdama apsižvalgyti, ar neateina koks žiobaras. Labai pavojinga tokioje vietoje rengti susitikimus, kuriuose kalbama apie magijos mokyklą, burtus ir magijos pasaulio bendruomenę, pamanė Hogvartso direktorė. Kažkam trūksta atsakingumo.
- Žinoma, mokymo procesas sklandesnis, kai pamokas veda labiau patyrę profesoriai, tačiau, kaip ir sakiau, kiekvienas nusipelnė šanso nuo kažko pradėti, - toliau tęsė Arwen. - Net neabejoju, kad kiekvienas naujas profesorius, pasišovęs išmokyti jaunuomenę kažko naujo, įvertino visus šio darbo aspektus ir priėmė sprendimą atsižvelgdamas į šio darbo pliusus ir minusus. Aš pasitikiu jais ir linkiu jiems visokeriopos sėkmės, - nusišypsojo merginai Arwen.
Burtininkė pakėlė taurę ir gurkštelėjo šalto gėrimo. Šis buvo toks, kokio ji ir tikėjosi - rūgštus, ganėtinai šaltas, prisotintas burbuliukų. Citrusinių vaisių derinys niekada nenuvilia, - pamanė ji. Nors ir nebuvo pratusi prie žiobarų virtuvės, bet šį kartą barmenas neprašovė ir netgi pranoko save.
- Na, o dėl rezultatų kokybės… - tęsė burtininkė, - Kartais tenka kažką paaukoti siekiant kitų, didesnių tikslų ateityje. Tikriausiai nelabai ką pasiektume, jei kliautumėmės vien tik patyrusiais darbuotojais ir nesuteiktume šanso naujokams. Argi ne taip?, - atsakė į paskutinį jai užduotą klausimą mokyklos direktorė ir nusišypsojo pašnekovei.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Balandžio 08, 2022, 07:29:31 pm
Iš to, kaip Hogvartso direktorė kalbėjo su padavėju, Deoiridh nutarė, kad ji jaučiasi visiškai laisvai ir užtikrintai. Na, žinoma, juk čia jos koks penkišimtasis interviu šiais metais... pagalvojo škotė vis dar nesiryždama pakelti akių. Geriau jau spoksoti į stalą ir apsimesti, kad viskas, kas čia vyksta, būtent taip ir buvo suplanuota.
Laimei, profesorė Evenstar, regis, buvo nusiteikusi išsamiai aptarti užduotus klausimus. Deoiridh visiškai nenorėjo, kad interviu susidarytų iš vieno žodžio atsakymų. Tai užtruktų pernelyg mažai laiko, ir ji paprasčiausiai pasimestų.
Labai knietėjo pasidomėti, ar ir pati turėtų šansą įsidarbinti Hogvartso profesore, bet nutarė, kad toks klausimas būtų pernelyg įžūlus, tad taip ir liko neištartas. Kaip ir daugelis kitų dalykų, kuriuos norėjosi pasakyti. Tiesą sakant, norėjosi pasišnekėti visai ne apie tai, ką vėliau būtų galima publikuoti "Magijos žiniose". Deja, surašyti klausimai tiesiog badė akis, o tai neleido visiškai užsimiršti.
Direktorei užsiminus, kad labiau patyrusių profesorių pamokos yra sklandesnės, Deoiridh vos neprunkštelėjo. Nereikėjo net eiti į herbologiją, kad sužinotum, kas ten dedasi. Tos pamokos, sakykime taip, nebuvo itin sklandžios. Vis dėlto menkinti tėčio mergina neketino, tad mandagiai patylėjo.
Deja, ji nė neįsivaizdavo, ar ištartas klausimas yra retorinis, ar vis dėlto kažką atsakyti reikėtų. Nežinojo, kuris variantas būtų labiau nemandagus, bet vis dėlto nusprendė patylėti. Blogiausiu atveju bus galima tikėtis, kad direktorė tai palaikys tiesiog persigandusios jauniklės jauduliu.
- Jauni profesoriai turbūt pasiūlo modernių mokymo metodų ir šviežių idėjų? - galiausiai pratarė ji. Atrodė, kad į galvą atėjo visai protinga mintis, ką galėtų pasakyti. Deja, vos tik žodžiai paliko lūpas, atrodė, kad visiškai nusišnekėjo. Laiko atsuktuvo kišenėje neturėjo, tad teko viltis, kad profesorė Evenstar nepradės atvirai tyčiotis.
- Jeigu jums tektų imtis profesoriavimo, ką darytumėte kitaip nei daro dabartiniai profesoriai? - paklausė žvilgtelėjusi į lapelį. Dabar atrodė, kad ten klausimų parašyta siaubingai daug. Tiesą sakant, norėjosi kuo greičiau nešdintis. - Kokį dalyką pasirinktumėte dėstyti?
Jeigu ji anksčiau yra dirbusi profesore, tu ką tik gražiausiai apsijuokei mintyse pasakė sau Deoiridh ir pajuto, kaip jaudinasi. Atrodė, kad viskas tampa vis blogiau ir blogiau. Šią akimirką nė kiek neabejojo žurnaliste nedirbsianti. Kažkokiu būdu užbaigs šitą interviu, o tada pamirš, kad "Magijos žinios" iš viso egzistuoja. Pagaliau prisivertė pakelti akis į pašnekovę ir su juntamu jauduliu laukė jos atsakymo.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Arwen Evenstar Gegužės 27, 2022, 11:51:21 am
Visus tuos metus, kai vadovauja Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklai, Arwen yra davusi ne vieną interviu. Klausimai nuolat būna panašūs - apie naujus ir jaunus profesorius, jiems suteikiamą šansą parodyti, ką sugeba, apie mokymo kokybę ir panašiai. Girdėdama vis tuos pačius klausimus, Arwen nenorom pradėjo svarstyti, koks iš tiesų yra žurnalistų tikslas kasmet ją kalbinti ir klausti tų pačių dalykų. Galbūt įsivaizduoja, kad mano nuomonė pasikeis, ir lygina atsakymus bandydami atrasti kažką kompromituojančio, svarstė mokyklos direktorė. Jau seniai baigėsi laikai, kai žurnalistams buvo įdomi ji pati, jos pomėgiai ar lūkesčiai, dabar liko tik dirbtinis susidomėjimas švietimo sistema ir, atrodo, tik įprotis bent kas metus ją pakalbinti.
Prieš atsakydama į kitus jai užduotus klausimus, Arwen pasimėgavo kokteiliu, dėjosi rimtai galvojančia, nors atsakymą mokėjo bene mintinai, ir galiausiai pasakė:
- Žinoma, kiekvieno profesoriaus mokymo metodai yra unikalūs, tikriausiai nerasite dviejų profesorių, tą pačią medžiagą dėstančių identiškai. Jauni profesoriai, kaip ir prideda jaunuomenei, įneša naujų idėjų ir pateikia jiems žinomą patirtį išskirtinai, kad tik sudomintų mokinius.
Atsakiusi į pirmąjį klausimą, Arwen padarė pauzę, kad žurnalistė galėtų jį įsidėmėti. Kur tas padavėjas su užkandžiais? Tikiuosi, kad jų nepamiršo, pamanė burtininkė.
- Per eilę metų, kai dirbu Hogvartse, man ne kartą teko imtis profesoriavimo. Dėsčiau magijos istoriją. Ar tokia informacija nėra įrašyta mano dosjė?, - nusistebėjo Arwen. - Mano tikslas visuomet buvo perteikti mokiniams kuo daugiau žinių ir geriau paruošti juos gyvenimui. Tad jei vėl grįžčiau dėstyti, mano pamokose nebūtų pasižaidimų, kuriuos mokiniai taip mėgsta, bet iš kurių yra mažai naudos, ir tik svarbiausia informacija iš mano dėstomo dalyko. Beje, neatmesčiau galimybės dėstyti kerėjimą, jei būtų toks poreikis.
Burtininkė jautė, kad buvo šiek tiek gruboka su šia jauna mergaite, kuri tik dirbo savo darbą. Ji įtarė, kad klausimus jai  paruošė kažkas kitas ir ji pati tikriausiai nesijaučia jaukiai sėdėdama čia su ja ir tuos klausimus skaitydama.
- Matau, kad nieko neužsisakėte, - bandydama užglaistyti savo pačios sukeltą nesmagią atmosferą po paskutinio atsakymo paklausė Arwen, šiek tiek pakreipdama galvą į tuščią vietą ant stalo pašnekovės pusėje. - Gal galiu jus kuo nors pavaišinti? Kokteiliai šiame bare ganėtinai skanūs, jei nesate prieš žiobarų gėrimus.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugpjūčio 09, 2022, 04:43:48 pm
Stojusi tyla galėjo reikšti labai daug. Galbūt Deoiridh uždavė velniškai gerą klausimą, į kurį atsakant reikia gerai pagalvoti. O gal priešingai - galbūt tas klausimas buvo užduotas daugybę kartų, ir Hogvartso direktorė bando nepradėti tyčiotis? Ne aš sugalvojau tuos klausimus beviltiškai pagalvojo ir pakėlė akis tarsi norėdama pasiteisinimą išreikšti garsiai. Vis tik nespėjus to padaryti profesorė Evenstar pagaliau pateikė atsakymą. Jis buvo pakankamai paprastas, kad Deoiridh suprastų: nebuvo tas klausimas toks jau geras, o ilgos tylos priežasčių būtų galima atrasti daug. Problema ta, kad jų, ko gero, žinoti visai nesinorėjo.
Nespėjus apsispręsti, ar reikėtų į moters ištartus žodžius kažką atsakyti, atsklido dar vienas atsakymas. Štai jis privertė Deoiridh tirštai išrausti ir pasijusti dar nepatogiau. Žinoma, šį klausimą ji taip pat gavo iš labiau patyrusių kolegų, bet kodėl jie negalėjo pasirūpinti, kad praktikantė taip neapsikvailintų? Rudaplaukė nuleido akis ir nuoširdžiai troško iš čia išnykti. Deja, to neleido nei mandagumas, nei pareiga pabaigti tai, kas pradėta.
- Ar jums mokykloje šie dalykai sekėsi geriausiai? - perskaitė klausimą iš lapelio. Ir vėl apsikvailino, dėl šito nė kiek neabejojo. Ir puikiai suprato, kad šį kartą kalta tik ji pati. Vis dėlto pakelti akis į tą, kuri vos prieš kelis mėnesius buvo jos direktorė, visiškai nesinorėjo. Geriau jau spoksoti į prakeiktą popiergalį, prirašytą pačių kvailiausių klausimų.
Netikėtas pasiūlymas dar labiau išmušė iš vėžių. Deoiridh mažiausiai rūpinosi savo norais. Jai buvo svarbiau nepasirodyti tik storžieve neišauklėta mergiote ir visiškai neapsikvailinti, nors tą juto jau labai sėkmingai padariusi. Tad ką daryti dabar? Jeigu atsisakys, ar tai bus kuklumas, ar nemandagumas? Deja, tokių dalykų buvusi Grifų Gūžtos auklėtinė visai neišmanė.
- Ačiū, mielai ko nors paragausiu, - galiausiai nedrąsiai atsakė ir atsargiai pakėlė akis. Jos nekantriai laukė dar vienas lapelyje išraitytas klausimas, bet tęsti pokalbį buvo pernelyg sunku. Bėda ta, kad Deoiridh net neįsivaizdavo, kiek profesorei Evenstar metų, tad čia vietos susimauti buvo daugiau nei pakankamai. Vis tik bandyti reikėjo, taigi mergina prabilo: - Ar jaučiate, kaip kinta mokiniai? Ar galėtumėte palyginti dabartinius Hogvartso moksleivius su tais, kurie mokėsi prieš dešimt ar dvidešimt metų? Galbūt jie mokosi geriau? Krečia daugiau išdaigų?
Vos ištarusi paskutinius žodžius Deoiridh prisiminė herbologijos pamoką, kurioje Matthew sulaukė netikėtos viešnios - tos pačios Hogvartso direktorės, kuri dabar tikriausiai stengiasi visiškai nesutrinti vargšės pradedančios žurnalistės. Kažkodėl pasidarė juokinga, tačiau škotė sutelkusi visas valios pastangas pasitenkino neryžtinga šypsena.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Arwen Evenstar Rugsėjo 24, 2022, 01:59:12 pm
Sulaukusi dar keleto „standartinių“ klausimų, Arwen nusišypsojo. Atrodė, kad žurnalistai turi didžiulę iš anksto paruoštų klausimų bazę, bet nesivargina perskaityti, ką jų kolegos rašė apie ją iki tol.
- Negaliu pasakyti, kad magijos istorija ar kerėjimas buvo būtent tie dalykai, kurie man sekėsi geriausiai, - atsakė į pirmąjį klausimą Hogvartso direktorė. - Magijos istoriją pasirinkau dėstyti dėl to, kad man įdomi burtininkų pasaulio priešistorė ir esu tikra, kad žinodami istoriją galime lengviau priimti teisingus sprendimus dabar - lengviau pasimokyti iš kitų žmonių ir nekartoti jų klaidų, negu suklysti ir negalėti visko ištaisyti. Na, o kerėjimas mane žavi vien tuo, kad šioje pamokoje įgytas žinias lengviausia pritaikyti kasdieniame gyvenime.
Akies krašteliu pastebėjusi jų link einantį padavėją, burtininkė pamojo ranka jį kviesdama.
- Tikriausiai nesuklysčiau spėdama, kad apie užkandžius jau pamiršote, - išspaudė kreivą šypseną ir, padavėjui nespėjus atsakyti, pridūrė, - kartu su užkandžiais, kuriuos parinkite savo nuožiūra, atneškite mums po tokį patį kokteilį, kurį jau baigiu gerti - vieną mano jaunajai pašnekovei, o kitą man. Norėtųsi, kad užkandžiai derėtų prie kokteilio.
Vėl palaukusi, kol padavėjas nueis, Arwen atsisuko į „Magijos žinių“ žurnalistę.
- Su žiobarais visada taip. Atrodo, kad jie net nesistengia prisiminti, kas jiems sakoma. - Siurbtelėjusi paskutinį gurkšnį nuostabaus gėrimo, burtininkė tęsė interviu toliau. - Būtų keista, jeigu mokiniai dabar būtų tokie patys, kaip ir tuomet, kai pradėjau dirbti Hogvartse. Dabar vaikai dažniau patingi mokytis, jiems svarbiau leisti laiką su draugais ar ieškoti nuotykių. Anksčiau vaikai jau nuo pat mažens žinojo, kad privalo tobulėti, nes ateis laikas, kai jiems patiems reikės priimti įvairius sprendimus ar dalyvauti magijos pasauliui svarbiuose įvykiuose. Tad kasmet mokinių tarpe pamačiusi bent vieną perspektyvų jaunuolį pasidžiaugiu, kad visgi dar ne viskas prarasta.
Jai nebaigus pasakoti, grįžo padavėjas nešinas didžiule lėkšte užkandžių ir dviem taurėm gėrimų. Lėkštėje matėsi gruzdintos krevetės, žuvies ir sūrio rutuliukai, įvairių riešutų asorti. Padėkojusi, Arwen paėmė vieną taurę sau, kitą pastūmė į panelės Galbraith pusę. Tą patį padarė ir su lėkšte užkandžių leisdama suprasti, kad vaišintųsi ir šiais.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 04, 2022, 01:44:11 pm
Deoiridh niekada nelaikė savęs pernelyg daug mąstančia. Tad kodėl dabar, pamačius menkiausią Hogvartso direktorės reakciją, kilo tiek daug klausimų, ką ji galėtų reikšti? Buvusi grifė sunerimo. Ar dabar profesorė Evenstar šypsosi pašaipiai, ar draugiškai? To išsiaiškinti žmonių bijanti mergina tikrai neturėjo galimybės, tad nutarė nė nebandyti. Bėda ta, kad tai buvo žvėriškai sunku.
Laimei, pašnekovė pradėjo kalbėti, tad atsirado proga nustumti mintis į šoną. Arwen… Ne, profesorė Evenstar kalbėjo tikrai įdomiai, tad Deoiridh tiesiog galėjo pasidžiaugti, kad net į klausimus, kuriuos turbūt girdi šimtąjį kartą, ji atsako taip, kad klausytis yra išties įdomu.
- Ar turite istorinę asmenybę, kuri jus įkvepia? - įsidrąsino nukrypti nuo lapelio turinio jaunoji žurnalistė. Netgi pakėlė akis į Hogvartso direktorę ir pajuto, kad reikia greičiau iš čia nešdintis. Sąrašas buvo nemaloniai ilgas, tačiau Deoiridh puikiai suprato: visų klausimų ji neklaus. Visų pirma, profesorė Evenstar visus ar bent jau daugelį kartų girdėjo ir atsakinėjo. Be to, baimė vis dar niekur nesitraukė, o visai nereikėjo prieš buvusios mokyklos direktorę apsikvailinti dar labiau. Į galvą nejučia vėl pradėjo lįsti klausimai, ar profesorė ją atsimena.
Išgirdusi, kad Hogvartso direktorė užsako gėrimą ir jai, Deoiridh tirštai užraudo, skruostai degte degė. Vis dėlto atsisakyti būtų buvę paprasčiausiai nemandagu, tad ji tylėjo ir laukė atsakymo į dar vieną klausimą. Vos susilaikė nesukikenusi iš profesorės Evenstar pastabos apie žiobarus. Pajuto, kad tai kiek numušė įtampą, bet pokytis nebuvo toks didelis, kad vertėtų kreipti dėmesį - jaunoji žurnalistė ir toliau nuoširdžiai jaudinosi ir nerimavo.
- Galbūt yra mokinių, su kuriais palaikote ryšį ir jiems baigus mokyklą? Ar tokių, kuriuos įsidėmėjote nuo pirmųjų kursų ir vėliau pasidomėjote, kaip jiems sekasi? - žvilgtelėjusi į lapelį pateikė porą nelabai įdomių klausimų. Tiesą sakant, jie pačiai Deoiridh buvo visai įdomūs, tik, ko gero, labai jau nuvalkioti. Vis dėlto ne ji buvo kalta, kad interviu klostosi būtent taip.
- Aš… - profesorei Evenstar pastūmus gėrimą jos link visai pasimetė Deoiridh. Vis dėlto galiausiai neužtikrintai pridūrė: - Ačiū.
Nedrįsdama paimti taurės Deoiridh karštligiškai galvojo, kuris klausimas iš sąrašo dabar būtų tinkamiausias, bet visi jie staiga pasirodė esantys nei įdomūs, nei susiję su jau įvykusio pokalbio tema. Žvilgtelėjusi į lėkštę su užkandžiais, bet taip nieko ir nepaėmusi galiausiai vis dėlto pabandė:
- Kaip manote, ką veiktumėte, jeigu nebūtumėte Hogvartso direktorė?
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Arwen Evenstar Spalio 22, 2022, 07:52:11 pm
Arwen pasukiojo tarp pirštų taurę, sklidiną nuostabaus kokteilio. Jai dingtelėjo, kad ir pati mielai tokį pasigamintų pilyje, jei tik žinotų jo sudedamąsias dalis. Galbūt netgi patobulintų gėrimą panaudojusi keletą magiškųjų ingredientų, kurie sustiprintų skonį ar suteiktų kitokių, įdomių savybių. Laukdama naujo klausimo, paėmė krevetę ir lėtai ją sukramtė.
- Tikriausiai nuskambės banaliai, tačiau mane įkvepia Albas Dumbldoras, - atsakė į naująjį klausimą Evenstar. - Jo pasiaukojimas mokyklai ir magijos pasaulio bendruomenei žavi, o priimdama sprendimus ar kurdama ateities planus vis pagalvoju, ką tokioje situacijoje būtų daręs jis.
Arwen žinojo, kad Dumbldoras visuomet sulaukdavo prieštaringų vertinimų. Nemažai žmonių kritikavo tiek jo darbą mokykloje, tiek asmeninį gyvenimą, ypač perskaitę Ritos Nepasėdos knygą, išleistą iškart po jo mirties. Bet pačiai Arwen Dumbldoras buvo asmenybė, į kurią jai norėjosi lygiuotis.
- Su mokiniais nesibičiuliauju ir ryšių nepalaikau, - atsakė į dar vieną klausimą Arwen. - Išskyrus tuos, kurie grįžta dirbti į Hogvartsą ir tampa kolegomis. Tuomet mus pradeda sieti profesiniai ryšiai. Žinoma, man smalsu, kaip toliau klostosi Hogvartsą baigusių mokinių gyvenimai, į kokias puses jie pasuka, kokias karjeras pasirenka. Neretai jų pavardes pamatau Magijos žinių straipsniuose ar kituose šaltiniuose. Bet susidraugauti su jais nesiveržiu.
Lėkštėje dar buvo likę nemažai užkandžių. Jai pačiai nebuvo progos jais pasimėgauti, nes klausimai iš jaunosios žurnalistės plūdo vienas po kito. Moteris tikėjosi, kad jos pašnekovė padės ištuštinti lėkštę, nes juk tam ir užsakė maistą, bet atrodė, kad šiai maistas nerūpi. Arwen bandė suprasti, ar tai dėl jaudulio, ar dėl kitų priežasčių, ir stengdamasi labai neatkreipti dėmesio atsargiai stumtelėjo lėkštę į priešingą stalo pusę - gal to užteks, kad panelė Galbraith įsidrąsintų.
- Jei nedirbčiau Hogvartse, tikriausiai keliaučiau ir tyrinėčiau pasaulį, o surinktą medžiagą panaudočiau knygų ir mokslinių veikalų rašymui, - atsakė į naują klausimą. - Mane žavi vietos, kurių neatrado žiobarai ir nepavertė jų turistų traukos objektu. Tad tikriausiai ieškočiau būdų, kaip tokias vietas kuo ilgiau išsaugoti nepaliestas - juk gamtos grožis toks nuostabus, kai jo nepaliečia žmogaus rankos.
Suvalgiusį nepaprasto skonio sūrio rutuliuką, Arwen paklausė:
- O ką veiktumėte jūs, jei nebūtumėte žurnaliste?
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 25, 2022, 08:08:27 pm
Deoiridh buvo itin prasta magijos istorikė, tačiau net ir ji buvo girdėjusi apie Albą Dumbldorą. Ko gero, dėl tos priežasties nenustebo, kad profesorė Evenstar paminėjo būtent jį. Kaip ir dėl tos pačios priežasties nutarė, kad tai nėra taip jau banalu.
- Negaliu nepritarti, - sumurmėjo tik tam, kad būtų aišku, kad atsakymą girdėjo. Juto, kaip viskas slysta iš rankų, bet susitikimą reikėjo kažkaip užbaigti. Galiausiai įsidrąsinusi droviai paragavo gėrimo, bet, laimei, Hogvartso direktorė pradėjo atsakymą į dar vieną klausimą, tad galbūt nepastebėjo sutrikimo ir neužtikrintumo. Buvo smalsu, ar ji prisimena Matthew kaip mokinį, bet klausti nesiryžo. Ne, reikėjo greičiau užbaigti šitą nepatogų pokalbį, kuris vis tiek nebus niekur išspausdintas, ir keliauti sau.
Šiaip ne taip paėmusi kažkokį užkandį Deoiridh prisivertė jį įsikišti į burną. Buvo skanu, bet kartu ir siaubingai nepatogu. Mergina vėl užraudo ir nuleido akis.
- Skamba įdomiai, - pratarė prisivertusi pažvelgti į pašnekovę. Tai, kad pati sulaukė klausimo, tarsi bylojo, kad interviu baigtas. Ar to norėjo profesorė, ar Deoiridh pati taip suprato situaciją, neaišku, tačiau prieš nešdinantis reikėjo kažką atsakyti.
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju. Dar tik pradedu šį kelią, gal man tai net nepatiks, - sumurmėjo ir gurkštelėjo dar gėrimo. Tik kaip dabar mandagiai pasišalinti? Prailgusią akimirką sėdėjusi tyloje Deoiridh padėjo taurę ant stalo ir sukaupusi visą ryžtą pratarė:
- Manau, šiam kartui tiek. Ačiū, kad sutikote atsakyti į klausimus.
Nežinia, ar reikėjo pasakyti, kad prieš spausdinant tekstas bus atsiųstas peržiūrai. Vis dėlto jaunoji žurnalistė nuoširdžiai vylėsi, kad šitas interviu dienos šviesos neišvys, tad apie tai nė neužsiminė. Profesorė Evenstar ir taip gali būti nepatenkinta, kad be reikalo švaistė laiką…
- Linkiu sėkmingų mokslo metų, - pridūrė Deoiridh ir neskubėdama atsistojo. Stengdamasi nuslėpti jaudulį durų link traukė neskubėdama, bet vos atsidūrusi lauke pajuto milžinišką palengvėjimą.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Arwen Evenstar Gruodžio 20, 2022, 05:53:03 pm
Arwen lengviau atsikvėpė, kai jos pašnekovė paėmė užkandžių. Visos lėkštės jai vienai tikrai nepavyks ištuštinti, tad pagalba sunaikinant maistą visada praversdavo. Bet tai buvo ne vienintelė priežastis, kodėl burtininkė taip norėjo pasidalinti maistu. Jai tai nuo pat jaunystės atrodė gero tono ženklas, tarsi draugiškumo demonstravimas. O būtent jos padėtis magijos pasaulyje ir direktorės pareigos Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje lėmė tai, kad ji turėjo būti draugiška burtininkų bendruomenėje. Ne tik turėjo tokia būti. Ji norėjo, kad žmonės žinotų, jog ja galima pasikliauti, pasiklausti patarimo ar prašyti pagalbos. Todėl jei atsirasdavo bent vienas, kuris galvojo kitaip, leido jai suprasti, kad kažką daro ne taip savo gyvenime.
Deoiridh pasakius, kad dvejoja dėl pasirinkto žurnalistės kelio, senoji burtininkė nusiminė. Jai visada buvo liūdna sužinoti, jei pradinė pasirinkta jaunuolių profesija nenusisekdavo. Laimingi tie, kurie iškart supranta, ko nori iš gyvenimo, ir neturi patirti dvejonių kupinų akimirkų.
- Dėkoju, kad pasikvietėte susitikti, - tarė Arwen. - Man buvo malonu su jumis pasikalbėti ir pasidalinti savo įžvalgomis. Linkiu, kad atrastumėte veiklą, kuri jums atneš džiaugsmo ir gyvenimo pilnatvę, jei visgi suprastumėte, kad žurnalistės kelias - ne jums.
Jaunajai pašnekovei išėjus iš baro, Arwen dar liko sėdėti prie staliuko. Užsisakiusi dar vieną kokteilį, ji pabaigė užkandžius. Viena leisdama laiką ji galėjo ramiai apgalvoti viską, kas jai tuo metu nedavė ramybės, ir apsvarstyti, ką planuoja veikti toliau.
Žmonės bare keitėsi. Arwen juos ilgai stebėjo, kol galiausiai nusprendė, kad jau metas ir jai palikti šią žiobarų vietelę ir grįžti į Hogvartso pilį.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Amira Martin Spalio 11, 2023, 01:16:37 pm
  Šaltas ir vėjuotas žiemos vakaras neabejotinai vertė visus skubėti pasislėpti kur nors - namie, darbovietėje, kavinėse ar baruose. Sniegu nukloti medžiai pavojingai sviro link žemės laužomi gamtos jėgos. Susisukę į tai ką turėjo žmonės ėjo greitu žingsniu ir lėtai Kings Kroso teritorijoje judanti link Alchemiko Amira atrodė kaip iš sulėtinto filmo. Jai vėl reikėjo išgerti, ar ji tampa alkoholike? Galbūt.
  Jau būdama Alchemiko patalpose Eliadė apsižvalgė. Čia buvo pirma kartą ir teko pripažinti, kad ši vieta priminė namus Rumunijoje. Kiek laiko ji nebuvo tuose namuose? Šimtas procentų tuose namuose jau karaliavo tūkstantis voratinklių ir gal miegojo kokie nors benamiai. Vampyrė net ir neplanavo ten sugrįžti.
  Prie baro pasiėmusi tamsiai raudono it kraujas vyno ji atsisėdo prie vienintelio laisvo staliuko šalia įėjimo, mat prie visų kitų sėdėjo drebantys londoniečiai (ir atvykėliai) bandantys susišildyti ir geriantys pigiausius čia esančius gėrimus, kad nebūtų išvaryti. Ilgi pirštai su juodai dažytais trumpais nagais pakėlė taurę prie tamsiai dažytų lūpų. Raudonos akys atidžiai nužvelgė kiekvieną žmogų matomumo zonoje.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Liucija Andersson Spalio 11, 2023, 01:32:59 pm
 Žiema. Liucija nekentė angliškos žiemos. Vietoj ramybės ir puraus balto sniego, užmigdančio gamtą, oras tik dar labiau suangliškėdavo. Vėjo gūsiai taršė palto sparnus, šaltis gėlė kaulus, prasiskverbęs per visus sluoksnius.
 Ministrė, išlipusi iš šilto ir šiek tiek kuru smirdančio traukiniu, tyliai nusikeikė. Žadėjo ramų vakarą, o čia - vėjas ir kartais į veidą papurškiamas lietus. Stotyje jau rinkosi benamiai, norintys pasislėpti nuo atšiaurių gamtos išdaigų. Liucija susirišo plaukus, užsidėjo pirštines, pasičiupo savo senamadišką lagaminėlį, nusipirktą sendaikčių parduotuvėje, ir patraukė tolyn.
 Namo grįžti dar nenorėjo. Mintis apie tuščius, šaltus kambarius buvo nemaloni. Šiąnakt liūdesys ypač graužė vidų. Norėjosi kur nors šiltai, kitų žmonių kompanijoje prisiglausti prie sienos ir pamiršti viską. Kasdieninis buvimas ant politinio pasaulio scenos vargino. Tūkstančiai akių, sekančių kiekvieną jos žingsnį, laukiančių, kada ji padarys nors mažiausią klaidą.
 Baltaplaukė pravėrė "Alchemiko" duris. Šiltas oras maloniai kuteno paraudusią odą. Akimis permetusi barą, Liucija suprato, kad kitų kompanija čia neišvengiama.
 Prie baro užsisakiusi viskio, moteris nusirengė paltą, persimetė jį per ranką, pasičiupo lagaminėlį, gėrimą ir apsidairė. Akys sustojo prie vieno staliuko.
 Lyg niekur nieko, Liucija patraukė link jo. Pakabinusi paltą ant kėdės, pastūmė lagaminą po stalu ir atsisėdo. Ledukai tyliai skambčiojo stiklinėje. Mintyse tyliai tikėjosi, kad moteris, sėdinti priešais ją, jos neatpažins. Raudonos akys jau sufleravo, kad ji - ne žiobarė, tačiau šiais laikais, ką gali žinoti - visokių keistuolių ir žiobarų pasaulyje pilna.
 Nors kur tau ten neatpažins... Jos veidas šveičia "Magijos Žiniose" beveik kiekvieną rytą...
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Amira Martin Spalio 11, 2023, 02:54:41 pm
  Žavinga. Į prikimštą barą užėjo dar kažkokia žmoygsta, turbūt tikėdamasi pasėdėt pasišildyt. Amira slapčia stebėjo ką ta moteris darys toliau. Spėjo pastebėti, kad apsirengusi ta žmogysta visai ne prabangiai kaip kiti čia esantys klientai. Tačiau balti plaukai kažką stipriai priminė. Galbūt vieną kartą jau kažkur ją matė, bet negalėjo prisiminti kur. Suprantat, magijos pasaulio naujienos ne įtin domino vampyrę.
  Odinės striukės kišenėje suvibravo žiobariškas telefonas, kaip visada pranešdamas apie kažkokį šlamštą. Amirai sunku buvo susidraugauti su šia technologija ir išjungti tuos pranešimus. Telefonas jai buvo reikalingas tik susisiekimui su žmonėmis, prižiūrinčiais jos dukrą.
  Kol raudonakė buvo paskendusi savo mintyse situacija prie staliuko spėjo pasikeisti. Akivaizdu, kad ji dabar nežinia kuriam laikui turi sugėrovę. Balti plaukai ir mėlynos akys, visiška priešingybė. Lyg susitiko ugnis ir vanduo. Ausyse šiek tiek pradėjo spengti dėl bare esančio triukšmo. Visi apie kažką kalbėjosi.
  Akys nužvelgė magijos ministrę, tačiau atmintis dar nedavė signalo, kad priešais ją svarbiausias magijos pasaulio atstovas. Tebūnie nors ir pasaulio imperatorius, Amirai skirtumo tai nedarė. Kaip ji elgsis su žmogumi priklauso ne nuo jo titulo, o nuo jo elgesio. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl Amira atsisakė titulų Rumunijos vampyrų bendruomenėje, kuriuos prieš tai turėjo jos tėvas.
  Žiobarė ar burtininkė? prisiminė esanti žiobariškoje vietoje, ir pasiruošė pasakot pasakėlę „aš nešioju kontaktinius lęšius ir netikras iltis, nes man patinka vampyrai“. Nors tas senamadiškas lagaminėlis, gana grakščiai ir nepastebimai pastumtas po stalu buvo labiau panašus į priklausantį magijos pasaulio žmogui. Amira atsigėrė šiek tiek vyno, nesąmoningai leisdama baltaplaukei pastebėti jos aštrias ilgas iltis.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Liucija Andersson Spalio 11, 2023, 03:20:19 pm
 Baras buvo pilnas ūžesio. Akies kampučiu stebėdama moterį šalimais, Liucija bandė atsipalaiduoti. Deja, lyg tyčia, stresas nenorėjo taip lengvai palikti baltaplaukės. Darausi per sena visom šiom nesąmonėm.
 Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad jau ilgą laiką nebuvo epilepsijos priepuolių, o ir legilimantija ne taip akivaizdžiai draskė akis - galvoje šiuo metu sukosi viena su puse minties ir visos jos buvo nuosavos.
 Mėlynos akys atidžiai stebėjo žiobarus. Keli vyrai, susėdę prie staliuko, kažko tai barėsi. Akis ji vis nukreipdavo ir į raudonplaukę. Kažką ji Liucijai priminė, tačiau, net jei ir jos buvo susitikusios, baltaplaukė kasdien susitinka su tiek žmonių, kad jų visų jau neprisiminė.
 Padėjusi viskio stiklinę ant stalo, moteris atsirėmė į kėdės atlošą ir atsisuko į paslaptingąją juodaplauke.
-Liucija,-nusišypsojusi žaviausia šypsena tarė ji. Šypsena žavi ne ta, kurią ji rodo pakvaišusiems žurnalistams ir kitų valstybių vadovams, bet šiltesnė. Tuo pačiu Liucija gavo ir progą geriau įsižiūrėti į pašnekovę. Aštri jos šypsena nepraslydo baltaplaukei pro akis, tad ši nusprendė ieškoti daugiau požymių, įrodančių moters antgamtiškumą. Blyški oda? Na, ne angliško blyškumo. Labiau tokio lavoniško. Raudonos akys? Be lęšių - šiuos galima lengvai pastebėti, kai žinai, kur žiūrėti.
-Kaip manai, jie susimuš bare, ar eis išsiaiškinti į lauką?-lyg niekur nieko paklausė sugėrovės Liucija. Vyrai, kurie anksčiau tik garsiai ginčijosi, dabar jau kilo nuo stalo, mat kažkuris iš sugėrovų išpylė kažkieno alų.
 Bare darėsi vis įdomiau ir įdomiau.

 
 
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Amira Martin Spalio 11, 2023, 05:10:39 pm
  Amira pastatė taurę atgal ant stalo. Kol staliukas sklendėjo tyloje, vampyrė spėjo pagalvoti apie savo natūralios plaukų spalvos susigrąžinimą. Deja, prie juodų plaukų buvo pripratusi taip lyg su jais ir gimė. Net nuo tokio mažo alkoholio kiekio moteris jau atsipalaidavo ir buvo pasiruošusi bendrauti su baltaplauke arba su kuo nors susimušti.
  Nuo vyno šiek tiek degė apatinė lūpa, Amira prieš porą dienų susinervinusi ją pažeidė savomis iltimis, tačiau apart šiaip sau jausmo ryškių požymių nesimatė. Raudonos akys atidžiai žvelgė į sugėrovę. Atrodė, lyg ji laukė kažko kito. Savo vyro? žmonos? vaikino? merginos? Kas ten žino kaip dabar žmonės gyvena. Amirai net sunku buvo įsivaizduot, kad ji pati dabar galėtų kažką sudominti. Vampyrė, turinti dešimties metų vaiką, kurio tėvas dabar bala žino kur. Na ir nepamirškim Mayros, kurią ji paliko neturėdama (ar neieškodama) kito pasirinkimo.
  - Amira, - nusišypsojo atgal, vėl parodydama iltis. Nepasakyt, kad jos šypsena buvo tokia pat žavi kaip Liucijos, bet sužavėti galbūt irgi galėtų. Pasirodė, kad baltaplaukė atidžiai tyrinėja jos veidą. Negi tuoj prasidės tie patys keisti klausimėliai? Nepanašu į tai, kitaip jau būtų tokie pasipylę.
  Išgirdusi Liucijos klausimą, juodaplaukė pažiūrėjo į paminėtus vyrus. - Susimuš bare, - atsakė nuspėdama, kad tuoj vienas į kitą paleis kumščius. Seniau Eliadė mielai būtų prisijungusi pasimušt, tačiau dabar stengėsi elgtis kaip pridera jos amžiaus žmogui. Ir nesvarbu, kad ji visai ne žmogus ir atrodo jauniau nei turėtų atrodyti vieniša motina.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Liucija Andersson Spalio 11, 2023, 05:53:30 pm
 Kiek moteriai, sėdinčiai priešais ją, buvo metų, Liucija pasakyti negalėjo. Ji atrodė jaunesnė už ją, tačiau jei jauna, išblyškus, raudonakė ir su aštria šypsena, tai galėjo sufleruoti magiškos būtybės buvimą. Tačiau skubėti prie išvadų nederėjo. Reikėjo atsargiai apsibaksnoti aplink save, prieš žengiant kitą žingsnį.
 Lyg pritardama, Liucija linktelėjo. Pasilenkė arčiau ir pirštu parodė į ant vyrų stalo paskutinį stovintį bokalą alaus.
-Žiūrėk,-tarė juodaplaukei. Vyrai, jau pakilę nuo stalo, garsiai aiškinosi santykius, pritraukdami vis daugiau baro lankytojų dėmesio. Vienam iš vyriškių ranka pamojavus prie bokalo, šis, it truktelėtas nematomos rankos, pasikreipė ir visas jame buvęs alus pasipylė ant vyro pilvo. Šūktelėjimas, kažkas kažką pagriebė, kažkas kažkam žiebė kumščiu į veidą ir netrukus du barmenai pripuolę bandė išskirti vyrus, susikibusius kaip besiriejančios katės.
 Liucija mirktelėjo Amirai ir nusijuokė.
-Tokie dalykai niekada neatsibosta,-baltaplaukė gurkštelėjo viskio, stebėdama besitęsiančias muštynes.-Tam ir ateinu į barus pasisėdėt. Niekada nežinai, kada išpuls proga... Susikurti pramogų. O kas tave čia atnešė šį niūrų vakarą? Negi vėjas atpūtė?
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Amira Martin Spalio 11, 2023, 10:54:23 pm
  Raudonos akys įdėmiai žvelgė į Liuciją. Buvo akivaizdu, kad tarp jų yra ne metų ir ne dviejų skirtumas. Kai esi pilnametis, tas skirtumas išblunka kažkur. Gali susitikinėti nors su 10 metų vyresniu žmogumi ir vargu ar kas paprieštaraus. Na, nebent tėvai, kurie Amiros gyvenime tiesa pasakius nefigūravo niekada. Motina mirė kai mergaitei nebuvo nei trejų, o tėvas... Apie tėvą nebuvo ką kalbėti. Jau seniai pūva kapinėse.
  Ausys atidžiai klausėsi kas vyko prie to stalo, į kurį atkreipė dėmesį Liucija. Sunku buvo patikėti, kad ne vienai Amirai patiko dramos, ypač tos kurios baigiasi muštynėmis. Jei būtų prie staliuko likusi viena, turbūt galų gale įsipintų į tas muštynes ir grįžtų namo su paraudusiais krumpliais. Ta kūno vieta buvo turbūt vienintelė, kuri galėdavo nuo kažko parausti. Šaltį Amira mėgo, bet šį kartą iš namų išėjo gerti, o ne mėgautis šalčiu.
  Kad jau sugėrovė tokia kalbi, išsirišo liežuvis ir Amirai. - Pati mėgstu tokiose muštynėse dalyvauti, patenkina demonus viduje. Tačiau suvokimas, kad man jau ne dvidešimt verčia laikyti save rankose, - nusijuokė ir pabaigė gerti vyną, - tuoj grįšiu, - nuėjo prie baro ir nusipirko visą viskio butelį. Su juo ir grįžo prie stalo. Įsipylusi sau, patikrino ar sugerovė dar turinti gėralo savo stiklinėje, - noras išgerti mane čia atpūtė, o jūs spėju ką tik iš traukinio, madam? - pasiteiravo.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Liucija Andersson Spalio 12, 2023, 09:18:05 pm
 Sutikti moterį, kuri ne tik nesibaidė savo vidinių demonų ir alkio, o dar ir juos patenkindavo, buvo retenybė. Liucijos patirtis rodė, kad moterys, nesvarbu, iš kurio pasaulio kampo, bijojo pačios savęs. Bijojo norėti, būti norimos, būti savanaudės. Ir jos visais būdais bandė pabėgti nuo savo vidinio alkio. Badavimas, atsigulimas po vyro padu ar pasinėrimas į karjerą - tai buvo tik dar vienas sidabrinis narvelis, į kurį jos save užsidarydavo. Įsitikindavo, kad yra niekam tikę, niekam neįdomios ir susitaikydavo su likimu plaukti pasroviui su planktonu.
 O Liucija? Ji taip pat bėgo nuo savęs. Bėgo nuo savo galios, įsitikinusi, kad nori padėti kitiems. Atiduoti save. Laimei, paaugliškas idealizmas nukrito nuo akių ir ji nagais ir dantimis išsikovojo savo vietą. Įtakingiausia moteris magijos pasaulyje. O gal ir visoje Jungtinėje Karalystėje. Juk tai ji žiobarų ministrui pirmininkui į ausį kuždėjo, kokius sprendimus priimti. Ši mintis privertė baltaplaukę nusišypsoti.
 Pašnekovei grįžus su viskio buteliu, Liucija ištuštino savo stiklinę.
-Tik iki dvidešimties žaidžiama su jėga. Po to, ateina patirtis,-moteris švelniai baktelėjo smilkinį pirštu.-Pati rankų nesitepu. Dažniausiai. Man patinka stebėti, kai kiti - mano riteriai su žvilgančiais šarvais - eina į mūšį, tikėdami tuo, ką sakau. Žmonėms labai lengva suteikti tikėjimą ir viltį. O kai nupieši save kaip jų išganytoją... Tokie žmonės parankiausi. Jie neklausia kvailų klausimų, neišsikelia savų idėjų... Kaip maži kareivėliai - kairė, dešinė ir pirmyn. Taip ir valdai visą šalį. O mane, deja, čia atpūtė traukinys. Darbo reikalai. Sakytum, yra patogesnių ir greitesnių būtų keliauti, bet va, va, saugumas, ir mėto tave it kokį... O į kabinetą grįžti nenoriu. Bent jau kol kas. Klausimai užknisa, o kvaili klausimai dar ir erzina. Tai va, slepiuosi čia. Ir tik nereikia jokių madam, ne tokia sena ir ne darbe, kad mane čia madamintų,-nusijuokė Liucija.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Amira Martin Spalio 13, 2023, 09:36:07 pm
  Kokio velnio pabudo džentelmeniška moters pusė žinojo tik Drakula švenčiausias. Amirai dabar buvo neįtikėtinai lengva sieloje. Ar ji sugebėjo paleisti kažką, slėgusio jos sielą taip ilgai? Galbūt. Ar ilgam? Neaišku. Ji pirma kart per ilgus metus bendraudama su kažkuo to žmogaus nelygino su Mayra. Tai turėtų būti gerai, svarstė Amiros pasąmonė.
  Kas nors galėtų pasakyti, kad Amira yra idealas. Nebijo savęs, nebijo kitų. Tačiau mažai kas žinojo, kad Amira ilgai bėgo nuo savo jausmų. Spėjo apkeliauti pusę Europos ir trumpam grįžti į Jungtinę Karalystę ir vienintelis ją apraminęs dalykas dabar sėdėjo kaimynės bute ir greičiausiai žiūrėjo žiobariškus filmukus arba žaidė kokį nors žaidimą su ta pačia kaimyne.
  - Kažkam patinka stebėti, kažkam patinka pajusti tą adrenaliną, - nenusileido Liucijai, - jaučiu mane irgi galima būtų pavadinti riteriu, tačiau išganytojo aš neturiu. Tiesiog darau tai, ko nori širdis. Deja, ne visada gyvenimas susiklosto taip kaip norisi, - omeny turėjo Lumitos atsiradimą ir pabėgimą nuo Mayros, tačiau baltaplaukei gal nebūtina to žinoti, - atleisk, senas įprotis. Sunku patikėti, bet kažkur pasauly buvau aristokrate daugelį metų atgal, - net nusipurtė nuo to prisiminimo. Gal kitiems ji ir buvo tituluoto asmens dukra, bet tėvui ji buvo niekas, - sakai darbo reikalai. Gal papasakosi kuo dirbi? - pasiteiravo, taip ir neatpažindama priešais sėdinčios magijos ministrės.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Liucija Andersson Spalio 17, 2023, 11:08:08 pm
 Amiros užsiminimas apie aristokratiją privertė Liuciją pakelti antakį. Kuo toliau, tuo labiau moteris įsitikino, kad prieš ją sėdi antgamtė. Tik, kaži, kaip iki to klausimo prieiti...
 Laimei, ar nelaimei, pokalbis pasisuko link darbo. Šios temos baltaplaukė norėjo išvengti, tačiau, kartu viduje ir kirbėjo smalsumas. Amira ją sudomino. Retas įvykis. Verta juo pasidžiaugti.
-Visi riteriai turi savo išganytoją. Taviškis - tu,-apgirtusiai parodė pirštu į juodaplaukę. Muštynės bare jau baigėsi, su jos dalyviais be ceremonijų išmestais lauk. Liko tik nepatenkinti darbuotojai, šluojantys stiklą ir valantys skysčius nuo paviršių.
-Aristokratija... Ji niekur nedingsta. Šiuolaikiniai politikai ir milijardieriai dabar sėdi piramidės viršūnėje. O gal tai vienas ir tas pats?-garsiai mąstė baltaplaukė. Ar save priskirtų burtininkijos aristokratijai? Nežinia. Sukaupti galeonai gulėjo Gringotso saugykloje, atsiradę ten legaliai ir ne. Žiobariškus milijonus galėtų susikurt pernakt, tik ar to norėjo?
-Esu politikė. Jei rytoj pagriebtum rytinį laikraštį, išvystum mano veidą. Todėl manęs tik ir laukia tie maitvanagiai žiurnaliūgos. Pamatytum, kaip jie sukasi ministerijos vestibiuly, savo rankytėmis tik ir laukiantys mane pačiupti. Andersson, pakomentuokite tą, pakomentuokite aną, kokia jūsų nuomonė apie naujausią tarybos sprendimą, kodėl čia krizė, kodėl ten krizė, kaip ryšiai su bet kokios pasaulio šalies valdžia, kodėl tas ar anas...-pradėjo piktai burbėti Liucija. Ir nutilo. Negi pasakė per daug? Alkoholis, kuris pradėjo veikti jos smegenis (o Liucija niekada nesididžiavo didele tolerancija jam) atrišo liežuvį. O kas jei prieš ją tik keista žiobarė? Ot ministrė - lakioja girta po barus, skleisdama magijos pasaulio paslaptis...
-Atsiprašau, neturėjau taip nusivažiuoti. Pamiršk tai,-bandydama vėl surimtėti numetė temą į šalį ji.
Antraštė: Ats: Baras „Alchemikas“
Parašė: Amira Martin Spalio 24, 2023, 11:45:49 pm
  Ir kas ją traukė už liežuvio pasisakyt apie aristokratiją? Nekentė savo kilmės visa širdimi. Stiklinė su viskiu buvo tuščia, tačiau neilgai. Amira sau įsipylė dar. Atrodo, kad abi moterys viena kitą sudomino. Tai juk buvo gera pradžia, ar ne? Sunku apsakyt, mat tiek žmonės tiek antgamtinės būtybės kaip Eliadė yra sudėtingi.
  Buvo nejauku ir paklausus kuo baltaplaukė dirba. Jeigu atgal bus užduotas toks pats klausimas ką atsakytų pati juodaplaukė? „Ai, aš esu juodosios magijos specialistė.“ Tai skambėjo taip surežisuotai ir netikrai. Moteris suprato turinti kažką keisti savo gyvenime. Ji buvo nebloga kvidičininke, tačiau negalėtų taip dažnai palikti dukros keliaudama po turnyrus. Hilere praktikantė? Brr tikrai negrįžtų prie tokios patirties. Žurnalistė? Tai buvo jos blogiausias pasirinkimas, net blogesnis už hilerio kelią. Dabartinę profesiją turėjo gan ilgai. Tačiau ir joje jautėsi kaip žuvis apelsinų sultyse. Gal reikėjo tapti kokia nors apsigynimo nuo juodosios magijos specialiste?
  Išgirdus Liucijos žodžius apie tai, kad Amira yra savo pačios išganytoja, privertė vampyrę susimąstyt. - Sunku tuo patikėti. Kad ir kaip nori, išganyti savęs negali, - šiek tiek apgirtusiai skambėjo pasti Eliadė. Senokai ji leisdavo sau taip atsipalaiduoti. Liucija šiek tiek priminę Mayrą. Supratinga, neieškanti žodžio kišenėje, o svarbiausia neatstumianti moters dėl jos aiškiai matomos antgamtinės esybės.
  - Pasakysiu taip, įgimta aristokratija yra tikras šūdas. Kai esi moteris, tave lengvai sulygina su žemėmis ir taip toliau, nes laiko tave verta tik pagimdyti palikuonis. Lyg į viduramžius esam grįžę, - nusišypsojo. Pirmąkart jai tema apie aristokratiją buvo juokinga. Ir išties, nebūtų jos jaunėlis brolis Feliksas prasidanginęs kažkur, vargu ar Amiros saugykloje gulėtų tie paveldėti pinigai, o kažkur Rumunijoj dulkėtų rūmai (o gal ji juos jau pardavė, negalėjo prisimint).
  Politikė. Vampyrei buvo sunku suvokti, kad jos sugėrovė yra pati magijos ministrė. O tai tau, ne kasdien juk sutiksi tokį žmogų ir dar tokioje vietoje. - Anekdotas. Juodąja magija užsiimanti vampyrė ir magijos ministrė susitiko bare, - nusijuokė moteris. Mintis, kad už tokį prisipažinimą gali patekti į Azkabaną Amiros kol kas nejaudino, nes jai irgi pilnai atsirišo liežuvis. Raudonos akys nužvelgė Liuciją dar kartą. Dabar jau ji prisiminė, priešais tikrai sėdėjo magijos ministrė. Liucija Andrersson, savo pačios persona.