[Timotis Senkleris]

Suklydau, mintyse pagalvojo Timotis. Akytės išsipūtė, o veide pasirodė nusivylimas. Nusivylė Timotis savimi. Jis parodė pirštais tą skaičių. Tada suprato, jog tai - ne aštuoni, o keturi. Bet jau neišdrįso garsiai pasakyti. Jis ir vėl nusikalto. Jeigu taip ir toliau, tikrai niekada negrįš namo.
Brolis Auris paklausė Timočio, ar jis eis pažaisti. Vaikas linktelėjo ir nuėjo prie čiuožyklos. Ji buvo didelė. Užlipus laiptukais reikėjo pereiti per tiltelį. Tada galima buvo arba čiuožti, arba nueiti į bokštelį. Kiti vaikai lipo greitai, per tiltelį bėgo, stumdėsi, katras čiuoš pirmas. Timotis elgėsi kitaip. Jis lipo laiptukais lėtai, o tuo metu žiūrėjo į Aurį Senklerių žvilgsniu. Norėjo, kad brolio čia nebūtų. Tada ir jis galėtų palakstyti.
Kai Timotis ėjo per tiltelį, į žaidimų aikštelę įbėgo du vyresni berniukai. Gal kokių aštuonerių metų. Aišku, Timotis net nenutuokė, koks jų amžius. Tie berniukai tarpusavyje draugiškai pešėsi, kažkuris net nusikeikė. Bet Timočiui tai nerūpėjo. Jis nebijojo vaikų. Berniukas bijojo brolio.

[Auris Senkleris]

- Tai keturi. O aštuoni yra va tiek. - Parodė tą skaičių.
Auris sėdėjo ir kartais žvilgteldavo į vaiką. Negalėjo visai nežiūrėti. Juk Timotis galėjo užsigauti. Jau ne pirmą kartą jo akyse pastebėjo tą pyktį. Guodė save, kad tai vis šis tas. Bet kita vertus... Ne. Viskas negerai ir jam tikrai reikės eiti pas Rolandą. Kalbėtis, prašyti savo seno saugyklos rakto. Tada naudotis Senklerių pinigais. O ką daryti? Auris nežinojo kaip užsiimti su berniuku. Taigi pats laikas buvo kreiptis į specialistus.
Aikštelėje pasirodė du berniukai. Vyresni. Kad tik neišgąsdintų Timočio. Galvojo Senkleris.
Auris užsigalvojo. Svarstė kaip pradės tą nykų pokalbį su Rolandu. O gal geriau su Elija? Ta moteriškė buvo sukalbamesnė. Auris jos nemėgo, nes buvo tokia pati kaip Rolandas. Na ir kas, kad švelnesnė. Ji vis tiek visada rūpinosi tik savo reikalais. Alaną prisiminė tik po Frederikos mirties. Taigi. Su kuriuo imtis to pokalbio? Elija ar Rolandu. Augustinas iškart atkrito. Nes jo ne tai, kad negalėjo pakęsti. Jam jautė didžiulę neapykantą.

[Timotis Senkleris]

Timotis vis dirsčiojo į Aurį. Kartais jų akys susitikdavo, kartais brolis žiūrėdavo kažkur kitur. Penkiametis norėjo, kad jis išvis nežiūrėtų. Kodėl jisai žiūri? Ar laukia, kol berniukas pasielgs netinkamai? Tam, kad galėtų niekada neparvesti jo namo?
Tą akimirką, kai brolis Auris nematė (ar bent jau Timotis galvojo, kad jis nemato), raudonplaukis nusišypsojo vienai mergaitei ir apsisuko ratu. Dabar jis dažniau nusišypsodavo kitiems vaikams. Pasirodo, vasarą Hogvartse vaikų nebūna ir paties Timočio vasarą ten nebus. Todėl nelabai kam būdavo dabar šypsotis. Nebent kur nors tokiose žaidimų aikštelėse.
Timotis porą kartų nučiuožė. Jautė, jog kiti vaikai nekantravo, norėjo, kad Timotis viską darytų greičiau, bet jis negalėjo. Suaugusiems nepatinka, kai vaikai laksto.
Trečią kartą nučiuožęs berniukas ir vėl ėjo lipti laiptukais. Matė, kad ant tiltelio yra ta mergaitė. Norėjo pagauti jos žvilgsnį, dar kartą nusišypsoti. Tad eidamas nepastebėjo vieno iš tų didesnių berniukų ir į jį atsitrenkė.
Visai nepabūgo, tik pasižiūrėjo ir jau būtų ėjęs toliau. Į Henriką bibliotekoje ne kartą buvo atsitrenkęs. Tada jie abu tyliai juokdavosi ir vieninteliu svarbiu dalyku tapdavo tik tai, jog bibliotekininkė jų neišgirstų. Vaikui pasidarė juokinga tai prisiminus ir jis šyptelėjo.
- Ė! Šitas snarglys mane pastūmė ir dar juokiasi! - sušuko vyresnis berniukas.
- Ar šitas ryžikas? Jis vienas? Tai duok jam į kailį! - atsiliepė kitas.
Viskas įvyko labai greitai. Timotis net nespėjo susivokti. Atrodo, dar ką tik galvojo apie šiltus prisiminimus su Henriku, kai staiga pajuto smūgį. Vienas berniukas laikė Timotį už pažastų, o kitas spyrė į pilvą ir šią akimirką berniuko veido link artėjo kumštis. Penkiametis bandė susigūžti, tačiau buvo laikomas, todėl neišėjo. Ir negalėjo įkvėpti oro. Tačiau jau greit galės. Tėtis ne kartą jam buvo spyręs į pilvą. Timotis žinojo, kaip būna.

[Auris Senkleris]

Auris sėdėjo ir kankino save mintimis. Galvojo apie senus prisiminimus, apie pokalbį, kurį girdėjo tarp Augustino ir Rolando. Prisiminė koks ten buvo nereikalingas. O dabar turės pristatyti dar vieną Amyro vaiką. Tiesiog šiurpas ėmė nuo šitos idėjos.
Staiga pasigirdo visai ne žaidžiančių vaikų balsai. Auris išgirdo visai ką kitą. Staigiai atsikėlė nuo suolo. Kuris buvo pakankamai atokus. Ūžtelėjo pyktis. O kai pamatė kas vyksta. Greitai pasileido prie vaikų. Jie jau užgavo Timotį, vienas dar laikė jį. Antro berniuko kumštis palietė brolio skruostą Auriui esant dar toli. Baisiausia buvo tas, kad Timotis nešaukė. Nekvietė nei jo, nei šiaip nešaukė.
- Alio, paliekat mano brolį ramybėj. - Užriaumojo dar dumdamas prie jų. Dabar labiau panėšėjo ne į mokytoją ar žmogų mokantį nesmurtauti. Dabar atrodė piktas, galintis nežinia ką padaryti. Taip. Ten buvo vaikai. Bet jis persiuto matydamas kaip jie elgiasi su jau tiek iškentėjusiu jo broliuku.

[Timotis Senkleris]

Timotis labai išsigando. Tačiau išsigando jis labiau ne jį mušusių vaikų, o brolio Aurio, kuris artėjo jų link. Atrodė toks piktas, toks grėsmingas, panašus į tėtį. Vaikai akimirksniu berniuką paleido.
- Bėgam! - sušuko jie ir išlėkė.
Pats Timotis jautė pažeminimą. Jau seniai jo niekas nemušė. Jau buvo atpratęs nuo to. Pilvuką skaudėjo. Skaudėjo ir skruostą, tikrai liks mėlynė. Vaikas ir vėl pajuto pyktį ant savo tėčio. Kaip ir tada, kai žaidė su Hannah.
Aplink Timotį ėmė būriuotis aikštelėje žaidę vaikai. Tos dvi mamos, jos atrodė išsigandusios. Kodėl? Negi jos niekada nemušė savo vaikų?
- Popa, - pasakė ta mergaitė, kuriai prieš tai Timotis šypsojosi.
- Kokie siaubūnai, - tarė viena iš mamų. - Ir dar žaidimų aikštelėje!
- Ar jums reikia pagalbos? - paklausė brolio kita mama.
Toks dėmesys Timočiui nepatiko. Galbūt nebūtų keista, jeigu dabar Timotis pagalvotų, kad ir Auris jį muš. Juk atrodė piktas. Tačiau širdyje Timotis žinojo, kad to nebus. Nors dažnai tekdavo suabejoti. Ir kad ir koks brolis dabar atrodė piktas, Timotis suprato, kad pyksta jis ne ant penkiamečio. Juk jis šaukė tiems vaikams, kad paliktų Timotį ramybėje. Jį mušęs berniukas po smūgio į veidą ruošėsi spirti. Tačiau išgirdęs Aurio balsą to nepadarė ir pabėgo. Tai brolis apgynė Timotį.
Raudonplaukis nesitikėjo, kad jį gali mušti vaikai. Buvo labai pasimetęs. Ir skaudėjo. Šią akimirką pajuto broliui dėkingumą. O visas tas netikėtai užplūdęs dėmesys, jis vaiką trikdė. Timotis norėjo pasislėpti. Brolis čia buvo vienintelis žmogus, kurį Timotis pažinojo. Nei pats nepajuto, kaip atsidūrė šalia brolio. Apsikabinti nedrįso, tačiau prisiglaudė prie jo, nuleido galvą, kad nematytų susirūpinusių vaikų ir tų moterų žvilgsnių.

[Auris Senkleris]

Tada Aurio galvoje virė visiškas uraganas. Nežinojo ar pyksta ar jaučia paniką, o gal liūdesį, kažkokį klaikų nenusakomą jausmą. Dabar galvojo apie tai, kad Timis bijos ne tik jo, bet gal ir visų vaikų. Ar galėtų būti nuostabiau? Ar galėtų būti suknistai nuostabiau? Šaukė mintyse. Irgi mat prisistatė poniutės. Kodėl nieko nedarė seniau? Gi buvo arčiau už mane, galėjo tuos vaikigalius nuvyti šalin anksčiau.
- Ne. Nebent pažįstate tų vaikų tėvus. Norėčiau su jais pasikalbėti. - Artsakė susirūpinusiųjų mamelių klubui.
Vaikėzai pabėgo. Gaila, kad buvo vieni. Nebuvo tėvų, kuriems galėtų išgiežti pasipiktinimą.
Na, brolis bent jau nebandė nuo jo sprukti. Auris jį atsargiai pakėlė nuo žemės ir nusinešė ant savo atokaus suoliuko. Pasodino jį ant jo, o pats kuprinėje susirado buteliuką. Labai gerai, kai kuprinė magiškai padidinta ir ten galima rasti visokių dalykų. Auriui visai nerūpėjo nei slaptumas, nei žiobarai. Visi jie galėjo smegti skradžiai. Jis atsuko magiškojo tepalo buteliuką ir atsargiai vos liesdamas patepė brolio skruostą ant kurio jau ryškėjo mėlynė. Tepalas turėjo nuslopinti skausmą ir greitai pašalinti mėlynę.
- Vargšiukas tu mano. Jie jau negrįš ir nenuskriaus tavęs. - Šnekėjo tepdamas tuo tepalu jo veiduką. Gaila, bet neturėjo tokio eliksyro, kuris visai nuslopintų skausmą. Juk vienas iš jų dar ir spyrė Timočiui. Tokį turėjo tik namie. Norėjo dabar ten vaiką ir parvežti.
- Ar labai skauda pilvuką? Pasėdėk truputį, turėtų greitai praeiti. - Taip. TUrbūt reikėjo kiek pasėdėti ramiai. Nesitempsi juk dabar vaiko namo. Reikėjo luktelėti kelias minutes, kol nuslops skausmas. Auris prisėdo šalia. Norėjo jį apkabinti, paguosti. Bet jam atrodė, kad tada tik labiau išgąsdins vaiką.

[Timotis Senkleris]

Moterys atsakė, kad nepažįsta, toliau kalbėjo apie tai, kad įvykis buvo baisus. Ramino savo vaikus. Po kelių minučių lyg niekur nieko vaikai žaidė, kaip žaidę, o mamos šnekučiavosi, kaip ir prieš muštynes.
Brolis Auris nusinešė Timotį ant suoliuko. Kažkuo tepė berniukui veidą. Tą vietą, kuri buvo sumušta. Vaikas pajuto šaltį nuo tepalo, bet netrukus skausmas ėmė po truputį slopti.
- Neskauda, - kaip visada atsakė Timotis. Nors iš tikrųjų skaudėjo.
Kai mušdavo mama ir tėtis, berniukas jausdavosi kaltas. Tačiau dabar Timotis kaltas nesijautė. Tiesa, jeigu jis būtų atsitrenkęs į mamą, tėtį arba brolį Aurį ir jie jį būtų mušę, tuomet Timotis pripažintų savo kaltę. Tačiau su vaikais viskas buvo kitaip. Berniukas nemanė, kad kiti vaikai turėtų jį mušti.
Kurį laiką raudonplaukis tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į tolį, o paskui pažvelgė į Aurį. Šį kartą akys nebuvo kupinos baimės arba pykčio. Dabar jose atsispindėjo dėkingumas. Ir pirmą kartą per beveik vienerius metus kartu praleisto laiko Timotis broliui nusišypsojo. Šypsnis buvo mažas, bet nuoširdus. Timotis suprato, kad didelis Auris jį apgynė. Bet nesuprato, kodėl.
- Kodėl tu mane apgynei? - išdrįso paklausti.

[Auris Senkleris]

Kaip visada  neskauda. Kur gi ne...
- Mažuti, jeigu tu man nepasakosi kaip jautiesi, tada mes turėsim važiuoti į ligoninę. Jeigu nežinosiu kaip stipriai skauda, tai negalėsiu tavęs pagydyti ar supranti? - Kalbėjo ne griežtai, ramiai. Kaip visada sujuo šnekėdavo. Kurį laiką jie sėdėjo ramiai. Auris jau manė, kad pats laikas eiti. Gal į ligoninę nereikia. Bet vis tiek gal geriau būtų grįžti namo. Kai brolis jam nusišypsojo. Pirmą kartą gyvenime. Auris jam irgi nusišypsojo. Tai buvo keista, tik kažkodėl nepajuto jokio džiaugsmo. Nes pirmą kartą pamatė tą vaiką šypsantis po tokio blogo nutikimo.
- Nes tave skriaudė kiti vaikai, nes tau skaudėjo, buvo baisu. Nenoriu, kad tave kažkas skriaustų. - Aiškino Senkleris. Kaip galėtų kažkam kilti toks klausimas? Bet jis suprato kodėl brolis to klausinėja. Na, gal bent kokios naudos iš šio nutikimo ir bus. Galbūt dabar Timotis bent supras, kad Auris nekelia grėsmės. Tik raudonplaukiui visai nepatiko, kad per tokį įvykį tai broliui paaiškės. Jeigu žinoma paaiškės.

[Timotis Senkleris]

Brolis Auris pasakė apie ligoninę. Nors tai buvo labai seniai, Timotis nepamiršo, jog tą kartą, kuomet jį tėtis paliko dideliam Auriui, berniukas su Auriu atsidūrė ligoninėje.
- Ligoninę Hogvartse ar ligoninę, kur kambariukas? - paklausė Timotis. - Ar tada ateis tėtis? - balse suskambo viltis.
Taip, jeigu jie nuvyks į ligoninę, galbūt tėtis ateis ir pasiims Timotį namo. Gal viskas, ko reikia, tik ten atsidurti? Vaikas žinojo, kad į ligoninę reikia tada, kai kažką skauda, kai žmogus susižeidžia, serga. Jis matė nemažai susižeidusių vaikų, kurie Hogvartse ateidavo į ligoninę, kai ten leisdavo laiką.
- Aš noriu į ligoninę. Man skauda, - pasakė.
Brolis Auris irgi nusišypsojo Timočiui. Dabar jau jis neatrodė piktas. Gal nebuvo labai laimingas, bet tikrai ne piktas. Kartais brolis atrodydavo pavargęs. Henrikas pasakojo Timočiui, kad jo tėvai būna pavargę, kai daug dirba. Auris Hogvartse labai daug dirbo, tačiau dabar buvo vasara. Penkiametis žinojo, kad vasarą profesoriai nedirba. Vaikai jam sakė, kad Auris - profesorius.
- Ar tu pavargęs? - tas apsikeitimas šypsniais padėjo Timočiui išdrįsti paklausti.
Tada vaikas pagalvojo, kad Auris gali būti pavargęs nuo Timočio. Nes Timotis daug ko nežino, kartais sumaišo spalvas ir skaičius.
- Aš blogas, - pasakė. - Kodėl tu nenori, kad mane kiti skriaustų? Kodėl tu manęs nemušei, kai ne taip pasakiau skaičius? - neįprastai daug paklausė Timotis.

[Auris Senkleris]

- Tą, kur kambariukas. Ten gydytojai patikrins ar tu labai susižeidei. Nes aš nežinau. Todėl, kad nesakai kaip tau skauda. - Tėtis. Ir vėl tas Amyras. Amyras nežinia kur. Taip. Auris visgi iškvietė policiją. Žinojo, kad jie rado Laurą. O Amyras, tik pamanykit sugebėjo pabėgti. Ir kur jis dabar yra Auris neturėjo supratimo.
- Ne. Tėčio ten nebus. Tau labai skauda? - veide išryškėjo rūpestis. O jeigu rimtai vaikai kažką pažeidė? Vaikas juk toleruoja skausmą. Bet jis kalbėjo ir toliau. Ir nemažai. Todėl Auris ėmė abejoti ar tikrai jam taip labai skauda.
- Ar tu nori į ligoninę dėl to, kad galvoji, jog ten bus tėtis? Jeigu tik todėl, tai... Na jis neserga ir ten tėčio nėra. - Taip. Jis buvo pavargęs. Bet ar reikia tai sakyti Timočiui? Meluoti gal negerai. Vaikai kartais jaučia, kai jiems meluoji.
- Kartais. Kartais aš pavargęs. Bet ne dabar. Dabar man liūdna, kad tau taip nutiko. Kad kiti vaikai tave nuskriaudė. - Liūdna buvo dėl daugiau dalykų. Bet viso to neaiškino. Visgi vis tiek pasakė dalį teisybės.
- O kodėl tu sakai, kad esi blogas? - Nusprendė, kad šį kartą nesakys, kad taip nėra. Kaip dažniausiai darydavo. Galbūt dabar Timotis jam paaiškins kodėl jam taip atrodo, o Auris jam galės kažką atsakyti.
- Jeigu tu neteisingai atsakai į klausimus, nežinai skaičiu ar spalvų tikrai nesi blogas. Taip yra. Kartais žmonės klysta. Mes mokomės. Ir dėl to, kad kažko nežinai aš nenoriu nei tavęs skriausti, nei kad tave skriaustų kiti.

[Timotis Senkleris]

- Bet kai tėtis mane paliko, mes ėjome į kambariuką, - pasakė. - Jeigu ir dabar ten vyksime, tada tėtis ateis, - paprieštaravo Timotis. - Neskauda, - dabar pasakė kaip įprastai.
Ir iš tiesų. Timočiui menkai skaudėjo. Pilvuką - šiek tiek, o ant skruosto beveik nieko nebejautė. Kai mušdavo mama ir ypač - tėtis, skaudėdavo žymiai stipriau ir ilgiau.
Timočio drąsumo minutėlė tikriausiai mušė paskutines sekundes. Ant liežuvio galo kabėjo daugybė klausimų, bet dabar jau vaikas nebedrįso klausti. Jis norėjo sužinoti, kur yra mama ir tėtis. Ar namuose? Kodėl Timotis negali grįžti namo? Kodėl tėtis jį paliko? Ar būtent dėl to, kad Timotis yra blogas? Ką jam reikėtų padaryti, jog tėtis parsivestų namo? Tačiau visi šie klausimai liko nepaklausti.
- Nes tėtis mane paliko, - tyliai išlemeno penkiametis, kai brolis Auris paklausė, kodėl Timotis galvoja, kad yra blogas. - Tėtis sakė, kad aš esu blogas, nes maišausi ir nieko nežinau. Aš vis tiek blogas, nes atsitrenkiau į berniuką. Ir tėtis manęs nepasiima.
Kaip keista bebūtų, bet dabar Timotis visai nebijojo, kad Auris jį muš. Tačiau kalbėti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Vaikas nebenorėjo atsakinėti į jokius klausimus. Paskutiniai ištarti žodžiai bylojo tai, jog raudonplaukis netoli ašarų. Jis stengėsi susivaldyti, tačiau kelios ašaros išbyrėjo kaip pupos. Timotis užsidengė rankomis veidą ir tyliai tyliai verkė. Žinojo, kad negalima. Tėtis sakė, kad geri vaikai neverkia.

[Auris Senkleris]

Buvo sunku apie tai kalbėti. Bet jie turėjo. Auris turėjo paaiškinti Timočiui tai, kad ta vieta ir tėvas nėra susiję.
- Tada mes ten nuėjome todėl, kad tau skaudėjo dantuką ir šiaip blogai jauteisi. Timi, jeigu ten nueitume dar kartą. Tėtis neateitų. - Argi geriau šerti vaiką kažkokiais tuščiais pažadais? Ne. Tiesa skaudi, bet ji tokia. Amyras neateis jo parsivesti. Namai jau ne tie. Lauros ten nėra, o Amyras kažkur dingo. Auris negavo iš jo jokių žinių. Tik tą vieną laišką, kuriame tėvas iškeikė jį dėl iškviestos policijos, parašė, kad bent jau pagaliau tos suknistos narkomanės nėra ir dar pasakė, kad Auris dėl to, kad norėjo jį įduoti policijai labai pasigailės. Paskutinis teiginys jį prajuokino. Senkleris nesiruošė kreipti dėmesio į tėvo grasinimus.
Buvo labai sunku girdėti viską, ką vaikas sakė. Paskui matyti, kaip jis verkia ir slepia tas ašaras. Auris nežinojo kaip galėtų jį paguosti. Abu skyrė tokia bedugnė, kad jis neįsivaizdavo kaip reiktų ją peržengti.
- Tėtis paliko tave ne todėl, kad tu blogas. jis... - Auris taip nenorėjo, kad vaiko širdyje užsimegztų neapykanta tėvui. Ji tokia nuodijanti, griaunanti.
- Mūsų tėtis... Jis... - Sėdint ant suoliuko galvoje ėmė rastis seniai palaidoti ir užrakinti prisiminimai. Seni, tokie, kurių Auris nekeldavo niekada, nes jie skaudindavo gal net labiau už tą smurtą, kurį patyrė vaikystėje.
Auris prisiminė save penkiametį. Kai kiekviena diena būdavo kaip šventė. Nauja, kupina nuotykių ir kažko nuostabaus. Jo tėtis ir mama buvo gimę tapti tėvais. Jie visada kažką sugalvodavo. Žaisdavo, eidavo į ilgus pasivaikščiojimus. Vesdavosi jį į žirgyną. Prie upės. Visur. Jis sukiodavosi virtuvėje, kai mama ruošdavo valgyti. Arba eidavo su tėčiu į mišką malkų. Jie trise eidavo grybauti, tėtis vesdavosi jį žvejoti. Pasakodavo istorijas. Mama ir tėtis prasimanydavo visokių smagybių, per kurias jis dar ir išmokdavo ko nors naujo. Apie gyvūnus, augalus. Apie viską. Ir tie prisiminimai degino labiau už visus kitus.
Senkleris prisiminė laidotuves. Kurių niekada stengėsi neprisiminti. Matė save vaiką. Tėvui ant rankų. Prisiminė, kaip tėtis glaudė jį prie savęs, ramino. Šluostė vis besiritančias ašaras. O po poros savaičių Auris jau ėmė bijoti jo. Viskas keitėsi greitai. Po laidotuvių tėvas buvo kažkoks mąslus, liūdnas ir vengė jo. O paskui atsirado alkoholis ir tėvas virto pabaisa. Labai greitai.
- Ne tu esi blogas, o alkoholis. Tas skystis, kurį tėtis taip vartoja. Juk tu tai žinai Timoti. Žinai, kad tėvas geria blogą skystį, o tada pasidaro dar piktesnis. Jis išėjo ir dabar tu esi su manimi todėl, kad tėtis žino, kad negalės susivaldyti ir bus piktas ir blogas. Ir nenori, kad tu kentėtum nuo jo. Todėl jo čia ir nėra. Nesvarbu ką jis tau sakė, jis taip kalbėjo tik dėl to blogo skysčio. Tas gėrimas pakeičia tėčio mintis. O tada jis pasako daug piktų dalykų. Labai gaila, kad tėtis negali gyventi be to skysčio, bet taip yra... - Na, Auris buvo įsitikinęs, kad tėvas palikdamas vaiką neturėjo jokių gerų sumanymų. Juo jis nusikratė. Bet niekada to vaikui nepasakytų. Nenorėjo nei jo dar labiau skaudinti, nei užauginti neapykantos tėvui.
- Kartais, kai nori kažkam geriausio turi palikti. Tėtis tai žino. Galbūt tau sunku dabar tai suprasti, bet galbūt, kai būsi vyresnis galėsime apie tai daugiau pasikalbėti. - Vaikas verkė. Auris galvojo, kad reikia išsiverkti. Dar turbūt daug ašarų jis išlies, bet be jų neįmanoma pakelti tokių dalykų. Norėjo jį priglausti, nuraminti. Bet buvo per daug sukaustytas to jų svetimumo.

[Timotis Senkleris]

Timotis netikėjo Auriu. Jis manė, kad tėtis ateis į ligoninę, jei tik berniukas atsidurs joje. Timotis norėtų ten atsidurti. Be didelio Aurio. Bet kaip tai padaryti? Berniukas visada yra su broliu. Kaip jam reikėtų pabėgti? Ir kaip jis rastų ligoninę?
Auris atrodė kažkoks susimąstęs. Tarsi ieškojo žodžių. Sakiau, kad esu blogas, pagalvojo Timotis mintyse. Išgirdo, kaip didelis Auris pavadino Timočio tėtį jų abiejų tėčiu. Mano tėtis negali būti Aurio tėčiu. Auris yra per didelis, toliau kalbėjosi su savimi galvoje.
- Fu fu? - dabar jau garsiai paklausė Timotis, besišluostydamas ašaras. - Bet visi suaugę geria fu fu. Žinau, kad ir aš turėsiu gerti fu fu. Kodėl tu negeri fu fu? Tavo plaukai blogi, bet tu nemuši ir negeri fu fu.

[Auris Senkleris]

- Taip Timoti. Fu fu yra blogas skystis. Be kurio mūsų tėtis negali gyventi ir todėl jis negali gyventi su tavimi ar manimi. - Stengėsi visada sakyti mūsų tėtis. Kad Timotis suprastų ką reiškia žodis brolis.
- Ne. Tu neprivalėsi gerti to skysčio. Jokie žmonės neprivalo taip daryti. Kartais žmonės to skysčio atsigeria šiaip, retkarčiais dėl linksmumo. Bet kai kurie vis geria jį ir geria. Pripranta prie jo ir negali be jo gyventi. O tu tikrai neprivalėsi to daryti. - Bandė išaiškinti berniukui. Bet kaip penkiamečiui paaiškinti tokius dalykus?
- Aš nenoriu visada jo gerti. Ir mušti visai nenoriu. O ar gali man paaiškinti kas yra blogi plaukai? - Susidomėjo Auris. O tada dar paklausė.
- O ar yra geri plaukai? Ar būna tik blogi? - Gal nereikia dabar kalbėtis? O jeigu jam tikrai skauda kas tada? Gal geriau eiti? Auris įdėmiai įsižiūrėjo į vaiką ieškodamas skausmo ženklų. Bet atrodė, kad jų nėra.
- Ar tau tikrai neskauda? - Dar kartą pamėgino išklausti.

[Timotis Senkleris]

Timotį trikdė tai, kad Auris tėtį vadina jų abiejų tėčiu. Tačiau jis stengėsi nekreipti dėmesio. Nežinojo, kodėl didelis brolis taip sako. O paklausti nedrįso.
- Man fu fu neatrodo linksmas, - tyliai pasakė berniukas.
Jis labai norėtų užaugęs negerti fu fu. Bet kaip tai įmanoma?
- Blogi plaukai yra tėčio. Blogi plaukai yra tavo, mano ir dėdės Fapydd, - pasakė Timotis. Iš kur jame atsirado tiek drąsos kalbėti? - Tie, kas turi blogus plaukus, geria fu fu ir muša. Žinau tai, nes tėtis taip darydavo. Kai užaugsiu, ir aš turėsiu taip daryti. Tu jau didelis, o aš nesuprantu, kodėl taip nedarai. Ir bijau tavęs. Kad supyksi ir padarysi, - penkiametis kalbėjo tiek, kiek su broliu dar per visą laiką nebuvo kalbėjęs. - Yra geri plaukai. Gerus plaukus turi Eion, - šiandien jau antrą kartą Timotis Auriui nusišypsojo. - Aš jį labai myliu ir jis labai geras. Kai jis bus labai didelis, jis negers fu fu ir nemuš. Neskauda, - numojo ranka, o balsas nuskambėjo kitaip nei visada.
Dabar Timotis buvo pakankamai linksmas. O tas skausmas, kurį vaikas jautė, buvo toks nežymus palyginus su tuo, kurį yra tekę patirti, kad nei nereikėjo kreipti dėmesio.