[Edgar Jeffter]

Edgar'as eidamas nuo sutiktos mergaitės girdėjo jos žodžius. Jam juokinga buvo girdėti, kad Heidi juo besąlygiškai pasitiki. Čia tiesiog nesuvokiamas dalykas, kad be jokių dvejonių galėtum imti ir pasitikėti žmogumi, kurį pažįsti vos keliolika minučių.
Vaikinas būtų sau žingsniavęs toliau, tačiau sutiktosios mergaitės lazdelė, nukritusi jam palei kojas jį sustabdė. Jis pažvelgė į magiškąjį įrankį gulintį ant žemės. Juodaplaukis iškart pagalvojo, kad raganaitė sumanė atiduoti savo galimą ginklą mėgindama įrodyti, jog tikrai nesukels jam kokios nors grėsmės. Edgar'as pasisuko į jaunąją burtininkę, kuri jau buvo susirinkusi savo mantą.
- Kas tu per burtininkė?- nusistebėdamas paklausė. Buvusį Hogvartso profesorių nustebino taip mėtoma lazdelė. Jeffter'is priklaupė ir paėmė savo pirštinėta ranka lazdelę. Tuomet vėl atsistojo ir prieš save ištiesė delną su mergaitės lazdele ir nukreipė savo žalias akis į jos savininkę.
- Kiek suprantu tau ji nebereikalinga, tiesa?- greitai persimetė lazdelę į kitą ranką ir ją įsidėjo į laisvą kelnių kišenę, kurioje nebuvo jo paties lazdelės. Taip padarė ne dėl to, kad su ta lazdele jaunoji burtininkėlė keltų jam didelę grėsmę, bet todėl, jog šioji gautų pamoką, dėl tokio poelgio. Nors gal iš tiesų daugeliui burtininkų svarbus daiktas jai visiškai nieko nereiškė.

[Heidi Mollson]

Heidi stovėjo jau pasiruošusi bet kokia kaina būti šalia silueto, bet šis į visą tai žiūrėjo kitaip negu ji. Klausimas „Kas tu per burtininkė“ privertė mergaitę kiek pagalvoti, bet vos ne iš karto ji rado atsakymą į šį kiek keistą klausimą.
  -Aš esu burtininkė kuriai nereikia magiško pagalio ir jo teikiamų galimybių, kad galėčiau gyventi gyvenimą. Man nereikia jo, kad galėčiau nunešti trąšų maišus, atnešti vandens, prijungti šlangą prie čiaupo ir paleisti vandenį. Taip pat sugebu padaryti kitus dalykus reikalingus išgyventi šioje planetoje.
  Pamačiusi, kad jos lazdelė yra tiesiama jos link tamsiaplaukė ėmė stebėti jos kelią į vyriškio kišenę ir tik pamačiusi, kad ji jau tenai yra teikėsi atsakyti į klausimą.
  -Labai gerai supratai. Tegul bent kažkas tau primins apie mergaitę kurią sutikai vidury parko ir po to ją įskaudinai išvadindavęs melage ir kažkieno pasiuntinuke. Labai tikiuosi, kad tau teko tai patirti - tą jausmą, kai tavimi niekas netikėjo ir jauteisi lyg šiukšlių krūva sąvartyne, kurios niekam nereikia, kaip paskutinis lapas ant medžio ar paskutinis vandens lopinėlis išsausintoje pelkėje kurio niekas net nesiruošė sausinti.
  Klastuolė šiam žmogui pasakė daugiau priešiškų dalykų nei bet kuriam kitam žmogui, bet niekaip nesugebėjo priversti jo susimąstyti, kad ne jis vienas yra šiame pasaulyje kuriam reikia pagalbos. Heidi nemanė, kad po to kaip jis ją įžeidė ji vis dar norės būti netoli jo, bet tas saugumo jausmas neleido jai atitolti pernelyg toli.

[Edgar Jeffter]

Pasirodo mergaitei iš tiesų nerūpėjo lazdelė. Ir iš jos šnekų Edgar'as ėmė manyti, kad jai prie širdies sodininkystė. Ta žiobariška, nes, kaip bebūtų, norint rūpintis magiškais augalais be magiškų dalykų neapsieisi. Na, gal lazdelės ties herbologija dažnai ir neprireiktų, bet verstis vien tik tuo, ką išvardino Heidi būtų ką veikti.
Raganaitė visaip bandė paveikti Jeffter'į. Štai dabar ji jau bandė skaityti kažkokius moralus, bandė lipti ant jo sąžinės. Tai ką ji dabar kalbėjo gal labiau būtų tikę nebent tuo atveju, jei jis ją būtų priėmęs pas save, leidęs jai gyventi savo namuose, o vėliau vijęs lauk. Bet dabar.. Dabar ji tarsi mėgino kaltinti juodaplaukį dėl savo padėties, nors pati save pastatė į tokią vietą.
- Ar suvoki ką šneki? Turbūt ne.. Nes kitu atveju suvoktum, kad ministerijos darbuotojas netruks tave surasti. O, jei rastų pas mane, tai bėdos turėtum tikrai ne tu..,- ir bėdų juodaplaukiui tikriausiai kiltų ne vien dėl pas jį apsistojusios moksleivės, bet ir dėl jo paties dabartinės padėties. Edgar'as vėl apsisuko ir patraukė iš parko namų link. Lazdelės įkyriai mergaitei negrąžino, nes dėl jos susirinktos mantos numanė, kad ši vis tiek slinks iš paskos jam.

[Heidi Mollson]

  Heidi stovėjo ir ėmė mąstyti, kad visas tas lazdelės reikalas gal ir nebuvo gera mintis, nes dabar vienintelis dalykas kuriuo ji galėjo apsiginti buvo pernelyg pasenusi šluota. Kurią buvo galima sulaužyti vienu spyriu jeigu ji būtų laikoma iš abiejų galų. Kaip ten bebūtų, bet dabar ją užpuolęs žmogus jai galėjo padaryti bet ką, kas nebuvo labai geras dalykas. Išgirdusi apie jos radimą mergaitė tuo suabejojo.
  -Jis manęs neieškos ir neleis niekam manęs ieškoti. Jis matė, kad man pas jį nepatinka, bet kenčiu vien dėl to, nes į vaikų namus nenorėjau grįžti. Kažkuriuo metu man net buvo siūlęs duoti pinigų ir išeiti iš jo namų gyventi kažkur kitur, bet aš vis pasilikdavau iki to laikotarpio kuomet dingau su visam.
  Tamsiaplaukei ėmėsi daryti ko jis dar galėjo būti prisidirbęs, nes paskutiniai jo žodžiai nepanašėjo į tų kurie priglausdavo pabėgusius vaikus niekam to nežinant. Jie dažniausiai sakydavo, kad jeigu ją ras ji sakytų, kad pabėgo pati ir apgintų juos ar dar kažką panašaus. Bet jis visą šitą suformulavo per daug kitaip paminėdamas, kad jam bus blogai, kai taip pagal logiką neturėjo būti. Juk jis ne koks žudikas ar šalies priešas, o gal jis toks ir yra? Šiam pradėjus eiti parko takeliu klastuolė dar kiek pastovėjo ir tik tuomet pradėjo judėti paskui kas kiek laiko sustodama, pastovėdama ir stengdamasi tamsiojo vyriškio nepamesti iš akiračio. Labai tikiuosi, kad šis saugumo jausmas manęs nenuves ten kur nereikia ir po šios nakties aš vis dar būsiu tokia kokia buvau.

[Ariella Annė Brown]

  Šiuos du vasaros mėnesius Ariella stengėsi praleisti kuo produktyviau. Kiekvieną dieną kažkur nueidavo, iškišdavo nosį laukan, bent trumpam atsiversdavo seniai skaitytą knygą ir tiesiog mėgavosi ramybė. Galvoje skambėdavo įvairiausių simfonijų melodijos, o azijietė savo švelniu ir raminančiu balsu, joms vis pritardavo.
  Tačiau niekaip neatrado vietos, kurioje norėtų apsistoti ilgiau. Praleisdavo porą dienų Londone, persikeldavo į Bristolį ar Kembridžą. Negalėjo pasakyti, kad šiuose miestuose jai visiškai nepatiko, nes tai būtų melas, o meluoti nebuvo gerai, tačiau vylėsi, kad atras vietovę, kurioje iš tikro jausis kaip namuose. Ir tą vietą galės vadinti namais. Annei nebuvo svarbu ar tai bus mažas kaimelis, ar milžiniškas daugiabutis. Jai tereikėjo vietos, kurioje jaustųsi saugiai ir ramiai, jei jos nepriimtų Hogvartsan.
  Atvykus į Godriko Daubą Brown liko sužavėta. Čia buvo ramu bei gera, tad nusprendė, kad galės kažkur apsistoti bent savaitei. Pilnaties metas nors ir nebuvo tobuliausias dalykas šioje visatoje, jis egzistavo. Ariella jau išmoko susitvarkyti su virtimu į vilką, kiekvieną kartą medžiaginiame krepšyje drybsojo bent vienas buteliukas, kuris buvo pripildytas iš vaistinės pirkto antivilkinio eliksyro ir kiti, tačiau mažiau reikalingi daiktai.
  Vos įžengus į parką aukštaūgę pasitiko paukščiukų čiulbėjimas. Daugiau jos vilkiška klausa girdėjo nuo vėjo šlamančius medžių lapus bei vos girdimai čiuženančią žolę, kuria ir ėjo vilkolakė. Parke nebuvo nė gyvos dvasios ir tai buvo nekeičiamas faktas. Ariella suprato, kad šioje vietoje virsti į vilkę neskambėjo viliojančiai, tačiau žinojo, kad iki buto, kurį išsinuomojo grįžti dar nepavirtus į vilkę buvo vargu ar įmanoma.
  Dėl to trisdešimtmetė greitais žingsniais nuėjo ten, kur buvo daugiausiai medžių ir krestelėjo ant samanų. Iš medžiaginio krepšio išsitraukusi antivilkinį eliksyrą porą sekundžių tiesiog žvelgė į skystį savo žydromis akimis nenorėdama prisiminti to kvapo. Tiesa, šio viralo skonis taip pat niekuomet Ariellos nežavėjo, tačiau kvapas vilkiškai uoslei buvo tiesiog neapkenčiamas. Vien tik tai prisiminus ji giliai įkvėpė gaivaus oro ir atsiduso. Suprato, kad eliksyrą išgerti teks ir tai darė tiek daug metų. Jau privalėjo būti įpratusi ir susitaikiusi su tuo, kad to pakeisti negalėjo. 

[Sabrina Wolfhard]

Pirmą kartą, ištekėjusi moteris, norėjo pabūti viena. Tiesiog viena, su savo mintimis, be Nojaus, be vaikų. Galbūt kaip ir senais laikais, atsisėsti ant žolės, išsitraukti savo violetinį sąsiuvinį ir rašyti mintis ir jausmus. Tiesą sakant, dienorašty buvo rašyta senai, tad tikriausiai pats metas aprašyti apie savo gyvenimą, kas pasikeitė ir panašiai. Jei sąsiuvinis būtų prie nosies, rašytų apie tai kaip ištekėjo, kokį vaikiną tuo metu sutiko Ispanijos parkely, kaip myli savo vaikus. Vienu žodžiu, apie viską. Sabrina nekantravo, kol tai galės greičiau padaryti. Mergina užsimetė megztinį, baltą, ilgą, gėlėmis apipaišytą, sijoną ir pasileido savo baltas garbanėles. Kadangi vasara baiginėjosi, reikėjo tas paskutines vasaros dienas, praleisti gerai ir įsimintinai. Godriko Dauba. Vietelė, kurioje dažnai lankosi pusseserė- Christina. Vieta kur daug bažnyčių ir gražių vaizdelių, Sabrinai skambėjo visai įdomiai. Galbūt gera mintis, naktį praleisti tenai. Šiandien pilnatis. Kodėl gi nepasivirsti į vilką? To devyniolikmetė dar nebandė.. bus įdomu patirti tą skausmą, tą jausmą būnant vilku. Iš tiesų, profesorei buvo sunku save įsivaizduoti tuo padaru, tačiau toks jau tas gyvenimas. Žmonėms, ne viskas tinka, kaip jie įsivaizduoja.
     Eidama, prisiminė tą naktį, tą naktį kai buvo sukandžiota iš vilko. Tiesą sakant, nenorėjo sutikti Lunos, dar kartą. Ji šiek tiek sugadino gyvenimą, Sabrinai. Bet tik šiek tiek. Vis gi yra antivilkiniai eliksyrai, kuriuos labai dažnai profesorė geria, bet vis tiek, esi vilkas, vis tiek esi šis padaras, nors ir mąstai kitaip..  Jau artėjo Godriko Daubos parkelis. Mažai žmonių, gražu, puiku. Pats tas, sėdėti ant žolės, virsti į vilkę, rašyti dienoraštį, būti su savimi. Pasirodo, visą kelią sekė kažkoks katinas. Ne kažkoks... tas pats Sabrinos katinas. Ką tu čia veiki?- Užvertė akis, bet ir apsidžiaugė, baltaplaukė. Žodžiu, katinas minčių skaityti nemokėjo, tad Wolfhard tik padavė vieną dešros gabaliuką, nuo sumuštinio. Katinas sukramsnojo ir toliau sekė fotografę. Blondinė užsilipo į medį, atsisėdo ant medžio šakos ir ant šalia esančios šakos, padėjo kuprinę, kurioje tūnojo dienoraštis. Grįžtam prie senų, gerų, laikų.. Kažkodėl tą visą gerą momentą, sugadino mintis. Apie Alisą. Apie pirmąją dukrą, kurios nebėra. Ne, ji yra, tik ne Sabrinos gyvenime. O toli.. Iš devyniolikmetės akies nuvarvėjo ašara, šiek tiek sugadino dienoraščio lapą. Nieko nelaukus, pasiėmė plunksną, nusiramino, ir pradėjo rašyti. Pasigirdo garsas. Nu žinoma, Sabrina ne viena. Matėsi ant žolės, kažkokia moteris. Tikriausiai irgi, tokia pat keista, kaip ir Spellman Wolfhard. Vilkolakė atidžiau pasižiūrėjo, jau norėjo trauktis lazdelę ir pašviesti pirmakursių burtažodžiu, bet nenorėjo, kad ir ją, kas nors pastebėtų. Pavyzdžiui ta gulinti moteris.
- Nieko netrūksta? - Automatiškai ir garsiai, klustelėjo Sabrina. Azijietė turėtų išgirsti. Ne, iš tikro, kerėjimo profesorė nebenorėjo būti viena. Norėjo su kuo nors pasišnekėti. Norėjo pasišnekėti apie vilkus ir sužinoti jausmą, virstant, tačiau net nenutuokė ar šis žmogus kažką apie tai žinos. Vis tiek, nėra blogai palaikyti galbūt liūdniems, arba tiesiog vieniems, žmonėms, kompaniją. Iš aukštumos, Sabrina numetė vieną sumuštinį užkąsti. Tikėjosi, jog jis labai neišsitėškė, arba bent jau, neišsitėškė ant Ariellos galvos. - Ei, nematei balto katino? Ten mano. Žinai, tamsu, nelabai įmatau, - Paklausė ji, jau nebe labai drąsiai. Tikiuosi, kad patyčių nesulauksiu. Dabar man jų mažiausiai reikia.

[Ariella Annė Brown]

  Vilkolakė laikė antivilkinio eliksyro buteliuką prieš savo akis dar ilgai. Kvapas, kuris pasiekė ją dar net neatvėrus indo buvo vimdantis, apie skonį pagalvojus aplankydavo ne patys maloniausi jausmai. Ir taip nutikdavo kiekvieną savaitę, kurios metu vyraudavo pilnatis, kuri paprastam žmogeliui nieko ypatingo nereiškė. Na, nebent persona tikėjo pilnaties poveikiais, kurie net pačiai aziejietei atrodė truputį absurdiškai. Kaip paprastas burtininkas galėtų būti prastesnės nuotaikos vien tik dėl to, jog šiuo metu danguje rodėsi tokia mėnulio fazė? Galbūt čia ir pritrūko astronomijos, astrologijos, ar kas gi ten ir bebūtų, žinių.
  Tačiau ką jau padarysi. Pasirinkimo Ariella neturėjo, kadangi troško išlaikyti žmogišką protą. Trisdešimtmetė tikrai nenorėjo net pati to nesuprasdama užpulti kokį nors žiobarą ir prisivirti košės. Žinoma, visad egzistavo atminties ištrynimo variantas, tačiau tai, kad žmogus galėjo arba numirti, arba tapti vilkolakiu ją pačią labai neramino. Raudonplaukė tikrai nebūtų pasiryžusi sugadinti dar vieną gyvenimą. Net negalėjo apie tai pagalvoti.
  Vėsus, visiškai vasaros neprimenantis vėjelis tarsi kiaurai perkošė jos šiltų bruožų veidą, primindamas, kad viralą išgerti panelė privalėjo tuojau pat. Tą ir būtų padariusi, tad tik nukulniavo šiek tiek toliau nuo takelio. Jos horizonte matėsi tik palengva linguojantys medžiai, kurie savo dažnai matomus spalvotus lapus jau spėjo ir apleisti. Dalis gražiai nukritę jau buvo įvairiausių spalvų, nors regis, tai dar buvo truputį per anksti. Ypač suprantant, kad šiuo metu buvo vasaros pabaiga, dar net ne ruduo.
  Vilkiška klausa išgirdo žingsnius, tačiau instinktas (nors, klausimas, ar tokį Annė net turėjo) neliepė pasislėpti kur nors toliau. Tik žydrų akių žvilgsnis lakstė į įvairias puses, galiausiai pastebėdamos, kad mergina atkulniavusi čia, jau buvo įsitaisiusi medyje.
  Kaip nekeista, trisdešimtmetės lūpas paliko nežymus atodūsis. Ji pasitaisė savo gobtuvą taip, kad jos tikrai neatpažintų ir pakėlė savo gilias akis aukštyn, tuo pat metu sulaukusi ir klausimo.
  - O ko šiame pasaulyje netrūksta? - šiltu, melodingu ir ramiu balsu paklausė ir saldžiai, saldžiai šyptelėjo. Tiesa, baltaplaukės panelės klausimas buvo ištartas taip garsiai, kad jeigu profesorė nebūtų supratusi to, jog čia yra žmogus, lengvai būtų gavusi infarktą. Nenutuokė, ką darytų tokioje situacijoje. Keliautų į žiobariškąją ligoninę? Vien tik nuo tokios idėjos buvo priversta nežymiai nusipurtyti. Dėkui Visatai, kad taip nenutiko, - pamintijo raudonplaukė ir visiškai uždengė savo plaukus, gobtuvu.
  - Balto katino? - perklausė vilkolakė apsidairydama ir tolumoje išvysdama baltą katinėlio uodegą. - Gal ir mačiau, - paslaptingai gūžtelėjo pečiais. - Gal ieško to sumuštinio, kurio vos nenumetei ant manęs? - dar kartelį saldžiai šyptelėjo, tačiau nenusijuokė. Nesinorėjo pradėti atvirauti taip, kaip atviravo, tarkim, Lunai. Dar prisikalbės...

[Davina von Sjuard]

   Balta, daili vasariška suknelė plaikstėsi į šviesiaplaukės kojas. Prie suknelės derantys balti bateliai negarsiai kaukšėjo į grindinį. Kelis kartus persibraukusi per ilgus, šviesius plaukus, taip pat plaikstomus vėjo, kilstelėjo galvą jūros mėlynumo akimis sekdama priešais save lėtai bėgiojančią rudaplaukę. Susidomėjusi kiekviena vieta, praeiviu ir pro šalį praskridusiu drugeliu mažoji von Sjuard strikinėdama ėjo parko takeliu vos per kelis žingsnius nuo savo motinos.
   Auksaakės veide švietė šypsena, o gintarinės akutės žibėjo iš laimės. Davinos akyse taip pat spindėjo mažučiai laimės spindulėliai. Vis dar negalėjo patikėti, jog pagaliau nebereiks kiekvieną kartą grįžtant į Londoną palikti Aleksandros tėvams, jog šitaip galėtų ją apsaugoti. Kiekvieną kartą merginai plyšdavo širdis stebint, kaip jos dukra klykia Klaros rankose nenorėdama išleisti jos ir Fasiro, nors žinodavo, kad netrukus ir vėl pamatys tėvus. Skaudžiausia būdavo, jog dažniausiai tekdavo paskubomis atsisveikinti ir nusigręžus, klausantis mažosios verkimo ir prašymo neišvažiuoti, užtrenkti dvaro duris su ašaromis akyse. Tiesa, galiausiai ašarų kaskart mažėdavo, būdavo lengviau atsisveikinti, nes tiek jiedu su Fasiru žinojo, tiek Aleksandra buvo informuota, kad netrukus ji važiuos su jais. Visi nekantriai laukė tos dienos. Nejučia Davina šyptelėjo stebėdama dukrą. Tiek ji, tiek šviesiaplaukė nusivylė Fasirui pareiškus, kad šįkart į parką jis negalės eiti, tačiau guodė tai, kad jam sutvarkius galutinai viską dėl ministerijos, viskas bus kitaip.
   - Mama, paziulėk, kokios gėlytės! - šūktelėjo rodydama pirštu į nedidelėje pievelėje mirguliuojančias įvairiaspalves gėles.
   Lėtai pritūpusi prie dukros, kiek pakreipė galvą rankomis apsivydama šios liemenį ir prisitraukdama į save. Aleksandra instinktyviai apsivijo rankomis motinos kaklą vis dar stebėdama pievelėje augančias gėles. Von Sjuard nesunkiai pastebėjo tokį Helkkari susižavėjimą gėlėmis, nors Ispanijoje jų netrūko, visgi tai buvo nauja vieta ir kitokie augalai.
   - Nupinkim iš jų vainiką tau? - pasiūlė šyptelėdama, entuziastingas linktelėjimas ir linksmas krykštavimas bėgant į pievelę leido suprasti, kad pasiūlymas itin vilioja mažąją von Sjuard.
   Iš pradžių parodžiusi, kaip gražiai nuskinti gėlę, stebėjo, kaip mergaitė itin atsargiai, galvodama, kad augalui labai skauda, o jei ji elgsis atsargiai, skaudės mažiau, priėjusi prie jai patinkančios gėlės nuskina šią. Surinkusi nemažą saujelę, nuolat atnešdavo šviesiaplaukei. Atrodė, kad toks užsiėmimas auksaakei itin patiko. Kiek vėliau ši susirangė ispanei ant kelių ir su susidomėjimu, atidžiai stebėdama, paduodama jai patinkančią gėlę, kad ši būtų įpinta į vainiką, stebėjo, kaip jos motina jį pina. Apie dominantį darbo procesą galėjai spręsti iš vos matomai pravertų mergaitės lūpų. Retkarčiais Davinai atrodydavo, kad Aleksandra nustodavo trumpam kvėpuoti stebėdama.
   Lengvas, pavasariškas vėjas retkarčiais įsipainiodavo į vainiką, tarsi norėdamas išplėšti merginai iš rankų gėlę, o nepavykus tik švelniai perbraukdavo per dailių bruožų veidą ir imdavo draikyti plaukus.

[Matthew Turner]

Mokslo metų pabaiga buvo visai netoli. Tai, ko gero, buvo vienintelis Matthew palaikantis dalykas. Tokių baisių metų neturėjo per visą karjerą. Atrodė, kad mokiniai darosi vis sunkiau ir sunkiau suvaldomi. Sprogstantys šiltnamiai, vemiantys mokiniai ir pamokas tikrinanti Hogvartso profesorė tikrai nebuvo tai, ko normalus profesorius nori per savo pamoką. Na, Matthew, ko gero, nebuvo normalus profesorius, bet vis tiek būtų sutikęs turėti ramias ir nuobodžias pamokas. Kad tik visokios Dori Mendel ir Meghan Natali Pritz leistų jam ramiai gyventi.
Kad ir kaip ten būtų, kelios pamokos dar buvo likusios, tad reikėjo joms pasiruošti. Siaubingai nesinorėjo to daryti: tie pabaisos, vadinami Hogvartso mokiniais, tikrai nebuvo verti pastangų. Matthew kažką darė turbūt tik dėl to, kad reikėjo įrodyti direktorei: jis vertas likti savo darbo vietoje bent jau iki mokslo metų galo. O rudenį... Deoiridh bus jau septintame kurse. Jai, ko gero, nereikia rūpestingos tėčio akies. Ne, Matthew galės ramiai likti Aberdine ir pamiršti, kad Hogvartsas iš viso egzistuoja.
Dabar to pamiršti dar nebuvo galima, tad profesorius išvyko į Godriko Daubą. Šis miestas nekėlė malonių prisiminimų, bet būtent čia augo kelios augalų rūšys, kurios padės pasiruošti likusioms pamokoms. Vis dėlto iš karto pulti prie darbo nesinorėjo, tad profesorius patraukė į miesto parką. Žinoma, ne į tą, kuriame lankėsi su Deoiridh, kai sutiko Daviną su... Klaudu. Apsilankymas Godriko Dauboje, žinoma, sugrąžino prisiminimus apie žaviąją šviesiaplaukę, kurios herbologas nematė siaubingai seniai. Kuris susitikimas buvo paskutinis? Negi ligoninėje, kurioje Deoiridh atsidūrė tik dėl to, kad jis, Matthew, visiškai apsikvailino? Tai, ko gero, buvo vienas bjauriausių susitikimų. Netgi akimirka, kai Davina pasakė žinanti, ką profesorius jai jaučia, buvo kažkuo smagesnė. Juodaplaukis atsiduso ir apsižvalgė.
Akys užkliudė jauną šviesiaplaukę mamą su dukra. Skubiai sukoncentravęs žvilgsnį suprato, kaip tikisi, kad tai ne Davina. Neprireikė daug laiko, kad tokiems paaiškėtų: norams išsipildyti nebuvo lemta. Ne... Ji negali... Ta mergaitė... bandė save įtikinti profesorius, bet mintys buvo tokios nerišlios, kad nė vienos iš jų nepavyko užbaigti. Kažkur krustelėjęs sveikas protas pakuždėjo, kad Davina negali turėti tokios didelės dukters: herbologo nuomone, mergaitei buvo bent treji metai.
Protingiausias sprendimas būtų buvęs jaunąją ispanę tiesiog ignoruoti ir nueiti sau. Bet argi Matthew kada nors pasižymėjo protingais sprendimais? Žinoma, ne. Keleri metai profesoriavimo Hogvartse tą puikiai įrodė. Tad ir dabar herbologas kiek neryžtingai patraukė merginos link. Kelias akimirkas stebėjo ją ir mergaitę, bet galiausiai drįso prieiti dar šiek tiek arčiau.
- Davina? - negarsiai pratarė pažvelgęs jai į veidą. Ji vis dar buvo tokia pati graži. - Kaip... Kaip laikaisi? - galiausiai paklausė Matthew ir tą pačią akimirką pasijuto be galo kvailai.

[Davina von Sjuard]

   Palaukusi, kol dukra perpras, kaip reikėtų pinti vainiką, atsargiai atidavė jį jai. Mergaitė su didele nuostaba ir susižavėjimu apžiūrėjo jį iš visų pusių. Jis nebuvo baigtas, bet jau dabar mažoji von Sjuard buvo be galo laiminga, kad netrukus turės tikrą vainiką sau ant galvos ir dar iš tokių gražių gėlių, kurias kartu su mama priskynė!
   - Pabandysi pati? - švelniai, pirštų galiukais patraukė ant tamsiaplaukės veido užkritusius plaukus ir vos juntamai lūpomis prilietė šios skruostą.
   Aleksandra akimirksniu atsirėmė Davinai į krūtinę linksmai nusijuokdama ir apsidairydama kokios gi gėlės liko dar neįpintos. Iš džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi, spindinčio mažame veidelyje, ispanė nujautė, kad mergaitė pasiryžusi pabandyti.
   - Teip, - linktelėjo galvyte grįžtelėdama į motiną, tarsi tikėdamasi, kad ši padės. Išrinkusi mėlynų žiedlapių gėlę padavė būsimai vainiko nešiotojai ir kartu su dukra įpynė šią. Helkkari linksmai sukikeno.
   Po kelių akimirkų įvairiausių spalvų vainikas, kuriame puikavosi ir keletas įdomesnių kitų augalų, buvo baigtas ir abi ispanės, tiesa, viena turėjo ir angliško kraujo, apžiūrėjo šį iš visų pusių. Įsitikinusi, kad vainikas neiširs, Davina atsargiai uždėjo jį dukrai ant galvos. Mergaitės veide akimirksniu atsirado plati šypsena.
   - Patinka? - nusijuokė stebėdama, kaip dukra ima bėgioti aplink ją strykinėdama iš laimės. Pagavusi šią ir švelniai suspaudusi glėbyje ėmė kutenti. Parke pasigirdo linksmas vaikiškas juokas. Pro dukros kikenimą girdėjo netoliese esančius žingsnius, tačiau į juos nekreipė dėmesio. Buvo toptelėję, kad tai tik praeivis, skubantis savais reikalais, tačiau klausą pasiekus pažįstamam balsui, tariančiam jos vardą, nustebusi kryptelėjo galvą į netoliese stovintį vyrą.
   - Matthew, - šyptelėjo apdovanodama tamsiaplaukį žavia šypsena.
   Gerai neprisiminė, kada paskutinį kartą matė herbologą. Turbūt tai buvo tas kartas, kai jis atsidūrė ligoninėje kartu su savo dukra. Koks keistas likimo pokštas... Tąkart Turner stovėjo priešais ją su savo dukra, dabar ji buvo čia, parke, su savo dukra, tik gerokai jaunesne.
   - Liabas, - pastebėjusi nepažįstamąjį mergaitė nedrąsiai pamojavo apsikabindama motinos kaklą.
   Švelniai apglėbusi tamsiaplaukę kilstelėjo šią atsistodama. Mergaitei atsidūrus taip arti motinos dabar neliko jokių abejonių, kad ši von Sjuard ir Murrell atstovė. Dailūs merginos veido bruožai atsispindėjo mažame veidelyje, kuriame jie puikiai derėjo su griežtesniais mažosios von Sjuard tėčio bruožais. Veidą puošė žavios, mažos auksinės akys, paveldėtos iš von Sjuard atstovo.
   - Gerai, - šyptelėjo jausdama, kaip mergaitė įsikniaubia jai į kaklą ir veidą paslepia jos plaukuose. - Kaip tu laikaisi? Kaip sekasi Deoiridh Hogvartse? Regis, ji jau bus septintakursė?
   Stovėti priešais Matthew buvo pernelyg keista. Ji puikiai prisiminė tą kartą, kai suprato, ką jis jaučia jai. Prisiminė tamsiaplaukio veidą, išvydus ją su Fasiru. Regis, skaudu buvo ir dabar, matant ją su dukra. Kokios skirtingos aplinkybės kiekvieną kartą herbologui sutikus ją.
   - Turbūt pamačius mane su Aleksandra iškilo klausimų, - nusijuokė nujausdama, kad Matthew neabejotinai turės klausimų.

[Matthew Turner]

Matthew iš paskutiniųjų stengėsi nespoksoti, tačiau tai buvo labai sunku. Norėjosi žiūrėti į jauną merginą ir tiesiog mėgautis vaizdu. Vis dėlto taip spoksoti nelabai priderėjo. Tuo labiau, kad ji buvo ištekėjusi ir... Atrodo, turėjo vaiką. Kad ir kaip nesinorėjo pripažinti tos tiesos, ją neigti būtų buvę paprasčiausiai kvaila. Tą suprato net ir Matthew Turner.
Bet o kaip jis gali neišsilydyti, kai Davina padovanoja savo nuostabiąją šypseną? Herbologas bandė atsakyti tuo pačiu, bet nenorėjo pasirodyti esąs nesubrendęs kaip paauglys berniukas, tad liko stovėti rimtu veidu. Nespėjo nieko daugiau pasakyti, kai savo dėmesio porcijos paprašė mažoji mergaitė. Matthew pažvelgė į ją ir nieko negalėjo padaryti: širdį labai greit suspaudė kažkoks nemalonus pojūtis. Matthew puikiai suprato niekada neturėjęs šansų, bet matyti į širdį įkritusią merginą su dukra nebuvo taip paprasta.
- Sveika, - šį kartą nusišypsojo Turner. Negalėjo nepastebėti mergaitės ir jos mamos panašumo. Tai nė kiek nepadėjo, tad Matthew jau gailėjosi priėjęs. Tiesa, Davina pagaliau teikėsi prabilti, tad buvo galima vėl pažvelgti į ją. Atsakymo norėjosi išsamesnio, bet herbologas nė neįsivaizdavo, ko klausti ir, tuo labiau, ko būtų galima tikėtis. Visai nesinorėjo, kad jaunoji ispanė pasakotų apie savo... vyrą. Apie Deoiridh, tiesa, kalbėti buvo kiek lengviau.
- Greit bėga laikas, - pratarė Matthew reikšmingai žvilgtelėdamas į mergaitę. Ir pats nežinojo, ar turi omenyje šį vaiką, ar tai, kad Deoiridh jau visai netrukus baigs mokyklą. Ko gero, abu. - Aha, bus jau septintame kurse, - pridūrė manydamas, kad reikia atsakyti į klausimą. Kaip sekasi pačiam, diskutuoti nesinorėjo. Kokia prasmė sakyti, kad viskas gerai, kai gyvenimas tiesiog slysta iš rankų? - Galvoju ar verta grįžti dirbti į Hogvartsą, - po kiek laiko vis dėlto pridūrė. Apie tai, kaip mokiniai per pamokas tyčiojasi, nusprendė nutylėti.
Kad ir kaip norėjosi dar kurį laiką pažiopsoti Davinai į veidą, tai daryti būtų buvę pernelyg nemandagu, tad Matthew apsižvalgė po parką. Nebuvo jis kuo nors ypatingas. Nebent tuo, kad būtent čia šiuo metu buvo žaviausia pasaulio mergina.
- Vis tik apsistojote Anglijoje? - paklausė Turner, nors padarė tai labiau iš mandagumo. Žinoma, klausimų buvo galybė, bet jie neatrodė tinkami šitai akimirkai. - Vis dar dirbi ligoninėje?
Tik to paklausęs Matthew suprato, kad be reikalo užsiminė apie tą vietą. Deja, buvo per vėlu, tad teliko stovėti kaip kvailiui ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Taip toli gražu nebuvo, bet ką jau padarysi. Juodaplaukis negirdimai atsiduso ir vėl pažvelgė į Daviną. Nepaisant to, kad ji stovėjo su savo dukra, herbologo jausmai visiškai nebuvo pasikeitę. Dabar jis dėl to buvo visiškai tikras.

[Davina von Sjuard]

   Kilstelėjo galvą. Mėlynos akys, primenančios vandenyną, susidūrė su žaliomis, panašiomis į smaragdus. Tai tetruko vos akimirką, nes herbologas nusigręžė, tačiau Davina išvydo jo akyse skausmą. Viduje kažkas sukirbėjo. Nemalonus, erzinantis jausmas. Mergina jautėsi kalta, kad įskaudino tamsiaplaukį. Žinojo, kad nieko blogo nepadarė, ji niekuomet nesuteikė Turner vilties, kad gali pamilti jį, tiesa sakant, nė nebuvo apie tai pagalvojusi, nes į tamsiaplaukį žiūrėjo tik kaip į buvusį profesorių, tapusį... draugu?
   Visgi tas keistas kaltės jausmas niekur nedingo. Von Sjuard troško, kad Hogvartso profesorius būtų laimingas, tačiau užuot buvęs laimingas jis kankinosi iš meilės jai, matydamas ją su tuo, kurį ji taip beprotiškai mylėjo, kurio dukrą dabar ji laikė ant rankų, kuri meiliai prie jos glaudėsi. Davina žinojo, kad dėl dukters galėtų paaukoti viską, kad tik ji būtų laiminga.
   Akimirką sudvejojo. Nuoširdžiai nebežinojo, ką derėtų daryti. Atrodė protingiausia atsiprašyti ir išeiti, nebeskaudinti herbologo, tačiau šitaip pasielgti atrodė nemandagu ir turbūt būtų įskaudinusi tik dar labiau, o įskaudinti Turner mergina nenorėjo, net jei iki šiol tai darė netyčia.
   - Per greitai... - nutęsė žvilgtelėdama į besiglaudžiančią mergaitę. Vis dar negalėjo patikėti, kad netrukus Aleksandra švęs savo penktąjį gimtadienį. Ji su Fasiru stengėsi kuo daugiau praleisti laiko su dukra, stebėti pirmuosius jos žingsnius, klausytis varginančių verksmų dėl prasikalusių dantukų, jie buvo šalia visą tą laiką, tačiau vis tiek ji augo per greitai. O galbūt taip atrodė tik jai. Nors, regis, atrodė, kad dar vakar stebėjo, kaip Fasiras nešiojo ją susuktą į pleduką, o dabar ji lakstė paskui Kiarą ir Kovu mėgindama pagauti šiuos.
   - Kodėl abejoji? Ar kas nors neramina? - kiek susirūpinusi paklausė pritūpdama ir paleisdama rudaplaukę.
   Pastebėjusi pievelėje skraidantį margaspalvį drugelį, prie kurio netrukus prisijungė ir dar vienas, mažoji von Sjuard nusprendė leistis į medžioklę. Nepaleisdama dukros iš savo akiračio, stebėjo, kaip ši krykštaudama laksto pievelėje mėgindama sugauti drugelį.
   Apsidairiusi ir įvertinusi atstumą, kur galėtų nueiti pasėdėti, jog nenutoltų per daug ir galėtų stebėti Aleksandrą, žengė kelis žingsnius link suoliuko tikėdamasi, kad Matthew seks paskui ir jie ramiai galės pasikalbėti sėdėdami.
   - Tai įvyko savaime. Fasiras negalėjo likti Ispanijoje būdamas magijos ministerijos ministras, o ir darbas hilere čia Londone atrodė viliojančiai, nors Ispanijos ilgesys kelerius metus tikrai kankino, - nusijuokė gūžtelėdama pečiais ir persibraukdama plaukus ranka. Kelios nepaklusnios sruogos užkrito ant veido, tad merginai teko šias užkišti už ausies.
   - Jaučiuosi laiminga žinodama, jog galiu kitiems padėti, ar išgelbėti gyvybę, todėl nemanau, kad greitu metu išeisiu iš ligoninės, - atsakydama į klausimą ir netgi pateikdama platesnį atsakymą, nežymiai šyptelėjo. - Ar nesvarstei kitos profesijos, jei abejonės dėl Hogvartso neramina? - kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į Turner.

[Matthew Turner]

Aplinkui krykštaujanti mergaitė privertė Matthew pajusti niekada nepažintą skausmą ir liūdesį. Atrodo, jis tik dabar suprato, kad nepaisant beprotiškos meilės tai, kuri tapo jo dukra, neturėjo galimybės matyti jos augant. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl jiedu paskutiniu metu taip prastai sutarė? Kad ir kaip ten būtų, jis su dukra susipažino tada, kai ji jau žengė į paauglystę. Kokia ji buvo būdama tokio amžiaus kaip ši krykštaujanti laiminga mergaitė?
Šios skausmingos mintys privertė pamiršti netgi tai, kad šalia yra Davina - mergina, kurios iš savo širdies, ko gero, neišmes niekada. Profesorius buvo beįkrentąs į minčių liūną, bet (ne)laiku ištarti ispanės žodžiai privertė atsitokėti. Pažvelgė į merginą ir liūdnokai šyptelėjo. Ilgai spoksoti būtų pernelyg nemandagu, tad Turner dar kartą nužvelgė parką. Džiaugsmą pamačius šią žavią jauną moterį išstūmė sunkiai nuslepiamas skausmas. Reikėjo kažkaip užsimiršti. Tam puikiai tikrai būtų tikusi vyno taurė, bet dabar buvo nei laikas, nei vieta.
Dar vienas Davinos klausimas tarsi priminė, kodėl tas taures Matthew kilnojo dažniau nei būtina. Atsakyti nebuvo paprasta: profesorius jau neprisiminė, ar Davina mokyklos laikais veldavosi į per pamokas vykstančias nesąmones. Vis dėlto tai, ką apie ją žinojo, vertė manyti, kad ji specialiai profesorių nekankindavo. Tiesa, apie “puikų” jo sugebėjimą kerėti turbūt buvo girdėjusi, bet tikrai nesišaipytų. Jokiu būdu ne. Taigi garsiai apie tai kalbėti nesinorėjo.
- Nemanau, kad tai man, - paprastai atsakė Turner gūžtelėdamas pečiais. Tik ką jis veikia toje mokykloje jau kone dešimtmetį?..
Nenorėdamas dar labiau savęs skaudinti Matthew nežiūrėjo į Aleksandrą. Geriau jau nepastebimai žvelgti į Daviną ir džiaugtis, kad gavo progą susitikti. Nusekė merginą iki suoliuko, bet liko stovėti. Taip jautėsi saugesnis. Klausėsi, ką kalba ispanė, ir apstulbo. Neprisiminė, kad buvusi mokinė būtų kada sakiusi, kas iš tiesų yra Klaudas. Nenuostabu, kad žinia gerokai pritrenkė, o Matthew liko stovėti kaip stulpas. Reikėjo nemažai laiko, kad susivoktų aplinkoje. Kita vertus, ko čia taip stebėtis? Davina nusipelno paties geriausio. Nieko keisto, kad rado tinkamą žmogų, užimantį svarbias pareigas. Ne kitokios buvo ir jos pačios.
- Manau, tokios geros širdies žmogui kaip tu darbas hilere puikiai tinka, - sumurmėjo herbologas stengdamasis nuslėpti vis dar nenykstantį sutrikimą dėl netikėtos žinios. - Jeigu ne tu…
Nutilo nebaigęs sakinio. Nenorėjo prisiminti, kad paties nevėkšliškumas privertė Deoiridh bjauriai didelę vasaros dalį praleisti ligoninėje.
- Esu pasimetęs gyvenime, - nusijuokė Turner atsakydamas į klausimą. Tikėjosi taip kiek sumažinti įtampą, kuri pradėjo gerokai slėgti. - Gal vėl reikėtų leistis į kelią… - beveik negirdimai pridūrė.
Dar kartą apžvelgė parką. Čia tikrai būtų smagu, jeigu Godriko Dauba nekeltų tiek daug keistų asociacijų. Dažniausiai čia atvykdavo darbo reikalais, kaip ir dabar. Tik vis sugebėdavo sutikti senus pažįstamus. Pažvelgęs Davinai į veidą nusišypsojo.
- Ispanija vis dėlto yra nuostabi šalis, ar ne? - kvailai leptelėjo prisimindamas labai netikėtą susitikimą Madride.

[Davina von Sjuard]

    Sugavusi liūdną tamsiaplaukio žvilgsnį nenoriai ir pati liūdnai šyptelėjo. Neįsivaizdavo, ką Matthew galvoja ir kaip jaučiasi, tačiau žinodama, ką jis jaučia jai ir kaip skaudu turėtų būti sužinoti, kad ji turi dukrą, nujautė, kad herbologą kankina ne pačios geriausios mintys. Norėjo šiam padėti, kaip nors paguosti, bet žinojo - tik dar labiau jį įskaudintų. Teliko susitaikyti su tomis liūdnomis akimis. Galbūt žiūrėdamas į Helkkari jis galvojo apie savo dukrą? Liūdėjo, kad niekad negalėjo matyti jos augant. Nejučia pati pakreipė galvą ir žvilgtelėjo į tamsiaplaukę. Ši linksmai strykinėjo nė nenujausdama, kad kažka privertė pasijusti blogai.
   Išgirdusi Matthew žodžius kiek rauktelėjo antakius. Ji niekad nebūtų pagalvojusi apie herbologą, kaip apie kitos profesijos asmenį, tik kaip apie profesorių Hogvartse. Tiesa, žinojo, kad jam nesiseka su vaikais, bet augalus jis tikrai mylėjo, o kas geriau gali būti, jei neišmokyti kažką kito apie tai, ką pats žinai?
   - O kas stabdo? Kas atbaido nuo minties keisti profesiją? - pasidomėjo mėgindama daugiau išsiaiškinti, mat įprastai tamsiaplaukis nebūdavo toks uždaras ir kalbedavo kur kas daigiau.
   Tik pasakiusi, kas iš tiesų yra Fasiras, kurį herbologas žinojo, kaip Klaudą, su siaubu žvilgtelėjo į šalia stovintį vyrą. Buvo akivaizdu, kad žinia kaip reikiant pritrenkė. Nejučia Davina kiek susigūžė. Ji niekad šitaip nesielgdavo, niekad niekam nemeluodavo, o dabar kai susiklostė tokios aplinkybės buvo priversta, tik ne iš karto prisiminė viską paaiškinti. Norėjo atsiprašyti ir kaip nors viską tiksliai papasakoti, tačiau nuojauta kuždėjo, kad bus daug geriau, jei visa tai liks nepaliesta. Nebenorėjo daugiau skaudinti tamsiaplaukio.
   -  Ačiū, - nusijuokė. - Mintis, kad kažkam galėjau padėti ramina, - šyptelėjo akimis sekdama Aleksandrą. Įsitikinusi, kad ji dar niekur nenuklydo, žvilgtelėjo į herbologą.
   - Kelionės neretai padeda žmonėms atrasi save, arba bent jau naujų dalykų, - tarsi padrasindama tarstelėjo. - Nemanau, kad reikia save stabdyti nuo ko nors, jei manai, kad tai gali atnešti džiaugsmo, - kiek tyliai pridūrė. - Net jei atrodė, kad bus sunku.
   Sulaukusi šypsenos ir klausimo, nejučia pati šyptelėjo nusijuokdama. Paprastas klausimas, nors nežinojo, kodėl tiksliai jį uždavė tamsiaplaukis, privertė pralinksmėti.
   - Ar čia užuomina, kad pirmoji kelionė būtų į Ispaniją? - nusijuokė giliai viduje džiūgaudama, kad kažkam visgi Ispanija įstrigo atmintyje.

[Matthew Turner]

Pagaliau Matthew suprato, kodėl šis susitikimas buvo toks nejaukus. Iki pat šiol širdyje ruseno viltis. Nors ir žinojo, kad Davina yra visiškai nepasiekiama. Be to, kad buvo gerokai jaunesnė ir protingesnė, ji seniai buvo susižadėjusi ir, panašu, susituokusi. Nepaisant visų šių faktų, kažkur viduje vis tiek degė ta vilties ugnelė, kuri tik ir viliojo kur nors susitikti merginą ir dar kartą su ja pabendrauti. Ir dabar ta viltis visiškai žlugo. Profesorius neabejojo, kad po kiek laiko šį susitikimą prisimins su šypsena ir norės pamatyti Daviną dar kartą. Protas, žinoma, primins apie Aleksandros egzistavimą, bet širdis ir protas nebuvo tie dalykai, kurie dažnai sutardavo.
- Manau, Deoiridh manęs reikia Hogvartse, - paprastai atsakė į klausimą tarsi pakuždėdamas, kad mergaitei baigus mokyklą ir jo paties ten neliks nė kvapo. Taip, ko gero, ir bus. Vos tik dukra baigs mokyklą, jam tikrai neliks ten ką veikti. - Tik nežinau, ką veiksiu vėliau, - pridūrė gūžtelėdamas pečiais. Kad magijos pasaulyje Matthew Turner vietos nėra, buvo kaip ir akivaizdu. Bet ar jis sugebės rasti save tarp žiobarų? Vos tik baigė Hogvartsą, bandė tai padaryti, bet nesisekė. Ech, o kada jam iš viso sekėsi gyvenime?
Panašu, kad Davina pastebėjo jo sutrikimą, kai paaiškėjo, kas per vienas yra Klaudas. Laimei, temos netęsė, nors dėl to stebėtis nereikėjo - jaunoji ispanė buvo pernelyg taktiška, kad judintų skaudinančią temą. Nežinodamas, kur dėti akis, Turner žvilgtelėjo į mergaitę, bet ir ji buvo ne tai, į ką norėjosi spoksoti, tad vėl atsargiai pažvelgė į Daviną. Kaip tik tuo metu jos akys pažvelgė į jį patį, tad teliko nusukti savąsias. Šviesiaplaukės juoko galėtų klausytis ir klausytis. Dabar nieko nesakė: paprasčiausiai nežinojo, kas čia būtų tikę.
Apie keliones, tiesa, kalbėti buvo lengviau. Tai buvo viena iš nedaugelio temų, kur turėjo pasisakyti ir turėjo patirties. Deja, paties klajonės nepadėjo surasti savęs. Matthew žinojo: jeigu Italijoje nebūtų netyčia sutikęs Deoiridh, į Hogvartsą nebūtų grįžęs - ir toliau dirbtų bet kur ir bet ką.
- Tikrai, keliaujant galima išmokti daug ko, - pratarė nenorėdamas pasirodyti nemandagus. Jo atveju tai nebuvo tiesa, tačiau žinojo, kad daugelis žmonių keliaudami tikrai nemažai sužino. Gerai, kad Davina dar kartą nusijuokė ir buvo galima negalvoti apie dar vieną savo nesėkmę, šį kartą pavadintą kelionių vardu.
- Kas žino? - klausimu į klausimą atsakė profesorius ir prisivertė pats nusijuokti. Ilgokai žvelgęs nežinia kur atsuko žvilgsnį į ispanę ir paklausė: - Ar pati dažnai ten apsilankai?
Atmintyje iškilus susitikimui Madride profesorius nuleido galvą. Tada eilinį kartą įrodė, kad yra nevykėlis. Vis dėlto buvo tikras, kad Davina negalėtų šaipytis, tad prisivertė pakelti akis ir pažvelgti į ją.
- Nė nepastebėsi, kaip Aleksandra pradės mokytis Hogvartse… - nutęsė jis ir susimąstė. Labai tikėjosi, kad kai taip nutiks, jis išties jau bus dingęs iš tos prakeiktos pilies. Mokyti Davinos dukterį būtų pernelyg skausminga.