0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Godriko Dauba
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Taip norėjosi grįšti namo, būtų laukiamai ir mylimai, tačiau tai tik gražūs praeities vaizdiniai, dar kas nuo karto sužadinantys merginos vaizduotę.
Susitaikyti su artimųjų netektimi, o dar tokia negailestinga - sudėtinga. Kaylie kelias dienas atsisakė patikėti akivaizdžiais faktais, jog jos tėvai neatpažįstamai sudraskyti - negyvi,  jų daugiau ji niekada nebeišvys ir visa tai nėra vienkartinis naktinis košmaras, o širdgėlos, baimės, pykčio, kaltės, ilgesio ir meilės pripildyta tikrovė.
Likimas žaidė su Mateo, jis ją apkrovė rūpesčiais, "padovanojo" daug besąlyginio skausmo, leido gyventi, bet kokia visa to kaina? Per pilnatį virsti padaru, kuris pribaigė jos gimdytojus? Žinoti tai buvo kur kas blogiau ir šiurpiau, nei pati mirtis. Jei kas ją sugrąžintu į tą naktį, sukurtų laiko mašiną ar kitu būdų leistų keliauti atgal į praeitį, rudaplaukė ten liktų, nebėgtų, apsikabintų savo mirštančius tėvus ir kartu su jais ištiestų ranką giltinei. Bet to tikėtis - būtų tas pats, kas leisti sau įsivaizduoti, jog greitu metu, galėsime persikelti į mėnulį ir ten egzistuoti.
Tiesa buvo ta, kad dabar geriausia susitaikyti su gyvenimo iškrėsta išdaiga, su ja susidraugauti ir pritapti. Vienintelis tikslas, kurį dabar Kay sau išsikėlė stengdamasi nepasiduoti išgąsčiui ir neapykantai.
- Taip ir bus, - patikino šviesiaplaukę. Ir nė akimirką tuo nesuabejojo, žinojo, kad taip ji išgyvens, išliks, o tas keršto troškimas prigęs. Juk laikas gydo žaizdas - išgydys ir šią, tik prireiks truputį kantrybės ir pastangų.
Pakilus vėjui, rudaplaukė, susitvarkė išdarkytus plaukus, kiek rauktelėjo kaktą, mat pastarieji orai ją labai erzino. Jie visiškai nepriminė šiltos ir saulėtos vasaros.
- Pieno kokteilis? - Klausiamai pažvelgė į Daviną, nežymiai kilstelėjo lupų kampučius, - žinoma, eime pas mane, manau, visko tam turiu, - linktelėjo priešais stovinčiai Murrell ir pasuko link savo gyvenamosios vietos. Nors kartais ten grįšti visiškai nesinorėjo.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Godriko Dauba
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
  Vasaros pabaiga. Šiaip ne taip išsiprašiusi dienos Godriko Dauboje, Heidi vaikščiojo keliukais pasimetusi ir nežinodama ką čia veikia. Nemaža visa to dalis priminė Edgarą, pas kurį pragyveno šiek tiek daugiau nei vieną vasarą, iki tol, kol šis staigiai dingo ir kaip ši suprato buvo išgabentas į Azkabaną. Iš dalies toks gyvenimo posūkis mergaitei dabar patiko, kadangi jai teko galimybė susipažinti su Sabrina, tačiau tuo pat metu ir buvo liūdna, nes buvo pripratusi prie buvimo su Edgaru ir iš pat pradžių, pokyčiams nebuvo pasiruošusi.
  Klaidžiodama keliais, jaunoji vampyrė stengėsi nepriartėti prie namo ir taip nesužadinti prisiminimų, kurie buvo pakankamai liūdni. Tai buvo pakankamai sunku, kadangi atrodė, kad bet kuris takas, kuriuo ji suko ėjo į tą pačią pusę ir galų gale turėdavo priartėti prie gyvenamosios vietos. Sukdama kiek galėdama toliau, žalsvos spalvos akių savininkė, priėjo gatvę, kurioje šiai anksčiau teko gyventi ir tiesiog sustojo jos pradžioje, mąstydama ar vertėtų eiti tolyn.
  Nors ir norėjosi pamatyti, kaip dabar atrodo namas ir galbūt net gi patvarkyti apie jį esančią aplinką, tačiau tamsiaplaukė abejojo, kad tai yra gera idėja. Galų gale šioji nusprendė eiti artyn ir tiesiog sustoti tolėliau. Lėtais žingsniais artidamasi prie gyvenamosios vietos, klastuolė gailėjosi savo sprendimo, nors jis ir nelabai turėjo įtakos jos gyvenimui. Tačiau jai tiesiog atrodė, kad tai nėra gera mintis ir jai reikėtų namą palikti vieną ir nestebėti jo lyg kokiam šnipui, bandančiam kažką sugauti ar sekti.
  Pagaliau Heidi prisiartino ir keistai nustebo. Aplinka apie namą neatrodė taip blogai, kaip ji ją įsivaizdavo. Net gi atrodė, kad karts nuo karto čia apsilankydavo žolės pjovimo mašina, kuri pašalindavo per aukštą ir vaizdą užstojantį augalą. Neįsivaizduodama ką dabar turėtų daryti, mergaitė tiesiog stovėjo, kadangi nesinorėjo eiti atgal ar net gi tolyn.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Godriko Dauba
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Neaišku, koks žaibas lietingą dieną, ar akmuo iš dešimto aukšto, trinktelėjo Elridei į galvą, kad ji vėl buvo Godriko Dauboje. Rodos, mergina tiek laiko vengė šios vietos, nesinorėjo artintis, blokavo viską, kas turėjo bent mažą sąsają, o dabar žingsniavo gatve dairydamasi aplink. Ką ji čia norėjo nuveikti? Neaišku. Pati juodaplaukė nenutuokė. Ji tiesiog jautė trauką, kuriai nesipriešino.
Vis dėl to, būna tokių dienų, kai viskas, ką laikei viduje, nusprendžia lėkti pro visus plyšius, didelius ar mažus, ir priešintis tiesiog nebeįmanoma. Nors Elridė pėdinti visiškai neskubėjo. Ji lėtai čiužino gatvėmis grožėdamasi tais, regis, vienodais, bet tuo pačiu visiškai skirtingais namais. Kažkada ir ji turės namą, kuriame galės laikyti palaidą drakoną ir džiaugtis ją supančia gamta. Kažkada. Bet tam merginai reikėjo darbo, o viskas, kuo ji užsiimdavo, labai greit atsibosdavo. Ironiška, kad ji jautėsi taip, lyg būtent taip, kaip ji elgėsi su savo darbais, su ja elgėsi žmonės. Atsibodo ir nebėra. Nors didžiąją dalį laiko mergina pati būdavo kalta.
Tik štai, ko turbūt šioje dienoje mergina visgi nenorėjo išvysti tai Edgaras. Jos manymu, tam dar buvo per anksti, ji norėjo tik praeiti pro visą aplinką, pajusti jos energiją ir apsiprasti, tačiau žmogystą, kurios siluetas lūkuriavo prie pažįstamo namo, juodaplaukę gerokai išgąsdino. Širdis nusprendė prasibėgti sprintu kelis kilometrus, o kojos atsisakė funkcionuoti. Mergina artinosi prie žmogystos su baime vis dar neįžiūrėdama, kas ten iš tikrųjų buvo, vis dėl to, ją skyrė pakankamai didelis atstumas.  Bet, jos laimei, ar nelaimei, kuo daugiau ji artinosi, tuo labiau ėmė įsitikinti, kad stovinti žmogysta buvo visai ne tas žmogus, kurio ji tikėjosi. Galbūt tas tikėjimas parodė jos norą, tačiau dabar Elridė galėjo ramiai atsikvėpti su klausimu, kodėl nepažįstamoji stovi prie būtent to namo.
Gal kas atsitiko? O gal tai buvo nepatyręs vagis? Prisiknisti prie žmogaus ir imti jo klausinėti, kas jis toks, mergina nenorėjo, bet vis dėl to...
Elridės žingsnis gerokai sulėtėjo, ji nebebuvo toli nepažįstamosios ir galėjo puikiai matyti taip skaudžiai pažįstamą namą.
-Atrodys keistai, bet gal galiu paklausti, kas būsite?-bandydama geriau įsižiūrėti mergina įtempė akis, tačiau jos bloga rega privertė prisiartinti dar arčiau.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Godriko Dauba
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
  Stovėdama ir stebėdama namą, Heidi mąstė, bandydama prisiminti, kažką, ką galėtų laikyti geriausiu prisiminu patirtu su Edgaru. Nors jų ir nebuvo daug, kadangi retas dienas praleisdavo kartu, neužsiiminėdami savais reikalais, tačiau mergaitė net gi dėl to džiaugėsi. Buvo maloniau žinoti, kad jos atmintis nėra prikišta prisiminimų, kurie gal ir buvo malonūs bei gražūs, tačiau neturėjo didelės reikšmės jos gyvenime. Tokie panašūs prisiminai tiesiog plūste plūsdavo iš Hogvartso, iki tol kol neateidavo vienokios ar kitokios atostogos, taip pristabdydamos greitą atminties pildymą.
  Nepavykus sugalvoti kažko, kas tikrai būtų giliai įsirėžę į atmintį, jaunoji vampyrė atsiduso. Nors ir žinojo, kad jos bei globėjo santykiai nebuvo patys artimiausia, tačiau buvo labai įsitikinusi, kad turėjo nutikti kažkas, kas būtų buvę įsimintino. Aišku, tai kaip ji pateko į namus buvo visai įdomus ir kiek keistokas įvykis, tačiau žalsvaakei to neužteko ir norėjosi kažko bent truputį geresnio.
  Vienaip ar kitaip, toks galvojimas, nukreipė tamsiaplaukės mintis nuo to, kad ji dabar stovi viduryje gatvės, visiškai viena ir bet kas atėjęs ją gali tiesiog pagriebti ir išsinešti, lyg kokį vargiai pritvirtintą kelio ženklą. Aišku, tai nebūtų taip paprasta, kadangi šioji būtų bandžiusi kąsti ir taip išsigelbėti iš pančių, tačiau tai vistiek nebuvo gera vieta ilgiems mąstymams. Greitai apsidairiusi aplinkui, norėdama įsitikinti, kad niekas tikrai nesikėsina į ją, klastuolė akimis užkliudė būtybę, kuri po truputį judėjo jos link. Nors ir nespėjo gerai įsižiūrėti, tačiau iš to ką matė, galėjo spręsti, kad tai yra moteris. Ši informacija, kurią ji išgavo niekur, šiek tiek nuramino Heidi. Tikėdamasi, kad nepažįstamoji sugebės praeiti pro šalį ir šioji nebus užkalbinta, mergaitė stovėjo, bandydama kuo įtikanamiau apsimesti, kad kažko laukia. Aišku tai nebuvo labai geras planas, kadangi retai kam tai pavykdavo, o tuo labiau, tam kas buvo prieš apleistą pastatą. Velnias, -pamačiusi, kad moteriškė neketina trauktis, mintyse nusikeikė mergaitė.
  Nors užduotas klausimas ir skambėjo keistokai bei nepatikliai, tačiau mergaitė nusprendė į jį atsakyti, tikėdamasi, kad tai kažkaip paspartins nepažįstamosios judėjimo procesą.
  -Aš būsiu Heidi, o Jūs? -pirmą kartą gerai nužvelgdama pakankamai jauną moteriškę, atsakė jaunoji vampyrė. -Gal kažkur čia gyvenate? -geriau ištyrinėjusi veido bruožus ir nusprendusi, kad ją yra kažkur mačiusi, uždavė papildomą klausimą.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Godriko Dauba
« Atsakymas #19 Prieš 2 savaites »
Auris tiesiog virė iš nekantrumo. Jautėsi nuostabiai. Kaip senais, gerais, pašėlusiais laikais. Greičiau prasidėtų. Nerimo Senkleris.
Iki mėgėjų motociklininkų gatvės lenktynių dar buvo truputis laiko. Sužinojo apie jas per vieno apsilankymo Pas Alaną metu ir užsiregistravo. Juk pažadėjo vėl skirti laiko ir sau. Taigi ir mėgino tuo užsiimti. Ir kol kas labai jau džiūgavo. Vaizduotėje jau lėkė mažomis miestelio gatvelėmis, mintyse ūžė variklis, šniokštė vėjas.
Žmonės vaikštinėjo ir kai kurie kalbėjosi. Auris irgi negalėjo ramiai stovėti. Pradėjo dairytis gal pamatys ką pažįstamą.
Taip ir nutiko. Pastebėjo merginą, kuri tikrai kažkur atrodė matyta. Kažkada seniai. Galvojo kur, kol pagaliau prisiminė ir patraukė prie jos.
- Labas Olivia. - Pasisveikino su ja. Mintyse atgijo mokyklos prisiminimai. Ten jie kartais pabendraudavo. Su ja regis nesusipyko, kaip su kai kuriais draugais iš Hogvartso. Labiausiai žinoma išsiriejo su pačiais artimiausiais.
- Nei neįsivaizduoju ar mane prisimeni. Daug metų nuo mokyklos prabėgo.

*

Neprisijungęs Olivia Legrand

  • Magizoologė
  • ***
  • 55
  • Lytis: Moteris
  • Fallen Angel of the night
Ats: Godriko Dauba
« Atsakymas #20 Prieš 2 savaites »
Mintims ir širdžiai malonus bordinio motociklo varikio ūžesys plovė šaižų šurmulį galvoje. Motociklai - vienas nuostabiausių žiobarų išradimų. Net ir blogais rudens ar žiemos tamsiais vakarais automobilių brunetė nepripažino. Visuomet rinkosi galingą dviratį išradimą, lenkė gatvėmis važiuojančius automobilius. Neretai ir vidurinį pirštą kitiems kelio dalyviais išriesdavo, kartais ir šelmišką, pašaipų šypsnį padovanodavo. Išankstine registracija nepasirūpino lenktynėms, tačiau moteriškas žavesys gelbėjo tokiose situacijose. Keli flirto čiulbesiai, žavi šypsenėlė ir štai Olivija jau puikavosi sąraše, blizgindama kraują primenantį motociklo kėbulą.
Atitraukusi dėmesį nuo numylėtosios transporto priemonės, minutėlę skenavo prakalbusį vyrą. Ilgai galvoti nereikėjo. Mokyklos laikais neturėjo daug draugų. Tiesą sakant, giliai širdyje tik Benjaminą laikė artimu, o Aurį galėjo pakęsti. Išlaikė šiokią tokią pagarbą, mat Hogvartse vaikinas atrodė gana subrendęs. Nejautė neapykantos, kaip didžiajai daliai kitų mokinių.
- Daug, - pritariamai linktelėjo. Nedegė emocijomis. Visai kaip ir paauglystėje.
- Malonu tave matyti, Auri - po trumpos pauzės pridūrė, it norėdama parodyti, kad vyras atmintyje išliko. Būtų sunku ryškiaspalvių plaukų savininką užmiršti. Lengvu rankos mostu užsikišo vėjo taršomas garbanas už ausies.
- O tu pasikeitei, garbanas atsiauginai, - kilstelėjo antakius išreikšdama pastebėjimą.
     
~ With her sweetened breath, and her tongue so mean She's the angel of small death and the codeine scene ~


*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Godriko Dauba
« Atsakymas #21 Prieš 2 savaites »
- Man irgi. - O taip, ypač dabar, kai buvo taip puikiai nusiteikęs. Ranka Senkleris perbraukė jau gerokai paūgėjusius savo plaukus.
- Ir pats dar neįpratau prie jų. - Nusišypsojo.
- Galėtų greičiau prasidėti. Noriu važiuoti. Jau senokai dalyvavau tokiuose užsiėmimuose. O tu ar dažnai lenktyniauji? - Čia registruodamasis neskaitė ar tiesiog neužfiksavo bus koks apdovanojimas už laimėjimą ar ne. O norėjosi kaip nors dar pasiįvairinti važiavimą.
- Klausyk, - Plepėjo su mergina taip, tarytum jų paskutinio susitikimo neskirtų visa galybė metų. - Ar norėtum kaip  nors pasiįvairinti šitas lenktynes? Tarkim. Tas, kas iš mudviejų atlėktų pirmesnis galėtų skirti užduotį ar dar ką nors tam, kuris atvažiuos vėliau.