[Alanas Senkleris]

- Kurį laiką dirbau įmonėje organizuojančioje keliones po magiškąsias Prancūzijos vietas. Bet turėjau išeiti. - Va tai tau. Ir kodėl ji turėjo išeiti? Ar dėl šitų vestuvių? Kodėl paklausė savo tėvų? O gal pati norėjo jų taip, kad išėjo?
Ėjosi taip nelengvai. Jiems besišnekant pamėgindavo karts nuo karto kažką pasakyti ir tai merginai. Koks malonumas jai čia sėdėti. Žinoma jokio. Pats tokioj situacijoj norėtų prasmegti. Taip viskas užkniso, kad sultis iškeitė į taurę vyno. Ką retai darydavo.
Atėjo vakarienės metas. Ir dabar jau Alanas stebėjo visai persimainiusį savo draugužį. Kas čia per gyvenimas? Galvojo. Siaubas kažkoks.
Jį patį užkalbino Milo tėvas ir klausinėjo kažko apie Rolando darbus. Buvo sudėtinga kažką pasakyti ta tema. Mat Alanas nelabai gilinosi prekyba. Kodėl klausia? Nejau nežino po kur jo tėvas išsiuntinėja tuos visus papuošalus. O gal tikrina ar nepasilieka ko sau. ar nedaro ko nors, ko nepasakoja. Vaikinas norėjo sprukti kuo greičiau.

[Dori Mendel]

Oi, oi, kelionės po magiškąsias Prancūzijos vietas, mintyse ėmė šaipytis Dori, nors iš tikrųjų tai pajuto pavydą. Nes pati niekur nebuvo keliavusi.
Kalbėtis jiems teko kur kas ilgiau, nei mergina įsivaizdavo. Nudžiugo, kai pagaliau susirinko vyresnieji. Jautėsi puikiai leisdama laiką tarp tikrų tikriausių burtininkų. Kalba buvo pasisukusi ir apie Delegardžius. Regis, ši giminė tarp jų buvo gerbiama ir laimei, kad niekas neužsiminė apie Vanesos nusikalstamas veikas.
Milano tėvas Alano klausinėjo apie papuošalus. Dori tada sukluso, mat prisiminė, jog Rolandas turėjo kažkokių nesusipratimų su Rabastanu. Bet tikriausiai viskas susitvarkė, ar ne? Juk jeigu nebūtų susitvarkę, Alanas ir Dori šiuose namuose tikrai nesisvečiuotų.
Po vakarienės laukė dar viena nuostabi dalis, ekskursija po Lestreindžų giminės rūmus. Dori vaikščiojo po juos įsivaizduodama, kad pati čia gyvena. Šį vakarą ji jautėsi laiminga.

[Milanas Lestreindžas]

Pagaliau bjauri vakarienė baigėsi. Sveteliai išsivaikščiojo. O Milas pradėjo vedžiotis Amuriukus po rųmus. Gi panelė princesė Dorotėja norės po juos paklajoti. Tuo buvo daugmaž šimtu procentų tikras. Dėkui dievui tėvukai nesekiojo paskui. Tik buvo baisiai nuobodu, nes reikėjo Tempti Alaną nuo visų tų kvailų paveikslų. Dieve, atrodė, kad tas galėtų prie kurio prariogsoti ir praspoksoti į kokį meno kūrinį porą savaičių.
Apvaikščiojo jie tuos rūmus. Paskui Milas juos nusivedė į savo kambarį viename iš bokštelių. Jis negyveno kur visi. Ir tėvui tas nepatiko. Mamai irgi. Bet jam kur kas labiau patiko turėti kambarį aukštame bokštelyje, į kurį reikdavo lipti krūva suktų laiptelių. Ten tėvai rečiau eidavo ir jis ten jautėsi laisvesnis. Pasėdėję ten ir kiek pakalbėję išvyko iš rūmų.

[Dori Mendel]

Dori dar buvo sunku susivokti. Ji tik galvojo apie tai, kas būtų buvę, jei dar mokykloje būtų sužinojusi, kad yra Lestreindž? Ar būtų labai puikavusis? Ar būtų susidraugavusi su Alanu?
Merline, ji turi brolį. Praktiškai visą savo laiką mokykloje juodaplaukė mynė tais pačiais koridoriais su broliu. Sėdėjo tame pačiame bendrajame kambaryje.
Praėjus porai dienų po to vakaro, kai mamulė pasakė, kas yra Dori tėvas, moteris, kiek Mendel žino iš pasakojimų, tiesiog įsiveržė į Lestreindžų rūmus su žinia. Lyg sukėlė vėją, susikapojo su Rabastano žmona.
Mergina tikrai nesitikėjo gauti žinios iš Rabastano. Jau šeštadieniui buvo pakviesta atvykti į rūmus. Bet nežinojo, kodėl. Tikėjosi, kad vyras nesugalvos nudaigoti pavainikės. Alanas norėjo vykti kartu, bet kaip tyčia susirgo dvynukės ir jie nerado, kam jas palikti. O Vanesai palikti Alanas neketino. Ir Dori nebūtų norėjusi to daryti. Nors, regis, mergaitėms močiutė patiko ir močiutei patiko mergaitės, bet juk čia - Vanesa...
Dori pasiuntė gynėją Milanui. Tik šiandien. Nežinojo, kaip viską pasakyti. Nutuokė, kad Milanas galvos, jog ji juokauja. Tačiau norėjo, kad jis atvyktų. Žinojo, kad visiškai nebendrauja su tėvais, kad šie jo išsižadėjo. Bet labai tikėjosi, kad jis pasirodys. Brolis...
Merginą į rūmus įleido tarnai ir nuvedė pas... pas tėvą. Čia buvo ir jo žmona, Milano mama. O paties vaikino nesimatė.
- Ee... - numykė Dori. - Laba diena.

[Milanas Lestreindžas]

Pirma, ką pamanė, kad tai pokštas. Bet tą pokštą reikėjo patikrinti. Kam Dorotėjai reiktų siųsti jam tokią nesąmonę Ji juk žinojo, kad vykti į rūmus jam nereikėtų. Ji juk neverstų veltui jo ten eiti. Bent taip manė. Taip, jie mėgo užknisti vienas kitą bet ne tokiais metodais.
O jei čia rimta? Nežinia kas gali šauti tėvu galvon. O ir mamelė... Ne, jis turi ten nuvykti. Alanas juk bus su Dori, nieko jai nenutiks. bet... Aš geriau pažįstu savo tėvus. Pagalvojo. Kol kas nežinojo ar jam patiktų turėti seserį ar ne.
Taigi. štai jis ir namie. Ir vėl.
- Milanai, tau čia negalima. - Kelią pastojo vienas tarnų.
- Ane? man galima ten kur noriu. - Nekalbėdavo jis su tarnais bjauriai. Bet šitas buvo vienas tų, kurių nemego.
- Ir ką tu man padarysi? - Jie ginčijosi vestibiulyje. Milui bandė dar kažką aiškinti bet jis uždūmė viršun ir patraukė į galeriją.
- Sveiki. - Kuo įprasčiausiai pasakė ir atsistojo šalia Dorotėjos. Alano nebuvo.
- Kur Alanas, kodėl čia atėjai viena? gal tau visai? - Mamelė varstė Dorotėją tokiais žvilgsniais, kad Milas ėmė galvoti apie savo burtų lazdelę. Tėvas dėbsojo į Dori labiau susimąstęs, nei piktas.
- Kvietei jį čia? Kas tau leido tai daryti? - Milas prunkštelėjo. Tada jau įsiterpė ir mamelė.
- Kaip tu pati drįsai čia koją kelti?
- Aš ją čia kviečiau. Pati neprivalai čia sėdėt.
- Ak, neprivalau? - Jie abu piktai varstė vienas kitą akimis.
- Ko tau prišnekėjo Vanesa Delegardi? - Tėvas vėl kreipėsi į Dori. Į Milą nežiūrėjo, lyg jis neegzistuotų. Mamelė beje irgi apsimetė, kad jo nėra.

[Dori Mendel]

Kai galerijoje pasirodė Milanas, Dori norėjo lengviau atsidusti, tačiau susilaikė nuo bet kokių reakcijų. Šią akimirką stengėsi atrodyti neutraliai ir jai tai pavyko.
- Tavo dukterėčios serga. Todėl jis negalėjo atvykti, - atsakė juodaplaukė vaikinui.
Rabastano repliką apie Milano pakvietimą ir Ženevjevos apie pačią Dori mergina ignoravo. Jautė Milano mamos žvilgsnius, tačiau kol kas stengėsi į ją nežiūrėti. Nors aną kartą Ženevjeva jai patiko ir, Dori galvojo, kad ir pati patiko jai, tačiau dabar buvo akivaizdu, jog moters nuomonė kardinaliai pasikeitė.
- Vanesa Delegardi sakė, kad buvai jai karštas vyras, - rėžė Dori Rabastanui ir netrukus pažvelgė į Ženevjevą įžūliu žvilgsniu, nesusilaikė to nepadariusi. - O aš esu jūsų romano pasekmė.

[Milanas Lestreindžas]

kas mano? Kokios dar... Ak taip...
- Ooo. - Numykė kažką tokio.
- Jei tu manai, kad dėl šitos naujienos galėsi naudotis mano auklytės paslaugomis, tai net nesvajok. - Reikėjo informuoti iš anksto.
O tada jau Dorotėja kad skėlė.
- Visai nenorėjau žinot šitų detalių. - Sumurmėjo Milanas. Bet dėl visa ko žengtelėjo arčiau Dori. Dieve, dabar bus... Mamelės veidas užkaito kaip ugnis. Ji atrodė tokia įsiutusi. Reikės pasakyti Dorotėjai, kad jei bus prieita iki to, kad jai kas nors pasiūlys ko išgerti ar pavalgyti ji geriau neimtų. O tai dar ją nunuodys ar ką.
Tėvas atsikėlė nuo kėdės. Tas Milanui visai nepatiko. Priėjo prie merginos. Suėmė už pečių, atsuko į save.
- Ei, palik ją ramybėj. - Rabastanas šiuo tarpu ir toliau laikė ją ir žvelgė į akis.
- Pirmas ir paskutinis kartas, kai toleruosiu tokias nesąmones aišku? Nepakęsiu tavo įžūlumo. O patikėk, apie tave jau išsiklausinėjau pakankamai. - Gręžė merginą žvilgsniu.
- Ko Vanesa nori? Pinigų? Ko ji sugalvojo atvykti pas mane po tiek metų? Atsakyk ir galėsi eiti sau. Jei pinigų, gali perduoti, kad nieko nebus. O jeigu ji pradės kažkam aiškinti apie tai, kad esi mano duktė, tai kitas mūsų susitikimas bus jau kitoks. Be to kur įrodymai, kad turim ką bendro?
- Nustok su ja taip kalbėt. - Įsiterpė Milanas.
- Nutilk. Tu manęs dabar nedomini. Su tavim bus kalba tada, kai nebepakaks pinigų ir atvyksi maldauti, kad priimtume tave atgal. O taip bus vieną dieną. Tu nemoki taupyti, nemoki elgtis su pinigais, nemoki net valgyti pasidaryti. O dabar dar turi išlaikyti ir Gertrūdą. O ingredientai jos vaistams brangūs. Tavęs niekas čia nekvietė. Išeik.
- Niekur neisiu. - Maldauti? Na ne. Jau geriau į žemę sulysiu, nei maldausiu.

[Dori Mendel]

- Tau? - kilstelėjo Dori antakius žvilgtelėjusi į Milaną. - Patikėti vaikus? Na, dar proto turiu, - prunkštelėjo.
Dori nesuprato, kas darosi, bet kai Rabatasnas suėmė ją už pečių ir ėmė kalbėti, merginą pradėjo imti juokas. Dabar ji atrodė lyg tikra mamos kopija. Tiek išvaizda, tiek elgesiu. Purkštavo, bandė suvaldyti juoką. Nors Vanesa galbūt būtų prapliupusi kvatoti. O Dori stengėsi valdytis.
- Tu pats paklausei, ko man prišnekėjo Vanesa Delegardi, - linksmai tarė juodaplaukė Rabastanui. - Tai aš ir pasakiau.
Ji atsitraukė nuo vyro. Blaivus protas sakė, kad su Lestreindžais geriau nejuokauti.
- Nežinau, ko ji nori, - atsakė Dori. - Aš jos nepažįstu. Girdėjau, kad visiems jau apskelbė. Man, - kilstelėjo rankas tarsi pasiduodanti, - tikrai nieko nereikia. Nereikia man nei pinigų, nei dar kažko. Bet jau kad jūsų nebijosiu, - pažvelgė į abu Milano tėvus, - tai būkit ramūs. Mano gyvenimas ir taip truputį sumautas, tai jeigu mane nudėsit, bus menkas nuostolis, - gūžtelėjo pečiais.
Atrodė rami ir atsipalaidavusi, nors iš tiesų bijojo. Ne toks jau ir sumautas tas jos gyvenimas, kai šalia yra Alanas.

[Milanas Lestreindžas]

- Bent jau tiek gerai. - Vaikai jį gąsdino.
oi, kaip viskas atrodė nekaip. Ypač tada, kai Dorotėja pareiškė, kad visi jau viską žino. Motina laikė lazdelę rankoje.
- Tau to reikia? Nori, kad visi pradėtų šnekėti apie tavo romaną? Apie šitą mergiūkštę?  - Ji kreipėsi į tėvą.
- Visi ir taip jau šnekės, jeigu tą žino.
 Tai spręsk viską, nes aš išvažiuosiu į Paryžių ir viso gero. Tikrai su tavim nesimurkdysiu supratai? Ir dar nepakęsiu tavo mergšių namuose aišku?  - Žiūrėjo į Rabastaną su pasibjaurėjimu. O ji juk tikrai galėjo išvykti, išsiskirti, gauti didelę dalį Rabastano turto. Atkirsti jį nuo visų tų juvelyrikos reikalų. Ir pridaryti dar ko nors. Motinai juk dar priklausė visos tos paveikslų galerijos, ji galėjo atimti ne vieną pasipelnymo šaltinį.
- Ir tavo pavainikių nepakęsiu namuose. - Ji atsistojo ir išėjo. Gal ir nieko. Viena furija mažiau. Pagalvojo Milas. Bet jau tėvas... Atrodė įsiutęs. Panašiai spoksojo į mane tada, kai pasakiau, kad niekur nevyksiu ir nevesiu. Pasidarė aišku, kad įsiutinti jį vienodai gebėjo ir jis ir Dorotėja.
- Vanesa gyvena tavo namuose? Godriko Dauboje? - Šaltai kreipėsi Rabastanas į Dori. Iš kur jis žino jos adresą? O jei žino ir mano?
- Regis nelabai jai rūpi ar ne. Jei jau sugalvojo užvirti šitą nesąmonę. Gerai. Puiku. - Iš mantijos kišenės jis išsitraukė mažą rutuliuką ir bakstelėjo jį lazdele. Iš jo pasklido Dori balsas ir žodžiai, kad jos gyvenimas truputėlį sumautas.
- Turiu tavo balso pavyzzdį, kurį dar galiu kažkie patobulinti, įterpti ką nors tokio apie Alaną, apie tai, koks vargas su vaikais ir dar ką nors. Ir nusiųsti jam. Kaip tu manai kaip jam tas patiktų? Jeigu tu neperkalbėsi savo motinos ir nepriversi jos liautis šnekėti nesąmones apie tai, kad esu tavo tėvas, tą ir padarysiu. - Jis išsiuntė rutuliuką kažkur kitur ir Milas žinojo,kad jo neprikviesi šaukiamaisiais kerais.
- Duodu tau. - Žvilgtelėjo į savo laikrodį ant rankos.
- net savaitę. Eik lauk.

[Dori Mendel]

Dori sutriko, kai Rabastanas paklausė, ar Vanesa gyvena pas ją Godriko Dauboje. Norėjosi griežtai pasakyti, kad tėvužėlis lai neketina lįsti prie merginos dukrų ir Alano. Tačiau nutuokė, jog toks pasakymas bylos, jog ji bijo ir tai bus puiki terpė šantažui, gąsdinimams. Todėl tiesiog atsainiai gūžtelėjo pečiais.
- Kaip čia pasakius, - tarė. - Praeitą savaitę ji pasirodė, o dabar vieną naktį nakvoja pas mus, kitą nenakvoja. Nei nežinau, ką ji veikia ir išvis ko jinai nori. Neįsivaizduoju, kiek dar pas mane bus.
Reikės jai viską pasakyti, pamanė. Gal jis jos ieškos? Ir bandys pakenkti, kalbėjosi su savimi mintyse. Tačiau vis tik Dori atrodė, kad Vanesai vienodai žydės sodai.
Na, o jau po to. Po to Dori tiesiog neteko žado. Antakiai pakilo į dausas. Veide atsispindėjo nuostaba, susimaišiusi su pašaipa.
- Jis čia ką, rimtai? - paklausė Mendel Milano.
Ir netrukus pašaipą veide ėmė keisti gailestis.
- Čia tikrai? Tikrai, Rabastanai, tu manai, kad mane tai išgąsdins? Tu galvoji, kad Alanas tuo patikėtų?
Dori, vis dar apimta nustebimo, nuėjo tolėliau ir atsisėdo ant kėdės. Į kokią čia dramų karalystę ji papuolė? Nejaugi Lestreindžų šeima yra tokia netvirta, kad šitoks grasinimas galėtų juos išgąsdinti? Merline, ji žinojo, kad Alanas nepatikėtų, kad ir ką sakytų Dori balsas. Ir Dori nepatikėtų, jeigu kas nors ką nors padarytų su Alano balsu. Na, o jeigu Alanas ir išgirs, kad Dori sakė, jog jos gyvenimas sumautas... Juk jis žino, kad Dori pjaustėsi rankas.
Ji ėmė dairytis po galeriją. Pradėjo galvoti, ar, jeigu Vanesa šią žinią būtų pranešusi gerokai anksčiau, daugiau nei dvidešimt metų atgal, Dori būtų gyvenusi šiuose namuose? Augusi kaip Lestreindž, su tėvu, broliu ir pamote? Kažkodėl mergina tuo abejojo.
- Ir tau visiškai tas pats? - paklausė Rabastano. - Visiškai vienodai, kad turi dukrą? Ne kokią bjaurią purvakrauję, o iš Delegardžių giminės. Tau visiškai vienodai, jog yra ir dvi anūkės? Irgi ne su žiobarais, ne su purvakraujais maišytos, o Senklerių kraujo. Bet tau visai nerūpi, - balse pasigirdo nuoskauda.
Taip, Dori nutuokė, kad niekas čia jos nepasitiks su apkabinimais ir vaišėmis. Tačiau nesitikėjo ir to, kad tėvas prigrasins ir bandys išvyti. Juk ji nieko blogo nepadarė. Ji neišgelbėjo purvinos nevertėlės kaip kad Milanas. Taip, ji pavainikė. Bet ji ne purvakraujė. Ir ji nesusidėjo su purvakraujais. Ar tai Lestreindžams neturėtų būti pakankama priežastis bent jau pasvarstymui apie tai, kad jie galėtų priimti Dori į savo būrį?

[Milanas Lestreindžas]

Kažkokia nesąmonė. Milaną piktino ir toji Vanesa, kažkokia manipuliatorė pasirodė. Ir ne keista, kad jie su tėvu susidėjo. Jei susidėjo.
- Ar negalėtum tiesiog patylėti? - Į Dori klausimą atsakė Milanas. Galėtų apsimesti, kad tas jai nepatinka. Bet ne. Aišku, kad Alanas nepatikėtų kokia nesąmone gauta iš jo tėvo. Dėl To milanas buvo tikras. Bet kam reikia dabar pradėti? Galėjo pasakyti. Gerai. Tada jie eitų lauk. O jei Alanas gautų kokią žinutę ir ką? Mestų ją į šiukšlyną. Tėvukui nieko nesigautų. Bent tokiu būdu. Bet ne, panelei būtinai reikėjo reikštis. Tėvas dabar sugalvos ką blogesnio. o taip ir buvo.
- Puiku. Vadinasi, užkerėsiu tą siuntėją paveikumo ir įtaigumo kerais. O tada jau norės ar ne. Jis patikės viskuo, kas sakoma. Gali jį perspėti jeigu nori, bet siuntinius galima perduoti visokiais būdais Ne vien pelėdomis. Užteks jam paimti jį į rankas ir nenorės jo paleisti. Išklausys žinutę ir ja patikės. - Kaip tas kvailas dalykas galėtų pas Alaną atsirasti? Darbe? Gal kas perduotų. Gal net koks darbuotojas užkerėtas valdymo kerais. Bet jau tai paranojiška. Iš kur Rabastanas galėtų žinoti su kuo tiksliai Alanas dirba?
- Ir laiko tau tiek neduosiu. Taigi gali sakyti, kad po savaitės Alanas gaus kažkokį neaiškų siuntinį. Nors gaus gal daug anksčiau, o gal ir vėliau, kai pamirš viską. Todėl tu geriau pasistenk, kad Vanesa nustotų šnekėti.
Oi Dori, ir kam reikėjo tų visų klausimų apie rūpėjimus? Milanas neabejojo, kad jau dabar tai tėvelis pasakys kažką itin bjauraus. O ką jam reiktų dabar daryti? Ir taip jau įsiutino Rabastaną čia ateidamas. Tai jei dabar pradės reikštis. Ar man reikia papildomų problemų? Gal tikrai išeiti? Dabar. Kad negirdėčiau ką atsakys tėvas. Milas nenorėjo, kad Rabastanas imtų papildomai juo domėtis, gal vėl kažkaip aptiktų Gruodę. O gal sugalvotų apsilankyti pas Gertrūdą. Na ir kas, kad su Dori kartais smagu pašnekėti ir kas? Jam nespėjus nuspręsti išeiti ar ne aišku tėvas ėmė kalbėti. Jis nusijuokė, kas tikrai nežadėjo nieko gero.
- Tu čia rimtai klausi? Kodėl man turėtų rūpėti kažkokia gyvenimo klaida, gal net ne mano klaida. Esi niekas. Kažkokio pamiršto romano pasekmė. Dėl Vanesos užgaidų kalbam apie tai. Ji išvyks iš tavo namų ir vėl pradings. Geriau užčiaupk ją, pamirškim šį pokalbį ir tiek. Kelintas aš jau čia tėvas eilėj? Gal jau ne pirmas? Kurį įvardino prieš mane? Žodžiu nejuokink tu manęs. - Jam įkvėpus dar kažką sakyti Milas jau laikė rankoje lazdelę ir panaudojo prieš tėvą nutildymo kerus. Gana jam čia šnekėti šitokius dalykus.
- Einam iš čia. Dori, einam. - Milanas žvelgė į tėvą tebelaikydamas lazdelę. Jeigu jis kartais sugalvotų panaudoti kokius kerus.

[Dori Mendel]

- Negalėčiau, - atsakė Dori Milanui. - Ar atėjau čia tik grasinimų išklausymui ir patylėjimui?
Rabastanas gąsdino toliau, o Dori veide atsispindėjo nustebimas, susimaišęs su pašaipa ir gailesčiu bei nuoskaudomis. Žodžiu, visa emocinių išraiškų puokštė, bet baimės joje nebuvo.
- Kerėk, jei neturi ką veikti, - rėžė Rabastanui. - Užkerėsiu tą, užkerėsiu aną, - ėmė maskatuotis rankomis. - Vaikų darželis. Koks skirtumas? Ir taip viskas sumauta, bus sumauta dar labiau, - gūžtelėjo pečiais.
Nuotaika bjuro, skauduliai kaupėsi. Kaip ją čia galėtų kažkas priimti? Kaip ji drįso to tikėtis? Ji tik pavainikė.
- Nors man atrodo, paprasčiau būtų užkerėti Vanesą, kad ji pamirštų, kas mano tėvas, - kilstelėjo antakius. - Visai nenoriu būti įtraukta į tai. Gali nesijaudinti, aš nieko iš tavęs nereikalausiu. Bet negaliu pažadėti, kad to nedarys Vanesa. Tačiau nieko neketinu jai aiškinti, - tvirtai tarė. - Bene ji manęs klausytų.
Toliau, kai Rabastanas šnekėjo apie ją pačią, Dori klausėsi jo šaltu veidu. Taip, jis buvo teisus. Gal tikrai ji neturi Lestreindžų kraujo? Gal Vanesa pamelavo? Tiesiog tam, kad pasilinksmintų arba galėtų gauti kažkokios naudos, pavyzdžiui, finansinės.
- Koks skirtumas, - numojo ranka, kai Milanas nutildė savo, o gal jų, tėvą.
Ji išėjo iš galerijos paskubomis, nes bijojo, kad Rabastanas gali pradėti siautėti už tokį sūnaus poelgį. Tačiau kažkodėl nepasuko išėjimo link, o užlipo į Milano kambarį. O ten klestelėjo į supamąjį krėslą.
- Nejau tu dar vis išlaikai tą Gertrūdą? - paklausė prisiminusi, ką sakė Rabastanas. - Neturi ką veikti, - pavartė akis.
Gal ir ne pats geriausias būdas pradėti pokalbį, bet reikėjo kažką sakyti. O kabinėtis prie kitų kur kas lengviau, nei šnekėti apie sudėtingus dalykus, kurie kankino pačią.