[Bernardas Deverelis]

Bernardas žinojo Senklerių pavardę. Senkleriai buvo gerai žinomi magų pasaulyje, gerbiami grynakraujai.
- Išties man jis visai nepažįstamas, - nusišypsojo turėdamas omeny žiobarų pasaulį. - Bet atrodo, kad ten tikrai viskas vyksta lėčiau ir sudėtingiau. Ar taip ir yra, ar vis dėlto reikia tiesiog priprasti? - paklausė Alano.
Deverelis sulaikė šypsnį, kai suprato, kad Dori pagalvojo, jog Rafealeis yra tikras asmuo.
- Rafaelis greičiausiai bus kaip pavyzdys, - pritarė Alanui. - Kolekcionavau korteles ir aš, bet man taip pat tai idėjų neprideda, - nusijuokė. - Vienintelė mintis, jog Rafaelis galėjo sunaikinti kortelę dėl savo saugumo. Na, kai tokia jos vertė, tikriausiai nesaugu ją turėti. Bet kodėl jos nepardavė? Nenorėjo milijono galeonų? Galbūt irgi bijojo tiek turėti. Žodžiu, vienintelė man šovusi į galvą mintis - saugumas.

[Felissa Deverell]

- Ir aš manau, kad tas paminėtas Rafaelis yra tiesiog atsitiktinis vardas, o ne kažkoks realus asmuo, - pritarė Alanui ir Bernardui.
Jos patirtis su kolekcionuojamais daiktais buvo arti nulinės. Lankydama mokyklą, ji nežaidė nei burtininkų šachmatų, nei rinko varlių korteles. Jai tokia veikla buvo nuobodi, nekėlė azarto jausmo. Kolekcionavimas, kaip ir knygos, buvo Nelannos hobis, tad Felissa tik retkarčiais iš mandagumo apžiūrėdavo sesers korteles, bet nesidomėjo nei jų vertėmis, nei dar kažkuo.
- Gal jam pavyko gauti antrą tokią pačią kortelę? - staiga kilo nauja mintis Felissai. - Tikriausiai logiška, kad kuo mažiau yra tokių pačių daiktų, tuo jų vertė yra didesnė. Tai gavus antrąjį egzempliorių, automatiškai pirmojo vertė sumažėja, o Rafaelis tikriausiai to nenorėjo ir sunaikino tą kortelę, kad ir toliau turėtų tik vieną, o ne dvi, - toliau dalinosi savo mintimis.

[Dori Mendel]

Dori užraudo, kai suprato, kad Rafaelis - tik pavyzdys, o ne tikras asmuo. Kvailė, tarė sau mintyse. Tikrai, paskutinė višta, ne kitaip.
Ji gurkštelėjo savo kokteilio ir šią akimirką jo skonis nebeatrodė toks bjaurus kaip prieš tai. Tiesą pasakius, dabar norėjosi maktelėti jį vienu gurkšniu, bet mergina, aišku, nuo tokio veiksmo susilaikė.
Mendel kol kas daugiau nieko nesakė, bijojo ir vėl apsikvailinti. Tik išklausė visų kitų komandos narių atsakymų ir nusprendė, kad Felissos atsakymas logiškiausias. Nes nejaugi žmogus galėtų būti toks idiotas, kad išmestų į balą milijoną galeonų? Jokios baimės Dori nepriverstų to padaryti.
- Užrašiau Felissos atsakymą, - negarsiai informavo, visai nenorėjo į save atkreipti dėmesio.
Greičiau kitas klausimas, pamanė.

[Alanas Senkleris]

- Mes galime kerais priversti plautis indus, siūtis rūbus,  susitaisyti daiktus ir taip toliau. Aišku, kad magiškais būdais darbai labai pagreitėja. Galima ne vieną dalyką daryti tuo pačiu metu. Bet žiobarai irgi visko prisikūrė. Elektra, internetas ir panašiai. Tai irgi viską kažkiek pagreitina. Sakyčiau jiems reikia daug protauti ir išradinėti visokius daiktus, jei nori sau pagerinti gyvenimą. Jis lėtesnis, bet man atrodo kai kuo įdomesnis. Ir aišku prie jo reikia įprasti.
Ar Dori rimtai taip reagavo į tą paklydimą su Rafaeliu? Ji visa išraudo. Alanas paėmė ją už rankos, spustelėjo pirštus norėdamas perduoti, kad visai čia nėra dėl ko jaudintis.
- Gerai. Tai tikrai geresnis atsakymas nei mūsiškiai. - Apie tai, kad turint du ar daugiau dalykų vertė sumažėja net nebūtų pagalvojęs. O keista. Juk jo tėvas turėjo tiek kolekcinių retenybių net užkerėtų taip, kad nebūtų galima jų padauginti kaip tik dėl vertės ir retumo. Tikrai nemoku mąstyti logiškai. Pagalvojo vaikinas.

[Bernardas Deverelis]

- Žinai, išties tavo žodžiuose yra tiesos, - šyptelėjo Alanui. - Žiobarams reikia tikrai gerokai pasukti galvą, kaip pasilengvinti gyvenimą. Na, bet niekas netrukdo ir mums sukurti kokius naujus kerus ar ką, lavinti savo mąstymą. Tik ne kiekvienas norėtų to imtis, kai viską, ko reikia, regis, turime, - nusijuokė.
Bernardas pagyrė žmoną. Jos siūlomas atsakymas atrodė labai logiškas. Paskui buvo užduotas dar ne vienas klausimas. Laikas ėjosi greitai ir įdomiai, buvo smagu bendrauti su Dori ir Alanu.
Jie dar pasiėmė po gėrimą, šį kartą Deverelis užsisakė kažkokio žiobariško limonado, jo juk nelabai rasi magų susibūrimuose, tad buvo smalsu paragauti.
Protmūšis jau pasibaigė, dabar buvo skaičiuojami rezultatai.

[Felissa Deverell]

Kol vyrukai aptarinėjo žiobarus, Felissa bandė sugalvoti atsakymus į ankstesnius klausimus, kuriuos jie praleido. Nežinia, kiek laiko bus duota tam, kai pasibaigs visi likę klausimai.
Ir išties, po paskutinio klausimo jie gavo vos dvi minutes surašyti visiems atsakymams. Felissa susakė, kokios mintys jai buvo kilusios, kad Dori bent kažką užrašytų. Juk geriau bet kas, o ne tuščia vieta. Gal visgi pataikys.
Suskaičiavus balsus, ore pakibo turnyrinės lentelės atvaizdas. Joje nuo paskutinės vietos link pirmos rikiavosi komandų pavadinimai. Bare tvyrojo įtampa, mat nė viena komanda nenorėjo išgirsti savo pavadinimo - juk tai reikš, kad jie laimėjo aukštesnę vietą.
Liko vos trečdalis neužpildytų laukelių lentelėje, o jų komandos pavadinimo dar nebuvo. Felissa nejučiomis stipriau suspaudė Bernardui ranką, tokia buvo įsitempusi. Nors svarbu dalyvauti, ji vis tiek norėjo laimėti. Dar nebuvo dingęs jos pomėgis azartui ir pergalėms.
- Trečioje vietoje.... - keldamas dar didesnę įtampą, protmūšio vedantysis padarė ilgą pauzę. - Basiliskai!!!
Baras pašėlo. Liko įvardinti dvi komandas ir visiems knietėjo sužinoti, kas bus pirmoje vietoje.
- Trečia vieta visai neblogai, - nusišypsojo draugams Felissa. - Puikiai pasirodėme.
Antroje liko "Klajojančios mandragoros", o pirmą vietą laimėjo "Pūkelio melodija". Pirmąsias trečias vietas laimėjusios komandos buvo pakviestos atsiimti simbolinių prizų, taip pat gavo po desertą baro sąskaita.
Smagiai praleidę likusią vakaro dalį, draugai atsisveikino ir patraukė namo.