0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1794
  • Lytis: Moteris
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #75 Prieš 8 mėnesius »
Grįžęs Dafydd elgėsi labai ramiai. Dori nugirdo, jog jis pasakė Eliotui, kad šis negaus vakarienės. Mendel nustebo, tačiau apsidžiaugė. Bent tokia bausmė tam vaikiščiui galbūt įkrės proto. O galbūt ir ne. Nes panašu, kad jis tikrai augantis psichopatas.
Mergina stebėjo dvynius ir galvojo apie tai, kaip jie gali būti tokie skirtingi. Tikriausiai anas, turėjo omeny Eliotą, išties kažkoks nesveikas. Prie šio berniuko Mendel jautėsi tarsi angelas. Kita vertus, jeigu Oliveris nuolat dėl visko inkščia, o Dafydd lenda apsikabinėti ir kilnoja, gal tam vaikui tiesiog trūkus kantrybė.
Tačiau Dori nelabai norėjo bandyti suprasti Eliotą, nes jis ją įžeidinėjo. Jis buvo tik vaikas, o dar šalia - jo tėtis. Jeigu nebūtų tėčio, norėtųsi bent jau nutildyti bernioką kerais. Na, gal dar pakabinti žemyn galva ir apmėtyti žaliais kiaušiniais.
- Džiaugiuosi, kad esu ne ledai, - pasakė Dori. - Kitaip mane nuskriaustum, kaip nuskriaudei ir juos, ir brolį.
Nežinojo, ar turi teisę tai sakyti ir ar raudonplaukis nesupyks. Bet pats vaikis, kokią jis teisę turi taip elgtis? O Elioto žodžiuose buvo tiesos. Tikriausiai jai reikėtų išeiti, nes čia vyksta tikra šeimos drama.
- Nieko, - numojo ranka į Dafydd atsiprašymą.
Nors iš tikrųjų norėtųsi pasakyti jam, kad, ei, vyruk, gal būk šiek tiek griežtesnis ir parodyk blogajam dvyniui jo vietą.
- Viskas gerai, Oliveri, - kreipėsi į nuskriaustąjį berniuką. - Tu esi geras, - švelniai pasakė jam, nors tie žodžiai labiau buvo skirti Eliotui. Nes juk jeigu Oliveris geras, tai Eliotas blogas.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1961
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #76 Prieš 8 mėnesius »
Nėra smagu suprasti, kad visai nesuvaldai savo vaikų. Bet dabar viskas buvo būtent taip. Akivaizdu, kad net šešis vaikus turintis tėvas nesugeba susitvarkyti ir su dviem iš jų.
- Pabaik ledus, ir galėsime keliauti, - tyliai ištarė Oliveriui Dafydd. Vis dėlto tai, kad sūnus mėgstamą desertą pastūmė tolyn nuo savęs, tarsi bylojo, kad nuotaika sugadinta visiškai. Kas vis dėlto atsitiko, kad Elioto nemeilė peržengia visas ribas. - Negi nebenori?
Kurį laiką stebėjo nusiminusį berniuką, bet savo dėmesio duoklės reikalavo ir tas, kuris tą nuotaiką sugadino. Dafydd tiesiog negalėjo piktai kalbėti su sūnumi. Tada jis dar labiau jausis nuskriaustas. Ar bent apsimes, kad taip jaučiasi. Bet per daug sau leisti taip pat negalima.
- Apie šluotą mes jau kalbėjome, - atsakė Dafydd. - Nematau prasmės viską aiškinti iš naujo, jeigu tą patį argumentą naudosi vėl ir vėl. Ir prašau man nemeluoti. Puikiai matau, kad atsitiko.
Atsiprašymas neskambėjo nuoširdžiai, bet negi jo berniukas virsta manipuliatoriumi ir melagiu? Ką jie su Mayra daro ne taip, kad Eliotas taip elgiasi? Ir ko būtų galima paprašyti pagalbos?
- Kai grįšime namo, pats papasakosi mamai, ką padarei, - dar pridūrė lėtai valgydamas savo ledus. Labai norėjo atiduoti juos sūnui, bet jeigu taip padarys, jis tikrai pradės galvoti, kad galima daryti bet ką. - O dabar tau teks sėdėti ir laukti, kol mes pavalgysime. Ir net nebandyk zirzti - niekas nekaltas, kad numetei savo porciją.
Skaudėjo širdį, bet kitaip negalėjo elgtis. Kas bus, kai Eliotas sulauks paauglystės? Dvyniai bus Hogvartse, ar jis nekels savo broliui pavojaus?
- Nelengvas uždavinys ta tėvystė... - tyliai ištarė Dafydd. Žodžius skyrė Dori, nors nebuvo tikras, ar ji išgirs. Jautėsi taip, tarsi teisintųsi, bet nieko negalėjo pakeisti - buvo įsitikinęs, kad tai padaryti reikia.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 682
  • Taškai: 104
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #77 Prieš 8 mėnesius »
Čia ir yra visa bėda - Oliveris nieko nebenorėjo. Nei būti čia, nei valgyti ledus, nei netgi matyti Eliotą. Labai mylėjo savo brolį, bet kažkodėl visada buvo jo skriaudžiamas. Jeigu tik tai padėtų, atiduotų šluotą dvyniui, bet neabejojo, kad jo vis tiek nekęs.
- Nenoriu, - liūdnai sumurmėjo. - Geriau tu suvalgyk.
Toji moteris pasakė, kad yra geras, o tai privertė susimąstyti. Juk jeigu jis geras, Eliotas neturėtų skriausti, ar ne? Argi ledus į galvą paleido už tai, kad yra geras? Čia kažkas buvo ne taip, tik aštuonmetis nedrįso to pasakyti suaugusiai moteriai. Liūdnai pažvelgė į ją, tačiau tylėjo. Džiaugėsi, kad ji iš viso su juo šnekasi, tačiau nebesugalvojo ką pasakyti.
- Man patinka mano šluota, - galiausiai sumurmėjo ir vis dėlto prisitraukė ledus arčiau savęs. Tikriausiai Eliotas tikėjosi, kad jis taip nusimins, kad nebevalgys skanėsto ir atiduos jį broliui. Bet Oliveris tikrai neketino to daryti. Nė už ką neatiduos savo ledų. Taigi paėmęs šaukštelį kibo valgyti.
- O tu moki skraidyti? - paklausė moters. Jeigu gerai atsiminė, jie apie tai jau kalbėjo, bet nebežinojo, ką ji pasakojo, o norėjosi pakalbėti apie ką nors, kas nėra susiję su Eliotu.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 515
  • Taškai: 86
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #78 Prieš 8 mėnesius »
Keista, kad ta bjauri moteris pritarė, tačiau vėl kalbėjo kažkokias nesąmones. Ji Eliotui vis mažiau patiko, ir berniukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji iš viso čia atėjo. Tarsi būtų maža Oliverio, atsirado dar vienas bjaurus žmogus, gadinantis ir ledus, ir pasibuvimą su tėčiu.
- Nieko aš nenuskriaudžiau, - nepatenkintas atsakė ir parodė moteriškei liežuvį. Žinojo, kad tėtis už tai nepagirs, bet jis ir taip visada gina vargšelį Oliverį. Geriau bent jau smagiai praleisti laiką. Bet netrukus tėtis pradėjo kalbėti itin griežtai, tad tonas iš karto pasikeitė. Eliotas atrodė labai jau prasikaltęs ir nusiminęs. Visa tai buvo apsimesta, tačiau jis vylėsi, kad pavyks pergudrauti tėtį. Jam aiškiai nepatiko užuomina apie šluotą. Kodėl niekas nesupranta, kad jam toks daiktas žymiai reikalingesnis nei Oliveriui? Tas kvailys net nemėgsta kvidičo. Bet dabar Eliotas tik šniurkštelėjo. Tiksliau, apsimetė, kad tai daro, nes visiškai nenorėjo verkti.
- Bet, tėti... - zyziančiu tonu ištarė, kai paaiškėjo, kad teks viską pasakoti mamai. Ji gali būti dar labiau nepatenkinta tuo, kas čia atsitiko. Ir kam jai sakyti, jeigu nemato? - Bet aš noriu ledų!
Taip jau tikrai nesąžininga. Iš tiesų reikėjo paleisti Oliverio porciją. Deja, dabar teks sėdėti ir laukti. Baisiausiai suirzęs aštuonmetis pradėjo švysčioti kojas ir, regis, kažkam netyčia įspyrė.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1794
  • Lytis: Moteris
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #79 Prieš 8 mėnesius »
Situacija nebuvo smagi, todėl tikrai atėjo metas visiems keliauti savais keliais. Dori kaip tik pabaigė savo ledus. Nors Dafydd minėjo, jog vaišina, bet Mendel to netroško. Ji norėjo už save susimokėti pati, todėl pastūmusi tuščią indą prie stalo krašto septyniolikmetė ėmė dairytis padavėjos.
- Na, su vienu iš jų tikriausiai reikėtų griežčiau, - tyliai tyliai sušnabždėjo, kai Dafydd pasakė, jog tėvystė yra nelengvas uždavinys.
Žinojo, kad ne jos reikalas, kaip šitas vyras auklėja savo vaikus. Bet Eliotui akivaizdžiai trūko drausmės.
- Taip, moku, - nusišypsojo Dori Oliveriui.
Ji apie tai pasakojo parduotuvėje, bet vaikas turbūt stresuoja ir net pamiršo. Tad nusprendė pakartoti, ką sakė prieš tai.
- Turiu dvi šluotas, mėgstu ir skraidyti, ir žaisti kvidičą. Šešerius metus Hogvartse buvau atmušėjos pozicijoje.
Eliotą Mendel nusprendė ignoruoti. Kartais tokiems vaikiščiams, kurie siekia dėmesio, ignoravimas būna skaudus.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 682
  • Taškai: 104
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #80 Prieš 8 mėnesius »
Ledų kiekis kito labai jau lėtai, bet ryžtas neatiduoti jų Eliotui ėmė viršų. Brolis jį skriaudžia, tad kodėl turi gauti kažko skanaus? Gali dabar sėdėti ir laukti. Tiesa, nuo to nebuvo labai smagiau. Tuo labiau, kad brolis nė neketino pripažinti, kad padarė kažką blogo. Jis elgėsi labai nemandagiai, tik Oliveris nedrįso nieko pasakyti. Sėdėjo nuleidęs akis ir lėtai valgė ledus.
- Tu juos metei į mane, - išdrįso paprieštarauti broliui, bet, laimei, tada prakalbo moteris, tad galima žiūrėti į ją.
- Šešerius metus? - išpūtė akis. Juk prieš šešerius metus jam buvo... Buvo... Atkakliai bandė suskaičiuoti, kokio amžiaus buvo prieš tokią amžinybę laiko, bet nesisekė. Nuotaika buvo visai sugadinta, tad negalėjo atlikti net tokio paprasto skaičiavimo. Galų gale metė matematiką ir susitelkė ties kvidiču. - Atmušėjos? Tu daužei priešininkus!
Pasidarė šiek tiek smagiau. Toji moteris tikrai buvo maloni, o ir ledai pagaliau baigėsi. Pastūmęs indelį nuo savęs berniukas pažvelgė į tėtį ir tyliai sumurmėjo:
- Noriu namo...

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 515
  • Taškai: 86
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #81 Prieš 8 mėnesius »
Vienas tuoj apsiverks, o kita šneka tik su juo ir ignoruoja daug šaunesnį, įdomesnį ir protingesnį dvynį. Pasaulis virto kažkokia nesąmone, ir Eliotas nusivylė. Jeigu bent jau tėtis elgtųsi tinkamai, būtų galima atleisti. Bet kur jau ten - jis būtinai gins tą verksnį.
- Aš netyčia, - prisivertė atkirsti Oliveriui jo blogas, nors bendrauti su tuo kvailiu buvo labai nemalonu. Aišku, tėtis tuo nepatikės, nes verksnys yra amžinai teisus.
- Ar galime nuveikti ką nors įdomesnio? - paklausė Eliotas. Žiūrėjo tik į tėtį ir bandė parodyti, kad bet kokia veikla būtų įdomesnė nei spoksojimas, kaip kiti valgo ledus. - Einam! - dar sušuko. Brolis, aišku, jau virkavo, kad nori namo, tačiau Elioto norai buvo visai ne tokie. Jis tiesiog spirgėjo noru nuveikti kažką smagaus. Grįš namo, ir kas tada? Ten nėra ledų!
- Einam! - vėl paragino tėtį ir nulipęs nuo kėdės pradėjo tampyti jo ranką. Labai jau nekantravo palikti tą bjaurią moteriškę.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1961
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #82 Prieš 8 mėnesius »
Gal Dori ir buvo teisi - galbūt iš tiesų reikėtų su Eliotu elgtis ir kalbėti kiek griežčiau. Bet vis dėlto Dafydd ta pastaba nepatiko. Ši mergina tėra jauniklė, kuri neturi savo vaikų. Ką jau kalbėti apie tai, kad nežino nieko apie Dafydd gyvenimą ir kodėl jis būtent taip elgiasi su savo vaikais. Galiausiai nieko nepasakė - nei pritarė, nei parodė nepasitenkinimą.
- Ar nuskriaudei, ar ne, pasiaiškinsime vėliau. Manau, tau reikės labai gerai apie tai pagalvoti, - kalbėjo sūnui. Niekaip negalėjo suprasti, kas nulėmė tokį elgesį. Jie su Mayra visus vaikus mylėjo vienodai. Nė vieno neišskyrė. Kodėl Eliotas taip reaguoja į brolį? Kur galėtų slypėti šios problemos šaknys?
Laimei, bent jau Oliveris ir Dori sutarė neblogai, tad viskas dar visai pakenčiama. Liūdniau buvo tai, kad Dafydd be galo mėgo leisti laiką su savo mažyliais, bet pamažu kiekvienas toks išėjimas pavirto įtampos šaltiniu. O taip tikrai neturi būti.
- Eisime ne veikti kažką įdomesnio, o namo. Tu turėsi papasakoti mamai, ką šiandien padarei, - atsakė į Elioto žodžius ir pamojo padavėjai. Pastebėjo, kad ir Dori dairosi, tad spėjo, kad ji ruošiasi susimokėti pati. Vis dėlto buvo žadėjęs tai padaryti, tad sumokėjo už visų desertus. Oliveris atrodė nusiminęs. O taip jis atrodydavo pernelyg dažnai, ir tai, tenka pripažinti, buvo Elioto darbas. Tikrai laukia sudėtingas ir nemalonus pokalbis, tik būtinai pakvies ir Mayrą. Vienas nesugebės to padaryti.
- Mes keliausime, - pratarė merginai. - Buvo netikėta, tačiau įdomu susitikti. Eliotai, Oliveri, eime. Ir nesiginčykite.
Neskubėdamas išsivedė sūnus iš kavinės ir patraukė stoties link. Ši diena sukėlė pernelyg daug nepatogių minčių, tad norėjosi greičiau pasiekti traukinį.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1794
  • Lytis: Moteris
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #83 Prieš 8 mėnesius »
Dori nusijuokė, kai Oliveris pasakė, jog ji daužė priešininkus. Taip, mergina buvo gera žaidėja. Jau nuo pat pirmų savo rungtynių, kuomet ją stengėsi sumaišyti su žemėmis, Mendel įkrėtė priešininkams į kailį. Kaip ji dabar gyvens be kvidičo?
Oliveris pasakė, kad nori namo, o Eliotas išvis ėmė ožiuotis. Žinoma, vaikai tikriausiai pavargo. Juk Dori net nežino, ką šeimyna veikė prieš tai. Dafydd vis dėlto sumokėjo ir už Dori ledus. Ji jautėsi dėkinga. Kiekvienas knutas dabar septyniolikmetei buvo svarbus. Galbūt nereikėjo pirkti to peilio? Ar tai tikrai buvo būtina prekė?..
- Ačiū už prasiblaškymą, - nusišypsojo ji Dafydd. - Jo man dabar tikrai reikėjo.
Akimirką jai užsinorėjo pulti Dafydd į glėbį, pradėti verkti ir pasipasakoti apie Alaną. Bet ji žinojo, kad negali to padaryti. Kai šeima nutolo, Dori taip pat pakilo nuo kėdės ir paliko kavinę.