0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #60 Prieš 11 mėnesių »
Dori net nesugebėjo mintyse suskaičiuoti, kiek atžalų turi Dafydd. Akimirką pagalvojo, kad vaikų mama ir vėl laukiasi, tačiau paskui suprato, jog vienas vaikelis mirė. Tą sekundę mergina nežinojo, kur dėti akis. Apie dvynių brolius ir seseris ji daugiau nieko nesakė.
Kai Dafydd prakalbo apie nepatenkintus pardavėjus, Mendel nusijuokė.
- Taip yra dėl to, jog būna bjaurių klientų.
Tokių kaip mes. Kurie ateina į parduotuvę kaip į ekskursiją. Septyniolikmetė plačiai nusišypsojo pardavėjui ir mintyse pasiuntė jį labai labai toli.
- Pirksiu, bet noriu jį panervuot, - turėjo omenyje pardavėją.
Netrukus jie visi atsidūrė prie kardų.
- Grifų Gūžta yra šlamštas, - netyčia leptelėjo. - Nekenčiu Grifų Gūžtos. Tai tikriausiai šitas, - mostelėjo į kardą, kuriame buvo raudonų fragmentų, nes tai jai kėlė asociacijas su grifais.
Dori žiūrėjo, kaip Eliotas tvarkosi su kardu. Galvojo apie tai, jog šitam berniokui nereikėtų duoti į rankas jokio ginklo. Augantis psichopatas.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #61 Prieš 11 mėnesių »
Kalba apie brolius ir seseris buvo baigta. Tai ne taip jau ir blogai, mat Oliveris nuoširdžiai bijojo savo brolio dvynio. Visai nenorėjo to garsiai sakyti. Tai išgirdęs Eliotas dar labiau pasipiktins. Visa šita situacija labai skaudino. Eliotas buvo jo mylimiausias brolis, kuris kažkodėl pradėjo jausti neapykantą. Kodėl, aštuonmetis nė neįsivaizdavo.
- Bet aš nesu bjaurus klientas, - sumurmėjo Oliveris, iš karto prisiėmęs visą kaltę sau. Labai stengėsi būti geras sūnus, mokinys ir dabar klientas. Bet kažkodėl dažnai nesisekė, ypač tą mėgdavo pabrėžti Eliotas. Kodėl jis toks nevykęs?.. Labai norėjosi paimti kardą į ranką, bet viena berniukas puikiai suprato: gavęs tokį daiktą būtinai ką nors sužeis. Teko tiesiog pavydžiai spoksoti į brolį ir atkakliai tą pavydą slėpti.
- Ar tu iš Grifų Gūžtos? - staiga susidomėjo, kai moteris paminėjo tai, ką Oliveris žinojo esant Hogvartso koledžu. Prisivertė kiek pasitraukti nuo tėčio ir žengti moters link. Kažkodėl atrodė, kad tai Eliotui labai nepatiks, bet nusibodo bijoti brolio. Taigi Oliveris priėjo prie moters ir liūdnai žvelgė į ją.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #62 Prieš 11 mėnesių »
Nors prarastas broliukas stipriai veikė Oliverį, klausytis, kaip sūnus šneka apie visus brolius ir seseris buvo smagu. Atrodė atsipalaidavęs ir kiek drąsesnis, o atslenkančio liūdesio pats, regis, nė nepastebėjo. Dėl to kai tema automatiškai nutrūko, pasidarė kiek apmaudu. Dafydd neabejojo, kad mažylis ir vėl sulįs į save ir galbūt bijos kažką ir pasakyti.
- Jis tikrai nėra toks dėl tavęs. Žinoma, kad nesi bjaurus klientas, - skubiai pratarė, kai įsitikino neklydęs - Oliveris iš tiesų nusiminė. Kažkodėl buvo labai svarbu, kad Dori nepalaikytų berniuko kažkokiu lepšiu nevykėliu. Nors ji buvo antrą kartą matoma jauniklė, norėjosi, kad mažylis būtų priimtas toks, koks yra. To priežastis nebuvo tokia jau sudėtinga - pats laikytas šiukšle, be reikalo užimančia vieta, Dafydd nė už ką nebūtų sutikęs, kad tokį gyvenimą tektų kęsti ir jo nuostabiems vaikams.
- Eliotai, atsargiai! - teko nutraukti visas mintis, mat antrasis dvynys staiga iškėlė kardą ir juo užsimojo. Ginklas aštuonmečiui aiškiai buvo per sunkus, tad reikėjo laukti nelaimės. Jo tėvas pripuolė prie berniuko ir perėmė sunkų metalinį kardą. - Sakiau, kad būtum atsargus, juk jauti, koks jis sunkus. Ar neišsigandai?
Apglėbė rankomis sūnų ir nepaisė to, kad jam tai nepatiks. Oliverio akivaizdoje apkabinti Eliotą buvo rizikinga. Bet dabar nebegalvojo apie tokius dalykus - reikėjo įsitikinti, kad mažylis neišsigando, o atrodė būtent toks. Regis, pamiršo, kad netoliese yra Dori ir netgi Oliveris. Išgirdo, kad berniukas kažko paklausė, o tai leido tikėti, kad bent jau šią akimirką jam viskas gerai.
- Aš netyčia... - sumurmėjo berniukas. Tai parodė, kad jis tikrai išsigando. Tikrai nebuvo blogas vaikas, tad nenuostabu, kad vos kam nors neužtvojęs aštriu kardu supanikavo.
- Viskas gerai. Bet daugiau taip nedaryk, - ramino sūnų ir pagaliau jį paleido. Atsisuko į Dori ir nežinojo, ką pasakyti. Ką ji pagalvos? Ar nepalaikys Oliverio lepšiu, o Elioto - ligoniu? Tiesą sakant, jeigu palaikys, tai bus tik jos problemos. Šitie du berniukai, kaip, žinoma, ir visi kiti Mayros vaikai, yra tiesiog nuostabūs.
- Atsiprašau, - dėl visa ko sumurmėjo.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #63 Prieš 11 mėnesių »
- Oliveri, aišku, kad tu esi geras klientas! - pasakė Dori. - Bjaurūs klientai visai į tave nepanašūs, - patikino berniuką.
Ir ėmė galvoti, kodėl jis dėl visko jaučiasi kaltas. Dabar berniukas priėjo prie merginos. Atrodė liūdnas. Tamsiaplaukė nesuprato, dėl ko jis liūdi. Gal dėl psicho brolio?
- Aš mokiausi Klastūnyne, - išdidžiai pasakė Dori. - Klastūnynas yra pats geriausias koledžas. Būtinai kepurės prašyk, kad paskirtų į jį.
Tada Mendel pagalvojo, kad jau kas kas, bet Eliotas tikriausiai atsidurs ne kur kitur, o Klastūnyne. Ir juk būtų daug sunkiau nudėti dvynį brolį, jeigu jiedu mokytųsi skirtinguose koledžuose, ar ne? Bet ką daugiau rekomenduoti? Tikrai ne Grifų Gūžtą.
- Dar visai neblogas koledžas yra Varno Nagas, nes ten visi protingi, - pasakė buvusi klastuolė, kuri beveik visą savo laiką Hogvartse tiesiog nekentė varniūkščių, o ne grifų. Kaip tik turėjo daug grifų draugų.
Bet garantuoju, kad jis pateks į Švilpynę, pamanė mintyse, o tada stebėjo spektaklį, kaip Dafydd ir vėl apkabina Eliotą. Norėjosi pavartyti akis, tačiau Mendel susilaikė. Paskui Dafydd atsiprašė, tik Dori nelabai suprato, kieno. Jos, Oliverio ar Elioto. Įdomi šeimynėlė.
- Turbūt jau metas pėdinti iš šios parduotuvės, - pasakė Dori eidama kasos link ir krapštydama savo paskutinius pinigus durklui.
Kažkas viduje sakė nepirkti, ar tik nebus taip, kaip su tuo raudonu paltu? Juk šis durklas tikrai nėra būtinybė. Bet taip norėjosi... Nejau Dori, dirbanti mergina, negali sau nieko leisti? Tad galiausiai ji apsisprendė pirkti.
- Gal norėsite nueiti ledų? - paklausė šeimynos prieš mokėdama pinigus. Ledų porcijai dar turėtų užtekti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #64 Prieš 11 mėnesių »
Ir tėtis, ir toji moteris sakė, kad jis, Oliveris, yra geras klientas. Bet ar gali taip būti? Jis visai niekam tikęs. Piešti nemoka, brolis dvynys jo nekenčia... Tad kodėl kažkoks darbuotojas turi galvoti, kad jis geras? Ne, tiek tėtis, tiek ir ši moteris tiesiog bando jį paguosti. Tai dar labiau skaudino, bet Oliveris nebenorėjo užkrauti savo liūdesio kitiems. Geriau pasitrauks kur nors į kampą ir ten ramiai pabus tol, kol bus galima keliauti namo, pas mamą.
Vos tik pabandė žengti žingsnį, išgirdo, kad moteris mokėsi Klastūnyne. Tai pradžiugino, mat jis buvo įsidėmėjęs, kad ir tėvai priklausė tam koledžui.
- Mama ir tėtis taip pat buvo iš Klastūnyno! - sušuko berniukas su sau neįprastai dideliu kiekiu entuziazmo. - Aš irgi ten noriu!
Neabejojo, kad jeigu nepateks į tą koledžą, mama ir tėtis juo nusivils. Dėl to visa širdimi troško pakliūti būtent ten. Tada visa žinantys tėtis ir mama juo didžiuosis, ar ne? Bet ar gali būti, kad jis pateks į kitą koledžą nei Eliotas? Buvo nesmagu taip galvoti, bet į galvą pradėjo lįsti mintis, kad taip Hogvartse būtų paprasčiau. Norėjo to paklausti (tėtis pernelyg mažai šneka apie tą mokyklą, kažin ar atsakytų į šį klausimą), bet moteris jau nuėjo sau. Turbūt tai reiškė, kad netrukus bus galima keliauti namo. Toks variantas Oliveriui buvo visai tinkamas, tad jis atsisuko į tėtį, kuris laikė Elioto prieš tai turėtą ginklą. Norėjo paklausti, ar keliaus tiesiai į traukinį, bet moteris ištarė stebuklingą žodį.
- Ledų? - pasitikslino skubiai atsisukęs į ją. Akyse švietė noras suvalgyti kokias keturias porcijas, o žvilgsnis netrukus nukrypo į tėtį. Juk jis leis, ar ne?..

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #65 Prieš 11 mėnesių »
Kaip toks nevykėlis kaip Dafydd gali sau leisti turėti didelį būrį vaikų? Tvarkytis su dviem skirtingomis emocijomis plūstančiais berniukais buvo sudėtinga. Kas būtų, jeigu jis išeitų su visais penkiais vaikais? Būtinai kurį nors pamestų, pamirštų, nuskriaustų ar padarytų dar ką nors blogo. Atrodo, mokėsi tėvo pareigų, bet vis nesisekė.
Gerai tai, kad Eliotas netruko aprimti, o Oliveris, regis, buvo patenkintas. Turbūt tuo, kad Dori, kaip ir jis bei Mayra, mokėsi Klastūnyne, kuris dvynukams kažkodėl atrodė kaip legendomis apipinta pasaka. Visai taip nebuvo, o viskas, ką apie koledžą prisiminė Dafydd, tebuvo tai, kad su Mayra Evelina praktiškai sunaikino bendrąjį kambarį. Ech, seni ir nelabai geri laikai...
Vos tik Dori užsiminė apie ledus, dvynukai parodė esantys ne tokie jau ir skirtingi. Abiejų entuziazmas pašoko iki lubų, tad Dafydd padėjęs kardą į vietą nusišypsojo. Argi jis gali atsispirti tiems žvilgsniams?
- Žinoma, galime nueiti, jeigu tik žinai, kur. Godriko Daubos gerai nepažįstu, - atsiliepė. Neketino šitai jaunai merginai pirkti keturių porcijų, tuo labiau, kad berniukai garantuotai puls kaulyti daugiau. Kažkaip reikės tam atsispirti, bet kol kas jų tėvas tepratarė: - Vaišinu.
Nužvelgęs savo mažylius bandė suprasti, kaip jie jaučiasi. Eliotas kardą tarsi visai pamiršo, o ir Oliveris atrodė kiek pralinksmėjęs. Tikra magija tie ledai, ar ne? Vaikinas paėmė sūnus už rankų. Žinojo, kad tai Eliotui nepatiks, bet labai jau norėjosi, kad jis bent retkarčiais dar pabūtų mažylis. Žvilgtelėjęs, kaip sekasi Dori, galiausiai paliko parduotuvę ir sustojo lauke palaukti, kol mergina sumokės už durklą ir prisijungs prie jų.