Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Godriko Dauba => Temą pradėjo: Bianca Willow Sidney Gegužės 23, 2016, 10:15:58 am
-
Ši kavinė stovėjo beveik pačiame Godriko Daubos miestelio pakraštyje, vėjuotesnėmis dienomis nuo laukų čionai pūtė toks vėjas, kad, jei eisi neprisikrovęs į kišenes akmenų, dar ir gerai sunešios, kaip sakoma. Visgi restoranėlis buvo gana populiarus dėl skanių patiekalų ir labai padorių kainų - miestelėnai nepagailėdavo savo kojų sukarti iki čia netgi ir ilgesnį kelią.
Kodėl „Medinukas“? Sako, šitą kavinę įkūrė nusigyvenęs drožėjas, panoręs truputį pakeisti savo veiklą ir pajutęs, jog turi verslininko gyslelę. Kavinės duryse išdrožinėtas įmantrus Gyvenimo medis, aplink kurio šakas sukasi paukščiai, palei šaknis rangosi gyvatės, o prie kamieno vaikštinėja visokie žvėrys. Ant palangių taip pat pilna įvairiausių medinių žvėrių ir daiktų, ant sienų prikabinėta medinių raižinių; gerai pasidairęs gali atrasti net išdrožtą lietuvišką verpstę su baltų ornamentais.
Tai buvo viena mėgiamiausių Biancos kavinių.
Tą dieną Bianca žingsniavo po Godriko Daubą. Visi jos draugai buvo išvykę, taigi, jai nebuvo ką veikti. Tada ji pamatė „Medinuko“ kavinės pastatą.
Iš odinio maišelio ištraukusi du galeonus, dešimt siklių ir dvidešimt šešis knutus Bianca pamanė, kad pavalgyti užteks, nes kavinė tikrai nebuvo brangi.
- O juo labiau, - pasakė Bianca, pažiūrėjusi į dangų, - panašu, kad lis...
Bianca šmurkštelėjo į kavinę. Ji atsisėdo prie vienintelio laisvo staliuko ir nužvelgė meniu.
-
Jau lašnojo , Lėja matė , kad jai gresia sušlapti . Ji nežinojo , kur eiti .
Apsižvalgė. Jos dėmesį patraukė jaukus rudas pastatas šiaudiniu stogu
-Man tinka - pamanė mergaitė.
Ji pravėrė sunkias ąžuolines duris . Jos nosį pakuteno gardūs kvapai.
-Matyt, kavinė - pamanė klastuolė
Ji įžengė į vidų . Nebuvo laisvų staliukų . Buvo tikk vienas , prie kurio jau sedėjo mergaitė.
-Galiu prisėsti ? - paklausė
-
-Žinoma, žinoma - Bianca padarė vietos ją užkalbinusiai mergaitei.
-Čia labai labai skanu - pradėjo Švilpynukė pasakoti klastuolei - patikėk . Tarkim , pica su burokėliais tai nelebai , bet blyneliai - tobuli . Dar labai skanūs desertai- apelsininis pyragas su šokoladu , tiramisu su kiviais , yra ir riešutinio pyrago . Aš tai tubūt paimsiu tiramisu su kiviais , ir tau rekomenduoju . Jis kainuoja vos penkiolika knutų. O dėl gėrimo...
Bianca padėjo valgių meniu ir paėmė gėrimų meniu
- Arbata su citrina, labai gardi , dar yra kažkokio žiobarų gėrimo , jis dabar populiarus. Regis , kola vadinasi .Aš paimsiu . Kaip už dešimt knutų tai labai geras gėrimas. O tu ką imsi ?
Binca metė klausiamą žvilgsnį į naująją draugę...
-
Lėja prisėdo šalia .
-Aš kišenėje turiu...- pasakė dedama ant stalo pinigus - du galeonus. Turėtų užtekti.
Ji savo pinigus vėl sušlavė į kišenę ir kritiškai nužvelgė meniu.
-Sakei , tiramisu ? - paklausė - su kivias ?Gaila, atsisakysiu , dėja esyu siaubingai alergiška kiviams.
Pažiūrėkim..Man patinka šitas - riešutinis pyragas už septyniolika knutų. Bet čia juk tik desertui..
Mergaitė dar pavartė meniu ir surado karštųjų patiekalų skyrių
- Dar norėčiau paragauti šito - klastūnyno mokinė parodė į trošintos jautienos paveikslėlį . - Už penkis siklius. Bet juk dar neišsirinkau gėrimo...Ne , kolos aš nemėgstu , gal geriau tiesiog išgersiu arbatos su klavų sirupu .
Mergitė užvertė meniu ir pasižiūrėjo į draugę.
-Bet juk tu neišsirinkai nieko , ta prasme jokio karštojo patiekalo ? Nenori?
Meragitė apsidairė
-Čia labai gražu . Ar dažnai čia ateini > Dar neragavau maisto , bet jei bus skanu , tai pažadu čia lankytis tikrai dažniau. O tu kuo vardu ? Aš tai Lėja , Lėja Laputė , tik prašau , neisjuok iš pavardės...
-
-ai , dėl karštojo patiekalo , tai aš nenoriu. O patikėk , maistas čia tikari labai skanus. Pragausi , pamatysi ir patikėsi.
Mergaitė bandė akimis surasti padavėją
-O kodėl gi turėčiau juoktis iš tavo pavardės ??? Manoji irgi ne pati geriausia , aš esu Binca Willow Sidney , niekas negali nei taisyklingai ištarti , nei įsidėmėti...O tavo pavardė man patinka . Greit įsimenama ir įdomi. Ir vardas gražus.
Švilpynukė vėl apsidairė
-Man čia laaaaaabai patinka , maistas tobulas . Gaila , kad esi alergiška kiviams , o aš , pavyzžiuis , alergiška esu pomidorams . Ir ne tik . Ir žirniams . Taigi ir man ne pyragai..
Bincai patiko jos naujoji draugė , ji bandė tęsti pokalbį toliau , tolaiu su ja kalbėtis , tačiau...............
-
...Tčiau atėjo padavėja
-Gerai , ko užsisakysite ? - prabilo
-Hm...-aš tai riešutinio pyrago , arbatos su klevų sirupu ir , žinoma troškintos jautienos.O mano draugė norės....norės turbūt tiramisu su kiviais ir...kolos to žiobarų gėrimo
Ir abi mergaitės nusijuokė. Padavėja , regis , nusuprato , kas čia taip juokinga.
-Gerai mergaitės , bus dvi sąskaitos ?
-taip - atsakė Lėja
Patiekalų reikėjo palaukti , bet laikas neprailgo.Abi mergaitės plepėjo , žvalgėsi.Staiga Lėja išgirdo už lango lietų .
-Lyja - pasakė ji - aš tuoj grįšiu...
Mergaitė paliko savo kėdę ir nužingsniavo prie durų į lauką. Ji prisimenė vaikystę , kai su tėvais bėgiodavo lietuje....
Ir kojos tarsi pačios nunešė Lėją prie durų, rankos tarsi pačios surado rankeną ir tarsi pačios pravėrė duris.
Tą akimirką Lėjai neegzistavo niekas - tik ji ir lietus
Mergaitė žengė ir ant galvos jai pasipylė gaivus lietus . Pylė kaip iš kibiro , bet mergaitei tai patiko . Nejučia jos kovos pradėjo suktis .
Mergaitė linksmai , beijuokdama ir beišypsodama šoko lietuje. Jai tarsri sugrįžo vaikystė ir visias gražaiusi jos prisiminimai.Mergaitė pradėjo bėgioti po gatvėmis , nejausdama nieko , tik beprotišką džiaugsmą.
Ji nežinojo , kiek jau laiko šoka lietuje , bet jai, tiesą sakant , net nerūpėjo . Tik tada , kada klastūnyno mokinė pagalvojo , kad draugė išeis jos ieškoti ir sušlaps . Tik tada mergaitė nuėjo prie durų į kavinę.
Vos įžengusi į pastatą mergaitė kerais save išdžiovino . Ir nužingsniavo prie jos naujosios draugės staliuko , kur jos jau laukė pilnas stalas valgių.
- Niam ! -sušuko išbadėjusi klastūnyno mokinė. Šokiai lietuje iš jos atėmė visas jėgas . Mergaitė paėmė peilį , šakutę ir pradėjo valgyti jautieną . Ji buvo skani.
''bet mano mamos vis vien skanesnė '' - nusprendė Lėja.
Pavalgiusi ji išėjo iš kavinės.
-
Mergaitė slampinėjo po miestelį. Žvarbus vėjas, nemaloniai glamonėjo klastuolės veidą. Bekrintančios snaigės nesuteikė jokio gracingo subtilumo. Mat, smigo tiesiai į skaisčiai mėlynas Anos akis.
Šaltis skverbėsi, net po stora žiemine mantija ir antrakursei teliko pasislėpti nuo jo ledinių apkabinimų.
Apsidairiusi, Betė pastebėjo nedidelį pastatėlį.
Greitomis priartėjusi prie jo, klastuolė atidžiai apžvelgė nediduką namą.
Senos medinės langinės, buvo išmargintos ryškiais, dailiais raštais. Tvirtos ir tamsios medinės sienos.
Rusvų čerpių stogas, puikiai derėjo prie galingų, tačiau rausvais raižiniais puoštų durų.
Palenkusi varinę rankeną, ir įžengusi į jaukumo pilną patalpą, Anabetę pasitiko švelnus cinamono kvapas.
Mergaitė apžvelgė kavinukę. Galiausiai suradusi kamputyje nediduką stalelį, rusvaplaukė patraukė jo link ir įsipatogino.
-
Vaikštinėdama apsingtais Godriko daubos takeliais, Lisette leido savo plaukams plėvesuoti kartu su žvarbiu žiemos vėju. Snaigės pamažu leidosi ant mergaitės veido, plaukų, rūbų ir greit pavirsdavo mažyčiais lašeliais, o kuprinė, su vandens buteliuku bei šiek tiek smulkių, ritmingai daužėsi į rausvaplaukės sėdmenis. Antrakursė mielai būtų dar pavaikštinėjusi, tačiau šaltis ir vėjas, rodos, nesigailėjo nieko, o ir visai šalia esantis nedidukas medinis pastatas tikrai pritraukė mergaitės žvilgsnį. Pravėrus rausvais raižiniais puoštas duris, Lisettę iš kart pasitiko jauki šiluma ir malonus cinamono kvapas. Rausvaplaukė akimis aprėpė nedielę kavinukę, tuo pačiu pamatydama, rodos, kiekvieną detalę, ir užuosdama skaniausių desertų kvapus, pasiekiančius mergaitės nosį iš virtuvės. Lis pabandė susirasti vietą, kur galėtų prisėsti, išgerti arbatos... Deja, laisvų vietų jau nebuvo, tad mergaitė jau ruošėsi sugrįžti į šaltį ir pūgą. Laimei, rausvaplaukės žydros akys užkliuvo už pažįstamos mantijos, tad antrakursė gan nedrąsiai nužengė staliuko kampe link.
-Sveika,- šyptelėjo Lis, pamačiusi matytą veidą,- nežinau, ar mane pameni, bet aš Lisette,- ištiesė ranką bendakoledžei,- na, mes kaip ir nebuvome susitikusios akis į akį, bet mudvi abi iš Klastūnyno,- sukrizeno pirštu parodydam į emblemą,- gal galėčiau prisėsti?
-
Ana jau ruošėsi užsisakyti savo mėgstamiausią šokoladinį pieno kokteilį, bei cinamoninį obuolių pyragą, kai prie klastuolės prišoko kita būtybė.
Greitakalbe kažką išbėrusi mergaitiško balso savininkė, savo smaragdinėm akim žvelgė į Aną. Mėlynakė negalėjo atsakyti bendrakoledžei, tuo labiau, ji kalbėjo su tokiu intuiazmu!
-Na, žinoma, prisėsk.- šyptelėjo Betė.
"Galbūt nebus taip liūdna vienai..." Pamintijo, eilinį sykį Liz.
-Koks įdomus žodžių žaismas!,- staiga susivokė Betsė.- Tavo vardas- Lisettė, o mano pavardė Liz.
Antrakursė išsišiepė kuo plačiau, bandydama parodyti, jog yra pastabi ar bent jau užmegzti pokalbio temą.
-Tai kokie vėjai tave atpūtė? Šiauriniai ar Pietiniai?- vis dar šypsodamasi, vėl prakalbo Anabetė. Ir linksmai laukė klastuolės atsakymo.
-
Lisette prisėdo iš kart, kai tik gavo leidimą.
-Mane taip pat vadina Lis,- nusijuokė,- o tu Liz,- šyptelėjo. Klastuolė užsikišo rausvą plaukų sruogą už ausies ir dar kartą mėlynomis akimis apžvelgė kavinukę. Įsivyravo šiokia tokia tyla, kurią greit išsklaidę gan keistas Anabetės klausimas.
-Vakariniai,- kiek sumišusi atsakė, o galiausiai nusijuokė,- lauke labai šalta, tad atėjau susišildyti. Gal užsisakykime arbatos ir dar ko nors prie jos?- šyptelėjo ir pakvietė padavėją, kuri visai netrukus buvo šalia klastūnyno atstovių stalelio.
-Norėčiau puodelio čiobrelių arbatos bei šokoladinio pyrago,- greit išbėrė,- o tu, Anabete?- paklausė atsisukusi į bendrakoledžę.
-
Lorisa ramiausiai ėjo sniegu padengtu takeliu, stebėdama krintančias snaiges savo susižavėjimo pilnomis, smaragdinėmis akimis. Nors ji pirštinių neturėjo ir rankų pirštai šalo, mergaitės širdis šildė ją iš vidaus, prisiminimais apie tėtį. Ji pakišo laisvą ranką -mat kita laikė vadovėlį- po žiemine mantija ir sugniaužusi amuletą, akimis užkliudė priekyje esančią kavinę. Kiek paabejojusi ji patraukė durų link ir įėjo, pajusdama šiltą orą, apgaubiantį jos liesą sušalusį kūną. Akiniai kaip mat aprasojo, tad ši pakėlusi juos peržvelgė kavinukės vidų.
Jauku -silpnai pagalvojo, pažvelgdama į lubas puošiančias vitražais papuoštas lempas.- Bet labiau derėtų gelsva spalva. Ne ruda.
Lorisos mintis pertraukė skambūs klastūnyno koledžo mergaičių balsai, sklindantys iš vietų prie staliuko, patalpos kampe. Peržvelgusi likusias vietas, mergaitė užmatė visai šalia mergaičių beatsilaisvinantį dvivietį staliuką. Nieko nelaukusi ten ir patraukė.
Padėjusi savo vadovėlį ant stalo, nusivyniojo nuo kaklo melsvą šaliką. Mergaitės mintys buvo sutelktos ties tėčiu ir prisiminimais. Net po kelių sekundžių prisistačiusiai padavėjai prireikė ją kelis kartus pakviesti. O tai paliko mergaitę sutrikusią.
-Man... Man arbatos,- ji pasimetusi išbėrė, priversdama padavėją nustebti nuo jos ypač aukšto balso.- Ačiū.
Nuėjus padavėjai, ji atsivertė vadovėlį ir pradėjo ieškoti, ties kuria vieta buvo baigusi. Bet netrukus atkeliavusi arbata buvo pastatyta šalia ir ji atsidususi, paėmė į puodelį į rankas. Gurkštelėjusi užsižiūrėjo į priekį, toliau mąstydama apie viską iš eilės.
-
Hannah įėjo į šiltą patalpą, atsiduodančią alkoholiu. Nusimetusi nuo žvilgių, šlapių plaukų gobtuvą, pritraukė kelių paauglių žvilgsnius į neįprastos spalvos plaukus ir pradėjo artintis prie staliuko, kuris stovėjo vienišas šalia lango. Šlapi batų kulniukai vis užkliūdavo ant atvipusios nuo lietaus medienos ir profesorė susvirduliuodavo. Pasitaisiusi marškinius po apsiaustu, atsisėdo ant žalvos kėdutės ir užsisakė kavos. Lietus nelauktai užklupo ir teko atidėti daugumą reikalų, juk reik sutvarkyti, nes atostogos jau labai greitai. O dar laukia nemaža krūvelė neištaisytų egzaminų, o ant kitų tik driekiasi raudono rašalo išraitytos "T" raidės. Hann nusuko žvilgsnį į langą, kur lietaus lašai tyliai riedėjo stikliniu paviršiumi, o juose atsispindėjo liūdnos ir pavrgusios mokytojos akys. Galbūt jai tetrūko kompanijos, bet pasikviesti nedrįso. Staiga sutilindžiavo kavinukės varpelis ir pro duris įėjo pažįstamas siluetas.
-
Lietingą ir drėgną dieną, Lancer ėjo gatve. Pliaupiant lietui, jis priėjo iškabą, ant kurios buvo parašyta ,,Medinukas''. Šešiolikmetis aiškiai suprato, kad čia yra nedidelė užeiga ar kažkas panašaus. Atvėręs duris, pajuto besiskverbiančią šilumą, pro permirkusį apsiaustą. Apsidairęs pamatė, kad aplink sėdėjo daug žmonių, tačiau prie lango buvo vienišas staliukas, prie kurio buvo pažįstamas žmogus; mokytoja Hanna. Nieko nelaukdamas priėjo mokytojos ir pasakė:
- Oo, kaip malonu Jus čia sutikti. Galiu prisėst? - pasiteiravo. Tuo pačiu metu, atėjus padavėjai, Lancer užsisakė arbatos ir nusiėmęs nuo galvos gobtuvą, ranka persibraukė plaukus ir lengvai klestelėjęs ant žalios kėdės, atsiduso.
-
Hannah stebėjo įėjusį vaikigalį, kuris jai prieš veidą švitravo visus mokslo metus, tik nežinojo kas jis toks. Jis prislinko arčiau jos ir paprašė leidimo sėstis, profesorė tik linktelėjo. Vaikinui nuo galvos nusmukus juodą gobtuvą, pasimatė keistai žvilganti ir pažįstama klastuoliuko šypseną, kuri žaidė veide. Lancer...
-Man irgi labai malonu, ponaiti Hirayn. Ką tokiu metu veikiate čia, Godriko dauboje? Ar neturėtum būti Hogvartse ir laukti atostogų?- murmtelėjo Von Peach ir siurbtelėjo karštai garuojančios kavos. Skystis nudegino gerklę, pasijuto kartumas, ji atsikosėjo,- man viskas gerai,- pridūrė. Tada nusuko akis į Lancer žvilgančius plaukus.
-Kaip praėjo egzaminai?- stengėsi nutildyti tylą, bet neįstengė nutildyti net savo tyliai alsuojančio kūno.
-
Sėdėdamas priešais Hannah, Lancer tarstelėjo:
- Nuo kada profesorius negali būti ne pilyje? - linksmai šyptelėjo vaikinas. Išgirdęs dar vieną kolegės klausimą, profesorius atsakė:
- Puikiai, - pažvelgė pro langą. Padavėjai atnešus arbatos puodelį, vaikinas šyptelėjo:
- Kaip sekasi vesti pamokas, Hannah? - užklausė. Prisiminęs ko seniai norėjo paklausti, vaikinas vėl žiūrėjo į merginą.
- Kitais metais mokytojausi? - susidomėjo. Tada nudelbė žvilgsnį į netoliese sėdinčius žmones. - Aš, jei nieks nepasikeis, tikriausiai kitais metais nebūsiu tarp profesorių. Atrodo, tarsi mokiniams nepatinku, - žemu balsu pasakė Lancer. Netrukus profesorius jau buvo nusiraminęs ir tarsi nieko nebūtų buvę, ramiai gėrė savo arbatą.
-
Noros susižavėjimas Hogvartsu truko tik keletą akimirkų, kol apsiprato. Pamokos, namų darbai ir visa kita jau buvo pradėję pabosti. Pasiilgusi savos muzikos ir nuosavo, tetos dovanoto pianino, mėlynplaukė mergaitė pagriebė sąsiuvinį su pieštuku bei išdundėjo lauk.
Pirmakursė nežinojo beveik nieko daugiau, išskyrus Hogvartsą bei jo apylinkes. Tamsūs, pilki debesys tik kėlė niūrią nuotaiką ir neaiškų nerimą. Vis dėlto, mergaitė, pačiai ne itin žinomais būdais, beniūniuodama naują melodija, pasiekė Godriko dauboje esančią kavinukę. Nedrįso įeiti, tačiau tai privertė plūstelėjęs šaltas rudens vėjas. Kitą sykį pagriebsiu ne tik pieštuką bei šį lapų rinkinį, bet ir kepurę ar net šaliką. Taip ir begalvodama, o gal nardydama tarp minčių, šmurkštelėjo į kavinukę. Viduje pulsavo šiluma, kvapas priminė šviežiai keptų sausainių. Atsisėdusi prieš vieną, iš daugelio laisvų staliukų, pakėlė viršelį. Pirmame puslapyje švietė natos bei keli paskubomis brūkštelti žodeliai. O, teta Herodota, nepatikėtum, kad esu klastūnyne! Pervertusi visus lapus, atsivertė tą, kuriame vyravo tuštuma. Ir atsiribojusi nuo aplinkos ėmė pieštuku dėlioti natas. Nesvarbu, kad kai kurios negali būti viena po kitos. Jai to norėjosi.
-
Evia iš kitų besimokančių burtininkų tebuvo girdėjusi apie šią kavinukę. Rankoje baltų popieriaus lapų ryšuliukas, apdengtas kažkokiu, neišvaizdžiu medžiagos gabalu. Šviesūs plaukai krito žemyn, specialiai nesurišti. "Medinuko" durys pasirodė kiek sunkios, vos atidaromos. Nesupratusi kodėl taip yra, klastuolė įvirto į kavinę beveik nugriūdama ir susiraukusi. Tačiau vos tik įėjus, aplinka ėmė kelti žavesį. Pagaliau radau vietelę, kurioje galėsiu ramiai piešti. Merlino barzda, trintuką pamiršau!
Prilietusi vieną iš daugelio neišsiskiriančių kėdžių, Evia sustabdė žvilgsnį ties mergaitės figūra, esančia priešais. Kokia bukaprotė būtų mėlynais plaukais?! Stengėsi nesišlykštėti sėsdamasi. Prisitraukė arčiau stalo, atvertė baltuojančius popieriaus lapus. Visada netinkamu metu į galvą ateidavo ką piešti, o dabar minčių kaip nėra, taip nėra. Iš galvos niekaip negalėjo išmesti priešais sėdinčios mergaitės, kuri lyg ir pati kažką piešė ar rašė lapuose. Ji klastuolė? Dar sykį mažoji Evia suraukė antakius.
-
Nora jau buvo pratusi atsiriboti ir nekreipti dėmesio į nieką, kai rašo natas ar savaip "medituoja". Neišimtis ir šis kartas. Šiek tiek pasilenkė į priekį, kad geriau matytų chaotiškai sudėtas natas. Sruoga paleistų mėlynų plaukų ėmė badyti akis, tad ją mergaičiukė užkišo už ausies. Nora nebuvo iš tų, kurie bijotų vienatvės. Ji tuo mėgavosi ir visuomet džiaugėsi atradusi laisvą minutę atsiriboti nuo visko. Kas gi galėjo įeiti su tokiu skambiu garsu į šią tyla dvelkiančią, sausainiais atsiduodančią kavinukę? Klausimas galvoje atsirado visai atsitiktinai. Išties, Nora nematė savęs tarp žaliųjų gyvačių. Jai reikėjo laiko apsiprasti. Kodėl tokia rami, nedrąsi, kukli ir jautri mėlynplaukė atsidūrė klastūnyne? Atsisuk. Nagi. Niekas dėl to dar neraudo iš gėdos (galbūt), be to kodėl nesurizikavus? Žodelis galbūt ją persekiojo daugelyje apmąstymų. Atsidususi ir neturėdama ko prarasti, nebent pieštuką su trintuku bei lapų rinkinį su keliais žodeliais bei natomis, pasuka galvą atgal. Akys sustoja ties šviesiaplauke mergaite. Priešais ją - popieriaus lapai, o vienoje rankoje pieštukas. Ši atrodė susimąsčiusi. Kol jos nepamatė dirsčiojant, kuo greičiau atsisuko atgal. Užkalbinti ar neužkalbinti? Šviesiaplaukė mergaitė neatrodė pikta, o tuo labiau neatrodė, kad reiktų jos vengti.
-
Pagalvojusi ir atleidusi antakius, Evia pieštuku lengvai braukė per lapą, atiduodama visų ornamentų kurie atsidurs ant lapo, fantaziją smegenims. Nejučia pakėlusi akis mergaitė pastebėjo greitai užsisukančią mėlynplaukę. Gal vertėtų susipažinti? Juk draugai niekam nepakenkė. Nuo savos minties net nukrėtė šiurpas. Pataisiusi širdelės formos sidabrinį pakabutį ant kaklo, kurio nesimatė per klastūnyno spalvomis išmargintą šaliką, Evia užsimerkė. Tik sekundei, nė daugiau. Giliai iškvėpusi sausainiais dvelkiantį kavinukės orą, užvertė lapus ir priešais matė tą pačią, pilką ir niūrią drobę, kurios keliose vietose nežymiai matėsi dėmės, o jų atsiradimo istorijų ji neprisiminė. Kojomis pasistūmėjo su medine, gyvenimo mačiusia kėde, prieš atsistodama, Evia krūptelėjo ir vylėsi, kad senos kėdės išleisto erzinančio garso nieks negirdėjo. Išties... Tie tamsaus mėlynumo plaukai prie jos dera. Pasiryžusi šviesiaplaukė mergaitė atsistojo. Nusprendė kėdės prie stalo nepritraukti, kad dar sykį nesujauktų jaukios tylos kavinukėje. Pakėlusi nuo stalo lapų ryšulį bei vienoje rankoje maigydama pieštuką, žengė keletą užtikrintų žingsnių link mergaitės. Kad neatrodytų išpuikusi, veide nutaisė malonią miną. Kažin, ar ji turi trintuką?
-
Sausainių kvapas, kėdės cypimas - privertė Norą susierzinti, tačiau mergaičiukė to neparodė. Išgirdusi artėjant žingsnius (o gal tai tik galvoje, minčių upės kuriamas garsas?), toliau ranka nukreivodama į šoną, lape ėmė pratęsti penklinę. Argi ta šviesiaplaukė mergaitė galėtų prieiti? Kur tau! O, Herodota, kaip man liūdna vienai... Be tavo kačių Rouzės ir Liuciferio, vienintelis dalykas, kuriuo galiu užsiimti laisvalaikiu yra muzikos kūrimas. Mėlynplaukė klastūnyno pirmakursė sunkiai atsiduso. Net nesuvokė kaip užsižiūri į šalia esantį trintuką ir beveik per aplaidumą vos nepaleidžia iš rankos pieštuko. Neturiu omenyje, kad tai blogai. Bet visgi. Kartais dalykai tapę rutina ima nusibosti. Staiga sušvito skaisčiai žalios mergaitės akys. Aš galiu Herodotai parašyti laišką! Tai tebuvo vienas lašas iš visos minčių upės Noros galvoje. Palikusi kreivoką penklinę ir pusiau baigtas, beveik kartu neskambančias bei nederančias natas, atvertė kitą puslapį. Ranka stipriau suspaudė pieštuką, o galvoje minčių upė ėmė vis labiau ir labiau didėti.
-
- Atsiprašau? - kostelėjo kelis sykius, nes gerklė pasirodė sausa. - Gal galiu prisėsti?
Evia suvokė, kad jos balsas skamba lyg perdžiūvęs moliūgas. Žinoma, laisvų staliukų pilna, tačiau man reikia prisėsti čia. Užsikišk, užsikišk! Nesulaukusi atsakymo šviesiaplaukė atsisėdo priešais tamsius, mėlynus plaukus turinčią mergaitę. Iš nugaros jaunajai klastuolei atrodė, kad ši mergaitė bus bent dvejais metais vyresnė. Tačiau sėdėdama šalia, Evia suvokė, kad ji daugiausiai pirmakursė.
- Atleisk, - prisiminė ant staliuko padėjusi lapus ir pieštuką, kuris sugalvojo nuriedėti nuo purvinos medžiagos, - aš Evia. Galbūt turi trintuką? Atėjau papiešti, bet... Tik atsisėdusi supratau, kad be trintuko nieko nepadarysiu.
Šviesiaplaukė Evia laukdama prabylant paslaptingai mėlynplaukei švelniai šyptelėjo.
-
Nora nebuvo iš mėgstančiųjų kalbėti ar dalintis daiktais. Ji buvo prie jų prisirišusi.
- Aš Nora, - išsitiesia, nes pajautė kaip ima kūprintis.
Tamsiaplaukė nežinodama ar Evia'i (tikisi, kad teisingai išgirdo vardą) dabar reikia trintuko, tačiau lyg mechaniškas robotas ištiesia nedidelį baltą gabaliuką mergaitės link.
- Atleisk, nesu pratusi bendrauti, - nusišypsojo pirmą kartą šiandien. - Mėgsti piešti?
Nora šalia padėjo pieštuką.
- Gal turėtum minčių, ką parašyti tetai? - nežinia kodėl paklausė.
Neturėdama ką ištarti ir galvodama ką galėtų parašyti (dar stengdamasi nenutolti nuo realybės) pataiso plaukus.
- Evia, tavo labai gražūs plaukai, - pagyrė priešais sėdinčiosios ilgus, puikiai prižiūrėtus plaukus.
O aš kaip varnų lizdas. Tik kol kas be varnų...
-
*bumpt* dusliai dunkstelėjo ant žemės Taylor. Praėjo kiek laiko, kol atsitokėjo. Mergaitė atsisėdo, papurtė galvą ir apsižvalgė. Ji buvo kažkokiame gan sename pastate medinėmis sienomis. Užuodusi maisto kvapą, suvokė, jog yra kavinėje. Kavinėje buvo tylu. Matyt ne darbo valandos. Aišku, kad ne darbo valandos, kvailele, pagalvojo Taylor, pažvelgusi į laikrodį ant sienos ir supratusi, kad yra penkta ryto. Hmmm...matyt nusikėlė ne tik į kitą vietą, bet ir laiku.
Staiga kampe kažkas sušnarėjo. Taylor apsidairė ir greitai atsistojo. Kairiojoje pastato pakampėje, už šluotos tupėjo mažas pūkuotas padarėlis. Mergaitė suvokė, jog tai serafinas. Ji išsitraukė lazdelę.
-Stupify!- riktelėjo. Serafinas sustingo ir Taylor galėjo geriau jį apžiūrėti.
-
Žemė buvo kiek pažliugusi nuo dažno lietaus, žolė džiuvo. Dangus - cemento spalvos, rytų pusėje tamsėlesnis. Ir niūrus, šaltas vėjas iš ten pat. Nešė debesis, nešė audrą, galbūt. Kažin, lietaus, ar sniego?
Kažkas, užsidengęs juodo apsiausto gobtuvu galvą, greitu žingsniu išėjo iš kapinių, tuomet užvertė galvą aukštyn, nusikeikė ir pasuko į kitą pusę. Beskubant gobtuvas nusmuko ir atidengė galvą - juodais, garbanotais iki pečių plaukais ir tokia pačia juoda barzda. Atverdamas duris vyras kilstelėjo galvą aukštyn - perskaitė kavinės iškabą.
Įžengęs į kavinę, Sorenas von Sjuardas apsižvalgė ir atsiduso. Žmonių tokią dieną čia nebuvo daug ir eliksyrininkas svarstė, ar tai gerai, ar blogai. Nusprendė, kad tai turbūt net neturėtų jo jaudinti, bet išsirinko stalelį prie lango, toliau nuo virtuvės ir salės vidurio. Sulaukęs padavėjo buvęs Hogvartso profesorius paprašė atnešti arbatos, bet paskui persigalvojo ir užsisakė šio to stipresnio iš ten, į kur jis dabar planavo vykti.
,,O kartais po vizito pas Godunovą tu nepasižadėjai niekad nebemaukti?" - išgirdo barzdočius ,,sąžinės" balsą.
,,Ir tu dar skundiesi bloga atmintimi. Aš daug ką pasižadėjau, " - Sorenas mintyse niauriai šyptelėjo.
,,Kaip ir paaiškinti man, ką mes čia veikiame," - jeigu būtų stovėjęs ant stalo, Spaikas būtų skėstelėjęs kojelėmis į šonus.
,,Kadgi jau ir paaiškinau," - Sorenas atsiduso. Nežinojo, kiek laiko užtruks svetur. Kalbant atvirai, net nežinojo, ar apskritai grįš. Tiek dėl savo paties apsisprendimo, tiek dėl kitų negalimų numatyti priežasčių. Kokio bieso išvis ten trenkėsi? Tarsi pusiau giminės norėtų jį matyti. Kas ten norės? Mama greičiausiai buvo paskutinė grandis tarp jo ir giminų, cha, iki tol, kol trolis ištėškė į sieną ir sutraiškė kaip kokį tarakoną ar kolorado vabalą. Kažin, ar Igoris dar gyvas. Kažin, ar tasai jo kaleimšikas tėvas dar gyvas. Nespinduliavo draugiškumu netgi visai be akcento kalbančiam užsieniečiui ir puikiai išmanė lagerių ir kalėjimų žodyną. Nors, po teisybe, nedažnai tas žinias demonstravo. Ko gero, ir Igoris bus toks. Ar jau yra. Sorenas tyliai paskaičiavo, kiek metų galėtų būti tam vaikiui... Atrodo, kai von Sjuardas atėjo profesoriauti į Hogvartsą, Igoriui buvo 13. Kie metų praėjo? 10? 11? Įbrolis turėtų būti jau tvirtas jaunuolis. Šiek tiek vyresnis už patį Soreno sūnų.
Padavėjas atnešė stiklinę peršviečiamo skysčio. Stiklinę. Tiesiog. Sorenas sutrikęs pažvelgė į nueinantį padavėją, kurį laiką pavėpsojo. Ar reikėtų paprašyti neperšviečiamo puodelio? O gal niekas net neatkreips dėmesio? Et, kam čia rūpi. Vyras išsitraukė iš kišenės gertuvę ir įsipylė į puodelį kažko raudono. Skysčiai veikiai susimaišė, Sorenas kurį laiką stebėjo, kaip vienas tirpdo kitą, o tada žvilgsnis apsiblausė ir mintys vėl nukrypo kažkur tolyn.
-
Nepaisant apniukusio dangaus, Edgar'as slampinėjo Godriko Daubos gatvėmis, nesibaimindamas, kad netikėtai gali būti sulytas. Nebuvo apsirengęs kažkokios tai striukės ar lietpalčio, kas galėtų apsaugoti nuo sušlapimo. Nė skėčio nebuvo pasiėmęs, o tiksliau tokio nė neturėjo. Tokį nelabai patrauklų vakarą, žvelgiant iš oro pusės, jaunas magas nusprendė išeiti prasiblaškyti. Be namų kiemo ir tos atkarpos nuo namų iki parduotuvės, jau seniai buvo iškišęs nosį, kad ir dėl paprasčiausio pasivaikščiojimo. Pagrinde leisdavo dienas savo treniruočių kambaryje, tobulindamas savo įgūdžius. Vis gi šią dieną ištrūkti iš namų buvęs grifas pasirinko ne šiaip sau. Tai buvo jo gimtadienis. Todėl nusprendė ją bent truputėlį padaryti neįprastą. Ne, jokių įmantrybių jis neprisigalvojo. Jis tiesiog norėjo, kad ji nebūtų lygiai tokia pat, kaip ir daugelis šių metų dienų. Pati gimtadienio diena irgi nebuvo, kaip ir daugelis turėtų, kai ją minėdavo besimokydamas Hogvartse su savo draugais ar dar prieš pradėdamas magiškus mokslus su savo tėvais. Šį sykį buvo vienas. Na, bet tai nenuostabu. Juk po Hogvartso jis beveik nebuvo nieko susitikęs iš savo bendraklasių ar kitų mokyklos moksleivių.
Medinukas, tokią iškabą prieš akis išvydo Jeffter'is. Aišku, ne pirmą kart jis ją čia regi. Visgi ne pirma diena, kai gyvena Godriko Dauboje. Nors iškaba, skelbianti kavinės pavadinimą, juodaplaukiui buvo matoma ne pirmą kart, jis joje nebuvo apsilankęs nė karto. Bet šiandien ją išvydęs nusprendė užsukti. Įėjęs į kavinukės vidų nužvelgė ganėtinai jaukų interjerą ir patraukė tiesiai prie baro prie, kurio ir atsisėdo.
- Man vieną..,- stabtelėjo ir dar pagalvojo ko iš tiesų norėtų, - Moliūgų sulčių,- nusprendė, kad būtų neprošal prisiminti tą skonį, kurio itin dažnai mėgaujasi ne vienas burtininkų pasaulio atstovas. Gavęs savo butelaitį, vaikinas užsivertė jį ir truktelėjo porą gurkšnių ir nepraleido progos barmeno patikinti, kad tai tikrai neblogas gėrimas. Tuomet Edgar'as pasukęs galvą nužvelgė dar sykį kavinukę. Jau buvo beveik beatsukantis galvą atgal, prieš barą, bet staiga stabtelėjo ir sukoncentravo žvilgsnį į kiek tolėliau prie lango sėdintį vyrą. Sorenas? kiek nustebo. Negali būti vis gi galvojo, kad apsigauna pats save, todėl pasitrynė pirštinuotos rankos pirštais akis ir jas primerkė, kad galėtų įsitikinti ar neklysta.
-
Durys Sorenui kažkur už nugaros tyliai sugirgždėjo - panašu, kad lietus į kavinukę atpūtė - na, tiksliau, atplukdė, jeigu jau taip reikėtų išsireikšti - dar vieną lankytoją. Bet į jį von Sjuardas neatkreipė dėmesio. Nors iš žingsnių ir kvapo net nemąstydamas nustatė, kad prie durų būta žmogaus, ne senio ir vyro. Galbūt panašiai kvepėtų ir Fasiras, jeigu kraujyje neturėtų tos tamsios, gana bjaurios priemaišos, gautos iš tėvuko. Kažin, ar įmanoma iš tokio mišrūno - pusiau vampyro, pusiau velos ar pusiau trolio - išvaryti kurią nors pusę ir išgryninti? Be abejo, būtų tokių, kurie tuo pasinaudotų. Bet ne, ko gero, neįmanoma... Juk visgi mišrūniškumas pasireiškia ir anatominiais dalykais ir magija, o ne vien kitokiu krauju. Ech, didelis čia skirtumas.
,,Kapines aplankiau, į bažnyčią užėjau..." - tyliai mintijo eliksyrininkas. ,,Gal dar reiktų praeiti pro senuosius namus? Kaip manai?"
,,Ko tu ten nematęs?" - pasišiaušė voras. ,,Prieš išvykdamas nori apžiūrėti kiekvieną praeities antkapį? Ko jau ten tikies, mirties?"
,,Ne..." - numykė von Sjuardas, bet plačiau ir nebeatsakė. Purviname lango stikle išvydo blankų savo paties atvaizdą - ką gi, reikėjo pripažinti, kad dabar kirpėjo paslaugos nebūtų pamaišiusios. Galbūt prieš susirandant gimines derėtų susitvarkyti išvaizdą? Nors iš tiesų, vampyras nė pats neišmanė, ko į ten beldžiasi. Traukė tolyn nuo Anglijos, galbūt reikėjo pailsėti nuo įtampos ir darbo. Velniai čia žino...
Buvęs profesorius gurkštelėjo kartoko paties ką tik pasidaryto gėrimo. Kažko susiraukė - nežinia, ar kažką prisiminęs, ar nuo nelabai kokio gėrimo skonio, atsiduso.
,,Skelk ką sarkastiško, seniai besišaipei iš manęs," - Sorenas nutilo, išgirdęs tylią muziką. Per ją prasiskverbė tylus garsas - barmenas kažką pylė kažkam į stiklinę ar taurę. Ar bokalą. Bala čia nematė. Juodaapsiaustis nejučiomis kyštelėjo ranką į eliksyrininko krepšį, patikrino, ar ten tebėra pinigai ir peilis. ,,Kažin, ar Rusijoje išeina atsiskaityti galeonais, ar tik rubliais..." - pamintijo jis. Pagal planą barzdočius turėjo kur nors Godriko Dauboje dabar susirasti židinį ir iš jo nukeliauti į kurį nors uostą, iš kurio patektų į žemyninę Europos dalį. Bet čia vėl iškilo dilema - ar visgi nereikėtų susiveikti žiobariškos valiutos? Galbūt reikėtų paklausti padavėjo, ar dar kažko? Sorenas vėlgi instinktyviai apsidairė, žvilgsniu ieškodamas padavėjo. Auksinės akys trumpam išsiplėtė, pastebėjus, kad kažkas žiūri į jį. Kažkoks jaunuolis, kurio veido bruožai von Sjuardui atrodė kažkur matyti. Eliksyrininkas dar kurį laiką pavėpsojo stebėtojui į akis, o tada nusuko žvilgsnį ir darsyk gurkštelėjo iš stiklinės. Galbūt pats laikas išeiti, kol kas nors neužkalbino?
,,Laikas..." - pamintijo von Sjuardas, užsivertė visą stiklinę ir palikęs užmokestį su arbatpinigiais išdūlino laukan. Neatsigręždamas.
-
Savo žalių akių Jeffter'is nenuleido net ir tada, kai jam žvilgsniu atsakė ir žmogus, kuris atrodė panašus jaunuoliui į jo buvusį nuodų ir vaistų profesorių. Eiti ar neiti? ėmė juodaplaukis svarstyti, ką gi jam daryti, kai galiausiai nuo jo savo akis nusuko juodaplaukio dėmesį patraukęs kavinės lankytojas. Nenorėjo apsikvailinti prieidamas be reikalo, kaip koks nesusipratėlis. Kita vertus, nepriėjimas irgi ramybės neatneštų, juolab, jog gal gi buvusį vadovą atitraukė reikalai dėl sūnaus, kuriam gal kažkas nutiko. O tokia galimybė egzistavo, nes jokios žinios apie savo bylą iš savo krikštasūnio jaunasis magas nesulaukia jau daugiau, kaip kelis mėnesius. Bet šitą mintį norėjo atmesti kuo greičiau ir vylėsi, kad buvusiam bendrakoledžiui viskas gerai.
Kol animagas buvo apimtas dvejonių ar kilti iš vietos ar ne išgirdo tik kavinukės durų trinktelėjimą. Pakėlęs galvą nebematė vyriškio sėdėjusio tolėliau. Iškart susikrimto, kad nekilo anksčiau iš savo vietos. Dabar jau ilgai nebesvarstė. Staigiai užsivertė stiklinį buteliuką moliūgų sulčių ir vienu sykių jį visą ištuštino. Tuomet padėjo keletą galeonų už gėrimą ir pakilęs išskubėjo iš kavinukės. Lauke buvo jau tamsu. Dar ir lietus buvo pradėjęs lyti, o tai jau nebuvo į naudą jaunuoliui šiandien švenčiančiam gimtadienį. Be jokios abejonės, jis galėjo pasinaudoti nesušlampamumo kerais. Bet nelabai norėjo naudotis tuo kažkodėl. Na, lauke ir nepylė, kaip iš kibiro, bet ir ne dulksna buvo. Apsižvalgius į šonus, trumpaplaukis pamatė tolumoje žygiuojantį siluetą, kurio link ir pats sparčiu žingsniu, nuskubėjo.
-
Šaltą, tačiau itin, kad ir kaip bebūtų keista, gražią žiemos dieną Lisetė surūgusi žingsniavo link „Medinuko“ kartu su savimi vesdamasi seserį bei antrakursę klastuolę, vieną iš septintakursės bandymų triušiukų, kuriai verčiau reikėjo gimti metais vėliau arba anksčiau - tik taip būtų išvengusi krikštynų. Visą kelią septyniolikmetė mintyse, o kartais ir garsiai, reiškė nepasitenkinimą. Prakeikė save ne tik už tai, jog apskritai lažinosi, bet dar ir už tai, kad dėl pralaimėtų lažybų mergina turėjo vestis porelę ledų. Kas galėjo žinoti, kad į tuos mažus skrandukus tilps toks milžiniškas obuolių pyragas? Geriau jau būtų pasilikusi nors gabalėlį jo sau...
Priėjus Godriko daubos pakraštį, rausvaplaukė priėjo prie nedidukės kavinukės su iškaba „Medinukas“. Senos medinės langinės buvo išmargintos įvairiais raštais. Rusvų čerpių stogas puikiai derėjo prie rausvais raižiniais puoštų durų, pro kurias, žinoma, klastuolės ir įėjo į vidų. Atidžiau apsidairiusi, Lisetė surado laisvą stalelį (viduje buvo itin daug žmonių, tačiau visai nenuostabu, juk šeštadienis) ir prie jo nusivedė tas dvi nenaudėles.
-Prakeikiu jus abi,- apsimestinai piktai dėbtelėjo į jaunesnėles,- rinkitės ledus.
-
- O mes tau dėkingos!- atsakė laimingai pirmakursė, nors vis dar jautėsi šiek tiek nemaloniai, juk tiek obuolių pyrago telpa tik per prievartą.
Einant link kavinės, Samantha pajautė, jog pamiršo savo žalias pirštines. Velnias. Pagalvojo mergaitė, ir susidėjusi rankas į šilto palto kišenes, stengėsi kuo greičiau ten atsidurti. Nors Samantha ledų ne taip ir norėjo, vis dėl to užsisakyti turėjo :
- Man paprastų šokoladinių, aplietų baltu šokoladu.
Sesė atrodė, kad tuoj vien žvilgsniu nužudys. Todėl mergaitė ne taip jau ir ramiai atsisėdo ant tamsios, girgždančios medinės kėdės, kuri atrodė, kad tuoj sulūš. Visa tai, jai priminė namus. O tada ji pagalvojo, juk tiek nedaug teliko iki egzaminų, ir iki grįžimo namo... Garsas, kaip lėkštė buvo beveik numetama ant medinio stalo, labai išgąsdino Samanthą.
-
Katrilė, visiškai atsipalaidavusi ir patenkinta savimi, žingsniavo paskui rausvaplaukę, su kuria teko dirbti vienos pamokos metu (tiksliau, beveik padaryti visą darbą) ir jos seserimi. Išties, mergaitė Lisetės sesers nepažinojo, o pati rožinių plaukų savininkė atrodė itin draugiška ir maloni. Žinoma, jeigu praleisime tą krikštynų eksperimentą, kurio dėka raudonplaukė turėjo niekur nedingusį randą.
Tos lažybos tebuvo vieni niekai - net būdama liesutė, porcelianinio atspalvio odos it visąlaik sirgusi peršalimu, gebėjo laisvai suvalgyti visą šeimyninę picą, o ką jau kalbėti apie visą pyragą. Tiesa, šį skanumyną teko beveik prievarta pabaigti, tačiau lažybos buvo lažybos, be to, noras laimėti darė savo.
Atsisėdusi prie staliuko, Devina tik nusišypsojo Lisetei, mat širdyje tikrai žinojo, jog ši mergina ant jų nepyko. Nors ir žiema, ledų baisiai norėjosi.
- Man vanilinių su klevų sirupu ir karamelizuotais graikiniais riešutais, - išrėžė mėgstamiausių, tuo metu, ledų skonį.
-
-Ha, dėkingos,- pašaipiai pakartojo seserį ir įsidėmėjo abiejų mergaičiukių užsakymus. Aišku, pati Lisetė tokiu atveju būtų užsisakiusi pačių prabangiausių ledų, kokių kavinukė tik galėjo turėti - juk užmokėti turėjo kitas. Žinoma, tokių pasiūlymų jaunėlėms nedavė, po to piniginėje skraidytų vėjai...
-Tuoj grįšiu,- žvilgtelėjo į klastuoles ir nužingsniavo iki baro. Rausvaplaukė vis dar keikė save už tokias kvailas lažybas, geriau jau būtų pasilikusi pyragą sau...
-Porciją šokoladinių ledų, aplietų baltu šokoladu, porciją vanilinių ledų su klevų sirupu ir karamelizuotais graikiniais riešutais,- septyniolikmetė žvilgtelėjo į prie staliuko sėdinčią seserį bei Katrilę ir vėl atsisuko į už baro stovinčią moteriškę,- ir karšto vyno,- tyliau pridūrė, kad tik Samantha neišgirstų. Paskui prasidės laiškai iš namų už tai, kad sunkiai uždirbtus tėvų pinigus klastuolė leido ant vyno...
-Judvi dar atsiimsit!- sukikeno Lisetė, grįžusi prie staliuko.
-
Samantha apžiūrinėjo šią seną, tačiau gražaus interjero kavinukę, stebėjo įeinančius ir išeinančius žmones, dėl nemalonios tylos ir blogo jausmo, pati norėjo būti viena iš tų išeinančių. Žvelgdama pro langą matė laimingus žmones, kurie kažkodėl džiaugėsi šiuo tikrai prastu oru, kuris atrodė, kad norėjo, jog Samantha jaustųsi prastai ir jai nesisektų visa ši diena. Ji jau nekreipė dėmesio į vis dar savo nepasitenkinimą rodančią sesę, kuri taip elgėsi, jog sugadintų dieną man, ir vienai antrakursei, kurios mergaitė deja, dar nepažinojo. Tačiau Lisetei atrodo, pavyko. Samantha žiūrėdama, kaip sesuo užsakinėja ledus ir tikriausiai dar kažką sau, uždavė šalia sėdinčiai, kol kas dar nepažįstamai antrakursei turbūt kiek kvailoką klausimą :
- Ar ir tau atrodo, jog ši diena kažkodėl bus labai prasta?
-
Katrilė tik plačiai išsišiepė. Žinoma, jeigu būtų tos nelaimingosios, tiksliau lažybas pralaimėjusios septyniolikmetės vietoje, tikrai nesijaustų patenkinta savimi. Tačiau mergaitė buvo laimėjusiųjų pusėje, tad dėl tokių niekų visiškai nesuko galvos, laukė ledų.
Padėjusi rankas iki alkūnių ant stalelio, Devina akimis klaidžiojo visur, kur tik galėjo. Nejauki tyla šalia rožinplaukės sesers tvyrojo nuolat, bet ugniaplaukė kažkokiais būdais to nepastebėjo. Iki tol, kol nepradėjo megztis pokalbis. Galbūt pokalbis.
- Turbūt, - garsiai iškvėpė anglies dvideginį, - neypatinga, keista ir prasta.
Būtent taip de Liuka galėjo apibūdinti savo dieneles jau keletą savaičių, bet niekas to nežinojo - apie tai niekam nepasakojo ir nekalbėjo. O ir nereikėjo patikėti savų minčių ir išgyvenimų kažkam kitam.
-
Lisetei buvo kiek keista, jog panašaus amžiaus mergužėlės neitin bendravo tarpusavyje. Nors nei rausvaplaukės sesuo nebuvo kažkokia tauškalė (žinoma, juk šios savybės tėvai gerokai nepagailėjo vyresniajai seserei, tad, ko gero, mažajai ne kas ir liko), nei Katrilė, bent jau šalia prancūzaitės, niekada nebuvo išsišokėlė. Laimei, Klastūnyno prefektė buvo šalia:
-Tokie rūškani veidai,- žvilgtelėjo į mergaičiukes, ypač Samantą,- suvalgėte visą obuolių pyragą ir už tainemokamai gavote ledų porciją. Dievaži, kas gali būti geriau? Tučtuojau nusišypsokit!- sukikeno Lisetė.
Vos po keletos akimirkų padavėja jau stovėjo šalia klastuolių stalelio su užsakymu:
-Vaniliniai ledai?- paklausė, o septintakursė pirštu parodė į Catrille,- šokoladiniai?- šįkart pirštu mostelėjo į seserį,- o jums karštas vynas,- nusišypsojo ir padėjo taurelę šalia prancūzaitės,- skanaus.
-Merde,- tyliai nusikeikė prancūziškai, vildamasi, kad antrakursė nemokėjo, o pirmakursė sesuo spėjo pamiršti gimtąją kalbą, kuria la Claire šeima, išsikraustę į Angliją, kalbėjo tik ypatingomis progomis,- čia taip vadinamos virintos vynuogių sultys,- šyptelėjo ir atsigėrė karšto vyno.-Tai...Kaip jums sekasi, papasakokite,- bandydama nusukti pokalbio temą, paklausė Lisetė,- tiesa, ar skanūs ledai?
-
Maža jauki kavinukė, kurioje pastatyti vos keli staliukai. Ant kiekvieno jų vaza su pamerktomis švelniai kvepiančiomis ramunėlėmis. Saulė jau ėmė leistis. Burtininkai po darbo sugužėjo pasimėgauti aitrių arbatų kvapu. Tačiau nors nebuvo nė vieno laisvo stalelio likę, padarų šnekesiai nesugebėjo užgožti kanklių skambintojo iš užjūrio.
Prie vieno iš stalelių, kuris išties buvo dviem, sėdėjo tamsiaplaukis vaikinas. Delne padėjęs smakrą, o dešinėje rankoje skrebeno plunksna pergamentą. Praeivis pamanytų, kad šis pasikvietė į pasimatymą knygų kalną ir dar penketą neperskaitytų laiškų. Ant stalelio kampo nerūpestingai stūksojo karšto šokolado puodelis.
Daili rašysena, įmantri, su uodegomis ir pasvirusi vos vos į dešinę it banga kuri trokšta pasi glemžti niekuo neįtariančius sausus batus. Jeigu pasilenktumei, norėdamas perskaityti kas parašyta, nustebtum – Šventas, katalikų pakraipų, žodis. Senasis testamentas, Exodus.
-
Jam daug labiau patiko parkai. Juose buvo daugiau erdvės, mažiau žmonių, mažiau grūsties ir triukšmo. Jam labiausiai patiko parkai lyjant arba anksti ryte, kai aplink nė gyvos dvasios. Tad ir nebūtų galėjęs pasakyti, kokie vėjai užnešė jo nelaimingą duomenų analitiko sėdimąją į šią burtininkų prikištą kavinukę Godriko Daubos centre. Tegalėjo tai laikyti nelaimingu atsitikimu, didžia neganda, trukdžiu jo kasdieniame gyvenime, dar įstabiau apie save priminusia antipatija bet kokiam kalbančiam asmeniui. Ypač tokiam, kuris kalba visiškai nereikšmingus, Andriaus nuomone, dalykus.
O gal jis tiesiog buvo alkanas pyragėlio su mėlynėm. Jokiu būdu ne su vyšniom, nes šios priminė kraują.
Nematė laisvo staliuko, nei laisvos pakampės, nei taburetės. Valgyti pyragėlį atsitojus buvo nei šis nei tas. Neelegantiška. Intensyviai besižvalgydamas vis dėl to užtiko laisvą kėdę prie stalelio, kurį savo mažute asmenine biblioteka, regis, pavertė kažin koks nematytas jaunuolis. Vildamasis, kad šis nepratars nė žodžio ir niekaip kitaip nepareikš prieštaravimų, Elias be žodžių ir vien piktu žvilgsniu nuliedamas, prasigrūdo pro tankiai sustatytų staliukų mišką ir mažiau elegantiškai, nei jam būtų patikę, klestelėjo ant kėdės. Pro knygų rietuvę mestelėjo žvilgsnį į kažin kaip transiškai parimusį bernelį, atsiduso. Žinoma, galėjo juk tiesiog parsinešti pyragėlį namo, toptelėjo jam. Šiek tiek per vėlai. Pamąstė, kad vis tiek jau atsisėdo, o kad nebūtų tuščias laiko švaistymas, tai ir pasinaudos padėtimi, kurioje atsidūrė. Mėlynių pyragėlis nieko neįtardamas gulėjo ant stalelio paviršiaus, virš jo vos vos linguojant ramunėlėms vazoje.
-
Religija grynakraujų šeimose nebuvo paplitusi, ypač žiobariškoji, kuri garbino žiniuonis ir burtininkus it jie būtų dievai. Tačiau Desrosiers šeimoje įprasta lankytis bažnyčioje, visokiausio plauko, protestantų ir katalikų, ir kalbėti su mirtingaisiais kurie nieko neišmanė apie magiją.
Pažįstamiems grynakraujams šis šeimos hobis nepatiko. Ypač kai ausys suklusdavo ir imdavo klausytis mokymų, aukos manierų ir prasimanymų apie rojų, šventąją dvasią. Galbūt jie tiesiog nesuprato, nes žodžiai nebuvo suprantami? Šyptelėjo puse lūpų.
Taškas. Perrašyti jau parašytus žodžius, pasitelkiant žodynus ir istorinį kontekstą buvo lengviau, negu sugalvoti naujus veikėjus, kurie grynakraujams būtų priimtinesni morališkai.
Atitrauktą kėdė. Kažkas atsisėdo prie stalelio. Kietai suspaudė lūpas, kad rodos jos supanašėjo su plona išrašyta linija. Pirmiausia išvydo pyragėlį, kuris beveik lietė Mozės giminės aprašą. Dėl Dievo meilės! Net nepajuto, kaip žaibiškai lapas atsirado tarp jo pirštų.
- Labas vakaras, su mielu noru padaryčiau jums vietos, - skambėjo mandagiai, tačiau akyse atsispindėjo sumišimas.
Nemėgo būti užkluptas nepasiruošęs, bet ką jau padarysi... Išsitraukė iš po apsiausto lazdelę ir mostelėjo ja.
- Reducio, - purpurinės žiežirbos apsupo knygas ir viena po kitos jos supanašėjo su pyragaičiu savo dydžiu.
Dūžis. Karštas šokolado puodelis buvęs ant kampo... atsitrenkė į grindis.
-
Elias pats nebūtų taip nepaprastai mandagiai ir žaibišku greičiu susipakavęs. Nebūtų susipakavęs ir lėtai bei nemandagiai. Ko gero, paprasčiausiai nekreiptų dėmesio ir paliktų visus savo rakandus, ten kur šie ir gulėjo. Galbūt todėl, kad viską buvo linkęs vertinti iš savo žiūros taško ir retai kada įsijausdavo į kitų asmenų esybes (tai būtų galima paaiškinti visišku empatijos trūkumu. Jos teturėjo lašelį.), tokio bernelio elgesio buvo nustebintas. Tačiau tylėjo ir nieko nesakė, tik akimirkai pagavęs jaunuolio žvilgsnį tarsi dėkodamas nežymiai linktelėjo smakrą. Gana linksmas reginys buvo staiga susitraukiančios knygos. Akimirką pasvarstė, ar jų svoris liko toks pat, koks buvo, ar stebuklingai išgaravo. Mintis į jo abejingą išraišką pritraukė nežymų vyptelėjimą lūpų kampučiu.
Tačiau ilgai šitaip samprotauti neteko. Garsų visumoje vienišas dūžtančio puodelio garsas nepasimetė, kaip tik suskambėjo kaip nederanti nata, negebėjusi harmoningai įsilieti į šito nepakeliamo triukšmo simfoniją. Andriui beveik išsprūdo aiktelėjimas, toks svetimas garsas, pusiaukelėj virtęs tiesiog atodūsiu. Žaibiškai švarko vidinėj kišenėj sužvejojęs lazdelę, mandrai, atrodytų, nerūpestingai pamosavo ir puodelio šukės susiklijavo į savo prieš tai buvusią esatį, o karštas (nors turbūt jau atvėsęs) gėrimas susipylė atgal į indą. Puodelis vėl atsidūrė ant stalo, tiesiai priešais bernelio nosį. Elias šykščiai šyptelėjo.
- Nerekomenduoju šito gerti.
Dalykiškai supakavo lazdelę atgal į švarko vidumą prie šonkaulių ir paslinko savąjį pyragėlį arčiau savęs. Nusivylęs suprato, kad kažkur dingo visas jo apetitas.
-
Sudužęs puodelis, netrukus vėl susilipdė. Šaltas šokoladas jame ir vėl trynėsi į keramikines sieneles. Visi mikrobai kurie buvo ant grindų, taip pat apsigyveno skystyje.
O juk norėjo atsigerti, rudeninio, švelnaus, karšto šokolado, kuris patiekiamas būtent vakarais. Pasijautė it pametęs, tris galeonus. Viso labo menkniekis, tačiau širdį apėmė nemalonus kutulys. Bent jau skystis nesugadino pergamentu, ar neįsigėrė į kitų lankytojų drabužius.
Nedėk puodelių ant kampo... Kiek kartų turiu tai sau kartoti. Kraudamas knygeles į krepšį pagalvojo.
- Ačiū, - atsainiai tarstelėjo, it tai vyriškis būtų numetęs ir sudaužęs puodelį. – Kad jau sėdime drauge, - kai kurie žmonės nenorėtų pradėti pokalbio po šitokio įstabaus pasisveikinimo, tačiau Armandas nebuvo visi. – Norėčiau paklausti, ar kada girdėjote apie Mozę? – taip, nuskambėjo būtent kaip ir norėjo, kaip sektos liudytojas.
Tokie žodžiai, pusei šios kavinukės lankytojų nieko nereiškė, Egipto išvaduotojo vardas, galėtų būti, kad ir nerangaus katino kuris pauodęs katžolės glaustosi prie stalo, vardas.
-
Pyragėlis su mėlynėmis apleistas gulėjo ant stalelio priešais Andrių. Andrius spoksojo į pyragėlį su mėlynėmis, gulintį ant stalo, ir mintyse įkalbinėjo save šio bent atsikąsti. Ką gali žinoti, galbūt paragavus apetitas sugrįš. Ir vis dėl to, nespėjo pyragėlio net paimti į ranką. Jaunuolis, kurio puodelį išgelbėjo ir kurio egzistenciją jau buvo bepamirštąs ir nuskandinąs kavinėje banguojančioje veidų ir balsų jūroje, uždavė jam klausimą.
Ne, nedrįstų sakyti girdėjęs apie jokį Mozę. Pamanė, kad gal tai koks didus burtininkas, pastaruoju metu turintis savo veidą banaliai išdemonstruotą ant pirmojo Magijos Žinių puslapio. Na, o jeigu ne burtininkas, tai koks nors žiobaras, taip garsiai nuskambėjęs, kad pasiekė net magijos pasaulio ausis. Šiaip ar taip, nebuvo jokio skirtumo. Elias vis tiek žinių neskaitė, o svarbiausias naujienas, kad ir nenoromis, sužinodavo iš bendradarbių per kavos pertraukėles. Kadangi su jais nekalbėdavo, turėjo nepaprastą progą klausytis.
- Ne, - paprastai atsakė, neturėdamas noro nei išgirsti daugiau, nei labai gilintis. Tikrai nemanė, kad šis Mozė galėtų turėti bent kokios įtakos jo gyvenimui.
-
Matthew tylėjo. Jautėsi tikrai blogai, tik nenorėjo to pripažinti mergaitei. Nuo susitikimo su Davina ir... juo praėjo jau visa diena, tačiau herbologas niekaip negalėjo atsigauti. Atrodo, puikiai suprato, kad niekada nedarė nieko, kas padėtų laimėti merginą, tačiau pamatyti ją su jaunu vyruku vis tiek nebuvo malonu. Švelniai tariant.
Buvęs profesorius pasikvietė Deoiridh pietų. Labiausiai norėjosi nešdintis iš Godriko Daubos kuo greičiau, tačiau iki atostogų pabaigos buvo likusios dar pora savaičių. Matthew vis dar nežinojo, ar grįš profesoriauti į Hogvartsą, tad negalėjo ramia galva švaistytis galeonais - ir svarais.
Jiedu sėdėjo kavinėje, pavadintoje "Medinukas". Matthew miglotai pagalvojo, kad pavadinimas visai įdomus, tačiau dabar jis rūpėjo mažiausiai. Daug svarbiau buvo bent kiek apgydyti širdies žaizdą. Deja, jis neįsivaizdavo, kaip tą padaryti. Merginą matė tikrai retai. Netgi nebuvo susitikę daug kartų. Vos keletas pokalbių mokykloje, vėliau Madridas... O vis dėlto ji taip įkrito į širdį, kad vyriškis nebegalėjo jos pamiršti. Tad toks dūris, kokį patyrė vakarykščiai, tikrai nebuvo lengvas. O taip norėjosi, kad Deoiridh atostogos būtų smagios ir įsimintinos... Na, įsimintinos gal ir bus, tačiau buvo akivaizdu, kad mergaitei vakarykštis susitikimas irgi nebuvo malonus. Tiesa, dabar juodaplaukis nebūtų pasakęs, kaip ji jaučiasi - atvirumu Deoiridh vis dar nepasižymėjo. Tačiau vakar ji buvo daugiau nei liūdna. Herbologas nebandė įsivaizduoti, ką spėjo nupiešti vaikiška mergaitės vaizduotė, kai ji suprato, ką Matthew jaučia Davinai. O ji tikrai suprato.
Į atneštą meniu Matthew žiūrėjo jo beveik nematydamas. Labai tikėjosi, kad Deoiridh ką nors išsirinks, o jam užteks pasakyti "man to paties." Visai nebuvo nei jėgų, nei noro kažką skaityti, gilintis, rinktis patiekalus... Blogiausia buvo tai, kad herbologui vis tiek norėjosi pasišnekėti apie Daviną. Vakar jie to nedarė - jis buvo per daug sukrėstas, o Deoiridh, matyt, turėjo pakankamai takto.
- Kokia tau pasirodė Davina? - paklausė Matthew taip, tarsi jie su ja išsiskyrę būtų prieš penkiolika minučių. Nesuprato, kodėl užvedė tą pokalbį: bus tik skaudžiau pačiam. Vis dėlto noras apie ją šnekėti buvo milžiniškas.
Prie jų priėjo padavėja. Juodaplaukis vis dar nebuvo išsirinkęs, tad tik sumurmėjo"
- Man blynų.
Šiuo metu maistas, patenkantis į skrandį, buvo tokia smulkmena, kad Matthew po kelių akimirkų jau buvo pamiršęs, ką užsisakė. Jis pakėlė akis į Deoiridh ir eilinį kartą susimąstė.
-
Deoiridh nelaiminga sėdėjo kavinėje. Matthew pasiūlė papietauti čia, tad mergaitė neprieštaravo, nors nesinorėjo lįsti į viešumą. Atrodo, nieko baisaus neatsitiko, tuo labiau jai. Juk tai Matthew gavo skaudžiai nustebti. Tuomet kodėl ji tokia nelaiminga? Variantai buvo du: arba grifiukei išties rūpėjo Matthew gerovė, arba ji buvo pakankamai savanaudiška, kad pernelyg užsisvajotų apie Matthew ir Daviną kaip porą. Grifiukė nežinojo, kuris variantas būtų teisingesnis, tačiau nuo to nebuvo geriau.
Meniu turinys nelabai domino škotę. Jai svarbiau buvo pasišnekučiuoti apie bet ką, kas nukreiptų mintis nuo vakarykštės dienos. Deja, visiškai niekas neatėjo į galvą, o čia dar ir Matthew, paklausęs ne apie ką kita, o būtent apie Daviną... Deoiridh nežinojo, ką atsakyti. Jai mergina pasirodė šilta ir maloni. Vis dėlto toks atsakymas tikėtinai dar labiau įskaudintų herbologą. Bet negi sakysi, kad ji pasirodė esanti tikra bjaurybė, kai taip nėra? Ir kam tu to paklausei? apmaudžiai pagalvojo Deoiridh. Nuoširdžiai nežinojo, koks atsakymas būtų geriausias, kol galiausiai nutarė, kad tiesa visada yra geriau už melą.
- Maloni ir draugiška, - stengėsi kuo nerūpestingiau ištarti grifiukė. - Plaukai tikrai įspūdingi.
Deoiridh iš paskutiniųjų stengėsi nusišypsoti, bet pavyko labai nekaip. Galvoje neaiškiai sukirbėjo mintis apie tai, kad tokios pastangos dažniausiai nueidavo perniek, nes ji kažką slėpdavo. Šis atvejis kitoks. Deja, dar blogesnis.
- Man irgi blynų, - skubiai išbėrė mergaitė, išgirdusi vyriškio užsakymą. Skanu, neskanu - koks skirtumas? Dabar jiedu turi daug rimtesnių problemų. Reikėjo kažkaip nukreipti mintis kita linkme. Deoiridh mielai būtų paklaususi apie tolimesnius Matthew planus. Ar tai, kas jis grįžo į Didžiąją Britaniją, reiškia, kad apsisprendė, ką toliau veiks? Gal tokiu atveju galima pasvajoti ir apie namus? Net mintyse mergaitė nebuvo vadinusi Matthew "tėčiu", bet gal?
Deja, herbologas apie tai nebuvo nusiteikęs šnekėtis. Atrodė, kad ši tema yra didžiausias įmanomas tabu. Tai šiek tiek skaudino grifiukę, tačiau ji tikėjosi, kad ilgainiui viskas paaiškės.
Pagaliau atkeliavo judviejų blynai. Deoiridh bakstelėjo šakute, tačiau suprato, kad visai nenori valgyti.
- Galbūt galime grįžti į Londoną? - pasiūlė ji. Matthew tikriausiai supras, kad ji tenori palikti liūdesį sukėlusį miestelį, tačiau ilgai tokio beprasmio sėdėjimo ji neištvers. Ne tokios atostogų pabaigos tikėjosi...
-
Tik paklausęs mergaitės, ką ji mano apie Daviną, Matthew suprato besielgiantis savanaudiškai. Puikus to įrodymas buvo ilgoka tyla, kuria jį apdovanojo Deoiridh. Rudaplaukė tikriausiai mąstė, ką atsakyti. Kaip tą padaryti taip, kad neįskaudintų herbologo. Matthew suprato, kad lyg ir turėtų būti dėkingas, tačiau dabar labiau norėjosi tiesos.
Turbūt galėjo tikėtis, kad ją ir gavo. Atsakymas buvo trumpas, tačiau Deoiridh nepasakė nieko, kas apstulbintų Matthew. Ir plaukus ji, aišku pastebėjo. Ir vis tik temos nebetęsė. Kai sunku jam, nelengva pasidaro ir mergaitei. O tada viskas dar blogiau. Įdomu, ką tai reiškia? Ar atėjo toks laikas, kai mudu išties rūpime vienas kitam? klausinėjo savęs buvęs grifas. Vis dažniau apie tai pagalvodavo, bet nenorėjo nieko sakyti Deoiridh. Bent jau kol nežinojo, ką veiks po poros savaičių.
Grifiukei užsisakius blynų Matthew sugebėjo šyptelėti. Gudri mergaitė vis dėlto - sugebėjo pasinaudoti jo paties sukurta taktika siekiant išvengti mąstymo...
Sulaukęs maisto stengėsi valgyti. Žvilgtelėjo į Deoiridh ir pamatė visiškai nenustebinusį vaizdą: tą baksnojimą šakute, už kurį vaikystėje pats dažnai gaudavo barti. Pats nustebo, tačiau staiga užplūdo meilė mergaitei. Norėjosi kuo greičiau sutvarkyti formalumus, kad galėtų tikėtis iš jos išgirsti "tėti". Žinoma, tada ji turės papasakoti visas paslaptis, bet taip dar geriau, ar ne?
Matthew pasijuto beveik laimingas. Taip buvo tikriausiai dėl to, kad bent kelioms akimirkoms pavyko nukreipti mintis nuo Davinos. Deja, rudaplaukė, atrodo, mąstė tik apie tai, mat netrukus paprašė grįžti į Londoną. Herbologas suprato: ji ne nori grįžti į sostinę, o nori palikti šį daug liūdesio sukėlusį miestelį. Tad galbūt verta užsiminti apie savo planus? Tai turėtų pakelti jai nuotaiką. Vis dėlto buvo baisu nuvilti.
- Dar porą dienų, gerai? Galbūt išsinuomosime automobilį, - Ir galbūt tu neatsitrenksi į artimiausią stulpą. - Kur nors pasivažinėsime. Laukiu laiško, tad reikėtų pabūti vienoje vietoje. Paskui galėsime grįžti į Londoną, jeigu norėsi.
Reikėjo neišsiplepėti. Kol kas tegul Deoiridh nieko nežino. Jeigu jau turėjo vilčių, kad jis ir Davina bus pora, geriau tegul kol kas nesitiki nieko kito, kur ir vėl gali nudegti. Tad dabar juodaplaukis nutilo. Pažvelgė į mergaitės lėkštę ir pratarė:
- Valgyk. Baisu ir žiūrėti, kokia tu vis dar smulki...
-
Surezgusi kuo trumpesnį atsakymą apie Daviną Deoiridh tikėjosi, kad nebereikės tęsti tos temos. O tai buvo taip apmaudu! Kodėl nesinori kalbėti apie žmogų, kuris jiems abiems atrodo malonus? Deja, situacija buvo tokia, kad net ir galvoti nesinorėjo. Laimei, Matthew, regis, buvo nusiteikęs laikytis tokios pačios taktikos. O gal suprato, kad grifiukė nenori apie tai kalbėti? Labai gali būti - šią vasarą judviejų tarpusavio supratimas pakilo bent keliais laipteliais į viršų.
Valgyti nesinorėjo visiškai. Deoiridh pastebėjo, kad herbologas kažkaip nugabena maistą į burną, tačiau buvo akivaizdu, kad ir jam tai kainuoja pastangas. Mergaitė negirdimai atsiduso. Situacija buvo tokia kvaila, kad ji nebežinojo, kur dėtis.
Išgirdusi, kad dar porą dienų teks praleisti čia, leido sau atsidusti garsiau. Taip, Matthew dėl kažko reikėjo likti, tačiau tai nelabai guodė mergaitę. Nejučia ji susimąstė apie tai, kad jeigu nebūtų sutikusi buvusio profesoriaus, dabar taip nekentėtų. Kaip tu gali sau leisti taip galvoti?! supyko ant savęs grifiukė. Pradėjo plūsti save: juk Matthew padarė jai tiek gero! Tai dar labiau sugadino nuotaiką. Vis dėlto ji nenorėjo to parodyti, tad prisivertė paklausti:
- Kur pasivažinėsime?
Tikėjosi, kad balsas parodė bent kiek smalsumo. Tačiau įtarė, kad jis skambėjo pernelyg apatiškai. Taip laukusi vasaros su Matthew, dabar Deoiridh negalėjo sulaukti mokslo metų pradžios... Mergaitė nustebo, kai suprato, kad nejaučia pykčio. Nei Davinai, nei netgi Klaudui. Jai buvo tiesiog liūdna...
- Aš nealkana, - išdrįso prisipažinti rudaplaukė. Puikiai žinojo, kad Mathhew nepažiūrės į tai teigiamai. Bet negalėjo ir čia apsimetinėti. Jau senokai mąstė apie tai, kad reikėtų papasakoti viską. Tuo labiau, kad Meksikoje Kaylie pasakė apie nužudytus tėvus. Dabar Matthew turbūt apie tą merginą žino daugiau nei apie Deoiridh. Ką gi. Gal jau ir laikas. Nuotaika niūri, tad dar šiek tiek bjaurios istorijos nepakenks. Taip nusprendė grifiukė ir pakėlusi galvą tarstelėjo:
- Mes abu žinome, kad aš tau kai ko nesakau. Man baisu viską pasakoti. Bet pagalvojau... Turiu tai padaryti. Ar išklausysi?
Mergaitė ryžtingai atsignybo gabaliuką blyno ir įsidėjo jį į burną. Alkis (kaip ir energija) niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda, tačiau kažkodėl kąsnis suteikė šiek tiek drąsos. Vis dėlto Deoiridh vis dar nebuvo tikra, ar išdrįs viską pasakyti. Bet viena ji suprato puikiai: jeigu Matthew pateiks bent menkiausią užuominą, kad jam neįdomu ar dabar klausyti nenori, ji be galo nusivils.
-
Deoiridh nepatiko, kad čia reikės likti. Ir ji to neslėpė. Pastarasis faktas buvo keistas. Nepaisant to, kad jiedu labai suartėjo, mergaitė vis dar nerodė visiško pasitikėjimo herbologu. O parodyti jausmus jai iš viso neįmanoma misija. Tad dabar Matthew buvo patenkintas - net ir tada, kai Deoiridh parodė neigiamą emociją.
- Kol kas nelabai žinau, - ištarė jis. - Vis dėlto viešbutyje galima sužinoti nemažai naudingos informacijos. Pasiklausinėsime. Nebūtina visą laiką sėdėti miestelyje.
Tik nutilęs buvęs profesorius suprato, kaip nuskambėjo Deoiridh klausimas: jai nebuvo smalsu. Jai nerūpėjo. Ji tiesiog... Bandė kažkaip stumti pokalbį. Matthew buvo dėl to tikras, tačiau mergaitės nekaltino. O ir kaip galėtų?
Deoiridh pasisakius, kad yra nealkana, juodaplaukis norėjo kažką pasakyti. Atrodė, kad reikia paaiškinti, kad kam kam, o jai tiesiog būtina maitintis. Vis dėlto kažkas privertė Matthew tylėti. Jis ir pats nesuprato, kodėl, bet atkakliai sėdėjo ir nieko nesakė. Lėtai kramtydamas žvelgė į Deoiridh ir kažko laukė.
Ir netrukus sužinojo, ko. Išgirdęs grifiukės žodžius taip apstulbo, kad teko dar kurį laiką patylėti. Ji ne tik pasakė norinti išsipasakoti, bet dar padarė tai žiūrėdama į jį! Matthew nebežinojo, kur jam dėti akis - dabar reikėjo neišgąsdinti mažylės. Tad herbologas nukreipė žvilgsnį į lėkštę.
- Ar esi dėl to tikra? - galiausiai paklausė jis. Sužinoti, ką taip atkakliai slepia Deoiridh, buvo jo pastarųjų metų svajonė (ta, kuri nebuvo niekaip susijusi su Davina). Vis dėlto dabar, gavęs progą viską sužinoti, tarsi išsigando. Tiesa, vyras puikiai suprato, kad tokios progos švaistyti nevalia. Tad reikėjo tiesiog sutikti. Bet tai būtina atlikti taip, kad mergaitė nepajustų nei spaudimo, nei pernelyg didelės nekantros.
- Jeigu esi visiškai įsitikinusi, kad nori kalbėti, žinoma, išklausysiu. Neslėpsiu - visada norėjau sužinoti daugiau apie tave. Bet turiu paprašyti: jeigu tai darai tik tam, kad apsaugotum mane nuo liūdesio, aš tavęs tikrai nespaudžiu.
Gaila, kad neįsirašiau šių žodžių apmaudžiai pasakė sau herbologas. Jeigu Deoiridh išsipasakos, tie sakiniai praverstų norint kažką prakalbinti. Jeigu ji ir vėl užsisklęs, bent žinotų, ko kitą kartą nesakyti...
Matthew vėl pažvelgė į rudaplaukę. Širdį užplūdo švelnumas. Tiesą sakant, tas jausmas gerokai gąsdino. Juk svajodamas apie Daviną niekad negalvodavo apie tokias perspektyvas kaip šeima ar vaikai. Galvodavo tik apie merginą. Tad iš kur tie tėviški jausmai? Matthew jautėsi sutrikęs, tačiau dabar svarbiausia buvo kas kita: tinkamai išklausyti Deoiridh ir, jeigu tik reikės, žinoti, ką jai atsakyti.
-
Deoiridh liūdnai atsiduso. Žodis "pasivažinėti" tikrai galėjo reikšti kažką įdomaus. Deja, šiuo atveju buvo gana akivaizdu, kad Matthew nieko konkrečiau nežino. O tai tikriausiai reiškė, kad jiedu sėdės viešbutyje ir stengsis kažkokiais būdais vienas kitam neparodyti, kokie yra nelaimingi. Tiesiog nuostabi atostogų pabaiga...
Panašu, kad mergaitės noras išsipasakoti buvo netikėtas abiems. Tiesą sakant, nors jau senokai mąstė apie tai, kad reikėtų pasipasakoti, ji nemanė, kad išties tą padarys. Bent jau ne artimiausioje ateityje. O dabar... Kadangi taip kvailai išsidavė, tikriausiai teks tą ir padaryti. Žinoma, dabar viskas priklausė nuo to, kaip reaguos Matthew. O įspūdis susidarė toks, kad jis nelabai žino, kaip reaguoti. Jis turbūt nenori manęs gąsdinti ir spausti nutarė Deoiridh. Nors ši mintis turėjo įtikinti, kad ji herbologui išties rūpi, ji nebuvo maloni. Tai dar labiau nuliūdino ir taip nusiminusią mergaitę.
- Nežinau, - galiausiai tarstelėjo ji. Ir tikrai nežinojo, ar nori kalbėti. Na, žinojo - ir norėjo. Bet ar tikrai norėjo tą daryti būtent dabar? Viena vertus, tai galbūt būtų padėję jiems negalvoti apie Daviną. Bet... Galbūt Matthew kaip tik reikia laiko apie ją pagalvoti, kad po to būtų lengviau? Grifiukė labai norėjo padėti buvusiam profesoriui, tačiau nežinojo, ką daryti, kad viskas neišeitų dar blogiau. Giliai įkvėpusi Deoiridh pasakė: - Jeigu nori pasikalbėti apie Daviną, galime. O jeigu nesinori apie ją galvoti, galime pasikalbėti apie kažką kita.
Grifiukė suprato, kad tik bando vilkinti laiką: vis dėlto nebuvo drąsu taip iš karto imti ir viską papasakoti apie save. Žinoma, koks čia iš karto? Juk jiedu pažįstami daugiau nei metus! Dabar prie visos situacijos sudėtingumo prisidėjo ir tai, kad animagė nebežinojo, ką daryti ar sakyti.
Mergaitė žiūrėjo į Matthew ir mąstė. Su nostalgija prisiminė laikus, kai jiedu galėdavo ramiai apie kažką šnekėti. Kai ji nieko tikro nežinojo apie Daviną, turėjo tik įtarimus... Dabar atrodė be galo keista, kad ji nesusiprato, iš kur atsirado herbologo varlės vardas.
- Gyvenau Uig kaime, - staiga pratarė Deoiridh. Pačią gerokai nustebino tokia pradžia. Deja, ji nežinojo, ką sakyti toliau. Neįsivaizdavo, ar Matthew žino, kur tas kaimas yra, tačiau dabar tai nebuvo svarbu. - Negyvenau su tėvais, - staiga pridūrė ji.
Ir tada pati išsigando. Nepaisant to, kad herbologas tikriausiai jau seniai tą suprato, imti ir garsiai išrėžti tą tiesą buvo keista. Ir nejauku. Mergaitė skubiai nuleido akis į lėkštę. Ryžtingai bedė šakute į blyną ir prisivertė jį suvalgyti.
-
Situacija su kiekviena sekunde darėsi vis blogesnė. Faktas, kad Matthew neturėjo konkrečių pasiūlymų, akivaizdžiai nuvylė mergaitę. Buvo dar akivaizdžiau, kad ji to nenori parodyti. Ar tai įgimtas jausmų slėpimas, ar ji vis dar nepakankamai manimi pasitiki? Mintis nebuvo maloni. Tarsi sunkumo būtų maža...
Vis dėlto dabar kitkas buvo svarbiau. Matthew daug labiau rūpėjo, ką dabar sakys Deoiridh. Ar ji išties yra nusiteikusi išsipasakoti? Herbologas labai tikėjosi, kad taip, tačiau įtarė, kad viskas taip paprasta nebus. Juk tikriausiai reikia daug drąsos, kad viską paimtum ir pasakytum. Nepaisant to, kad ši mergaitė nebuvo bailė (grifiukė vis dėlto!), matėsi, kaip jai yra sunku. Matthew labai norėjo žinoti, ką pasakyti. Deja, joks proto nušvitimas neatėjo.
Ir tada Deoiridh pateikė tokį atsakymą, kokio vyras, tiesą sakant, ir tikėjosi - "nežinau". Buvęs profesorius įtarė, kad ji puikiai žino. Ir kad nori išsipasakoti. Jai tiesiog buvo nedrąsu. Dėl šito Matthew buvo visiškai tikras. Vis dėlto paliko įvykius savo tėkmei.
O tada gudrutė Deoiridh pabandė nukreipti pokalbį. Ir, deja, pasirinko Daviną. Herbologas labai nuoširdžiai nežinojo, ar nori apie ją kalbėti. Kai kuriomis akimirkomis atrodė, kad jam to reikia, bet tada pradėdavo mąstyti, kad gali apsiverkti. Tad ši tema buvo gana pavojinga.
- Ne... - tyliai sumurmėjo jis. - Geriau pakalbėkime apie tave.
Tik ištaręs sakinį suprato, kad jis gali išgąsdinti mergaitę, tačiau jau buvo per vėlu. Atrodė, kad ir vėl stos ta bjauri tyla, tačiau negalėjo nieko padaryti. Leptelėjęs tokią nesąmonę nenorėjo dar labiau visko sugadinti, tad sėdėjo užsičiaupęs ir beveik pamiršęs, kad jiedu čia atėjo pavalgyti.
Ir tada pagaliau sulaukė Deoiridh žodžių. Pradžia buvo labai netikėta - ir nieko nepasakanti. Matthew jau žiojosi kažko klausti, kai mergaitė pateikė dar vieną sakinį - kur kas informatyvesnį. Nepaisant to, kad herbologas jau seniai įtarė, jog ji auga be tėvų, išgirsti tai iš jos pačios buvo gana keista. Savo siaubui, Matthew suprato, kad jam tai buvo gana malonu. Tik dėl to, kad ji pagaliau tau kažką pasakė griežtai pratarė sau herbologas. Jis, žinoma, norėjo, kad Deoiridh būtų laiminga. Galbūt derėtų žengti tą žingsnį? Juk ji ką tik tarsi išsklaidė visas abejones.
Žiūrėdamas, kaip mergaitė verčia save suvalgyti blyną, Matthew pasekė jos pavyzdžiu. Visai nežinojo, ką sakyti. Kurį laiką mąstęs negarsiai ištarė:
- Visą laiką taip ir maniau. - Ar galiu dar ko nors paklausti? sušmėžavo beviltiška mintis. Galiausiai ryžosi: - Ar žinai ką nors apie juos?
-
Situacija buvo be galo keista. Deoiridh pasakė norinti išsišnekėti, nors toli gražu dėl to nebuvo tikra. Tada pabandė nukreipti pokalbį kita linkme, kuri, ko gero, buvo daug blogesnė. Matthew. O kadangi skaudu jam, liūdna ir mergaitei. Norėjosi klykti, pykti, verkti ar daryti kažką. Deja, kažkodėl nesisekė. Deoiridh juto, kad negali to jausti. Keisčiausia buvo tai, kad ji norėjo parodyti tuos jausmus. Deja, kažkodėl negalėjo. Nesąmonė nesąmonė nesąmonė mintyse kartojo rudaplaukė. Ir tada, žinoma, išgirdo Matthew nenorą kalbėti apie Daviną. Kadangi tas pasiūlymas tebuvo bandymas nukreipti dėmesį nuo jos tėvų, Deoiridh nei nustebo, nei nusivylė. Tiesą sakant, būtent to ir laukė. Deja, nuo to nebuvo lengviau, mat kalbėti apie save buvo tragiškai sunku. Kitą kartą prieš išsižiodama labai gerai pagalvosi griežtai pasakė sau mergaitė. Nenoromis pagalvojo, kad žmonėms iš viso reikėtų dažnai patylėti. Štai Sigurdas pasakė galbūt daugiau nei norėjo (ar bent jau ne tą, ką norėjo), ji pati nežinojo, kaip reaguoti. Viskas baigėsi tuo, kad... Tiesą sakant, Deoiridh neįsivaizdavo, kuo viskas baigėsi, mat nežinojo, koks bus jų santykis rudenį. Bijos vienas į kitą pažvelgti? Jis jos nekęs? Šitie variantai atrodė gana realūs, tačiau nė vienas iš jų nebuvo labai malonus.
Gyvenime neteko taip sunkiai ko nors nuryti kaip šito blyno. Pagaliau pavyko tai padaryti. Deja, kaip tik tuo metu Matthew pasakė net du sakinius. Deoiridh vos nepaspringo. Ir kam ji iš viso pradėjo apie tai kalbėti?.. Dabar nebenorėjo sakyti nieko. Susiraukusi badė šakute maistą. Galiausiai pakėlė akis į Matthew. Žinojo, kad dabar tylėti būtų tiesiog kvaila. Juk išsipasakoti norėjo seniai, tik trūko drąsos. Tad jeigu pradėjo, dabar nereikėtų trauktis. Deja, nuo to nebuvo lengviau.
- Ne, - trumpai tarstelėjo mergaitė. Dabar atėjo eilė naujiems svarstymams: ar Matthew kada nors mąstė, iš ko ji gyveno? Kad neturi tėvų, turbūt buvo kaip ir akivaizdu - kaip kitaip jos amžiaus mergaitė viena atsidurti Italijoje? Vis dėlto visi kiti dalykai... - Kurį laiką gyvenau su globėjais, - po kiek laiko pratarė ji. Nelabai prisiminė tuos laikus - ir nenorėjo prisiminti. Vis dėlto pradėjus pasakoti turėjo pasidaryti lengviau. Tad nelabai garsiai ir entuziastingai, bet vis dėlto pratęsė: - Nežinau, kas mane su jais sieja. Be to, labai greit jiems nusibodau. Nebenorėjo turėti nieko bendro. Tad... - Dar viena ilga pauzė. - Likau viena.
Galiausiai Deoiridh nutilo ir suprato, kad dar kažko sakyti nebenorės. Bent jau ne dabar. Nuleido akis į lėkštę. Maisto buvo likę pernelyg daug. Mergaitė puikiai suprato, kad nebenuris nė kąsnio. Ilgokai spoksojusi į blynus išdrįso stumtelėti lėkštę tolyn nuo savęs ir sumurmėti:
- Nebenoriu...
-
Vieno žodžio atsakymas. Ne. Ji nieko nežino apie savo tėvus. Ar Matthew tikėjosi kažko kito? Ko gero, ne. Vis dėlto buvo be galo smalsu, kaip ir kur ji gyveno. Tiesa, į pastarąjį klausimą atsakymą pateikė pati Deoiridh: kažkokiame Uig kaime. Deja, tai nepasakė nieko, kas iš tiesų domino herbologą. Juk ji dar visai maža. O atrodo, kad viena gyvena jau gana seniai. Bent jau pernai ji tikrai buvo visai viena - dėl to juodaplaukis buvo tikras. Tad... Kaip? Labai norėjosi to paklausti, tačiau nežinojo, kokiu būdu tai padaryti, kad neišgąsdintų mergaitės. Ji akivaizdžiai apie kažką mąstė, tad Matthew neskubino įvykių. Buvo aišku: reikia leisti jai kalbėti tada, kai pati to nori. Juk ji kalba. O tai buvo jau nemažai. Buvęs grifas kantriai laukė. Bandė valgyti, tačiau tai buvo labai sudėtinga veikla, tad galiausiai nusprendė tiesiog pastumti lėkštę toliau nuo savęs. O vis dėlto skanu spėjo nutarti vyras, tačiau tuo metu Deoiridh prakalbo, tad teko skubiai susitelkti į tai, ką ji sako.
Globėjai. Tai galbūt paaiškino, kaip ši mergaitė dar iš viso gyva. Vis dėlto iš jos tono ir veido išraiškos buvo galima suprasti, kad tie laikai nebuvo jai itin malonūs. Uig kaimas nebuvo girdėtas, tad Matthew negalėjo žinoti, ar ten, pavyzdžiui, gyveno burtininkai. Galbūt Deoiridh apie savo magiškąją prigimtį sužinojo tik tada, kai gavo laišką? O kaip ji gavo tą laišką? staiga susiprato herbologas. Spėjo, kad prieš išvykdama į Hogvartsą Deoiridh jau buvo viena. Nebent tai ir buvo priežastis pagalvojo Matthew. Suprato, kad mergaitę vis dar gaubia daugybė paslapčių.
Dabar ji tylėjo ir žiūrėjo į lėkštę. Matthew labai norėjo kažko paklausti, bet paprasčiausiai nežinojo, ko klausti. Ką daryti, kad vaikas nesijaustų dar nejaukiau?
- Ar galiu dar kai ko paklausti? - tyliai paklausė buvęs profesorius, tačiau Deoiridh mintys, atrodo, jau buvo nukrypusios kažkur kitur. Į maistą. Tiksliau, į tai, kad ji jo nenori. Negali kaltinti vaiko griežtai priminė sau juodaplaukis. Viskas prasidėjo tada, kai jiedu sutiko Daviną su... juo. Tada Deoiridh kentėjo dėl to, kad kentėjo jis, Matthew. Dabar mergaitė išdrįso kalbėti apie save. Juodaplaukis spėjo, kad jai dabar yra tragiškai sunku, tad nutarė nebespausti mergaitės. Tikėjosi, kad jiems kada nors dar pavyks ramiai pasiplepėti. Tačiau ne dabar. Šiuo momentu reikėjo perlipti sudėtingą situaciją. Deja, Matthew nepasižymėjo puikiais bendravimo ar psichologiniais sugebėjimais, tad nežinojo, ką daryti.
- Ar nori dar čia sėdėti? Gal eime pasivaikščioti? - pasiūlė vyras. Suprato, kad neturi pasiūlyti nieko protingesnio, tačiau sėdėjimas ir blynų baksnojimas šakute neatrodė ta veikla, kuria dabar norėtųsi užsiimti.
-
Deoiridh niekada nebuvo plepė. Nuo pat ankstyvos vaikystės jai buvo liepiama užsičiaupti. Vėliau tiesiog neliko su kuo šnekėtis. Pradėjusi lankyti Hogvartsą mergaitė taip niekuo nepasitikėjo, kad daugelio mokinių paprasčiausiai bijojo. Taigi ji nebuvo patyrusi kalbėtoja. Ir dabar tikrai būtų galėjusi patvirtinti: žodžiai, pasakyti ką tik, buvo sunkiausiai ištarti žodžiai jos gyvenime. Nepaisant to, kad jau pasitikėjo Matthew (o kaip kitaip būtų iš viso ką nors prasitarusi?!), šnekėti apie praeitį nebuvo lengva. Ji įtarė, kad herbologas tą supranta: jis tikriausiai degė iš nekantrumo sužinoti daugiau, tačiau teikėsi tylėti. Už tai Deoiridh buvo dėkinga, tačiau kol kas nieko nesakė. Žinojo, kad kažkada turės padėkoti Matthew. Už viską. Bet tai padarys vėliau.
Tyla, užsitęsusi po to, kai rudaplaukė baigė šnekėti, atrodė, niekada nesibaigs. Ji pati nenorėjo daugiau nieko sakyti, o herbologas, ko gero, vis dar laukė. Ir tada, žinoma, jiedu prašneko vienu metu. Į Matthew klausimą ji atsakė tiesiog papurtydama galvą. Suprato, kad jis nori žinoti daugiau. Bet buvo tikrai ir dėl kitko: nebeturi jėgų daugiau nieko sakyti. Jeigu tik vyras nedings iš jos gyvenimo, jis tikrai viską sužinos. Bet dar ne dabar. Kaip pirmam kartui užteks ir to, ką mergaitė pasakė.
Buvo galima spėti, kad vyriškis suprato, kaip jaučiasi grifiukė. Tai buvo momentas, kai Deoiridh išties suprato, kaip jai pasisekė, kad sutiko Matthew. Jam nuoširdžiai rūpėjo šitos mažos neaiškios mergaitės gerovė. Jis tikrai norėjo padėti. Tai buvo be galo keista. Net ir globėjai, pametę Deoiridh, ją priglaudė tik dėl pinigų. Dėl šito ji buvo tikra. O štai Matthew... Juk jis ne tik negauna pinigų. Jis dar visą krūvą išleido dėl jos. Buvo labai sunku suvokti, kad yra žmogus, kuris tą daro. Vis dėlto jausmas buvo be galo malonus. Norėjosi padėkoti jau dabar, tačiau kaip tik tada Matthew eilinį kartą parodė, kaip puikiai ją supranta. Jis yra tas žmogus, kurio man reikėjo visą gyvenimą staiga suprato grifiukė. Pakėlė dėkingumo kupinas akis į vyrą. Prisiminė, kaip vakar spėjo užsisvajoti apie Matthew ir Daviną kaip tėvą ir motiną. Dabar suprato: jai nereikia nei Davinos, nei jokios kitos mamos. Jeigu tik šis žmogus, sėdintis priešais, galėtų būti jos tėtis...
- Einam, - skubiai atsakė mergaitė. Tik vėliau suprato, kad galbūt atsakymas buvo pernelyg greitas. Vis dėlto jis jau buvo ištartas. Be to, Deoiridh dabar buvo tikra: Matthew ją puikiai supranta ir nei įsižeis, nei supyks. Ji atsistojo nuo kėdės. Nužvelgė kavinę. Ji nebuvo kažkuo ypatinga, tačiau mergaitė žinojo: atsimins ją visą gyvenimą. Juk būtent čia jiedu atėjo be galo liūdni, po to ji sugebėjo pasakyti tai, ko manė niekada neišdrįsianti pasakyti. O viskas baigėsi tuo, kad Deoiridh jautė Matthew tokį artumą, kokio nebuvo jutusi nė vienam žmogui. Galų gale vizitas buvo ne toks ir blogas.
Mergaitė beveik linksmai nusišypsojo ir galiausiai išėjo iš kavinės.
-
Įtampa, atrodė, tuoj išaugs tiek, kad viskas sprogs. Matthew nebuvo pratęs prie tokio bendravimo: šeimoje su visais sutarė puikiai, labai artimų draugų neturėjo, o mokiniai... Na, net ir jų sukeliama įtampa buvo labai toli nuo tos, kurią vyras jautė dabar. Vis dėlto ši situacija buvo kažkuo beveik maloni: vyras galėjo jaustis naudingas. Puikiai suprato, kaip mergaitei yra sunku. Vis dėlto faktas, kad ji kalbėjo, leido suprasti: jai to reikia, o Matthew yra tas žmogus, su kuriuo ji gali būti atvira. Širdį apėmė malonus jausmas. Taip gerai nesijautė, ko gero, jau labai seniai. Turbūt Madride nekviesta atėjo mintis. Vis dėlto dabar net ir faktas, kad Davina yra su kitu, negalėjo sugriauti tos laimės, kurią jautė herbologas. Jis atkreipė dėmesį, kad Deoiridh papurtė galvą - daugiau nieko nesakys. Vis dėlto šitam momentui užteko ir to, kiek ji pasakė. Tiksliau, užteko to, kad ji pasakė. Tai dabar buvo visų svarbiausia. Matthew buvo tikras: anksčiau ar vėliau jis sužinos ir daugiau. Nebūtų galėjęs tvirtinti, kad kada nors žinos apie šią mergaitę viską, bet žinojo, kad ji dar kalbės.
Pamatęs dėkingumo kupiną rudaplaukės žvilgsnį buvęs profesorius net sutriko. Nesijautė kažką padaręs. Įtarė, kad kažkoks pokytis įvyko mergaitės viduje. Kol kas nežinojo, kas tai tiksliai yra, tačiau akivaizdu, kad pokytis buvo geras. Tai padėjo Matthew šiek tiek pralinksmėti. Žinoma, viduje liko mintys apie Daviną, tačiau dabar ji atsidūrė antrame plane - pirmame karaliavo Deoiridh. Ir tai, reikia pasakyti, buvo didelis laimėjimas. Juk jiedu ką tik čia atėjo stengdamiesi tiesiog negalvoti apie jaunąją ispanę. O dabar... Jie gali apie ją negalvoti. O gali dėl to, kad atsitiko kažkas gero. Juk jai buvo be galo sunku! Kodėl aš apie tai galvoju kaip apie gerą dalyką? pats savęs nesuprato Matthew, tačiau buvo akivaizdu: šiuo momentu Deoiridh yra daug laimingesnė nei buvo prieš dešimt minučių. Vadinasi, herbologas taip pat gali pasidžiaugti.
Atsakymas, kurį pateikė rudaplaukė, buvo beveik, o gal netgi ir išties entuziastingas. Matthew buvo tikras, kad šiuo metu apsimetinėjimo yra daug mažiau negu jo buvo tik atėjus į šią kavinę. Mergaitė buvo tikrai kažkuo patenkinta. Herbologas prisibijojo klausti, kas būtent ją pradžiugino. Nesinorėjo visko griauti. Vis dėlto kadangi Deoiridh norėjo palikti kavinę (svarbiausia, kad ji norėjo tai padaryti, o ne tik abejingai sutiko), vyras ramiai atsistojo ir sumokėjo už maistą. Susidarė įspūdis, kad padavėja nebuvo patenkinta, tad tik gūžtelėjo pečiais. Vis dėlto dabar daug svarbiau buvo tas mažas žmogutis, kuris sugebėjo netgi išspausti šypseną. Matthew atsakė tuo pačiu ir ramiai išsekė mergaitei iš paskos. Viduje juto keistą pakylėjimą, kurio tikrai nesitikėjo prieš čia įeidamas.
-
Kaip klastuoliams tėvams galėjo gimti toks vaikas kaip Oliveris, svarstė Dori ir jau nežinia kelintą kartą pagalvojo, jog tikriausiai jam kažkas buvo nutikę, kad berniukas taip stipriai nepasitiki savimi. Ir, žinoma, perdėtas Dafydd rūpestis. Tai merginą gerokai erzino, mat vyrukas su savo sūnumis elgėsi kaip su kokiais dvimečiais. Nieko keisto, jei toks tėvo elgesys verčia vaikus būti mažiau savarankiškais. Bet iš kitos pusės, Eliotas, akivaizdu, nuo brolio skiriasi kaip diena nuo nakties. Įdomu, kokie kiti jo vaikai.
Buvo keista eiti kartu su šia šeima. Tačiau tas vienišumo jausmas, kurį tamsiaplaukė šiuo metu jautė, slėgė stipriai, tad draugija šią akimirką jai tikrai nemaišė. Dėl to jie visi kartu pravėrė kavinukės duris. Prieš įeidama į kavinę septyniolikmetė pastebėjo raižinius. Tai priminė Alaną, mat jis turi menininko gyslelę. O dar tai, kad ten buvo išraižyti paukščiai, gyvatės, žvėrys. Ar ilgai ji visur matys savo buvusį vaikiną? Norėjosi dabar pat nudažyti Dafydd plaukus bet kokia kita spalva, kad bežiūrint į juos Dori neprisimintų Alano.
- Kokie tavo mėgstamiausi ledai, Oliveri? - paklausė ji vartydama meniu ir rinkdamasi savuosius.
-
Kažin kaip jie atrodė iš šalies. Vyriškis su dviem vaikais ir mergina, gerokai per jauna būti vaikų mama, bet kartu - per sena, kad būtų jo paties dukra. Ar kas nors pagalvotų, kad jis pabėgo nuo žmonos ir susimedžiojo gerokai jaunesnę merginą? Tokia mintis gerokai išgąsdino, ir Dafydd jau buvo beatsiprašąs Dori, kad jiems reikia namo. Vis dėlto labai nekantriems aštuonmečiams jau buvo pažadėta ledų. Jis negali dabar jų apgauti. Tik ką daryti, kad Mayra neįsižeistų? Dvynukai būtinai papasakos įspūdžius, o mylimosios reakcija, kai jis palydėjo nėščią jauniklę iki Aberdino, gąsdino iki šiol. Negalima taip elgtis su mylimiausiu žmogumi pasaulyje. Tik ne tada, kai ji laukiasi šeštojo mažylio. Bet apie tai pagalvos vėliau - dabar dviejų nenuoramų laukia ledai.
Pasodinęs berniukus prie staliuko padavė jiems vieną meniu ir atsisuko į Dori. Kažkodėl buvo keista, kad ji klausimą uždavė tik Oliveriui, tad susirūpinęs žvilgsnis iš karto įsmigo į Eliotą. Ar jis neįsižeis? Keista nemeilė broliui dvyniui darėsi vis akivaizdesnė.
- Apie kokius ledus pati galvoji? - paklausė labiau tam, kad Eliotas neturėtų laiko reikšti nepasitenkinimo. Atsivertė meniu ir suprato nieko nenorintis. Pernelyg rūpėjo, kad dvynukai nesusipeštų. Kad nekiltų ledų karas. Ir kad Dori nepalaikytų jų kažkokiais neišauklėtais laukiniais. Nors šios merginos beveik nepažinojo, juto, kad palaikytas kvailu nevykėliu tėvu labai ilgai dėl to išgyventų.
- Na, ar jau išsirinkote? - paragino Oliverį ir Eliotą Dafydd pats svarstydamas apie šokoladinį ledų desertą. Jeigu ką, jis tiems dviems saldėsių mėgėjams tikrai patiks.
-
Ledų! Jie eina ledų! Norėjosi paimti tėtį už rankos ir greičiau nutempti jį į ledainę. Deja, vos atsidūrė lauke tą ranką paleido ir nebeturėjo galimybės ištaisyti šios klaidos. Jis jau didelis, tad tikrai neleis šitai moteriai pagalvoti, kad nesugeba nueiti iki kavinės ir ramiai užsisakyti. Be to, ir Eliotas rastų ką pasakyti. Ne, teks kažkaip pakentėti, o pasiekus taip trokštamą vietą išsirinkti skaniausią desertą pasaulyje.
Vos tik įėjo vidun, norėjo eiti tiesiai prie gražių sudėliotų saldėsių, bet teko atsisėsti prie staliuko. Tai buvo nuobodu, o tėtis dar ir vieną meniu tepadavė. Kaip galima išsirinkti kartu su Eliotu? Oliveris liūdnai pažvelgė į tėtį, bet netrukus išgirdo klausimą. Jis buvo sudėtingas - paprastai berniukas imdavo tą, ką imdavo ir visa žinantis tėtis. Jeigu bus neskanu, galima atiduoti. O jeigu skanu, užteks vieno maldaujančio žvilgsnio, ir galės sušlamšti papildomą pusę porcijos.
- Visi ledai skanūs, - nelabai užtikrintai atsiliepė berniukas nedrąsiai žiūrėdamas į meniu. Bijojo imti jį į ranką, nes neabejojo, kad tai Eliotą supykdys. Norėjo apkabinti brolį ir pasakyti, kad jis gali rinktis pirmas, bet nedrįso to padaryti.
- O kokius tu ledus mėgsti? - paklausė moters berniukas ir pažvelgė į savo klausimą uždavusį tėtį. - Noriu to paties, ką imsi ir tu, - įprastai atsakė.
-
Jau ko ko, o ledų Eliotas tikrai neatsisakys. Tik kodėl su jais turi būti ir Oliveris? Turbūt dėl to tėtis jį, Eliotą, ir laiko tokiu mažiumi. Painioja su tuo prakeiktu tyleniu. Piktokai ištraukęs ranką iš tėčio gniaužtų berniukas išdidžiai žygiavo paskui jį. Niekaip negalėjo išsirinkti, kokių ledų norėtų - norėjosi visko.
Vos tik atėjo į kavinę, gavo gerokai pasipiktinti. Kad tėtis tą apsimetėlį tylenį myli labiau, gal ir nekeista. Bet kodėl šita moteris irgi kalbasi tik su juo? Eliotas piktai pažvelgė į staiga pradėjusią baisiai nepatikti moterį ir išplėšė meniu Oliveriui iš rankų.
- Tu vis tiek amžinai imi tai, ką ir tėtis, - burbtelėjo ir pasislėpė už saldėsių sąrašo. Stengėsi neklausyti, ką nusišneka jo brolis, o jis, kaip visada, pliurpė kažkokias nesąmones. Kodėl amžinai reikia visiems įtikti? Atsirado, matote, geruolis! Tiesą sakant, nuo tokio kvailio buvimo šalia norėjosi vemti. Bet Eliotas negalėjo parodyti tėčiui, ką galvoja apie brolį dvynį.
- Noriu karamelinių su glaistu! - atsakė į klausimą ir garsiai nutrenkė meniu ant stalo. Akys įsmigo į tėtį, o Oliveris ir jį pamėgusi bjaurioji moteriškė Eliotui nė neegzistavo.
-
- Eee... - susimąstė Dori.
Atrodė toks paprastas klausimas - apie kokius ji galvojo ledus. Mergina vartė meniu ir nežinojo, kuriuos rinktis.
- Dar nežinau, - galiausiai atsakė. - O tu? - paklausė Dafydd. - Na, skoniai skirtingi, - gūžtelėjo pečiais kalbėdamasi su Oliveriu. - Pavyzdžiui, jeigu labai mėgtum bananus, tikriausiai bananiniai ledai tau būtų labai skanūs, ar ne? O jeigu labai nemėgtum mėtos, greičiausiai ir mėtiniai ledai nesužavėtų, - nusišypsojo. - Aš labiausiai mėgstu vanilinius, - tarė vis dar vartydama meniu. - Su kokiais nors priedais, - pridūrė.
Dori šiek tiek nustebo, kai Oliveris pasakė, jog valgys tą patį, ką ir tėtis. Juk jis net nežino, ką Dafydd ims. Nebent tikrai visų ledu mėgėjas arba jo ir Dafydd skoniai tokie patys.
Elioto elgesys erzino. Jis atėmė iš Oliverio meniu. Taip pat pareplikavo dvyniui. Tai kaip ir atsakė į klausimą. Tapo aišku, jog visur ir visada Oliveris greičiausiai ima tą, ką ir tėtis. Negi jis bijo pasakyt, ką mėgsta?
- Ar išsirinkote? - paklausė priėjusi padavėja.
- Man vanilinių ledų su braškių užpilu.
-
Tiesą sakant, norėjosi, kad Oliveris pradėtų pats rinktis skanėstus. Jis ir vėl pernelyg idealizavo ne itin vykusį (o gal itin nevykusį) tėvą. Tarsi bet koks jo sprendimas ir pasirinkimas yra tinkamas. Bėda ta, kad tas tėvas labai jau dažnai priimdavo neteisingus sprendimus.
Bet kol kas dar turėjo laiko pagalvoti. Oliveris ir Dori aptarinėjo ledus, o Dafydd per tą laiką bandė apsispręsti, ar tikrai nori šokoladinio ledų deserto.
- Ramiai, Eliotai, - kitam dvyniui nutraukus mintis pakėlė galvą vaikinas. Akivaizdu, kad kažkas yra ne taip. Sudėtingas pokalbis su mažyliais artėjo, tik teks į pagalbą pasikviesti ir Mayrą. Vienas tikrai nesugebės to padaryti. Bet kaip jis gali versti mylimąją jaudintis, kai ji laukiasi dar vieno mažylio?
Vis dėlto dabar sėdėjo kažkokioje kavinėje su dvynukais ir beveik nepažįstama mergina. Ne laikas svarstyti tokius asmeniškus dalykus. Geriau pasistengti bent šiek tiek atsipalaiduoti. Deja, Eliotas atrodė nusiteikęs trikdyti bet kokią ramybę.
- Nagi, nekelk triukšmo. Gali ramiai pasakyti, ko nori, - subarė sūnų Dafydd ir nejaukiai žvilgtelėjo į Dori. Ką gi, ji tikrai pamanys, kad šitie du mažyliai yra nesuvaldomi laukiniai. O jų tėvas - tikras nevykėlis. Laimei, priėjo padavėja, ir buvo galima pateikti pageidavimą.
- Man, prašau, šokoladinį ledų desertą, - dar kartą žvilgtelėjęs į meniu pratarė Dafydd. Atsisuko į dvynius ir bandė pajusti jų nuotaiką. Akivaizdu, kad čia kažkas bus. Ak, kad tik Eliotas nesugalvotų suniokoti Oliverio deserto...
- Pasakykite patys, ko norite, - pratarė velsietis. Taip ir daro normalūs tėvai, ar ne? O gal vis dėlto ne? Kaip galima žinoti tokius dalykus, jeigu niekada gyvenime nematei, kaip elgiasi mylintis ir atsakingas tėvas?..
-
Oliveriui net akys ant kaktos iššoko. Dori kalbėjo tokius dalykus, kad patikėti buvo labai sudėtinga.
- Egzistuoja bananiniai ledai? - pasitikslino jis, ir pasirinkimas imti tą patį, ką ims ir tėtis, susvyravo. Jeigu jis ims bananinius ledus, viskas puiku. O jeigu ne? Labai jau norėjosi paragauti tokio neregėto skanėsto. - Ir mėtiniai? - dar pridūrė, nors atrodė, kad moteris šį kartą jau nusišnekėjo. Kaip galima pagaminti ledus iš žolės? - Ar būna ledų iš žolės, kuri auga kieme? - dar pasidomėjo aštuonmetis.
Deja, netrukus visa gera nuotaika dingo - Eliotas akivaizdžiai pademonstravo nepasitenkinimą, ir jo brolis dvynys nusiminė.
- Nemanau, kad tai yra blogai, - šį kartą išdrįso paprieštarauti broliui Oliveris, nors vis dar nesuprato, kodėl reikia taip pykti. Be to, kaip ir reikėjo tikėtis, meniu buvo tiesiog išplėštas iš rankos, ir aštuonmetis dar labiau susigūžė savyje. Ir vėl suerzino brolį, nors nė neįsivaizdavo, ką jau tokio padarė. Akivaizdu, kad yra blogas brolis ir sūnus. Bet kodėl? Kodėl jis toks nevykęs?
Nuotaika buvo taip subjurusi, kad berniukas visai pamiršo įdomių skonių ledus, apie kuriuos dar taip neseniai svajojo. Dėl to priėjus padavėjai ir moteriai bei tėčiui išreiškus savo pageidavimus, tyliai pratarė:
- Man irgi šokoladinį ledų desertą...
Atsargiai žvilgtelėjo į Eliotą - gal bent dabar jis neturės priežasčių kabinėtis?
-
Ką gi, jeigu šita moteriškė nesišneka su Eliotu, jis taip pat su ja nesišnekės. Vis tiek kažkokia nuoboda, sugebėjusi rasti bendrą kalbą su kvailiu Oliveriu. Ir visai nesvarbu, kad iš pradžių ji pasirodė šauni. Ne, tikrai šaunūs žmonės su tyleniu apsimetėliu nebendrauja.
- Aš ramus, - pasipiktino berniukas, kai ir tėčiui neįtiko. Akivaizdu, kad tas vienintelis kartas, kai jie žaidė futbolą, buvo tik kažkoks stebuklas. Tėtis Oliverį myli labiau, ir tai siaubingai skaudino. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės nieko nebesakė. Nejučia pradėjo svarstyti, ar jį iš viso kas nors myli. Ar mama irgi pultų ginti šito tylenio, kuris mėgsta apsimesti esąs labai geras? Tėtis ir vėl priekaištavo, ir Eliotas dar labiau susiraukęs sėdėjo ir nutarė iš viso nieko nebesakyti. Net ir ledų nebenorėjo.
Vis dėlto atėjusi padavėja ir užsakymus pateikiantys moteriškė, brolis ir tėtis netruko pakeisti nuomonę.
- Aš noriu karamelinių ledų su glaistu, - kuo ramiau atsakė berniukas. Jeigu dabar tėtis vis tiek priekaištaus, jis tiesiog atsistos, išeis trenkdamas durimis ir daugiau niekada negrįš.
-
Žiūrėdama į tai, kaip su dvyniais vargsta Dafydd, Dori pagalvojo, jog tikrai niekada nenorėtų vaikų. Ir dar dviejų tokio paties amžiaus. Štai, Dori galės po dienos tiesiog ilsėtis (arba gailėtis savęs), o Dafydd bus užsiėmęs su vaikais. Bet taip gal ir visai gerai? Nėra kada galvoti apie problemas. Jeigu turėčiau kuo rūpintis, mažiau galvočiau apie Alaną. Bet aš nenoriu niekuo rūpintis. Mane tai užknisa.
Dori džiaugėsi bent jau tuo, jog šį kartą raudonplaukis savo sūnus sudrausmino, o ne ėmė juos guosti ir nešioti ant rankų. Ji prunkštelėjo įsivaizdavusi tokį vaizdą čia ir dabar.
- Žinoma, kad egzistuoja, - rimtai atsakė Dori Oliveriui. - O tu žinojai, kad sušaldžius paprasčiausią bananą iš jo gaunasi puikūs ledai? Pabandyk kada.
Kai berniukas paklausė apie ledus iš kiemo žolės, septyniolikmetė pasimetė. Po velnių, juk mėta yra augalas. Jai pačiai pasidarė įdomu, kaip iš mėtų pagaminami ledai.
- Ne, nėra, - pasakė. - O mėtiniai ledai gaminami iš mėtų sirupo, - pasakė tvirtai, nors nežinojo.
Tikiuosi, jis nepaklaus, kaip iš mėtų gaminamas sirupas.
Į Eliotą mergina nekreipė visiškai jokio dėmesio.
-
Netrukus padavėja dingo nuo jų stalo, o štai dvyniai apsikeitė rolėmis. Paprastai Eliotas būdavo tas, kuris išsiklausinėja visko iki menkiausios smulkmenos, o Oliveris būna tylus. Vis dėlto Dori akivaizdžiai labiau patiko ramusis dvynys, ir ji netgi sugebėjo jį prakalbinti. Kažkaip nejauku, kai pirmą kartą matomas žmogus lengviau prakalbina mažylį nei to mažylio tėvas, ar ne? Bet ką daryti, kad tas tėvas toks nevykęs ir iš viso nežino, kaip veikia toks nepaprastas dalykas kaip tėvystė?
Vis dėlto dabar reikėjo spręsti rimtesnę problemą. Sugedusią Elioto nuotaiką, kurią tikriausiai iššaukė tai, kad Dori šnekasi su jo broliu. Dafydd stebėjo berniuką ir laukė, kada jis ką nors pasakys. Įsiterps į pokalbį ar bent jau užduos klausimą jam. Nesulaukė. Netrukus grįžo padavėja su užsakymu, tačiau berniukų tėvui pasirodė, kad tas, kuris visada yra geros nuotaikos, vis dar nusiminęs. Atsargiai žvilgtelėjęs į Dori ir Oliverį vėl nukreipė akis į Eliotą ir tyliai paklausė:
- Nagi, sūnau, kas atsitiko? Ar tu pyksti? Nepatinka, kad pasakiau nusiraminti? O man nepatinka tai, kad tu atėmei meniu iš Oliverio. Atėjome čia pabūti draugiškai ir pabendrauti, o ne sėdėti susiraukę ir tylėti. Valgyk ledus.
Dafydd paragavo savo deserto ir nusišypsojo. Jis buvo tikrai puikus. Tikriausiai patiks ir Oliveriui.
- Ar džiaugiatės savo pasirinkimu? - visų paklausė vaikinas vildamasis, kad Eliotas pagaliau nustos ožiuotis. Toks jo elgesys vertė jausti gėdą, o tai nežadėjo nieko gero - taip jis tik dar labiau susikaustys, nebemokės elgtis su vaikais ir apsijuoks. Tada Dori tikrai pagalvos, kad jis yra visiškas nevykėlis, nesugebantis ramiai nusivesti vaikų į kavinę.
-
Šnekėtis apie ledus buvo labai įdomu. Oliveris niekada nepagalvojo, kad šis skanėstas gali būti įvairiausių skonių. Kodėl tėtis to niekada nepapasakojo? Mama kažkada sakė, kad anksčiau labai mėgo braškinius ledus, bet štai apie bananinius berniukas niekada nesusimąstė.
- Tėti, ar galėsime nueiti į parduotuvę bananų? - iš karto paklausė, kai tik toji moteris pasiūlė pačiam pabandyti pasidaryti ledų. Iš laimės švytinčiu veidu įsispoksojo į protingą moterį ir džiaugėsi su ja susipažinęs. Jeigu pavyks pasidaryti ledų, galės jai pavaišinti Miriam ir mamą. Ir Eliotą, žinoma, bet argi jis sutiks imti Oliverio ledus?.. Nuotaika buvo besubjurstanti, bet reikėjo tęsti šią įdomią diskusiją.
- Bet... - neužtikrintai pradėjo aštuonmetis, tiesiog pakerėtas minties apie žolinius ledus. - Jeigu sušaldžius bananą gaunami ledai, sušaldžius žolę irgi galima juos gauti. Argi ne?
Netrukus atkeliavo ledai, ir Oliveris puolė jų ragauti. Buvo skanu. Kitaip, tiesa, ir negalėjo būti - juk jis pasirinko tai, ką pasirinko ir visa žinantis tėtis. Į mylimo žmogaus klausimą atsakydamas tik sulinksėjo, bet dėmesys vėl grįžo prie moters.
- O kaip yra gaminamas mėtų sirupas? - paklausė. Visa tai buvo labai įdomu. Taip įdomu, kad nuotaikos nesugadino netgi viskuo (tiksliau, juo) nepatenkintas Eliotas.
-
Ar gali jis tiesiog pagaliau išnykti? Išnykti ir daugiau nebetrukdyti gyventi. Atsirado geruolis Oliveris, kuris kažkodėl visiems baisiausiai patinka! Kuo jis, Eliotas, blogesnis? Dabar berniukas visai negalvojo apie tai, kad mokykloje turi daug daugiau draugų nei brolis. Šiuo metu egzistavo tik Oliverį labiau mylintis tėtis ir bjauri moteriškė, kuri iš viso jį ignoruoja. Taip nesąžininga.
Bėda ta, kad tėtis pastebėjo susierzinimą. Kaip ir tada, prieš žaidžiant futbolą, ir vėl teko išklausyti priekaištų. O dabar nelabai galėjai pasiskųsti, kad tik brolis turi šluotą. Ne, reikėjo veikti kitaip.
- Atsiprašau, - nelabai nuoširdžiai pratarė aštuonmetis ir žvilgtelėjo į atneštus ledus. Paragintas paragavo ir gavo pasidžiaugti tuo, kad bent jau gerai išsirinko. Ir padarė tai pats - priešingai negu žioplys Oliveris, nesugebantis nieko, tik kopijuoti tėtį.
O dabar atėjo laikas "pabendrauti", ko jie čia ir atėjo. Taip sakė tėtis, ar ne?
- Skanu! - pasakė tėčiui ir atsisuko į nemėgstamą moterį. Neketino nusileisti broliui. Dabar ji turės bendrauti ir su juo. Nors ir buvo bjauri ir nemandagi, bet vis dėlto suaugusi. O su tokiais žmonėmis bendrauti buvo visų įdomiausia. Tiesa, aptariama tema buvo klaikiai nuobodi (o ko daugiau tikėtis iš Oliverio), bet Eliotas prisivertė įsiterpti:
- O mėtų sirupas skanu?
-
Dori vos nesusijuokė, kai Dafydd paklausė, ar visi džiaugiasi savo pasirinkimu. Juk tai - tik ledai, o ne koks nors svarbus gyvenimo pasirinkimas. Kita vertus, vaikams tikriausiai atrodo kitaip. Mergina tiesiog linktelėjo, nors dabar galvojo, kad reikėjo imti ledus su kokio nors likerio užpilu, o ne braškių.
Oliveris paklausė tėčio, ar jie galės nueiti į parduotuvę bananų. Tą akimirką Dori pasijuto išties suaugusi ir svarbi. Atrodė, jog į viską, apie ką ji kalba, berniukas žiūri labai rimtai. Taip, tarsi tamsiaplaukė būtų daug žinanti ir išmananti. Nors taip nebuvo.
- Tikiriausiai ne. Juk bananą mes valgome vieną, kandame jį. O mėtos vienos nevalgome. Ji kaip prieskonis, - paaiškino septyniolikmetė.
Ir taip. Jis paklausė, kaip yra gaminamas mėtų sirupas. Velnias.
- Nežinau. Gal tavo tėtis žino? - žvilgtelėjo į vyruką ir vos vos šyptelėjo.
Netrukus prabilo ir Eliotas. Jis paklausė, ar mėtų sirupas - skanu. Ir štai čia kažkodėl Dori sudvejojo, ką atsakyti. Mat jai parūpo, ar Oliveris mėgsta mėtas. Koks tau skirtumas, ką galvos tas vaikas?
- Priklauso nuo to, kas jį gamino. Žiobarai ar magai, - pabandė išsisukti nuo atsakymo. - O tu, Oliveri, ar mėgsti mėtas? - paklausė. - Ir tu? - vis tik prisivertė paklausti ir Elioto.
-
Klausytis, kaip Oliveris bendrauja su pirmą kartą matoma jauna mergina, buvo tikra palaima. Atrodė, kad jis pagaliau šiek tiek išsilaisvina iš to susikaustymo. Galbūt niekaip neatsitraukiantis liūdnumas berniuką kada nors vis dėlto paliks? Net ir vizitai pas psichologą šitos problemos neišsprendė, bet dabar jis atrodė toks smalsus ir... Jo tėvas net ir mintyse bijojo pavartoti žodį "normalus". Na, Oliveris dabar atrodė tiesiog laimingas. Priešingai nei Eliotas. Dar viena problema, kurią tenka gliaudyti ne itin tikusiam šitų dviejų nuostabių mažylių tėvui.
- Nagi, nesigraužk ir pralinksmėk, - sumurmėjo Eliotui, kai jis atsiprašė. Ar padarė tai nuoširdžiai? Ko gero, nelabai, bet Dafydd neketino dabar kaltinti ir barti savo berniuko. Jeigu jis ne itin mėgsta savo brolį, tai yra problema, kurią turi spręsti tėvai. Ką gali žinoti, kaip ten viskas yra, gal Eliotas dėl nieko nėra kaltas.
Netrukus įklimpo į dar sudėtingesnę situaciją. Oliveris buvo įsitikinęs, kad jis žino absoliučiai viską, bet Dori užduotas klausimas atrodė kaip iš kosmoso. Iš kur jam žinoti tokius dalykus? Net tepdamas paprasčiausią sumuštinį sugeba apsikvailinti, o čia...
- Bijau, kad nežinau, - galiausiai atvirai pasakė. - Nė karto neteko to daryti.
Neskubėdamas valgė savo ledus ir klausėsi, kaip jo vaikai smalsauja. Tiesą sakant, pajuto pagarbą Dori. Ji pati buvo dar beveik vaikas. Tiksliau, paauglė - to amžiaus, kada daugelis mažiukų nemėgsta. O štai ji laisvai bendravo su dviem tokiais skirtingais dvyniais.
- Man atrodo, tu prikiši į jų galvas tiek skanėstų idėjų, kad nežinosiu kur dėtis, - pratarė Dafydd merginai. Bet stengėsi nusišypsoti ir parodyti, kad nepyksta. Ne, jam kaip tik patiko, kad mažyliai bendrauja. Ir kas būtų pagalvojęs, kad jų tėvas toks nevykęs? - Bet su tais mėtiniais ir bananiniais ledais sudominai, - pridūrė sutaršęs Oliveriui plaukus.
-
Apėmė nusivylimas. Oliveris nenorėjo nieko daugiau, tik atšaldyti mėtą ir paragauti tokiu būdu pagamintų mėtinių ledų. Išgirdęs, kad to padaryti nepavyks, nusiminė ir nuleido galvą. Atrodė, kad žlugo didžiausia aštuonmečio svajonė. Kažkur galvoje sukirbėjo mintis, kad tai net labai patiks Eliotui, bet stengėsi apie tai negalvoti - buvo pernelyg liūdna.
- Bet aš noriu paragauti mėtinių ledų... - tyliai sumurmėjo jis.
Netrukus liūdesys išaugo iki dangaus. Ne tik ši protinga moteris, bet ir visa žinantis tėtis nežinojo, kaip gaminamas mėtų sirupas. Ar jam nelemta paragauti mėtinių ledų? Niekada niekada? Kodėl taip nesiseka? Ar tai dėl to, kad jis yra blogas sūnus? Ar jis yra toks blogas sūnus, kad nėra vertas paragauti tokio skanėsto? Širdelę apėmė skausmas ir nusivylimas savimi.
- Tu viską žinai, - tyliai pratarė Oliveris žiūrėdamas į tėtį. Bet jau suprato - jis niekam tikęs. Blogas sūnus. Moteris atsakė į Elioto klausimą, bet tai jo broliui jau neberūpėjo. Buvo liūdna. Norėjosi mėtinių ledų, bet jis jų nenusipelnė.
- Nežinau, - dar tyliau atsakė į moters klausimą aštuonmetis ir susigūžė. Norėjo apkabinti tėtį ir atsiprašyti už tai, kad yra toks blogas, tačiau prie brolio ir Dori gėdijosi tai padaryti. Taip ir liko sėdėti ant kėdės ir liūdėti. Ledus, regis, visai pamiršo.
-
Tėtis nepyko ir leido valgyti ledus. Taigi Eliotas pasiėmė šaukštelį ir drąsiai kibo į šį iššūkį. Jis buvo vienas malonumas, mat desertas pasitaikė tikrai puikus. Tiesa, nepakankamai puikus, kad neerzintų brolio egzistavimas netoliese, bet Eliotas ryžtingai apsimetė, kad Oliverio čia nėra.
Tiesa, nuotaika netrukus pasitaisė. Jo dvynys nusiminė - akivaizdu, kad jį ir vėl kažkas skriaudžia, ir vargšelis Oliveris tuoj apsiverks. Eliotas tyliai prunkštelėjo, bet supratęs, kad tėtis gali viską išgirsti, skubiai nusiramino. Nenorėjo parodyti, kaip jaučiasi. Tėtis ir taip labiau myli Oliverį, o ir šita moteris akivaizdžiai bendrauja tik su verksniu broliu.
- Ne, tėtis nežino visko, - nesusilaikęs paniekos kupinu tonu rėžė Eliotas. Pasirodo, jie dvyniai, bet Oliveris - tikras mažvaikis. - Pasaulyje nėra žmonių, kurie žinotų viską. O tu esi visiškas kvailys.
Paskutinis sakinys buvo ištartas gerokai tyliau. Aštuonmetis vylėsi, kad suaugusieji jo neišgirs. Oliverį jis kada nors išmokys, kaip reikia gyventi, bet tėčiui to žinoti nereikia. O šita bjauri moteris būtinai viską jam papasakotų. Ne, brolio dvynio kvailumas turėjo išlikti paslaptimi. Kol kas.
Išgirdęs "nuostabų" brolio atsakymą Eliotas nesusilaikė ir šį kartą prunkštelėjo garsiai. Kaip vis dėlto galima nežinoti, ar kažką mėgsti, ar ne? Nebent esi toks žioplas kaip Oliveris, žinoma.
- Nemėgstu, - drąsiai atsakė į nemėgstamos moters klausimą. Turbūt buvo užduotas apsimetant, kad bendrauja, bet Eliotas nutarė vaidinti, kad to nesuprato. - Bet sirupas saldu! Jis turi būti skaniau nei mėtos, - užtikrintai pridūrė spoksodamas nemėgstamai moteriai į akis.
-
- Galėsi kiekvieną savaitgalį juos gaminti, - nusijuokė kalbėdamasi su raudonplaukiu. - Ką tu veiki gyvenime, Dafydd? - pasidarė įdomu. - Tikriausiai akivaizdu, jog nesi kulinaras, - ir vėl nusijuokė.
Oliveris, regis, labai nuliūdo dėl to, jog nei Dori, nei jo tėvas nieko nežinojo apie mėtų sirupą.
- Visada galima viskuo pasidomėti, - padrąsinamai pasakė mergina berniukui. - Guldau galvą, kad yra labai daug receptų knygų, kuriose bus parašyta, kaip pagaminti mėtų sirupą. Nors, po galais, kaži, ar bus, - ji paglostė berniukui petį.
Eliotas pradėjo visai negražiai ir nepagarbiai kalbėti su broliu. Dori susiraukė.
- Yra žmonių, kurie žino viską, - atrėžė vaikigaliui. - Pavyzdžiui, Dumbldoras. Jis tikrai žinojo viską. Manau, kad ir apie mėtų sirupą jis išmanė. O cukrus nesveika, - pasakė ji, kai Eliotas prakalbo apie saldumą.
Norėjosi gerai papurtyti tą vaikį, bet juk šalia sėdėjo besąlygiškai sūnų mylintis tėvas.
-
Oliverio nuotaika pasikeitė, ir Dafydd puikiai tą matė. Norėjo paguosti sūnų, bet problema ta, kad visai neįsivaizdavo, kas tiksliai atsitiko. Negi viskas dėl tų mėtinių ledų? Tokius tikrai turėtų būti nesudėtinga pasidaryti, tad kodėl Oliveris taip nusiminė? Nenorėdamas priversti mažylio pasijusti dar nejaukiau nepriėjo jo apkabinti. Tik susirūpinęs žiūrėjo į tylųjį dvynį ir galvojo, kaip galėtų padėti. Tiesa, netrukus sulaukė Dori klausimo, į kurį reikėjo atsakyti.
- Dirbu Gringotse, - trumpai pratarė visai neįsižeidęs dėl pastebėjimo, kad nėra kulinaras. Tai buvo visiška tiesa. Bet neketino lįsti į detales ir pasakoti apie misijas. Tai ne šitos merginos reikalas, o atsakymas buvo teisingas, tegul ir nelabai išsamus.
Viskas darėsi vis sudėtingiau. Eliotas buvo teisus - jis, Dafydd, tikrai nežino visko. Tačiau tai buvo ištarta tokiu paniekos kupinu tonu, kad ignoruoti negalima. Eilinį kartą šešis vaikus turintis vyras nežinojo, kaip spręsti situaciją.
Dafydd neabejojo, kad Dori klysta - viską žinančių žmonių tikrai nėra. Vis dėlto apie tai nieko nesakė, tik įdėmiai žiūrėjo į Eliotą ir bandė suprasti, kodėl jis taip pyksta. Atrodė, kad viskas, ką Oliveris daro, jam neįtinka.
- Eliotai, negalima taip bendrauti su broliu. Ar tau pačiam patiktų, jeigu jis rodytų tokią panieką tau? Gerai apie tai pagalvok, - pasistengęs nutaisyti griežtą balsą ištarė velsietis. O dabar reikėjo gelbėti situaciją ir ką nors daugiau sužinoti apie prakeiktą mėtų sirupą. Atsistojęs priėjo prie baro ir paklausė, ar būtų galima sužinoti, kaip gaminamas mėtų sirupas. Darbuotojai pažiūrėjo į jį kaip į kvailį, tad teko grįžti nieko nepešus. Ir taip įtempta atmosfera dėl dvynių nesutarimų dar labiau susijaukė. Dabar ir pats pasijuto kaip nevykėlis - būtent tai pajusti privertė kavinės darbuotojai.
- Jie man nepapasakojo, kaip gaminti tą daiktą, - nykiai pratarė Dafydd. Ne tik nepataisė Oliverio nuotaikos, bet ir susigadino savąją. Tikras nevykėlis, ar ne?..
-
Buvo labai liūdna, ir to nepakeis niekas. Galbūt mama galėtų jį paguosti, bet ji buvo namie, o jam teko likti čia. Oliveris žinojo, kad tėtis moka persikelti iš vienos vietos į kitą. Dabar labai norėjo sugebėti tai ir pats - tada galėtų grįžti namie, stipriai apkabinti mamą rankomis ir pabūti su ja. Gyvenimas iš karto pasidarytų gražesnis. Nereikėtų galvoti apie tai, kad jis neparagaus mėtinio sirupo, nesužinos, kaip jis gaminamas, o Eliotas ir toliau sėkmingai jį žemins. Nesupratimas, kodėl brolis jo taip nekenčia, situaciją dar labiau blogino.
- Egzistuoja receptų knygos? - vėl susidomėjo Oliveris. Pasidarė šiek tiek smagiau, tačiau liūdesys neatsitraukė. Brolis dvynys, aišku, ir toliau rodė nepasitenkinimą, bet Oliveris stengėsi tai ignoruoti. - Ar turi bent vieną tokią?
Aštuonmetis spoksojo į moterį ir vylėsi, kad ji išsitrauks knygą, kurioje bus pateikti visi reikalingi atsakymai. Žinoma, vis dar buvo liūdna, tačiau nekantrumas darė savo - berniukas žvelgė į Dori ir laukė. Tai, kad ji griežčiau atsakė Eliotui, patiko. Kai tą padarė ir tėtis, Oliveris netgi nusišypsojo. Nenorėjo, kad kiti pyktų ant jo brolio, tačiau jautėsi esąs apgintas, o tai jau buvo neblogai.
Netrukus tėtis dingo, o tai vėl kiek išgąsdino. Berniukas žvelgė jam pavymui, bet moteris tęsė kalbėjimą, tad reikėjo atsisukti į ją.
- Bet cukrus skanu, - šaukšteliu pakabinęs nemažą kiekį ledų pratarė. Įsidėjo juos į burną ir patenkintas atsiduso. Laimei, tėtis grįžo, tad galėjo jam pranešti: - Puikiai išsirinkai.
Dabar jau tėtis atrodė nusiminęs, tad Oliveris nutarė, kad reikia jį paguosti. Priėjęs prie jo apkabino ir nutaisęs kuo drąsesnį balsą pratarė:
- Mėtų sirupas neegzistuoja!
-
Kaip nuobodu! Kodėl reikia šnekėtis tokiomis temomis, kurios įdomios tik Oliveriui? Tarsi jis, Eliotas, čia nė neegzistuotų. Kad mama ir tėtis tą kvailį myli labiau, berniukas jau suprato. Bet kodėl ir šita moteris daug mandagesnė su juo?
- Ir vėl aš visiems neįtinku! - pasipiktino Eliotas, kai ir moteris, ir tėtis pareiškė priekaištus. Nepatenkintas paleido ledų indelį tiesiai į Oliverį. Viskas tik per jį! Tėtis, aišku, supyks, bet jis geras. Niekada nesimuša ir nešaukia, tad viskas bus gerai.
- O ledai irgi nesveika, - drąsiai pasakė moteriai spoksodamas jai į akis. Jeigu viskas taip blogai, kodėl ji iš viso valgo? Na, bet iš žmogaus, kuris puikiai sutaria su Oliveriu nėra ko tikėtis - akivaizdu, kad ji yra visiškai kvaila. - Man tu nepatinki, - drąsiai rėžė jai aštuonmetis ir dabar pasigailėjo, kad prarado ledus. Kai tėtis atsistojo ir kažkur nuėjo, paėmė jo indelį ir skubiai nukabinęs porą šaukštelių su malonumu juos prarijo. Skanu, bet savų vis tiek gaila. Pastūmęs tėčio ledus atgal (tuoj visi pradės pamokslauti, kad taip elgtis negalima, ar ne?) atsiduso. Nusibodo jam jau čia sėdėti. Norėjo eiti pažaisti futbolą su draugais. Tik kaip mandagiai išeiti?
- Aš namuose pagaminsiu mėtų sirupo, - ryžtingai pratarė, kai tėtis vėl pasisakė apie tą nesąmonę. Brolio žodžius iš viso ignoravo.
-
- O, dirbi banke, - kiek nustebo Dori.
Ji nebūtų pasakiusi, jog Dafydd dirba tokioje prestižiškoje vietoje. Tai iškart šią šeimą kilstelėjo keliais laipteliais aukščiau.
Kai raudonplaukis nuėjo prie baro klausti apie mėtų sirupą, mergina netyčia prunkštelėjo. Ji negalėjo suprasti, kodėl šis vyrukas šitaip šokinėja aplink savo vaikus. Ji ir vėl mintyse ėmė galvoti, jog elgtųsi visai kitaip, jeigu šitie berniukai būtų jos. Bent jau Eliotą sudrausmino.
- Taip, yra receptų knygų. Nejaugi neturite nei vienos? - kiek nustebusi pažvelgė į Dafydd. - Aš... namie tai turiu, - pamelavo.
Kodėl stebiesi, jog jie neturi receptų knygos, jei pati neturi? Na, taip. Aš neturiu ir krūvos vaikų. Ir neturėsiu. Niekada. Nei vieno.
Dori kilstelėjo antakį, kai Oliveris sušuko, jog mėtų sirupas neegzistuoja. Gal tegul taip ir galvoja. Visiems bus ramiau. Žinoma, jo brolis dvynys ir toliau kėlė problemas.
- Aš ne ledai, kad visiems patikčiau, - įžūliai mirktelėjo tam snargliui, kai jis, savo deserto porciją metęs į Oliverį, nuvalgė tėčio ledų.
Dabar Dori su nekantrumu laukė, ką darys Dafydd, kai tas bjaurusis vaikigalis šitaip pasielgė. Aišku, Oliverio buvo gaila. Tačiau mergina jautėsi neturinti teisės kištis.
-
Na, žinoma. Dori neatrodė nusiteikusi patikėti, kad jis, Dafydd, gali dirbti tokioje vietoje kaip Gringotsas. Tokiam nevykėliui, ko gero, labiau tiktų šluoti gatves ar gaudyti kanalizacijos žiurkes. Ką gi, praeityje darė ir tai, tik, deja, už šį darbą niekas nemokėjo.
- Aha, - tarstelėjo, tačiau daugiau nieko nesakė. Galvojo, kad atėjo laikas keisti darbą, bet apie tai dabar nepasakos.
Deja, viskas netrukus taip greitai pradėjo keistis, kad neberūpėjo nei receptų knygos, nei visokie sirupai. Išnykęs Elioto ledų indelis ir Oliverio veidas aiškiai pasakė, kas čia atsitiko, kol jis buvo nuėjęs. Kaip viską išspręsti, ypač kai juos akylai stebi Dori? Prie svetimų žmonių Dafydd vis dar tapdavo tuo tragiškai savimi nepasitikinčiu kvailiu, kuris nesugeba padaryti nieko. Ypač sutramdyti visiškai sulaukėjusio sūnaus.
- Eliotai, gal paaiškinsi, kas čia atsitiko? - negarsiai paklausė sūnaus. Nedažnai tekdavo kalbėti tokiu tonu, dėl to nebuvo jo gerai įvaldęs. Akivaizdu, kad apie berniuko elgesį teks pasikalbėti su Mayra. Teks pabendrauti ir visiems kartu. Bet argi būtina elgtis kaip laukiniui viešoje vietoje? Sutrikusi padavėja atėjo visko išvalyti, o Dafydd varstė Eliotą žvilgsniu, reikalaujančiu atsiprašyti. Tik, deja, atrodė, kad to tikrai nesulauks.
- Nemaniau, kad man teks imtis tokių priemonių, - dar tyliau pridūrė vildamasis, kad Dori jo negirdės. - Bet jeigu neatsiprašysi Oliverio ir nepaaiškinsi, kodėl mėtaisi savo desertu, negausi vakarienės. Ar manai, kad ledai ar pinigai, kuriuos teks sumokėti už tavo desertą, auga ant medžių? Negalima taip elgtis.
Buvo be galo keista ir nesmagu taip kalbėti su savo mažyliu. Bet kažką daryti reikėjo. Šį kartą Eliotas stipriai peržengė ribą.
- Atsiprašau, - sumurmėjo Dafydd pažvelgęs į Dori. Dabar ji tikrai įsitikins, kad jis tėra nevykęs idiotas, kažkokiu būdu susilaukęs vaikų. Buvo be proto gėda, tad veidas pamažu nusidažė ryškiai raudona spalva. Pažvelgė į Oliverį ir stengėsi suprasti, kaip jis jaučiasi dėl tokio keisto brolio poelgio.
-
Nors toji moteris buvo gera, Oliverio drąsa išnyko. Jis norėjo dar ko nors paklausti apie receptų knygas, tačiau netrukus jo veidas buvo aptekėjęs ledais, nors berniukas nė nesuprato, kas čia atsitiko. Kažkur už jo nukrito indelis, ir viskas paaiškėjo. Sunku patikėti, kad mylimas brolis gali taip elgtis, bet nusivalęs nuo akių ledus Oliveris pažvelgė į jį ir suprato neklydęs. Ką jis padarė, tad tas žmogus, kuris turi būti pats artimiausias, jo taip nekenčia? Negi jis toks blogas brolis? Ar viskas tik dėl nuomonių apie mėtų sirupą skirtumo?
Kai tėtis grįžo, vis dar išsiterliojęs Oliveris liūdnai žvelgė į jį. Žinoma, dabar Eliotas turės viską paaiškinti, bet tai nelabai ką keitė. Brolis vis tiek jo nekenčia. Akyse pradėjo kauptis ašaros ir ištekėjusios ant skruostų susimaišė su ten buvusiais ledais. Berniukas to nepaisė. Labai nenorėjo verkti prie brolio ir tos malonios moters, bet jautėsi pernelyg įskaudintas. Be galo mylėjo brolį, tad dabar nenustojo savęs klausinėti, ką padarė ne taip.
- Aš noriu namo... - labai tyliai sumurmėjo Oliveris ir pastūmė ledų porciją toliau nuo savęs. Dabar šito skanėsto nebenorėjo visai, tik taip ir neišdrįso to pasakyti.
-
Metimas buvo toks nuostabiai taiklus, kad Eliotas nesusilaikęs plačiai išsišiepė. Žinoma, kai tėtis grįš, negalės taip atvirai demonstruoti pasitenkinimo, tačiau kol kas viskas buvo puiku. Oliveris tuoj apsiverks ir pasijus itin nelaimingas, o kaip tik to labiausiai ir norėjosi. Dar būtų gerai, jeigu ta bjauri moteris pagaliau išeitų ir paliktų juos vienus.
- Jeigu tu ne ledai, tai ir eik iš čia, - spėjo atsikirsti, tačiau tada grįžo tėtis. Ir jis neatrodė patenkintas. Tik kodėl iš karto apkaltino jį?! Juk galėjo būti taip, kad Oliveris pats išsiterliojo. Tik dabar supratęs, kad reikėjo paimti jo porciją ir taip nuslėpti, kad nebeturi savos, aštuonmetis atsiduso.
- Nieko neatsitiko, - nutaisęs visiškai ramų toną atsakė nežiūrėdamas tėčiui į akis, tačiau tolimesni žodžiai buvo dar blogesni. Atsiprašyti Oliverio? Tai jau ne, jis ir taip viską gadina. Kodėl negalima kažko su tėčiu paveikti dviese. Kartą pažaidė futbolą, ir jau viskas? Taip nesąžininga!
- O šluotos tai jau auga, - nesusilaikęs sumurmėjo berniukas, bet tikėjosi, kad tėtis to neišgirs. Visai nenorėjo likti be vakarienės - tai būtų didžiausia kada nors gauta bausmė.
- Aš pajuokavau, atsiprašau, - po kiek laiko skubiai ištarė jis. Žodžiai tikrai nebuvo nuoširdūs, bet gal jų užteks, kad niekas neatimtų maisto?
-
Grįžęs Dafydd elgėsi labai ramiai. Dori nugirdo, jog jis pasakė Eliotui, kad šis negaus vakarienės. Mendel nustebo, tačiau apsidžiaugė. Bent tokia bausmė tam vaikiščiui galbūt įkrės proto. O galbūt ir ne. Nes panašu, kad jis tikrai augantis psichopatas.
Mergina stebėjo dvynius ir galvojo apie tai, kaip jie gali būti tokie skirtingi. Tikriausiai anas, turėjo omeny Eliotą, išties kažkoks nesveikas. Prie šio berniuko Mendel jautėsi tarsi angelas. Kita vertus, jeigu Oliveris nuolat dėl visko inkščia, o Dafydd lenda apsikabinėti ir kilnoja, gal tam vaikui tiesiog trūkus kantrybė.
Tačiau Dori nelabai norėjo bandyti suprasti Eliotą, nes jis ją įžeidinėjo. Jis buvo tik vaikas, o dar šalia - jo tėtis. Jeigu nebūtų tėčio, norėtųsi bent jau nutildyti bernioką kerais. Na, gal dar pakabinti žemyn galva ir apmėtyti žaliais kiaušiniais.
- Džiaugiuosi, kad esu ne ledai, - pasakė Dori. - Kitaip mane nuskriaustum, kaip nuskriaudei ir juos, ir brolį.
Nežinojo, ar turi teisę tai sakyti ir ar raudonplaukis nesupyks. Bet pats vaikis, kokią jis teisę turi taip elgtis? O Elioto žodžiuose buvo tiesos. Tikriausiai jai reikėtų išeiti, nes čia vyksta tikra šeimos drama.
- Nieko, - numojo ranka į Dafydd atsiprašymą.
Nors iš tikrųjų norėtųsi pasakyti jam, kad, ei, vyruk, gal būk šiek tiek griežtesnis ir parodyk blogajam dvyniui jo vietą.
- Viskas gerai, Oliveri, - kreipėsi į nuskriaustąjį berniuką. - Tu esi geras, - švelniai pasakė jam, nors tie žodžiai labiau buvo skirti Eliotui. Nes juk jeigu Oliveris geras, tai Eliotas blogas.
-
Nėra smagu suprasti, kad visai nesuvaldai savo vaikų. Bet dabar viskas buvo būtent taip. Akivaizdu, kad net šešis vaikus turintis tėvas nesugeba susitvarkyti ir su dviem iš jų.
- Pabaik ledus, ir galėsime keliauti, - tyliai ištarė Oliveriui Dafydd. Vis dėlto tai, kad sūnus mėgstamą desertą pastūmė tolyn nuo savęs, tarsi bylojo, kad nuotaika sugadinta visiškai. Kas vis dėlto atsitiko, kad Elioto nemeilė peržengia visas ribas. - Negi nebenori?
Kurį laiką stebėjo nusiminusį berniuką, bet savo dėmesio duoklės reikalavo ir tas, kuris tą nuotaiką sugadino. Dafydd tiesiog negalėjo piktai kalbėti su sūnumi. Tada jis dar labiau jausis nuskriaustas. Ar bent apsimes, kad taip jaučiasi. Bet per daug sau leisti taip pat negalima.
- Apie šluotą mes jau kalbėjome, - atsakė Dafydd. - Nematau prasmės viską aiškinti iš naujo, jeigu tą patį argumentą naudosi vėl ir vėl. Ir prašau man nemeluoti. Puikiai matau, kad atsitiko.
Atsiprašymas neskambėjo nuoširdžiai, bet negi jo berniukas virsta manipuliatoriumi ir melagiu? Ką jie su Mayra daro ne taip, kad Eliotas taip elgiasi? Ir ko būtų galima paprašyti pagalbos?
- Kai grįšime namo, pats papasakosi mamai, ką padarei, - dar pridūrė lėtai valgydamas savo ledus. Labai norėjo atiduoti juos sūnui, bet jeigu taip padarys, jis tikrai pradės galvoti, kad galima daryti bet ką. - O dabar tau teks sėdėti ir laukti, kol mes pavalgysime. Ir net nebandyk zirzti - niekas nekaltas, kad numetei savo porciją.
Skaudėjo širdį, bet kitaip negalėjo elgtis. Kas bus, kai Eliotas sulauks paauglystės? Dvyniai bus Hogvartse, ar jis nekels savo broliui pavojaus?
- Nelengvas uždavinys ta tėvystė... - tyliai ištarė Dafydd. Žodžius skyrė Dori, nors nebuvo tikras, ar ji išgirs. Jautėsi taip, tarsi teisintųsi, bet nieko negalėjo pakeisti - buvo įsitikinęs, kad tai padaryti reikia.
-
Čia ir yra visa bėda - Oliveris nieko nebenorėjo. Nei būti čia, nei valgyti ledus, nei netgi matyti Eliotą. Labai mylėjo savo brolį, bet kažkodėl visada buvo jo skriaudžiamas. Jeigu tik tai padėtų, atiduotų šluotą dvyniui, bet neabejojo, kad jo vis tiek nekęs.
- Nenoriu, - liūdnai sumurmėjo. - Geriau tu suvalgyk.
Toji moteris pasakė, kad yra geras, o tai privertė susimąstyti. Juk jeigu jis geras, Eliotas neturėtų skriausti, ar ne? Argi ledus į galvą paleido už tai, kad yra geras? Čia kažkas buvo ne taip, tik aštuonmetis nedrįso to pasakyti suaugusiai moteriai. Liūdnai pažvelgė į ją, tačiau tylėjo. Džiaugėsi, kad ji iš viso su juo šnekasi, tačiau nebesugalvojo ką pasakyti.
- Man patinka mano šluota, - galiausiai sumurmėjo ir vis dėlto prisitraukė ledus arčiau savęs. Tikriausiai Eliotas tikėjosi, kad jis taip nusimins, kad nebevalgys skanėsto ir atiduos jį broliui. Bet Oliveris tikrai neketino to daryti. Nė už ką neatiduos savo ledų. Taigi paėmęs šaukštelį kibo valgyti.
- O tu moki skraidyti? - paklausė moters. Jeigu gerai atsiminė, jie apie tai jau kalbėjo, bet nebežinojo, ką ji pasakojo, o norėjosi pakalbėti apie ką nors, kas nėra susiję su Eliotu.
-
Keista, kad ta bjauri moteris pritarė, tačiau vėl kalbėjo kažkokias nesąmones. Ji Eliotui vis mažiau patiko, ir berniukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji iš viso čia atėjo. Tarsi būtų maža Oliverio, atsirado dar vienas bjaurus žmogus, gadinantis ir ledus, ir pasibuvimą su tėčiu.
- Nieko aš nenuskriaudžiau, - nepatenkintas atsakė ir parodė moteriškei liežuvį. Žinojo, kad tėtis už tai nepagirs, bet jis ir taip visada gina vargšelį Oliverį. Geriau bent jau smagiai praleisti laiką. Bet netrukus tėtis pradėjo kalbėti itin griežtai, tad tonas iš karto pasikeitė. Eliotas atrodė labai jau prasikaltęs ir nusiminęs. Visa tai buvo apsimesta, tačiau jis vylėsi, kad pavyks pergudrauti tėtį. Jam aiškiai nepatiko užuomina apie šluotą. Kodėl niekas nesupranta, kad jam toks daiktas žymiai reikalingesnis nei Oliveriui? Tas kvailys net nemėgsta kvidičo. Bet dabar Eliotas tik šniurkštelėjo. Tiksliau, apsimetė, kad tai daro, nes visiškai nenorėjo verkti.
- Bet, tėti... - zyziančiu tonu ištarė, kai paaiškėjo, kad teks viską pasakoti mamai. Ji gali būti dar labiau nepatenkinta tuo, kas čia atsitiko. Ir kam jai sakyti, jeigu nemato? - Bet aš noriu ledų!
Taip jau tikrai nesąžininga. Iš tiesų reikėjo paleisti Oliverio porciją. Deja, dabar teks sėdėti ir laukti. Baisiausiai suirzęs aštuonmetis pradėjo švysčioti kojas ir, regis, kažkam netyčia įspyrė.
-
Situacija nebuvo smagi, todėl tikrai atėjo metas visiems keliauti savais keliais. Dori kaip tik pabaigė savo ledus. Nors Dafydd minėjo, jog vaišina, bet Mendel to netroško. Ji norėjo už save susimokėti pati, todėl pastūmusi tuščią indą prie stalo krašto septyniolikmetė ėmė dairytis padavėjos.
- Na, su vienu iš jų tikriausiai reikėtų griežčiau, - tyliai tyliai sušnabždėjo, kai Dafydd pasakė, jog tėvystė yra nelengvas uždavinys.
Žinojo, kad ne jos reikalas, kaip šitas vyras auklėja savo vaikus. Bet Eliotui akivaizdžiai trūko drausmės.
- Taip, moku, - nusišypsojo Dori Oliveriui.
Ji apie tai pasakojo parduotuvėje, bet vaikas turbūt stresuoja ir net pamiršo. Tad nusprendė pakartoti, ką sakė prieš tai.
- Turiu dvi šluotas, mėgstu ir skraidyti, ir žaisti kvidičą. Šešerius metus Hogvartse buvau atmušėjos pozicijoje.
Eliotą Mendel nusprendė ignoruoti. Kartais tokiems vaikiščiams, kurie siekia dėmesio, ignoravimas būna skaudus.
-
Ledų kiekis kito labai jau lėtai, bet ryžtas neatiduoti jų Eliotui ėmė viršų. Brolis jį skriaudžia, tad kodėl turi gauti kažko skanaus? Gali dabar sėdėti ir laukti. Tiesa, nuo to nebuvo labai smagiau. Tuo labiau, kad brolis nė neketino pripažinti, kad padarė kažką blogo. Jis elgėsi labai nemandagiai, tik Oliveris nedrįso nieko pasakyti. Sėdėjo nuleidęs akis ir lėtai valgė ledus.
- Tu juos metei į mane, - išdrįso paprieštarauti broliui, bet, laimei, tada prakalbo moteris, tad galima žiūrėti į ją.
- Šešerius metus? - išpūtė akis. Juk prieš šešerius metus jam buvo... Buvo... Atkakliai bandė suskaičiuoti, kokio amžiaus buvo prieš tokią amžinybę laiko, bet nesisekė. Nuotaika buvo visai sugadinta, tad negalėjo atlikti net tokio paprasto skaičiavimo. Galų gale metė matematiką ir susitelkė ties kvidiču. - Atmušėjos? Tu daužei priešininkus!
Pasidarė šiek tiek smagiau. Toji moteris tikrai buvo maloni, o ir ledai pagaliau baigėsi. Pastūmęs indelį nuo savęs berniukas pažvelgė į tėtį ir tyliai sumurmėjo:
- Noriu namo...
-
Vienas tuoj apsiverks, o kita šneka tik su juo ir ignoruoja daug šaunesnį, įdomesnį ir protingesnį dvynį. Pasaulis virto kažkokia nesąmone, ir Eliotas nusivylė. Jeigu bent jau tėtis elgtųsi tinkamai, būtų galima atleisti. Bet kur jau ten - jis būtinai gins tą verksnį.
- Aš netyčia, - prisivertė atkirsti Oliveriui jo blogas, nors bendrauti su tuo kvailiu buvo labai nemalonu. Aišku, tėtis tuo nepatikės, nes verksnys yra amžinai teisus.
- Ar galime nuveikti ką nors įdomesnio? - paklausė Eliotas. Žiūrėjo tik į tėtį ir bandė parodyti, kad bet kokia veikla būtų įdomesnė nei spoksojimas, kaip kiti valgo ledus. - Einam! - dar sušuko. Brolis, aišku, jau virkavo, kad nori namo, tačiau Elioto norai buvo visai ne tokie. Jis tiesiog spirgėjo noru nuveikti kažką smagaus. Grįš namo, ir kas tada? Ten nėra ledų!
- Einam! - vėl paragino tėtį ir nulipęs nuo kėdės pradėjo tampyti jo ranką. Labai jau nekantravo palikti tą bjaurią moteriškę.
-
Gal Dori ir buvo teisi - galbūt iš tiesų reikėtų su Eliotu elgtis ir kalbėti kiek griežčiau. Bet vis dėlto Dafydd ta pastaba nepatiko. Ši mergina tėra jauniklė, kuri neturi savo vaikų. Ką jau kalbėti apie tai, kad nežino nieko apie Dafydd gyvenimą ir kodėl jis būtent taip elgiasi su savo vaikais. Galiausiai nieko nepasakė - nei pritarė, nei parodė nepasitenkinimą.
- Ar nuskriaudei, ar ne, pasiaiškinsime vėliau. Manau, tau reikės labai gerai apie tai pagalvoti, - kalbėjo sūnui. Niekaip negalėjo suprasti, kas nulėmė tokį elgesį. Jie su Mayra visus vaikus mylėjo vienodai. Nė vieno neišskyrė. Kodėl Eliotas taip reaguoja į brolį? Kur galėtų slypėti šios problemos šaknys?
Laimei, bent jau Oliveris ir Dori sutarė neblogai, tad viskas dar visai pakenčiama. Liūdniau buvo tai, kad Dafydd be galo mėgo leisti laiką su savo mažyliais, bet pamažu kiekvienas toks išėjimas pavirto įtampos šaltiniu. O taip tikrai neturi būti.
- Eisime ne veikti kažką įdomesnio, o namo. Tu turėsi papasakoti mamai, ką šiandien padarei, - atsakė į Elioto žodžius ir pamojo padavėjai. Pastebėjo, kad ir Dori dairosi, tad spėjo, kad ji ruošiasi susimokėti pati. Vis dėlto buvo žadėjęs tai padaryti, tad sumokėjo už visų desertus. Oliveris atrodė nusiminęs. O taip jis atrodydavo pernelyg dažnai, ir tai, tenka pripažinti, buvo Elioto darbas. Tikrai laukia sudėtingas ir nemalonus pokalbis, tik būtinai pakvies ir Mayrą. Vienas nesugebės to padaryti.
- Mes keliausime, - pratarė merginai. - Buvo netikėta, tačiau įdomu susitikti. Eliotai, Oliveri, eime. Ir nesiginčykite.
Neskubėdamas išsivedė sūnus iš kavinės ir patraukė stoties link. Ši diena sukėlė pernelyg daug nepatogių minčių, tad norėjosi greičiau pasiekti traukinį.
-
Dori nusijuokė, kai Oliveris pasakė, jog ji daužė priešininkus. Taip, mergina buvo gera žaidėja. Jau nuo pat pirmų savo rungtynių, kuomet ją stengėsi sumaišyti su žemėmis, Mendel įkrėtė priešininkams į kailį. Kaip ji dabar gyvens be kvidičo?
Oliveris pasakė, kad nori namo, o Eliotas išvis ėmė ožiuotis. Žinoma, vaikai tikriausiai pavargo. Juk Dori net nežino, ką šeimyna veikė prieš tai. Dafydd vis dėlto sumokėjo ir už Dori ledus. Ji jautėsi dėkinga. Kiekvienas knutas dabar septyniolikmetei buvo svarbus. Galbūt nereikėjo pirkti to peilio? Ar tai tikrai buvo būtina prekė?..
- Ačiū už prasiblaškymą, - nusišypsojo ji Dafydd. - Jo man dabar tikrai reikėjo.
Akimirką jai užsinorėjo pulti Dafydd į glėbį, pradėti verkti ir pasipasakoti apie Alaną. Bet ji žinojo, kad negali to padaryti. Kai šeima nutolo, Dori taip pat pakilo nuo kėdės ir paliko kavinę.