[Dori Mendel]

Dori ir vėl gerokai pasiautė, mat pripylė dar iš pirmo kurso lagamine užsilikusios gličios masės koridoriuje. Žinoma, tikrai ne požemiuose, nes ten vaikščiojo klastuoliai. Na, nors padaryti kažką nelabai gero Sofi ar Alrisai Mendel tikrai norėjosi. Bet dėl to juk neturi kentėti normalūs klastuoliai, ar ne?
Ir ne prie švilpių, nes jie buvo per arti virtuvės. Apie klastuolių karus su grifais Mendel buvo seniai pamiršusi, mat didžioji dalis jos draugų buvo būtent iš Grifų Gūžtos. Tad kas beliko? Varniai. Vis tik būtent šito koledžo ir jo mokinių trečiakursė labiausiai nemėgo. Iš ten neturėjo nei vieno draugo, tik porą priešių. Tai buvo Nikolė, su kuria ji susipažino draugiškai, tačiau praeitais metais ji bandė apkulti klastuolę per kvidičą. Ir Elodie, Varno Nago komandos atmušėja, kurios šiaip jau Mendel asmeniškai nepažinojo, bet taip pat žaidžiant kvidičą simpatijų jai tikrai nepajuto ir jos sukonfliktavo.
Taigi, tą masę žaliaplaukė supylė būtent ten, kur prasieina varniai, penkto aukšto bokštuose netoli jų bendrojo kambario. Ne pirmą kartą iškrėtusi išdaigą varniams mergaitė slėpėsi už bet kokių durų. Taip nutiko ir šį kartą, tačiau dabar norėjosi nešti kudašių kažkur kitur, nes netoli bokštų galėjo ir koks profesorius pričiupti. Taigi, šposininkė užbėgo į šeštą aukštą ir įsmuko į pirmą pasitaikiusią patalpą. Nutarė kopti aukštyn, o ne leistis žemyn, nes juk išdaigininkai dažniausiai neša mieles į apačią, ar ne? Kai pastebės, kas vyksta koridoriuose, profesoriai tikrai nelips aukštyn ieškoti kaltininko.
Regis, Mendel papuolė į kažkokią instrumentų salę. Deja, čia jau kažkas buvo. Kad tave sodo nykštukai! Varnė! Dori susiraukė ir instinktyviai nutaikė į ją burtų lazdelę.

[Elna Klumpar]

Visą Elnos meditacinę zoną ir užklupusią ramybę sudrumstė staigus bildesys koridoriuje. Varnė žinojo, jog net neverta buvo budintis ir judintis iš savo miegamosios zonos. Dabar net yra šansas, jog jai teks su kažkuo kontaktuoti, o gal net kalbėtis. O ne, tik ne socializacija. Elna tyliai prunkštelėjo iš savo beviltiškumo ir jau buvo vėl bepradedanti skęsti savo mintyse, kai staigiai duslus triukšmas už durų staigiai persikėlė čia. Klumpar stipriai krūptelėjo ir greitai atsigręžė į durų pusę. Ten ją pasitiko mergina? mergaitė? Tikrai ne vyresnė nei ketvirtakursė. Ir ne bet kaip, o su lazdele rankoje. Jeigu Klumpar paskutiniuosius metus būtų vysčiusis kaip normali burtininkė, jos instinktas irgi būtų čiupti lazdelę, tačiau varnė metus, gal net kelis, praleido savo liūdesio duobėje, tad, žinote. Strazdanė iškelė rankas, lyg pasiduodanti.
-Vau, vau, lėčiau. Gal pirma diplomatiškai pykčius sprendžiam? Na, aišku, jei tu pyksti, nes aš asmeniškai matau tave pirmą kartą.
Elnos vienas iš bruožų buvo, jog nepatogiose situacijose ji nebegali užsičiaupti.
-Širdingai atsiprašau, jei šis fortepijonas kažkaip tau priklauso.
Varnė prunkštelėjo ir kuo įmanoma natūraliau šyptelėjo, tačiau nuleidusi rankas vieną iš jų kyštelėjo į kišenę, kurioje gulėjo lazdelė ir sugniaužė ją rankoje. Vis dėlto niekad nežinai, ko tikėtis iš Hogvartso mokinių, ar ne?

[Dori Mendel]

Buvo taip netikėta - vyresnėlė varnė, vietoj to, kad pultų Dori, pasiduodamai iškėlė rankas į viršų. Tai trylikmetę privertė sutrikti, mat didžioji dalis Varno Nago mokinių, kuriuos ji pažinojo, buvo peštukai.
- Nepykstu, - atsakė Mendel ir susipakavo burtų lazdelę. - Nesitikėjau, kad ką nors čia sutiksiu, - gūžtelėjo pečiais. - Tiesą pasakius, visai netyčia atsidūriau šioje vietoje, eee... man reikėjo skubiai pasislėpti nuo... - pradėjo kažką mykti. - Žodžiu.
Dori pastebėjo, kad varnanagė įkišo ranką į kišenę. Klastuolė puikiai pažinojo šitą judesį: mergina yra pasiruošusi gintis. Žinoma, o kaip kitaip, jei Klastūnyno mokinė pati pradėjo čia grasinti lazdele?
- Tai mėgsti groti? - iš niekur nieko paklausė.
Pačios Dori muzika visiškai nežavėjo. Jai tai atrodė toks žiobariškas užsiėmimas.

[Auris Senkleris]

Auris buvo kuo puikiausiai nusiteikęs ir šeštadienį kuris buvo žiemiškas ir šaltokas jiedu su Eion traukė šešto aukšto siauru koridorėliu. Jie ėjo pagroti. Eion tai pasiūlė per pamoką, o Auris aišku sutiko su ta idėja.
- Palauk tuoj atidarysiu duris.
Jau ne pirmą kartą jie čia atėjo. Juk Senkleris mokė vaikinuką groti pianinu.
Jis pavaizdavo, kad groja. Pasigirdo melodija ir Auris atidarė duris.
- Ir kuo šiandien norėtum pagroti? - Jam patiko šita salė. Buvo labai jauki.
Šiandien negalėjo nustygti vietoje, tai buvo nusiteikęs pasiausti. O vietos tai čia tikrai buvo per akis. Be to kuprinėje turėjo savo paauglystės relikvijas. Paprašė Elijos, kad atsiųstų. Manė, kad Alano tėvai seniausiai bus išmetę Aurio daiktus. Juk jis ten negyveno. Bet ne. Gavo juos gražiai sudėtus dėžėje. Ten buvo kai kurie drabužiai, gražiai sulankstyti ir švarūs. Dėžutė su jo mėgstamais grupių ženkliukais ant viršaus gulėjo odinė striukė. Ant jos nugaros Alanas buvo nupaišęs liepsnomis besispjaudantį drakoną. O Auris jį užsikerėjo. Kad slibinas judėtų. Padaras atrodė grėsmingai nusiteikęs. Ugnimi žėrinčios akys, platūs sparnai, ten buvo ragauodegis. Na Alanas dar vaikas būdamas ten pasireiškė tai jau tikrai.
Apie tuos dalykus dar nieko Eion nesakė. Pasakyti ketino kaip tik šiandien ir juos pasiūlyti. Mat jau pastebėjo jo palaikomą stilių.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Šiandien Eion jautėsi ypatingai šauniai. Plaukai buvo gerokai užaugę, ir iki pilnos laimės trūko tik rimtos vyriškos barzdos. Na, jos aiškiai dar teks luktelėti, bet šiandien galės pamuzikuoti, o tai daryti galima ir be barzdos. Dar smagiau tai, kad Auris sutiko su pasiūlymu. Taigi vaikinukas žingsniavo šalia tėčio ir kiek jaudinosi. Žinoma, tai ne pirmas toks užsiėmimas, tačiau Eion vylėsi šiandien išbandyti sunkesnę muziką. Atrodė, kad tai turėtų patikti ir Auriui, tad viskas bus gerai.
Įėjęs į jau ne kartą lankytą salę Eion pajuto keistą nekantrumą. Neatrodė, kad pasiūlė kažką labai jau ypatingo - jie su Auriu ne tik ne kartą kartu grojo, bet netgi darė tai čia, šioje instrumentų salėje. Vis dėlto atrodė, kad šis kartas bus kitoks, nors to priežasties vaikinukas nebūtų galėjęs nurodyti.
- Gal gitara? - klausimu į klausimą atsakė. Tiesą sakant, mielai būtų išbandęs elektrinę gitarą, bet puikiai žinojo: čia ji neveiks. O ir šiaip tas instrumentas atrodė labiausiai tinkamas pirštams laužyti. Susiradęs kiek aptriušusią gitarą paklausė:
- Ar tau labiau patinka nauji išblizginti instrumentai, ar geriau tokie, kurie yra aiškiai matę gyvenimo?
Pačiam rankose laikoma gitara pasirodė keistai jauki. Tarsi priklausytų jam. Ėmėsi įdėmiau ją apžiūrinėti, bet nieko ypatingo nepastebėjo. Nepaisant to, buvo keistai smagu.

[Auris Senkleris]

- Gerai paimk gitarą. Man turbūt labiau patinka seni instrumentai. Turiu tą pačią gitarą, su kuria pradėjau groti dar mokykloje ir nenoriu keisti. Ji jau mano, ji turi savo sielą ir tiek. - Gyvai plepėjo Senkleris. Tada nusiėmė nuo pečių kuprinę ir ištraukė dėžę.
- Žinai aš pagalvojau. Prieš pradedant groti. norėčiau tau šį tą atiduoti. Gal tau patiks. Gali pasirinkti. Jei niekas netiks, tai netiks. Bet žodžiu turiu čia visokių daiktų iš savo paauglystės, kurie  man patiko. Paprašiau, kad juos atsiųstų iš dvaro. Nei nemaniau, kad jie ten dar yra. Bet pasirodo yra. Tai jei nori pasižiūrėk. - Pastatė dėžę ant žemės. Be striukės ten buvo ir kitų drabužių. Marškinėlių su visokiais paveiksliukais ar grupių emblemomis. Ir magiškų ir žiobariškų grupių. Vieni iš jų buvo tie, kuriuos dėvėdavo grodamas. Tai buvo jų grupės marškinėliai. Ant jų priekio buvo pavaizduoti Persefonė ir požemio pasaulio valdovas Hadas. Jie buvo susikabinę rankomis, atrodė nuožmūs. Hadas laisvoje rankoje laikė savo ginklą vadinamąją dvidantę šakę. O Persefonė fakelą, iš kurio besirangančių liepsnų išsidėstė jų grupės pavadinimas. Tartaro klyksmas. Aišku marškinėliai buvo užkerėti, kad dievai galėtų judėti ir kad atrodytų, jog užrašas liepsnoja. Tada paauglystėje Auris labai mėgo šį drabužį. Dar ten buvo Tyčia paplėšytų džinsų. Ta dėžutė su visokiais ženkliukais.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Auris, regis, buvo linksmai nusiteikęs. Tai Eion patiko. Toks smagus laikas su tėčiu buvo pats geriausias. Visokie rimti pokalbiai dažnai vargindavo ir gąsdindavo. Dabar reikėjo kažko kito, ir panašu, kad muzika tam pasitarnaus.
Tiesa, netrukus vaikinukas gavo gerokai sutrikti. Neįsivaizdavo, kas yra dėžėje, kurią Auris turėjo su savimi. Paaiškėjo, kad tai jam.
- Juk jau ne Kalėdos. Ir ne mano gimtadienis, - sumišęs ištarė Eion ir pradėjo apžiūrinėti daiktus. Gerokai užaugę plaukai tikrai tiktų prie kai kurių drabužių. Apsivilkęs striukę apsidžiaugė, kad vasarą gerokai išaugo - ji puikiai tiko. Pavasarį turbūt būtų jautęsis kaip su suknele.
- Ar tau tikrai viso šito nereikia? - dar pasitikslino. Taip ir likęs su striuke pradėjo neužtikrintai raustis dėžėje. Paėmė marškinėlius su kažkokiais dievais ir ištiesė Auriui. - Gal nori apsivilkti? Man atrodo, tau puikiai tiktų. Ir ar čia yra veidrodis?
Apsidairė ieškodamas to daikto, bet nepastebėjo. Mielai būtų pasiėmęs ir striukę, ir kitus daiktus, bet priimti dovaną nebuvo paprasta. Žinoma, jau negalvojo, kad už viską teks susimokėti. Tiesiog visa tai atrodė pernelyg… Asmeniška? Tarsi Auris atiduotų jam dalį savo praeities.
- Ačiū, - sumurmėjo Eion nežinodamas, kaip elgtis toliau. Visos dėžės tikrai nedrįs pasiimti, tad kaip išsirinkti? Vis tik nutarė tą klausimą atidėti vėlesniam laikui, tad vėl paėmė prieš tai padėtą gitarą.
- Norėčiau mokėti groti metalą, - dar ištarė. Tada jaustųsi tikrai šauniai. Gal net išdrįstų daugiau pasikalbėti su Athena.

[Auris Senkleris]

- Na ir kas. - Nusijuokė. - Eilinė diena kuo puikiausiai tinka ką nors dovanoti. - Eion apsivilko striukę. Slibinas ant jos nugaros plastelėjo sparnais. Na va, labas rytas drauguži. Metas pabusti. Gana riogsoti dėžėj. Jam patiko žinojimas, kad tie daiktai turės dar vieną gyvenimą. Jautėsi išties lyg perleistų kažką sūnui.
- Man tai nereikia. Ir jei tau patinka, tai pasiimk šiuos daiktus. - Paėmė savo koncertinius marškinėlius. - Čia mano grupės marškinėliai. Linėja irgi tokius turėjo. - Eion jau žinojo kas yra Linėja. Mat apie ją daugiau teko išgirsti vasarą, kai Senkleris pasakojo jam savo paauglystės istorijas. Senkleris perbraukė pirštais per paveikslėlį. Jį užgriuvo prisiminimų banga. Nenorėjo dabar vilktis šių marškinėlių. Įdomu ar Nėja juos dar turi? Galvojo.
- Ne. Palauk. - Jis išbūrė veidrodėlį ir ištiesė Eion.
- Kai pagrosim pasiimk dėžę į kambarį ir peržiūrėk. Jei kažko norėsi, tai pasilik.
Et, nutarė, kad neignoruos vaikinuko pasiūlėmo. Todėl išsikerėjo širmą ir persirenkgė tuos marškinėlius už jos. Nenorėjo tam daiktui suteikti tiek galios. Tada išlindo. Eion jau turėjo gitarą rankose.
- O ar turi kokia mėgstamą dainą, kurią norėtum išmokti? Ar net gal jau žinai akordus?

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gal ir taip. Gal bet kuri diena tinkama dovanoti dovanas. Vis dėlto jas gaudamas Eion nesijautė jaukiai. Vis dar tekdavo sau priminti, kad Auris nenorės atsiimti mokesčio.
- Ačiū, - ištarė ir su susidomėjimu žiūrėjo į grupės marškinėlius. Auriui užsiminus apie Linėją vaikinukas juste pajuto, kad ji tėčiui labai svarbi. Buvo, bet turbūt ir tebėra. Mintyse kartais apie tą moterį pagalvodavęs kaip apie mamą stengėsi tų minčių nusikratyti. Jos nė nepažįsta.
Paėmęs veidrodėlį apžiūrėjo save. Atrodė tikrai šauniai. Jeigu tik Auris irgi apsivilktų ką nors iš šitos dėžės, atrodytų, kad patys beveik gali eiti į sceną. Visas tas dėmesys tikrai nepatiktų, bet būnant šioje salėje jausmas buvo puikus.
Pagaliau Auris irgi sutiko apsivilkti marškinėlius. Eion ištiesė jam veidrodėlį. Dabar profesorius atrodė labai šauniai, tad galima pradėti groti. Žinoma, galėtų groti ir neapsivilkę tais drabužiais, bet dabar bus dar smagiau.
- Geras, - entuziastingai ištarė Eion, bet sulaukė kiek sudėtingo klausimo. Atsakymą gal ir žinojo, bet ar Auris neprieštaraus? Nelabai drąsiai atsakė: - Norėčiau išmokti ką nors, ką grojo tavo grupė. Jeigu tu nieko prieš pamokyti.
Kažkodėl prisibijojo reakcijos, tad vėl pradėjo apžiūrinėti gitarą. Kad tik nereikėtų susidurti su Aurio žvilgsniu.

[Auris Senkleris]

Auris norėjo paklausti ar Eion nebus per karšta kambaryje su ta striuke. bet neklausė. Jei jau jam patinka, tai tegul nešioja kambary.
Beprotiškai keistai jautėsi su tais marškinėliais. Jie vis dar raudonplaukiui tiko. Bet vis tiek buvo keista. Auris nusišypsojo žvelgdamas į tą veidrodėlį.
- Gal man dar taip ir pamokas vesti? - Nusikvatojo. Kažin ar kas iš mokinių labai jau stebėtųsi tokiu jo pasirinkimu.
Prašymas sukėlė dar daugiau nostalgijos. Pasidarė kažkaip net nejauku. Jų dainos kartais būdavo gal ir kiek smurtingos arba apie kažką tamsaus. Ypač tos, kai jau kūrė labiau metalą, nei šiaip smagų roką. Et, bet jau tiek prišnekėjo Eion apie savo paauglystę. O be to jis juk turėjo Aurio senus konspektus su visom nesąmonėm. Tai koks skirtumas.
- Palauk. Sugalvosiu kažką iš to mūsų repertuaro. - Raudonplaukis susirado kitą gitarą. Tada bakstelėjo ir į savo ir į Eion gitaras lazdele. Nesakė ką padarė, bet išties užkerėjo jas, kad skambėtų kaip elektrinės. Bus jam šiokia tokia staigmenėlė.
- Parodysiu tau vieną, jei norėsi galėsim pasimokyt. Šiaip galėsi jau kai perprasi melodiją ir dabar įsijungti, pamėginti paimprovizuoti. Čia buvo pirma mūsų kurta daina. - Ji ir vadinosi Tartaro klyksmas, kaip grupė. Ji pasakojo apie pegasą, kuris sklando aukštai danguje ir pasakoja apie tai, kaip gera ir smagu Olimpe. O paskui apie didelį kontrastą Tartare. O trečiame posme apdainuojama didelė demonų ir mirties dievų puota prie Stikso upės su šokiais, laužais ir panašiai.
Ritmas buvo gana vidutinio greičio, tik paskutiniam posme pereinantis į greitą. Ir grodamas bei dainuodamas jis kaip visada pasileido šokti ir kvailioti laisvame plote.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion nenorėjo išduoti, kaip jaučiasi, bet ši akimirka buvo be proto jauki. Žinoma, vasarą jie su Auriu dažnai kalbėdavosi, vaikinuką ypač domino pasakojimai apie praeitį ir jaunystę. Bet dabar... Dabar kažkas buvo kitaip. Ir tą jausmą, ko gero, sukėlė būtent šie drabužiai. Ar jis padėkojo? Atrodo, taip tad dabar nieko nebesakė. Tik nusišypsojo į Aurio klausimą ir apsimestinai dvejodamas ištarė:
- Na... Manau, kad būtų įdomu.
Išties jeigu Auris su šiais marškinėliais vestų pamoką, jis jaustųsi dar geriau. Žinojimas, kad Auris priėmė tokį sprendimą būdamas su juo, labai paglostytų širdį.
Su susidomėjimu klausėsi dainos ir bandė perprasti melodiją. Nors muzika su Auriu užsiėmė jau kurį laiką, viskas nebuvo taip paprasta. Vis dėlto profesoriui pradėjus kvailioti pabandė kažką pagroti. Tiesa, pasirodė, kad labai jau nepataikė, tad skubiai pasirodymą nutraukė. Geriau jau ramiai sėdės ir klausysis Aurio bei jį stebės. Taip ši diena bus gerokai smagesnė. Apie Atheną ir norą pasirodyti įdomesniu Eion nebegalvojo.

[Auris Senkleris]

- Tikrai, kad būtų. - Nusikvatojo įsivaizduodamas save žengiant klasėn su savo senąja koncertine atributika.
O paskui jam bekvailiojant Eion pabandė įsiterpti, tik labai greitai liovėsi.
- Drąsiau. Mes gi čia praktikuojamės. - Šūktelėjo jam, o kai baigė pats groti sustojo šalia.
- Ar tau užrašyti šitos dainos akordus? O gal nori kokios kitos? - Kiek daug šiandien prisiminimų buvo prikelta iš minčių kapinių.
- Puiku, kad bandei improvizuoti. Visi nuo kažko turi pradėti. Ir viskas čia yra gerai. Tam ir mokomės. Mes, kai mokydavomės, kai rašydavom natas prigrodavom tikrų keistybių. Aišku, Linėja tai visada turėjo muzikinį išsilavinimą, be jos būtume skendę. Bet šiaip. Juk mes irgi visko nesukūrėme per kartą. - Be Nėjos jis, Deidras ir Malika buvo trys išdykę Klastuoliai. Nei vienas nesidomėjo muzika. Malika išvis juk seniau lankė kovos menų būrelį. O pats Auris ir Deidras labiau dominosi burtais. Nors... Muzika Auriui aišku patiko iš seniau. Juk turėjo prisiminimų iš gilios vaikystės, kai dainuodavo jam ką nors mama ar tėvas. O ir vėliau pas tuos lietuvius daug girdėjo dainų.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Taip, tikrai būtų smagu, jeigu Auris taip apsirengęs vestų pamokas. Eion energingai sulinksėjo ir pagalvojo, kad pats, deja, su šita striuke į pamokas eiti negalės. Jam teks būti su uniforma.
- Bet kai tu groji, viskas skamba puikiai. Nenoriu sugadinti, - nuoširdžiai atsakė, bet nužvelgęs gitarą bandė pabandyti vėl pagroti. Tiesa, Auris nustojo muzikuoti ir uždavė įdomų klausimą.
- Aha, noriu, - pradžiugęs atsakė. - Ir noriu būtent šitos dainos. Ar galiu iš čia pasiskolinti gitarą?
Taip ir įsivaizdavo, kaip kambaryje groja gitara. Rodžeriui tikrai nepatiktų, bet nuo to tik smagiau.
- Bijau susimauti ir sugadinti tavo jaunystės dainą, - ryžosi pasakyti. Tada suprato, kas dar būtų labai įdomu, tik ar Auris norėtų tuo užsiimti? Kiek padvejojęs pridūrė: - Kažin kaip mums sektųsi kurti naujas dainas?
Nenorėjo žiūrėti į Aurį, tad vėl vėl pradėjo gilintis į gitarą. Stygos staiga pasidarė labai jau įdomios.

[Auris Senkleris]

- Ačiū Eion. Bet man labai įdomu išgirsti tavo improvizacijas, todėl jei norėsi pagroti, tai ir daryk.
Senkleris padėjo gitarą, atsisėdo ant žemės. Kerais prikvietė natoms skirtą lapą ir tušinuką iš savo kabineto ir ėmė rašyti akordus.
- Manau gali. - Susikaupęs pasakė dėl gitaros ir pamanė, kad reikės Eion nupirkti tik jam skirtą gitarą. Kad turėtų savo.
- Na jau. Ir kas, kad susimautum? Kai mokais tas visiškai normalu. Ir šiaip ką gali žinoti, gal su savo interpretacijom ją tik patobulintum. - Senkleris nustojo rašyti, ėmė šypsotis, akys smagiai sužibo.
- Nori pabandyti? Būtų žiauriai įdomu. - Balse buvo justi entuziazmas. - O apie ką norėtum dainuoti? Galim čia dažniau ateiti ir pabandyti kažką sukurti. Būtų šaunu. - Jam atrodė, kad tai būtų tikrai nuostabu.