[Cassidy Melens]

Švelnus rudens vėjelis ir jau šaltesnis oras lyg pranešė, kad vasara turi pasitraukti ir savo vietą perleisti rudeniui. Tokiu metu Cassidy galvoje lyg išprotėjusios lakstė mintys apie pasikeitusį metų laiką ir naujai gautas pareigas. Kai mergina atrakino ir atidarė kerėjimo kabineto duris jos širdis suvirpėjo. Negaliu patikėti, kad aš jau esu profesorė. Pagalvojo Melens pavardės savininkė ir ant pirmojo suolo padėjo nedidelę rudo atspalvio dėžutę ir mažesnę ant savo pačios stalo. Nors klasė ir prieš tai buvo sutvarkyta, bet raudonplaukė vis tiek atrado kelias vietas kurioms prireikė mažo aptvarkymo. Bei galiausiai kai klasė iš tikrųjų žaliaakei pasirodė tobula ji ant pailgų palangių sudėliojo kelis vazonėlius levandų. Kurios skleidė gaivų bei saldų levandų kvapą ir savotiškai papuošė klasę. Lyg tais viskas, dabar tereikia laukti mokinių. Airė patogiai įsitaisė prie savo stalo ir pradėjo laukti mokinių. Po kelių minučių  į klasę sugužėjo mokiniai, o dar truputį palaukus nuskambėjo ir varpas. Metas pradėti. Kaip signalą sau pareiškė profesorė, tada ji atisistojo su savo nuoširdžią šypseną ir pradėjo kalbėti:
- Sveiki visi susirinkę į pirmąją šias metais kerėjimo pamoką. Aš esu Cassidy Melens jūsų naujoji kerėjimo profesorė, aš su jumis dirbsiu visus metus prie šito gana nelengvo, bet taip pat ir labai svarbaus dalyko - kerėjimo , - po trumpos įžangos Cassidy įkvėpė oro, kad numalšintu visame kūne tvyrantį jaudulį ,- šiandien mes kalbėsim apie garsus. Plačiau tariant apie  garsų pakeitimą. Jūs turėsite pasiimti iš šios dėžutės ,- parodė į dėžutę kuri buvo ant pirmo suolo ,- vinį bei tada pabandyti kuo labiau negarsiai padaužyti stalą, bet prašau daužykite nestipriai ir tik porą kartų ,kad tik išgirstumėte jos skleidžiamą garsą. Po to ištarti burtažodį Loginos Aishagt bei lazdelė turi būti nukreiptą į vinį. Jeigu burtažodis pavyks kai jūs ją padaužysite ji skleis visiškai kitokį negu prieš tai garsą, koks bus garsas labai priklauso nuo jūsų minčių ir nuotaikos kokios buvo sakant burtažodį. Kai jau bus viskas atlikta prašau užkabinkit ant vinies kokį popieriaus skiautę ir parašykite savo pilną vardą ir koledžą. Bei tada atneškite ir įdėkite štai čia ,- su ranka parodė prie mažos, bet dailios dėžutė kuri buvo ant profesorės stalo , - laiko turit iki pamokos galo jeigu nespėsit vis tiek čia atneškit. Burtažodis yra gana nelengvas tai tikrai nepavyks iš pirmo karto. Ir be to jūs su tomis vinimis negalite susižeisti, nes jos ir užkerėtus, bet vis dėl to saugokitės ir stenkitės jų nepamesti. Jeigu pamesite galite pasiimti kitą, bet tuo per daug nesinaudokite, nes jeigu per daug ar per dažnai imsite galiu neįskaityti jūsų darbo. Sėkmės.
Viską baigiusi pasakoti moteris atsisėdo ir su šypsena pradėjo stebėti mokinius tikėdamasi, kad jie visi gerai atliks savo darbą.
     
Pamoka iki 09-10 kažkur apie vidurdienį. Galite krėsti išdaigas, bet norėčiau būti informuota. Su manimi galite susisiekti šio personažo pm. Norėčiau bent trijų postų. Sėkmės

[Alanas Senkleris]

Jeigu jau praeitus mokslo metus Alanas pradėjo labai įsitempęs ir pavargęs, tai šiais buvo visai kitaip nusiteikęs. Po truputį sugebėjo save suvaldyti ir mintys apie aną vasarą buvo uždarytos giliausioje smegenų kertėje.
Atėjo čia kartu su Dori ir pasistengė, kad jie atsisėstų į klasės galą. Kur bus galima kartais pasikalbėti toliau nuo mokytojos žvilgsnio. Ją matė pirmą kartą, bet kol kas manė, kad ji visai miela.
- Tuojau ateisiu. - Pasakė. Tada nuėjo ir paėmė porą vinių sau ir Dori. Grįžęs vieną padavė jai. Vaikinas prisiminė, kad po pamokos būtinai reikės su ja pasikalbėti. Apie Adriją. Bet kol kas nutarė nepradėti tos temos. Adrijo klasėje kol kas nebuvo. Gal ir gerai.
- Ar po pamokų turi planų? - Paklausė. Tada paėmė lazdelę į rankas. Jo nuotaika šiandien buvo kuo geriausia. Todėl manė, kad garsas turėtų būti smagus.

[Dori Mendel]

Dori kartu su Alanu atėjo į kerėjimą. Ak, kaip glostė širdį tai, kad ji oficialiai turi vaikiną! Jiedu vaikščiodavo susikibę rankomis koridoriais, o bučiuotis su Alanu tamsiaplaukė galėdavo kada tik panorėjusi. Atrodė, kad tai niekada neatsibos.
Vis dar apsvaigusi nuo grifo Mendel jau sėdėjo su juo klasės gale. Jis atnešė merginai kažkokį vinį ir padavė. Šeštakursė pasijuto šiek tiek sutrikusi, mat visiškai negirdėjo, ką sakė profesorė.
- Eee... Ką čia reikia daryti? - truputėlį susigėdusi paklausė Alano.
Ir tik tada pastebėjo, kad profesorė - visai ne toji Britta, kuri Hogvartse kerėjimą dėstė jau porą metų.
- O! - nejučiom garsiai sušuko. - Nauja profesorė!
Aišku, kad kiekvieną naują profesorių norėjosi išbandyti, tačiau dabar toji kerėtoja Mendel mažiausiai rūpėjo. Juk šalia buvo Alanas! Jos vaikinas!
- Turiu, - atsakė ji raudonplaukiui. - Būti su tavimi, - ėmė kirizenti ir pataršė jam plaukus. - O ką siūlai? - kiek surimtėjusi paklausė.

[Lumita Pandora OConnor]

  Astrida bandė negalvoti apie nesėkmingą pirmą mokymosi patirtį šioje mokykloje, apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Vis dar paraudusį nuo ašarų veidą mergaitė slėpė rankovėmis. Vaikų namuose ne itin stengėsi priderinti rūbus pagal ūgį, tad visa viršutinė dalis pirmakursei buvo kiek per didelė. Mergaitė, vėl atsisėdusi klasės gale stebėjo sekantį profesorių, o tiksliau profesorę. Ši atrodė geraširdė, visiška Tobijaus priešingybė.
  Faktas, kad Nilsen negali prikelti savo tėvų burtų pagalba vis dar nedavė švilpei ramybės, tad ir susikaupti buvo itin sunku. Tačiau mergaitei buvo įkrėsta vaikų namuose, jeigu blogai mokysis - bus išmesta iš mokyklos. Grįžti į vaikų namus tikrai nenorėjo, jai trūko jos namų ir tėvų, tačiau Hogvartsas buvo labiau pakenčiamas nei vaiknamis, tad reikėjo mokytis. Stengdamasi susikaupti, pirmakursė klausė ką kalba profesorė Melens. Reikėjo pasiimti vinį iš dėžutės. „Tačiau aš nemoku naudotis burtų lazdele“ pamąstė išgirdusi užduotį.
  Teko atsistoti ir pasiimti žiobarišką daiktų tvirtinimo įrankį ir su juo rankose grįžti atgal į savo sėdimą vietą. Palaukusi kol kas kitas pradės daryti pamokos darbą, rudaplaukė tik tada pradėjo daužyti vinį pati. Garsas nebuvo malonus. Paėmusi lazdelę, kaip ir liepta nukreipė į laikomą daiktą ir ištarė burtažodį, - Loginos Aishaht, - tačiau nieko neįvyko.
  Nilsen pakartojo burtažodį dar tris kartus. Jau buvo pradėjusi pikti ant savęs, kad ir magijos pasaulyje yra niekam nereikalinga šiukšlė, vis tik šalia sėdintis berniukas pastebėjęs klaidą, pranešė apie ją. „Aš tokia kvaila“ negalėjo nepagalvoti apie tai. - Loginos Aishagt, - ištarė burtažodį teisingai, tačiau nieko taip ir neįvyko, - Loginos Aishagt, - pakartojo. Nežinia po kelinto vinies daužymo per stalą, garsas taip ir nepasikeitė. Net teisingai ištarus burtažodį du kartus, jis nesuveikė. Padrąsinta šalia sėdinčio berniuko, Astrida nusprendė nepasiduoti ir pabandyti dar kartą.

[Sakura Levins]

Sakura sėdėjo antrame suole. Ji buvo kerėjimo pamokoje. Iškart atkreipė dėmesį, kad profesorė - nauja. Stebėjosi. Kodėl profesoriai Hogvartse taip dažnai keičiasi? Tačiau tiek senoji kerėjimo profesorė, tiek ką tik prisistačiusi Cassidy Melens jai patiko. Be to, ji padėjo klasėje vazonėlių su levandomis. Tai nuostabu!
Šviesiaplaukė greit išsitraukė iš savo nertos kuprinės rašalo buteliuką, plunksną ir pergamento. Užsirašė informaciją apie kerus, o tuomet viską susipakavimo ir nuos stalo pasiėmė vieną vinį. Pastuksenusi vinimi į stalą išgirdo niekuo neįdomų, neišsiskiriantį garsą.
Tada bandė susikaupti, būti geros nuotaikos, nes norėjo, jog pasikeitęs garsas skambėtų džiugiai. Pati jautėsi išties neblogai, nes buvo išsiilgusi Hogvartso. Prie šio pasaulio jautėsi tikrai neblogai apsipratusi. Aišku, vinis varnanagei ne itin patiko, bet vis dėlto tai - ne plastikas. Būtent plastiką strazdanei buvo sunku toleruoti.
- Loginos aishaht, - tarė mėlynakė.

[Coraline Williams]

Nauji mokslo metai, kiti profesoriai, nauji  jaunųjų burtininkų veidai pamokose. Daugybė naujų dalykų. Tik jie visai nedžiugino Coraline, veikiau liūdino, ar net pygdė. Bet net ir savo liūdesį  juodaplaukė slėpė giliai giliai viduje. Iš pažiūros ji atrodė lygiai taip pat, kaip ir prieš vasarą, bet šiemet ji buvo pasikeitusi- morališkai. Bet ne, į protą ji neatėjo, net ir šiemet ji stengsis visaip nervinti profesorius savo nesąmonėmis. Nežinia kaip ji atsirado kerėjimo pamokoje, bet viena aišku- nieko gero čia nebus. Tai ką profesorė aiškino, Williams šeimos palikuonė praleido pro ausis (nes kaipgi kitaip). Išgirdo tik keletą  žodžių "padaužyti stalą". Bejausmė merginos veido išraiška iš karto persimainė į pašaipią šypseną. Jei profesorė taip nori daužyti vinis į stalą, taip ir bus. Žinoma su kaupu Nieko nelaukusi juodaplaukė atsistojo, išsišiepė, susiraukė, įdėmiai pažiūrėjo į profesorę nematyta ir nuėjo pasiimti vinies. Ir ne, ne vienos. Vietoj to pasiėmė visą saują. Ką su jomis darys dar nenusprendė. Bet tai visai nėra problema. Kerštingos mintys visada greitai šauna į juodomis garbanomis apaugusią galvą. Eidama  savo suolo link Coraline stebėjo kitus mokinius ir stebėjosi jų noru atlikinėti užduotį.

[Alanas Senkleris]

Tokią regis tikrai laimingą ir kiek išsiblaškiusią Dori Alanas matydavo ne per dažniausiai. Vien todėl, kad pastoviai tekdavo dėl ko nors nerimauti. Ir visai nesinorėjo Pradėti kalbėtis apie kažką, kas galėtų sudrumsti dabartinę džiugią nuotaiką. Bet jam reikėjo viską jai papasakoti. Ir jis numanė, kad tai jai visai nepatiks. Nes dar prisiminė, kaip mergina žiūrėjo į Adriją seniau. Dar iki to laiko, kai Senklerio ir Henrietos planai tapo realybe.
Dabar viskas klojosi taip nuostabiai. Abu kartu buvo tokie laimingi. Jų draugystė, kuri prasidėjo taip seniai, kai Alanas tebuvo pirmakursis išaugo į kažką didesnio. Ir dabar susipykti vaikinas norėjo mažiausiai.
- Čia reikia keisti vinies garsą. Reikia, kad pabeldus su ja į stalą garsas skambėtų kitaip. - Jis jai pradėjo aiškinti apie pamokos praktiką. Pasakė kokį burtažodį naudoti ir kaip jis turėjo paveikti vinies garsą. Apie tai kalbėti buvo labai paprasta.
Buvo taip malonu jausti jos prisilietimą, ranką taršančią jau ir taip susišiaušusius plaukus. Ir trumpam pamiršęs ką norėjo pasakyti Alanas nusišypsojo jai. Bet greit surimtėjo ir prabilo.
- Tau nepatiks. Bet mums reikia pasikalbėti. Po pamokų. Apie tai, ką norėjome padaryti kartu su Henrieta. Mes pabandėm sugražinti Adrijui kūną, kad nereikėtų tūnoti tame veidrodyje. Ir mums pavyko. - Kalbėjo visai tyliai, nenorėjo, kad kas nors kažką nugirstų.

[Dori Mendel]

Netrukus Alanas papasakojo tamsiaplaukei, ką čia reikia daryti. Kerai šeštakursei nepasirodė nei labai įdomūs, nei naudingi, tačiau vis dėlto Dori nutarė pabandyti. Juk kerėti jai patiko, o ir mokytis nuo praeitų metų ji stengėsi stropiai.
Tačiau išbandyti kerų Mendel nespėjo. Neturėjo kada susikaupti, mat Alanas, paaiškinęs apie kerus, nesiliovė kalbėti. Ir tai, ką jis pasakė, privertė merginą suklusti bei sučiaupti lūpas.
Vasarą Alanas ne kartą šnekėjo apie Adriją ir ritualus, kurie galėtų materializuoti tą asmenį į fizinį kūną. Dori apie tai nesileido į kalbas. Jai apskritai nepatiko tai, kad veidrodėlis ir vėl buvo pas Alaną. Kartais paauglė pagalvodavo, kad galėtų nukniaukti tą veidrodėlį ir jį sunaikinti. Galbūt net būtų pasitaikę puikių progų, bet ji negalėjo taip pasielgti su Alanu.
- Nejaugi? - visiškai pasikeitusiu balso tonu paklausė. - Tu gal laikai mane kvaila? Ėmiau ir patikėjau. Tikrai, du mokiniai iš Hogvartso ėmė ir suteikė senai sielai kūną. Kur jau ne. Juk tu turi veidrodėlį? Čia su savimi, juk taip? Duok man jį, - ištiesė delną.

[Česteris Wan Gerietis]

Teris piktai spoksojo į naująją profesorę. Raudonplaukė Teriui nepadarė visiškai jokios nuostabos ir nesukėlė jokių emocijų. Visi skubėjo pasiimti tų prakeiktų vinių, o grifas sėdėdamas savo suole vartė lazdelę rankose. Šioje pamokoje jis mažiausiai norėjo sėdėti, tačiau prižadėjo sesei, jog šį semestrą stengsis ir privers didžiuotis savo koledžo vadovą. Tuo metu jam pro nosį praėjo nuostabus kvapas. Levandos. Jis jas dievino, tačiau ne šiandien. Šiandien jis nekentė visko. Per pusryčius kažkoks pirmakursis visą Terio apsiaustą apipylė šlykščia koše, kuri smirdėjo taip šlykščiai, jog norėjosi būti be nosies. Todėl dabar jis čia, sėdi savo nemėgstamoje pamokoje visas įniršęs ir meldžiasi, kad niekas jam nepapultų po kojomis. Palaukęs, kol visi subėgs atgal į suolus, grifas tik tada atsikėlė iš suolo ir pasiėmė tą prakeiktą vinį.

[Grantacija Gerietė]

Garbanei ši nauja profesorė iškart patiko. Vien dėl to kaip ji papuošė šią šlykščiai nuobodžią klasę. Dabar ji skaniai kvėpėjo, o su tokia profesorės energija, atrodė, kad tuoj ir atgis. Išklausiusi visą pamokos temą ji nuskubėjo pasiimti savo vinies ir grįžo atgal į vietą. Matydama piktą Terio veidą ji netyčia suprunkštė.
-Kas nutiko, kad toks piktas nuo pat ryto?- rūpestingai, bet su šiek tiek ironijos paklausę Gran. Ji tikėjosi pikto atsakymo, kokių nors šūksnių, kurie atkreips visos klasės dėmesį, tačiau labai tikėjosi, kad to nebus.
Nelaukdama brolio atsakymo ji kibo į darbą. Tyliai tyliai ji patukseno vinį į stalą ir padėjo ją atgal.
-Na, gera pradžia pusė darbo,- linksmai ištarė atsisukusi į brolį. Ji tikėjosi, kad kaip nors pakels jam nuotaiką,- nagi, pralinksmėk, esu tikra, kad ir kas tave sunervino, tai buvo koks pirmakursis, kuris iškrėtė kažką netyčia. Juk ir tu buvai šlykštus pirmakursis, Teri.

[Walgunas Levinsas]

  Berniukas atėjo į pirmąją šių metų kerėjimo pamoką. Walgunas labai džiaugėsi, kadangi tikrai norėjau išmokti kerėti. Koks burtininkas be burtų? Tokį burtininką būtų galima pavadinti sugedusiu. Pagalvojo grifas. Profesorė jam visai patiko. Na, apie ją dar daug pasakyti negalėjo, nes visgi tai pirma jo pamoka pas šią profesorę, o ir pati pamoka dar tik prasidėjo. Profesorė jam neatrodė pikta ar nekenčiati apsoliučiai visų mokinių, o beveik visi kiti profesoriai buvo būtent tokie. O tai, tiesą sakant, truputį liūdino Walguną. Jam atrodė, kad kai kurie kiti profesoriai tiesiog nenori čia būti. Atrodo, kad jie nenori būti kartu su mokiniais, bet kodėl tada jie čia dirba? Ir kai kurie turbūt jau ne vienerius metus. Juk kokį nors kitą darbą turbūt tikrai būtų įmanoma rasti, ar ne? Juk gali dirbti skersiniam skersgtavyje, magijos ministerijoje ar šiaip kokį nors darbą. Pagalvojo berniukas. Tai jam atrodė kiek keista, tačiau jis nusprendė į tai nekreipti dėmesio, nes visgi norėjo mokytis. Jis norėjo išmokti kerėti, todėl dabar stengėsi susikaupti. Netikėtai jis visai šalia savęs pamatė mergaitę. Na, tiksliau merginą, kuri atrodė gerokai vyresnė už jį, tačiau tai jam nerūpėjo. Jis norėjo turėti kuo daugiau draugų. Nors dabar kiekis nebuvo svarbus, nes neturėjo nei vieno, o su kuo nors susipažinti tikrai norėjo, todėl priėjo prie jos.
- Labas, kuo tu vardu? Aš Walgunas. Galėčiau prisėsti? - paklausė Walgunas. Iš mergaitės uniformos jis suprato, kad ji mokosi Varno Nage, bet dėl to jis tik džiaugėsi, nes norėjo susipažinti ir su kitų koledžų mokiniais.

[Alanas Senkleris]

Nuotaika iškart pasikeitė. Ir Alanas labai gailėjosi, kad pradėjo tą temą. Bet ar galėjo nuo jos slėpti tai, ką padarė?
- Prašau tu tik nurimk ir paklausyk manęs. Ar kada tau melavau? Kokia prasmė man būtų tai daryti? Neturiu to veidrodžio. Jis išnyko. Net šukių nebeturiu. - Varge, ne pamokoje tokius dalykus reikėjo aiškintis. Ir Alanas net panūdo išeiti iš čia ir kur nors kitur pasikalbėti su Dori.
- Bet gi viskas gerai. Kas blogai? Tegu jis sau gyvena. Aš žinau, kad nieko neatsitiks. - Alanas buvo tuo tikras. Jis tik žinojo, kad Adrijas nori gyventi ir gana. Paskui pagalvojo dar apie tai ką šiuo klausimu pasakytų Auris ir pasidarė dar neramiau. Tas irgi pradėtų raukytis. Šimtu procentų. O jei sužinotų, kad viską padaryti padėjo pusseserė Gabriela tai išvis... Bet gi greitai ir sužinos viską. Juk Adrijas apsilankys jo pamokoje ir prasidės tada.
Bet dabar reikėjo kažkaip užgesinti kitą gaisrą. Jo ir Dori bręstantį konfliktą.
- Pamatysi, bus viskas gerai. - Ieškojo kažkokių raminamų žodžių.

[Dori Mendel]

Alanas atrodė pasimetęs. Akimirką net išsigandęs, kad galėtų Dori prarasti. O juk klastuolei patiko valdžia, ar ne? Ji aukštai iškėlė galvą ir vaidino labai įsižeidusią, nors širdyje jautė rūpestį. Tačiau ir persūdyti nenorėjo, nes jau ne kartą buvo tiek prisižaidusi prieš Alaną, kad pati bijojo, jog dėl jos elgesio sugrius jų draugystė. Bet aš bent neprikėliau jokios sielos iš nežinia kur. Tačiau kaži, ar ir jis prikėlė, pagalvojo mintyse, o veido mimika tapo neišskaitoma. Kelias akimirkas ji žiūrėjo į tolį.
- Aha, tegul sau gyvena. Iki tol, kol mus nužudys, - galiausiai tarė ironišku balsu. - Jis žino, kad nieko neatsitiks. Jis žino, - tarsi su savimi, bet garsiai, kalbėjosi Dori ir vartė akis. - Aš irgi žinojau, kad vasarą prieš ketvirtą kursą man gyventi apleistame dvare yra saugu. Tik klausimas, ar buvo? - dabar pervėrė grifą žvilgsniu. - Žinai, ne, - vis dar neketino pripažinti. - Nei tau, nei Henrietai netrūksta protelio. Tu prisivalgei gal kokių nesąmonių, kurios sukelia haliucinacijas? Kad kalbi nesamonęs, - susiraukė. - Susitiksim vakare, - ir Mendel išėjo iš klasės nepaisydama to, kad Klastūnynas gali už tokį jos elgesį prarasti taškų.

[Sakura Levins]

Deja, tačiau Sakurai ištarus burtažodį ir padaužius vinį į stalą jo garsas beveik nepasikeitė. Galbūt tapo šiek tiek aukštesnis, tačiau dėl to šviesiaplaukė nebuvo garantuota. Ji jau ruošėsi pabandyti dar kartą, bet ją kažkas užkalbino.
- O, labas, - nusišypsojo ji berniukui. - Žinoma, kad gali prisėsti. Aš esu Sakura. Iš Varno Nago. Malonu susipažinti. Mačiau, kaip per šventę tave paskyrė į Grifų Gūžtą. Visi koledžai šaunūs, - toliau šypsojosi. - Ir kaip tau patinka Hogvartsas? Ar mokeisi burtininkų šeimoje? Aš į Hogvartsą atvykau šiek tiek mažiau nei prieš dvejus metus, - ėmė pasakoti. - Iki tol gyvenau truputį kitokį gyvenimą. Tad žinau tą jausmą, kai viskas nauja, - patapšnojo pirmakursiui per petį.
Walguną Sakura įsiminė gerai, mat jo pavardė - tokia pati, kaip ir jos. Tačiau pasidomėjusi bibliotekoje baltapūkė sužinojo, jog yra daug žmonių, kurių pavardės vienodos. Ir tai nebūtinai reiškia, kad jie giminaičiai.
Nes, savaime suprantama, kad strazdanė, sėdėdama didžiojoje salėje, iškart iškart susiejo šitą berniuką su dėdės Juzefo sūnumi. Šią vasarą su dėde Juzefu Sakura nelabai bendravo. Kaip ir jos tėtis. Tad nelabai ir žinojo, kas vyksta jo gyvenime. Tačiau mergina puikiai prisiminė, kad dėdė praeitais metais minėjo, jog jo sūnui bus vienuolika. Todėl dabar jam turėtų būti dvylika. Dėl to tai tikrai ne jis.
- Loginos aishagt, - pabandė dar kartą.

[Alanas Senkleris]

Dori atrodė supykusi ir suirzusi. O juk taip neseniai viskas ėjosi tiesiog puikiai. Alanas tylomis klausėsi ką ji sako. Ant galvos pylėsi merginos žodžiai, kurie privertė permąstyti šios vasaros nuotykius.
- Bet... Bet aš žinau ką jis. Na aš žinau ką jis daugmaž galvoja. - Bandė jai kažką aiškinti Senkleris.
- Jis nebuvo blogis susidėjęs su demonu. Jis tik pakliuvo ten dėl savo išprotėjusios motinos kerų. Ir dabar ar neturi teisės pradėti gyventi iš naujo? - Bandė dar tęsti, tik galiausiai pasibaigė tuo, kad liko vienas. Iki vakaro mat... Vos kas ir lekia lauk. Reiktų ir man kada pasitrankyt durimis. Vaikinas atsiduso. Keista, bet baisiai ypatingai nepergyveno. Grifas manė, kad kai Dori atvės vakare bus galima pasikalbėti žmoniškai.
Žinoma, buvo baisiausiai gaila, kad taip gerai prasidėjusi diena pasibaigė štai šitaip. Alanas sukiojo tarp pirštų vinį. Grifas visiškai skendėjo savo mintyse. Bet rimtai. Vos koks nesutarimas ir reikia lėkti iš klasės. Ar dar iš kur. Viena vertus gal ir nieko, bent neprišnekam viens kitam nežinia ko. Bet šiaip.
Po kurio laiko jis visgi pagaliau paėmė į rankas burtų lazdelę. Pastukseno vinį į stalą. Ir pasakė reikiamą burtažodį. Tik jokio pokyčio nebuvo. Matyt todėl, kad mėgino visai apie užduotį negalvodamas.
Ir kai pamokos liko ne per daugiausiai jis susidėjo daiktus ir išėjo iš klasės. Taip ir nesulaukęs varpo skelbiančio pertrauką dūžio.