0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Sutelkusi dėmesį Meghan sugebėjo suvokti žodžius, sklindančius iš knygos.
- Maždaug 957-aisiais metais Norvegijoje kerėjimo meistras Karlas Bardonugas sugalvojo užkerėti ginklus taip, kad jie būtų galingesni. Kitaip sakant, pridėjo jiems šiokių tokių patobulinimų. Pagrindinis tikslas buvo karai. Lazdelė galėjo sulūžti, būti pamesta ar atimta. Tačiau jei burtininkas su savimi nešiosis bent vieną patobulintą ginklą, lazdelės praradimas jam nebus toks baisus. Magiškieji ginklai klestėjo ir buvo naudojami kelis amžius, tačiau maždaug 1489-aisiais buvo uždrausti tuometinės Magijos Ministerijos, kuri, beje, tada buvo vadinama Magiškąja Valdžia. 
Per daug informacijos, per daug istorijos. Meghan iškėlė lazdelę.
- Unlettura famosa.
Knyga užsičiaupė. Ir pačiu laiku, nes švilpiukė būtų mielai paleidusi ją į sieną. Rudaplaukė nuoširdžiai nekentė istorijos - pamiegoti galėjo ir taip, tam nereikėjo pamokos. Be to, jos lova buvo žymiai patogesnė už mokyklos suolą.
Buvo panašu, kad jos praktika jau baigta. Tačiau, kadangi laiko dar buvo likę, kaip čia be kokio suvenyro profesorei? Ilgai nesvarsčiusi Meghan atsistojo, nuėjo prie durų ir atsisuko į langą. Išsitraukusi lazdelę tyliai sušnabždėjo burtažodį. Pasigirdo dūžtantis stiklas ir vėjo šuoras pakėlė profesorės popierius.
O tarpduryje tuo tarpu tiesiog sušmėžavo rudi plaukai.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Eilėraščiai buvo tikrai neblogi. Henrieta susidomėjusi klausėsi apie jūros, miškų galybę, kokią pavaizduotų žmogus, nežinantis apie burtų pasaulį. Eilėraščiai sekė vienas po kito, o pamokos laikas ėmė artėti į pabaigą. Galiausiai, Poter nusprendė išklausyti paskutinio eilėraščio pabaigą ir tuomet sustabdyti skaitymą balsu.
- Gal ruduo, jei spindulys atvėsęs
Vargiai perneria per debesų duknas.
Gelsta beržo lapas, vandenys atvėsta,
O padus rytais nudegina rasa šalta...

Tik vorai vestuvių puotą švenčia
Lyg Ariadnės raštais išausti
Ant laukų miškų ir pievų išsidraiko
Sidabriniai audiniai lengvi.

O į širdį liūdesys atslenka
Su nykimo jutimu gailiu.
- Dar pabūki, vasara pabūki,
Nors beržai kaip žvakės dega už langų. - baigė deklamuoti balsas.
  Henrieta pasiimė lazdelę ir nukreipė į knygą.
- Unlettura famosa, - ištarė grifė.
Balsas akimirksniu nutilo ir penkiolikmetė užvertė knygą. Praktikos darbas buvo baigtas ir mergina nunešė knygelę atgal ant pirmojo stalo. Grįžusi į suolą Poter atsisėdo ir ėmė laukti pamokos pabaigos.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Regis, kad Vėtrai kažkas darėsi. Ji tarsi kovojo su savimi viduje. Sakura norėjo pasiūlyti jai kokio nors eterinio aliejaus įkvėpti. Galbūt bergamočių, o gal levandų. Kad nuramintų emocijas. Kaži, ar tai susiję su šios pamokos kerais?
- Kas yra grifas? - šiek tiek sutriko šviesiaplaukė. - Naaa, tai yra paukštis. Žinai, kaip iš koledžo. Iš Grifų Gūžtos, - pasakė mėlynakė.
Kai Vėtra paprašė profesorės knygos ispanų kalba, Sakura paklausė:
- Ar tu iš Ispanijos?
Taip pat apsidžiaugė dėl to, kad pamokos draugei patiko gamta ir kad jos abi atvyko į Hogvartsą būdamos keturiolikos.
- Aš taip pat čia pradėjau mokytis keturiolikos! - paantrino pašnekovei.
Tačiau kalbos apie gyvūnus mėlynakei visai nepatiko. Ji jau buvo girdėjusi, kad kiti gyvūnus augina pramogai, tačiau dar neteko su tokiu žmogumi bendrauti. Na, tiksliau, galbūt ir teko, tik Sakura šito nežinojo - kad tie kiti augina gyvūnus.
- Ar tu augini gyvūnus pramogai? - šiek tiek suirzusi paklausė Sakura. - Ir kas yra haskis? Aš manau, kad gyvūnai turi gyventi miške.
Varnanagės akys nukrypo į profesorę. Mergina tikėjosi, kad ji per daug neužpyks, jog mokinės šiek tiek pašnekėjo pamokos metu.
- Lettura famosa, - pabandė kerus dar kartą.
Šį kartą pavyko ir pasigirdo ramus, švelnus balsas:
- Avižos tikrai nėra paprasta, nuobodi kruopa. Iš tikrųjų mes galime šią košę pateikti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pusryčiams skanu avižinę košę virti su pienu ir valgyti su uogomis, vaisiais arba uogiene. Galima įsidėti riešutų ar riešutų sviesto, pasibarstyti košę šokolado drožlėmis. Pietums ši košė puikiai tiks su spirgučiais ar šonine, grybais ir įvairiais padažais. O vakarienei labiausiai tinka paprastesni jos variantai, tarkime, su sviestu ir ciberžole. Be to, iš avižinės košės galima gaminti įvairius saldėsius ir kepinius, kurie puikiai padengs vaisių stalą. Iš nesmulkintų avižų...
Kaip sustabdyti, mintyse galvojo Sakura. Man nepatinka. Su avižomis tikrai netinka tas nuodas! Šokoladas! Strazdanė bandė prisiminti burtažodį, kuris nutrauktų kerų veikimą. Prisiminusi, kad viską užsirašė, penktakursė pažiūrėjo į savo užrašus ir tarė:
- Unlettura famosa.
Balsas nutilo, o Sakura džiaugėsi įgyvendinusi užduotį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Paukščiui grąžinus lazdelę atgal į šeimininko rankas, šis susikaupė. Dar niekada taip rimtai nebandė burti, juk apskritai visą šitą mokyklą buvo linkęs laikyti viena didele keistenybe. Todėl aplinkui tvyrantis triukšmas bandė Conan kantrybę. Vis dėlto buvo įmanoma susikaupti ir galų gale ištarti:
-Lettura famosa. - neįprasti žodžiai vertė jaustis kvailai, kaip ir mintis, kad jam gali pavykti. Iš pradžių nieko neišgirdo, tad palinko arčiau, po nosimi keiksnodamas pragarišką aplinką. Ūmai ausis pasiekė tylus kuždesys:
-...nors šis eliksyras grąžina regėjimą tik kelioms valandoms, tačiau jį naudoti gali tik tie, kurį jie prarado magišku būdu. Kitokiu atveju joks gydymo būdas nėra sukurtas, tačiau čia dauguma paprieštarautų. Taip, visi gerai žinome apie liūdnai pagarsėjusį ritualą, sukurtą tryliktame amžiuje Vokietijos raganų. Daugelis jį bandžiusių žuvo arba buvo ypač stipriai sužaloti. Teisingai atliktas, jis vienintelis gali pilnai panaikinti negalią, bet turi būti atliktas itin tiksliai. Šiame veikale to nenagrinėsiu, nes mano kolega Feliksas Tiolinas jį išsamiai pristatė savo knygoje "Mirtini pavojai ir viduramžių magija". Todėl...
Balsas nutilo. Conan taip ir liko palinkęs, lyg negalėdamas įsisavinti išgirstos informacijos. Ne, jis tiesiog negalėjo tuo patikėti.

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorė
  • *
  • 220
  • Kas nusprendžia, kas yra „teisinga“?
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Profesorė, regis, neišgirdo Vėtrūnės prašymo padėti dėl knygos kalbos pakeitimo, tad tai labai nuliūdino de Leighi. Jugi jeigu ji klausysis angliškos knygos, iš to nieko gero nebus, nes supras tik kas penktą žodį... Baisiausiai nusiminusi Kristė klestelėjo atgal į kėdę, iš kurios buvo pakilusi kai kreipėsi į profesorę. Neviltis ir Šnabždesiai buvo blogiausias derinys pasaulyje - vos tik šie pajusdavo Vėtrūnėje kylant neviltį, iškart pašėldavo. Išimtis nebuvo ir šis kartas - jie tiesiog bombardavo Vėtrūnės sąmonę savo šnabždėjimais klyksmais. Vieną akimirką septyniolikmetė pamanė, kad pats metas juos imti vadinti ne Šnabždesiais, o Klyksmais, tačiau tą mintį iškart išvarė (tačiau neištrynė iš atminties) senieji Klyksmai naujuoju pavadinimu. Vėtrūnė taip troško užgožti tuos Klyksmus... Ir jai padėjo Sakura, ėmusi kažką kalbėti. Iš pradžių klastuolė nesuvokė ką ji kalba, tačiau noras tai išgirsti padėjo kovoti su Klyksmais ir galiausiai juos nutildyti. Vėtrūnė suvokė, kad Sakura jau ir ankščiau kažką sakė, tačiau neišgirdo ką. Pirmas dalykas, kurį mergina išgirdo, tačiau ne pasakė Sakura, buvo apie Kristės kilmės šalį.
     - Ne... Aš nebūti iš Ispanijos. Kaip anksciau sakyti, aš būti iš Amerikos. Mano... - Kristė norėjo sakyti „mano gimtinė“, tačiau nemokėjo angliškai, tad pasakė paprasčiau: - Mano šalis būti Panama. Aš gyventi Čitrėje.
     Tuomet baltaplaukė prisiminė pamokos darbą ir, garsiai atsidususi, nes prisiminė, kad profesorė knygos ispaniškai taip ir nedavė, Vėtrūnė pasiklausė kokius burtažodžius taria kiti ir, išsitraukusi iš kišenės lazdelę bei nukreipusi ją, tikėtina, į knygą, tarė:
     - Lettura famosa, - deja, nieko neįvyko. - Lettura famosa! - šį kartą jau garsiau pabandė de Leighi, bet vis vien nieko. - Lettura famosa! Lettura famosa!
     Galiausiai Vėtrūnė susiprotėjo, kad, galimai, lazdelę laiko nukreipusi ne į knygą, tad laisva ranka pačiupinėjo stalo paviršių ir suradusi atverstą knygą, ji vėl pamėgino:
     - Lettura famosa!
     Šį kartą knyga jai atsakė ir Vėtrūnė netgi pašoko iš suolo iš tos laimės:
     - Kita žinoma grifų rūšis yra hipogrifai. Hipogorfai yra su paukščio galva, arklio kūnu ir grifo priekiu. Hipogrifai turi sparnus ir jų pagalba labai gerai skraido, su hipogirfu galima skristi tolimus atstumus. Šiaip jau, tai yra labai pavojingi padarai, ypač jeigu juos įžeidi. Susitikus su hipogrifu, pirma reikia jam nusilenkti. Jeigu hipogrifas taip pat nusilenkia, galima jį paglostyti, jeigu ne – kuo greičiau...
     Vėtrūnė tiesiog spindėjo džiaugsmu. Ji pagaliau gali (beveik) skaityti knygas pati! Tai taip nuostabu! Turbūt dar nieko tokio nuostabesnio Kristei nėra tekę patirti. Ši patirtis - ji... Nepakartojama. Pagaliau de Leighi galės girdėti skaitomas knygas! Tik, žinoma, reiks ispaniškų knygų, mat angliškų - taip pat ir šios - ji visiškais nesupranta. Liūdinantis dalykas buvo tai, kad pirmoji jos „skaityta“ knyga buvo jai visiškai nesuprantama, tačiau dabar de Leighi galės „skaityti“ bet kokios knygas. Tai buvo neįkainojama patirtis.
     Vėl susikaupusi klastuolė nukreipė lazdelę į knygą ir ištarė kitą burtažodį:
     - Unlettura famosa, - šį kartą jai pavyko iš pirmo karto. - Sakura, man pavykti! Aš galėti „skaityti“! - džiūgavo de Leghi, naujoji knygų skaitytoja.

*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
 Brittai ūžė galva nuo burtažodžių riksmų, kuriuos daugumai lydėjo nervų priepuoliai. Tačiau šiandien būdama visai ne Britta Heile Lawrenz ji stengėsi ignoruoti visus ir nepasiūlyti savo niekam nereikalingos pagalbos. Jai pavyko ignoruoti net Elliw!
 Tačiau paskutinį lašą jos kantrybės taurėje užpildė etatinės neklaužados Meghan nesąmonės. Ji paleido kerus, kurie susprogdino klasės langą! Kas per mergisčios protelis, jūs pagalvokit! Gėdų gėda... Tačiau ta beprotė, paleidusi kerus, pradingo. Tad gaudyti vėją laukuose jau buvo beprasmiška.
 Absoliučiai sugadintais nervais profesorė tik greitai atsisuko į klasę ir žudančiu žvilgsniu pažiūrėjo į mokinius, katrie arba jau baiginėjo garsų knygų skaitymą kerais, arba jį buvo pabaigę.
 - Tikiuosi, kad nei vienas neseksite šios mokinės pavyzdžiu. Ačiū už dėmesį. Geros dienos.
 Daugiau nebebuvo ką pasakyti. Visos jos pastangos kaip ir visada nuėjo velniop, tad kam stengtis?