[Charlotte Evans]

Dėl nepaaiškinamų priežasčių Willow Ivy galėjo ją pralinsminti net nesistengdama. Todėl tvirtai suspaudusi lūpas bandė susitelkti į savo pamokos užduotį. Apsišarvavusi visais reikiamais apsaugos rūbais, ji vėl atvėrė savo dėžutę su nerimstančiu žiebtuvėliu. Reikia jį sustingdyti. Tai jai pasirodė pirmiausiai būtiniausias žingsnis. Todėl nutaikiusi lazdelę į nenustygstantį žiebtuvėlį ji paleidžia stingdymo kerus.
- Stupefy.
Kaip buvo išmokinta kerėjimo pamokoje, taisiklingai ir su pasitikėjimu ištartas burtažodis visada atliks savo darbą. Žinoma, reikia nepamiršti ir tinkamo mosto lazdele. Todėl jos paleisti stingdymo kerai suveikė kaip priklauso, o žiebtuvėlis ramiai sustingo dėžutėje. Norėjo pažiūrėti kaip sekėsi jos suolo draugei, todėl pasuko galvą į jos pusę. Ir štai pamatė, kad jos pirštas kraujuoja.
- Leisk tau padėti.
Švelniai suimė Willow Ivy ranką, kad jos neišgąsdintų ir nukreipusi į jos pirštą savąją kerėjimo lazdelę ištarė burtažodį.
- Ferula.
Willow Ivy nedidelė žaizdelė užsitraukė ir nustojo kraujuoti. Dėl tokios nedidelės žaizdelės juk nevertėjo eiti pas Madam Pomfrey.
- Be to, gražiai susitvarkei su savo užduotimi.
Pirštu mostelėjo į bendrasuolės dėžutę su skystu muilu ir maloniai jai nusišypsojo. Norėjo praskaidrinti situaciją, nes matė, kad Willow Ivy įsižeidė dėl jos neištartų žodžių. Ta mergaitė tarsi atversta knyga. Visos jos emocijos plaukiojo paviršiuje.
- Galime pabandyti būti draugės.
Pasakė lyg tarp ko, nors jau savo žvilgsnį buvo sutelkusi į sustingdytą žiebtuvėlį. Juk reikėjo jį dar atkerėti. Teigingai, atkerėti! Čia juk buvo profesoriaus pateikta užduotis, todėl turėtų užtekti paprasčiausių atšaukimo kerų. Kodėl aš iš karto apie tai nepagalvojau? Vėl nutaikė savo lazdelę į žiebtuvėlį.
- Finite incantatem.
Šiuo burtažodžiu turėjo atsišaukti ir jos sustingdymo kerai ir dėstytojo užkerėjimas. Žiebtuvėlis taip ir liko gulėti dėžutėje, todėl patenkinta savo atliktu darbu Charlotte užvėrė dėžutę ir nusiėmė apsaugines pirštines bei akinius.

[Auris Senkleris]

- Eliotai, jei neturi pirštinių ir akinių, tai ateik ir paimk iš dėžės. Tikrai nedirbsi, kol jų neturėsi. - Dėl berniuko pažadų realumo tikras tikrai nebuvo. - Puiku. Duodu tau progą. Tai tikiuosi, kad jos neprarasi. - Senkleris vėl sėdėjo savo vietoje. Eliotui perklausus ar gali pasiskolinti tuos daiktus linktelėjo.
Į Deklanėlio pastabas nereagavo. Bet į kitą veiksmą juk negalėjo nereaguoti. Todėl antra dėžutė vėl išlėkė ant Senklerio stalo.
- Deklanai, Skelbimų lentoje buvo parašyta, kad dirbti reikia su apsauginėmis pirštinėmis ir akiniais. Kad daiktai nesužeistų. Kadangi jų neturi, tai paimk iš dėžės ir užsidėk. Reikia ir apsiausto. Ar tu nori susižaloti? Manau ne. Kai užsidėsi gražinsiu tavo dėžutę ir tada jau galėsi dirbti. Be to mačiau. Knygos tu net neatsivertei. Tai kaip atkerėsi? - Jei jis čia tyčia bandė privirti Auriui bėdų, tai galėjo dar labiau stengtis. Auris niekaip nerodė, kad Deklano nemėgo greičiausiai taip pat, kaip ir Grifiukas jo.
- Ne. Nemanau Miriam. Nenorėčiau mokyti pavojingų kerų. Galiu pamokyti ko kito jei nori. - Mergaitė kovojo su žirklėmis. Užlipo ant kėdės. Auris ją stebėjo. Buvo pasiruošęs jei ką prieiti padėti.

[Deklanas W. Senkleris]

Po velnių! mintyse riktelėjo, kai ir antra dėžutė iškeliavo paskraidyti. Piktai dėbtelėjęs į profesoriūkštį Deklanas rėžė:
- Tu man neaiškinsi.
Daugiau neketino nieko sakyti, nes akivaizdu - šitas nieko nesupras. Aišku, kad Deklanas nesivargino skaityti skelbimų lentos. Didžiai negerbiamo profesoriaus Senklerio skelbimas tikrai nevertas laiko, kurį berniukas būtų užtrukęs jį skaitydamas.
Sukryžiavęs rankas grifiukas sėdėjo ant kėdės ir dėbsojo į nemėgstamą profesorių. Tiesa, po kiek laiko teikėsi apsivilkti apsiaustą, tačiau pirštinės ir akiniai buvo pernelyg toli. Negi jis dabar ims ir eis iki to kvailio stalo? Ne, tai jau būtų pernelyg žema.
- Atnešk pirštines ir akinius, - pareikalavo profesoriaus dar kartą nutvilkydamas jį paniekos kupinu žvilgsniu.

[Miriam Llewellyn]

Apėmė nusivylimas, ir Miriam nuleido galvą. Panašu, kad Auris jos tikrai nemėgsta. O gal nenori mokyti tų kerų, nes ji tik mergaitė?
- Eliotui būtinai parodytų. Arba tau, - nykiai sumurmėjo Oliveriui nusiminusi. Stengėsi atrodyti susidomėjusi, bet tėčio draugui tai, regis, nerūpi. Gal jai iš viso negalima nieko klausti?
Tiesa, netrukus dėmesio pareikalavo žirklės, ir liūdesį teko pamiršti. Kai kurie mokiniai jau rodė pirštais į ant kėdės įsitaisiusią Miriam. Kažkoks vyresnis klastuolis net palygino ją su Elliw, nors kas tai yra, mergaitė nežinojo. O štai žirklės ir toliau judėjo ir krutėjo ant grindų taip neleisdamos nušokti ant žemės ir galiausiai atsisėsti.
- Derivo, - dar kartą pabandė Miriam. Kažkodėl šį kartą iš lazdelės iššovęs spindulys buvo labiau oranžinis nei geltonas, bet žirklės nurimo. Nustebusi mergaitė dar kiek paspoksojo į jas, bet panašu, kad pavyko. Atsargiai nulipo ant grindų ir neryžtingai ištiesė ranką to daikto link. Žirklės nejudėjo, ir Miriam jas pakėlusi padėjo atgal į dėžutę. Atsisėdo ir vėl prisiminė tai, kad Auris nenori jos mokyti užkeikimų.
- Vis tiek būtų įdomiau užkeikti, o ne atkeikti, - tylutėliai sumurmėjo ji.

[Oliveris Llewellyn]

Miriam šiandien tikrai stebino. Tiksliau, ne tik šiandien. Oliveris pastebėjo, kad kerėti sesutei sekasi tikrai neblogai, ir labai ja didžiavosi. Žinoma, skaudu, kad pačiam sekasi prasčiau nei jaunesnei Miriam, bet svarbiausia, kad jai pavyksta. Apie save berniukas nelabai tegalvojo.
Jos klausimas dar labiau apstulbino. Eliotas tikrai norėtų išmokti tų užkeikimų, bet Miriam? Galbūt Hogvartsas daro jai tokią įtaką? Žinoma, gerai, jeigu sesutė darosi drąsesnė, bet pradėjo atrodyti, kad anksčiau ar vėliau jie labai atitols. Tai liūdino. Tiesa, jai nusiminus, kad Auris nepamokys pavojingų kerų, pabandė paguosti:
- Tikrai ne. Jeigu tai pavojinga, jis nerodytų nei man, nei Eliotui. Matai, kad jis Eliotą drausmina, nes neklauso.
Tai buvo tiesa. Brolis neturėjo reikiamų priemonių, be to, sugalvojo grįžti pas Džefą. O tai Auriui gali netgi labai nepatikti. Bet kol kas Oliveris stebėjo, kaip sekasi Miriam. Regis, pamiršo apie savo adatą ir atsikvošėjo tik pajutęs kažką keisto. Dirstelėjo į ranką ir nustebęs pamatė, kad daiktas bando jam bakstelėti, bet aiškiai trukdė ant plaštakos užkritusi apsiausto klostė.
- Oho, - susižavėjęs ištarė Oliveris ir galiausiai nukreipė lazdelę į adatą: - Derivo.
Visai nieko nenutiko, ir dvylikametis liūdnai nuleido galvą. Kaip tik tada Miriam nuramino gautas žirkles. Kitaip sakant, ji ir vėl geriau atliko praktikos užduotį. Pasiryžęs viską atlikti sėkmingai Oliveris dar kelis kartus pakartojo burtažodį, bet adata ir toliau bandė jį pasiekti. Atrodė, kad jeigu galėtų kalbėti, dabar jau keiktųsi. Bet nesisekė ne tik adatai - nesisekė ir ją nuraminti bandančiam Oliveriui. Galiausiai jis pakėlė ranką ir droviai sumurmėjo:
- Man nepavyksta...
O juk dar ką tik galvojo, kad čia ne taip sudėtinga. Dabar berniukas jautėsi visai įsiskaudinęs. Norėjo eiti į kambarį ir nuo visų pasislėpti.

[Eliotas Llewellyn]

Čiupęs akinius ir pirštines teikėsi viską tvarkingai užsidėti ir plačiai išsišiepęs atsisuko į Džefą. Draugas atrodė labai juokingai, ir prunkšdamas Eliotas čiupo savo bei jo dėžutę ir grįžo į vietą.
- Geras! - šūktelėjo stebėdamas, kaip du puodeliai iššoko iš savo dėžučių. Jie bandė įkasti berniukams į rankas, bet neleido pirštinės.
- Gerai jau, gal Auris buvo teisus, - tyliai ištarė Eliotas draugui. Bet pačiam profesoriui, žinoma, to nesakys. Tada kuo nekalčiausiai pakėlė ranką ir papylė klausimų: - Auri! Ar jie galėtų įkąsti vienas kitam? Ar iš tokio puodelio įmanoma atsigerti? Kas būtų, jeigu aš jam pabandyčiau įkąsti?
Kol Eliotas ėjo pasiimti pirštinių, Džefas aiškiai pasiskaitė vadovėlį, nes ėmėsi kerėti. Tai stebėti buvo visai įdomu, bet pats burti dvylikametis pernelyg tingėjo. Daug smagiau žiūrėti, kaip puodelis vis bando jį pasiekti. Tai iškėlė dar klausimų, tad Eliotas nieko nelaukęs prakalbo:
- Ar puodelis gali pavargti? Ar jeigu jam ilgai nesiseks įkąsti, galėsime matyti, kad jis susierzina ar netenka kantrybės?
Piktas puodelis skambėjo netgi labai juokingai, tad Eliotas dirstelėjęs į Džefą pradėjo garsiai kvatotis.

[Auris Senkleris]

Dar ir kaip aiškinsiu. Pagalvojo, bet nutylėjo.
- Atsinešk pats Senkleri. - Na jau ne. Nei už ką jam netampys daiktų. Apie tai berniukas gali pasvajoti.
- Jie gali įkąsti vienas kitam. Bet šitaip gali greitai sudužti. Jei bandytum iš jo gerti, tai puodelis tiesiog bandytų kąsti į veidą ar bet kur, kur pasiektų. Jie niekada nepavargsta ir neturi jausmų. Tai ne transfigūravimas, o kaip užkeikimas. Kuris padaro taip, kad daiktas, šiuo metu puodelis pradėtų veikti ne taip, kaip turėtų. Jei tu jam bandytum įkąsti nieko nebūtų. Jis tiesiog kandžiotų tau rankas, o jei pakeltum prie veido, tai į veidą ir krimstelėtų. - Miriam puikiai pasidarbavusi nuslopino savo daiktą. - Prašau dabar padirbėti Eliotai. Kai kurie žmonės jau susitvarkė su savo daiktais, o tu net nepradėjai.
Auris priėjo prie Oliverio.
- Tau puikiai pavyko. - Pagyrė mergaitę sėdinčią šalia brolio. - Nieko tokio Oliveri. Prisimink, kaip aną kartą laidei tuos burbulus. - Tą sykį tiesiog paėmė todėl, kad tada jam gerai sekėsi ir buvo linksma. - Pasistenk įsijausti į tą nuotaiką, kaip tada ir pabandyk dar kartą.

[Miriam Llewellyn]

Visai nekeista, kad Oliveris gina Aurį. Tėčio draugas brolius mėgsta. Vis dėlto Miriam nenorėjo daugiau prieštarauti, taigi tylėjo. Stengėsi susikaupti ties užduotimi ir pavyko tą padaryti. Mergaitė džiaugėsi, kad jai pavyko, tačiau stengėsi tai nuslėpti. Niekam nereikia žinoti, kad ji laiminga.
Tiesa, netrukus priėjo Auris ir ją pagyrė. Mergaitė nuleido galvą ir nieko nesakė. Mintyse paprašė geriau padėti Oliveriui, ir tėčio draugas tarsi viską išgirdęs išties pradėjo kalbėti su broliu.
- Oliveri, tu tikrai gali, - tylutėliai ištarė Miriam, nors tikėjosi, kad Auris to neišgirs. Nenorėjo, kad jis atkreiptų dėmesį į tai, jog jai sekasi geriau nei vyresniam broliui. Dar dirstelėjo, kaip sekasi Eliotui, tačiau atrodė, kad jam įdomiau tyrinėti įkąsti bebandantį puodelį, o ne jį nukenksminti.
- O galima pasiimti žirkles? - dar paklausė Aurio Miriam. Jeigu jau jis nepamoko įdomių kerų, tikėjosi vėliau pati patyrinėti tą daiktą. O jeigu Eliotas norės tai padaryti kartu, bus tik smagiau.

[Oliveris Llewellyn]

Jis tikrai nevykęs, ir niekas nesugebės įtikinti, kad yra kitaip. Kartais atrodydavo, kad per bendras pamokas su Miriam geriau nesėdėti - taip jis dar labiau pastebi, kad sesutei sekasi geriau. Kita vertus, tada visai neturės su kuo dirbti, ir bus labai liūdna. Situacija atrodė be išeities, tačiau dabar priėjo Auris, tad reikėjo bent apsimesti, kad viskas ne taip jau ir blogai.
- Man patiko tie burbulai, - droviai pratarė ir pasistengė iš tiesų apie juos pagalvoti. Adata, tarsi laukusi, kol jis nukreips dėmesį, vėl bandė bakstelėti, bet neleido pirštinės. Tai gerokai nuramino - jeigu reikėtų nuolat trauktis, susikaupti būtų labai sunku. Galiausiai Oliveris dar kartą nukreipė lazdelę ir ištarė:
- Derivo.
Ir adata nurimo! Gulėjo ant stalo it niekuo neypatingas daiktas. Dvylikametis apstulbęs spoksojo į ją ir kiek nedrąsiai paėmė į ranką. Adata nebebandė jam įdurti. Laimingas pakėlė akis į Aurį ir droviai ištarė:
- Man pavyko. Ačiū!
Atsargiai padėjo adatą į dėžutę ir atsisukęs nusišypsojo Miriam. Šiandien jie abu puikiai padirbėjo, ir berniukas dėl to pasijuto labai patenkintas.

[Eliotas Llewellyn]

Aurio atsakymai sužavėjo. Eliotas įsivaizdavo, kaip du puodeliai bando įkąsti vienas kitam. Tai būtų tikros kautynės! Pažvelgė į Džefo puodelį, kuris vis dar atkakliai bandė pasiekti ranką. Jo paties daiktas taip pat nesiliovė atakuoti. Tad ką daryti, kad jie imtųsi vienas kito?
- Mes galėtume bandyti įkąsti vienas kitam, - sumurmėjo draugui ir vėl sukikeno. Tiesa, Auris liepė jam atlikti užduotį, o tai neskambėjo smagiai - įdomiau stebėti įkąsti bandantį puodelį. Vis dėlto šiandien tikrai reikėjo elgtis gražiai - negalėjo būti tikras, kad tėčio draugas nepasidarys piktas. Maža ką, dar paims ir sugalvos vėl juos atskirti.
- Derivo? - tyliai pasitikslino, o Džefui linktelėjus nukreipė burtų lazdelę į puodelį ir pakartojo burtažodį. Gelsvas spindulys pataikė į daiktą, tačiau atšoko nuo jo ir išdegino stale bjaurią dėmę. Eliotas susižavėjęs ją apžiūrėjo ir garsiai sušuko: - Geras!
Teikėsi pabandyti dar kelis kartus, ir puodelis nurimo. Tiesa, vos tik pabandė jį paliesti, krustelėjo ir vėl taikėsi kąsti. Matyt, kerai iki galo nesuveikė. Eliotas gūžtelėjo pečiais, bet daugiau nekerėjo - jautėsi ir taip persidirbęs. Jau šiandien Auris tikrai negalės sakyti, kad jis negražiai elgiasi. Plačiai išsišiepęs atsisuko į geriausią draugą, o mintyse jau planavo naujus nuotykius.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ir vėl artėjo VML egzaminai. Taip, mokslo metai dar tik persirito į antrą pusę, bet Eion suprato ir vėl bijantis. Kas sakė, kad kartojant kursą tuos prakeiktus egzaminus išlaikyti bus lengviau? Visai ne, tad vieną kartą susimovęs labai gali šitą žygdarbį ir pakartoti. Vis dėlto šiemet bijojo tikrai mažiau. O gal mažiau apie tai galvojo.
Pirštines ir akinius, žinoma, pasiėmė, bet jau kurį laiką norėjo kai ko paprašyti Aurio, todėl paslėpęs juos kuprinėje apsimetė neturintis ir kai profesorius buvo savo vietoje, pakilo iš suolo ir priėjo prie jo.
- Gal galėtume kada kartu pagroti? - tyliai paklausė. Nenorėjo, kad tai išgirstų aplinkui šurmuliuojantys mokiniai. Ir taip nežinia, kiek kas žino apie jo reikalus. Daugiau nieko nesakydamas paėmė iš dėžutės priemones. Jautėsi kvailokai - vis dėlto tuos daiktus atsinešė ir pats. Na, bet jau geriau taip, o ne atvirai eiti kalbėtis su profesoriumi.
Galiausiai grįžęs į savo vietą užsidėjo pirštines bei akinius, apsivilko apsiaustą ir atidaręs dėžutę smalsiai pažvelgė, ką ras viduje.

Tavo išsitrauktas daiktas yra Įbesti bandantis atsuktuvas.

[Auris Senkleris]

Eion pasiūlius pagroti Auris nenorėdamas atkreipti kitų dėmesio tiesiog jam linktelėjo ir nusišypsojo.
- Gerai Miriam, gali pasiimti. - Tos žirklės dabar tėra tik žirklės. Taigi nieko nenutiks, jeigu mergaitė jas paims.
- Man irgi patiko. Jie buvo gražūs. - Nagi, tegul pasiseka. Ir Oliveriui kerai pavyko. Berniuko nuotaika iškart pasikeitė. Ir kaip kitaip žinoma galėtų būti.
- Puikiai padirbėjot. Labai puikiai. - Nudžiugęs pasakė ir sugrįžo į savo vietą.
Pamokos gale tikrino daiktus. Elioto puodelis teberodė gyvybės ženklus ir Auris pasirūpino jį paimti, kartu ir Džefo dėl visa ko. Kad berniukai nesumanytų jų pasiimti.
- Šiandien viskas. Pamoka baigta. Iki. Tie, kas paėmėt pirštines ir akinius prieš išeidami nepamirškit sudėti gražiai atgal. Apsiaustus prašau irgi palikti gražiai kaip radot. - Atsisveikino su vaikais. Ir visi išsiskirstė iš klasės.