[Sevirina Mckenna]

Sevirinai nuoširdžiai patiko ši pamoka. Piešti jai tikrai sekėsi, o per pamoką panaudoti šiuos įgūdžius buvo vienas malonumas. Žinoma tikėjosi, kad ir draugėm pavyks neblogai. Žinojo, kad Vanessai ne itin gerai sekėsi piešti, tačiau visvien išeiti kažkas turėjo. O dėl Linos nežinojo nieko kaip jai su piešimu todėl ir nieko nuspręsti nieko negalėjo, bet ji regis taip pat toliau piešė.
  - Jum patinka piešti? - paklausė norint toliau pasikalbėti. Visgi kalbėtis piešiant galima todėl tą ir padarė.
Tuomet Sevirina pasiėmė paprastą pieštuką ir pradėjo daryti įvairius raštus aplink mėlyną ovalą. Tie raštai turėtų būti sidabriniai kaip daiktas todėl mergaitė smulkiai ir plonai juos darė. Kai kurie buvo tiesiog paprasti raštai, tačiau buvo galima įžiūrėti ir drugelio sparnus ir kelias gėles. Tai padarius švilpiukė visgi susivokė, kad nenori paprasto amuleto todėl nusprendė jau einančioje grandinėje nupiešti porą mėnulių su taip pat viduje esančiais raštais. Kolkas viskas ėjosi neblogai, bet visvien neatrodė piešinys toks kokio Mckenna norėjo todėl pradėjo piešti į apačią einančias tris grandines skirtingo ilgio ir kiekvienos apačioje po vieną mėlyną perliuką. Atrodė gan neprastai ir Sevirina nusprendė, kad tik pagražins tą vietą ir amuleto piešinys bus baigtas.
 

[Vanessa Carlier]

Vanessa nebuvo susižavėjusi piešimu, tačiau rankdarbiai jai patiko todėl įsivaizdavo šį darbą labiau pasigaminimu amuleto koks iš ties ir buvo jis, o ne piešimu. Ir plius amuleto vidurys violetinės spalvos - mėgstamiausios Vanessos spalvos. Dabar beliko sugalvoti ką aplinkui darys. Visgi dailininkė nebuvo todėl ir amuleto nenorėjo daryti kokio nors prašmatnaus.
  - Piešti nėra mėgstamiausia mano veikla, bet jeigu reikia tai reikia, - nuoširdžiai atsakė pusseserei tikėdamasi, kad jos neįžeis, nes Sevirinai patiko labai piešti. Tuomet kiek žvilgtelėjo į Lina kurios taip pat atsakymo laukia.
Grįžus prie piešinio pradėjo piešti su sidabriniu pieštuku, lyg ir vijoklius aplink violetinį amuletą šiek tiek įkomponuodama kelis lapelius. Pats viršus taip pat buvo su daugiau lapelių. Tai praktiškai ir sudarė Vanessos amuletą. Lapeliai ir vijokliai bent jau gerai išėjo todėl piešinys atrodė neprastai. Nors ir visiškai neprilygo pusseserės darbui kuris buvo labai gražus, bet vistiek atrodė neblogai. Tik ant galo pridėjo tris sidabrinius perliukus ir ėmėsi dailinimo kaip ir darė Sevirina. Visgi norėjo padaryti kaip gali geriau.

[Ikelas Garver]

  Profesorius priėjo ir jam viską aiškino, tačiau nuo to Ikelui ramiau ar aiškiau nepasidarė. Jis juk gražiai prašė, nesityčiojo, niekaip jo nevadino! Jis juk tik bijojo, bet elgėsi gražiai!
  Ikelas su baime žiūrėjo į netoliese sklandančius audėjus. Net faktas, kad profesorius šalia, negelbėjo. Visiškai. Jie buvo tokie baisūs!
- Profesoriau! Jie baisūs, baisūs, baisūs! - išrėkė profesoriui į ausį, o tada pabandė paeiti kelis žingsnius atgal, tačiau jau ir taip buvo prie sienos, tad ne tik į ją trinktelėjo, bet dar ir kojos susipynė, tad suklupo. Skaudėjo. - Aaaaa! Čia jie taip man padarė, atkeršyt norėjo, taip? - graudžiai pažiūrėjo į profesorių. Ir kodėl jis, toks, iš pirmo žvilgsnio geras vyras, nusprendė čia įkurdinti tuos bjaurius, pavojingus padarus?! Jie juk ir kėsinosi jam ką nors padaryti, ar ne?!
  Ikelas neįsivaizdavo, ką dabar turėtų daryti. Jis buvo sumišęs, išsigandęs, skaudėjo koją, o dar juk visą laiką reikėjo stebėti tuos bjaurybes, kad tik kuris nesugalvotų čia atskristi ir dar labiau jam pakenkti!
- Profesoriau, kaip jūs nematot, kad jie nori tik pakenkti?! - niekaip nesuprato, ar profesorius čia tiesiog nieko nesupranta, ar specialiai taip elgiasi, puikiai žinodamas, kas nutiks. Bet gal jis to ir nori?.. Ak, ir ką dabar Ikelas turėtų daryti?! Kaip jam viską čia padaryti: praktiką, kad profesorius nesupyktų, bet tuo pačiu ir išlikti saugiam, nepaliestam audėjų? Na, gerai, jį jau "prilietė" audėjas, juk Ikelas suklupo, bet berniukas norėjo, kad bent nuo šiol taip neatsitiktų. Net nebuvo būtina atlikti darbo, gal pavyks nuo profesoriaus pabėgti, jis juk neskraido, tačiau kokiu nežemišku būdu apsiginti nuo tų audėjų?!
- Profesoriau... - jau pradėjo verkšlenti. - Prašau, apsaugokite mane nuo jo, labai pašau, aš jums atsidėkosiu, bet ką padarysiu! Aš tik... Aš tik labai noriu gyventi! - Ne, šioje situacijoje Ikelas nusprendė pasikliauti profesoriumi, juk iki šiol jis buvo tikrai geras! Tik pamokos buvo labai baisios, pavojingos, jos buvo tiesiog žiaurios! - Sakykite, profesoriau... - nenutilo. - Kodėl jūs darote tokias baisias pamokas?.. Ar jūs specialiai?...

[Auris Senkleris]

Kažkiek Ikelas priminė jam Elliw. Kažkiek. Bet Auris bent jau žinojo, kas yra Ikelui. O Elliw išvis buvo kitas atvejis. Ką gi. Bet net tada kažkokiu būdu jie paskutiniais metais sugebėjo regis susišnekėti ir ji įsidėmėjo jo vardą ir gal jau nebegalvojo, kad nori ją nuskriausti. Gal kažkaip ir su šiuo vaiku pavyks susikalbėti. reikia tik ramiai elgtis.
- Ikelai, jie tik atrodo tokie pavojingi, bet išties visai tokie nėra. Kadangi prieš tai šaukei ant jų, tai jie patys išsigando ir todėl neaudė tau amuleto. - Ikelui tikrai buvo baisu. Labai baisu. Tą jis puikiai suprato. Berniukas bandė bėgti, bet nugriuvo.
Auris nepuolė aiškinti, kad ne jie taip padarė, kad išties taip nutiko per skubėjimą. Iš pradžių jis išsitraukė lazdelę ir iš jos ėmė lysti nepermatomos sruogos. Kurios susipynė ir uždengė jų plotelį paslėpdamos audėjus nuo berniuko akių.
- Ar tau labai skauda? - Norėjo suprasti ar susižeidė vaikas nukritęs ar nelabai. - Audėjai taikūs padarai galintis apginti nuo pavojingų būtybių. Juos čia atsivedžiau, kad žinotumėt, kad yra ir būtybių, kurios nėra pavojingos ir gali padėti. - Bijojo, kad jo neištiktų isterija, matė, kad Ikelas jau tikrai arti ašarų.
- Kaip manai, gal eikim iš klasės? Kur ramiau? O vėliau aš tau dar kartą papasakosiu, kad audėjai nėra pavojingi. - Atrodė dabar svarbu išsivesti jį iš klasės. Kartu tikėjosi, kad jei taip padarys nieko tragiško nenutiks. Jei ką paliktų septintakursius prižiūrėti tvarkos kuriam laikui.
- Negaliu kitaip. turiu jus pamokyti kaip apsiginti nuo įvairių padarų, todėl, kad išmoktumėt turiu kartais juos atsivesti į klasę. Bet aš niekada neleisčiau jiems jums pakenkti. Tikrai.
Jie išėjo iš klasės trumpam. Auris berniuką palydėjo iki ligoninės, kad ten jis nurimtų. Tada sugrįžo. Neilgai užtruko.
Likus minutei iki varpo uždavė namų darbus, atsisveikino su vaikais. Jie išėjo. Audėjai irgi išsklendė atgal į mišką. Auris planavo nueiti pažiūrėti kaip laikosi Ikelas.