[Auris Senkleris]

Iš Elioto klausimų atsakė tik į porą.
- Taip, jei lieptum nušokti jie ir nušoktų. Tai viena iš priežasčių kodėl jie tokie pavojingi. Ir ne, žmogus nesupranta, kad yra užkerėtas, nebent užkerėtas yra labai ilgai, tada gali atsirasti tarpų, kai tai suvokia. Na, arba jei žmogus yra valingas, tada gali kerams atsispirti. Bet dažniausiai žmonės nieko nesupranta ir tampa bevaliais. - Nesiruošė sakyti jam koks burtažodis ir panašiai.
- Eliotai, pradėk daryti tai, ką turi veikti pamokoje. - Nejau iš pat pirmos dienos reikės imtis kokių nors suvaržymų?
Didžiojo Aaa sūnelio pretenzijos visai nerūpėjo. Tu negali jo atskirti nuo visų, jeigu jis yra Aarono sūnus. O kas man uždraus? Galiu su juo nekalbėti. Negali ir tą puikiai žinai.
- Neskaičiau tavo laiško. Radau jį prie savo stalo ant žemės, pakėliau. Pirma, galvojau, kad gal tai mano laiškas ar dar kas nors nukrito. Pamačiau kelis žodžius ir tau jį gražinau. - Išdėstė. Juk niekam nepatiktų žinojimas, kad kas skaito svetimus laiškus. Todėl turėjo jam paaiškinti. Ir visai nesvarbu, kad tai Aarono sūnus. Kartojo sau dar kartą.
Sėdėdamas girdėjo kaip Deklanas kvietė audėją. Žinojo, kad jam nieko nepavyks. Audėjas niekada nieko jam neaus, jei bus paliepta tokiu tonu.
- Jeigu jo gražiai nepaprašysi nieko negausi. Joks audėjas neaus tau amuleto. - Paaiškino. Nors norėjo ignoruoti. Bet juk negalėjo. Juk sėdėjo čia, kad kažko išmokytų arba paaiškintų. Todėl privalėjo pataisyti Deklano klaidą. Ir tau  neturėtų rūpėti kieno jis sūnus. Dar kartelį sau priminė.

[Deklanas W. Senkleris]

Ak, tai jis neskaitė laiško, bet stebuklingai žino, kad jis yra Deklano? Tai skambėjo kaip visiška nesąmonė, ir berniukas neabejojo: visai netrukus šitas žmogėnas gaus dar vieną skundą. Tiesa, netrukus į galvą atėjo ir gerokai geresnė idėja: jeigu tėvas piktinsis negavęs atsakymo, tiesiog pasakys, kad laišką pradangino šitas didysis profesorius Senkleris.
- Būtinai perskaitysiu jūsų laiškus, - tarstelėjo apsimesdamas, kad vis dar baisiausiai piktinasi. Tiesa, nebuvo labai gerai, kad profesoriūkštis laišką matė. Dabar jis tikrai žino, kas yra jo, Deklano, tėvas. Turbūt tuoj ateis vėl aiškinti, kad jie yra giminės. Ta mintimi pasišlykštėjęs berniukas kvietė audėją, bet kvailas Senkleris ir vėl negalėjo patylėti. Koks jo reikalas? Egzamine šito vis tiek nebus. O jeigu ir bus, neatsakius į vieną klausimą nieko baisaus. Vis dėlto Deklanas nutaisė netgi labai saldų ir mandagų toną ir nepajėgdamas nuslėpti sarkazmo pabandė dar kartą:
- Audėjau, būk gerulytis ir pagamink man amuletą.
Mintyse šiame sakinyje po kiekvieno žodžio skraidžiojo įžeidimai (tik neaišku, kam - profesoriui ar audėjams), bet šį kartą Deklanas sugebėjo juos pasilikti sau.

[Oliveris Llewellyn]

Auris, žinoma, atsakė į klausimą ir gerokai nuramino. Taigi reikėjo nuraminti ir Miriam. Oliveris atsisuko į ją ir tyliai sumurmėjo:
- Matai, viskas gerai. Audėjams visai nesvarbu, kaip atrodys tavo amuletas. Gali piešti ką tik nori.
Nusišypsojo sesutei ir netrukus jau ramiai darbavosi. Aiškios vizijos, kaip jo darbas turi atrodyti, neturėjo, bet galiausiai ant lapo išryškėjo švelniai žalias siluetas, kiek primenantis kokosą. Dar kiek jį padailinęs Oliveris pakėlė galvą ir droviai ištarė:
- Ar galėtumėte man nuausti amuletą?
Vienas iš padarėlių iš karto priartėjo prie jo, ir dvylikametis nuoširdžiai nustebo. Gal šį kartą jam pasiseks? Kurį laiką stebėjo, kaip jis audžia amuletą, bet kažkas vis nedavė ramybės. Galiausiai suprato, kas tai. Kad bent šiek tiek nusiramintų, turėjo užduoti Auriui klausimą. Jis nebuvo toks, kurio galima klausti garsiai. Oliveris nedrąsiai atsistojo ir priėjo prie profesoriaus stalo.
- Jeigu Miriam reikės kokios nors pagalbos, ar padėsi jai? - droviai paklausė. Labai bijojo, kad sesutei čia gali būti sunku, o pats ne visada galės pagelbėti. Tėčio draugas tam reikalui atrodė pats tinkamiausias žmogus Hogvartse.

[Miriam Llewellyn]

Turėti tokį brolį kaip Oliveris buvo vienas malonumas. Miriam nenorėjo įsivaizduoti, kaip čia išvertų viena. Laikė brolio ranką ir mielai būtų jos nepaleidusi. Tiesa, taip ir nepasakė, kad liūdesys su piešimu visai nesusijęs. Pasistengė atrodyti bent šiek tiek linksmesnė - Auris pasakė, kad amuletas gali atrodyti bet kaip. Turbūt reikėtų pradėti piešti, bet įdomiau stebėti, kaip tą daro Oliveris. Jo ir tėčio piešinius vienuolikametė mėgo labiausiai.
Galų gale ir pati ėmėsi darbo. Piešė stilizuotą žmogeliuką. Išėjo nelabai kaip, bet turėtų tikti. Būtent taip ir sakė Auris. Mergaitė jau norėjo kviesti audėją, bet pamatė, kad Oliveris atsistojo ir nuėjo tolyn. Negi jis ją palieka? Niekada jausmų nerodanti mergaitė dabar su atviru siaubu stebėjo tolstantį brolį. Atrodė, kad tuoj atsitiks kokia nors nelaimė. Galbūt panašiai kaip vasarą. Taigi Miriam tik žiūrėjo į Oliverį ir, regis, visiškai pamiršo esanti pamokoje.

[Eliotas Llewellyn]

Neišgirsti to, kas yra visiškai nenaudinga, jo, Elioto, darbas! Kodėl dabar Auris neišgirdo pusės klausimų? Jie, žinoma, buvo patys svarbiausi. Pavyzdžiui, burtažodis. Jo antrakursis berniukas tikrai nežinojo. Negi teks raustis knygose? Laimei, Džefas jau buvo pervertęs savo vadovėlį ir pranešęs, kad jame reikiamos informacijos nėra. Tai Elioto visai nesutrikdė. Apsidairęs pamatė, kad netoliese sėdi vyresnė mergina, su kuria anksčiau nebuvo kalbėjęs. Paprašė jos paskolinti knygą ir netrukus jau tyrinėjo skyrių apie Nedovanotinus kerus. Gal ir įdomu, kodėl jie taip vadinami, bet pagaliau išvydo tai, ko ir ieškojo - užvaldymo kerų burtažodį.
- Tik nieko labai blogo neversk daryti, gerai? - šiek tiek sunerimęs paprašė Džefas. Eliotas linktelėjo. Svarstė, ką draugas galėtų padaryti už jį, ir galiausiai sugalvojo: švilpis kuo puikiausiai galės nupiešti jam amuletą. Taigi su šiokiu tokiu jauduliuku nukreipė lazdelę į šalia sėdintį Džefą ir kuo užtikrinčiau ištarė:
- Imperio.
Iš pradžių paprašęs atlikti užduotį mintyse vėliau pakartojo tą ir žodžiu. Tik, deja, neatrodė, kad pasisekė. Eliotą apėmė tiesiog siaubingas nusivylimas.

[Auris Senkleris]

Auris nesivėlė į ginčus su Deklanu. Neturėjo tam nei ūpo, nei laiko. Jis nekaltas, kad vaikis neprižiūri savo laiškų ir juos mėto. Laiško Auris neskaitė, o tie keli žodžiai nieko nesako. Na, o tai, kad Deklanas yra didžiojo Aaa sūnelis tai irgi jokio skirtumo. Senkleris nesiruošė jam aiškinti apie tai, kad Aaronas yra jo senelio brolio sūnus. Dar ko. Jei Aaronas to neaiškino, Auris juolab neketino pradėti giminiuotis.
- Žinoma Oliveri. O jei tau atrodytų, kad kas nors ne taip ir Miriam nedrįstų man pasakyti tu papasakok gerai? - Tikrai nebuvo tikras ar ši mergaitė kreiptųsi jeigu kas nutiktų ar jei kiltų klausimų.
Eliotas ir toliau darė savo. Ką gi, pats kaltas. Metas jam suteikti tam tikrą pamokėlę. Tą ir padarys greičiausiai šį vakarą.
- Eliotai, - Dabar jo intonacijose visai neliko draugiškumo.
- Kaip matau tu nesiruoši girdėti ką sakau. Šių kerų naudoti negalima. Šį vakarą po vakarienės teks atbūti areštą. Parašysiu kur tau ateiti. Arba pasakysiu per vakarienę. Dabar prašau atsikelti ir eiti į ramųjį kampą. Ten pasėdėk ir pagalvok apie savo elgesį iki pamokos pabaigos.
Davė jam galybę progų jau praeitais metais. Eliotas ir toliau perženginėjo ribas. Auris jam nusprendė labai vaizdžiai pademonstruoti koks jausmas, kai esi visai negirdimas.

[Eliotas Llewellyn]

Kadangi Eliotui nesisekė, tuos šaunius kerus išbandyti laikas Džefui. Berniukai patenkinti šypsojosi, bet nieko nespėjo padaryti - priėjo Auris ir... Pradėjo šnekėti visiškas nesąmones!
- Ką?! - nuoširdžiai apstulbęs ir pasipiktinęs sušuko Eliotas, bet skubiai pakeitė toną. Staiga iš įžūlaus ir viską išbandyti norinčio vaikio tapo itin nusiminusiu ir skriaudžiamu mažu berniuku.
- Bet, Auri. Aš tik norėjau pabandyti, - labai jau nenuoširdžiai nuskambėjo tas sakinys. Tiesa, galvoje jau sukosi planas, ir berniukas atsargiai dirstelėjo į Džefą. Į tą ramųjį kampą eiti galima visiems, taigi Eliotas žvilgsniu pakvietė draugą eiti kartu. Pasičiupęs popierių ir pieštukus (tegul Auris sau galvoja, kad jis dirbs) atsistojo ir nužygiavo kur lieptas. Vis dar stengėsi atrodyti nusiminęs ir gal netgi prasikaltęs, bet iš tiesų buvo itin nekantrus - kuo greičiau draugas ateis iš paskos, tuo anksčiau jie galės tęsti užvaldymo kerų bandymus.

[Walgunas Levinsas]

  Vaikinas sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje ir įdėmiai klausėsi. Jam ėmė patikti pavojingi dalykėliai, Walgunas norėjo nuotykių! O kur jų dar išgyventi, jei ne šioje pamokoje? Juk joje mokoma apie tamsiąsias būtybes, kartais kunkuliuoja kraujas, bandant nuo jų apsiginti, smegenys užšąla, išlieka tik širdis, alsuojanti drąsa!..
  Tačiau paaiškėjo, kad nieko baugaus čia nebus. Walgunas nusiminęs susiraukė. Ir kodėl tokia pamoka būtinai tada, kai noriu priešingos, o kai noriu ramios, būna pavojingos?! Pagalvojo, tačiau atsakymo nerado. Rodės, vienintelis galimas paaiškinimas - tamsiosios jėgos susimokė prieš jį, tada užvaldė profesorių, kad šis būtent tokias, kokių nenori Walgunas, pamokas ir darytų, o dabar kažkur netoliese juokiasi iš jo liūdnų akių!

[Ikelas Garver]

  Ikelas atpėdino į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Vieną baisiausių pamokų! Nors šios pamokos profesorius ir buvo geras bei jam padėdavo, Ikelas būtų norėjęs, jei šio dalyko nebūtų. O profesorius dėstytų ką nors kita, žinoma! Deja, buvo kaip buvo, tad ketvirtakursis linsktančiais keliais nuėjo iki klasės galo ir ten įsitaisė. Galvojo, kad gale bus kiek įmanoma toliau nuo visų pamokos pavojų.
  O pamoka pasirodė keista. Iš vienos pusės, tie padarai turėjo padėti, o iš kitos... O kas jei jie ne tik kad nesutiks gaminti Ikelui amuleto, bet dar ir supyks ar jam pakenks?! Juk profesorius minėjo, kad juos gaudo dėl galių, vadinasi jie tikrai labai stiprūs, o kur dar jų sklandymas virš galvų... Baisu baisu baisu! Galvojo, jau beveik verkiant, tačiau, laimei, Ikelui kažkaip pavyko susilaikyti nuo ašarų upelių.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas ėmė piešti. Pirmiausia nupiešė širdelę, paskui ją apsipynusią kitą. Tada viduje vingius, simbolizuojančius įvairias jo puses, galiausiai viską nuspalvino mėlynai bei žaliai. Walguno kūrinys jam pačiai buvo labai gražus. O juk ko daugiau ir reikėjo? Jei jam gražu, vadinasi tai puikiausia, kas gali būti, argi ne? Dabar teliko paprašyti audėjo, kad šis nuaustų jam amuletą, o tai neatrodė sunku.
  Septintakursis pasiėmė savo piešinį ir paėjėjo kelis žingsnius, kur matė artimiausią audėją. Kiek laiko stovėjo ir galvojo, kaip čia paprašyti. Pone Audėjau, gal galėtumėte... Ne, negerai! Prašau jūsų... Ne! Na, kaip išeis, taip ir bandau. Pagalvojo Walgunas. Jis nesugalvojo, kaip geriausia prašyti audėjo tokios paslaugos, to profesorius irgi nepaminėjo, taigi reikėjo bandyti atspėti pačiam.

[Ikelas Garver]

  Berniukas paėmė poipieriaus lapą ir pieštuką, tada ėmė piešti. Nežinojo, kaip turi atrodyti geras, veiksmingas amuletas. Tačiau taip pat nežinojo, kaip atrodo gražiausi jų, tad ėmė kažką fantazuoti. Pirmiausia nupiešė tiesiog ovalą, paskui užsimanė, kad jis pavirstų kristalu, taigi pripiešė linijyčių, vingelių, kol tas ovalas pagaliau priminė kažkokį tai akmenį. Aplink pripaišė storų gijų, nuspalvino jas rudai, kaip matė esant amuletus. Na ką, dabar artėjo baisiausia dalis.
  Link Ikelo jau pradėjo skristi vienas iš audėjų, berniukas greitai šoko iš kėdės ir pasitraukė, prisispaudė prie sienos.
- Padaryk! - iš baimės išpūstomis akimis liepė audėjui. - Padaryk amuletą ir dink nuo manęs! - tačiau audėjas tik kažką parodė savo rankomis ir greitai nuo jo nuskrido. Ir ką Ikelui reikėjo daryti? Gal profesorius padėtų? - Profesoriau! - beveik užstaugė, neaišku dėl ko, bet paskutiniu metu kalbėdavo tikrai garsiai, pats to nejausdamas. - Audėjas nenori padėti, parodė kažkokį gestą, ar jis manęs nenužudys?! Aš juk nieko pikto nesakiau!

[Walgunas Levinsas]

  Grifas nusikosėjo, norėdamas atkreipti audėjo dėmesį.
- Atsiprašau, gal galėtum nuausti man amuletą? - paklausė. - Labai prašau! - dar pridėjo, kad audėjas tikrai apsispręstu, daryti tai ar ne. Gal graudus prašymas padėtų?
  Bet tą akimirką audėjas jau tikrai nusprendė imtis darbo, Walgunas pastebėjo, kaip jis susikaupęs žiūri į piešinį, o tada... Staiga iš lapo ėmė austis siūleliai! Taip jam bežiūrint amuletas jau spindėjo ore. Walgunas jį pasičiupo.
- Ačiū labai! - širdingai padėkojo ir laimingas nuėjo prie savo suolo. Taip, pamoka nebuvo tokia, kokios jis norėjo, tačiau buvo lengva, kas buvo didelis pliusas. Jis patogiai įsitaisė ir rankoje gniaužė savo amuletą. Tikrai gražus, audėjai nuostabūs! Norėčiau ir aš taip sugebėti... Pagalvojo jis.

[Auris Senkleris]

Tegul nei nesvajoja, kad nusileisiu.
- O taip Eliotai. Tuojau pat eik į ramųjį kampą ir vakare susitiksim. - Eliotas nuėjo. Džefas irgi atsikėlė.
- O tu kur susiruošei? Sėskis. Manau, kad per mano pamokas teks sėdėti atskirai. Kol suprasit kaip reikia elgtis. - Aišku žinojo, kad Eliotui tas labai nepatiks. Bet Jeigu gražiuoju su juo negalėjo susitarti, turėjo kažką daryti.
Ikelas jau ne pirmą kartą išsigando ko nors pamokoje. Auris atsikėlė nuo kėdės ir priėjo prie berniuko. Atsitūpė prie jo suolo.
- Nesijaudink. Jie tikrai nieko blogo negali padaryti. Aš jų nepaleisčiau laisvai skraidyti, jeigu galėtų. Audėjo tereikia gražiai paprašyti, kad nuaustų amuletą. Ar galėsi? Jeigu nenori, galiu aš paprašyti, kad tau pagamintų amuletą. - Kalbėjo iš lėto, raminamai.

[Oliveris Llewellyn]

Auris labai geras. Oliveris neabejojo, kad jis prireikus padės ir Miriam, bet gavęs patvirtinimą nusišypsojo ir linktelėjo. Nežinojo, ar sesutė prisipažintų profesoriui ir tėčio draugui, kad kažkas nesiseka, bet pats mielai padarys tą už ją. Vylėsi, kad Miriam Hogvartse seksis geriau nei jam pačiam. Žinoma, kažkiek bendravo su Leticija ir Sevirina, bet nebuvo tikras, ar gali jas laikyti draugėmis. Bet jos kuo puikiausiai gali susibendrauti su Miriam. Mergaitėms tarpusavyje turbūt paprasčiau kalbėtis nei su juo. Tik ką daryti, kad daugelis berniukų Hogvartse buvo visai kitokie? Oliverio nedomino nei nuotykiai, nei kvidičas, tad atrodė, kad amžinai liks vienas.
Galiausiai grįžo į savo vietą ir tik ten suprato, kad audėjas skrido paskui jį. Dabar amuletas buvo baigtas, ir Oliveris paėmė jį į ranką. Daikčiukas atrodė puikiai.
- Labai ačiū! - nuoširdžiai padėkojo, ir audėjas nuskrido. Jis negalėjo šnekėti, bet pasirodė, kad perdavė kažkokį teigiamą ir šiltą jausmą. Tai dvylikamečiui labai patiko, ir jis vėl atsisuko į sesutę.
- Matai, ne taip čia ir baisu. Šitie audėjai tikrai labai šaunūs, - padrąsino ją. Nieko nesakė apie tai, ką kalbėjo su Auriu, bet vylėsi, kad sesutė ryšis pati paprašyti audėjo pagalbos ir taip užbaigti pamokos darbą.

[Miriam Llewellyn]

Labai nuoširdžiai nesuprasdama, kodėl Oliveris ją paliko, Miriam sėdėjo suole ir negalvojo nei apie piešinį, nei apie audėją. Norėjo, kad brolis grįžtų. Girdėjo, kad Auris nubaudė Eliotą, ir dar labiau nusiminė. Būdama namie įsivaizdavo, kad jie mokysis visi kartu, kad kažką veiks, vaikščios prie ežero. O štai vienas iš dvynių visai jų nepaisė, tik darė dalykus, kurių tėčio draugas neleido. Dabar mergaitė dar labiau laukė, kada į mokyklą atvyks ir Hannah. Tai bus labai negreitai, o tai liūdino. Miriam žinojo, kad broliukas, kurio nebėra, į Hogvartsą atvažiuotų anksčiau nei Hannah, bet stengėsi apie tai negalvoti. Žinojo, kad Oliveris labai jautriai reaguoja į kalbas apie jį, tad geriau jo neskaudinti.
Laimei, tas brolis grįžo prie jos, ir Miriam dėkingai pažvelgė į jį. Vėl paėmė už rankos ir neketino paleisti. Kol kas Hogvartse jai buvo ne smagu, o gerokai baisu. Gal kada nors bus geriau, bet šiandien vienuolikmetė jautėsi būtent taip.
- Ar gali nuausti man amuletą? - paskatinta Oliverio nedrąsiai paklausė. Žiūrėjo į vieną audėją, ir jis noriai priskrido prie jos. Stebėti, kaip piešinys virsta tikru daiktu, kurį galima paimti į ranką, buvo labai įdomu, ir Miriam šią minutę turbūt buvo panašiausia į normalų vaiką per visą laiką, kurį praleido Hogvartse. Netrukus ji rankoje jau laikė žmogeliuką ir tylutėliai padėkojo audėjui. Patenkinta dirstelėjo į Oliverį. Vis dėlto ši pamoka ne tokia jau ir bloga.