[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko galima tikėtis iš šito susitikimo? Dafydd neturėjo energijos spėlioti ir svarstyti. Norėjo, kad Bretas eitų sau ir paliktų jį ramybėje. Pats dar minutę pasėdėtų ir eitų namo. Prieš tai užsukęs į parduotuvę ko nors skanaus Mayrai ir mažyliams, žinoma.
Keistuolis nieko nesakė, tad situacija darėsi vis nesuprantamesnė. Kodėl jis priėjo? Gal pastebėjo, kad Dafydd pavargęs, ir nori tuo pasinaudoti? O gal čia yra dar kokia priežastis? Galiausiai nusibodo spoksoti į Bretą, tad velsietis apsikabino kelius ir nusisuko į jūrą. Svajojo apie tai, kad Bretas išnyktų, o šalia atsirastų Mayra. Apkabintų ją, prisiglaustų ir primintų, kokia ji ypatinga. Kodėl tenka kęsti neaiškų tipą, siekiantį nežinia ko? Ką gi, pats kaltas - reikėjo iš karto eiti namo. Švaistė laiką nežinia kur, tad nereikia stebėtis, kad kažkas prisikabino. Ir vėl nusikalto šeimai. Dabar teks daryti viską, kad dar labiau nesusigadintų nuotaikos. Dar betrūko, kad suerzintas Breto išsilietų ant šeimos.
Netrukus kiek nustebęs pastebėjo, kad keistuolis prisėdo šalia. Sutrikęs pažvelgė į jį, bet vis tiek nesulaukė jokio paaiškinimo. Gal tiesiog atsistoti ir išeiti? Tai, žinoma, šitą beprotį įžeistų. Bet ar tai svarbu? Llewellyn šeimos tėvui daug labiau rūpėjo ne šito žmogaus nuotaika, o šeimos nariai. Jiems jo reikia. Ir reikia dabar, o ne po to, kai nežinia kas nutiks su Bretu.
Nespėjus idėjos paversti veiksmais Bretas prabilo. Ir sugebėjo gerokai nustebinti. Jis moka atsiprašyti? Nori tapti draugais? Iš kur tokios keistos mintys? Tiesa, Dafydd ir pats kadaise galvojo panašiai, bet jau seniai tą mintį palaidojo. Nė nebūtų pagalvojęs, kad Bretas galvoja tą patį. Dabar reikėjo kažką atsakyti. Ir čia tragiškai trūko iškalbos. Ar verta parodyti, kad abejoja nuoširdumu?
- Kiek netikėta, - galiausiai pratarė Dafydd. - Bet… Kurį laiką jaučiausi panašiai, tad galbūt suprantu, ką turi omenyje. Turbūt… Na, smagu tai išgirsti. Bet ir aš nemoku būti draugas. Todėl atsiprašymą priimu. Bet turiu tave perspėti - man šeima yra svarbiau už viską. Jeigu sukelsi bent menkiausią pavojų, pamiršk bet kokias draugystes.
Rizikavo? Galbūt. Bet nieko nepasakyti tikrai negalėjo.

[Brett OConnor]

Kodėl su šituo šventeiva taip sunku kalbėtis? Bet kuriam kitam jau būtų žiebęs į nosį, ir tiek žinių. Bet čia… Kažkodėl viskas buvo kitaip. Norėjosi bent bandyti kalbėtis. Kuo šitas Dafydd toks ypatingas? Kad yra panašus į jį patį savo plepumu? Kad myli žmoną? Tik jau ne prakeiktais raudonais plaukais - jie pernelyg priminė kvailį Aurį, kuris kažkodėl trynėsi tame vakarėlyje Londone.
Atrodė, kad didysis žmonos mylėtojas neatsakys. Bretas jau ruošėsi įsižeisti, kai Dafydd prabilo. Ilga tylenio prakalba suteikė visą puokštę įvairiausių emocijų. Iš pradžių nenustebino, bet išgirdęs, kad Dafydd galvojo apie galimą draugystę, apstulbo. O tada vos nesusilaikė neprunkštelėjęs - šventeiva ir vėl įkišo savo žmonelę. Norėjo kandžiai kažką mestelėti ir netgi išsižiojo, bet nutraukė save prieš ištardamas bent raidę. Į mintis grįžo Kaede. Ne, jis tos mergiotės jokiu būdu nemyli, bet… Ko gero, norėtųsi, kad visokie prašalaičiai nekeltų jai pavojaus. Geidžiamiausias Britanijos bomžas su nuostaba suvokė suprantantis Dafydd rūpestį.
- Žinau, kad esi stipresnis burtininkas nei aš, - kreivai šyptelėjo Bretas. - Nedarysiu nieko, kas gali tave priversti gintis.
Žinoma, tokiais pažadais švaistytis buvo lengviau nei juos tesėti. Pykčio šis žmogus visai nevaldė. Niekas negalėjo būti tikras, kad po minutės nepradės daužyti to, kurį dabar nori laikyti draugu, veido.
- Kaip sekasi tavo vaikams? - paklausė. Atrodė, kad reikėtų tęsti šią “draugystę”, bet ties čia Breto bendravimo įgūdžiai baigėsi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tikriausiai tokias situacijas reikėtų spręsti kitokiomis aplinkybėmis. Dabar kamavo nuovargis ir mintys apie tai, kad vengia savo vaikų. Tai suteikė erdvės tarpti kaltei. Tad ar tikrai šį vakarą reikia aiškintis santykius? Ypač su Bretu, kuris, ko gero, buvo labiausiai neprognozuojamas Dafydd pažįstamas žmogus. Nejučia susimąstė, kad Mayrai nieko apie šį susitikimą nesakys. Bet ar jis turi teisę turėti paslapčių nuo savo mergaitės? Vis dėlto būdamas pavargęs ir sulaukdamas priekaištų to nedarys. Jei Bretas įrodys esąs normalus žmogus, tada galbūt ir papasakos. Tik, žinoma, nesupažindins. Šitas vyrukas pernelyg neprognozuojamas ir galimai pavojingas.
Breto reakcija į ištartus žodžius privertė kilstelėti antakius. Šitas veržiasi draugauti, bet nesišvaistys kumščiais, nes varžovas yra geresnis burtininkas? Ko tada vertas taip neseniai ištartas atsiprašymas? Ar kas nors šiame pokalbyje buvo nuoširdu?
Sužinojęs, ką reiškia mylėti, Dafydd tapo nuoširdus ir jausmingas. Kad ir kaip sunkiai sekėsi reikšti jausmus ir būseną, darydavo tai iš širdies. Gal dėl to Mayra jį ir priėmė? Gal jai reikėjo žmogaus, kuris neapsimetinėja? Tik susidūręs su per daug klausimu keliančiu Bretu susimąstė apie savo nesugebėjimą parodyti, kaip jaučiasi. Bet Mayra juo tiki, ar ne? Pats žmona tikėjo ir pasitikėjo besąlygiškai. Ir dabar suprato, kaip gera šalia turėti tokį žmogų. Ir, ko gero, toks žmogus gali būti tik vienas. Bretui iki šios kategorijos labai toli.
- Tikiuosi, - vis tik nutarė kažką atsakyti. Vylėsi, kad tai neprivers šito keistuolio iš karto sulaužyti pažadą ir supykti.
Netrukus iškilo kitas klausimas - o kas toliau? Tarsi susitarė pabandyti būti draugais, bet kaip tai padaryti? Su Auriu viskas buvo žymiai paprasčiau, bet jis daug plepesnis. Jei čia būtų su juo, dialogą vystytų būtent Auris. Jei būtų su Mayra, žodžių nė nereikėtų. O dabar… Atrodė, kad pažintį atnaujinęs Bretas turėtų tęsti pokalbį, bet ar to tikėtis nėra pernelyg naivu? Pats, tiesa, to daryti neketino. Bet dabar atsistoti ir išeiti būtų nei šis, nei tas.
Netrukus Bretas ėmėsi iniciatyvos. Klausimas kiek nustebino, bet bent jau nebuvo sunkus. Apie savo šeimą Dafydd galėtų šnekėti be galo. Auriui turbūt jau nusibodo. Ką gi, atėjo Breto eilė.
- Sunku patikėti, kad vyriausieji jau po poros metų vyks į Hogvartsą, - pratarė Dafydd. Balse girdėjosi labai neįprasta pasididžiavimo gaidelė. - Smalsu, kaip jiems ten seksis. Bet kartu bbus sunku pakeisti. O kaip tavo dukra? Ji mokosi Hogvartse, ar ne?
Tik ištaręs tuos žodžius suprato suklydęs. Ši tema Bretui tikrai nepatiks. Ką gi, jau per vėlu, o lazdelė yra visai netoliese.

[Brett OConnor]

Vienas labiausiai siutinančių dalykų buvo faktas, kad Brendanas turi draugų, su kuriais bendrauja iki šiol. Kodėl daug patrauklesnis jo brolis yra paliktas be nieko? Ne tik negavo išmokti magijos paslapčių, bet dar ir prarado galimybę turėti draugų! Kaip tėvas gali taip elgtis su itin žaviu sūnumi? To Bretas, tas žavusis sūnus, nežinojo, ir tai jį erzino.
Bet būtent draugų stoka trukdė tinkamai tęsti pokalbį. Norėjo pasakyti ką nors šmaikštaus ar juokingo. Ką nors, kas parodytų, kad jis gali būti draugas. Kažkodėl tai, kad Dafydd manė juos galint susibendrauti, buvo netikėtai svarbu.
O ką jis pasakė? Pasidomėjo pačia nuobodžiausia tema pasaulyje. Aišku, šitam šventeivai apie savo mažius šnekėti net labai įdomu - tuo Bretas nė kiek neabejojo. Bėda ta, kad pačiam kažkokie vaikigaliai rūpėjo mažiausiai.
- Jau tokie dideli? - nuoširdžiai nustebo Bretas. Pradėjo mąstyti, kada jie susitiko pirmą kartą. Tada šitas raudonplaukis atrodė per jaunas turėti vaikų. Negi jie pažįstami tokį ilgą laiką?
Klausimas apie Kaedę sutrikdė. Visų pirma, jos tėvas nebuvo tikras, kad Dafydd tą faktą iš viso prisimena. Be to, tokiam šeimos mylėtojui turbūt bus sunku suprasti, kad Bretas apie dukrą nieko nežino. Bet klausimai neįžeidė, o tai jau buvo daug.
- Turėtų būti baigusi pirmą kursą, - ramiai atsakė. Dabar pasidarė apmaudu, kad nežino daugiau. - Buvo atvykusi per Kalėdų atostogas. O dabar nieko negirdėjau. Neparašė. O jei ir rašė, laiškas manęs nepasiekė.
Pasidarė keistai liūdna. Gal pats turėjo nusiųsti pelėdą tai mergaitei? Gal ji laukė kvietimo vasarą praleisti Sautende? Bet jos tėvas nieko negali pasiūlyti, ir ši tiesa, ko gero, žinoma abiems. Kaede turėjo pastebėti, kad jos tėvo namai nėra itin prabangūs.
- Ar aš turėjau pakviesti ją atostogas praleisti čia? - nejučia paklausė Bretas. Ar klausimas skirtas Dafydd, ar jam pačiam, nežinojo niekas - įskaitant ir klausimo autorių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ir kas būtų pagalvojęs, kad žmogus, dėl kurio kaltės prieš porą metų buvo sužeistas Oliveris, dabar sėdės šalia ir klausinės apie vaikus? Nors savotišką panašumą su Bretu Dafydd pastebėjo jau pirmojo susitikimo metu, jo pykčio ar net įsiūčio priepuoliai neleido galvoti, kad jie iš tiesų galėtų tapti draugais. Bet štai dabar, beveik po dešimties metų, jie bando dar kartą. Bet kodėl? Ar Dafydd neužtenka nuostabios žmonos, šešių mažylių ir vieno tikro draugo? Kam jam bendrauti su Bretu, kurio ramumas gali staigiai išnykti?
Atsakymas turbūt slypėjo pažeistoje vyruko psichologijoje. Iš Mayros sužinojęs, kad yra žmogus, norėjo padėti tą suprasti ir kitam. Visas pasaulis Dafydd Carwyn Llewellyn niekino ir laikė šiukšle. Nė šuo nebūtų sulojęs, jei jis būtų griuvęs negyvas. Bet viena ypatinga mergaitė parodė, kad yra ne taip. Jis mylimas ir reikalingas. Nors nieko apie Breto šeimą nežinojo, jis neatrodė esąs laimingas. Jam turbūt trūko artumo. Meilės, žinoma, Dafydd nesuteiks, bet gal kol kas užteks žmogaus, kuris sutinka išklausyti? Ir dabar buvo puiki proga. Nuovargis privertė atsidurti čia ir pabūti toliau nuo šurmulio. Dėl to Dafydd jautėsi labai blogai, bet juto: dabar išklausyti kitą jis gali. Nemokės atsakyti, susimaus ir apsijuoks. Bet bent jau pabus šalia, o kartais tai yra viskas, ko kitam tereikia.
- Laikas lekia pernelyg greitai, ar ne? - į Breto klausimą apie dvynius atsiliepė Dafydd. Ir pačiam atrodė, kad jo mažyliai yra per dideli. Apie savo amžių niekada daug negalvojo, bet kas patikėtų, kad jam jau trisdešimt? Rimtas sugaugęs vyras, ar ne? Ta mintis buvo tokia absurdiška, kad Dafydd vos neprunkštelėjo. Laimei, susilaikė, o netrukus jau klausėsi, ką kalba Bretas. Atrodė, kad jam tiek mažai žinoti apie dukrą yra skaudu. Nors situacijos tiesiog kardinaliai skirtingos, Dafydd Bretą puikiai suprato.
- Negaliu atsakyti į tavo klausimą, - atsiliepė, nors nebuvo tikras, kad klausimas skirtas jam. - Bet net jei santykių su tėvais nėra, viduje tūno noras, kad jie domėtųsi. Kad bent parašytų, paklaustų, kaip gyveni. Nepažįstu tavo dukters, bet šitai žinau, patikėk.
Tai buvo tiesa. Vaikystėje ir paauglystėje jis tiesiog svajodavo, kad mama jį prisimena ir atsiprašo. Svajodavo, kaip jai atleidęs apkabina ir pasako mylįs. To niekada nesulaukė. Ir turbūt pirmą kartą gyvenime pasidarė liūdna dėl Suzanos likimo. Ji niekada nesužinos, į ką išaugo jos vyresnysis sūnus.

[Brett OConnor]

Kalbėti rimtomis temomis Bretas nemokėjo. Jo bendravimas paprastai būdavo paremtas itin (ne)sėkmingais bandymais sužavėti paneles. Kai susidomėjimas jomis dingo, šis žavus jaunikaitis pradėjo visai mažai bendrauti. Atrodė, kad netrukus iš viso pamirš, kaip reikia kalbėti. Dėl to dabar stengėsi apgalvoti kiekvieną žodį ir sakinį. Gerai, kad ir Dafydd nebuvo plepys - gali būti, kad jam taip pat teko dėti pastangas.
Į filosofišką ir baisiai protingai skambančią pastabą šaunusis vyrukas tik linktelėjo. Nejučia paklausė savęs, ar tai parodo, kad Dafydd bendrauti nėra lengva, ar kaip tik priešingai. Pasistengė nuvyti tą mintį į šalį - norėjo tiesiog pabandyti pasišnekėti. Be dramų ir savęs apsunkinimo.
Tiesa, netrukus visas mintis pertraukė Dafydd žodžiai. Ar gali būti, kad jis neturėjo gražios vaikystės? Savąja skųstis negalintis Bretas neabejojo, kad šis žmogus augo apsuptas meilės ir šilumos. O jei ne… Kaip jis gali taip mylėti savo žmoną ir vaikus? Kaip tai išmokstama? Ką gi, puiki proga sužinoti daugiau.
- Tu tik nesupyk, bet… - atsargiai pradėjo Bretas, nors ir pats suprato, kad pykčio priepuoliai yra jo paties problema. - Tavo žodžiai man iškėlė klausimų. Žinau, kad myli žmoną ir vaikus. Bet ar nesutarei su tėvais? Kiek tik susitikdavome, tu man atrodydavai kaip tobulos šeimos pavyzdys. Neabejojau, kad puikiai sutariate. Negi yra kitaip?
Gal klausimai buvo pernelyg atviri? Gal reikėjo elgtis subtiliau? Vis dėlto Bretui net ir su panelėmis kartais pritrūkdavo subtilumo. Nereikia tikėtis, kad demonstruos šią savybę kalbėdamas su kitu vyruku. Kita vertus, tai nukreipė pokalbį nuo Kaedės. Ji kėlė pernelyg daug keistų ir sunkiai suprantamų jausmų. Juos Bretas patyrinės, kai bus vienas. Dabar geriau panagrinėti Dafydd asmenybę. Taigi laukdamas atsakymo geidžiamiausias Britanijos bomžas įsmeigė akis į pašnekovą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atvirumas vis dar buvo vienas iš tų dalykų, kurie Dafydd gąsdino. Žinoma, Mayrai galėdavo atvirai pasakyti, kaip jaučiasi, bet su kitais žmonėmis vis dar būdavo žymiai sunkiau. Ir turbūt visada bus. Net Auriui pasakyti kažką asmeniško būdavo keblu. Kartais pavykdavo, bet vis dar maloniai nustebindavo. Taigi nenuostabu, kad Dafydd neketino atvirauti kalbėdamas su Bretu. Bet jau ne šiandien, pirmąją naujo bandymo susibendrauti dieną.
Taigi atvirai viską išpliurpęs apie savo vaikystę pasijuto nejaukiai. To daryti nereikėjo - kadangi motina žuvo nuo mylimosios rankos, o jis pats tam davė leidimą, apie ją vengė šnekėti. Su bet kuo. Net ir praėjus dešimčiai metų atrodė, kad ši situacija vis dar gali įstumti Mayrą į pavojų. Nors dabar buvo apmaudu, kad Suzana nepamatys jo užaugusio, nekiltų net klausimas, kurios moters gerovė jam rūpi labiau. Dėl Mayros Dafydd vis dar buvo pasiryžęs padaryti ir paaukoti viską.
- Tenka pastebėti, kad šį kartą klysti, - atsiliepė į žodžius. Sunkiausia neišpliurpti per daug. Bretas ir taip jau išgirdo informaciją, kurios jam nereikia žinoti. - Tėvų namuose nebuvau mylimas ar reikalingas. Bet tai padeda įvertinti tai, ką turiu dabar. Mylimą žmoną ir vaikus.
Buvo keista ir nejauku apie namus Velse, kuriems tas žodis siaubingai netiko, kalbėti kaip apie tėvų namus. Brajano tėvu niekada nelaikęs Dafydd kiek sutriko. Vis dėlto į tokias smulkmenas leistis tikrai neketino. Šiaip ar taip, tai ne Breto reikalas.
- Bet apie tai kalbėti nenoriu, tai asmeniška, - po kiek laiko pridūrė Dafydd. Frazė nuskambėjo keistai ir turbūt įžūliai. Ypač turint omenyje, kad kalbėjo su pykčio valdymo problemų turinčiu žmogumi. - Bent jau ne šiandien. Manau, supranti mane, - bandė sušvelninti situaciją vaikinas, nors nebuvo tikras, ar jam pasisekė. Negi ką tik sugriovė tai, kas galėtų tapti keista, bet tikra draugyste? Kodėl jis negali bent akimirką pabūti normaliu žmogumi? Kas jam negerai?
Nuotaika subjuro, tik Dafydd nenorėjo to parodyti. Vis dėlto nejučia susigūžė savyje ir įsispoksojo į vandenį. Dabar labai norėjo pabūti vienas. Dar geriau būtų, jei čia atsirastų Mayra. Bet ji privalo pasirūpinti šešiais mažyliais.
Jau kurį laiką kamuojantį nuovargį į šoną nustūmė liūdesys.

[Brett OConnor]

Kažką sužinoti apie Dafydd praeitį buvo labai jau įdomu. Nors šis žmogus tikrai nebuvo kažkuo ypatingas, jis Bredą sudomino. Negi iš tiesų šventeivos vaikystė nebuvo laiminga? Netrukus raudonplaukis patvirtino prielaidą. Žinoma, galėjo meluoti, bet daug žavesnis už jį vyrukas nemanė, kad yra būtent taip. Dafydd pernelyg “geras”, kad meluotų, be to, daryti tą dabar tiesiog nebuvo prasmės. Abu sutarė, kad nori pabandyti susibendrauti, tad kurių galų viską griauti? Ne, Dafydd tikrai nemelavo.
- Manai, vaikystėje nepažinta meilė padeda vėliau ją suprasti? - paklausė Bretas vėl susimąstydamas apie Kaedę. Gal reikėtų pasistengti parodyti meilę? Bet ji nėra daili panelė, ji - vaikas. Neverta, kad jos žavus tėtušis persistengtų. Bet kodėl toji mergiotė niekaip neišnyksta iš tėvo minčių? Negi ji yra svarbi?
Netrukus Dafydd vėl prakalbo, ir nutiko tai, ko ir reikėjo laukti - Bretas įsižeidė. Staiga pašoko ant kojų ir jau užsimojo spirti Dafydd į šonkaulius. Kodėl jis kalba, jei tai “asmeniška”? Šiandien dar negali, o rytoj dalinsis asmeniškumais? Nesąmonė! Akivaizdu, kad noras susibendrauti tebuvo melas. Kodėl, Bretas nežinojo, bet viena aišku: raudonplaukis šventeiva meluoja.
Vis dėlto pavyko nespirti tam žmogui. Bretas neapykanta degančiomis akimis spoksojo į Dafydd, bet netrukus nurimo. Ko gero, galima šeimos mylėtoją suprasti. Jis, Bretas, retkarčiais išties supyksta. Taip nutiko ir dabar. Tiesa, atsiprašymo šio žavaus jaunikaičio planuose nebuvo - ir taip tą žodį šiandien jau ištarė.
Taip nieko ir nepasakęs Bretas vėl atsisėdo ant smėlio. Buvo visiškai ramus, tad pykčio protrūkį galima pamiršti. Jei tik bailys Dafydd jo neišsigąs, žinoma, O tai, reikia pastebėti, Bretą siaubingai įžeistų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Apie vaikystę ir iš viso praeitį kalbėti vengiančiam vyrukui diskutuoti ją su Bretu buvo keista ir nejauku. Kodėl Dafydd kankinosi, suprasti gali tik Mayra. Ji ne tik turėjo iš dalies panašią vaikystę, bet dar ir yra ypatinga. Neeilinė mergaitė, kuri niekur nesitraukė iš Dafydd minčių. Net kalbėdamas su Bretu apie motiną nuolat galvojo apie mylimą žmoną.
- Ar padeda suprasti, nežinau, - nuoširdžiai atsakė į klausimą. Atrodė, kad jama slypi kažkokia gili mintis, bet aiškintis nesiryžo. - Bet tikriausiai padeda įvertinti. Jei visą gyvenimą esi mylimas, atradęs antrą pusę turbūt laikysi tai savaime suprantamu dalyku. Bet jei vaikystėje meilės nejutai, tave mylintį žmogų branginsi labiau. Bet tai mano nuomonė. Tikrai nesu ekspertas, - dar pridūrė Dafydd. Gali būti, kad stipriai nusišnekėjo.
Netrukus paaiškėjo, kad savisaugos instinktas egzistuoja ne be reikalo. Bretui pašokus ant kojų, kas aiškiai bylojo apie jo pyktį, Dafydd įsitempė. Teko valdyti save, kad nepaimtų lazdelės. Tai, ko gero, šitą keistuolį dar labiau įsiutintų. Ne, geriau nereikia. Ir taip akivaizdu, kad iš šitos tariamos draugystės nieko nebus.
Nelaukdamas tolimesnių pikčiurnos veiksmų Dafydd taip pat atsistojo. Atsargiai žvilgtelėjo į Bretą ir bandė suprasti, ar jis jau bent kiek aprimo. Kol kas nenukentėjo, bet kas žino, kas nutiks netrukus.
Rudaplaukiui vėl atsisėdus Dafydd įsispoksojo į krantą skalaujančią jūrą. Nors ėdė kaltė, kad vis dar negrįžo namo, bangų vaizdas keistai ramino. Liūdnumas kiek atsitraukė.
- Einu iki vandens, - pratarė Dafydd tarsi parodydamas, kad Bretas gali prisijungti. Nebuvo tikras, kad to nori, bet Mayros šalia neturėjo. O ar norėjo likti vienas, nebežinojo. Ėjo į paplūdimį trokšdamas su niekuo nebendrauti, bet dabar kažkas pasikeitė. Tai tikriausiai tebuvo noras išvaikyti galvoje susikaupusias mintis, bet Dafydd su nuostaba suprato: norėtų pasikalbėti. Tiek mylimoji, tiek vienintelis draugas buvo per toli, tad liko vienas variantas - Bretas.
Dafydd neskubėdamas nusiavė batus ir basomis patraukė jūros link.

[Brett OConnor]

Jeigu jau filosofuoji apie meilę, nedaryk to su žmoną nesveikai mylinčiu šventeiva. Nors jo žodžiuose buvo tiesos (reikia pastebėti, kad mintyse Bretas meilę pakeitė į maistą), nesinorėjo to pripažinti. Žavusis vyrukas jautėsi taip, tarsi pritaręs parodytų, kad taip mylėti žmoną, kaip ją akivaizdžiai myli Dafydd, yra normalu. Taip nėra - tą suprato kiekvienas. Išskyrus, ko gero, šitą keistą raudonplaukį.
Jam atsistojus Bretas susiraukė. Negi anas suprato dailesnį vyruką supykus? Bet kaip? Į darbą nebuvo paleisti nei kumščiai, nei kojos. Tada iš kur? O gal jis bet kokį Breto krustelėjimą laiko pykčio protrūkiu? Atsirado mat draugas mintyse ištarė geidžiamiausias Britanijos bomžas. Nuotaika subjuro, ir jis nieko nebenorėjo. Bent jau kalbėtis su šituo šventeiva.
Vis dėlto Dafydd jį nustebino. Pasakydamas, kad eina prie jūros, tarsi pakvietė Bretą eiti kartu. Iš pradžių norėjosi atšaukti, kad anas gali eiti kur nori - kad ir po velnių. Vis tik raudonplaukiui nutolus Bretas pajuto keistą tuštumą. Kiek pasvarstęs - nutolo ne tik sunkiai suprantamas žmogus, bet ir galimybė gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Ką gi, teks žemintis.
Atsidusęs žavusis jaunikaitis neskubėdamas nužingsniavo paskui Dafydd. Nežinojo, ko tiksliai nori paklausti. Niekada jokios panelės nemylėjęs vyrukas meilę žmonai suvokė sunkiai. Kažin ar tėvas labai mylėjo motiną - jų namuose per daug nuovargio ir purvo. Bet vaikus jie mylėjo - na, bent kai kuriuos. Šventeiva saviškius irgi myli, ar ne? Vadinasi, gali padėti.
- Dafydd? - kiek neryžtingai kreipėsi Bretas ir pabėgėjęs pasivijo raudonplaukį. Nežiūrėjo jam į akis. Svarstė, kaip užduoti klausimą. - Kaip manai, ar mano dukra gali mane mylėti? Ką man daryti, kad tai pasiekčiau?
Tai nebuvo klausimas, kurį rudaplaukis norėjo užduoti, bet bus geriau. O kad Kaede pykčio turi neką mažiau jei jis pats, nutarė nutylėti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kiek nutolęs nuo Breto Dafydd netruko paskęsti mintyse. Nors Mayra šiuo metu nesilaukė ar bent jau to dar nepranešė, jis neturėtų palikti mylimosios vienos. Pasirūpinti šešiais mažyliais, kurių vyriausieji tokie skirtingi, nėra taip paprasta. Tai Mayra turi teisę jaustis pavargusi, ne jis. Ar tai tik dar kartą įrodo, koks ištižęs yra Llewellyn šeimos tėvas? Tokia mintis labai slėgė, bet vieno tas tėvas negalėjo pakeisti - jautėsi išsekęs. Atrodė, kad vieną dieną tiesiog nebeatsikels. Kaip jis beveik metus išgyveno kanalizacijoje? Žinoma, tada buvo jaunesnis, bet ir dabar vargiai pavadinsi seniu - jam ką tik suėjo trisdešimt. Negalvok apie tai! teko sau liepti. Geriau apsvarstyti, kokią smulkmeną mylimiems žmonėms palepinti parneš šį kartą.
Buvo taip užsigalvojęs, kad nuoširdžiai pamiršo Bretą. Jis buvo kitame pasaulyje. Deja, išgirstas vardas privertė grįžti į Sautendą, ir Dafydd atsisuko. Užduotas klausimas buvo labai jau sunkus.
- Paprastai vaikams reikia meilės, rūpesčio ir dėmesio, - kiek pasvarstęs pradėjo Dafydd. - Nežinau jūsų situacijos, bet gal dar ne vėlu pasiųsti jai pelėdą? Net jei ji to nesitiki ir nelaukia, apsidžiaugs. Ir tai bus žingsnis jos meilės link.
Pašnekėjo gal ne taip ir kvailai. Atrodė, kad nemaža dalis “išminties” buvo perimta iš Aurio. Ta mintis privertė šyptelėti. Bet kaip jis gali kalbėti tokius dalykus apie nepažįstamą mergaitę, kuri be viso kito dar yra ir Breto dukra? Jei ji tokia pati neprognozuojama, čia nepadės niekas.
- Manau, tau reikėtų pagalvoti, kodėl tos meilės dar nesulaukei, - dar pridūrė Dafydd ir užlipo ant drėgno smėlio. Atslinkusi banga maloniai vėsino kojas. - Tai padės suprasti, ką gali daryti kitaip.
Bretas nesupyks, ar ne? Gal ir ne, bet ir vėl apėmė liūdesys. Ar jis pats galėjo ką nors padaryti kitaip, kad motina ar brolis mylėtų? Gal viskas nebuvo taip jau be išeities? Deja, dabar jau per vėlu, ir jis visada bus vaikystės neturėjęs nevykėlis.
- Tereikia pasistengti, - labiau sau nei Bretui sumurmėjo Dafydd. Balsas išdavė sunkiai pakeliamą skausmą.

[Brett OConnor]

Tokio klausimo turbūt nesitikėjo be tik Dafydd, bet ir jį uždavęs Bretas. Šitas šventeiva, žinoma, apie meilę vaikams viską žino, tačiau kaip ištaisyti tokią situaciją, kokioje buvo geidžiamiausias Britanijos bomžas, turbūt neįsivaizduoja. Jam neteko tos meilės susigrąžinti. Be to, ir šnekėti nemėgsta. Ar verta tęsti tokį pokalbį?
Netrukus Dafydd prabilo. Gerokai žavesnis vyrukas klausėsi ir nesusilaikęs kilstelėjo antakius. Ir iš kur tokia iškalba? Nepaisant to, kad nenormaliai mylėjo šeimą, Dafydd negalėjo šnekėti taip protingai. Tiesiog negalėjo. Kažkas čia negerai.
Taip ir buvo. Čia visiškai nebuvo ko šypsotis. Bretas susiraukė. Negi šitas gudrutis iš jo tyčiojasi? Dar ką tik netiesiogiai pakvietė tęsti pokalbį ir galbūt draugystę, o dabar šaiposi.
- Aš su ja susipažinau visai neseniai, - atsiliepė į dar vienus žodžius. - Nežinojau, kad ji egzistuoja. Ji tiesiog negalėjo manęs mylėti…
Staiga nutilo. Nesuprato, kodėl taip atvirauja. Negi taip labai reikia draugystės? Ne, kažkokia nesąmonė. O gal tiesiog norėjosi pasikalbėti apie dukrą? Ji rūpėjo labiau nei būtų kada nors pripažinęs. Bet buvo būtent taip. Gal tikrai reikės jai parašyti? Bet ar norėtų susitikti? Dėl šito nebuvo tikras - su ta laukine mergiote tvarkytis pernelyg sudėtinga. Šis žavus jaunikaitis tiesiog neturi kantrybės.
Mintis nutraukė dar vienas Dafydd sakinys. Jis nustebino - tiek turiniu, tiek tonu. Atrodė, kad šventeiva apie kažką susimąstė. Gal žodžiai buvo visai ne apie Kaedę? Tuo labiau, kad atrodė kažkoks prislėgtas.
- Praeities nepakeisi, - kiek pasvarstęs atsiliepė Bretas. Šiuos žodžius taip pat buvo galima pritaikyti abiems. Keista tai buvo situacija, ir tai geidžiamiausią Britanijos bomžą tiesiog siaubingai trikdė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Susitikimas stebino vis labiau. Visų pirma, jie su Bretu kalbėjosi. Abu buvo tyleniai, turbūt abu vienas kitą nelabai temėgo. Bet vis tiek stovėjo paplūdimyje ir bandė bendrauti. Dafydd švaistė laiką, kurį turėtų leisti su žmona ir vaikais, o Bretas ne bandė susisiekti su dukra, o liko čia.
Stebino ir pats neprognozuojamas vyrukas. Žinoma, tokie kaip jis gali padaryti bet ką. Stebėtis turbūt nereikia. Vis dėlto tai, kad Bretas staiga pradėjo atvirauti, gerokai trikdė. Tiesą sakant, būtų buvę netgi labai įdomu. Bet Dafydd jau spėjo save užgraužti. Mintys apie motiną ir brolį ėdė vis labiau ir labiau. Gal verta pabandyti susitaikyti bent su broliu? Tiesa, kažkada apie tai užsiminęs Mayrai pritarimo nesulaukė. Bet ką gali žinoti, kaip viskas būtų dabar? Mažyliai turėtų šansą turėti dėdę, galbūt pusbrolių ir pusseserių. Gal…
- Tiesa, - neprieštaravo Dafydd. - Bet kartais galima padaryti ką nors, kad ateitis būtų geresnė.
Vėl nebuvo aišku, kam žodžiai skirti. Net keista, kiek šie du vyrukai, pasirodo, turėjo bendro. Į galvą nebūtų atėję, kad juos iš viso kas nors gali sieti. O čia… Neaiški praeitis, kuri stipriai lemia dabartį ir ateitį.
- Nesvarbu, kad jos nepažinojai ir neauginai, - vėl prabilo Dafydd. - Kaip ir sakei, to nepakeisi. Bet jeigu ji baigė pirmą kursą, netrukus prasidės paauglystė. Tada artimo žmogaus reikia labiau nei bet kada. Be to, jeigu susitaikytum su jos mama, viskas būtų kitaip. Ar tikrai nenorėtum turėti normalios šeimos?
Neketino pasakoti, kaip tai svarbu. Gali būti, kad Bretas to vis tiek nesupras. Bet jis dar gali viską sutvarkyti. Dafydd savo motinos niekada nebepamatys. Iš viso, kodėl apie ją dabar susimąstė? Niekada tai moteriai beveik nerūpėjęs po beveik dešimties po jos mirties metų pradėjo save graužti. Ne, apie tai Mayrai nieko nesakys. Neabejojo, kad tai mylimosios neįskaudintų ir nepriverstų savęs graužti. Tiesiog nenorėjo dar kartą pasirodyti silpnas. Tik kažkokiu būdu prieš grįžtant namo reikės pasikelti nuotaiką. Ar užteks nupirkti ką nors skanaus? Ar tai išblaškys mintis? Šito Dafydd, deja, nežinojo.
- Linkiu, kad tau pasisektų, - dar pridūrė. Dabar jau norėjo eiti namo. Nebuvo tikras, ar yra tam pasiruošęs. Bet bendrauti nebeturėjo jėgų.

[Brett OConnor]

Paprastai moralizuojantys ir protingus vaidinantys žmonės erzindavo. Vis dėlto Dafydd mintys buvo ne apsimestinai gudrios, o iš tiesų kažką pasakančios. Be to, šis šventeiva paskatino susisiekti su dukterimi. Jeigu per šį laiką jos dar nepamiršo, turbūt ir nepamirš. Kad ir kaip neigtų šitą tiesą, ji buvo akivaizdi.
- Nemoku bendrauti su paaugliais, - pratarė Bretas nenoromis pagalvojęs apie Atheną. Baisu ir įsivaizduoti, kas bus, kai jo dukra sulauks paauglystės. Ji jau ir dabar pakankamai baisi.
Tiesa, netrukus gavo gerokai sutrikti. Apie dukrą Dafydd žinojo. Argi Bretas jam nieko nesakė apie Kaedės motiną? Ar jis galvoja, kad ten buvo normalūs santykiai? Kad Bretas galėjo turėti mylimą moterį? Pats dar būdamas beveik vaikas?
- Kaedės motina mirusi, - abejingai pratarė Bretas. Nutarė nesakyti, kad mergaitė turėjo priminti tos moters vardą. - Ji po to mane ir susirado. Vis dar nežinau, kaip sugebėjo tai padaryti.
Vėl nutilo. Svarstė, ar verta tęsti šį pokalbį. Gal šiam kartui užteks? Ar galima laikyti, kad jie susibendravo pakankamai, kad kitą kartą susitikę pasisveikintų ir paklaustų, kaip sekasi? Galbūt Bretas išmoks netgi nepykti ant šito žmogaus?
Po kiek laiko ištartas sakinys nuskambėjo kaip atsisveikinimas. Tai neįžeidė - Bretas suprato, kad Dafydd šis netikėtas susitikimas nebuvo lengvas. Kaip ir jam pačiam. Bet nesigailėjo užkalbinę. Nors kalbėtis visada buvo ir turbūt bus sunku, bandyti norėjosi.
- Ačiū tau, - atsiliepė žavusis vyrukas. - Už patarimus ir gerus žodžius. Bet, manau, jau eisiu. Turiu parašyti laišką.
Akimirką ar dvi padvejojo, ar reikia paspausti ranką, bet galiausiai savąją ištiesė. Linktelėjęs ir pabandęs šyptelėti vyrukas galiausiai nusisuko ir patraukė savo keliu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Susitiko du tyleniai ir bando kalbėtis. Ir ne šiaip kalbėtis - jie aptarinėjo itin sudėtingas temas. Bet gal tokiomis kalbėtis lengviausia? Net ir su žymiai šnekesniu Auriu Dafydd dažnai pakreipdavo pokalbį rimtesnėmis temomis. Turbūt tiesiog trūko laiko išsikalbėti. Kai dvidešimt metų neturi tokios galimybės, susigrąžinti prarastą laiką labai sunku. Gal net ir neįmanoma. Net turėdamas nuostabią žmoną Dafydd kartais jausdavo, kad trūksta galimybės pasišnekėti. Tada, kai prarado mažylį, neturėjo net Aurio. Apie tai kalbėti su Mayra tiesiog negalėjo. Visai neturėjo su kuo aptarti, kaip tada jautėsi. Tą baisų laikotarpį teko išgyventi vienam.
Turbūt dėl to ir dabar, kalbėdamas su Bretu, nejučia perėjo prie sudėtingų temų. Ką gali žinoti, gal šitas žmogus taip pat neturi su kuo pasišnekėti? Gal Dafydd padeda ne tik sau, bet ir kitam žmogui? Tai būtų nuostabu, nes iki pat šiol reikalingas jautėsi tik savo šeimai.
- Paauglystė gąsdina ir mane, - šyptelėjo Dafydd. Turbūt pirmą kartą gyvenime taip puikiai suprato Bretą. Paties dvynukai artėjo šio gyvenimo tarpsnio link. Kaip viskas tada bus? Ar nepasikeis bendravimas? - Bet tau turbūt ypač sunku. Nepažinojai jos nuo mažumės, negalėjai užmegzti ryšio.
Bretui pradėjus kalbėti apie dukters motiną Dafydd pajuto keistą liūdesį. Ne iš karto suprato, kad nuoširdžiai nori šitam žmogui laimės. Tokios, kokią turi pats. Ką gi, panašu, kad bent kol kas to nebus. Bet gal dar yra šansų?
- Atsiprašau, - sumurmėjo velsietis vildamasis, kad neįžeidė Breto. Bet, regis, viskas sekėsi ne taip ir blogai. Tuo labiau, kad netrukus išgirdo nustebinusią padėką.
- Nuoširdžiai tikiuosi, kad tau pasiseks, - atsakė Dafydd ir paspaudė ištiestą ranką. Akivaizdu, kad stojo savotiška taika. Ar ilgam, nežinojo, bet kol kas galima džiaugtis susitikimo rezultatais.
Nulydėjęs Bretą akimis Dafydd bandė suprasti, kaip jaučiasi. Nuovargis kiek atsitraukė. Jį pakeitęs liūdesys tarsi irgi. Ar tai reiškia, kad galima grįžti namo ir apkabinus mylimąją sušnibždėti, kaip jos pasiilgo? Turbūt. Taigi Dafydd dar kartą trumpai žvilgtelėjęs į jūrą nužingsniavo namų link.