[Alanas Senkleris]

Aišku, kad Amelija kėlė protestą dėl to, kad buvo pakelta nuo žemės. Bet juk jis taip persigando.
- Aišku yra. Turbūt pats nebūčiau apie tai taip greita pagalvojęs. - Rimtai pasakė vaikinas Dafydd.
- Šita didžioji padaužą yra Amelija. - Parodė į ją. - O Šita mažesnioji padauža Arielė. - Alanas žinojo, kad Dafydd yra matęs mergaites, bet tada jos buvo daug mažesnės.
- Aha. Praverstų stalas. - Vaikinas atsisegęs kuprinę išsiėmė palapinę. Mostelėjo lazdele ir ją pastatė.
- Jei pasidarys labai šalta galėsim į ją sulysti. Ten galima užsikurti krosnelę. - Jis įlindo vidun ir iš magiškosios palapinės išsinešė mažą staliuką. Tada nusprendęs, kad bus greičiau kerais atsigabeno foteliukus. Viską sustatė ant sniego.
- Jos pasakoja istoriją apie tai, kaip man teko pagulėti ligoninėje, o jos buvo su Dori ir mano tėvais iškyloje. Kepė zefyrus. - Paaiškino Dafydd ir Oliveriui viską, ką pasakojo dukterys. Praleido tik savo pykčius su Dori dėl darbo.
Vaikinas ištraukė iš kuprinės dėžę žaislų. Joms užimti jų pasiėmė daug. O tada ant stalo padėjo lapus, dažus ir kitokius dailės reikmenis.
- Jei norėsi Oliveri, tada galėsim ir dažais ir pieštukais papiešti. Turiu čia visko. O tu gal turi čia savo piešinių? Būtų įdomu pamatyti. Ir šiaip jeigu turi klausimų, tai tikrai gali klausti. - Nusišypsojo berniukui. Jis vis dar atrodė baisiai drovus, kokį jį ir prisiminė.
- Nori piešti Ariele? - Jis užkelė mergaitę ant kėdės. Padėjo priešais ją popieriaus lapą ir indelį guašo. Jis buvo užkerėtas, tinkamas mažiems vaikams, kurie gali sugalvoti paragauti dažų ar dar kažko prasimanyti.
- Gali piešti pirštukais. Pamerk į dažus ir piešk. Nori ir tu Amelija? - Reikėjo tiesiog jas užimti, kad galėtų daugiau laiko skirti Oliveriui. O be to mergaitės užmigs, tikrai panorės miego po kokios valandos ar panašiai. Juk guldydavo jas pietų miego. Taigi palapinėje tikrai galės pamiegoti. Ten bus šilta.

[Amelija Senkler]

Amelijai nepatiko, kad visi ir toliau aiškino, jog negalima lįsti prie laužo. Kaip tai negalima, jeigu nieko neatsitiko?
- Gama! - sušuko tam didesniam dėdei. Mmm, - parodė jam liežuvį ir kelioms akimirkoms mergaitės akys tapo juodos, piktai pažvelgė į tą dėdę.
Kartais, kai Amelija supykdavo, jos akys trumpam nusidažydavo juoda spalva ir, tiesą pasakius, atrodydavo gana kraupiai. Dabar mergaičiukė buvo nusisukusi nuo tėčio, tad nežinia, ar tėtis pastebėjo pokytį. Tačiau parodytą liežuvį privalėjo pastebėti - vien jau dėl garso, kurį Amelija išleisdavo jį rodant.
Pati Amelija nieko nežinojo apie metamorfmagiją, jai viskas išeidavo nesąmoningai. O kai šeimos nariai kalbėdavo apie tai, kad pasikeičia jos akys ar plaukai, mažylė nesuprasdavo, apie ką jie čia šneka. Pokyčiai nesilaikydavo ilgai, todėl Amelija niekada nematė jų pačiupusi savo plaukų sruogą ar pažiūrėjusi į veidrodį.
Tėtis pastatė palapinę, ėmė iš jos nešti daiktus, taip pat padėjo žaislų dėžę. Visi kalbėjo apie piešimą, tačiau kol Amelija nepamatė tam skirtų priemonių, tol jos smegenys tos informacijos neužfiksavo ir kalbos jai neatrodė aktualios.
Mergaitė trumpam įkišo nosį į palapinę, tačiau ten atrodė nuobodu. Matė, kad tėtis pasodino sesę. Netrukus jis paklausė, ar Amelija irgi nori piešti.
- Ne! - suspigo mažylė ir kuo skubiau atsitraukė, kad tik nebūtų paimta ant rankų.
Ji tikrai nenorėjo sėdėti, tačiau tie dažai, jie domino. Tad raudonplaukė čiupo žalios spalvos dažus nuo stalo ir staigiai apvertė juos ant žemės. Buvo sniego, nors ir ne itin daug. Sniegas gražiai nusidažė.
- Liele, ziujėk! Niegas votas! - sušuko, kad sesė žiūrėtų, kad sniegas spalvotas.
Dar Amelija pasičiupo vieną iš savo minkštų knygelių ir ėmė ją volioti po tą žalią sniegą. Mergaitė mūvėjo pirštines, kurios jau buvo išterliotos dažais. Ji paėmė saujelę sniego ir pridėjo sau prie burnos. Neketino sniego valgyti, nes tėvai to neleisdavo, o mergaičiukė nenorėjo ant rankų. Tačiau paerzinti tėtį gali, ar ne? Tad Amelija dabar mojavo rankyte netoli lūpų ir šelmiškai primerkusi akis, iki ausų išsišiepusi žiūrėjo į tėtį.

[Arielė Senkler]

Meli su iškištu liežuviu atrodė juokingai. Bet Arielei nepatiko jos pasikeitusios akys.
- Nedaryk taip. - Pasakė. - Nega ir viskas. Nega. - Aiškino ir toliau apie laužą.
Arielė kyštelėjo nosį į namą, kurį tėtis pastatė. Bet ten nebuvo įdomu, nes viską iš ten jis vis tiek išnešė lauk. Beveik viską. Ten liko lovytė, kurios Arielei dabar nereikėjo.
Kadangi Meli piešti nenorėjo, o dar parodė tokį įdomų dalyką Arielė nusimuistė nuo kėdės ir panardino pirštinėtas rankas į žalią sniegą. Tada pasičiupo tą guašą, kuris buvo jai skirtas ir suvertė kažkiek į tą pliurzę. Spalvos dabar susimaišė. Mergaitė nubėgo prie žaislų ir viską terliodama išsitraukė dėžutę su žaislinėmis plastmasinėmis daržovėmis ir vaisiais. Dar surado žaislinį šaukštą. Suvertė daržoves į spalvotą sniegą ir ėmė maišyti.
- Niam, Niam. Bus kanu. - Pareiškė Sesutei. Ji dabar dūko su tėčiu, tėčiui gal ir nepatiks, bet Meli vis tiek smagiai atrodė. O ji pati kol kas rimtai dirbo su savo kulinariniu šedevru.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad ramybės nebus, ir Dafydd tyliai atsiduso. Ką gi, pats kaltas. Privalo išmokti pastovėti už save. Kodėl galėjo neužsileisti tai moteriai, kuri norėjo atimti iš Hannah dinozaurą, bet štai šį kartą viskas buvo žymiai sunkiau? Kodėl negalėjo to paties padaryti dėl Oliverio? Atsakymą turbūt žinojo, bet bijojo jį sukonkretinti net ir mintyse. Kažkokiu būdu viskas turės pavykti ir su mergaitėmis.
Kai Alanas suprantamiau pasakė mergaičių vardus, Dafydd linktelėjo. Jautėsi keistai nejaukiai. Atrodė, kad turėdamas visą būrį savų vaikų turėtų mokėti elgtis ir su kitais, bet taip tikrai nebuvo. Tik visai neaišku, ar Alanas tą žino.
Netrukus teko susidurti su dar viena problema. Dafydd buvo tikras, kad vienai iš dvynukių (lyg ir Amelijai, nors nebuvo tikras) piktai žvelgiant į jį pasikeitė jos akių spalva. Svarstė, ar reikėtų tą pasakyti Alanui. O gal jam tik pasirodė? Susirinkome čia piešti, ar ne? mintyse ištarė sau ir apsisprendė. Jeigu tai nepasikartos, neužsimins. Dabar svarbiau, kad jo drovus mažylis nesijaustų čia nereikalingas. Juk susitikimas labiausiai skirtas būtent jam.
- Įkalbėjau jį pasiimti kelis piešinius, - atsakė į Alano klausimą ir žvilgsniu paragino sūnų juos išsitraukti. Stengėsi susikoncentruoti į jį, o ne į sniegą spalvinančias mergaites. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad gal ir pats galėjo pasiimti Ezrą ir David, bet vis dėlto džiaugėsi to nepadaręs. Jo visas dėmesys bus skirtas Oliveriui, o kaip tvarkysis Alanas... Na, tai jau jo paties reikalas.
- Pratini jas prie meno nuo pat mažumės? - draugiškai paklausė jaunuolio svarstydamas, kaip reikėtų paversti situaciją jaukesne. Mielai būtų apkabinęs savo sūnų ir pasakęs, kad jau netrukus jie visi kartu pieš. Bėda ta, kad negalėjo to pažadėti. Be to, Oliveriui jau vienuolika, gal nė nepatiktų būti apkabintam prie svetimų žmonių. Taip ir liko tylėti ir galvoti, ar gali ką nors padaryti dėl savo mažylio.

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris norėjo namo. Jau gailėjosi, kad sutiko su šituo pasiūlymu. Alanas buvo draugiškas net ir tada, kai jie susitiko pirmą kartą. Jis pats tada buvo visai mažas, bet tas žmogus vis tiek su juo kalbėjosi. Bet akivaizdu, kad jiems piešti šiandien nesiseks, o tiesiog bendrauti berniukas visai nenorėjo. Geriau pasikalbėti su tėčiu, apkabinti mamą ir pažaisti su mažaisiais. Norėjo Hannah paklausti, ar jai patinka traukinukas. Deja, dabar buvo čia ir stengėsi nuslėpti liūdesį.
Paklaustas apie piešinius tirštai išraudo. Pasiėmė Melos piešinį bei mamos portretą. Dar tėčio paskatintas įsidėjo kelis pieštukais nupieštus darbus. Tik kad, regis, niekam čia neįdomu. Tiksliau, gal įdomu tėčiui, bet jis piešinius ir taip jau matė.
- Tuoj nebeliks dažų, - nedrąsiai pasakė žiūrėdamas į mergaites. Išsitraukė savo piešinius ir padėjo juos ant stalo. Vis dėlto nepastūmė jų Alano link. Atrodė, kad tam vaikinui su juo nuobodu, o tai skaudino. Ko gero, čia turėjo ateiti Eliotas - tada visiems būtų žymiai įdomiau.

[Alanas Senkleris]

- Amelija, baik. Arba eisim namo. - Sudraudė. Dažniausiai duodavo jai kelis šansus pasitaisyti ir taip jau elgėsi ne kartą. Sudrausdavo ją vieną kartą, tada antrą. O po trečio karto arba pasiimdavo ant rankų ir nueidavo nuošaliau, kad ji apsiramintų. Arba nusivesdavo ją į kambarį, kur nėra žaislų, nieko ir ten taip pat su ja sėdėdavo ramiai.
- O, tai gerai. Tikrai norėčiau juos pamatyti. - Atsakė Senkleris. Piešiniai buvo ištraukti ir padėti ant stalo.
- Net nežinau. Turbūt šiaip noriu joms viską parodyti. Norėčiau, kad jų vaikystė būtų turtinga visokių veiklų. - Pabandė kažką atsakyti į Dafydd klausimą. Ne, turbūt nemėgino jų nuo mažens pratinti prie meno. Nors tas dalykas dukroms tikrai turėjo būti nesvetimas. Juk jų miegamasis buvo vieta, kur jis dažnai vakarais kažką piešdavo ar tiesiog piešiniais margindavo savo dienoraštį.
- Net nebandyk Amelija. - Nusišypsojo jai. Ne, tai nebuvo antras drausminamasis ne. Šį kartą tikrai suprato, kad ji šiaip žaidžia. Dar susivokė, kad per išsiblaškymą nenuėmė joms pirštinyčių ir jos jau nuterliotos dažais. Bet kadangi jos piešti nesiruošė, o žaidė su sniegu ir aišku dažais, tai nutarė kol kas tų pirštinių neliesti. Kad dvynukės nesušaltų rankų. O dažų dėmes tai jau tikrai žinos kaip paskui nuo pirštinyčių panaikinti.
- Oi ne Oliveri, dažų tikrai nepritrūks. Įsidėjau nemažai jų dėl visa ko.
Arielė sumaišė į tyrę viską. Knygelę, sniegą ir žaislines daržoves. Tapo aišku, kad vėliau jam tikrai teks pasinaudoti lazdele, kad viską nuvalytų nuo dažų, bet šiandien tiesiog nutarė dukroms leisti pašėlti taip, kaip niekada joms niekas neleisdavo elgtis namie.
- Padėsi sesei virti sriubą? - Paklausė Amelijos ir pasiėmė piešinius nuo stalo. Pirmą apžiūrėjo pelėdos piešinį.
- Ar tai tavo pelėda Oliveri? Man patinka. - Kitas piešinys jau buvo matytas. Ne pats portretas ne. Bet moteris portrete. Kai jie buvo susitikę su Dafydd ją matė kaip tik jo darbuose.
- Tavo piešiniai gražūs ir pilni meilės. - Pasakė berniukui. - Ar juos piešei mokykloje ar namie? - Alanas apžiūrėjęs Oliverio darbus padėjo gražiai ant stalo. Tada pasiėmė popieriaus lapą, pasidėjo šalia. Vis dar nežinojo ką Oliveris norėtų sužinoti. Kaip galėtų jį ko išmokyti.
- Žinai, man visada patikdavo dar net tada, kai Hogvartso nelankiau piešiniais pildyti dienoraštį. Visi rašo dienoraščius, bet man nepatinka rašyti, todėl mėgdavau smulkiais piešinukais išpiešti kažką kas nutiko per dieną. Tai visai padėdavo man kažkiek įgusti. - Pasakojo berniukui Senkleris. - O nuo ko norėtum pradėti dabar piešti? Papasakok man ką tau būtų įdomu sužinoti ir gal tada galėčiau kažką patarti ar parodyti.

[Amelija Senkler]

Provokacijos pavyko. Tėtis kreipė į Ameliją dėmesį, jau porą kartų ją sudraudė, nors paskui ir šypsojosi. Mažylei buvo labai labai linksma.
- Be be be be be, - vaipėsi ji jam.
Krizeno, laikė saujelę spalvoto sniego netoli burnos ir žaismingai laižė orą.
- Tep, - atsakė tėčiui dėl pagalbos sesei verdant sriubą.
Pažvelgė į Arielės gaminamą maistelį. Paėmė porą žaislų norėdama sužinoti, iš kokių ingredientų bus ši sriuba. Pataikė ištraukti du bananus.
- Bu nanu siuba, - pasakė, kad bus bananų sriuba.
Sumetė bananus atgal į sniegą ir ėmė berti į patiekalą įsivaizduojamus prieskonius.
- Lia lia lia lia lia, - dainavo mažoji Senkler. - Bu siuba Lielei, Meli, tėšiui, dide dėdė ir maža dėdė, - tauškėjo, norėjo pasakyti, kad bus sriubos Arielei, Amelijai, tėčiui ir dideliam dėdei bei mažam dėdei.

[Arielė Senkler]

Sriubytė atrodė puikiai. Visko pilna. Meli pridėjo ten prieskonių, Arielė maišė viską su šaukštu.
- Al isimti knygą? Knyga nevagoma.  Gal isimti? - Tarėsi su Meli dėl šito. Juk tikrai knyga nevalgoma, gal nebus labai skani, net jeigu ir išvirs ją.
Mergaitė trumpam paliko prižiūrėti sriubą sesei ir pati nubėgo prie žaislų. Ištraukė indelius ir žaislinį mažą staliuką. Rado dar vieną komplektą daržovių bei vaisių ir viską parsinešė atgal.
- Al noji dengti stalą? Al isimsi il įdėsi į sliubą daugiau Bananų? - Arielei tiko abi veiklos, todėl šį kartą leido rinktis Amelijai.
- Il dal jeikia Gūnų. As maciau, kaip Džesė. - Džesikos vardo neištardavo. Žodžio svogūnas irgi. - Deda į sliubą Gūnų. Il dar pirirų. - Galvoje turėjo pipirus. - Jeikia viską lasti sia. - Papurtė dėžutę su žaislinėmis daržovėmis ir vaisiais. O sakė, kad viską reikia rasti toje dėžutėje.

[Oliveris Llewellyn]

Kai nemoki piešti, to turbūt geriau prie kitų žmonių nedaryti. Būtent tokią išvadą priėjo Oliveris ir norėjo keliauti namo. Prie vaikino, kurio piešinius matė dailės galerijoje, tikrai nedrįs demonstruoti, kaip pats nesugeba pavaizduoti nieko gražaus. Ypač akių. Taigi dabar dirstelėjo į tėtį ir bandė jo paprašyti kažkaip iš čia išeiti, bet pasigirdo klausimai. Tirštai išraudęs berniukas norėjo pasislėpti tėčio glėbyje, bet ryžosi pasilikti savo vietoje. Bent jau kol Alanas iš jo nesišaipė.
- Tėtis nupirko ją mums abiems. Kad galėtume rašyti laiškus, - droviai paaiškino ir įsidrąsino netgi neklaustas pridurti: - O čia mama.
Jos piešinys gal net ne toks ir baisus, bet tos akys... Jos vienuolikmečiui visiškai nepatiko.
- Namie. Man Hogvartse piešti nesiseka, - liūdnai atsakė į kitą klausimą. Taip, kartą piešė su Sevirina, bet vis tiek mokykloje buvo dar sunkiau. Nežinojo, ko galėtų paklausti, bet galiausiai ryžosi: - Ar gali pasakyti, kaip gražiai nupiešti akis?
Nedrąsiai žvelgė į Alaną ir bandė suprasti, ar jis mato, kokios baisios tiek mamos, tiek Melos akys.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd stebėjo mergaites ir viduje stebėjosi. Jos nedarė nieko ypatingo. Elgėsi kaip visi maži vaikai, ir tiek. Ir vis dėlto atrodė visiškai kitokios nei paties mažyliai. Savo vaikus velsietis beprotiškai mylėjo, bet štai svetimi... Tiesą sakant, galėtų jo gyvenime ir neegzistuoti, tik prie jauno tėvo šito, žinoma, nesakys.
- Žinoma. Daugelį dalykų išbandę vaikai yra žymiai laimingesni, - pritarė Alano žodžiams. Tiesa, apie tai kalbėti buvo kiek nejauku - nemažą dalį veiklų, kurias atrasdavo paties mažyliai, parodydavo Auris. Kadangi turėjo labai nekokią vaikystę, paversti ją turininga savo vaikams nebuvo taip jau paprasta. Bet gal užtenka beprotiškos meilės, kuri užplūsta kaskart pagalvojus apie bet kurį iš savo mažylių?
Dabar žvelgė į Oliverį ir juto pasididžiavimą. Piešiniai tikrai buvo puikūs, kad ir ką sakytų jų autorius. Taip pat ir akys. Tyliai atsidusęs Dafydd paklausė Alano:
- O kaip tau sekėsi piešti Hogvartse? Gal pirmam kurse ir tu jutai, kad ne namie tą daryti sunkiau?
Nežinojo, kokia buvo šito vaikinuko vaikystė, bet vienuolikos išvykti į mokyklą bet kuriam vaikui yra didelis įvykis. O štai Oliverio klausimas ar prašymas privertė nusišypsoti. Tiesa, Dafydd iš Alano norėjo šiek tiek kitko. Ne kad jis paaiškintų, kaip gražiai nupiešti akis, o kad įtikintų tą šaunų berniuką, kad jis puikiai jas moka vaizduoti. Deja, net ir anksčiau į namus ateidavęs mokytojas to nesugebėjo, tad kažin ar Oliveris šiandien pakeis nuomonę.
- O ką pats labiausiai mėgsti vaizduoti? - dar paklausė. - Ar dažnai pieši šitas padaužas? - pridūrė parodydamas į žaidžiančias mergaites. Šeimą dažniausiai vaizduojantis vyrukas neįsivaizdavo kaip galima piešti ką nors, kas nėra mylimiausi žmonės pasaulyje.

[Alanas Senkleris]

Senkleris parodė liežuvį besivaipančiai Amelijai. Kuri vaidino, kad įsidės to dažyto sniego į burnytę. Paskui jos abi įsitraukė į sriubos gaminimą.
- Labai skani bus ta jūsų sriuba. Knygą tikrai gal reiktų išimti? Ji nevalgoma. - Vaikinui Oliverio piešiniai patiko. Žiūrėdamas į juos matė nuoširdumą.
- Man patinka tavo piešiniai. Savikritika yra gerai. Ji leidžia tobulėti. Bet Nereikia persistengti. - Piešti jam patiko visada. Jei blogai jausdavosi išvis panirdavo į piešimą. - Ne, tokio sunkumo nepatyriau. Piešiau mokykloje. Visur piešiau. Kažkaip negalėčiau be šito. O labiausiai mėgstu piešti gamtos vaizdus. O šitas padaužas, - Nusišypsojo dukroms. - piešiau jau ne kartą. - Alanas susimąstė ką galėtų patarti Oliveriui. Iš pradžių gal reikėjo suprasti ko jis nori iš savo piešinių akių. Išraiškingumo, tikrumo ar ko kito.
- Sakoma, kad akys sielos veidrodis. Jas išties norisi nutapyti ypatingai. Tam galima ne kartą maišyti spalvas, kad gautum ko nori. Bet kas tau nepatinka tavo pieštose akyse? Ką būtent tu norėtum gauti?

[Amelija Senkler]

Amelija linksmai su Ariele virė sriubą. Mažylė nusprendė, kad tai - bananų ir svogūnų sriuba. Nepagalvojo, kokia iš tiesų bjauri tokia sriuba būtų ir vaidino, kad labai skaniai ją valgo.
Kurį laiką mažylė linksmai, aktyviai žaidė. Daug judėjo, tauškėjo, dainavo, lakstė. Paskui truputį papiešė su dažais, kai jau jautėsi šiek tiek pavargusi.
Ėmė darytis irzloka, laikas buvo iš tiesų įdomus, tad tuo pačiu ir varginantis. Pajuto, kad nori valgyti. Užkando sumuštinių, atsigėrė daug sulčių, o tada atėjo metas poilsiui.
Amelija tam priešinosi, ne, ji neleis, kad tėtis ją užmigdytų, ji tikrai neketina praleisti tiek visokių įdomybių! Tačiau nuovargis buvo stipresnis už mažylę ir štai, ji jau parpė palapinėje giliu, saldžiu miegeliu.

[Arielė Senkler]

Arielė paklausė tėčio ir ištraukė purviną knygelę. Ir nunešusi padavė jam į rankas.
- Imk. - Tėvelis turės turbūt nuvalyti tą knygą. Tada ji grįžo pas sesutę ir žaidė su ja ir dūko. Bananų ir svogūnų sriubytė gavosi labai skani.
Paskui ji papiešė, nors reikėjo sakyti, kad labiau paterliojo savo rūbelius ir stalą.
Paskui jos pavalgė. Arielė truputį paverkė, nes norėjo lakstyti ir valgyti, o tėtis neleido. Laikas ėjo smagiai ir aišku, kad mažylė pavargo. Atėjo laikas pamiegoti pietų miego. Ir ji klusniai leidosi nunešama į palapinę ir apklostoma. Greitai ramiai ir jaukiai prisiglaudusi prie dvynės sesutės užmigo. Pirmą kartą teko miegoti palapinėje. Tik apie tai ji aišku negalvojo. Ją užmigdė nuovargis ir malonus bei nepažįstamas jūros ošimas ir bangavimas.