[Brett OConnor]

Turint omenyje, kad Sautendas yra kurortinis miestas, iš paplūdimio galima tikėtis ir daugiau. Jame yra daugybė kavinukių ir maisto kioskelių, persirengimo kabinų, sporto aikštelių, tačiau pats paplūdimys nėra įspūdingai švarus. Yra plotų, kur smėlis baltas kaip atvirukuose, tačiau nemaža dalis jo yra užteršta. Tiesa, verta pastebėti, kad tarša yra natūrali: dumbliai ir jūros augalai yra išplaunami į krantą ir ne itin kruopščiai išvalomi.
Vasarą čia neįmanoma praeiti per žmonių tankumyną, bet žiemą gyvenimas atrodo daug nykesnis: paplūdimio iš viso niekas neprižiūri, trinasi nebent vietinis jaunimas.
Kiek gražiau yra labiau nuo miesto nutolusioje pliažo dalyje. Ten yra prisikaupę riedulių, ant kurių smagu pasėdėti, praleisti laiką. Dalis jų palikti gulėti natūraliai, iš kitų padarytas nedidelis akmenų parkelis, kuris įsiterpia į pliažą, bet labiau yra jau už jo teritorijos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

((RPG laikas - prieš dvejus RPG metus))

Ką gi, visiškai laimingas Dafydd, ko gero, būti negali. Nuostabios atostogos Maljorkoje padėjo atsipalaiduoti psichologiškai, laikas, praleistas dviese su mylimąja, buvo tiesiog nuostabus. Deja, vos tik grįžęs vaikinas būtinai turėjo sulaukti žinią iš neaiškaus žmogaus, kuris paaiškėjo esąs jo tėvas. Susitikimas buvo sudėtingas, keistas ir, žinoma, sukeliantis labai daug minčių. Dafydd stengėsi apie tai pasikalbėti su Mayra, bet uždarumas, priverstinai įgytas motinos namuose, neleido iki galo to padaryti.
Nenuostabu, kad nutaikęs akimirką, kai žmona ir dvynukai miegojo, vaikinas išėjo pasivaikščioti. Per laiką, praleistą Sautende, jis pamilo paplūdimį, tad patraukė ten. Savaime suprantama, smagiau ten eiti su mylimais žmonėmis, tačiau jiems reikėjo pailsėti, o Dafydd - pamąstyti ir susidėlioti mintis. Vaikinas nežinojo, ar nori toliau bendrauti su tėvu, nors galvoje krebždėjo mintis, kad jeigu jis nėra visiškai blogas žmogus, vaikams būtų smagu turėti senelį. Bet ar Shane galėtų būti tinkamas senelis, juolab, kad visai neseniai sužinojo turintis sūnų? Ar toks senelis neprivers dvynukų ir dar negimusios mergaitės dar labiau gėdytis tėvo, kuris ir taip nelabai ką gali pasiūlyti? Kaip Dafydd žinoti ir, svarbiausia, kaip išdrįsti paklausti, ką galvoja Mayra? Vaikinas nežinojo, kodėl jam nejauku apie tai kalbėti, tačiau iki šiol sugebėjo pabandyti paaiškinti tik susipainiojusius savo jausmus. Žinoma, Dafydd nenorėjo, kad mylimoji žinotų, kaip jis jaučiasi, kai galvoja, kad vaikai jo gėdysis. Atrodė, kad ji daro viską, kad vaikinas pradėtų labiau pasitikėti savimi ir vertinti save, tačiau tai vis dar buvo be galo sunku. Vis dėlto velsietis labai stengėsi ir tikėjo, kad vieną dieną jam tai pavyks, ir viskas bus gerai.
Taip mąstydamas jis ėjo per tuščią paplūdimį ir mėgavosi tyla ir ramybe. Įsivaizdavo, kad vasarą čia bus pilna žmonių, bet kol kas buvo galima pasidžiaugti tuščiomis erdvėmis. Puikiai prisiminė, kaip prieš porą dienų prie akmenų buvo įsitaisę visi keturi ir kaip smagiai leido laiką. Dafydd pradėjo jaustis esąs šeimos dalimi, tad jautėsi tikrai gerai. Buvo be galo smagu prisiminti tokias akimirkas, tad dabar vaikinas atsisėdo ant didžiausio akmens ir palaimingai šypsodamasis galvojo apie laiką, praleistą šioje vietoje su mylimąja ir dviem sūnumis.

[Brett OConnor]

Bretas niekada nemėgo žiemos. Ji tikriausiai gražiai atrodo esant Hogvartse, kai esi gamtoje, netoliese tyvuliuoja užšalantis ežeras ir auga įspūdingas miškas. Deja, tais metais, kurių dalį mokykloje berniukas praleido, žiema buvo vėlyva, ir jis niekada nepamatė, kaip sniego kalnai atrodo ten. O Sautende viskas atrodė daug prasčiau. Pliurze virtęs sutryptas sniegas, nuolatos dulkiantis be galo erzinantis lietus ir itin prasta šeimos narių nuotaika. Brendanas gavo darbą kažkokioje parduotuvėlėje, prekiaujančioje magiškais niekučiais, ir stengėsi padėti šeimai, tačiau vienas visų išmaitinti negalėjo, kas tik dar labiau kėlė įtampą.
Pastarąsias kelias savaites Breto tėvas atkakliai ieškojo darbo, bet atrodė, kad jau visi Sautende žino, koks jis yra nepatikimas, tad niekas nenorėjo priimti. Natūralu, kad finansinė padėtis namuose tikrai buvo nekokia, ir Bretas galiausiai suprato: jam reikia susirasti darbą, nepriklausantį nuo tėvo. Vis dar skaudėjo širdį pagalvojus, kad jis prarado galimybę tapti tikru burtininku, tačiau reikėjo susiimti ir prisidėti prie šeimos gerovės.
Žiemą kurortiniame mieste tai padaryti nebuvo lengva, tad vaikinas, visai netekęs vilties, vis daugiau laiko praleisdavo ne namuose. Dažnai atkeliaudavo iki miesto, ten paspoksodavo į vitrinas ir žmones. Vis dėlto šį kartą kažkas rudaplaukį nuvedė į paplūdimį. Jis ėjo jūros pakrante ir stengėsi atsipalaiduoti. Dabar nereikėjo klausyti mamos dejonių, kaip viskas negerai, tėvo skundų, kad niekas nenori dirbti, bet jis darbo negauna… Čia vaikinas galėjo mėgautis vienatve.
Priėjęs prie kažkokių akmenų Bretas pastebėjo ant jų įsitaisiusį žmogų. Žengęs dar arčiau pamatė, kad tai maždaug jo amžiaus vyrukas, iki šiol dar nematytas. Jis atrodė keistai susimąstęs, tad nesinorėjo trukdyti. Vis dėlto rudaplaukis pajuto keistą norą pasišnekėti su kažkuo, kas nežino jo problemų, tik, deja, neįsivaizdavo, kaip pokalbį pradėti.
- Atsiprašau, kad trukdau, - kiek neužtikrintai galiausiai pratarė jis. - Bet gal turite parūkyti?..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd mintimis nuklydo toli nuo realybės. Daug smagiau buvo prisiminti mylimosios šypseną ir berniukų krykštavimus, o ne galvoti apie naujai iškilusias ir niekaip vaikino neapleidžiančias problemas. Raudonplaukis šypsojosi ir labai gyvai prisiminė iš malonumo spindinčias Mayros akis. Svarbiausia buvo tai, kad jis nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad mergina jaustųsi laiminga ir mylima. Ar dar kažko reikia, kad ir Dafydd taip jaustųsi? Visai neseniai jis būtų pasakęs, kad tikrai ne - Mayros laimė yra viskas, ko jam reikia. Vis dėlto dabar velsietis suprato: vis dėlto jis labai norėtų pakeisti savo praeitį, tačiau niekada nesugebės to padaryti. Tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. Vadinasi, kažkokiu būdu reikia įveikti save ir visas baimes, kankinančias dėl “netinkamos” praeities.
Šias mintis pertraukė nepažįstamas balsas, sugebėjęs pasiekti Dafydd smegenis. Vaikinas negirdimai atsiduso - toks paprastas klausimas kažkodėl priminė ne ką kitą, o Greywindo draugužę, kuri rūkymo malonumais mėgavosi, ko gero, netgi pernelyg dažnai. Deja, šis žmogus buvo iš tų, kuriuos iš praeities norėtųsi ištrinti, tad raudonplaukis nebuvo labai patenkintas. Jis labai stengėsi galvoti apie tai, kad dėl mylimų žmonių sugebėjo pasikeisti, kad dabar yra reikalingas, bet į smegenis atkakliai lindo įkyrios mintys, kad sudėtinga vaikystė ir paauglystė niekada nepaliks ramybėje.
Vis dėlto Dafydd buvo pasikeitęs, tad tik nurijo nepasitenkinimą ir pakėlė akis į nepažįstamą vaikiną. Įdėmiai jį nužvelgęs velsietis galiausiai pratarė:
- Nerūkau.
Kuriam laikui nusisuko į jūrą, bet atrodė, kad nepažįstamasis tebėra šalia. Dafydd puikiai žinojo, kad anksčiau būtų jį aprėkęs ir garsiai pakartojęs, kad to, ko prašomas, neturi. Norėjosi tą padaryti ir dabar, bet mintis apie mylimąją padėjo susitvardyti. Dar kartą žvilgtelėjęs į vaikiną raudonplaukis tarstelėjo:
- Jeigu nori prisėsti, prašom. Netrukdai.
Tiesą sakant, Dafydd beveik apsidžiaugė šituo nepažįstamuoju. Tikėjosi, kad tai padės atitraukti mintis nuo nemalonios praeities. Ką gali žinoti, galbūt kažkuo galima ir padėti?
- Aš Dafydd, - nelabai drąsiai prisistatė raudonplaukis ir dar kartą žvilgtelėjo į vaikiną. Bendrauti jis vis dar nemokėjo. Visada padėti pasiruošusios Mayros šalia nebuvo, bet pabandyti galima. Pagalvojęs, kad mylimoji apsidžiaugtų dėl jo draugiškumo, Dafydd nejučia nusišypsojo.

[Brett OConnor]

Vos tik Bretas uždavė klausimą, suprato suklydęs. Be reikalo trukdė šitam nepažįstamam žmogui, kuris akivaizdžiai ir taip turėjo apie ką galvoti. Vaikinas jau norėjo atsitraukti ir palikti raudonplaukį ramybėje, tačiau sulaukęs ramaus atsakymo sustingo. Įdėmus žvilgsnis Bretui visai nepatiko, ir jis nejaukiai pasimuistė. Atrodė, kad sėdintysis jį vertina, tad buvo nemalonu. Bet, atrodo, įvertinimas nebuvo visiškai blogas, mat Bretas išgirdo pasiūlymą atsisėsti. Kiek pasvarstęs jis tai ir padarė ir atsargiai nužvelgė raudonplaukį. Tas neatrodė kažkuo ypatingas, tik vis dar keistai susimąstęs.
- Ačiū, - nutaręs, kad tai būtų mandagu, padėkojo Bretas ir pažvelgė į jūrą. Kelias akimirkas svarstė, kiek laiko jiedu sėdės nejaukioje tyloje, kol jis nuspręs tiesiog išeiti. Bet nepažįstamasis nusprendė prisistatyti, ir Bretas vėl pažvelgė į jį. Šį kartą jautėsi ramiau - jeigu jau Dafydd bando inicijuoti šį pokalbį ar pažintį, vadinasi, bus galima pabendrauti ir galbūt užsimiršti. Ką gali žinoti, galbūt jie galės tapti ir draugais?
- Bretas o’Connor, - draugišku tonu atsakė jis, bet rankos ištiesti nesiryžo. Dafydd šypsena atrodė maloni, bet tarsi skirta ne jam, tad Bretas į ją neatsakė. Baugiai apsižvalgė ir galiausiai vėl nukreipė akis į jūrą. Kadangi priėjo pirmas, atrodė, kad galbūt jis turėtų vesti pokalbį, bet kažkodėl neįsivaizdavo, ką pasakyti. Naujasis pažįstamas neatrodė iš plepiųjų, tad Bretas įtarė, kad šis pokalbis gali būti itin sudėtingas. Vis dėlto nutarė bent jau pabandyti. Problema buvo ta, kad jis nė neįsivaizdavo, ko klausti ar ką sakyti. Be to, Dafydd tikriausiai buvo žiobaras, nors tokiu, ko gero, reikėtų laikyti ir patį Bretą…
- Esi vietinis? - supratęs, kad nieko įdomiau nesugalvos, paklausė vaikinas. Jis tikriausiai atrodė itin apgailėtinas, tačiau nieko negalėjo padaryti. Šią akimirką labiausiai norėjosi pabėgti nuo šitos keistos ir nejaukios situacijos, bet Bretas liko sėdėti. Nervingai pasikasęs ausį jis dar kartą metė žvilgsnį į Dafydd ir stengėsi suprasti, ar išties netrukdo.
- Jeigu nori, kad išeičiau, pasakyk. Atėjai čia pirmas, tad nenoriu painiotis akyse, jeigu nori pabūti vienas, - kiek pasvarstęs pridūrė Bretas ir jau ruošėsi stotis ir eiti sau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad jie abu jaučiasi vienodai nejaukiai. Dafydd kilo įtarimas, kad prašymas parūkyti tebuvo dingstis prieiti, tačiau dabar tas vyrukas tylėjo, o tai velsietį trikdė. Jis niekada nebuvo plepys, tad pokalbiui vadovauti paprasčiausiai negalėjo. Netgi Mayrai sugebėdavo ištarti tik meilės kupinus žodžius, negi Bretas (pagaliau bent jau teikėsi prisistatyti!) tikisi, kad Dafydd toliau plepės? Kadangi jis atsisėdo šalia, raudonplaukis spėjo, kad ir jam reikia prasiblaškyti, nukreipti mintis ar paprasčiausiai pasišnekėti. Tad, ko gero, reikėjo tikėtis, kad jis ir kalbės, bet stojusi tyla tarsi kuždėjo ką kita. Dafydd vėl paskendo mintyse, bet šį kartą galvojo apie tai, kad tyla yra visiškai kitokia, jeigu šalia yra ne neaiškus vyrukas, o mylimiausi žmonės. Laikyti Mayrą glėbyje ir net nežinoti, ar ji miega, ar ne, buvo nuostabiausia būsena gyvenime. Dafydd be galo mėgo drybsoti lovoje ir visais įmanomais būdais rodyti mylimajai, kad ji su juo saugi. Tada žodžių nereikėdavo, užtekdavo buvimo kartu ir tarpusavio supratimo. O štai dabar raudonplaukis sėdėjo ant akmens su nepažįstamu vaikinu, ir ta tyla buvo visiškai kitokia. Ji buvo nejauki ir keistai šalta. Dafydd įsivaizdavo, kad mylimoji yra šalia, mintyse priglaudė lūpas jai prie kaktos ir tvirčiau apkabino. Mintys apie Mayrą vis dar buvo vienintelis būdas atsipalaiduoti ir nusiraminti. Mergina vis dar buvo vienintelis žmogus, tiesiog magiškai veikiantis Dafydd savijautą. Raudonplaukis užsimerkė ir susimąstė apie tai, koks bus laimingas, kai pareis namo ir švelnumu privers mylimąją nusišypsoti.
Visas šias mintis staiga pertraukė klausimas. Velsietis atsimerkė ir kiek nustebęs pažvelgė į Bretą. Galbūt jis pagaliau susivokė, kad šita situacija yra pernelyg keista?
- Ne, - paprastai pratarė Dafydd ir nenorėdamas atrodyti nedraugiškas pridūrė: - Vos prieš kelis mėnesius su… šeima atsikraustėme iš Londono.
Šeima. Taip, Mayra ir berniukai buvo jo šeima, bet Dafydd, ko gero, pirmą kartą tą žodį ištarė garsiai. Jausmas buvo geras, ir tai padėjo nustumti nemalonius su Londonu susijusius prisiminimus. Myliu jus. Net ir nebūdamas namuose vaikinas dažnai pakartodavo tai mintyse. Jis žiojosi paklausti to paties, bet tuo metu Bretas vėl išsižiojo, ir Dafydd suprato besielgiantis ne itin draugiškai.
- Atsiprašau, - sumurmėjo jis. Vėl atsiprašymai, ko gero, visai baigiantys išvesti Mayrą iš kantrybės. Deja, Dafydd negalėjo pakeisti to kaltės jausmo - pats pasiūlė atsisėsti šalia, o dabar, atrodo, ignoruoja bandymą bendrauti. - Užsigalvojau. Būtų… Visai smagu pasiplepėti. - Aš tiesiog esu kvailys, neįsivaizduojatis, kaip tą reikia daryti ir nuo ko pradėti. - O kaip tu? Vietinis Sautende?
Dafydd jautė, kad pokalbis nebus iš lengvųjų, bet mintis apie tai, kad grįžęs namo galės mylimajai pasakyti su kažkuo susipažinęs, buvo labai maloni. Pakankamai maloni, kad būtų verta stengtis. Tad raudonplaukis vėl pažvelgė į Bretą ir padrąsinamai nusišypsojo.

[Brett OConnor]

Vienžodis Dafydd atsakymas Bretui nelabai tepatiko. Jis tarsi rodė, kad raudonplaukis bendrauti nenori, o kodėl pasiūlė prisėsti šalia, belieka tik spėlioti. Anglas žvilgtelėjo naujajam pažįstamui į akis ir tik tada suprato, kad tą vienžodį atsakymą sekė ir visas sakinys, pasižymėjęs keistu pertrūkiu prieš žodį “šeima”. Tai Bretą sudomino, ir jis žvelgė į Dafydd jau atidžiau.
- Nereikia atsiprašinėti, - bandė šyptelėti rudaplaukis. Taip, jis buvo teisus: Dafydd tikrai buvo galvotojas. Pats Bretas žmonių vengė, jų nemėgo. Ko gero, ne tiek žmonių, kiek atidžių žvilgsnių, keliamų klausimų ir supratingos tylos, kai tik jie supranta, kas jis toks. Šalimais sėdintis vyrukas nebuvo vietinis, tad buvo galima tikėtis, kad apie o’Connor šeimą nieko nežino. Tai buvo labai maloni mintis, tačiau Bretas nė neketino to parodyti. Tegul Dafydd kol kas nežino nieko. Nieko daugiau nei būtina, kad kiltų dar daugiau klausimų.
- Gyvename ne pačiame mieste, bet taip, vietinis.
Po šio ilgo sakinio Bretas jautėsi taip, tarsi būtų išeikvojęs visą dienos žodžių limitą. Dabar atrodė, kad nereikėjo eiti prie Dafydd, nes teks dar kažką sakyti. Svarbiausia buvo išvengti klausimų apie tai, kuo jis užsiima. Kaip ir apie šeimą, žinoma. O štai pauzelė prieš tą kertinį žodį “šeima” neliko pamiršta. Dar viena šypsena, kuri šį kartą lyg ir buvo skirta jam, padrąsino Bretą paklausti:
- Atrodė, kad sutrikai prieš paminėdamas šeimą. Žinoma, tai ne mano reikalas, bet… Ar, na… - Kaip paklausti, kad nenuskambėtų pernelyg įžūliai? Ir kaip paklausti, kad jis pernelyg nesusidomėtų mano šeima? Kodėl iš viso apie tai užsiminiau?! - Viskas gerai? - nebesivargino Bretas.
Bijodamas susidurti su Dafydd akimis jis žvelgė į jūrą ir mąstė. Ak, kaip jis norėtų turėti galimybę drąsiai papasakoti apie šeimą, apie visus brolius ir seseris ir vaikystės nuotykius prie jūros… Vis dėlto Bretas nė neketino užsiminti, kuo užsiima tėvas, motina darbo iš viso nebebando gauti (nors vaikinas tikėjosi, kad išsiuntus mažąją sesutę į Hogvartsą tai pasikeis). Net ir apie Brendaną kalbėti nebuvo taip paprasta: Bretas niekaip nebūtų sugebėjęs paaiškinti, ką vyriausias brolis daro, neužsimindamas apie magiją. Akivaizdu, kad pasakojimai apie gerąsias šeimos savybes, kurių vis dėlto buvo ne tiek ir mažai, liks tik svajonėse. Kad Dafydd tylus, Bretas jau suprato. Dabar svarbesnis klausimas buvo šiek tiek kitoks: ar jis yra pakankamai tylus, kad neklausinėtų netinkamų dalykų? Bretas šito atsakymo nežinojo, bet labai vylėsi, kad jis yra teigiamas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd niekada neturėjo draugų. Iki laiko, kai sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų, pasaulyje iš viso nebuvo nė vieno žmogaus, kuris jį pakęstų. Net ir Mionos “teigiamas” požiūris į vaikiną netikėtai apsivertė. Dėl to stebėtis nereikėjo: velsietis visada buvo labai bjaurus, piktas ir viskuo nepatenkintas. Natūralu, kad su tokiu žmogumi niekas nenori bendrauti. Bet dabar vaikinas suprato ir kitą problemą: su juo paprasčiausiai yra neįdomu, nes jis pernelyg nemėgsta ir nemoka šnekėti. Panašu, kad ir Bretas nėra plepus, tad ar jie galėtų būti draugais net ir to norėdami? Dafydd dar nežinojo, ar norėtų, kad šis vaikinas taptų jo draugu, bet nemokėjimas suregzti normalaus sakinio jau pradėjo kaišioti pagalius į ratus.
- Turbūt viską čia puikiai pažįsti, - tyliai sumurmėjo raudonplaukis atsargiai žvilgtelėdamas į naująjį pažįstamą. Kol kas jis buvo viena didelė mįslė, ir Dafydd nepavyko jo perprasti. Vis dėlto velsietis norėjo bent pabandyti, tad išgirdęs klausimą buvo visai patenkintas. Nesinorėjo pulti atvirai pasakoti, kaip viskas buvo anksčiau, bet kalbėti apie Mayrą ir dvynukus vaikinas būtų galėjęs be perstojo.
- Dabar viskas tiesiog puikiai, - visišką tiesą atskleidė Dafydd. Jis dar kartą žvilgtelėjo į Bretą, bet tas dėl kažkokių priežasčių, atrodo, nenorėjo susidurti su Dafydd akimis. Tai sudomino, bet kol kas raudonplaukis svarstė, ar reikėtų sakyti ką nors daugiau. Jis lyg ir nebuvo nieko skolingas, tačiau jo pateiktas atsakymas neatrodė pakankamas. - Mano… šeima nebuvo tai, apie ką norėtųsi kalbėti. Vis dar sunkiai galiu patikėti, kad esu apsuptas mylimų žmonių, - nelabai užtikrintu tonu užbaigė Dafydd. Žvilgtelėjo į Bretą, kuris ir toliau tyrinėjo jūrą. Ar jis apie ką nors mąstė, ar tai tebuvo nenoras sudurti žvilgsnių, raudonplaukis nežinojo. Buvo be galo smalsu, ką jis slepia, jeigu antroji prielaida yra teisinga. Deja, atsargiai prieiti prie žmogaus Dafydd nemokėjo, tad teliko paklausti tiesiai:
- O kaip tavo šeima? Gerai sutariate?
Toks atviras klausimas išgąsdino patį velsietį, tad jis sutriko ir pats įsistebeilijo į jūrą. Labai tikėjosi, kad Bretas nesupyks ir neįsižeis. Nepaisant to, kad šis pokalbis buvo keistai sudėtingas, Dafydd kažkodėl tikėjo, kad jie kada nors galėtų būti draugai. Tik tokiu atveju kažkuriam iš jų reikėtų išmokti šnekėti.

[Brett OConnor]

Visiškai paprastas raudonplaukio sakinys kažkodėl buvo itin nemalonus. Dafydd, žinoma, negalėjo žinoti, koks yra Breto gyvenimas (bent jau to tikėjosi pastarasis), tačiau iš to trumpo pasisakymo kažkodėl atrodė, kad yra kitaip. Ar reikia kažką į tai atsakyti, rudaplaukis nežinojo, tad pasirinko geriausią - tylėjimo - taktiką.
Dafydd neatrodė esantis kvailas. Natūralu, kad atkaklus spoksojimas į jūrą jam anksčiau ar vėliau iškels klausimų. Dėl tos priežasties Bretas bandė trumpam pakelti akis į raudonplaukį, bet pastebėjęs, kad tas žvelgia tiesiai į jį, skubiai vėl įsispoksojo į vandenį.
Laimei, Dafydd atrodė nusiteikęs kalbėti apie savo šeimą. Atrodė, kad jis kalba sunkiai ir tarsi ne visai užtikrintai, bet tai tikrai buvo tema, kuri jam tiko ir patiko. Vis dar žiūrėdamas į jūrą Bretas nežymiai šyptelėjo. Taip, būti apsuptam mylimų žmonių buvo svarbu. Deja, dar norėtųsi ir to, kad tiek mylimi žmonės neatimtų geriausių gyvenimo galimybių. Negalvok apie tai! kuo skubiau nutraukė mintis rudaplaukis ir vėl susikaupė ties tuo, ką kalbėjo naujasis pažįstamas.
- Geriau vėliau negu niekad, ar ne? - sugebėjo pratarti Bretas, nutaręs, kad ir vėl tylėti būtų pernelyg nemandagu - net ir jam. Atrodė, kad viskas sekasi visai neblogai. Reikėjo kuo greičiau sugalvoti dar vieną klausimą apie tylenio šeimą ir taip priversti jį kalbėti toliau. Gal jis turi mylimąją? susiprotėjo Bretas ir jau žiojosi klausti. Deja, buvo per vėlu. Išgirdęs klausimus, kuriuos uždavė Dafydd, rudaplaukis susiraukė. Jie buvo visai logiški ir tikėtinai paklausti tik iš mandagumo, bet anglas nenorėjo nė galvoti apie tuos, apie kuriuos taip tiesiai paklausė Dafydd.
- Mano šeima didelė, tad su vienais esu artimesnis, su kitais - tolimesnis, - galiausiai sugalvojo atsakymą rudaplaukis. Taip, jis tikriausiai užgaišo pernelyg ilgai, bet visko aiškinti tiesiog negalėjo. Ar reikėjo dar kažką pridurti? Tikriausiai, bet Bretas labai nenorėjo to daryti. - Gana prastai sutariu su tėvu, - galiausiai užbaigė jis. Nes… o šito tai tau tikrai nereikia žinoti.
Vos ištaręs paskutiniuosius žodžius Bretas pajuto pykčio ugnelę, įsižiebiančią viduje. Jis labai tikėjosi visko nesugadinti, tad iš paskutiniųjų ją numalšino. Ką gali žinoti, galbūt Dafydd taps jo draugu. Visko apie save rodyti tikrai nereikia.
- Kodėl neatsivedei čia tų, kuriuos myli? - gal kiek per skubiai paklausė Bretas. Kažkaip reikėjo parodyti raudonplaukiui, kad apie save šnekėti nenori. Jeigu jis nesusipras, ką gali žinoti, gal pykčio ugnelė taip lengvai ir nebeužges. Bretas atsargiai žvilgtelėjo į šalimais sėdintį vaikiną ir neužtikrintai šyptelėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šią akimirką Dafydd labai trūko Mayros šalia. Ji sugebėtų kažkaip prajudinti šitą pokalbį, kad jis būtų lengvesnis. Vaikinas vis dar nesuprato, kodėl Bretas priėjo, jeigu bendrauti nenori, bet klausti nesiryžo. Ką gali žinoti, gal jis išties tenorėjo parūkyti, o Dafydd pasiūlydamas prisėsti šalia sukėlė tokius pačius klausimus. Negaliu sakyti, kad aš nenoriu bendrauti apmaudžiai prisipažino sau raudonplaukis. Jis tiesiog nemokėjo to daryti, o tos, kuri šiuo atveju tikrai padėtų, šalia nebuvo.
Bretas gana aiškiai parodė, kad bijo pažvelgti į akis. Tai Dafydd sudomino, bet jis nutarė nekamantinėti. Pats buvo lygiai toks pat ir žinojo, kad toks klausinėjimas nėra labai malonus. Vis dėlto naujo pažįstamo tylumas kiek trikdė. Dafydd pradėjo svarstyti, ar ką nors pasakė ne taip, gal paminėjo kokį žodį, kuris šį vaikiną galėjo įžeisti? Permąstė viską, ką pasakė, bet neatrado nieko, kas galėjo sukelti bet kokią blogą emociją. Nepaisant to, jau žiojosi atsiprašyti, kai Bretas pagaliau teikėsi prabilti. Tai, ką jis ištarė, ir vėl tarsi buvo nepakankama ir užslėpta. Jis aiškiai stengėsi palikti pokalbį ten, kur jis ir buvo - prie Dafydd šeimos. Vis dėlto velsietis nebuvo kvailas ir spėjo laiku užduoti paprastą klausimą. Ilgokai neatsiradęs atsakymas vertė vėl ieškoti priežasčių, tad raudonplaukis kartais vis pažvelgdavo į Bretą tikėdamasis bent ką nors suprasti. Deja, nepavyko.
- Didelę šeimą turėti turbūt smagu, - negarsiai pratarė Dafydd. Jo paties šeima jau netrukus bus pakankamai nemaža. Kažin ar vaikams smagiau augti, kai aplinkui būriuojasi didelė gauja brolių ir seserų? Žinodamas, koks sunkus yra antrasis nėštumas, vaikinas prisiekė sau daugiau vaikų neturėsiąs, bet kažin ką apie tai galvoja Mayra? Galbūt ji norėtų dar vieno (ar daugiau?) vaiko?
Užuomina apie tėvą Dafydd sutrikdė. O ar jis gerai sutarė su savuoju? Sakyti, kad ką tik susipažino, tik sutiktam vaikinui nesinorėjo, tad raudonplaukis kelias akimirkas tylėjo. Galiausiai neištvėręs sumurmėjo:
- Bet viską galima pataisyti, ar ne?
Jis nežinojo, ar šį sakinį labiau skiria Bretui, ar sau, bet labai norėjo tikėti, kad tai yra tiesa. Norėjo tikėti, kad jiedu su Shane gali turėti normalius santykius, nors kol kas tai buvo visiškai neaišku.
Staigiai mestelėtas klausimas galėjo reikšti du dalykus: arba Bretas pagaliau atsipalaidavo, arba jis labai nenori šnekėti apie savo šeimą. Kažkodėl Dafydd buvo tikras, kad teisingas yra pastarasis variantas, tad nutarė ir neklausinėti. Jeigu jiedu dar kada susitiks, galės dar kartą (pabandyti) pasišnekėti. Galbūt kada nors netgi sugebės įgyti vienas kito pasitikėjimą.
- Buvome čia vakar, - pratarė vaikinas. Kažkodėl sakyti, kad žmona laukiasi jau trečio jų vaiko, buvo nejauku, tad apie tai Dafydd nutylėjo. Žiojosi sakyti, kad atėjo čia pamąstyti, bet suprato, kad tai pakištų Bretui mintį, kad jis čia nepageidaujamas. O dabar Dafydd buvo apėmęs azartas išsiaiškinti bent truputį daugiau. - Patinka man paplūdimys, mėgstu pabūti čia ir vienas.
Tik pabaigęs šnekėti Dafydd suprato: vis tik sudėliojo sakinį taip, kad Bretas pasijustų nepageidaujamas. Kaltės slegiama širdimi raudonplaukis pakėlė akis į akmens kaimyną ir neužtikrintai pratarė:
- Bet aš tavęs niekur neveju…

[Brett OConnor]

Ne, aš tikrai nešnekėsiu daugiau nei būtina, tau iš viso nereikia nieko apie mane žinoti. Susitikome netyčia ir tikriausiai daugiau niekada nesusidursime. Gal ir būtų įdomu pabendrauti, galbūt galėtume būti draugai, bet pripažink - sužinojęs apie mano šeimą pats nenorėtum turėti nieko bendro. Griežtos mintys neleido pasakyti nė skiemeniu daugiau nei būtinai reikėjo. Bretas ir taip jau šiandien kalbėjo daugiau nei per pastaruosius… Kiek - vienuolika metų? Ko gero, vaikinas tiek daug nešnekėjo nuo tada, kai teko palikti Hogvartsą. O ir ką jam čia šnekėti? Kad nori tapti burtininku? Šitai vis tiek niekam nerūpi.
- Taip, labai smagu, kai šeima didelė! - staiga užstaugė Bretas ir įtūžęs atsisuko į Dafydd. - Tiesiog nuostabu, kai…
Rudaplaukis spėjo laiku sustoti. Jau beveik kėlė ranką norėdamas trenkti naujajam “pažįstamui” į nosį, tačiau šiaip ne taip susitvardė. Deja, tik iki to laiko, kol Dafydd ir vėl pravėrė žabtus.
- Ne! Nieko negalima pataisyti, jeigu nesupranti, apie ką kalbi, geriau iš viso patylėk! Nieko nežinai, o aiškini man, kaip gyventi?!
Breto rankos pradėjo drebėti, ir jis nušoko nuo akmens. Apėjęs kelis ratus aplink jį atsidūrė prie Dafydd ir piktai jį stumtelėjo. Kas jis toks, kad aiškintų tokias nesąmones?! Tikriausiai turi kažkokią mergą, tai dabar galvoja viską žinantis?! Tai jau ne, Bretas jam dar parodys!
Rudaplaukis tūžo gana ilgai ir net neišgirdo tolimesnių Dafydd žodžių, nors jie jam ir nerūpėjo. Šitas kvailelis ką tik labai stipriai krito Breto akyse ir neturi nė menkiausio šanso grįžti ten, kur buvo vos prieš minutę - potencialių draugų sąrašą.
Vėl atsisėdęs ant akmens anglas vis dar buvo piktas, bet pamažu mintyse pradėjo kilti ir smalsumo pagimdyti klausimai: kodėl Dafydd vis dar čia? Ar jis neišsigando tokio keisto užsipuolimo? Gal yra patyręs smurtą namuose? Bretas nesijautė padaręs kažką blogo, tad planuose atsiprašymo nebuvo, bet jis atsisuko į šalia sėdintį vyruką ir įdėmiai jį nužvelgė. Neatrodė kuo ypatingas, bet ką ten gali žinoti.
- Atsiprašau, praklausiau. Ką sakei? - lyg nieko nebūtų įvykę paklausė Bretas nenuleisdamas akių nuo Dafydd. Teko pripažinti, kad šis įsiūčio priepuolis baigėsi labai jau laimingai - raudonplaukis netgi nenukentėjo (tiesa, dėl šito Bretas nebuvo tikras, bet tai jam ne itin ir terūpėjo). Gal vis dėlto šitas vyrukas yra kažkuo ypatingas? Normaliomis aplinkybėmis anglas būtų jį sudaužęs ir palikęs gulėti smėlyje leisgyvį, o gal ir visai negyvą. O štai Dafydd neatrodė nukentėjęs, tik klausimas, ką jis jaučia viduje. Ko gero, toks išsišokimas raudonplaukį išgąsdino. O gal netyčia jis gali būti žmogus, sugebantis priimti Bretą su visomis jo ydomis?..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd žinojo, kad pasaulyje tėra vienas žmogus, kuris gali jį priimti tokį, koks yra. Itin nešnekų, dažnai nesugebantį suregzti viso sakinio, negalvojantį apie save… Vis dėlto vaikinas nesitikėjo, kad jo bendravimo įgūdžiai yra tokie prasti. Jam pačiam atrodė, kad pasakė visiškai paprastą ir normalų sakinį, bet iš Breto reakcijos buvo galima pamanyti, kad jis pradėjo švaistytis kažkokiais šlykščiausiais įžeidimais. Dafydd sutrikęs sėdėjo ant akmens ir daugiau neketino nieko sakyti - konflikto jam visiškai nesinorėjo.
- Gerai, aš… - pradėjo tylų atsiprašymą raudonplaukis, bet panašu, kad riksmai tebuvo visko pradžia. Dar didesnis Breto įsiūtis nuoširdžiai išgąsdino Dafydd. Gerą minutę jis labai rimtai mąstė, ar reikėtų susirūpinti dėl savo gyvybės. Drebančios rankos ir staiga pakilęs tonas nežadėjo nieko gero. Aš tenorėjau pasivaikščioti… Galvoje iškilo klausimai, kaip reaguotų Mayra, jeigu jis staiga dingtų. Ne, šito leisti negalima, jis privalo visu kuo padėti mylimajai, kol ji laukiasi judviejų dukters. Tai reiškė, kad reikėjo kuo greičiau nešdintis ir palikti šitą ligonį ramybėje.
Dafydd jau norėjo stotis nuo akmens ir eiti sau, kai pajuto stiprų stumtelėjimą. Mokyklos laikais jis pats buvo tas, kuris tokius susirėmimus pradėdavo, tad dabar nežinojo, kaip elgtis. Ką gali žinoti, gal jam atsistojus ir pradėjus eiti tolyn Bretas supyks dar labiau ir puls vytis? Kol kas neatrodė, kad grėstų labai rimtas pavojus, tad Dafydd nutarė nekurstyti pykčio. Jeigu reikės, jis atsistos ir paprasčiausiai pabėgs. Galės tas ligonis galvoti ką nori, bet visų svarbiausia yra šeimos gerovė: Dafydd negalėjo leisti, kad jam kas atsitiktų, kai brangiausi žmonės net nežino, kur jis yra.
Visai netrukus Bretas dar kartą nustebino raudonplaukį. Visiškai paprastas klausimas, tarsi ką tik nebūtų buvę itin nemalonaus išsišokimo, velsietį gerokai sutrikdė. Ar jis dabar turi apsimesti, kad nieko neįvyko ir ramiausiai šnekėtis toliau? Tai buvo pernelyg nelogiška, bet negi Bretas toks kvailas? Ko dar laukti? Atviro grasinimo? Smūgio į galvą ar pilvą? Jeigu ne šeima, vaikinas gal ir būtų sutikęs kiek palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau. Vis dėlto dabar daug svarbiau buvo pasirūpinti savimi - dėl mylimųjų.
Deja, dabar reikėjo sugalvoti būdą, kaip iš čia pasišalinti neįžeidžiant šito įtartino asmens. Jeigu jis atsistos ir išeis, Bretas viską supras. Ir, visų blogiausia, gali reaguoti bet kaip. Dafydd kiek nervinosi ir mintyse maldavo Mayros patarimo, kaip reikėtų elgtis šitoje neplanuotoje situacijoje.
- Eee… Klausyk, man reikia eiti. Manęs laukia, - galų gale paprasčiausią variantą pasirinko Dafydd. Kuo puikiausiai žinojo, kad Bretas viską supras, bet nebegalvojo apie tai. Pernelyg norėjosi grįžti namo ir pamiršti šitą susitikimą, kuris galėjo būti visai smagus, o baigėsi taip, kad nesinorės nė pagalvoti.
Raudonplaukis atsargiai atsistojo nuo akmens ir nedrąsiai pažvelgė į naująjį pažįstamą. Tiesą sakant, tikėjosi jo daugiau nesusitikti, ypač būdamas kartu su Mayra ir vaikais. Nesinorėjo, kad jis sužinotų daugiau nei būtina: buvo pernelyg neprognozuojamas ir dėl to nepavojingas.
Dafydd neskubėdamas ėjo paplūdimiu namų link. Atsargiai pažvelgė per petį tikėdamasis, kad Bretas jo neseka. Ir tik nutolęs pakankamą atstumą Dafydd suprato, kad padarė tai, kaip su juo pačiu elgėsi visi, išskyrus Mayrą: tikriausiai pernelyg greitai nuteisė žmogų. Vis dėlto jau buvo per vėlu, o baimė dėl šeimos narių nykti pradėjo tik dabar.

[Brett OConnor]

Bretas tikriausiai viską sugadino. Nepaisant to, kad Dafydd nežino esąs laimės kūdikis, kuris liko netgi nesužeistas, kažin ar raudonplaukis norės dar ilgai su juo šnekėtis. Anglas kiauriai permatė naujajį pažįstamą. Kaip jam norėjosi iš čia sprukti ir palikti neprognozuojamą vyruką vieną. Tai nebuvo keista, tuo labiau, kad Dafydd aiškiai turėjo merginą ar ką panašaus. Deja, dėl to nebuvo nė kiek mažiau skaudu - ir pikta.
Atrodė, kad ryžasis norėjo atsiprašyti, bet tokie menkniekiai nepadėdavo. Jeigu Bretas piktas, geriau jau netrukdyti jam pykti. Geriausia pasitraukti iš kelio: tai yra lengviausias būdas išvengti vizito ligoninėje.
Buvo šiek tiek keista, kad Dafydd iš viso į nieką nereaguoja. Bretui norėjosi, kad stumtelėtas vaikinas pašoktų ir pultų gintis, bet šį kartą, atrodo, susidūrė su savęs nevertu priešininku. Galbūt tik tai ir leido Dafydd pernelyg nenukentėti? Tikriausiai taip ir buvo: rudaplaukis neabejojo, kad sulaukęs pasipriešinimo taip greitai tikrai nebūtų nusiraminęs. Vis dėlto paimti ir nusiraminti nebuvo labai įdomu, tad Bretas jautėsi suirzęs. Jam reikėjo kažkur išlieti pyktį, kuris tebebuvo paviršiuje, ir tam geriausiai būtų tikęs štai šis žmogus. Deja, jis nebuvo nusiteikęs peštis, tad reikėjo galvoti kitą planą.
Kaip netrukus paaiškėjo, jis ir šnekėtis nebuvo nusiteikęs. Tas, aišku, nestebino: visas jų pokalbis buvo labai jau sudėtingas, nežinant ką pasakyti ir kaip iš viso reikia kalbėti. Breto išsišokimas situacijos tikrai nepalengvino, bet jis nė neketino už tai atsiprašyti. Jeigu pradėtų atsiprašinėti už pykčio priepuolius, turėtų atsiprašyti ir už tai, kad egzistuoja, o šito anglas daryti nesiruošė.
- Tai bėk jau, bėk, - stengėsi abejingai ištarti Bretas, bet nelabai pasisekė: balse buvo galima justi sarkazmą ir galbūt netgi nusivylimą. Vaikinas spėjo, kad Dafydd tylumas nėra visai natūralus, tad susidomėjo. Deja, neatrodė, kad ši pažintis bus kažkuo ypatinga. Galvoje šmėstelėjo mintis pasekti raudonplaukiui iš paskos ir sužinoti, kur jis gyvena, bet galiausiai Bretas nutarė, kad to daryti nėra prasmės. Draugais jie netapo ir, ko gero, niekada netaps. Persekioti žmonių jis neketino. Visa kita… Et, koks skirtumas?
Rudaplaukis sėdėjo ant akmens ir ilgokai žvelgė į jūrą. Dar kartą permąstė visą susitikimą. Taip, potencialo tapti draugais jiedu turėjo, ir buvo apmaudu, kad viskas baigėsi šitaip. Žinoma, Bretas savęs nekaltino, bet buvo liūdna. Teko pripažinti: širdies gilumoje tikėjosi, kad rado žmogų, su kuriuo būtų galima kartais susitikti ir taip ištrūkti iš namuose plintančio beviltiškumo. Supratęs, kad tokio žmogaus dar teks paieškoti, anglas liūdnai atsiduso. Dar kurį laiką paspoksojęs į bangas atsistojo nuo akmens ir patraukė miesto link. Gal kepyklėlėje dirbs ta maloni mergina, nepagailinti bandelių nepasiturinčiai o’Connor šeimai? Bretas buvo alkanas.

[Conan Emmerton]

Smulkus, tačiau visiškai nepageidaujamas lašas nusileido iš dangaus aukštybių ir kaptelėjo tiesiai ant nosies. Pasirodęs šiame pasaulyje, jis buvo šiurkščiai nubrauktas rankove. Conan mintyse prakeikė šiandieną - jau kelintą kartą pradėjo lynoti, bet niekad negalėjai žinoti, kada iš tikrųjų pradės pliaupti. Juk galėjau iš karto susiprasti. Mažai žmonių praėjo pro mane. Bet gal vėliau bus geriau? Tokią viltį puoselėjo berniukas sėdėdamas ant suoliuko šalia kažkokios paplūdimio kavinės. Kiekvieną dieną tie patys svaiginančiai malonūs kvapai, tokie artimi, bet ir tokie skausmingai tolimi. Jau nuo ryto vis garsėjančių nuolatinių vaikų krykštavimų nebuvo girdėti, kaip ir suaugusiųjų kalbų. Viskas pranašavo prastą pelną, tad nuotaika palaipsniui bjuro. Net kartkartėmis į rankose laikomą kepurę nukrentanti vieniša moneta jos nepraskaidrindavo. Vis dėlto net tai, net tai buvo geriau negu trūnijimas namuose, čia vietoj prislopintos aimanos ar pridvisusio kambario dvoko galėjai patirti jūros ošimą. Kuris įsiskverbdavo į mintis, nepalikdavo nė vieno tuščio plotelio be monotoniškų garsų, bėgant laikui susiliejančių su juodaplaukio siela. Bent tada pasidarydavo šiek tiek pakenčiama gyventi. Tiesą sakant, jei ne pinigai, jis turėjo sau pripažinti, kad greičiausiai čia vis tiek lankytųsi.
Deja, jūra atnešė ir suvokimą, jog rudenį jos jau nebeišgirs. Apsilankymas Londone tebuvo dokumentų pildymas mokyklai, kurią Conan privalės lankyti vos po mėnesio. Pastarieji metai, praleisti namie, kėlė dvejopus jausmus: troškimas ištrūkti iš čia sustiprėjo, tačiau nauja aplinka užvis gąsdino labiausiai. Berniukas nieko negalėjo pakeisti, priešintis išaugusiai baimei kaip ir tada, kai pasimetė sostinėje. Tyliai atsiduso, dar vieniems žingsniams greitai nutolstant miesto, o ne paplūdimio, link. Pakilo šaltas vėjas, žaismingai sušiaušęs jo plaukus ir akimirkai dingęs sugrąžino pasimetusį lietų.

[Brett OConnor]

Bretas buvo įsiutęs. Argi jis kaltas, kad tėvas sugalvojo išsiųsti būtent jį pirkti kvailelei sesutei šmutkių? Ir, žinoma, jo kaltė, kad pinigų užteko tik apspurusiems drabužiams ir nučiurusioms knygoms! Šį kartą vaikinas nesusilaikė ir gerai išmalė tėvui nosį. Tikriausiai sulaužė - ir tai nebūtų pirma šio vyruko sulaužyta nosis. Ir, aišku, kaltas ir vėl liko jis. Be reikalo pyksta, matote.
Nenorėdamas sužaloti ir motinos Bretas išėjo iš namų ir šį kartą pėsčiomis patraukė paplūdimio link. Kelias buvo tolimas, oras - ne pats maloniausias, tad vaikinas ir toliau buvo piktas. Vis dėlto ilga kelionė padėjo užsimiršti, ir prie jūros rudaplaukis atsidūrė kiek aprimęs. Taip, jūra buvo geras reiškinys, visada padėdavęs Bretui pamiršti namuose paliktas nesąmones.
Taigi dabar anglas beveik patenkintas žingsniavo smėliu. Išalkusio vaikino uoslė privertė jį pasukti kavinės link. Kišenėje nesimėtė nė pensas, bet Bretas tikėjosi kažkokiu būdu gauti bent ką nors praryti. Laimei (arba ne), pakeliui akis užkliuvo už kažkokio berniuko. Bretas suirzęs pažvelgė į jį ir iš karto suprato, kas čia per vienas. Nė karto nebuvo tekę bendrauti, bet vaikinas puikiai žinojo šitą vaiką. Tiesą sakant, ne kartą į galvą atėjo mintis ir pačiam pabandyti užsidirbti pinigų tuo pačiu būdu. Bet ne, iki to ristis nebuvo galima. Nepaisant to, kad visas Sautendas žinojo apie O'Connor šeimą, savo neturtingumo demonstruoti tikrai nėra reikalo.
Tyliai prisiartinęs prie vaiko Bretas pastebėjo kelias kepurėje žibančias monetas. Sugurgė pilvas, ir rudaplaukis suprato: tai yra jo šansas. Buvo girdėjęs gandų, kad tas vaikas aklas, bet nebuvo tuo tikras. Vis dėlto atrodė, kad būtent taip ir yra, tad tereikėjo pasiryžti. Stengdamasis sukelti kuo mažiau triukšmo Bretas įkišo ranką į kepurę, bet netyčia ją užkliudė, ir visas turinys pabiro aplinkui.
- Po velnių! - keiktelėjo vaikinas. Panašu, kad jis ką tik prarado vienintelį savo šansą pavalgyti.