[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Čia yra tamsu, taip tamsu, nors į akį durk. Grynas miško oras košia dangų remiančius medžius ir link jų besistiepiančius brūzgynus. Kiekviename žingsnyje galima užminti ant kokių nors gyvių irštvos arba šiaip ant šakos, kuriai trekštelėjus kėsinasi atsibelsti tai išgirdę įvairūs pavojingi padarai, miško gyventojai. Štai guli keliatas baisingos jėgos išrautų eglių bei pušų, tarsi netoliese vis dar tebesibastytų milžinas Gropas, tarsi toji juoda, Hogvartso apgulties diena, kai čia planus kurpė pasislėpę mirties valgytojai, niekur ir nebūtų pasitraukusi. Alsuoja miško glūduma didingomis paslaptimis, ne vienam varančiomis panišką baimę. Kuo gilyn eini, tuo tamsyn. Rodos, tuoj iš už medžio pasirodys gyvatiškos raudonos akys, balti išblyškę pirštai kilstels lazdelę, o tada tvykstelės žalias žaibas ir viskas atgis. Vengia šios vietos net patys drąsiausi grifiųkai, protingiausi varnanagiai, klastingiausi klastuoliai bei ramiausi švilpinukai, kurie tikrai niekam netrukdo. Jau seniai niekas, išskyrus vietinius gyventojus, nebuvo įkėlęs kojos į miško glūdumą.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatričė Sandra Riddle ramiai žingsniavo uždraustojo miško takais, o balsas galvoje patenkintas murkė, jog įkalbėjo ją čionai pasivaikščioti. Mergaitė nejautė baimės, tačiau iš tako išklysti jokiu būdu neketino, užteko proto. Prisiminė, jog kai mūvėjo paskirstymo kepurę ši niekaip negalėjo apsispręsti, kur ją dėti, mat Beatričė tiko visiems koledžams: ji buvo beprotiškai drąsi, tačiau ir be galo protinga, ji turėjo gebėjimą susikalbėti su gyvatėmis ir spęsti spąstus, bet tuo pačiu ir švelnumo, kantrumo talentą. „Tai kur tave dėti?...“ vis klausinėjo savęs kepurė, o būsima pirmakursė tik sėdėjo persigandusi, jog įvyko klaida ir ji apskritai netinkama šiai mokyklai. Užsisvajojusi Beatričė netyčiomis, vis dėl to, išklydo iš tako ir jau žingsniavo brūzgynais. Žinojo, kad tai ne jos kaltė, bet nenorėjo parodyti tam galvoje, jog ji bijo. Mergaitė ir nebijojo, todėl dar drąsiau ir veržliau ėmė žingsniuoti pirmyn. Priėjusi išsišakojimą, tyčia pasuko į tamsesnę pusę. Jis tylėjo, rodės, kad išvis kažkur prapuolė, tačiau jau dabar Beatričė jį jautė, jautė kaip savastį, kaip bet kurią savo galūnę. Kojos stingo nuo šalčio bei drėgno oro, rankos be pirštinių buvo apskritai sušalusios ir pamėlusios, tačiau dantimis mažoji ragana nekaleno, tik ritmingai ėjo pirmyn, laikydama žvilgsnį tiesiai, stačiai į tamsą. Po dešimties minučių brovimosi per brūzgynus Beatričė pasiekė pačią miško glūdumą. „Na, dabar patenkintas?“ uždavė klausimą mintyse. „Dar eik.“ it kirviu Nukirto tas ramus švelnus balso tembras. Ar jis iš jos šaiposi? Juk ir taip jau atėjo į pačią miško glūdumą. „Tau reikia, tu ir eik.“ Atrėžė ji ir apsisuko eiti. Tik staiga, koja užkliuvo už kažin kokio kupsto ir griuvo ant šono. Širdis atsidūrė gerklėje, kai žemė po jos petimi pasirodė esanti netvirta ir mergaitė atsidūrė duobėje.
-Aaa! – sukliko instinktyviai grifiukė. „Ko čia rėki, kvaiša tu, bėdos nori prisišaukt?“ „O tu nutilk! Nutilk girdi! Jau ir taip pridariai pakankamai.“ „O dėl vieno paskirstymo kepurė apsiriko, tu netinki į varno nagą. Iš kur aš galėjau žinot, kad čia yra šakomis uždengta duobė?“ „Tu liepiai man čia ateit!“ „O gal aš liepiau tau užkliūt už šakų? Tu netikusi purvakrauje.“ „nedrįsk...“ „pasižiūrėk žemyn.“ Tyliai ir gundomai paprašė jis, o pats, Beatričė jautė, juokėsi. Nors ir žinojo, jog nieko gero tai neduos, ypač, jog jos viduje įkalintas „draugas“ juokiasi, žvilgtelėjo kur paliepta.
-Aaa geeelbėėėkiiit! Aaa... – „Nutilk, nutilk tu beprote! Juk čia tik kaukuolė. Cha cha...“. – jis dar drįsta – pamanė grifiukė, tačiau tada supyko pati ant savęs. Nu ir ko čia klykia kaip merga, gi nesmaugia niekas. Padariusi tokią išvadą atsitūpė ir palietė kaukuolę pirštais. „Turėtų būti labai sena“ pasakė ji minčių draugui. „O tu patikrink.“ Atsakė jis ir parodė jai burtažodį. Mergaitė išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę ir sušnabždėjo:
-Dice Antiquam. – ant kaukuolės kaip mat užkrito auksinis voratinklis ir kampe uždėjo žymę: „700 metų prieš mūsų erą.“. Pamaniusi, jog tai turėtų sudominti magijos istorijos mokytoją pirmakursė ėmė kasti kietą žemę sužvarbusiomis rankomis. „Žiobare tu žiobare...“ atsiduso „augintinis“ ir parodė kitą burtažodį.
-Difindo. – pasakė ji ir širdis vėl šoktelėjo iki gerklės, nes Beatričė smuko kelis metrus gilyn, žemei po jos kojomis atsivėrus. Pagrabaliojusi galutinai pamėlusiomis rankomis aplink save, mergaitė rado kaulą, panašų į šeivikaulį, kažkokią negrabiai iš akmens išskaptuotą figūrą ir medinę ietį. „Tai ne ietis, tai senovės burtininkų lazdelė“ konstatavo „augintinis“. „O šitas tikriausiai kokio nors vaiko žaislas.“ Atsiliepė Beatričė galvodama apie akmeninę figūrėlę. „Tikriausiai...“ jis taip ir nebaigė savo sakinio, nes mergaitei iš akių ėmė ristis ašaros. Beatričė susigraudino radusi žaisliuką, „Jie taip vienas kitą mylėjo...“ sukosi jos galvoje, o ašaros be paliovos skynėsi kelią sušalusiais skruostais žemyn. Jie taip vienas kitą mylėjo, o ją tėvai – paliko. „ėi, Triče, aš už tai su tavimi. Bet dabar gal jau nustok žliumbti, reikia iš čia išlipti.“ Prašneko minčių draugas. Įsitvėrusi krašto ji ėmė lipti, tačiau grifiukei visai to neprireikė, ji sklendė aukštyn lengvai, nevaržomai, be šluotos, it koks šikšnosparnis. Pasiekusi kojomis tvirtą žemę lengviau atsiduso ir jau norėjo tvarkingai susidėti radinius į apsiausto kišenę, kai kažin kokia jėga išplėšė juos iš rankų. Atsisukusi pamatė, kaip istoriniai artefaktai nuskriejo į kažkokio klastūnyno vaikėzo rankas. Iškart jai grįžo prisiminimai apie vaiknamį, apie tuos vyresnius vaikigalius, kurie nuolat ją stumdydavo, viską atiminėdavo, ir Beatričė Sandra Riddle prarado savitvardą. Kurį laiką ji nejautė nieko. Paskui, jos ranka savavališkai iškėlė lazdelę ir iš grifiukės lūpų išsiveržė žodis:
-Imperio.

[Tom William Riddle]

Jau visą savaitę Mikalojui suko galvą magijos istorijos namų darbai. „Kaip aš atrasiu kažkokią burtininkų gyvenvietę?“ svarstė jis. „Dar reikia eiti į uždraustąjį mišką? Juk mums ten negalima!“ piktinosi klastuolis. Todėl pamatęs tą ilgaplaukę vienišą grifų pirmakursę, anksčiau sutiktą Kingskroso stotyje be galo apsidžiaugė ir susiszgribęs užsisegti apsiaustą išsekė iš paskos. „Tai va, kas nuves mane į mišką.“ Apsidžiaugė ir leidosi į kelią. Kai mergiotė pasuko į miško glūdumą, Mikalojui į galvą šovė mintis, kad galbūt ji išprotėjusi, arba sudariusi sutartį su tamsiosiomis jėgomis, tačiau krypties jis nepakeitė, jei kas užpuls, pasinaudos mergiūkšte kaip skydu. Vienu metu pametė grifiukę iš akių, tačiau išgirdęs klyktelint nubėgo garso pusėn. Pamatęs duobę, o joje savo sekamąją būtybę, paniekinamai prunkštelėjo: „Sakiau, kad eiti į mišką prasta mintis.“. dar kartą išgirdęs jos šūksnį, šįkart prašantį gelbėti, klastuolis tik apsidairė ar nematyti besiartinančio kokio nepažįstamo gyvūno silueto, tačiau aplink buvo ramu. „Keista...“ mintijo Mikalojus: „Mergiotė vieną kartą šūktelėjo ir nutilo, gal kas užpuolė, suėdė?...“ berniukas net nusipurtė nuo tokių minčių ir iškėlęs lazdelę virš galvos apsisuko aplink savo ašį tarsi žvalgydamas teritoriją. Po kokių penkiolikos minučių grifė pasirodė, ji nelipo, nešliaužė duobės briauna aukštyn, ji sklendė, sklendė tarsi koks didžiulis paslaptingas paukštis, ir lengvai nusileido ant kojų. Kol Mikalojus atgavo žadą nuo ką tik išvysto reginio, mergaitė jau spėjo susigrąžinti pusiausvyrą ir imtis kitų veiksmų. Klastuolis, pamatęs ką bendrakursė turėjo rankose, kone pašėlo iš laimės: „Artefaktai!“ sukliko mintyse. Tada išvydo prisiminimą, kaip nuodų ir vaistų pamokoje tas juodaplaukis grifiukas išplėšė iš Anabetės rankų kolbą su eliksyru, kurią ši jam pakišo pauostyti ir nebelaukė.
-Acio artefaktus. – sušnabždėjo klastuolis mėgindamas pasislėpti už krūmo, tačiau turėjo sugautį link jo lekiančius daiktus ir nesuspėjo, mergiotė jį pamatė. Vieną akimirką jos veidas plykstelėjo įtūžiu, o kitą ji vėl stovėjo rami, nukreipusi jo pusėn lazdelę. Mikalojus net nespėjo kilstelti savosios, kai grifiukės lūpos prasivėrė.
-Imperio. – teišgirdo klastuolis ir jo galvoje paliko visiškai tuščia.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatričės galva buvo visiškai tuščia, rodės, jog kažkas kitas dabar valdo jos kūną, jog ji, liko tik mažutis trupinėlis savo pačios galvoje. Tačiau, viena ji žinojo, privalo nusiraminti, privalo atgauti savitvardą bei save. „Atiduok artefaktus.“ Išgirdo ji galvoje tą pažįstamą balsą, tik neiškart jį pažino, rodės jis dabar daug garsesnis, stipresnis... su siaubu grifiukė žvelgė, kaip berniukas klusniai atšlepsėjo ir atidavė jai artefaktus. „Ne.“ Ramiai nukirto Beatričė mintyse, ji suprato, kokį baisų dalyką padarė, ji panaudojo nedovanotinus kerus, o Dieve! Tada jos lūpos vėl prasivėrė.
-Obliviate. Neee! – po burtažodžio sekė riksmas, ir ji pajuto, kaip kovoja, kaip mėgina išsivaduoti. „Aš tau nepaklusiu.“ Tvirtai nukirto mintyse mergaitė. „Tai mano kūnas.“ Ištarė dar tvirčiau ir sukaupusi paskutinias jėgas kovėsi su galinga jėga, nugrūdusia ją į pačias atokiausias jos smegenų kerteles. Galiausiai Beatričė susmuko ant žemės sušalusi ir išsekusi, tačiau pajuto, kovą ji laimėjo. Jos „augintinis“ dabar susigūžė galvoje, tarsi nuo patirto spaudimo iš jos pusės jam būtų skaudėję.

[Tom William Riddle]

Mikalojus pajuto begulįs ant šalto sniego. Klastuolis atsiminė tik tai, jog sekė grifę, o ši išlipo iš duobės su artefaktais rankose, prisiminė, kaip mėgino juos atimti, panaudojęs šaukiamuosius kerus, ir ją, su iškelta lazdele rankoje, „Gal tada ir parvertė mane kokiais kerais...“ pamąstė Mikalojus ir nusprendė su panele daugiau taip nebežaisti. Šioji, jo siaubui, gulėjo susigūžusi ant žemės, apkabinusi save rankomis ir verkė.
-Ei, - ištarė Mikalojus uždėjęs ranką jai ant peties – kas atsitiko, ar užgavau? Atleisk, aš netyčia. – jis nubraukė jai ašaras ir pastatė ant kojų, tačiau grifė sunkiai laikėsi.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatričė jautėsi niekinga, purvina, išduota ir įskaudinta. Na ir kas, kad niekas nematė, o klastuolis nieko neprisimena, vis tiek, kaip ji galėjo taip pasielgti. Grifė leidosi vedama link pilies, tačiau iš akių nenustojo lyti. Staiga, jai šovė geniali mintis.
-Gal tu norėtumei šituos artefaktus pristatyti Magijos istorijos mokytojai kaip bendrą darbą? – lūžinėjančiu balsu pasiteiravo Beatričė, tačiau mintyse meldė, jog klastuolis sutiktų, gal tada ji jaustų mažesnę kaltę dėl to, ką padarė.

[Tom William Riddle]

Mikalojus vedė grifę link pilies apkabinęs per pečius, o šioji ėjo ir verkė. „Pirmiausia reikės ją nuvesti į ligoninės sparną.“ Mąstė berniukas kai išgirdo jos lūžinėjantį nuo ašarų balsą:
-Gal tu norėtumei šituos artefaktus pristatyti Magijos istorijos mokytojai kaip bendrą darbą? – „Ką? Kodėl?“ sukosi klastuolio galvoje, juk jis norėjo juos iš jos atimti, tai ką čia ta mergiotė jam dabar siūlo? Pirma mintis buvo atsisakyti, tačiau kita ragino priimti sprendimą, nes žinojo, daugiau tikrai nesivilks į tą mišką. Ilgai Mikalojus negalvojo, juk jis klastuolis? Klastuolis. Vadinasi:
-Gerai, žinoma, ačiū tau. – atsakė jis ir nurimo mergaitės akyse išvydęs šypseną.

[skrickus123]

Delphini Nagini Mockingbird skriejo mišku tarsi kulka. Ji niekada nebūtų patikėjusi, jog gali šitaip skrieti. Žinoma, mergina ir anksčiau turėjo gebėjimą skraidyti be šluotos, tačiau dabar jis jai buvo visai nereikalingas ir nesuteikiantis tiek laimės, kiek pro ausis švilpiantis ledinis žiemos vėjas. „Aš gyva, aš gyva! Mano tėtis čia, mano tėtis čia!“ linksmai traukė ji dainelę savo sidabraplaukėje galvoje. Nė pati nesuprato, kodėl pasiliko šią plaukų spalvą, gana žemą ūgį ir smulkų sudėjimą, mat virtusi vampyre savo metamorfmaginių galių neteko, todėl turėjo nuspręsti kaip atrodys, prieš užvaldydama tą kraupų rumuną ir priversdama jai įkąsti. Tačiau su tokia išvaizda Delphini atrodė tarsi fėja: mažutė, smulkutė, galvą gaubianti ant pečių krintanti, kaklo tatuiruotę dengianti sidabrinė plaukų aureolė. Tik sparnų tetrūko. Prakeiktosios išvaizda dabar visiems buvo it saldainiukas, it traukos objektas, nuo kurio neįmanoma atsitraukti, tarsi vienąkart paragavus uždraustojo rojaus obuolio norėtųsi dar. Tikriausiai dėl visų priežasčių Phini ir išsižadėjo savo aukšto liekno stoto, melsvų plaukų, o dėl raudonos akių spalvos jos nieks neklausė, ir šiuo metu tai buvo vienintelis dalykas, išduodantis, jog prakeiktoji nėra iš gerųjų, nuostabiųjų fėjų. Bet toks buvo tėvo noras, be to, ir ji pati jau merdėjo, todėl... ji laiminga. Nebeliko senosios Delphi Diggory, ji paskendo jūroje bėgdama iš Azkabano, burtininkų kalėjimo. Dabar čia bėgo Delphini Nagini Mockingbird, visiškai nauja mergina, nauja pavarde. Ir jos tėvai jau nebe tie, dabar, vienintelė jos globėja buvo toji mergina, kruopščiai nešiojanti Voldemortą savyje, jį globojanti ir sauganti. „Kiek keista bus paklusti jaunesnei už save, kurią galėčiau lengvai įveikti.“ Mąstė šviesiaplaukė, tačiau ji suprato, jog tėvas neturėjo kito pasirinkimo, todėl neturi ir ji. Prakeiktoji prisiminė, kaip atsimerkė kažkokiame miškelyje ir feniksas, kuris ją ten atnešė prakando voką. Iš jo pasigirdo šnypštūniškas pranešimas, jog ji, Delphi Diggory, turinti nukeliauti į Rumuniją, surasti vampyrą, užvaldyti jį ir priversti ją perkeisti. Pranešime buvo pasakyta, jog feniksas ją lydės tik ligi tos vietos, o vėliau, kai jai busią įkąsta, paukštis nunešiąs merginą į saugią vietą, kur ji galės ramiai pavirsti ir savomis kojomis atlėkti į uždraustąjį mišką, kur dabar Delphini ir skubėjo. Dar laiške kalbėjo balsas, jog jis yra jos tėvas, žinoma, iš pradžių prakeiktoji nepatikėjo, tačiau parašas ant voko, dailia pasvira rašysena viską pakeitė. Post skriptum buvo minima, jog ji pasikeistų savo vardą į Delphini Nagini Mockingbird ir vadintųsi nebe Delphi, o Phini, jei norėtų prisistatyti vardo trumpiniu. Viską šviesiaplaukė atliko kaip tėvas jai prisakė, todėl dabar sustojo sutartoje vietoje ir lengvai lyg gulbė klestelėjusi ant kelmo ėmė laukti.

[skrickus123]

Delphini neteko ilgai laukti, netrukus pasirodė sidabrinė gyvatė, tai buvo jos tėvo gynėjas, ir pranešė, jog mergina turinti užduotį. Gynėjas kalbėjo šnypštūniškai, jis paaiškino, jog dabar negalintis jai pasirodyti, mat ji naujagimė ir nei nesusimąsčiusi išgertų jo kraują, be to, jei ir mėgintų susilaikyti – jai beprotiškai skaudėtų, o jis, nenorįs sukelti dukteriai tokių kančių. „Tikrai, gynėjas – nepavojingas dalykas.“ Mintijo Delphini jau grįžusi po užduoties, atliko ją nepriekaištingai, niekas nesupras, jog Albo Dumbldoro kapas buvo paliestas, juk ji vampyrė, ji meistrė. Mergina buvo laiminga kaip niekada gyvenime, ji didžiavosi savim, galėjo klykti ant visos miško glūdumos ir šokti aplink medį. Atmintyje iškilo užduoties vaizdai:
Ji nuėjo prie Dumbldoro kapo, tvirtais savo nagais įsirausė po žeme nejusdama jokios baimės, o rausėsi todėl, kad neturėjo lazdelės, tačiau viskas vyko žaibiškai. Prisikasusi prie kūno šviesiaplaukė vos neišgaišo nuo kvapo, tačiau pagalėlį, kurio jai taip reikėjo, buvusiam Hogvartso direktoriui iš rankų konfiskavo. Tada išlindo į pilnaties apšviestą naktį, visa žemėta, purvina. Nors lazdelė sunkiai prakeiktajai pakluso, tačiau jai visgi pavyko nepriekaištingai sutvarkyti kapą net žiūrint skvarbia vampyro akimi, tai ką tada kalbėt apie žmogaus? Sekantis merginos sustojimas buvo ežeras, ji paniro ir nusiplovė nuo savęs visą purvą ir lavono tvaiką. Tada, grakščiai išnirusi nuskuodė atgal į uždraustąjį mišką, prieš tai akylai apsidairiusi ar tikrai niekas jos nematė.
„Sidabraplaukė smulkutė mergina bėganti mėnesienoje...“ Mintijo Delphini, „Greičiausiai net ir aš save galėčiau įsimylėti. O ką veikti dabar kai nebereikia miegoti?“ toliau mąstė prakeiktoji. Taip jai besvarstant visokius niekus atskrido tas pats feniksas, jos gelbėtojas. Paukštis nutūpė prie merginos ir pačiupo iš jos rankų šeivamedžio lazdelę savo aštriais nagais, snapu jai brukdamas senąją, tos mergaitės, kuri priklausė josios tėvui, burtų lazdelę. „Ji tavęs vis tiek neklausys Phini, nesigviešk jos.“ Prisiminė šviesiaplaukė gynėjo žodžius ir taikiai paėmusi fenikso duotąją lazdelę užsikišo už ausies, tarsi kokia dailininkė pieštuką. Paukštis išnyko taip staiga, kaip ir buvo atsiradęs, ir mergina žinojo kodėl. Feniksas kvepėjo tikrai gardžiai, lyg rojus, ir merginos gerklė užsidegė.

[Milisenta Saldžialiežuvė]

Pučiant atšiauriam vėjui, Milisenta ramiai žingsniavo ežero pakrate. Jos ketinimų nežinančiam žmogui galėjo pasirodyti, kad mergaitė paprasčiausiai išėjo pasivaikščioti, tačiau jos žvilgsnis buvo nukreiptas Uždraustojo miško pusėn.
Priėjus miško pakraštį Milisenta apsižvalgė. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios - ir kas norėtų tokiu oru slampinėti lauke? - tad ji greitai įlindo į šabakštynus. Net miško pakraštyje jautėsi, kaip šaltis ir tamsa skverbiasi iki pat kaulų. Bijodama, kad kas nors gali ją susekti, mergytė pradėjo skuosti miško glūdumon, kol jai pritrūko kvapo. Jos tikslas buvo vienas - rasti rūgščialapės šaknį, mat ji buvo susilažinusi su draugėmis, ar toks dalykas egzistuoja. Šį vakarą Milisenta pasirinko neatsitiktinai - buvo penktadienis 13, kai šio augalo šaknis pradeda švytėti, ar bent jau taip rašė naujausiame "Priekabininko" numeryje. Mergaitė žinojo, kad šių šaknų reikia ieškoti drėgnuose užkampiuose, kur neprasiskvelbia nei vienas šviesos spindulys. Kuo toliau mergaitė ėjo, tuo labiau gailėjosi, kad paliko šiltą bendrąjį kambarį. Nors, atrodo, nieko ypatingo nenutiko, bet baimė taip skverbėsi į širdį, kad galiausiai mergaitę apėmė tokia panika, jog ji nebegalėjo nei pajudėti, nei šauktis pagalbos. Ji tik susirietė prie milžiniško medžio šaknų ir tyliai pravirko. Beeinant ji buvo susidraskiusi kojas ir baisiai sušalus, o nuovargis taip slėgė, kad palengva Milisenta užmigo.
Kai ji prabudo, pro medžių viršūnes dar nešvietė saulės spinduliai. ji pajautė, kad jos veidas drėgnas nuo kažkieno alsavimo. Tada mergaitė pajuto, kaip kažkas lyžteli jos kojas. Pramerkus akis ir pažvelgus virš savęs išvydo nepaprastai keistos išvaizdos arklį - testralį. Nors pirmasis įspūdis kiek išgąsdino, baimę pakeitė nuostaba ir susidomėjimas. Ji atsistojo ir lengvai paglostė testralio snukį. Beglostydama ji užsigalvojo apie savo tėvų fermą žiobarų pasaulyje ir apie ten gyvenančius žirgus. Kol buvo gyva, juos prižiūrėdavo jos močiutė. Tada Milisenta suprato - testralius ji mato todėl, kad matė kaip jos mama nukrito nuo žirgo ir buvo sutrypta, o juos pritraukė jos sukruvintos kojos. Kadangi jėgų ieškoti rūgščialapės šaknies ji nebeturėjo, lengvai užsėdusi ant gyvulio pradėjo jį kalbinti keliauti prie pilies, o šis, tarsi supratęs, ką kalba jo raitelis, nušuoliavo miško pakraščio link.
Medžiams praretėjus, Milisenta lengvai nuslydo  nuo testralio ir, dar kartą jį paglosčius, nužingsniavo pilies link. Dėkui Dievui, o dar labiau testraliams, nuotykis baigėsi laimingai.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Feniksas nunešė ją į miegamąjį ir žvelgdamas savo tyromis akimis maldavo ten ir pasilikti, tačiau Beatrice nepaklausė, ji klajojo. Merginai dabar buvo nusispjaut ant to felix felicio buteliuko, kurį iš jos atėmė Sorenas, kurio feniksas nepaėmė gelbėdamas ją. Žygiuodama uždraustuoju mišku, į pačią jo glūdumą, tamsiaplaukė mąstė kiek pasaulyje yra neteisybės. „Tegu, tegu jis paspringsta tais abiejais buteliukais, man negaila. Nes aš neesu toks supuvęs žmogus, jog keršyčiau ar šantažuočiau. Jeigu jo sažinė taip elgtis leidžia... pati pasidariau, ar jam gaila? Tegu. Gal jam labiau reikia sėkmės, juk jį išdavė žmona, po to susižeidė rūgštimi... tegu... gal atras laimę mano motinos glėby, bet ir su ja šis padaraas gražiai elgtis nemoka.“ Bemąstydama grifiukė prisiminė, kaip laikė apkabinusi liūdną auksaplaukę moterį prisispaudusią prie šalto veidrodinio stiklo jos pačios kabinete. Beatrice sparčiai žengė uždraustuoju mišku įtemtai klausydamasi ir laikydama šeivamedžio lazdelę paruoštą. Mergina mostelėjo ja, susikurdama aplink save skydinį rutulį, pro kurį galėjo praeiti kerai, tačiau joks fizinis kūnas – ne. Krūtinę ir toliau spaudė išdavystės skausmas, vedinas begalinio sielvarto ir grąsinantis išlįsti per gerklę. „Hey, nusiramink... juk čia ne aš kaltas, Tris, neliepiau Phini to daryti.“ Ramino ją aukštas šaltas balsas skambantis galvoje. „Tu turėjai žinoti! Turėjai numatyti! Tu juk galingiausias visų laikų burtininkas! Tu žinojai, jog taip nutiks! Tu norėjai sukelti suirutę!“ kiekvienas jos pasakytas „Tu“ buvo tarsi strėlė naikinanti joje esantį svetimkūnį. „Tris... aš... tiesiog nubausk ją.“ Sutrūkčiojo balsas. „Dink! Neždinkis iš mano galvos!“ klykė ji mintyse, o rauda nenustojo veržtis lauk, įkišdama gerklėn gumulą, trukdantį kvėpuoti. Staiga, pro medžius išbėgo sidabraplaukė mergina ir atsitrenkė į grifės skydą, tada sukniubo prie pat jo ir ėmė raitytis klykdama iš skausmo.
-Silencio, Krucio! – Beatrice Sandra nežinojo, kodėl garsiai ištarė burtažodžius, juk galėjo būti išgirsta, galėjo puikiai pasinaudoti bežodžiais kerais, kuriuos šauniai valdė, tačiau ji norėjo išgirsti ar jos balsas nedreba, ji norėjo mėgautis dvigubu žudikės kraujasiurbės skausmu, ji norėjo mėgautis jo dukters skausmu. Beatrice negalėjo pakęsti minties, jog Tom su kuo nors gulėjo, jog jis turi dukrą. Įsiūtis plūstelėjo venomis, akys apsiblausė tirštu rūku ir grifė vėl kilstelėjo lazdelę. Mažutė, tarsi fėjos, figūrėlė raitėsi ant žemės, skendėdama ne tik kerų, bet ir gardaus Beatrice kvapo sukeltuose skausmuose. Mergina žinojo, jog ji pati jaučia daug didesnius, psichologinius skausmus ir šiai siurbėlei, kad ir koks tas fizinis skausmas bebūtų, vis vien neprilygs josios.

[skrickus123]

Delphini bėgo mišku kiek įkabindama, mat užuodė ateinant žmogų į uždraustojo miško glūdumą, dabartinę jos gyvenamąją vietą. Puiki rega iš už medžio pagavo „Vėl geltona uniforma? Ar tie švilpiai visai išdurnėjo? Naktimis, miškais! Reiktų tą koledžą pavadinti ne kantrių tolerantiškų meilučių, o netekusių Kristaus draugijos!“ sidabraplaukė lėkė tolyn sulaikiusi kvapą ir kovodama su savimi iš paskutiniųjų, nes jeigu ir šįkart pasiduos, aukų skaičius taps per didelis, ypač per tokį trumpą laiką, kelias valandas. Nubėgusi, jos manymu, pakankamai toli, mergina leido sau įkvėpti, o be reikalo! Naujas kvapas patraukė taip staiga, daug gardesnis, tarsi būtų jos rūšies herojinas. Mintys apsiblausė, akis aptraukė migla, pakilo rūkas. Prakeiktoji skynėsi kelią „nagais ir ragais“. Šakos traškėjo, medžiai linko, o Phini skleste sklendė ten, kur šaukė kvapas. Staiga: bum! Tarsi būtų atsitrenkusi į akmeninę sieną vampyrė suklupo, ir negalėdama toliau veržtis į tikslą, kuris stovėjo visai čia pat, susirietusi į kamuoliuką ėmė klykti. Neilgai trukus ir ši jos pastanga gauti valgyti buvo nutraukta, prakeiktoji kliegė, žviegė iš visų jėgų, tačiau savo balso negirdėjo. Išgirdo tik du burtažodžius, ištartus gana žemo moteriško sodraus balso, ir antra skausmo banga supurtė jos kūną. „Nukryžiavimo užkeikimas.“ Delphini su siaubu pamatė, kaip ilgi balti pirštai vėl kilsteli lazdelę.
-neee! Stok! Tėti! Maldauju! Sustok! Aš neištvėriau! Jis buvo taip arti! Tėti, atleisk man! Prašau! Baik! Tėti! Aaa! – šaukė ji, tačiau nieko nesigirdėjo, nebent galėjai perskaityti iš lūpų. Prakeiktoji puikiai pažino šaltą savo tėvo žvilgsnį, jo dideles tamsias akis, tik, kad toji moteriška figūra erzino. „Kodėl tėtis su ja, o ne su manimi!“ urzgė priekaištai besiraitančios merginos galvoje, taip ir norėjosi perrėžti jai gerklę, kam atėmė tėvą, bet ji suprato, jog skausmą sukeltų ne merginai, kuri jau seniai mirusi, o savo pačios tėvui, ir sudrebėjo šešėliuose.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatrice mėgavosi Delphini skausmu, leido jam užvaldyti ją nuo galvos iki pačių pirštų galiukų, pereiti per kūną tarsi elektra. Pati grifė virpėjo naktyje iš įtūžio bei malonumo, kurį įkrovė besiraitančios smulkutės naujagimės vaizdas. Šilumos banga nusliuogė per visą jos kūną ir išblyškusi ranka dar aukščiau kilstelėjo lazdelę, išsitempdama visu kūnu Tris palinko link aukos, tarsi tą, nukryžiavimo kerų jai siunčiamą skausmą, būtų perleidusi per save, išpuosialėjusi, iščiūčiavusi lyg savo pačios kūdikį. Aukšta, liekna, tamsoje stovinti figūra skaitė nebylius maldavimus, ištrūkusius iš raudonakės lūpų, tačiau į akis nežiūrėjo. Staiga, rodos viskas apsivertė, dužžo pasaulis, suskildamas į milijardus skeveldrų, ištaškydamas penktakursės pyktį ir pačiupęs įsuko viesulu. „Ką aš darau? Kodėl taip darau? Juk trokšdama skausmo esu ne ką geresnė už Tom, ant kurio plūdausi, ir kuris mane išdavė.“ Mintijo mergina, o galvoje ūžė. Kūnas atsisakė teigti skausmą kitam, ranka laikiusi lazdelę nusviro prie šono, ir susikišo įnagį į apsiausto kišenę.
-atleisk man Phini, juk tai tavo prigimtis, tačiau sekanti užduotis: išmokti savitvardos. – tarė ji ir apsisukusi paliko miško glūdumą. Tamsiai rudos akys nukrypo į laikrodį ant rankos, buvo penkios ryto, o merginai taip norėjosi dar kiek pabūti vienai. „Galbūt... muzikos instrumentų salė?“ paklausė ji savęs, „Nors ir instrumentą kambaryje iki pareikalavimo galėčiau gaut geresnį, tačiau ten užburta, kad pasijustum tarsi prie didžiausios publikos.“ Svarstė toliau raganaitė, žygiuodama pilies link, ji norėjo dabar mesti viską ir grįžti į žiobarų pasaulį, kur liejas muzika ir juokas, koncertai, universitetas ir normalus gyvenimas. Tris rodės, jog sugebėtų viską pamiršti ir jį gyventi. užvertos už nugaros vaiknamio durys, savi pinigai, savas būstas, savas fortepijonas... galbūt net Weinbachą įstengtų nusipirkti. Jokių eliksyrų, jokių von Sjuardų, jokių Voldemortų... tik ji, ir jos fortepijonas.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja slampinėjo po mišką, lyg jai netrūktų papildomų nuotykių ar pavojų. Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, kad smegenys negalėjo susidoroti su visa informacija be didelio kiekio šviežio oro. O mišką mergina anksčiau labai mėgo, tad nusprendė paklaidžioti jame.
 Buvo prisisegusi Raganų gėlę, kadaise užsiaugintą per pamokas. Buvo visai apie ją pamiršusi, tačiau šiuo metu buvo pernelyg išsigandusi, tad nutarė pasisaugoti. Žinoma, mokyklos teritorijoje negresia milžiniški pavojai, tačiau atsarga gėdos nedaro, ar ne?
 Mintimis nuklydo tolyn nuo čia, nepastebėdama nieko aplinkui. Dabar galėtų ją kas nors užpulti, mat net to nepastebėtų. Dairėsi aplinkui, tačiau vis viena nieko nematė. Vaikščiodama su galva debesyse (ar, tiksliau, kažkur giliai po žeme), staiga ėmė nežinia dėl ko nerimauti. Nebuvo dėl ko, tačiau jautė nervinantį nerimą, jaudulį. Nesuprato kodėl, nematė jokio pavojaus, tad ėjo toliau. Tačiau nerimas nemažėjo, veikiau atvirškčiai. Su kiekvienu žingsniu jaudulys stiprėjo, netrukus atsirado ir nepaaiškinama baimė. Čia dabar kas per nesąmonė?, - toptelėjo galvoje, tačiau nutarė nekreipti dėmesio į tą nervinantį jausmą.
 Vis dėlto į žemę teko grįžti. Penkiolikmetė pajuto stiprią paniką ir kaip tik tą sekundę aplink jos koją apsivijo kažkoks augalas ir ji pargriuvo. Nesusižeidė, tačiau vijoklis niekaip nenorėjo jos paleisti. Ne tik, kad buvo nepatogu, tačiau skaudėjo, mat augalas turėjo spyglius. Atidžiai apžiūrėjusi iš pažiūros nekenksmingą raudoną augalą varnanagė suprato, kad tai Nuodingoji Tentakula, kurios nuodai gali nužudyti. Kaip reikiant išsigando, tačiau šįkart bent jau žinojo baimės priežastį. Reikėjo kažkai nukenksminti augalą, tačiau kaip? Jokio mintys nenorėjo ateiti galvon. Galėtų sudeginti augalą, tačiau taip padegs ir savo koją, o šito nelabai troško. Panašiai būtų buvę ir su susprogdinimu, tad reikėjo sustingdyti augalą.
 - Immobilus - nukreipė lazdelę į Tentakulą, kažkaip prisiminusi kerus.
 Keista, tačiau šie iš karto suveikė. Gėlė nustojo muistytis ir toliau vytis aplink koją. Dabar tereikėjo išlaisvinti galūnę. Nusivilkusi mantiją, ja apgobė delnus ir tada atsargiai patraukė šalin vijoklius. Nenorėjo, kad rankos būtų pažeistos nuodais, tad apsiausto apsauga buvo būtina. Sustingęs augalas nenorėjo trauktis, tačiau vis dėlto Dallifrėja išlaisvino savo koją. Atidžiai ją apžiūrėjo. Rodės, jokių randų nuo spyglių nėra, matyt, gėlė dar nespėjo įvaryti nuodų. Atsidususi iš palengvėjimo patraukė pilies link, nes jau buvo pradėję temti.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi ir vėl slapčia nors ir dienos metu, vedame smalsumo ir keistos nuojautos, sliūkino miškan. Ją kažkas traukė, gal pavojus kurį jautė, o gal tik ramybė. Šaltis kaustė mergytės petukus, o jau šiltesnis pavasario vėjas šiaušė rudaplaukės palaidus plaukus jai ant veido. Kažkas suspurdėjo širdy, protas liepė bėgti iš šios vietos kuo toliau, o ji neklausė. Ji viduje panikavo, bet to nejautė. Tik nesuprato kas jai atsitiko, kodėl ji bijo? Rūpestis slėgo ant jos krūtinės, nes žinojo, jei paliks šią vietą - neišgelbės kažko, kam reikia pagalbos. Nieks ir nesišaukė pagalbos. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis... Širdis norėjo bėgti, kūnas gelbėjo tą kažką. Protas liepė bėgti, kūnas sustingęs nejudėjo. Harlė buvo išsigandusi, bet nenorėjo palikti likimo valioje žmogaus, kuris suriko kažką panašaus į "gelbėkit".
-Padėkit!- varnė vėl išgirdo ir pradėjo bėgti garso šaltinio link. Bėgo ir blaškėsi, bet nepasidavė. Išgirdusi dar kelis pagalbos šūksnius, sustojo. Vidury didžiulės miško ertmės be medžių, rangėsi juodas pabaisą, kurio apatinė dalis ir toliau pūpsoje žemėje. Bet tai buvo augalas... Atrodė kaip aštunkojis. Kiyomi jį atpažino iš savo rašinyje atskleistų pavojingų magiškųjų augalų savybių. Bet daugiau antrakursė nesigilino, nes pamatė išbalusį berniuką, greičiausiai tą varnanagį iš pirmo kurso, kur šiemet iš jos pasiskolino tris galeonus. Ji nieko negalvodama puolė jį su medžio šakele, abgailėtina. Ir kai manė, kad jau neišsisuks nuo smūgiu, kažkas ją magiškai paveikė ir ji buvo nustumta šalin. Ji nusisišypsojo berniokui ir dėkingai linktelėjo. Kai augalas pasisuko į jį, Kiy suriko:
-Stupefy!-kerai pataikė į Mobhalliusy ir trumpam jį sulaikė. Harley atsargiai, bet greitai nukėlė berniuką iš spygliuotų augalinių čiuptuvų ir puolė bėgti. Kažkas vėl liepė atsisuktu ir smogti kerus, nes artėja pavojus. Ji žaibiškai paklausė, pataikė kažkokius neaiškius kerus ir vėl susikibdama su varnanagiu bėgo. Kai pasiekė miško pakraštį, augalo nesimatė. Ji paklausė berniuko ar jam viskas gerai ir privertė likti koledžo bendrajame kambaryje kol ateis ji. Jam išėjus, Kiyomi atsisėdo ant ploto kur sniegas jau seniausiai buvo ištirpęs ir pradėjo mąstyti apie visus tuos įvykius. Kaip tas augalas ten atsirado? Ar tai įvyko per antrąjį Hogvartso mūšį? Gal jis pats ten užaugo? Ar mes jį sustabdėm? Kaip? Gal jį atbaidė šviesa? Na ir plėšrūnas augalas... Bet iš kur aš taip gerai jaučiau pavojų? Kišenėje kažkas suvirbėjo. Varniukė įkišo ranką ir ištraukė šiektiek išdžiuvusią ramunėlę. Bet tai nebuvo ji. Tai raganų gėlytė... Kiyomi jai buvo labai dėkinga...