[Charlotte Claire Evans]

Šarlotei buvo šalta. Mergaitė manė, kad taip yra dėl nuolatinio verkimo, bet negalėjo to pakeisti. Mokslo metai prasidėjo jau seniai, bet ji vis dar jautėsi nieko neišmokusi. Kaip ji gali neverkti?.. Rankoje ji laikė laišką, gautą nuo mamos. Kaip jai sekasi? Kuri pamoka įdomiausia? Tiesą sakant, jai nė viena pamoka nėra įdomi, nes nė vienos iš jų nesupranta... Visiems be galo patinka tyčiotis iš Šarlotės nesupratimo, argi ji dėl to kalta?..
Mergaitė verkdama ėjo ežero pakrante, kol priėjo kažkokį medį. Ji apsižvalgė, ar nepamatys kur nors varlės, bet prisiminė susitikimą su ta bjauria seniūne ir net nusipurtė. Kodėl reikia šaipytis būtent iš jos?.. Ką ji visiems padarė?..
Šarlotė atsisėdo prie medžio. Vis dar buvo šalta, bet mergaitė nekreipė dėmesio, galvojo tik apie tai, kaip nori susitikti su broliu, kuris galbūt galėtų padėti jai išmokti kerėjimą ar astronomiją. Aš nesu rankose turėjusi teleskopo, kol nepradėjau mokytis. Iš kur galėjau žinoti? prisiminusi astronomijos pamoką visai susigraudino Šarlotė. Ji nė nepastebėjo, kad laiškas nukrito šalia. Mergaitė apsikabino kelius ir susigūžė.  Visai netrukus pradėjo verkti, tad ji nebekreipė dėmesio į šaltį ar į tai, kad ją čia lengvai gali kažkas pastebėti.

[Ariella Annė Brown]

  Tamsiaplaukė kažko lūkuriavo. Neįsivaizdavo, nei ko laukė, nei ko tikėjosi, tiesiog visiškai ramiai ir atsipalaidavusi vaikštinėjo susimąsčiusi. Tyla jau buvo pradėjusi erzinti, tad astronomijos profesorė nusprendė šmirinėti po ežero pakrantę. Juk nieko negalėjo nutikti, tiesa? Pirmakursių šiemet buvo mažiau, nei pernai, kas irgi sukėlė mažiau problemų, tad rudakė neskubėdama vaikštinėjo ežero pakrante ir gerėjosi kerinčiu vaizdu. Atrodė, nieko ypatingo, tik ežeras ir tiek, bet ir tokią asmenybę, kaip Žaną, tokia atmosfera jau spėjo atpalaiduoti. Tiksliau, būtų spėjusi, jeigu ne kažkoks vaikas kūkčiojantis kampelyje.
  Mokiniai švelniai tariant niekad nenustojo nervinti ir įgrisę buvo iki gyvo kaulo, deja, tokioje aplinkoje, kaip ši, pabendrauti ne su mokiniais buvo sunkiau, negu atrodė, o ir tą bauginančią tylą, mergina vylėsi išvaikyti. Tam puikiai tipo pokalbis su drovia ir per jautria asmenybe, kūkčiojančią prie medžio augančio ežero pakrantėje.
  - Nedramatizuok, - šaižiu ir šaltu balsu tarė, prisiartinusi prie mergaitės, kurią regėjo astronomijos pamokoje. Tai buvo ta pati grifiukė, kuri nesugebėjo tinkamai pastatyti teleskopo. - Ir paaiškink tu man, kokiu specialiu būdu, paskirstymo kepurė paskyrė tave į Grifų Gūžtą? - ilgiau negalvojusi, pritūpė prie mergaitės, pasidomėjo ir dar kartą susimąstė.

[Charlotte Claire Evans]

Ašaros bėgo skruostais žemyn, bet Šarlotė to nė nepastebėjo. Ko gero, ji verkdama praleisdavo daugiau nei pusę laiko, tad prie ašarų buvo pernelyg pripratusi. Ar ji gali nustoti verkti? Kaip nustosi, kai visi ieško progos pasityčioti, jai niekas nesiseka, pamokų nesupranta, o namų darbai tiesiog pernelyg sunkūs?.. Negali visi pasaulyje būti sėkmingi žmonės, ir Šarlotė akivaizdžiai buvo ta, kuriems sėkmės pagailėta... Mergaitė bandė savęs nesigailėti, tačiau nesisekė galvoti apie ką nors kita. Tebesėdėjo prie medžio ir gailiai verkė. Ji nepastebėjo, kaip kažkas priėjo, tad išgirdusi balsą net pašoko. Nelaimei, žmogus, kurį pamatė, dar labiau išgąsdino - tai buvo ta nemaloni profesorė, pradėjusi kabinėtis dėl prakeikto teleskopo...
- Aš gyvenime nesu laikiusi rankose teleskopo, - sukūkčiojo Šarlotė. Ji neišgirdo, ką mokytoja jai sakė, tad tiesiog pateikė pirmą į galvą atėjusį pasiteisinimą. Žiūrėjo blizgančiomis akimis į profesorę ir beveik laukė, kada ji pradės tyčiotis ir žeminti. Juk visi žmonės tik tai ir daro...
- Aš nieko blogo nepadariau, - sumurmėjo mergaitė ir šniurkštelėjo. Kodėl ją reikia būtinai persekioti? Anksčiau seniūnė, dabar šita mokytoja... Kodėl jos visi taip nekenčia? Ar jai išties reikia pagaliau įšokti į ežerą?.. Niekas nė nepastebės, jeigu numirsiu susimąstė ji ir ryžtingai nužingsniavo iki pat vandens. Jau atrodė, kad tikrai šoks į vandenį, bet ir vėl paskutinę akimirką neišdrįso. Akyse ir vėl sužibo ašaros.

[Ariella Annė Brown]

  Ir kodėl mergina sugalvojo čia atsibelsti? Šarlotė labai nervino ir iš tiesų, jeigu Žana būtų galėjusi šitą mažvaikę būtų išmetusi iš burtų ir kerėjimo mokyklos. Deja, tai nebuvo jos jėgoms, o ir laiko skirti tokiai misijai Mokslinčė nesiruošė. Beliko viltis, kad ne viena Hogvartse buvo tokia protinga ir suprato, kad grifiukei čia nebuvo vieta. Kaip ir kiekvienam pirmakursiui, žinoma.
  - Ar tu, Šarlote, specialiai taip elgiesi? - giliai ir demonstratyviai atsidususi tarstelėjo. Neįsivaizdavo ką galėjo pasakyti daugiau, todėl paprasčiausiai tylėjo. Nors iš tiesų, Mokslinčei tokia užduotis nebuvo paprasta. Atrodė, kad tokiu momentu visas pasaulis sustojo ir vyravo tyla, nesigirdėjo nei menkiausio atodūsio ar įkvėpimo. Reikėjo pripažinti, kad tokie dalykai labai nervino tamsiaplaukę, todėl kaip ir daugelį gyvenimo metų ši to pakęsti nežadėjo.
  - Tai po kokiu akmeniu gyveni? - kiek per vėlai atsakė į pirmakursės teiginį ir sarkastiškai šyptelėjo, leisdama lengvam ir maloniui vėjeliui šiek tiek taršyti plaukus. - Kad ir, kaip būtų, aš tau padėjau, todėl turėtum man padėkoti, - dar kartą giliai įkvėpusi tarė ir sunėrė rankas pakeldama akis į labai šviesios melsvos spalvos atspalvį nešiojantį dangų. Aišku, šio nesimatė, kadangi Evans kūkčiojo vietelėje po medžiu. Astronomė galvojo, kad mergaitė taip norėjo pasislėpti, tačiau Žana nebuvo akla ir pastebėti vienuolikmetę buvo vieni juokai.
  - Tai tu taip ir leidi dienas? Tiesiog stūksai po medžiu ir liūdi? - susidomėjusi rudas akis nukreipė į mergaitę, kuri tuo metu stovėjo prie ežero ir garsiai, kad ši išgirstų, paklausė. Nesinorėjo, kad tyla ir vėl specialiai aplankytų ją, todėl reikėjo imtis kažkokių priemonių. Klausimas tokiomis akimirkomis tikrai nebuvo prastas sumanymas.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas kaip ir visada pradėjo dieną nuo pasivaikščiojimo lauke. Dar buvo tik ankstus rytas, aplinkui nieko nesimatė, tad jis nuėjo prie medžio šalia ežero pakrantės. Berniukas atliko rytinę mankštą, kad palaikytų reikiamas jėgas, bendraujant su įvairiais gyvūnais, o tada žiūrėjo mažai išlindusią saulės dalelę. Lauke buvo vėsu, tačiau nešalta, tad viskas buvo tiesiog puiku. Iki pusryčių dar buvo kokia valanda, tačiau Dinas niekada nevalgydavo jų. Berniukas nors ir buvo ankstyvas, tačiau jo pusryčiai, na, dažniausiai obuolys ara nieko. Garbanius kažkokiu būdu ( užlipęs net pats nustebo ), užsiropštė ant vienos iš medžio šakų, kur jo visai nesimatė per tankumynus ( tai yra lapija ). Jam šiandien buvo gera nuotaika, nežinia kodėl, bet rytas jam labiausiai patiko iš visos dienos laukiančių įvykių, nes be ryto jų nebūtų! Dinas išsitraukė iš kišeniaus raudoną blizgantį obuolį ir kando didelį kasnį. Iš čia puikiai matėsi saulėtekis, tad čia buvo jo mėgstamiausia ,,ryto" vieta. Berniukas sėdėjo tyliai, ramiai, mėgaudamasis aplinka ir vaizdiniu priekyje, tarsi nežinia ko laukdamas. Po kurio laiko jis ju ir obuolį buvo suvalgęs, reikėjo eiti išmesti graužtą, tačiau tiesiai jam iš delno, obuolio graužtą nušvilpė nutukusi varna ir atrodo, net su pasimėgavimu ir malonumu nukarksėjo miškan. Dinas tik gūžtelėjo pečiais įlindo dar giliau medžio, ten jis buvo besidėjęs lentelę tarp išsiskėtusių šakų ir tarsi per langelį, o iš tiesų paprasčiausiai per lapų plyšį ir toliau sau ramiai stebėjo saulėtekį.

[Meghan Natali Pritz]

Tą rytą Meg pabudo anksti ir iš karto suprato, kad daugiau nebeužmigs. Tad švilpiukė greitai apsirengė ir patraukė į kiemą. Aišku, ji galėjo pasivaikščioti po pilį, tačiau tik visiškas kvailys liktų viduje esant tokiam geram orui. Po penkių minučių mergaitė jau stovėjo prie ežero ir laukė saulėtekio. Dangus buvo giedras, skaidrus, tobulas saulėtekio stebėjimui. Meg lėtai nuėjo prie pakrantėje augančio medžio. Nuo ežero pūtė gaivus vėjelis ir taršė palaidus mergaitės plaukus. Rudaplaukė sudrebėjo. Nepaisant ryto grožio ir vaiskumo, jis vis tiek buvo šaltokas. Švilpiukė tvirčiau susisupo į apsiaustą ir atsirėmė į medį. Medžio kamienas buvo labai storas - Meg vos galėjo apjuosti jį savo rankomis, o jo lapija tanki. Jei kas nors sėdėtų medyje, niekas to nepastebėtų. Tiesiog tobula slaptavietė. Rudaplaukė nepasijudindama iš savo ką tik surastos jaukios vietelės prie medžio ir stebėdama saulėtekį, leido mintims plaukti tolyn. Tačiau po kiek laiko Meg pajuto, kad kažkas ją stebi. Mergaitė apsidarė aplink, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Nieko nepamatė ir pažvelgusi aukštyn, į medį. Tau jau visai protelis pasimaišė. subarė save Meg, lėtai nuleisdama žvilgsnį nuo medžio vainiko ir vėl žvelgdama į tekančią saulę. Vaizduotės visada turėjai daugiau nei proto ir štai rezultatas - bijai kiekvieno šešėlio. Nereikėjo vakar skaityti tos žiobarų detektyvinės knygos. Tačiau net apibarusi save ir įsiteigusi, kad tai jos vaizduotės padarinys, atsipalaiduoti švilpiukė nebepajėgė. Ji nervingai sukiojo savo apyrankę ir stebėjo aplinką ieškodama kokių nors kito žmogaus ar (prisiekiu Merlino kelnėmis, geriau nereikia) padaro ženklų.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Beriukas taip ir sėdėjo sau apie niką daugiau negalvodamas kol pagaliau pabudo iš savo pasaulio ir grįžo į realųjį. Pasislinkęs arčiau, nes jau norėjo eiti iš šios gan nepatogios slaptavietės apačion. Na štai, o apačioje vietelė jau užimta. Dinas, tarsi penkių metų vaikas bandantis pavogti saldainį nuo senelės stalo palinko pažiūrėti kas gi ten apačioje. Pamatęs rudus plaukus ir dideles žalias akis, vaikinukas atsipūtė, čia gi Meg! Jis šelmiškai šyptlėjo ( na dabar tai tikrai kaip koks darželinukas. ), ir nušoko tiesiai prieš Meg.
- Labassss! - tada greitai atsitraukė, nes išsigandusi, mergaitė galėjo ir vožtelti jam netyčiom. Jis kažkaip pagyvėjo, kaip ir visada būdavo, atsiradus kompanijai. - Ką čia taip ankstyvai veiki? - jau nusiraminęs ir išsikrovęs nuo staigaus šuolio paklausė jis. Berniukas atsisėdo turku prie Meg kojų ir pasirąžęs susidėjo rankas po galva ir išsitiesė ant žolės. Pūstelėjo vėjęlis, tačiau Dinui tai buvo niekai palyginus su ,,vėjuku" namie miške. Jis truktelėjo nosį ir užsimerkęs švelniai nusišypsojo, kaip kad ir visada.
- Šiandien vėl kvepi levandomis, na, neseniai pajutau vos juntamą nerimo kvapą... Nežinau, atrodo tavo. kas buvo? - berniukas pažvelgė į mergaitės žalias akis, o tada greitai nusisuko, nes vėl galva apsvaigo. - Atleisk, neįsižeisk tik, tu akių lešių nenešioji? Ar kokių kių lašų nesilašini? Nes tavo akys kažkaip labai svaigina... Na, tik nepriimk blogai, aš turėjau omeny, kad labai gražios, bet visviena, kitiems irgi galva pradeda svaikt nuo tavo akių?

[Meghan Natali Pritz]

Meg ketino eiti pilies link, nes saulė jau pakilo, artėjo pusryčių metas. Tačiau jai nespėjus net pajudėti, priešais ją, kaip perkūnas iš giedro dangaus, kažkas nukrito ant žemės. Mergaitei nespėjus atsitokėti, krituolis jau buvo ant kojų ir linksmai šypsojosi. Kai švilpiukės smegenis pagaliau pasiekė akių siunčiama informacija, mergaitė suprato, kad tai Dinas - Kvapų berniukas. Taip Meg jį vadino nuo paskutinio jų susitikimo prie ežero, nes Dinas pagal žmogaus kvapą gebėjo atspėti emocijas, jausmus ir dar bala žino ką. Kas keisčiausia - jis visada buvo teisus, tą mergaitė patyrė savo kailiu.
- Sveikas. - šyptelėjo Meg. - Išgąsdinai. Anksti pabudau ir nebegalėjau užmigti, todėl išėjau pasivaikščioti. O tu ką tokioj ankstybėj veiki? Ir dar medyje?
Pamačiusi, kad Dinas išsitiesė ant žolės, Meg nedvejodama pasekė jo pavyzdžiu. Nuo rasos sušlapo apsiaustas ir tapo dar šalčiau, tačiau mergaitė nekreipė į tai dėmesio.
- Nerimavau, nes man pasirodė, kad kažkas mane stebi. Ir vis dėlto neklydau. - Meg pažvelgė į mėlynas Eriko Dino akis ir vėl nusišypsojo. - Ne, nenešioju nei lęšių, nei akių lašų nenaudoju. Čia mano natūralios akys. Sako, kad tik 1% žmonijos turi žalias akis ir tikriausiai aš jam priklausau.
Meg nutilo ir nusijuokė, išgirdusi Dino klausimą.
- Patikėk, nežinau. Tiesą pasakius, net nežinojau, kad mano akys ką nors taip gali veikti. Na, galiu į tave nežiūrėti, jei nuo to bus lengviau.
Švilpiukė atsisėdo, atsukdama veidą vėjui ir žvelgdama į ežerą. Mergaitė nepaminėjo, kad ją panašiai veikia Dino akys. Jose buvo galima įžvelgti visą dangų ir Meg niekada nepavargdavo į jas žiūrėti. Vis dėlto kalbėti apie tai jai atrodė per daug keista ir nepatogu. Šiuo atžvilgiu ji pavydėjo Dinui drąsos. Meg užsimerkė ir leido vėjeliui glostyti jos veidą ir kedenti plaukus.
- O kuo dabar kvepiu? - paklausė rudaplaukė, norėdama išsklaidyti tylą. - Noriu patikrinti tavo gebėjimus ir pažiūrėti, ar suprasi, ką dabar jaučiu.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Jis klausėsi švilpiukės.
- Rytais visada čia ateinu, man patinka saulėtekis. Tai mano mėgstamiausia dienos dalis.
Dinas klausėsi toliau.
- Na taip, aš tavęs nestebėjau, tačiau vos tave pamatęs nevykusiai verčiausi iš medžio. Jeigu čia būtų kažkas, ko nepažįstu, tai likčiau medyje.
Dinas išgirdęs juokingą atsakymą į juokingą klausimą šiek tiek susigėdo.
- Na, aš žinojau kad nei taip nei taip nėra, bet visviena labai blizga. Dėl tų procentų - tikrai nežinau. Žaliaakių daug pažįstu, tačiau nei vienos mergaitės ar berniuko akys neblizga, kaip tavo.
Dinas atsisėdo.
- Ne, viskas man tinka, aš tikrai neaiškiai kalbu. Mama vis taip sako. - jis kaltai šyptelėjo. - Neužsisuk, juk nesakiau, kad man nepatinka tavo akys. Tikriausiai sunkoka mane suprasti, ką? - jis nusijuokė.
Išgirdęs paskutiniuosius Meg sakinius, jis gailiai atsiduso.
- Dabar... - jis patrukčiojo nosį. - Ramybe, kažkokiu keistu jauduliu, bet jis beveik neužuodžiamas, nes jis ne išorėje, o viduje. Tada... hm, tau šalta? Galim eiti į pilį jeigu nori. Na, šiaip kvepi ir šiluma, bet irgi, ne išorėje, o viduj. Tai irgi labai silpnai jaučiasi, vos atskiriu kvapą. Šiaip, besėdėdamas medyje, užuodžiau, kad apačioje, moteris arba mergaitė, tad iškart pamaniau, kad čia - tu. - papūtė dar šaltesnis vėjelis. - O gal tu tikrai norėtum pilin? Nes šalčio kvapą nuo tavęs tikrai atskiriu.

[Meghan Natali Pritz]

Meg šyptelėjo. Rudaplaukė nenustebo išgirdusi, kad Dinui labiau patinka rytai. Jis atrodė kaip žmogus, kuris aktyviausias būna ryte ir pagal jį vertina visą dieną. Be to, Erikui patiko gamta, o gamta gražiausia buvo bundanti, rytinė. Pati Meg labiau vertino vakarą, tačiau ir rytai jai patiko.
Po Dino žodžių, sakančių, kad gali atsisukti, ji taip ir padarė. O išgirdusi, kad vėl gali žiūrėti jam į akis, mergaitė visai nudžiugo. Jai nepatiko vengti žmonių akių, nes būtent iš jų galima sužinoti, ką žmonės jaučia ar galvoja. Kadangi Meg nemokėjo sužinoti žmonių jausmų iš kvapų kaip Dinas, jai teko kliautis savo sugebėjimu išskaityti emocijas akyse. Todėl dabar mergaitė džiaugsmingai žiūrėjo į dangaus mėlynumo Dino akis ir klausėsi atsakymo į savo klausimą. Švilpiukei ir vėl teko nustebti, nes Kvapų vaikinas dar kartą mirtinai tiksliai ją apibūdino.
- Oho. Jau, atrodo, turėčiau nebesistebėti, bet vis tiek keista.
Pastebėjusi, kad Dinas nežiūri tiesiai į jos akis, Meg paprašė:
- Pažiūrėk man į akis. Noriu suprasti, ką tu dabar galvoji. Ne visi apdovanoti gebėjimu jausti kvapus kaip kai kurie, - rudaplaukė apsimestinai piktai dėbtelėjo į Diną. - Tad man tenka kliautis klasikiniu Bandau-suprasti-jausmus-iš-akių būdu.
Išgirdusi Eriko pasiūlymą mergaitė nudžiugo. Jai iš tiesų buvo šalta, tik nenorėjo prisipažinti, be to, jei rudaplaukė norės grįžti į pilį, nežinia, ar Dinas eis kartu. O Meg dar norėjo pabūti su juo.
- Taip, norėčiau jau eiti. Žinoma, jei tu nieko prieš. Juk eisi kartu, ar ne? Tada galėtume kartu nueiti pusryčių.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas ir vėl stebėjo, kaip Meg nustemba, sužinojusi savo jausmus.
- Na tikrai, nereikia jau stebėtis. - nors viduje Dinui jo gebėjimas atrodė prastas ir nuobodus, jo nuomonę kaitė visi Hogvartse sutikti žmonės, kuriems jis netyčia ar tyčia leptelėdavo apie savo mąstymą. Meg jo paparšė pažiūrėti į akis. Jis ir vėl pasijuto tarsi žalios spalvos kosmose. Mergaitė šnekėjo susiraukusi, ir akimirką, Dinas tikrai pagalvojo, kad Meg pavydi ar šiaip, šiandien prastos nuotaikos, tačiau iš įpročio, kad įsitikintų, jis vėl pradėjo tyliai murmėti kažką neaiškaus sau po nosimi ir spraktelėjo kairės rankos pirštais. Mergaitė pasipildė ,,vaidybos" emocijomis ir veiksmais. Jis turėjo savotišką kažką, Dinas niekaip nežinojo kaip apibūdinti tai, iš ko jis viską atspėja.
- Na, tai ką tu matai mano akyse?
Berniukas laukdamas atsakymo kalbėjo toliau.
- Hm, nori kad eičiau kartu? - jis šelmiškai šyptelėjo, kaip koks kaukas ir palinko arčiau Meg, tačiau greitai, jo žaisminga ir linksma išraiška iš veido dingo ir jis atsistojo rimtu veidu. - Ne. Aš pusryčių nevalgau, o be to, turiu savų reikalų. Iki pasimatymo. - jis dar nusišypsojo ir nuėjo. Tada greitai sustojo ir padaręs keletą saulučių, nusirideno link Meg atgal, kaip koks cirko atlikėjas. Berniukas nusilenkė, ir atkišo delną mergaitei.
- Panele. - o tada pakėlė galvą ir vėl nusišypsojo balta, plačia ir linksma šysena. - Nagi, tai einam į Didižiają salę. Šok ant nugaros, tik laikykis, nes bėgsiu!

[Meghan Natali Pritz]

Meg susikaupusi žiūrėjo tiesiai į dangaus mėlynumo Dino akis ir bandė išskaityti jose kokią nors emociją. Iš pradžių nieko nepamatė. Tačiau tada kažkas šmėstelėjo jo akyse ir rudaplaukė suskubo pagauti tą jausmą.
- Tu... atsipalaidavęs, bet kartu ir susijaudinęs. - Meg pastebėjo linksmą blykstelėjimą Dino akyse. - Ruošiesi kažką daryti. Kažką, kas tau patinka. Keista, ar ne? Gyvūnų čia niekur nematau, o kiek mano žinios leidžia sakyti, tik gyvūnai gali priversti tavo akis taip spindėti. Ir dar... - mergaitė nutilo, kažką pastebėjusi. - Nežinau, - galiausiai pasidavė. - Šitos emocijos negaliu iššifruoti. Ar ką nors teisingai pasakiau?
Švilpiukė laukdama atsakymo pažvelgė į ežerą. Ji tikrai buvo rami, atsipalaidavusi, kaip kad sakė Dinas. Tačiau tolimesni jo žodžiai, atsakantys į mergaitės kvietimą eiti kartu, buvo jai tarsi smūgis į paširdžius. Meg niekada nebūtų pagalvojusi, kad visada draugiškas ir rūpestingas Dinas gali būti toks šaltas ir abejingas. O mergaitė dar labiau nesitikėjo, kad jis atsisakys. Rudaplaukės veidas suakmenėjo, ji išsitiesė ir abejingiausiu, kokį tik galėjo nutaisyti balsu tarė:
- Suprantu. Gerai, galbūt pasimatysime vėliau.
Meg jau pakilo ir jau ruošėsi eiti pilies link, kai link jos, darydamas saulutes, atsirideno Dinas. Rudaplaukė, pati to nejausdama, plačiai išsišiepė ir pajuto, kaip jai palengvėjo. Meg nužvelgė laimingą savo draugo veidą, o išgirdusi jo prašymą, sudvejojo tik akimirką ir šoktelėjusi įsitaisė Dinui ant nugaros. Nors Erikas buvo gerokai aukštesnis už Meg, tai sunkumų jai nesukėlė. Oho, kaip pirmakursis, jis nepaprastai stiprus. pamanė mergaitė, kai tikrai ne pačiu lengviausiu nešuliu apdovanotas Dinas net nemirktelėjo.
- Žinok, pats prisiprašei. - nusišypsojo Meg, stipriai apsivydama jį kojomis ir rankomis. - Dabar turėsi mane visą gyvenimą nešioti, nes aš nebenulipsiu.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Meg jam pasakė ką mato akyse. Dinas šyptelėjo.
- Na taip, aš pagaliau esu atsipalaidavę. Jaudulys, hm, gal ne. Ha! Suklyyyydai. - išsišiepęs pasakė jis. Kai Dinas apsimestinai abejingu ir šaltu balsu pasakė, kad su ja neisiąs, berniukas dar pamatė nepaparastai įskaudintą veidą, bet toks jau tas berniūkštis buvo. Draugiškas, švelnus ir malonus, tačiau kai įsijaučia, tai pokštus krešia, kaip tikras kipšiukas. Mergaitės balsas, atsakant buvo tooooks neįtikinamas, kad Dinas užsisukęs, kad Meg jo išraiškos nepamatytų, net šyptelėjo ir vos nesusijuokė. O jam saulutėm ir kūlverščiais per galvą grįžus, mergaitė iki pat ausų nusišypsojo ir pasakė, kaiką, dėl ko Dinas tikriausiai visada ją laikys drauge. Jam patiko atvirai kalbėti ir patiko, kai su juo taip kalba. Mergaitė, jį laikė draugu ir visai nesipriešino jo pasiūlymui. Mergaitės rankos buvo šaltokos, o ji pati - lengva, o jeigu ir būtų sunki, jis ją visvien nuneštų iki pat pilies. Jis apglėbė jos kojas, kai pajuto, kad mergaitė tvirtai laikosi, jis šyptelėjo ir pasiruošė startui.
- Na taip, tikrai prisiprašiau. Gal kaip nors jau išgyvensiu, o gal man net ir patiks, tad laikykis!

[Meghan Natali Pritz]

Šeštadienio vakaras. Meghan manymu, puikiausias laikas žemėje. Namų darbai paruošti, pamokų rytoj nėra, pilvas pilnas po vakarienės. Ko daugiau norėti? Nebent įdomios veiklos. Būtent pastarosios troškimo masinama Meg išėjo į lauką, prie ežero. Čia švilpiukė jautėsi saugi, čia gyvavo daug jos mėgstamų prisiminimų.
Lėtai eidama rudaplaukė praėjo suolelį kur pirmą kartą susitiko su Dinu, tiltelį, kur kartu su juo patyrė vieną įsimintiniausių nuotykių... Švilpiukė pati nepajuto, kaip jos nuotaika kiek aptemo. Šiemet Dinas mokykloje nepasirodė, bent kol kas. Rudaplaukė dėl jo nerimavo, mat visą vasarą negavo iš draugo jokios žinios, nematė jo mokykloje ir net negavo jokio laiškelio.
Besvarstydama Meghan pasiekė ežero pakrantės medį, kur kažkurį rytą buvo drauge su Dinu ir kur per Žiobarotyros pamoką rado termometrą. Regis kiekvienas ežero pakrantės elementas tiesiog spinduliavo prisiminimais. Meg kurį laiką ramiai žvelgė į ežerą atsirėmusi į medį, leisdama vėjui taršyti jos palaidus plaukus. Tada į jos rudaplaukę galvelę šovė visai nebloga idėja ir ji kaip mat ėmėsi jos vykdymo.
Atsispyrusi nuo žemės švilpiukė šoktelėjo aukštyn ir užsikabino už žemiausiai esančios šakos. Tuomet atsisėdo ant jos, sekundėlę pailsėjo ir vėl lipo aukštyn, kol galiausiai sėdėjo Dino pamėgtoje vietoje. Ji nebuvo labai aukštai, tačiau pro lapiją labai gerai matėsi saulė, besileidžianti už ežero ir žemė po medžiu, jei kas sugalvotų ateiti.
Patogiai įsitaisiusi Meg užsiėmė savo mėgstamiausia veikla - saulėlydžio stebėjimu ir mąstymu. Švilpiukė iš visos širdies tikėjosi, kad niekas neateis ir nesudrums jos ramybės.

[Quentin Yann Beaux]

  Rudenį, ypač šį, retai bepasitaikydavo šiltų dienų, arba vaikinas tiesiog nesugebėdavo jų pastebėti. Jeigu jos ir būdavo, prabėgdavo greitai, neatsigręždamos, skubėjo žiemop, nieko nelaukė ir neleido jomis pasimėgauti. Tačiau ši diena buvo kažkuo kitokia iš išskirtinė. Laikas ėjo taip lėtai, niekur neskubėjo, rodosi visiems norėjo leisti pasimėgauti diena, kuri turbūt buvo paskutinė tokia šilta, jauki ir lepinanti savu oru. Diena tarsi kvietė, vertė iškišti nosį į lauką, pasimėgauti ja, neleido sėdėti pilyje. Deja, bet Quentin nevisiškai, tačiau beveik praleido šią puikią progą pabūti gryname, gražiame ore, tik vakarop iškišo nosį iš pilies. Nors tiesą pasakius, joks oras niekad šiam nesutrukdydavo išeiti į lauką, jis į jį dažniausiai neatkreipdavo dėmesio ir tai jam nerūpėdavo.
  Medis ir ežero pakrantė. Tai tarsi siejosi kartu, tarsi keistai traukė vaikiną, vertė grįžti į vietą, kuri rodosi turėtų turėti nekokius prisiminimus, bet keistai sugebėjo juos paversti gerais ir artimais širdžiai. Taip, tai nebuvo tas pats ežero medis, tas pats gluosnis galiūnas, kurio pakrantėje vaikinas susitiko Heidi, vos ne prarado gyvybės nuo jos rankos, tačiau tuo pačiu metu atrado ir sielai artimą žmogų. Tai nebuvo tas medis, tačiau dėl šiam pačiam nežinomos priežastis, jis skleidė lygiai tokius pačius gerus atsiminimus, gerą aurą, kaip ir gluosnis, kaip ir jo pakrantė. Žinoma, apie visus šiuos jausmus Yann'as nieko gyvu nebūtų prasitaręs niekam, nei tai pačiai Heidi, tačiau jis tai jautė ir pripažino sau, jis mokėjo jausti.
  Pamažu ruduojanti, nors vis dar savo žalią spalvą kiek išlaikanti žolė švelniai šlamėjo po kojomis, o medis, kuris tvirtai pūpsojo pakrantėje, be žodžių, savo tyliu šlamėjimu ėmė kviesti prieiti arčiau. Neprieštaraudamas, tarsi užburtas prisiminimų, tačiau išlaikydamas ledinį veidą, kuriuo vaikinas mėgdavo slėpti nuo kiekvieno gyvo padaro savus jausmus, šis prižygiavo prie medžio, o galiausiai ir prie jo pakrantės. Ežero pakrantėje buvo galima pastebėti keletą besimėtančių akmenėlių, kuriuos grasino nuplauti, pradanginti nežinomybėje, šaltas jo vanduo. Pasilenkęs ir pagriebęs saujelę jų, tamsiaplaukis užsimojo ir vieną po kito metė juos tolyn ir taip pat kaip akmenukai paskęsdavo vandenyje, taip jis leido sau skęsti savose mintyse.