0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1168
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Archyvai
« Prieš 1 metus »
   Archyvai – vieta Magijos ministerijoje, kurios funkcija – laikyti ir saugoti istorinius įrašus, pavyzdžiui, informaciją apie Burtų Trikovės turnyruose įvykusias nelaimes. Spėjama, jog archyvuose galima atrasti informaciją ir apie įvairius ministerijos projektus, pavyzdžiui, apleistos Azkabano tvirtovės pavertimo į burtininkų kalėjimą darbus. Vieša prieiga prie archyvuose saugomų dokumentų vis didėja, nors vis dar yra dokumentų, kurie laikomi slaptai.

   Begalinės eilės lentynų, spintų, durelių ir oras, drebantis nuo stiprios apsauginės magijos alsavimo. Iš pirmo žvilgsnio šios prastai apšviestos patalpos primena Pranašysčių salę, esančią Paslapčių departamente, tačiau čia visko yra dar daugiau ir kur kas įvairesniais pavidalais: atsiminimais, knygomis, sąsiuviniais, užrašais ant tošies, akmens ar odos, lotyniškomis raidėmis, kirilica, runomis, elfų, gnomų ir kitais įmanomais rašmenimis. Yra gandų, jog archyvas driekiasi ne tik per ministerijos Dešimtąjį lygį, bet ir slaptą Vienuoliktą, Dvyliktą ir dar žemiau (kuo daugiau žmonės apie tai kalba, tuo giliau į žemę nusileidžia archyvai).

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 477
  • Lytis: Vyras
Ats: Archyvai
« Atsakymas #1 Prieš 1 metus »
 Archyvai glūdėjo Dešimtame lygyje. O į Dešimtą lygį gali patekti tik laiptais iš Devinto. O į Devintąjį mažai kas važiuoja, tad Markui teko palaukti, kol kažkoks popieriais užsikrovęs žmogelis pareikalaus jį ten nugabenti.
 Išlipęs iš lifto, Markas apsimetė, kad nemato durų, vedančių į Paslapčių departamentą, ir pasirinko netoliese buvusias kitas, kurio vedė į nemagišką laiptinę.
 Dešimtam lygy vyko šioks toks bruzdesys, mat netrukus turėjo prasidėti posėdis. Žinodamas, kad jam čia nevalia būti, o virš galvos yra aurorų štabas, Markas apsimetė Labai Svarbiu Ir Čia Turinčiu Teisę Būti Žmogumi. Gal čia suveikė saviapgaulė ar tai, kad kiti matė tik labai rimtu veidu su pusbrangiu paltu skubantį vaikiną, leido rudaplaukiui atsidurti archyvuose.
 Patalpoje magiją galėjai pajusti net savo kaulais. Giliai kelis kartus įkvėpęs, Markas apsidairė. Jam reikėjo rasti užpraeito dešimtmečio bylas. Jeigu pasiseks, koks nors jo giminaitis dar nesėdės Azkabane ar bent jau sužinos senelių vardus. Lėtai eidamas tarp spintelių, vaikinas į ranką pasiėmė savo lazdelę. Jeigu jį čia užklups - su giminaičiais galės susipažinti kitoje aplinkoje.

Ats: Archyvai
« Atsakymas #2 Prieš 1 metus »
  Afro vaikis negalėjo orientuotis šioje aplinkoje, jo vidinis kompasas visiškai išsiderino (haha kaip ir jo įprastos dienos smuklėje, iš kurios buvo ištrauktas to šikniaus Marko). Rudos akys bėgiojo po neaiškias patalpas, sakykim, tos akys net kiek išsigandusios buvo, nes netrukus pametė savo Markusią. Nu, po aštuonkojais perkūnčikais. Septyniolikmetis suktelėjo galvą kairėn, tikėdamasis, jog ten pamatys savo draugužį. Bet vietoj to, buvo sugriebtas už pakarpos kažkokio didelės dėdės.
- Vaiki, tavęs jau laukia,- burbtelėjo nepažįstamasis.
- Man rodos, būsite apsipažinęs,- greit sugraibė kišenėje akinius ir užsidėjo juos ant nosies. Su jais visada atrodydavo rimtesnis ir protingesnis.- Tačiau, ar negalėtumėte manęs mestelėti link archyvų? Aš naujasis ministro pavaduotojo pavaduotojas, man liepė pačiam prasivest sau ekskursiją,- nekaltai šyptelėjo ir buvo paleistas.
  Trinktelėjo su delnu per kaktą. Ministro pavaduotojo pavaduotojas? Eksukrsiją? Mane tuoj supakuos aurorai. O apie pastaruosius žinojo neblogai, juk jie ir nusprendė sukišti Migelį į Azkabaną.  Mulatas buvo praleistas į archyvus, persibraukė ranką per garbanas ir akimis kažkur užmatė Marką. Mityse savo iškoliojo už tai, kad vilksi čia su juo ir peržvelgė visą patalpą, nemalonus skausmas nusirutuliojo krūtinėje, taip būdavo, kai nujausdavo kažką negero, juk, velniai rautų, jis juk arcyvuose, kuriuose gali sužinoti viską apie savo tėvo suėmimą.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 477
  • Lytis: Vyras
Ats: Archyvai
« Atsakymas #3 Prieš 1 metus »
 Spintelės, spintelės... Numeriukai, numeriukai... Bylos... Archyvų aplinka buvo stebėtinai monotoniška. Turbūt net magija nepadėjo tokių vietų paversti įdomesnėmis paprastam žmogui. Kelis kartus Markas pasimetė, lyg neatsimintų, ko ieškojo ir kurioje patalpos vietoje buvo. Bet visada mintyse iššokdavo švelniai besišypsantis motinos veidas, toks, kokį jis matė nuotraukose, nes pats nelabai jau ką ir prisiminė. Štai ir reikiama spintelė: Bylos 1990-1999. Markas atsargiai pajudino pirmo pasitaikiusio stalčiaus dureles. Šios stebėtinai lengvai atsidarė. Walker... Walker... Emilija Walker... Kur ji? Vaikino pirštai greitai bėgiojo dokumentų viršeliais.
 Markas išgirdo, ne, pajuto, kaip prasivėrė archyvų durys. Atsargiai iškišęs galvą už kampo pamatė savo pamestąjį Rafaelo. Po velnių, ar kada nors jo atsikratysiu? Nukreipęs lazdelę į vaikinuką, kreipėsi į jį:
-Ko tau čia reikia, Emetai?
Nebuvo durnas, kerų į vaikį neleistų, ypač kai teismo salėje turbūt dabar sėdi keli žmonės, skirti tvarkai palaikyti ir kurie jį mielu noru supakuotų. Ne, reiktų tik pagąsdinti.

Ats: Archyvai
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
  Mulatas kilstelėjo antakius, Markui nukreipus į jį lazdelę, iš instinkto suėmė savąją, bet nepakėlė, nematė reikalo, gal ir buvo nesveikai pasimetęs šiame pastate, tačiau nebuvo ir toks durnas, kad pradėtų daužyt kerais savo profesorių ten, kur pačiam Promečiui visai nevieta būti. Atitraukė ranką nuo lazdelės, pavartė akis, liko nebylus. Nematė reikalo leisti kišti kažkam savo smalsią nosį į jo šeimos, jeigu taip galima sakyti, reikalus. Apsižvalgė aplink.
  Nežinojo, ko ieškoti, nuo ko pradėti. Net akimirką sudvejojo savo sprendimu, ateidamas čia, kur nežinia ką gali rasti, plius, ar išvis čia kas nors bus. Akių kampučius sugraužė skausmo ir nežinomybės pripildytos ašaros, leido kelioms išsiridenti. Ne, Emetas nebuvo max stiprus emociškai, dažnai jautėsi dar vis mažas berniukas, drebantis iš baimės, kad po lova tupi baubas, tik ir laukiantis, kada galės suėsti jo kojas.
  Šiurkščiai persibraukė per šlapius, išburkusius skruostus. Ir taip tamsios akys dar labiau pajuodavo, apėmė nenumaldomas noras išrėkti, jog jis visiškai vienas, be jokios istorijos ir be jokių žmonių, be daug pirmų kartų, jis turėjo tik kišenes, pripildytas nešvariais pinigais, tabaku ir nušiurusiomis kortomis, kurias kartais tekdavo rinkti nuo žemės bare ar užeigoje, kai koks įsiutęs vyrukas, pralošęs paskutinius knutus, sviesdavo jas, kur pasitaikydavo.
  Smegenų vingiais nuvilnijo nusivylimas savimi, mintis, jog jis eilėse mėnulis, o dienoje skylė. Sugniaužė kumščius, atleido. Jam reikėjo tik sužinoti, kas išdavė jo tėvą, kas privertė Rafaelį krautis daiktus į šiukšlių maišą prieš išsiųsdamas pas kitą globėją, kas privertė jausti fizinį bei emocinį skausmą, įvarė košmarus bei kas uždegė tokį nesveiką keršto jausmą.
- Man reikia Promečio pavardės,- galiausiai pasidavė kovoje su savimi ir prabilo.
  Mentališkai sudaužytas septyniolikmetis sudrebėjo, išgirdęs su kokia keista gaidele ištarė tėvo pavardę. 

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 477
  • Lytis: Vyras
Ats: Archyvai
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
 Markas pastebėjo tą menkutį judesį, kuriuo visi burtininkai nejučiomis siekteli lazdelės. Tikėjosi, kad vaikinukas paleis į jį kokius sustingdymo ar nuginklavimo kerus. Visiškai nesitikėjo, kad iš jo tamsių akių pasipils ašaros. Abejodamas, Markas nuleido savo lazdelę. Jis nežinojo ar labiau nori Emetą apkabinti ir paguosti ar trenkti į spintelę, kad šis atsijungtų ir vėliau rudaplaukis galėtų jį pakasti kaip (jau atšalt spėjusį) lavoną. Pasirinkti buvusiam klastuoliui neprireikė, nes po šiokios tokios tylos iš mulato lūpų išskrido pavardė. Labai girdėta, o gal ir matyta pavardė.
 Tikėdamasis, kad vaikinas jam į nugarą nepaleis kokių kerų, kol jis rausis spintelėje, Markas sugrįžo prie bylų.
 Migelio Promiečio byla buvo viena iš storesnių ir lengviau randamų. Šalia jo rado ir kelis, greičiausiai, savo giminaičius, kuriuos siejo ta pati prakeikta pavardė. Vedamas smalsumo, Markas atsivertė aplanką. Jį pasitiko rūstus vyro žvilgsnis. Šis neatrodė labai patenkintas Azkabane suteiktu numeriu, bet kada kas ten vyko atostogauti?
 Akimis greitai bėgiodamas eilutėmis, Markas nubalo (jeigu tai įmanoma). Štai ir buvo ta pavardė. Emilija Walker (vėliau pakeista į Emilija Moore). Trumpa, nereikšminga eilutė, siejanti Marką su šia byla.
 Gal iš siaubingos tiesos suvokimo, o gal tiesiog smegenys suprato, į kokią vietą įsilaužė, bet vaikino širdis pradėjo daužytis kaip po maratono. Šiek tiek drebančiomis rankomis rudaplaukis vartė lapus, keli iš jų šnarėdami nukrito ant žemės, kol pasiekė kaltinimų sąrašą.
 Kuo daugiau skaitė, tuo mažiau norėjo tikėti popieriuje išdegintais žodžiais.
 Jo motina.
 Visada besišypsanti ir padedanti kitiems.
 Pažinojo žudiką ir galiausiai jį išdavė įduodama.
 Kodėl?
 Marko mintyse nuskambėjo vienintelis klausimas.
-Ne...-tylus, nevilties kupinas šnabždesys išsiveržė pro sustingusio vaikino lūpas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Markas Moore »

Ats: Archyvai
« Atsakymas #6 Prieš 1 metus »
  Rafaelis laukė, laukė kol tas su didžiule šieno kupeta ant galvos jam padės, o ne žiopsos į jį kaip į nudaužtą gyvenimo kombaino. Nervingai sukando lūpą, priartėjo, rankas jau tiesė prie surastos bylos, kai šios netrukus nusviro. Rudos akys stebėjo vyruką, labai keistai žvelgiantį į aplanką. Knietėjo nublokšti jį, pasiimti su savim visą jo tėvo bylą ir dingti ten, kur jo niekas nerastų, kur jis ramiai galėtų viską išsiaiškinti. Pats, be niekieno pagalbos, kaip įpratai. Tik kartėlį šiam jos prireikė, pasinaudojo tuo, kuris galbūt užtiko kažką ne itin malonaus Migelio Promečio lapuose.
- Gal malonėtum atiduot jį man?- grubiai išplėšė iš rankų bylą.
  Akys susidūrė su rūsčiojo vyro žvilgsniu nuotraukoje, širdis suspurdėjo, nežinia, iš baimės ar laimės, jog pagaliau teko jį pamatyti. Ir suknistai ne kokioje nors šeimos nuotraukoje, ne saldžiai šiltoje, ne. Suknistoje nusikaltėlio byloje, nors Emetui tai ir atrodė nė motais, giliai širdyje jis verkė dėl jo tėvo pasirinkimų, kažkas vertė jį akimirkomis nustot tikėti, kad visi buvo kankinami ir pašalinami kitų gerovės labui.
  Pirštais sugraibė kitus puslapius, jau norėjo versti, kai susitiko su užrašais: kaltinimai, liudijimai, įdavimai, kaltinamieji. Sustojo ties viena, jo manymu, svarbiausia pavarde. Jautė venose verdantį pyktį, staiga nebenulaikydamas svorio rankose, išmetė viską ant žemės. Kojos sudrebėjo, juodos akys pažvelgė į neseniai tyliai šnabždėjusį Marką. Staigiai pasiėmęs lazdelę, kuri jau troško kažką nudėt, atstatė jį prieš vyruką.
- Suknistai, juokauji? Moore?- išspjovė su skausmu ir besikaupiančiomis pykčio ašaromis.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 477
  • Lytis: Vyras
Ats: Archyvai
« Atsakymas #7 Prieš 1 metus »
 Regis, Marko smegenyse sustingo visi sraigteliai.
 Ledynmetis.
 Didysis išmirimas.
 Ne, tiesiog jį mylinčios, švelnios, globėjiškos motinos idealas buvo sudaužytas į šipulius.
 Sudraskytas į smulkesnius gabalus nei vilkolakio užsipultas vaikas.
 Vieną akimirką byla buvo Marko rankose, o kitą jau ne. Vaikinas to nepajuto. Nepajuto ir skruostais pradėjusių bėgti ašarų. Dabar jau buvo jo eilė verkti, o rudaplaukis verkdavo retai. Kiek prisiminė, paskutinį kartą ašaras liejo per motinos metines prie jos kapo. Dar būdamas vaiku. Berniuku, kurį staiga užgriuvo atsakomybė dėl kitų.
 Ir dabar vėl verkia. Ir vėl dėl mamos.
 Sunku stovėti akistatoj su tiesa ir savo jausmais, kai tiek metų bėgai nuo jų.
 Jo motina nepadėjo kitiems.
 Ji slėpė(si).
 Pykčio kupinas Emeto balsas pažadino Marką iš sąstingio. Abejingai žvilgtelėjęs į vaikiną, ašaroms vis dar riedant strazdanotais skruostais, rudaplaukis nusisuko į bylų spintelę ir drebančiu balsu tarė:
-Daryk, ką nori. Man gana.
 Vaikinui nusibodo šis žaidimas, kai visi viską nuo jo slepia ir supratingai šypsosi, kai jis palūžta. Tamsios Marko akys matė tik tuos tris aplankus, kuriuos ,,puošė" Walker pavardė.

Ats: Archyvai
« Atsakymas #8 Prieš 1 metus »
  Kai jau jautė deginančias ašaras ant skruostu, vėl jas nusibraukė, tačiau jos vėl riedėjo. Ir kaip apgailėtina, ir kaip ironiška. Du vyrai, su tėvais, kurios siejo bendra praeitis, kuriuos siejo tie patys nelegalūs bei neteisėti dalykėliai, dabar verkė. Kas iš įsiūčio, begalinio skausmo ir šiek tiek mažesnės nežinomybės, o kas dėl kitų, ne ką mažiau skaudinančių priežasčių. Mulatas jau norėjo ištart kokius baisulingus žodžius, kai ranka vėl nusviro, vėl nedrįso. Akyse sušmėžavo tėvo praeitie šešėlis, jam ši situacija panašėjo į tą, vykusią daug seniau, Prometis ir Moore.
  Suktelėjo lazdelę link artimiausios lentynos, užriko baisų burtažodį, kurio nevalia vaikams sakyti, nes namų langus sudaužytų net sekundei nepraėjus. Bala žino, kas ten toms lentynoms įvyko, bet jos sprogo, griuvo ir buvo jau beužmušančios Marką, kai Rafaeliui ir vėl makaulėn trenkė suvokimas, šis griebė vyrui už pirmos pasitaikiusios vietos ir patraukė jį šalin. Gaudė orą, dar vis jautė sunkumą krūtinėje.
- Kas ji tau?- dar paklausė ir vėl atstatė lazdelę prieš vyruką, negalėjai žinoti, gal jis čia tik citrinos sulčių į akis prisipurškė, dėl to verkia, gal visai ne dėl pusprotės Moore, o Rafaelis visai ne dėl nukvakusio vyresniojo Promečio.
  Negalėjai pasitikėti.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 477
  • Lytis: Vyras
Ats: Archyvai
« Atsakymas #9 Prieš 1 metus »
 Regis, visas pasaulis susitraukė iki trijų aplankų apie žmones vienoda pavarde. Toks dėmesio susitelkimas leido Markui pamiršti apie į jį nukreiptą Rafaelio lazdelę ir vaikinas, jausdamasis kaip sulėtintame filmo kadre, ištiesė ranką bylų link. Jo pirštai tvirtai suėmė dvi pirmas, kai Emetas pagriebė jo ranką ir truktelėjo į šoną. Stori aplankai greitai buvo pritraukti prie Marko krūtinės, o pats vaikinas, neišlaikęs pusiausvyros, skaudžiai tėškėsi ant grindų.
 Spintelės garsiai sproginėjo, apsauginiai kerai laidė žiežirbas ir garbanius tikėjosi bet kurią akimirką išgirsti signalizaciją bei aurorų žingsnius.
-Mama,-mestelėjęs trumpą atsakymą į Rafaelio klausimą, Markas pašoko ant kojų, nusivalė ašaras, ir burtais susimažinęs bylas, įsimetė į palto kišenę.
-Dingtam iš čia, genijau,-šiek tiek susierzinęs dėl neatsakingo vaikino poelgio, prabilo rudaplaukis. Bent jau toks staigus emocijų pokytis pravertė, nes dabar vaikinas vėl galėjo mąstyti, nors ir nelabai blaiviai. Su jausmais, tikėjosi, susitvarkys vėliau. Tvirčiau suspaudęs lazdelę rankoje, Markas žvilgtelėjo į Rafaelį ir, tikėdamasis, kad vaikinas jį seks, dingo už durų.

Ats: Archyvai
« Atsakymas #10 Prieš 1 metus »
  Dar akimirką gaudė savo pačio mintis, bandė nukišti viską, kas nereikalinga giliau nei įmanoma. Taip, vaikinas pasielgė visiškai neapgalvotai, veikiamas jausmų, kurie visiškai uždominavo šio kūną, tačiau negalėjo sakyti, jog tai neišėjo į naudą, Markas pagaliau pasirodė atsipeikėjęs ir nebenorėjo, jog mulačio(t)kas jį negyvai sudaužytų kerais. Ir deja. Išgirdęs Marko atsakymą, jau pats norėjo užmušt jį, nebegelbėti, bet jo nepatenkintas tonas dėl Rafaelio idiotiško elgesio, privertė kažkaip mąstyti racionaliau. Papurtė galvą, dar matė kaip Moore susipakuoja bylas kišenėn, nežymiai suraukė antakius, tačiau patylėjo. Nesiruošė jo vieno palikti su visomis bylomis, tad pradėjo sekti paskui, dar grįžtelėjo atgalios, mostelėjo lazdele ir viską atstatė vieton. Obuoliukas nuo obelėlės netoli rieda, jeigu Prometis netyčia atsidurs ten, kur jo tėvas. Tada bent jau galės drąsiai sakyti, jog Moore yra šiknių skundikų giminė.