[Dori Mendel]

Dori be ūpo pėdino per kiemą. Ketino apsilankyti miške. Norėjosi viską apsvarstyti. Ar man ir Alanui tikrai pakeliui? Ne pirmą kartą tokia mintis šmėstelėjo klastuolės galvoje, tačiau pirmą kartą ji drįso tiesiogiai to savęs paklausti ir apie tai pagalvoti. Tikriausiai Alanas man tiesiog per geras, pamanė ji. O juk pati Dori nebuvo gera. Anksčiau ar vėliau jie tikrai susipyks, nes kiek Alanas galės toleruoti dalykus, kurie jam nepatinka? Ir kiek Dori galės taikstytis su jo planetos dydžio sąžine? O dar tas kalnas gyvūnų... Tačiau nepaisant visko Dori Alaną mylėjo. Ir tai tikrai buvo meilė, o ne kažkoks vaikiškas susižavėjimas. Jie bendravo jau taip ilgai. Ir septyniolikmetė net nebeįsivaizdavo savo gyvenimo be grifo. Nors tam tikrais aspektais jiedu skyrėsi, tačiau vis dėlto bendrauti jiems buvo lengva ir įdomu. Kartais Dori nesijausdavo verta Alano. Jis tokios geros širdies ir meniškos sielos. Jam rūpi kiti. Tiek gyvūnai, tiek žmonės. O Dori ant to nusispjaut.
Eidama kiemu ji išgirdo tą šlykštų balsą. Robertos balsą. Sustojusi už fontano ji pažiūrėjo, su kuo ta bjaurybė kalbasi. Ir, žinoma, tai buvo Alanas. O kur dar tai, jog Roberta drąsino vaikiną dėl Horo. Ji jį palaikė. Ne taip, kaip Dori.
Merginos viduje pasijuto didžiulis nusivylimas. Tačiau jis netruko peraugti į pavydą ir pyktį. O tuo pačiu jautėsi ir savigrauža. Klastuolė pasijuto taip suknistai ir štai, emocijos vėl paėmė viršų. Ji tiesiog šoko iš už fontano, ėmė mosikuoti burtų lazdele, nors kerėti - nekerėjo.
- O man nusibodo, kad tu esi šventasis! - suriko Dori. - Gal kartais ir nesielgiu gerai, bet tu nuolat perdedi! Geruolis Alanas! Jau nuo pat pradžių! Kai tik susipažinome! Pameni, kaip susipliekiau su ta kvaiša varne ant ledo? Vietoj to, kad man padėtum, tu bandei panaikinti tai, ką padariau! Esi linkęs visada visiems padėti, net ir tiems, kurie nori tau pakenkti! Vieną dieną imsi ir nuo to nudegsi, Alanai! Merline, koks tu skystas! Ką aš su tavim veikiu?!
Dori skruostai nusidažė raudoniu. Į Robertą ji nekreipė jokio dėmesio. Norėjosi tik šaukti ant Alano ir išrėkti jam visus dalykus, kurie Dori nepatinka.

[Alanas Senkleris]

- Na, tai aš jau ei... - Norėjo pasakyti Robertai, kad jam metas. Ir tada pasirodė Dori. Alanas stovėjo ir klausėsi jos žodžių. Kurie biro jam ant galvos. Atrodė, kad net jaučia jų svorį, slegiantį prie žemės. Dar niekada, niekada jie nebuvo iki šito priėję. Jei nebūčiau užsukęs į tą menę. Tai kas? Kada nors vis tiek viskas būtų išryškėję. Norėjo merginai atsilygintį už siaubingą skausmą, kuris plito sieloje. Norėjo Dori išrėkti, kad jei jau jis skystas, tai ji bjauri egoistė, žiūrinti tik kaip pasismaginti keliant kitiems problemas. Kad jai tas pats paskęs kas ar ne, žus kas ar ne, bet jei jau prisireikė kažką įrodyti, tai dėl to galima paaukoti viską. Bet juk taip negalvojo. Žinoma žinojo kokia Gali tapti jo mergina, bet taip negalvojo, tiesiog norėjo įskaudinti taip pat, kaip ir Dori jį patį. Kad ir ką troško pasakyti tylėjo. Lyg kas būtų užsikirtę. Ir dėl to pajuto sau žiaurią neapykantą. Kad tyli kaip paskutinis idiotas. O ji teisi. Esu tikras nevykėlis. Niršo. Nagi, kas tau yra? Daryk gi ką nors. Bet taip ir nesugebėjo praverti burnos tam, kad ją įžeistų.
- Tu kvaiša Mendel. Užsičiaupk. - Rėžė Roberta.
- Tai mano reikalas. Eik sau. - Pagaliau išsižiojo Alanas. Robertos akyse gal ir pastebėjo šmėkštelint nuoskaudą. Bet ji apsisuko ir movė į mokyklą.
- Viską pasakei? - Paklausė. Norėjo, kad balsas nuskambėtų abejingai. Bet taip tikrai nesigavo.

[Dori Mendel]

Dori šaukė, bet Alanas tylėjo. Mergina tikrai tikėjosi kokio nors atsako, juk dar visai neseniai, toje menėje, jis išreiškė nepasitenkinimą klastuolės elgesiu. Tačiau jis nesakė nieko. O štai ji, toji karvė Roberta, ji sugalvojo apginti Alaną. Tačiau šis liepė jai išeiti.
- Nagi, ir pasiimk jį, tu bjauri grife! Prielipa tu! Pasiimk jį, jeigu tau jo reikia! - nueinant Robertai sušuko tamsiaplaukė. - Ar viską pasakiau? - tada atsisuko ji į Alaną. - Ar aš viską pasakiau?
Šią akimirką Dori viduje virė tikra jausmų košė. Pavydas dėl Robertos maišėsi su savęs kaltinimu. Ji pasigailėjo dėl to, ko ką tik prišnekėjo vaikinui. Juk jis jai net nieko neatrėžė. Ar tai neįrodo, kokia Dori vis dėlto bloga? Ar tai neįrodo, kad Alanui reikėtų geresnės? Ar jis tikrai nusipelnė, jog ant jo kažkas šitaip rėktų ir dar dėl to, kad jis paprasčiausiai yra geras žmogus?
Tačiau vietoj to, kad Dori atsiprašytų. Ką širdyje ir norėjo padaryti. Vietoj to, kad apkabintų Alaną... Vietoj viso to ji ėmė siusti dar labiau.
- Na, o ko tu tyli? Ko tu, po velnių, tyli? - Dori priėjo arčiau Alano ir jį pastūmė. - Esi per skystas, kad ką nors atsakytum? Manai, kad man reikia gyvenime kažkokio pastumdėlio? Kuris nesugeba pastovėti nei už mane, nei galiausiai pats už save? Ir vis Roberta! Po galais, ta suknista Roberta! Tai gal būk tu su ja, gerai? Dirbs tavo užtarėja! Ir galėsit trainiotis su savo sumautu zoologijos sodu. Kaip matau, gyvūnai jai netrukdo.

[Alanas Senkleris]

Aš ne daiktas, manęs nereikia pasiimti. Norėjo pasakyti. Bet kažkas užrakino jam lūpas. Kas tai buvo? Nuostaba, skausmas. Alanas ir pats nežinojo. Dori šitaip niršo, kad jam atrodė, jog pyktį kaupė jau labai seniai. Kodėl menėje galėjo kalbėti, o dabar ne? Norėjosi tai žinoti.
Kada aš jos neužstojau? Galvojo. Norėjosi paklausti kada gi toks atvejis buvo. Norėjosi pasiteirauti ar tik ne ji pastoviai lieka žliumbti kampe, o jis imasi veiksmo. Bet tie žodžiai taip ir pasiliko tik jo mintyse. Tu nesi vertas Senklerio pavardės. Nuaidėjo tėvo, o gal pusbrolio Alfredo balsas galvoje, kai Dori jį pastūmė. Tave stumdo kas tik nori. Praeitais metais tie bernai. Juk galėjai jiems parodyti taip, kad žinotų šimtui metų į priekį. O tu pabėgai į kambarį iki pareikalavimo. Dabar ji. Tu nevykėlis. Tas tėvo ar pusbrolio balsas gręžė jam smegenis. Alannui dažnai vaikystėje buvo priekaištaujama dėl to, koks yra. Todėl galbūt savęs labai ir nevertino net dabar. Kai tėvas regis visomis jėgomis bandė ištaisyti viską, kas buvo atsitikę seniau.
Taigi, kai Dori jį pastūmė iš dangaus tiesiai jai ant galvos šovė Horas. Jau to tai vaikinas nesitikėjo. Jis aišku žinojo, kad šie paukščiai turi minčių ryšį su šeimininkais. Ir kad sakalas turbūt supranta kaip dabar jam skaudu. Bet jie juk nebuvo užmezgę tvirto ryšio ir Alanas nei nemanė, kad paukštis galėtų norėti jį ginti. Dar Alanas gerai žinojo tai, kad jo nagai nuodingi. Kad jei įdrėkstų merginai ji galėtų apakti kelioms minutėms.
- Ne. Protego. - Staigiai mostelėjo lazdele ir Sakalas sustingo per kelis colius nuo jos galvos.
- Jei taip, tai gerai. Puiku. Susirask tokį, kuris už tave pastovės. Kuris tau neaiškins kaip gyventi. Labai gerai, kad viską išsiaiškinom. - Labai norėjo, kad balse skambėtų šaltis ir pyktis. Bet greičiausiai jautėsi vien tik skausmas. Dabar troško dingti kuo toliau nuo žmonių. Norėjo pabūti vienas. Ilgai. Labai ilgai.

[Dori Mendel]

Tas Alano ramumas, jis tik dar labiau vertė Dori širsti. Ji norėjo, kad vaikinas jai nenusileistų. Kad ką nors atrėžtų. Tada ji jaustųsi ne tokia bloga. Bet ne, jis, kaip visada, išliko ramus.
- Tu bent išvis kažką galvoji?! Ar tau ant tiek nusispjaut, kad tyli? - toliau šaukė Dori. - Gal tau rūpi tik Roberta?! Amžiais ji! Žinoma, dabar tu tyli, kad paskui galėtum sakyti, kokia aš bloga, kokia aš nesivaldanti, kaip užsipuoliau tave vargšelį, ar ne?! - siuto. - To nebus! Man jau gana! Visa tavo šeima, visi jie suknisti skystalai, Alanai, ir jūs darote gėdą grynakraujams burtininkams! Tavo tėvas vienintelis buvo vertas Senklerių vardo, bet ką jis padarė? Ogi ėmė bičiuliautis su žiobarais! - Dori kaip tik galėdama įžeidinėjo vaikiną, nors tuo pačiu viduje dėl to slėgė kaltė. Bet ji tiesiog nebegalėjo sustoti.
Alano paukštis norėjo pulti Dori, tačiau grifas paukštį sustabdė.
- Tie tavo gyvūnai, aš nebegaliu! Jie visada mums trukdo! Pameni, kaip pirmą kartą norėjai mane pabučiuoti? Kas mums sutrukdė? Šuo! O kai tada dvare kartu užmigome. Atsibudau prie voverės! Po galais! Prie voverės! Mūsų santykiai neturi ateities, pripažink tai! Su kuo man dar tektų atsibusti? Su drambliu? Ir susirasiu! Po velnių, tikrai susirasiu vyrišką vaikiną, o tu galėsi burkuotis su ta savo Roberta, rugsėjį kaip didelė tave suvystys, nes būsi per skystas atsispirti! Ir susirasiu, ir kietesnį, ir vyresnį, kol tu sėdėsi čia šitoj mažvaikių mokykloj ir paišysi nesąmones!

[Alanas Senkleris]

Jai toliau pilant jam ant galvos visus tuos dalykus pradėjo išties niršti. Pamažu sieloje užsižiebė ne vien liūdesys, skausmas. Užsiliepsnojo ir pyktis šitai merginai. Merginai, be kurios neįsivaizdavo savo ateities. Su kuria visada jautė bendrumo jausmą. Su kuria dalydavosi viskuo, ką tik turėjo.
- Užsikišk supratai? Dar žodis ir pasigailėsi. - Ir pats savo balso nepažino kai pagaliau pradėjo kalbėti.
- Ir susirask. Susirask tokį, kuris pakęs tavo isterikas. Eik velniop Dori Mendel. Po galais tai, kad atsiradai mano gyvenime yra prakeikimas! - O taip, prakeikimas. Nes net šitaip siusdamas jautė skausmą sakydamas jai piktus dalykus. Ką jie dabar daro? Kodėl taip atsitiko? Bet ne. Jis nepuls jos atsiprašyti. Ji turbūt visą laiką galvojo, kad esu pastumdėlis. Tegul dabar žino.
- Tu nejauti, kad nusišneki? Prie ko čia ta Roberta? Bet tai nebesvarbu. Puiku. Baik mokyklą ir dink ganytis po pasaulį. Man visiškai tas pats. Svarbiausia, kad tik būtum kuo toliau nuo manęs. Kuo! Toliau! - Pajutęs, kad akyse pradėjo kauptis ašaros. Šito jam ir tetrūko. Nusisuko akimirkai, kad susilaikytų. Atrodė, kad byra. Dori jam buvo, ne, ji yra sielos draugė ir tai, kas čia vyko atrodė kaip košmaras. Kai vėl atsigręžė pasistengė, kad veidas transliuotų vien tik įniršį. Galvojo ką dar galėtų pasakyti, bet viskas pasidarė taip slogu, apėmė siaubas supratus dar sykį ko jie vienas kitam prišnekėjo. Jau norėjo viską taisyti. Pasakyti kažką. Paklausti Dori ar ji tikrai taip galvoja. Ar tikrai nori viską palikti. Viską, ką jie kartu sukūrė. Bet vėl prisiminė viską, ką šiandien išgirdo. Aš prieš ją nesižeminsiu. Daugiau prieš nieką. Tą akimirką nusprendė, kad visomis jėgomis pasistengs pražudyti tą netikėlį Alanuką. Atsikratys tos savo pusės. Daugiau niekada jo taip niekas neįskaudins. Jau buvo per akis. Iš pradžių tėvas, kuris visą vaikystę niekino. Paskui dar kažkas. Dabar ji. Jam gana.

[Dori Mendel]

Ir galiausiai jis pratrūko. Tą akimirką, kai jis jai liepė užsikišti, Dori viduje pajuto pasitenkinimą. Dėl to, kad ne ji viena tokia bloga. Kad ne tik ji nesusilaikė ir pradėjo plūstis. Tačiau tolimesni Alano žodžiai pervėrė širdį. Kai tamsiaplaukė išgirdo, jog Alanui ji yra prakeiksmas. Kad svarbiausia, jog ji būtų nuo jo kuo toliau. Tačiau Dori pastebėjo, jog tai sakant grifui ėmė ašarotis akys ir jis trumpam nusisuko. Tą akimirką Dori akys taip pat priplūdo ašarų, tik ji nesusilaikė. Ašaros ėmė riedėti kaip pupos, bet garso mergina neišleido jokio. Nekūkčiojo. Tiesiog ji suprato, jog viską sugadino. Suprato, kad šį kartą kelio atgal nebėra. Dabar Alanas žiūrėjo į ją su tokiu pykčiu, kokio jo veide Dori tiesiog negalėjo įsivaizduoti.
Septyniolikmetė nusiėmė nuo pečių kuprinę. Išėmė iš jos rašiūną ir buto raktus. Ir nuo kaklo nusisegė saugą. Visa tai tiesiog padėjo ant žemės. Nemetė, bet gražiai padėjo. Šį kartą be isterijų. Ir tyliai tyliai tarė:
- Man labai gaila. Aš atsiprašau.
Dabar jau žodžiai nuskambėjo liūdnai ir apmaudžiai. Dori priėjo prie pat Alano ir švelniai pabučiavo jam į žandą. Paskutinį kartą. O tada tiesiog nutipeno miško link. Žinojo, kad Alanas jos nešauks. Žinojo, kad neis paskui. Ji žinojo, kad viskas sugriuvo. Tiksliau, kad tai ji viską sugriovė. Galutinai.

[Alanas Senkleris]

- Palauk. - Tyliai pasakė, kai ji ėmė tolti. Palauk, palauk. Šaukė Dori mintyse, kai jos jau čia nebuvo. O Alanas sėdėjo ant žemės. Atrodė, kad vis dar jaučia tą paskutinį bučinį. Rankose laikė rašiūną ir saugą. Saugas ėmė byrėti. Tas pats dėjosi ir su jo paties amuletu. Jis pradėjo byrėti, kol iš saugo liko tik dulkės. Alanui tuo metu atrodė, kad iš jo gyvenimo irgi liko tik dulkės. Pasijuto toks vienišas. Kodėl turėjo pradėti menėje? Kodėl turėjo prišnekėti visokių nesąmonių dabar? Bet kita mintis nebuvo tokia savigraužiška. Ji vėl kalė į galvą viską, ką Dori jam visai neseniai išrėkė. Ne, jis nelėks paskui. Nors degė noru pasivyti ją, pasakyti ką nors tokio, kad šiandienos košmaras pasimirštų.
Alanas kažkurį laiką sėdėjo kieme. Iš akių pagaliau išridėjo tos kelios taip užlaikytos ašaros.
Kai pagaliau atsikėlė nubėgo miško pusėn. Turėjo tuojau pat pranykti iš mokyklos teritorijos. Nežinojo kaip leis kitas savo dienas. Kaip reikės keltis, mokytis ar veikti ką kitą. Bėgo į mišką gal tikėjosi, kad ten ras Dori, kuri galėjo būti bet kur. Bet kartu ir nenorėjo jos išvysti, nes tada pradėėtų atsiprašinėti. O ji ir taip laikė jį nevykėliu.
Iš kiemo išeinantį vaikiną lydėjo jo sakalas. Tik Alanas jo dabar nematė.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Egzaminai baigėsi, baigėsi ir dar vieni mokslo metai. Tiesa, dar liko šis paskutinis vakaras, nušviestas besileidžiančios saulės bei rausvų debesėlių. Netrokšdamas trūnyti savo kambaryje tarp sukrautų daiktų, Sigurdas išsiruošė į lauką kur nors ramiai pasėdėti. Deja, atrodė, kad ir kitiems buvo šovusi tokia mintis - kieme įvairios mokinių grupelės džiugiai čirškėjo, dalindamosis ateinančios vasaros planais. Jis jau ketino pasukti atgal, kad vaikai nepastebėtų vienišo profesoriaus, bet staiga akys užmatė gana atokų ir, kas nuostabiausia, laisvą suolelį. Kažkaip prasprūdęs pro atidžius jaunųjų neklaužadų žvilgsnius, islandas su pasimėgavimu klestelėjo ant medinių lentų.
Nejučiomis išsprūdo ir atodūsis. Triukšmas aplinkui buvo neišpasakytas, tačiau, laimei, niekas (kol kas) nelindo prie šviesiaplaukio. Neabejojo - negrįš čia, nors jau kelis kartus žadėjęs vėl pasirodydavo Hogvartse dar vieniems pragariškai ilgiems metams. Greičiausiai tai buvo negalėjimas paleisti jaunystės ir puikių dienų, kurios pastaruoju metu retai nušviesdavo vaikino minčių padangę. Jis puikiai žinojo, kad prie tų atsiminimų smarkiai prisidėjo tuometinis bendravimas su Deoiridh; vis dėlto jos vardas niekada neužsimiršo, nors tu imk ir paprašyk patyrusio burtininko užleisti Obliviate kerus. Ne, nieko čia gero šiame kieme nėra. Eisiu, verčiau paplepėsiu su portretais laiptinėje. Nusprendė Sigurdas, jausdamas išsvajotos kūno bei sielos ramybės likučius prasmengant bedugnėn. Ieškojo harmonijos, o rado chaosą tarp nepaliaujamo mokinių tarškesio.

[Auris Senkleris]

Auris sušilo ir pavargo. Jau kokį pusvalandį žaidė gaudynių su jaunaisiais mokiniais. Norėjosi prisėsti ir pagalvoti ką nuveikus paskutinį vakarą. Bet mažiai nedavė jam ramybės. Jų pulkelis pribėgo prie kažkokio suoliuko. Ant kurio sėdėjo vienas iš jo kolegų. Suolas pasirodė Auriui labai tinkama vieta atsikvėpti. Jiems ten atbėgus viena pirmakursė Grifiukė palietė jam petį ir džiugiai ištarė.
- Aš jus pagavau Profesoriau Senkleri.
- Nuostabu. O dabar metas skirstytis.
- Ne. - Pradėjo prieštarauti vaikai.
- Taip. Dinkit. Aš turiu reikalų.
- Kokių reikalų?
- Svarbių. - Auris klestelėjo ant suolo ir linktelėjo Magijos istorijos profesoriui.
- Viskas. Eikit sau. Aš rimtai. - Galiausiai jie paliko Senklerį ramybėje.
Auris susimąstė ką nuveikus. Visai norėjosi ramiai pasibastyti po miestelį. Pagalvoti apie savo gyvenimą. Ir vėl šį pavasarį priėmė vieną nelogišką sprendimą. Juk prisiekė, kad daugiau tokių sprendimų nebus. Bet štai vėl pakalbėjo su Eion ir prašom. Taigi norėjosi pagalvoti kaip gyvens šią vasarą. Bet buvo ir kita išeitis. Tarkim, susirasti Juzefą ir atšvęsti mokslo metų pabaigą. Arba pavyzdžiui, imti ir susipažinti su čia pat sėdinčiu kolega. Juk geriau vėliau negu niekad. Jie jau ne pirmus metus dirbo toje pačioje mokykloje. Bet kažin kiek bendrauti taip ir neteko.
- Kaip keista. Kai mokykloje leidi visus metus ir beveik nepažįsti žmonių, su kuriais dirbi. - Nusišypsojo Senkleris.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Iš minčių chaoso netikėtai ištraukė prie suolelio pribėgęs kitas profesorius. Sigurdas jį stebėjo jau kurį laiką, stebėdamasis šio elgsena. Pats niekada nebūtų taip leidęs laiko - pirmakursiai jo bijojo, o islandui vaikai ne itin patiko. Kokie septintakursiai gal gal, bet tie mažesni pypliai apsunkindavo gyvenimą, paimkime, tarkim, Eion.
Vaikinas taip pat linktelėjo galva atsakydamas į bežodį pasisveikinimą. Atrodė, kad gerai pasportavęs vyras troško pailsėti, todėl nekalbino. O ir nežinojo, ką būtų pasakęs - buvo truputį nejauku, praleidus pilyje tiek daug laiko, bet niekada neradus laisvos minutėlės pokalbiui. Tačiau šviesiaplaukis buvo atsiskyrėliško tipo - pokalbis regzdavosi tik tada, kai nebuvo kaip išsisukti. Todėl šį kartą tarp profesorių pasklidus gana maloniai tylai, Sigurdas džiaugėsi tuo ir vėl ketino paskęsti mintyse bei drauge pamiršti suolo kaimyną, kai šis nelauktai prabilo.
-Tiesa. - tarstelėjo, nužvelgdamas kolegą. Stengėsi išlaikyti neutralų toną, nors buvo gana smalsu, ką šis dar pasakys. Deja, daugiau replikų nesulaukė - regis, dabar jau jam reikėjo perimti vadžias. Ech, lengviau pasakyti nei padaryti.
-Bet kartais viliesi, jog su kai kuriais nebūtum susipažinęs. - netikėtai leptelėjo islandas, turėdamas omenyje ne ką kitą kaip Matthew. Vis dėlto tokia replika buvo gana nemandagi, kone dvelkianti šaltumu. - Tačiau tikiuosi, kad su jumis taip nebus. - nevykusiai bandė sušvelninti situaciją vaikinas, nelabai turėdamas noro pažvelgti profesoriaus pusėn. Pasistengė išspausti pusėtiną šypseną, nors abejojo, ar kolega turi humoro jausmą.

[Auris Senkleris]

Išgirdęs jo žodžius pamanė, kad turbūt galimai teks drožti į mokyklą ir susirasti Juzefą. Nes visgi mąstyti apie tai, kas dėsis vasaros metu nenorėjo. Iš kur jis galėjo žinoti kaip jie sugyvens su Eion? Taigi nebuvo verta ir galvoti kaip viskas klosis. Bet Sigurdas. Kolegų vardus pasistengė įsidėmėti. Tęsė toliau. Todėl Auris liko sėdėti.
- O taip. Kartais taip tikrai nutinka. Kai kurios pažintys tiesiog išveda iš proto. - Galėjo taip ir pabaigti šį netyčinį susitikimą. Bet šiandien buvo neblogai nusiteikęs ir norėjosi kažką nuveikti.
- Gal norėtumėt nueiti iki miestelio? Mokslo metai beveik baigti. Pats metas atsipalaiduoti. - Nusišypsojo Auris. Jam tiesa niekas nebuvo baigta. Vasara atrodė kur kas sunkesnė nei visi čia praleisti mokslo metai. Ir vėl pasidarė neramu dėl to, kas laukė. Bet pasistengė tiesiog apie tai negalvoti.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Visa laimė, kad bendradarbis tikriausiai buvo patyręs panašią situaciją, nes pritarė Sigurdo replikai. Šis viduje net atsiduso iš palengvėjimo. Netroško turėti dar vienos nemalonios pažinties, apie kurią bijotų prisiminti.
Ir vėl pasitaikė maloni pokalbio pauzė, kur kiekvienas galėjo paskęsti mintyse ir gal netgi užbaigti šį netikėtą vakaro pašnekesį. Islandas savo ruožtu svarstė, ar buvo verta sėdėti čia, nuolat triukšmaujančių, bet gana akylų mokinių apsuptyje. Gal jie sukurs iš piršto laužtą istoriją, kuri... Nuo kada pasidariau toks bailys? Sukeikė save vaikinas. Juk manęs rytoj čia nebebus ir bus nusispjauti į tai, ką jie mano. Metai, praleisti profesoriaujant, įdiegė kažkokį netvirtumą, tarsi naują medinį namą būtų pagraužusios gėgės. Ar kinivarpos. Vis dėlto, šviesiaplaukis akimirksniu apsidžiaugė, kai kolega pasiūlė apsilankyti Kiauliasodyje:
-Žinoma! - jis su vėjeliu atsistojo, nemaloniai išgirsdamas, kad kažkur kažkas tyliai trekštelėjo. Sigurdas nusprendė tai ignoruoti ir pasisuko į pašnekovą.
-Eime! - iš tokio nekantrumo darėsi aišku, kad jis, o gal greičiau konkreti jo dalis, tiesiog negalėjo nustygti vietoje. Įprastai, kai niekas netrukdydavo, vaikinas buvo tikras lėtūnas. O dabar rodėsi, kad troško ištrūkti iš slegiančios Hogvartso atmosferos.
Gal kai grįš į Islandiją (neketino pasilikti Londone), vedamas to krislelio judrumo, pradės kažką naujo ir netikėto, pavyzdžiui, ims auginti avis.

[Auris Senkleris]

Kiemas ir toliau ūžavo. Mokiniai vaikštinėjo ir džiaugėsi gražiu ir pagaliau laisvu vakaru. Auris pastebėjo tuos pačius pramuštgalvius, su kuriais neseniai žaidė gaudynių. Jie atrodo vėl buvo susigalvoję kažkokią pramogą.
O jam pačiam regis pavyko surasti kompanijos šiam vakarui. Paskutiniam laisvesniam vakarui per ilgesnį laiką. Ir labai gerai. iš tiesų norėjosi nustumti savo dvejones ir tuos apmąstymus. Kurie veržte veržėsi Senkleriui į galvą. Kuo labiau artėjo laikas, kai Eion apsistos pas jį namuose tuo labiau ryškėjo praeitos vasaros prisiminimai.
- Puiku. Tai einam. - Auris pakilo nuo senutėlio suolo. Jautėsi patenkintas, kad žaidimas su vaikais atnešė jį kaip tik čia.
Abu profesoriai patraukė prie vartų. Jų laukė kelias į netoliese įsikūrusį miestelį.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Netrukus prasidėsiančios Velykų atostogos bus tikra palaima. Eion jau nebepajėgė mokytis, todėl vakarais sėdėdavo prie stalo atsivertęs knygą, tačiau ne ją skaitydavo, o snausdavo. Namų darbų beveik nebedarė - smegenys griežtai pasakė NE. Daugiau informacijos nepriims, tad Eion gali kovoti su egzaminais kokiais tik nori būdais. Tegul ir pasitelkti juodąją magiją, jeigu tik to nori.
Bet šiandien apie tai galima negalvoti. Savaitgalio proga Auris pagaliau pamokys jį skraidyti motociklu. Na, to tikėjosi Eion. Kad tai taps pamoka, o nebus tik ramus pasiskraidymas profesoriui sėdint vairuotojo vietoje. Tai turėjo šiek tiek išblaškyti ir turbūt suteikti naujų jėgų mokslams. Bet ką daryti, kad Eion nieko nenorėjo ir girdėti apie pamokas, namų darbus ir egzaminus? Na, šiandien ir negirdės. Jeigu Auris kažką apie tai sakys, tiesiog ignoruos, kol jis susipras: šiandien tokios temos nepageidaujamos.
Stengdamasis negalvoti apie tai, kad reikėtų ne švaistyti laiką, o pasistengti bent kažką išmokti, Eion vieną kovo šeštadienį atslinko į kiemą. Buvo pervargęs ir nusiminęs, bet nuoširdžiai tikėjosi, kad po pasiskraidymo jausis bent šiek tiek geriau.
Atsisėdo ant suoliuko ir apsidairė. Oras buvo puikus, bet žmonių kieme vos keletas. Ir gerai - klastuolis visai nenorėjo, kad šitą pasibuvimą sugadintų kokie nors smalsuoliai. Taigi dabar jis sėdėdamas laukė Aurio. Ir vylėsi, kad jis pasirodys prieš jam užmiegant.