0 Nariai ir 3 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #570 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad Auris apie motociklus žino viską, tad kai jis pasakė, kad yra priešingai, Eion kiek nustebo. Žinoma, ne šis žmogus kūrė tokias mašinas, tad stebėtis gal ir nereikėtų, bet atrodė, kad Auris ir motociklai yra tiesiog puikus derinys.
- Galinis ratas iš viso nesisuka, kai motociklas yra ant laisvo bėgio? - pasitikslino vaikinukas ir pabandė pajudinti tą daiktą. Nežinia, ar motociklas buvo tiesiog per sunkus, ar ratas iš tiesų nesisuko, bet pajudėti nepavyko. Eion kiek sutriko, bet nekantravo pradėti.
Auris labai jau apsidžiaugė, kai jam pavyko užvesti motociklą. Neatrodė, kad tai turėtų būti taip jau sunku, bet Eion nieko nesakė. Tiesą sakant, ir pačiam patiko, kad kažkas pasisekė. Šiuo itin įtemptu laikotarpiu net mažiausia sėkmė reiškė ne tiek ir mažai.
Dabar perjungė pirmą bėgį ir ėmėsi atleisti stabdį. Viskas sekėsi gal ir neblogai, bet kai pabandė lėtai atleisti ir sankabą, motociklas keistai trūktelėjo ir tada nutilo. Panašu, kad užgeso variklis. Eion tyliai atsiduso. Pasirodo, čia sunkiau nei jis tikėjosi.
- Ką padariau ne taip? - nykiai paklausė.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Kiemas
« Atsakymas #571 Prieš 1 metus »
- Kai motociklas yra ant laisvo bėgio variklis neperduoda jėgos į tą ratą ir gazuojant jis nesisuktų. Todėl nepavažiuotum. - Aišku džiūgavo, kai motociklas taip lengvai užsivedė jam pabandžius. Taip, juo lakstyti pavojinga. Bet čia ne bjauri juodoji magija. Tai visai kas kita.
Kai jie perėjo prie antro veiksmo motociklas deja užgeso. Bet Aurio džiaugsmas dėl to visai neblėso.
- Dažnai taip nutinka pradedantiesiems. Kai atleidinėjai sankabą nepasukai akseleratoriaus rankenos. Dar kartą primenu ją reikia labai nedaug pajudinti. Tikrai pakaks. O dabar pabandyk dar kartą užvesti ir persijungti į pirmą bėgį. Tik prieš tai reikia grįžti į laisvą. Tiesiog pasuk sankaba ir grįžk į laisvą bėgį. O tada jau užvesk vėl ir bandyk pereiti į pirmą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #572 Prieš 1 metus »
Į galvą neatėjo, kad norint vairuoti motociklą reikia išmanyti visokias jėgas ir kitus sunkiai suprantamus dalykus. Eion tik papurtė galvą. Vis tiek nieko nesupras, tad geriau nė nesigilinti.
Gerai bent tai, kad nesugadino motociklo. Na, turbūt. Jeigu būtų kažką pridirbęs, Auris tikrai nebūtų toks laimingas. Gali būti, kad kažko nepadarė, bet viskas pradėjo atrodyti pernelyg sudėtinga. Beveik norėjosi viską mesti ir eiti į kambarį. Vis dėlto vidinis balselis pakuždėjo, kad reikia likti čia ir bent šiek tiek pailsėti nuo mokslų. To jie čia ir susirinko, ar ne?
- Aha, - murmtelėjo ir pasukęs sankabą grąžino motociklą į laisvą bėgį. Šį kartą visai nesunkiai jį užvedė ir pasijuto it profesionalas. Netgi nusišypsojo. Dabar reikėjo nebesusimauti, ir vaikinukas vėl ėmesi veiksmų. Šį kartą rūpestingai šiek tiek pasuko akseleratoriaus rankeną, ir motociklas neužgeso. Šiek tiek krustelėjo, ir Eion suprato: jeigu dabar visai atleistų stabdį, pasileistų į priekį.
- Geras, - sumurmėjo, tačiau vis dar laikė nuspaudęs stabdį. Kažkodėl buvo baisoka. Kada nors būtinai pavažiuos, bet gal tada, kai bus geriau išsimiegojęs.
- Man patinka, - pratarė, tačiau pajutęs, kad įtampa vis didėja, paklausė: - O kaip jį užgesinti? Na, specialiai, o ne susimaunant?
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Kiemas
« Atsakymas #573 Prieš 1 metus »
Eion vėl puikiai pavyko užvesti motociklą. Ir šį kartą jam perėjus į kitą bėgį jis neužgeso. Auris jau įsitempė laukdamas, kol motociklas pajudės. Bet Eion kol kas neatleido stabdžio.
- Atsargiai paleisk akseleratorių. Sugrįžk į laisvą bėgį ir paspausk šitą mygtuką. - Parrodė ką nuspausti.
- O tau puikiausiai sekasi.- Pagyrė jį džiaugdamasis, kad Eion dar kurį laiką jei norėtų negalėtų laikytis teisių. Bet, kad laikas taip greitai bėgo. Netrūks ir tas metas ateiti, kai Eion bus tam tinkamo amžiaus.
- Ar norėsi dar mėginti? Ar šiam kartui užteks? - Prisiminė kai pats mokėsi. Su Kristoferiu. Kaip gesdavo ir nekantraudavo. Smagu tada buvo. O Auris visai neturėjo kantrybės. Jis prisiminė kaip džiūgavo, kai po daug bandymų pagaliau pavyko pavažiuoti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #574 Prieš 1 metus »
Įtampa pakilo iki dangaus, ir Eion suprato visai nenorintis daugiau važiuoti. Laimei, Auris paaiškino, ką daryti toliau, tad pavyko užgesinti motociklą. Ir galbūt netgi jo nesugadinti.
- Tikrai sekasi? - nenorėdamas tuo patikėti pasitikslino ir galiausiai nulipo nuo motociklo. Susiprato atlenkti kojelę ir paleido tą daiktą. Ir pats nustebo, kad nedreba nei rankos, nei kojos. Bet bandyti dar kartą nė už ką nenorėtų. Regis, tą suprato ir Auris.
- Manau, šiam kartui užteks. Man labai patiko, bet... - atsakė į klausimą, tačiau sakinio neužbaigė. Nenorėjo pernelyg atvirai pasisakyti esąs siaubingai pervargęs. - Kada nors galėsime pasimokyti dar kartą. Norėčiau išmokti ir paskraidyti, - dar pasakė. Suprato, kad laikas eiti į pilį ir grįžti prie mokslų, bet kad labai jau nenorėjo to daryti.
- Ačiū, - dar pasakė ir laukė, kol Auris vėl užburs brangų daiktą, kad prie jo niekas nekištų nagų. Anksčiau taip gėdijęsis rodytis kažkur su profesoriumi dabar visai norėjo pareiti kartu. Vylėsi, kad bent tai padės keliomis akimirkomis mintis apie artėjančius egzaminus.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Kiemas
« Atsakymas #575 Prieš 1 metus »
- Aha. tau tikrai gerai sekasi. Kiti labai dažnai užgesina variklį pirmais kartais. Aš užgesindavau. Nes skubėdavau. - Papasakojo. Eion nulipo, atlenkė kojele. Auris užkerėjo motociklą jį užrakindamas ir apsaugodamas, kad kas kitas negalėtų atrakinti ir pasivažinėti. Kerėjo bežodžiais kerais.
- Būtinai pasimokysim ir kitą kartą. - Pažadėjo. Nors tas pažadas ir kiek gąsdino.
- Ar nori dar eiti pasivaikščioti ar jau einam į pilį? - Paklausė. Pats norėjo, kad Eion kiek pailsintų galvą nuo didžiulės mokslų krūvos. Susikaupusios per tuos kelis nesimokymo metus.
Kai jie baigė šiandienos pamokėlę Senkleris kiek ramiau atsikvėpė. Nieko nenutiko, Eion tikrai puikiai sekėsi ir jis nesusižeidė, kas atrodė svarbiausia. Ir kadangi viskas taip gerai ėjosi buvo linksma, kad jie pabandė pasivažinėti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #576 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad Auris pernelyg jį giria. Tuo labiau, kad variklis buvo užgesęs. Vis dėlto smagu, kad profesorius galvoja esą jam gerai sekasi, tad neprieštaravo.
Auriui nepaprieštaravus pasimokyti dar kartą Eion nusišypsojo. Taip, jam ši veikla tikrai patiko. Daug įtampos ir streso, bet kada nors bus lengviau. Galbūt po prakeiktų egzaminų. O gal kai tiesiog įgis daugiau praktikos. Tiesą sakant, labai laukė laiko, kada pagaliau galės bent šiek tiek atsipalaiduoti.
- Manau, einam į pilį, - atsakė į klausimą. Ir pats juto, kad sakinyje nuskambėjo "man reikia mokytis" tonas. Deja, negalėjo nieko pakeisti - taip ir buvo. Vis dar nesijautė pasiruošęs egzaminams, o tai su kiekviena diena slėgė vis labiau. Bet dabar apie tai negalvojo - kartu su profesoriumi patraukė pilies link, o tai buvo netikėtai smagu. Jautėsi taip, tarsi išties su tėčiu grįžtų namo po kažkokios smagios pramogos. Gal kiek nejauku, kai tai vyksta mokykloje, bet jausmas buvo tiesiog nuostabus.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 958
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #577 Prieš 5 mėnesius »
Praėjo kelios mokslo metų dienos. Oliveris negalėjo patikėti, kad yra jau ketvirtame kurse. Šiuo metu mokykloje už jį vyresnių mokinių yra tiek pat, kiek ir jaunesnių. Argi taip gali būti? Jau kitais metais VML egzaminai, kurių daugelis labai bijo.
Per vasarą nemažai bendraklasių gerokai išstypo, tad jiedu su Eliotu atrodė gana maži. Tai šiek tiek gąsdino, bet prisiminęs pokalbį su tėčiu berniukas tikėjosi dar išaugsiantis. Būtinai jį praaugs. Labiau apmaudu dėl to, kad brolis dvynys įdegė ir atrodė vyriškesnis. O štai jis pats buvo baltas kaip popierius ir liesas. Turbūt reikėtų mažiau piešti, o daugiau laiko leisti lauke, bet toks jau buvo šis berniukas. Labai mėgo ramų laiką su tėčiu, o ne futbolą ar kvidičą.
Po vakarienės Oliveris priėjo prie Leticijos ir pasiūlė jai pasivaikščioti kieme. Po susitikimo vasarą vis galvojo jai parašyti, bet taip ir nesugalvojo, ką galėtų papasakoti. Klausti, kaip sekasi jai, nesiryžo, tad taip ir liko neparašęs. O susitikęs mokykloje pasigailėjo. Pasirodo, gerokai pasiilgo šito bendravimo. Taigi dabar žingsniavo šalia jos ir karštligiškai galvojo, kaip galėtų pradėti pokalbį.
- Prisimeni, kaip traukinyje stebėjomės, kad nebesame jauniausi? - pagaliau prakalbo. - Kai pradėjome antrą kursą. O dabar esame pačioje pusiaukelėje. Labai keista.
Pažvelgė į draugę ir skubiai nuleido akis. Ar jam tik pasirodė, ar ji po susitikimo Londone pasidarė kažkokia gražesnė?

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 360
  • Taškai: 61
Ats: Kiemas
« Atsakymas #578 Prieš 5 mėnesius »
Reikia išsprogdinti transfigūracijos kabinetą. Sukosi mintis galvoje. Išsprogdinti ir išgrūsti Leonardą lauk. Kodėl jis čia? Kodėl viską sugadino? kodėl atėmė progą pačiai susirasti ir drėbti į akis, kad jo nekenčiu. Bet ne. Sugalvojo atsigrūsti į mokyklą. Letė ėjo greta Oliverio. Mėlynomis sruogelėmis ant pečių krito susišiaušę plaukai. Ant peties miegojo Lulu.O Letė jautėsi pikta, labai pikta ir išmušta iš vėžių.
- Taip. - Atsakė. Nors nelabai girdėjo ką Oliveris sakė.
- Oliveri, kaip manai kur galėčiau saugiiai išsibandyti bombarda maxima kerus? - Pirma reikėjo pasitreniruoti prieš nušluojant kabinetą. Leticijai mendel viskas nusibodo. Pirma, atkeliauja laiškas ir sudrasko jos idilišką pasaulį. Nes ji matote ragana ir įtėviai dėl to ima jos nekęsti. Tada atsiranda sesuo su paslaptimis. O tada iš už jūrų marių atsibogina tėvas, kuri ji pirma turėjo susirasti. Bet ne. Visas gyvenimas nekontroliuojamas. Ir merginai tai nusibodo. Nieko pastovaus, nieko tikro. Tik paslaptys ir atstumimas ir dar daugiau paslapčių.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 958
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #579 Prieš 5 mėnesius »
Anksčiau Leticija lyg daugiau kalbėdavo, tad dabar visai trumpas atsakymas šiek tiek nustebino ir sutrikdė. Oliveris jau buvo bekeliantis galvą, bet prisiminė, kaip nejaukiai ką tik pasijuto, tad ir liko spoksoti į žemę. Bet galbūt jai tiesiog kažkas atsitiko? Iš karto įsijungė rūpestingumo režimas, ir berniukas jau žiojosi to ir klausti. Nespėjo - bendramokslė uždavė savo klausimą, kuris dar labiau viską supainiojo.
- Bombarda maxima? Ar ketini ką nors sprogdinti? - gerokai sunerimęs pasiteiravo Oliveris ir galiausiai dirstelėjo į Leticiją. Ji turbūt geriausia jo draugė, neskaičiuojant šeimos narių. Šiandien jis jautėsi keistai, bet dabar svarbiausia išsiaiškinti, ar ją kažkas slegia.
- Gal kas atsitiko? - atvirai paklausė berniukas ir kiek pagalvojęs pabandė atsakyti į anksčiau išgirstą klausimą: - Na, o dėl kerų nežinau. Galbūt žviegiančioje būdoje? Jeigu nebijotum ten eiti.
Pats, žinoma, ir kojos nekeltų, nors Eliotas, ko gero, ten lankėsi daugybę kartų. Pagalvojęs, kad ir vėl yra prastesnis už brolį dvynį, Oliveris tyliai atsiduso ir laukė, ką dar pasakys Leticija.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 360
  • Taškai: 61
Ats: Kiemas
« Atsakymas #580 Prieš 5 mėnesius »
-Taip. - Nesiruošė nuo jo nieko slėpti. Nors buvo tikra, kad Oliveris bandys atkalbėti.
- Planuoju išsprogdinti transfigūracijos kabinetą. - Ir dar net ketino kokiu nors būdu pranešti tėvui, kad tai Grifės darbas.
- Nuostabi mintis. Puiku, ten ir pasitreniruosiu. Varom kartu? Kiek žinau net tunelis yra į tą būdą. Ten ir taip viskas kaip po bombardavimo, tai nebus gaila, galėsiu bandytis kerus kiek noriu. - Ar kas nors atsitiko? Visada kas nors nutinka.
- Taip. Mano tėvas atsigrūdo į mokyklą. - Ji sustojo, akys žaibavo. - Įsivaizduoji. Iš pradžių paliko mane vos gimusią ir dingo. Mama žuvo, niekada neteko jos sutikti. O jis dabar atsibogino į mokyklą kaip niekur nieko. Mes dar pamatysim kaip jam čia patiks. Aš jam užtaisysiu tokį sutiktuvių vakarėlį. Oi pamatysi Oliveri. O tu žinai, aš turiu dar ir seserį, nevertėlę. Vyresnę už mane. Jam netiko ir tai, kad ji nevertėlė. Žodžiu senas niekam tikęs krienas.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 958
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #581 Prieš 5 mėnesius »
Leticija atrodė... pikta? Ko gero, taip. Galų gale Oliveris suprato, kaip gali apibūdinti šiandieninį draugės elgesį, nors kas čia vyksta, vis tiek neaišku. Gerokai gąstelėjęs laukė paaiškinimo. Ir sulaukė.
- Transf... - pradėjo, bet taip ir neužbaigė. Ta pamoka klaikiai sudėtinga, bet argi dėl to reikia sprogdinti? Tuo labiau, kad Leticija atrodė nusiteikusi labai rimtai. Netgi pernelyg rimtai, o tai gąsdino visų labiausiai.
- Aš jeigu ten eisiu, tai nebent tam, kad tu nepridarytum nesąmonių, - įsidrąsino pasakyti. Taip, jeigu draugė tikrai tokia pikta, atsitikti gali visko. Tik ar jis išdrįs įžengti į tą pastatą net ir vedinas gerų ketinimų?
Nespėjo daugiau apie tai pagalvoti, nes pasipylė žodžių lavina. Oliveris tiesiog nerado ką pasakyti. Šeimoje patyrė, kad kai yra sunku, artimas žmogus, dažniausiai mama ar tėtis, apkabina. Ar ir jis dabar turėtų tą padaryti? Žengė nedidelį žingsnį Leticijos link, bet staiga labai susidrovėjo. Vis dėlto jie buvo kieme, kur bet kada gali ateiti kiti mokiniai.
- Profesorius Heidbergas - tavo tėvas? - galiausiai sumurmėjo. Bandė prisiminti, ką draugė pasakojo anksčiau. Deja, neįsivaizdavo, ar galima klausti. Labai tyliai pratęsė: - Maniau, kad tu tiesiog nesutari su tėvais. Aš nežinojau, kad neturi mamos.
Galų gale žengė dar žingsnį ir apkabino draugę. Jis nieko blogo nedaro, ar ne? Tik bando parodyti palaikymą, kaip kad buvo išmokęs iš artimiausių žmonių pasaulyje.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 360
  • Taškai: 61
Ats: Kiemas
« Atsakymas #582 Prieš 5 mėnesius »
Grifiukė virė pykčiu. Regis pagaliau pamėgo Hogvartsą ir tada atsibeldęs tėvas viską vėl sunaikino.
- Nesulaikysi manęs. Geriau net nebandyk. - Ne, kad ir kaip Oliveris patiko, net jam nepavyktų atkalbėti nuo plano paversti tėvo laiką čia pragaru.
- Na taipp. - Patikino. O tada jo apkabinta Pasijuto labai keistai. Taip, ne tokia vieniša. Ir turbūt tai išjudino visas užtvankas.
- Oliveri,man taip visa tai nusibodo. - Prisiglaudusi prie draugo kalbėjo, pamažu iš akių pradėjo ristis ašaros.
- Aš... Aš... - Mikčojo mergaitė.
- Jau apsipratau su viskuo, bet va dabar jis čia... Nenoriu, kad čia būtų. - Ji turėjo pirma susirasti tėvą. Taip viskas turėjo būti. Niekas niekada nevykdavo taip, kaip norėjo Leticija.
- Kadangi jis paliko mane ir seserį, kuri kai gimiau jau buvo suaugusi augau vaikų namuose. O sesuo. Aš nežinau kas ten buvo. Bet kai buvo jaunesnė pažinojo Aurį, mūsų mokytoją Aurį. - Jau nebežinojo jautė Auriui neapykantą ar ne. Seniau išdykavo per jo pamokas, bet jau senokai to nebedarydavo.
- Jie darė kažką neteisėto. Bent aš taip supratau iš sesers pasakojimų. Tada Auris čia nedirbo žinoma. Ir tada kažkas atsitiko, jie susipyko, mano sesuo slapstėsi nuo kažko. Pirma maniau, kad Nuo Aurio, dabar jau nežinau. Jie man nieko nepasakoja. Žodžiu. Ji atsirado mano gyvenime, kai buvau antram kurse. Tai va tiek iš jos ir sužinojau. O paskui. Prisimeni, kai Auris atrodė sergantis. O prieš tai dar jo nebuvo mokykloje ir kai pradėjo vėl dirbti vaikščiojo su rammentais? Tai va, tada tuo metu mano sesuo vėl turėjo slapstytis. Ji sakė man,kad nebegalime bendrauti. Tiek ir težinau. Dabar jau viskas lyg ramiau. Bet man atrodo ta Aurio nelaimė ir mano sesuo susiję dalykai. Man atrodo juos puola ar puolė kažkokie žmonės, su kuriais jie darė kažką neteisėto, kai buvo jaunesni. - Kalbėjo ir kalbėjo ašarodama. - Tai va. Negaliu normaliai bendrauti su seserimi, mamos net neteko matyti. O mano įtėviai, kurie mane įsivaikino. Tu įsivaizduok. Jie buvo įsivaikinę dar kitą mergaitę, kuri pasirodo irgi ragana, kaip aš. Ji gerokai už mane vyresnė. Tai va. Jiems nepatiko, kad ji ragana, be to jos sudėtingas charakteris. Tai žodžiu. Jie išmetė ją iš namų. Ir paskui įsivaikino mane. Ir po kelių metų paaiškėjo, kad ir aš ragana. Iš namų manęs nemeta, bet man atrodo jie kažko bijo, todėl taip yra. Mes nesutariam, kai esu namie persimetam keliais žodžiais. Aš pavargau nuo visų šitų dalykų. Man nepatinka, kad nežinau kas tiksliai sieja mano seserį ir Aurį. Man nepatinka, kad ji negali normaliai gyventi. Mano įtėviai manęs nekenčia už tai, ko aš juk nesirinkau. Ir dabar atsibeldė tėvas. Norėjau pirma jį surasti. - Liejosi žodžių srautas su ašaromis. - Skaičiau Magijos Žiniose, kad jam kažkas ten nenusisekė su senuoju darbu, tai dabar jis ir dirba mokykloje. Ko jam čia reikia? Nenoriu jo matyti. - Pasijuto pavargusi po viso to istorijos išdėstymo. Ir tos kvailos ašaros. Negalėjo nustoti verkusi.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 958
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #583 Prieš 5 mėnesius »
Transfigūracija Oliveriui nepatiko, bet prieš profesorių jis nieko neturėjo. Iki šiol. Ir dabar pyko tik dėl to, kad, regis, tas žmogus baigė atimti draugę. Kai ji buvo tokia pikta ir nusiteikusi keršyti, atrodė, kad draugystė tiesiog iširs. Jis ir vėl nuobodus ir dargi bailys. Anksčiau ar vėliau Leticija tai pamatys ir jį numes. Tai nuliūdino, bet Oliveris stengėsi nuslėpti bet kokius jausmus. Tuo labiau, kad draugė staiga prapliupo kalbėti. Oliveris jau buvo bekaltinantis save, kad nepasistengė išsiaiškinti daugiau, kai draugė atrodydavo liūdna, bet išgirdo kai ką netikėto ir įdomaus.
- Auris užsiėmė nelegaliais dalykais? - tyliai pakartojo, bet skubiai nutilo. Argi dabar iš visko, ką kalba Leticija, svarbiausias yra tėčio draugas? Žinoma, jis nieko nežinojo apie draugės situaciją, bet vis tiek atrodė, kad turėjo elgtis kitaip. Būti geresnis draugas. Ir ką sakyti dabar?
- Jeigu mama ir tėtis neprieštaraus, gal norėtum kitą vasarą kažkiek pabūti pas mus? - nepagalvojęs paklausė. Aišku, namuose pilna mažų broliukų ir sesučių, bet labai rūpėjo bent kažkuo padėti draugei. Norėjo pasakyti, kad ji gali verkti kiek tik nori, kad jis liks šalia. Tą padaryti buvo pernelyg nejauku, tad tiesiog ir toliau laikė ją apkabinęs. Toliau praėjo būrelis penktakursių varnanagių, kurie pamatę Oliverį su Leticija pradėjo garsiai žvengti. Berniukas prisivertė į tai nereaguoti ir tik tyliai paklausė:
- O ar jis žino, kad tu esi... Na, juk tavo pavardė ne Heidberg...

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 360
  • Taškai: 61
Ats: Kiemas
« Atsakymas #584 Prieš 5 mėnesius »
- Atrodo taip. Praeityje tikrai kažkas vyko. Sunku patikėti tiesa? Bet jis ir pats sakė, kad kažkas įvyko tarp jo ir mano sesers. Tik jie man nieko nesako. - Tai, kad jie kažką nutyli pakartojo pikčiau. Kodėl jie taip daro? Ar laiko ją visiška mažvaike. Gal taip ir yra. Kai pirmame kurse Auris ją pažino ir elgėsi taip, tarytum Letė negzistuotų ir dar kai užsiminė apie kažkokį Džam, kuris kaip vėliau sužinojo yra sesuo Džaamilė. Ji išdykavo ir kėlė Auriui problemas. Tai gal tikrai ir dabar jei išsprogdintų Leonardo kabinetą, pasielgtų kvailai ir mažvaikiškai. Bet ką daryti, kai labai norėtųsi taip pasielgti?
- Aš? - Nustebo Letė. - Ačiū už pasiūlymą.Bet aš nežinau. Jūsų tiek daug. Nenoriu užsikrauti tavo tėvams ant galvos. - Užteko jau to, kad kartais viešėdavo pas Juzefą, kas irgi atrodė keista ir nejauku. Į tuos kvailius penktakursius nekreipė dėmesio. Tegul jie eina velniop.
- Žino. Mudvi su seserimi panašios labai panašios. Bet Oliveri, ką man daryti? Aš noriu, kad jis dingtų iš mokyklos.