0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #45 Prieš 1 metus »
Šeštadienio laikas kaip visada buvo visiškai aiškus. Tos pamokos tapo smagia rutina. Buvo neįprasta, kad ši mergaitė jam neprieštarauja ar nekelia kokių kitų problemų. O juk taip elgėsi beveik visi paaugliai, su kuriais Auris turėjo daugiau reikalų. Žodžiu buvo galima atsiduoti mokslui ir jos pažanga jaunąjį mokytoją džiugino.
Šiandien pamoka vyko lauke ir jis ėjo į sodą prie ežero. Rankoje nešėsi dėžutę su keliais daiktais. Ketino jai surengti šiokį tokį egzaminą ir pažiūrėti kaip jai seksis.
Tik priėjęs prie merginos pastebėjo kai ką neįprasto. Ji regis pradėjo dažytis. Daug paauglių mergaičių mėgo dažytis, bet Sakura to niekada nedarė. Auris įdėmiai nužvelgė mergaitę. Atrodė ji kažkaip prastai. Bet Senkleris dar nežinojo kas jam nepatinka.
- Sveikutė. Kaip tau sekasi? - Prašneko padėdamas dėžę ant žemės.
- Šiandien, kaip paskutinei pamokai norėčiau pažiūrėti ko pasiekei per visą laiką, kol mokėmės papildomai. Dėžėje yra visokie daiktai. Ir tau juos reikės pakeisti. Pirmai pradžiai galime pradėti nuo spalvos. Tada duosiu kitas užduotis. - Jis ištraukė iš dėžės molinį vazonėlį.
- Nuspalvink jį mėlyna spalva. - Pasakė jis.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 634
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #46 Prieš 1 metus »
Štai ir jis. Auris Senkleris. Nešinas dėžute. Įprastai, kai jie susitikdavo, Sakuros veidą papuošdavo šypsena. Ir dabar mergina pamėgino ją išspausti, tačiau šypsnis pasirodė menkas.
- Sveiki, - atsakė.
Taigi, profesorius jos paklausė, kaip jai sekasi. Ar Sakura turi teisę meluoti ir dar tam žmogui, kuris visą rudenį ir dalį žiemos ją papildomai mokė? Žinoma, kad ne. Bet ir tiesos ji nusprendė nesakyti. Šviesiaplaukė buvo pastebėjusi, kad kartais kitam atsakius klausimu į klausimą kalba natūraliai pasisuka kita linkme. Tad ji pabandė tai padaryti.
- O kaip jums sekasi? - paklausė nieko neatsakiusi apie save.
Profesoriui pristačius užduotį baltapūkė linktelėjo. Šiaip ji būtų pasakiusi, kad jai patinka molis. Kad jis geriau už plastiką. Bet šiandien nesinorėjo sakyti nieko. Mintyse vis šmėsčiojo Meghan ir kūną tarpais tarsi pasiekdavo jos smūgių bangos.
Sakura paėmė vazonėlį ir rankos mostu bei burtažodžio pagalba vazonėlis iškart nusispalvino mėlynai. Tiesa, vietomis jis atrodė tarsi nublukęs, bet varnanagė jau buvo pripratusi prie to, kad ji netransfigūruoja idealiai. Susitaikė su tuo, kad ne viskas gali sektis puikiai. Tačiau vazonėlis buvo mėlynas. Ir nesužalojo jos rankos.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #47 Prieš 1 metus »
Auris su šia mergaite leido gana daug laiko. Taigi manė, kad jau šiek tiek ją pažįsta. Nuo pat pirmos jų susitikimo minutės stebėjo ją. Sakura atrodė apmirusi? Arba paprasčiau sakant be ūpo.
- Man sekasi kaip visada. Lyg ir gerai. O kaip tu? Ar tau patinka žiema? Žiemą tiek mažai augalų, kuriuos gali rinkti. Ar lauki pavasario? - Bandė pasukti temą į gamtos pusę. Juk ji mėgo plepėti apie gamtą. Jeigu atsakys keliais žodžiais, jis įsitikins kad kas nors nutiko.
Bet ar reikėjo dar jam dėl ko nors tikintis? Sakura atliko Aurio duotą užduotį. Lengvai. Ir nieko. Jokių džiugesio emocijų. O juk ji per visas pamokas labai džiaugdavosi, kai kas nors pasisekdavo.
- Puiku. Visai lengvai pavyko. Dabar bus sunkiau. Įsivaizduok iš molio nulipdytą šuns statulėlę. Ir pakeisk vazoną. Paversk jį ta moline figūrėle. - Pasunkino merginos užduotį Auris. Žiūrint į Sakuros veidą jam pasirodė, kad jos akys atrodo užverktos.
- Ar nenorėtum man ko nors papasakoti? - Paklausė Auris.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 634
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #48 Prieš 1 metus »
Auris Senkleris ir vėl paklausė, kaip Sakura, bet, laimei, po to pradėjo kalbėti apie žiemą, todėl mergina turėjo progą atsakyti būtent apie ją, o ne apie savo jausmus.
- Man patinka visi metų laikai, - tarė mergina.
Viena jos dalis lyg ir norėjo išsiplėsti apie kiekvieno metų laiko privalumus, tačiau širdyje tam noro strazdanė nejuto. Be to, jos mylima žiema dabar buvo paženklinta krauju. Norėjosi pasakyti, kad pavasario privalumas prieš žiemą dabar būtų tas, jog ant žolės nebūtų taip kraupiai raudonavęs merginos kraujas. Kaip ant sniego. Kaip užvakar, kai Meghan ją sužeidė.
- Pavasario laukiu, - pridūrė. Ir ji iš tikrųjų jo laukė. Šiandien į sniegą žiūrėti buvo sunku.
Varnanagė gavo kitą užduotį. Ji žvelgė į vazoną, o vietoj jo įsivaizdavo molinį šuniuką. Dar kartą mostelėjusi burtų lazdele ir ištarusi reikiamą burtažodį ji netrukus šalia savęs regėjo purvinai mėlyną molinio šuns statulėlę. Tiesa, trūko vienos letenos ir buvo nukirsta uodega. Bet vis tiek neblogai pavyko.
Regis, strazdanė turėjo džiaugtis, bet džiaugsmingai nesijautė. Kažkur giliai viduje kilo mintis, kad tikriausiai neblogai sekasi dėl to, jog dabar baltapūkė tiesiog nebebijo, kad koks nors daiktas jį transfigūruojant mokinę sužeis. Kaip ji gali bijoti tokio dalyko, kai visai neseniai įvyko žymiai baisesnis? Tačiau jau geriau būtų bijoti, nei šitaip jaustis, mintyse pagalvojo.
Profesoriui paklausus, ar Sakura nenorėtų jam ko nors papasakoti, merginos akys iškart apsiašarojo. Ji stengėsi valdytis, nepravirko, bet buvo akivaizdu, kad kažkas blogai. Nors ir taip jai tapo aišku, kad Auris Senkleris kažką pastebėjo.
Mergina tik papurtė galvą ir instinktyviai pasitempė suknelę kuo labiau žemyn, kad dar stipriau uždengtų sužeistą vietą ant kojos, nors ji ir taip buvo uždengta. Ji tik papurtė galvą taip atsakydama į profesoriaus klausimą.
- Na, kas toliau? - išlemeno įsmeigusi akis į dėžutę, kurią atsinešė profesorius.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #49 Prieš 1 metus »
Ji paklausė kas toliau. O Auris galvojo ką atsakyti. Kažkas ryškiai buvo blogai. Bet ar jo tai reikalas? Jo reikalas mokyti apie transfigūraciją. Jau ir taip per ne lyg įklimpo domėdamasis kiekvieno nelaimėlio mokinio reikalais. Jau ir taip nebūtų galėjęs tiesiog susikrauti daiktų ir išlėkti iš šios mokyklos. Kaip iš bet kokios kitos savo darbovietės. Jam patiko būti atokiai nuo žmonių. Lyg ir domėtis jais, bet išties būti atokiai. Tik atėjus į mokyklą paaiškėjo, kad tai nebeįmanoma. Taigi ar dabar jam reikia klausinėti Sakuros kodėl ji atrodo tokia nusiminusi? Bet ji tikrai atrodė tokia liūdna. Auris pastebėjo, kad akyse jai pradėjo kauptis ašaros. Tai matyt buvo tikrai kas nors rimto. Negalėjo jis apsimesti, kad to nepastebi. Ne tai kad negalėjo. Gal tiesiog nenorėjo. Bet atkakliai kamantinėti neatrodė geras sprendimas. Todėl tik pasakė.
- Gerai. Bet jei kartais norėsi pasikalbėti pasakyk. Ar tu dabar tikrai nori tęsti šią pamoką? Galbūt galėtume ją perkelti į kitą laiką?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 634
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #50 Prieš 1 metus »
Sakura ir toliau žiūrėjo į profesoriaus atsineštą dėžutę. Tačiau Auris Senkleris, regis, neskubėjo skirti merginai naujos užduoties. Jis pasakė, kad Sakura sakytų, jeigu norės pasikalbėti. Žinoma, pasikalbėti su transfigūracijos profesoriumi Sakura norėdavo visada. Na, galbūt išskyrus šias dienas. Tačiau juk jis turėjo omenyje pokalbį apie tai, kas šviesiaplaukei atsitiko. Jis matė, kad kažkas ne taip. O pasakoti apie mišką ir kas jame buvo baltapūkė nenorėjo niekam. Tikėjosi, kad ir Dori neprasitars.
Penkiolikmetė atsiduso, kai Auris Senkleris paklausė, ar ji norėtų dabar tęsti pamoką. Pasiūlė ją perkelti į kitą kartą. Mergina neatsakė nieko, tik gūžtelėjo pečiais. Dori minėjo, kad strazdanė geriau perkeltų šią pamoką. Siūlė pameluoti profesoriui, kad serga. Bet ji nenorėjo to daryti. Nenorėjo meluoti nei Auriui Senkleriui, nei kam nors kitam.
- Kaip norite, - galiausiai išlemeno.
Mėlynakė giliai įkvėpė. Kelioms akimirkoms ištiesė kojas ir užsimerkė. Stengėsi atsipalaiduoti. Atsimerkusi pastebėjo, kad matosi jos žaizda. Greitai ją paslėpė atgal po suknele. Beliko tikėtis, kad profesorius to nepastebėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #51 Prieš 1 metus »
Auris pajuto, kad pradeda nervintis. Tuojau neteks kantrybės ir nežiūrėdamas į kažkokias Sakuros krizes tiesiog ims tęsti pamoką. Taip gal ir reikėtų. Padarys jie visas užduotis, kurias buvo nusimatęs ir tada jau jis trauks savais keliais. Paprasta. Kaip norite. Labai man čia reikia. Ir taip turiu ką veikt be tavęs.
Tik staiga pastebėjo tai, ko vos nepraleido per savo nervus. Tai buvo žaizda ant merginos kojos. Pastebėjo ir tai kaip staigiai ji paslėpė tą sužalojimą. Lyg nenorėtų, kad tasai būtų pastebėtas.
Nieko nesakydamas jis tiesiog išsitraukė lazdelę. Norėjo matyti jos veidą be jokių dažų. Gal tai ir perdėta, jei nieko neišvys, tai ką tada reikės jai pasakyti? Bet apie tai bus galima pagalvoti vėliau. Gal nebūtų nieko daręs. sureikšminęs to makiažo. Bet ji atrodė tokia viskam abejinga, ir tos ašaros, kurias pastebėjo kaupiantis akyse. Ir ta žaizda.
- Evanesco. - Tarė norėdamas pradanginti jos makiažą.
- Ar tave kas nors skriaudžia? - Tik tada paklausė.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 634
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #52 Prieš 1 metus »
Sakurai atrodė, kad profesorius pradėjo nervuotis. Mergina nenorėjo jo erzinti. Šviesiaplaukės ir transfigūracijos profesoriaus santykis jai atrodė toks tyras ir gražus. Dabar ji ėmė kaltinti save, kad nesugebėjo nuslėpti emocijų. Kad nesugebėjo susikaupti ir bent šiai valandėlei negalvoti apie mišką bei Meghan.
Strazdanė pamatė, kad į žaizdą vis dėlto Auris Senkleris pažvelgė. Ir čia viduje pasijautė dar didesnis nusivylimas savimi. Norėjosi atsistoti ir pasileisti laukais ar miškais bei mažiausiai savaitę negrįžti pilį.
Mėlynakė jau norėjo stotis. Atsiprašyti, pasakyti, kad blogai jaučiasi. Kad gal tegul jiedu susitinka kitą kartą. Juk tai nebūtų melas, ar ne? Juk Sakura iš tiesų blogai jaučiasi. Bet. Bet profesorius buvo pirmesnis.
Staiga varnanagė pajuto, kad jos veido oda ir vėl gali kvėpuoti. Kad blakstienos nėra sulipusios ir sunkios. Kad mirksėti lengva taip kaip anksčiau. Iš pradžių ji nesuprato, kas įvyko. Akyse šmėstelėjo nuostaba, mergina ėmė čiupinėtis savo veidą. Tada suvokė, kad profesorius kerais panaikino jos makiažą.
Baltapūkė žinojo, kad dabar Auris Senkleris galėjo visu gražumu matyti jos užverktas akis ir ant žando likusį raudonį. Ji nuleido galvą, užsidengė delnais veidą. Į klausimą nieko neatsakė. Galiausiai pripažino sau, kad nebėra tikslo slėpti. Jis matė. Jis viską pamatė.
Pakėlusi galvą ir atsidengusi savo tikrąjį, strazdanomis nusėtą veidą, penktakursė paklausė:
- Kodėl jūs tai padarėte? Taip negalima, - balsas buvo sumišęs.
Viduje kažkas kaupėsi. Kažkas keisto. Nepatirto, nepažįstamo. Hogvartse ji matydavo daug mokinių, kurie šaukdavo ir trankydavosi, tačiau pačiai taip elgtis noras neužeidavo. Dabar mergina juto, kad toks noras skverbiasi į ją nuo pat rankų pirštų galiukų tarsi užliedamas visą kūną.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #53 Prieš 1 metus »
Dabar jau Auris galėjo matyti tikrąjį jos veidą. Akys buvo užverktos, matėsi smūgio žymė. Kas dabar galėjo su ja taip pasielgti? Kam ji galėjo užkliūti? Pasidarė ir pikta ir liūdnoka.
Iš pradžių Sakura atrodė labai nustebusi. Paskui gal supykusi. Negalima. Taip. Tikriausiai negalima taip elgtis. Svarstė vis dar neatsakydamas į ore pakibusį merginos klausimą. Bet aš norėjau įsitikinti. Čia ne argumentas. Kalbėjosi su savimi. Ji ryškiai nenorėjo, kad kas nors matytų visą tai. Taip. Jokie žmonės nenori, kad kitas pamatytų tokius dalykus. Ir paskui, kai smurtas vėl pasikartoja tai kenčia. Ir paskui vėl ir vėl. Jei kokie mokiniai tyčiojasi iš šios basakojės keistuolės ir mato, kad ji tai slepia, tai galimai pakartos tai ir dar kartą. Paskui dar kartą. Ir dar. Pavers jos gyvenimą pragaru. O tu tikras patyčių ekspertas po galais... Aš niekada nesikabinėdavau prie tokių kaip ji.
- Kodėl taip padariau? - Pagaliau prašneko.
- Tikriausiai todėl, kad. Kad jei tai patyrei kartą, bus ir antras. O gal ir trečias. Žmogus, kuris mato, kad slepiesi ir nesigini puls ir kitą kartą. Labai patogu ant tokio žmogaus išsilieti. Jis vis tiek niekam nepasiskųs. Gerai, sutinku. Neturėjau nuvalyti tau veido prieš tavo valią. Bet. Na aš tiesiog žinau kaip būna. Jei tu slėpsi viską, nieko nedarysi, viskas gali pasikartoti. - Jei žinoma aš teisingai spėju. Ir jei žinoma tai tikrai mokinių darbas.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 634
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #54 Prieš 1 metus »
Sakura laikėsi iš visų jėgų. Galiausiai tas beateinantis pykčio jausmas paliko varnanagę. Šią akimirką ji drebėjo, bet ne todėl, kad būtų šalta. Drebulys ėmė krėsti klausantis profesoriaus žodžių. Ji nepagalvojo apie tai, kad Meghan ką nors panašaus galėtų padaryti dar kartą. Ar galėtų? Ar dabar Sakura turėtų saugotis? Neiti į mišką? Visada būti tarp žmonių? Ar tai įmanoma?
- Aš... aš... - mergina bandė kalbėti, bet tai buvo sudėtinga. Ji kelis kartus giliai įkvėpė. - Aš tik norėjau susidraugauti, - galiausiai pasakė ir nusivalė kelias ką tik iš akių ištryškusias ašaras. - Kai kurie žmonės yra blogi, - šviesiaplaukė atsistojo ir ėmė mindžikuoti. - Juk kai kurie žmonės tikrai blogi, ar ne, profesoriau? - pažvelgė į Aurį Senklerį. - Tik aš to nesupratau. Nenorėjau pripažinti. Pas mus pievoje tokių dalykų nebuvo. Kartais aš noriu namo. Bet per tą laiką, kol mokausi Hogvartse, aš suvokiau, kad namuose ir pievoje pakankamai nuobodu, - atviravo. - Nors ir saugu, bet nuobodu, - atsiduso. - Aš daugeliui atrodau keista, suprantate? O dabar pradedu manyti, jog esu dar ir kvaila, - pažvelgė kažkur į tolį.
Iš tiesų. Sakura vakar permąstė viską, kas įvyko. Ką sakė Meghan. Ką sakė Dori. Žinoma, ji suprato, kad tokio Meghan elgesio nenusipelnė. Jis išties nebuvo teisingas. Tačiau pati strazdanė neatpažino ženklų, kad prie Meghan lįsti nederėjo. Arba tada oloje su Dori. Ji nesuprato, kad klastuolė melavo.
Dabar Sakura jau žinojo, kad yra naivi. Ir dažnai - įkyri. Šiandien ji jau suvokė, kad bendravimas kitiems yra visiškai įprastas dalykas. Kad Sakura nėra dovana kiekvienam žmogui, kaip kad kiekvienas žmogus yra jai. Ir kad ne visi nusiteikę tapti jos draugais. Viduje baltapūkė ėmė jausti gėdą prisiminusi pirmus mėnesius Hogvartse. Juk ji norėjo arba apkabinti kiekvieną sutiktą žmogų, arba aiškindavo kitiems, kaip jie turėtų gyventi.
- Kartais aš galvoju, kad būtų paprasčiausia imti, apsiauti batus ir valgyti cukrų. Būti kaip visiems, - ir vėl prabilo. - Bet aš negaliu. Tiesiog negaliu. Beveik visos merginos dažosi. Dori sakė, kad atrodau kaip be veido, nes mano antakių beveik nesimato, o blakstienos per šviesios. Bet kai jūs man kerais nuėmėte šituos klijus nuo veido, man iškart pasidarė geriau. Aš nežinau, kaip man gyventi. Galbūt tikrai mano vieta tik pievoje, - Sakura ir vėl atsisėdo bei atsirėmė į medį.
Viduje pasidarė daug lengviau, kai ji su kažkuo apie tai pasikalbėjo. Išliejo savo jausmus. Tai, kas slegia. Tačiau ar mėlynakė elgėsi teisingai? Juk Auris Senkleris - profesorius.
- Aš atsiprašau, - pasakė. - Žinau, kad turėtume kalbėti tik apie transfigūraciją. Atleiskite, kad užkraunu jums savo bėdas.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #55 Prieš 1 metus »
Auriui pradėjo skaudėti galvą. Nuo minčių, kurios jį apniko visu smarkumu. Kažkodėl Sakura jam priminė Džamilę. Tokią pat trapią, naivią. Ją Auris įvėlė į Dolohovų reikalus.  O taip Sakura, būna blogų žmonių. Pavyzdžiui aš. Ir kas būtų, jei žinotum koks aš esu iš tiesų?
- Nurimk gerai? Pagalvok dabar logiškai. Visą gyvenimą gyvenai pasaulyje, kuriame visi tavo draugai. Kuriame padėdavot vieni kitiems. Na nežinau. Man tai panašu į gentį. Viskuo dalindavotės ar ne? Tiek daiktais, tiek jausmais. Ir staiga patekai į šį, didelį pasaulį. Kuriame žmonės galvoja visai ne taip, kaip tavo įprastoje aplinkoje. Žinoma, kad čia tau iškyla įvairiausių sunkumų. Ir bendraujant ir šiaip. Bet dėl to negalima sakyti, kad esi kvaila. Tu tik bandai gyventi tau įprastą gyvenimą. Ar tėvas tave palaiko? - Staiga paklausė raudonplaukis.
- Ar sakei jam tai, ką man dabar sakai? Sakura, pievoje gyvenai ne vienerius metus. O čia tu tik pradedi gyventi. Pievoje juk visus pažinojai visą gyvenimą ar ne? O čia visi žmonės labai skirtingi. Jų labai daug. Negali visų suprasti. Bent jau taip greitai visko perprasti. Kaip tu ir sakei. Žmonių yra visokių. Blogų taip pat. Yra ir gerų. Žinai, kartais tie, kuriems dėl ko nors labai skaudu išlieja pyktį ant kitų. Tai nepateisinama, bet taip kartais būna. Jausmų pasaulis. Na jis toks gilus ir painus. Ir tai suprantama, kad tu kartais ne viską supranti. Kartais žmonės patys savęs nesupranta. - Šyptelėjo jis.
- Dabar turi įsisąmoninti, kad deja pasaulis nėra toks atviras ir geraširdiškas kaip tavo pieva. Ir kad savo gyvenime dar sutiksi visokių žmonių. - Apie jos sumušimus Auris nekalbėjo. Nes pasirodo buvo ir kitų problemų daugybė. Norėjo žinoti kas ten atsitiko. Koks mokinys su ja taip pasielgė. Tikėjosi, kad pati pasakys, kada to norės.
- Neturi savęs keisti tam, kad atrodytum kaip dauguma. Nori ir vaikščiok basomis. Nenori ir nesidažyk. Tai niekam nekenkia. Gal žmonės ir stebėsis tavimi, bet tai jau jų problemos. - Dėžutė su daiktais liko pamiršta ant žolės. Ji dabar Auriui buvo paskutinėje vietoje.
- Juk Sakiau, kad galime bet kada pasikalbėti jei tau reikia. Pamoką galima ir nukelti, nieko čia tokio.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 634
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #56 Prieš 1 metus »
Jiedu kalbėjosi.
- Mes nebuvom gentis. Ir nebuvom sekta, - pasakė Sakura. - Mes tiesiog... mes tiesiog gyvenom. Ramiai. Gražiai. Saugiai.
Šviesiaplaukė nenorėjo per daug pasakotis apie tai, kiek ji dalindavosi savo jausmais su kitais pievoje. Nenorėjo, nes... nes ji nesidalindavo. Ji buvo linkusi daug ką laikyti savyje. Ji nei karto nedrįso padainuoti prie mamos. Ir Auris Senkleris buvo vienintelis žmogus, kuris girdėjo ją tai darant. Taip pat vienintelis žmogus, su kuriuo ji taip atvirai pasidalino savo jausmais. Ji nenorėjo jam to sakyti, nes bijojo atbaidyti. Bijojo, kad tuomet profesorius pasijus taip, lyg Sakura būtų peržengusi ribą.
- Na, tėtis... - nedrąsiai prabilo. - Dabar jam šiek tiek lengviau priprasti... prie manęs. Bet, žinote, mes nesikalbame apie tai. Aš... aš negalėčiau su juo kalbėtis apie tai... apie ką mes dabar kalbamės.
Sakura linksėjo Auriui Senkleriui jam su ja besikalbant. Jo balsas taip ramino baltapūkę. Ji pasijuto suprasta, ne viena, saugesnė. Veide pasirodė mažas liūdnokas šypsnis, tačiau tuo pačiu metu varnanagė glostė savo žaizdą ant kojos pati to net nejausdama.
Akimirką ji norėjo prišokti prie profesoriaus ir jį apkabinti. Taip, kaip buvo apkabinusi kelias savo drauges. Tačiau ji žinojo, kad taip daryti nedera. Jau bent kažkiek suprato šį pasaulį ir nutuokė, kad apkabinimas būtų nesuprastas. Ėmė svarstyti, ar Auris Senkleris galėtų būti jos draugas. Ar ji galėtų su juo kalbėtis taip, kaip kalbasi su Nelanna, su Dori, su Gruode. Papokštauti. Nuveikti ką nors smagaus. Ne, negalėčiau, mintyse pagalvojo. Negalėčiau, nes mes nesame ir nebūsime lygūs. Jis yra profesorius, o aš mokinė. Tačiau glumino tai, kad vis dėlto šiam žmogui ji galėjo pasakyti daugiau nei bet kuriai savo draugei. Sakurai buvo lengva atverti transfigūracijos profesoriui savo jausmus.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #57 Prieš 1 metus »
Ir kodėl dabar tos mintys sukosi apie Džamilę? Reikėjo susitelkti į kitą žmogų. Kažkodėl Auris prisiminė tai, ką turėjo padaryti kažkada seniai, regis prieš šimtą metų. Ak, dabar niekas nebūtų privertęs pakelti lazdelės prieš tą beginklę merginą. Niekada. Nei už ką. Kaip viską pakeitė tie keli metai mokykloje. O regis dar tada, kai sužinojo, jog mergina sugrįžo į Londoną ketino jos ieškoti. Ir kas tada? Ką būčiau daręs?
- Taip taip. Nesakau, kad jūs gentis. Tik lyginu. - Šyptelėjo jai. Buvo kažkaip gaila, kad Sakura dabar turi kalbėtis su juo. Su žmogumi, kuris nėra tikras nei dėl savo gyvenimo, nei dėl ateities. Atrodė, kad  geriau tai darytų su savo tėvu.
- Tėvo nebuvo su tavimi pievoje? Niekada? - Priprasti? Jam reikia pratintis prie savo mielos ir geraširdės dukters? Keistuolis.
- Klausyk, ar tu. Na ar savo tėvą sutikai tik tada, kai nebegalėjai gyventi kartu su mama pievoje? - Pasitikslino. Apie jos šeimą Auris taip ir nebeklausinėjo nuo tos pirmos pamokos.
- Ar dar skauda? - Paklausė apie žaizdą ant kojos.
- Reiktų pagydyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 634
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #58 Prieš 1 metus »
Šviesūs varnanagės antakiai šiek tiek susiraukė, kai profesorius ėmė klausinėti apie tėtį. Ji nesijautė tokia maža, kad jai reikėtų kurio nors iš tėvų išklausymo. Ji norėjo būti išklausyta kokio nors draugo. Žinoma, Aurio Senklerio. Bet jis ne draugas. Jis profesorius, kuris nori tau padėti kaip ir bet kokiam kitam mokiniui, pasakė sau mintyse.
- Ne, tėtis niekada nesilankė pievoje. Jam negalima. Jis ir sako, kad mes esame sekta, sako, kad... - staiga Sakura užsikirto. - Žodžiu, jie nelabai sutaria. Mano tėvai. Ir taip, su savo tėčiu susipažinau tik praeitais metais. Man patinka pas tėtį. Tik nepatinka jo namai, kurie yra visiškai dirbtiniai, tas Londonas... Mano tėtis gamina magiškus baldus, kurie transformuojasi. Visi tuo žavisi, o aš ne. Kaip galiu žavėtis kampine sofa, kuri pavirsta dvigule lova, jei geriausia lova iš tikrųjų yra iš šiaudų?
Tada strazdanė pagalvojo, kad ir jos tėtis, kaip ir dabar su ja esantis žmogus, gerai turėtų mokėti transfigūraciją. Juk tokių baldų gamyboje jos turėtų daug reikėti, ar ne?
Mergina vos vos šyptelėjo, kai profesorius paklausė, ar dar skauda koją.
- Šiek tiek skauda. Tačiau nenoriu į ligoninę, - pasakė ir tikėjosi, kad Auris Senkleris pats išgydys. Norėjo to.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1834
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #59 Prieš 1 metus »
Jos šeimos situacija Auriui atrodė painoka ir sudėtinga.
- Bet kodėl jam negalima lankytis pievoje? Gal jei ten pabūtų kokį savaitgalį suprastų, kad nieko ten blogo nėra. Kad žmonės tiesiog pasirinko savo gyvenimo būdą ir viskas. - Viskas čia suprantama. Jei tėvas ir dukra nelabai sutarė, jei tėvas vis blogai atsiliepia apie merginos buvusius namus, tai faktas, kad dabar gyvendama naujoje visai nepatinkančioje vietoje ji jaučiasi dar prasčiau, nei gal galėtų.
- Bet juk tai įdomi profesija. Reikalauja kūrybingumo. Tikriausiai reikia įdėti daug kerų, kad baldas pasikeistų į kitokį nei buvo. Žinai, taip jau yra, kad žmonėms reikia visokių daiktų. Tau gal tai keista, bet jiems ne. Juk tavęs jų niekas negali priversti pirkti ar ne? Kaip manai, ar negalėtum derinti visko tarpusavy? Bent jau kiek nors. Nejau nėra nieko, kas tau patiktų šiuolaikiniame mieste? - Tą jos žaizdą reikėjo apžiūrėti. Ir dezinfekuoti tikriausiai.
- Bet tau kaip tik reikėtų nueiti į ligoninę. Ten ją pagydytų patikimai ir greitai. Bet jei jau taip nenori, galiu aš tai padaryti. Vis tiek reikėtų ją užgydyti. Ir Sakura, dabar jau rimtai tau sakau. Jei dabar nenori, palikim tą temą ramybėje. Nekamantinėsiu tavęs kas ten tiksliai tau nutiko. Bet jei kada nors tai pasikartotų. Turi kam nors pasisakyti. Savo koledžo vadovei, kokiam mokytojui ar savo tėvams nežinau. Nes to negalima leisti. Niekas neturi teisės tavęs ar kito mokinio žaloti.