[Brielle Siri Devers]

Neris yra gana ilga upė, tekanti ten kažkur per Lietuvą, Vilnių, o galiausiai įsiliejanti į Nemuną, su kurio vandenim pasiekia Baltijos jūrą. Tačiau mums įdomi tik viena upės atkarpa - jos vandenys per Vilnių, kur skirtingus krantus jungia trylika skirtingų tiltų. Jeigu siaurinsime savo paukštišką žvilgsnį dar labiau, intereso objektu pataps tas upės kilometras (ar keli), kuris ją vingiuoja per patį centrą, po Baltuoju, Žaliuoju ir Karaliaus Mindaugo tiltais.
Miesto meras tuos kelis kilometrus sutvarkė, pakrantę išklojo naujomis trinkelėmis, o ties Baltuoju tiltu užsėjo ir pievą, kurią po kelių metų išrausė, idant pastatytų ten kažką didingo (riedlenčių parką? Teniso kortus?). Miesto meras tuos kelis kilometrus pavertė įvairaus dydžio pėdų kasdien mindžiojama Neries krantine, be kurios miestas, ko gero, būtų nei šioks, nei toks.
Ir nors nėra iki galo aišku, kiek burtininkų iš tiesų gyvena Vilniuje, krantinė vis dėl to pažymėta ir keliais jų darbais. Omeny, žinoma, neturime to bjauraus vamzdžio, kuris niekur neveda ir bando apsimesti menu. Ne, tai greičiau jau po tiltais kabantys keisti objektai bei po šešioliktąja plytele nuo paskutinio laipto prie Žaliojo tilto, toje upės pusėje, kur stovi gotikinė architektų pilaitė, išraustas tunelis į upės dugną. Bet apie tai niekas nekalba, o ir patys Vilniaus burtininkai nelabai žino, kur tas tunelis veda.

[Fasiras von Sjuardas]

   Šįkart pasielgė nedovanotinai, jeigu žvelgsim iš mylinčios merginos pusės. Bet kiaurom naktim, kol ji miegojo, jis spoksojo į lubas ir svarstė, kaip pasielgti būtų saugiausia ir teisingiausia. Sykį dar susitiko su viceministru Vagneriu, kol galiausiai priėmė, jo beveik trisdešimtmete galva, patį geriausią sprendimą. Kad ir kaip tragiškai nesąžiningą.
   Paryčiui pasiėmė nedidelį lagaminą, kuriame tilpo svarbiausi daiktai, padėsiantys grįžti, jeigu kas, užsimetė tradiciškai juodą apsiaustą, kokį įprastai dėvėjo darbe, pabučiavo tebemiegančios Davinos kaktą ir sekundėlei stabtelėjo tarpduryje, atmintyje stropiai paišydamas ramų jos veidą. Tuomet linktelėjo galva Baubui, savo namų elfui, ir kartu su šiuo dingo vidurius sukiojančioje spalvų, kvapų ir garsų šaršalynėje. Ech, jei tik kada pradės gyventi ramų savo gyvenimą, visiems laikams atsisakys kelionių oru - gal ir gerai, kad šito nemalonaus meno net nepradėjo mokytis.
   „Grįšiu vakare, susitariau su Vagneriu, skubus reikalas. Šiandieną lik namie. Myliu, Fasiras“ - liko ant lovos  skubotu raštu. Vis dar nebuvo aišku, kokia buvo šito melo spalva, - tik jau tikrai ne balta.

   Elfas nutupdė nublokštąjį nuo kėdės Anglijos ministrą ant žemės. Svirduliuodamas pusvampyris atsirėmė į senovinę, pilką kažkokio pastato sieną, kurį laiką giliai alsavo, dėbsodamas į suskilinėjusį šaligatvį. Kiek atsigavęs Fasiras apžvelgė pirmąsyk matomos Rytų Europos šalies, bandančios apsimesti Šiaurės Europos valstybe, miesto vaizdą, tiesą sakant, neatrodė kažkuo ypatingai, tik gal kiek priminė Italiją. Tolėliau per vėjo ūžimą galėjai girdėti važiuojant automobilius. 
   - Visai netoli, pone, - Baubas, jau užsimaskavęs Suliejamaisiais kerais, turbūt mostelėjo ranka, jau rodydamas Fasirui kelią.
   Von Sjuardas patikrino, ar lazdelė savo vietoje, priglausdamas delną prie krūtinės maždaug toj vietoj, kur buvo vidinė apsiausto kišenėlė. Eidamas jis atsisagstė apsiaustą ir vis tiek jautėsi vis dar mažumėlę įsitempęs. Taip, Vagneris patarė susitikti, Lietuva juk buvo tolima ir su Anglija mažai kuo tesusijusi šalis, nors keliauti visgi buvo rizikinga. Fasiras tikėjo, jog esant reikalui Baubas jį ištrauktų - galų gale, ir pats nebuvo neįgalus, lazdele naudotis mokėjo puikiai.
   Be to... Ši vieta net tokią nemaloniai vėjuotą dieną buvo pilna žmonių, čiauškančių neaiškiai sudėtinga kalba. „Gal rusų?“ - toptelėjo susikaupusio veido jaunuoliui, stovinčiam Neries krantinėj, kur ir buvo susitartas susitikimas.

[Brielle Siri Devers]

Po tiltu ūžtelėjo oras, mažutis vėjelis kaip mat įsipaišė į didesnįjį, sūkuriuojantį palei vandens paviršių. Ten, kur regimai neturėjo jos užtikti jokia žiobariška akis, oru iš pat Anglijos atsidangino Gabrielė. Žinoma, prieš tai turėjo pasižiūrėti į pakankamai Žaliojo tilto patiltės nuotraukų, susieškotų žiobariškos bibliotekos kompiuteryje, kad galėtų taip lyg niekur nieko nusidanginti į kažkokią nereikšmingą valstybėlę, iš kurios, pasirodo, labai daug gyventojų įleidžia šaknis jos negimtajame Londone.
Moteris niekaip ypatingai neatrodė, o jos išvaizda buvo aprašyta tiek kartų, kad turbūt ir patys mintinai galėtumėte išpyškinti it kokio Donelaičio "Pavasario linksmybių" pradžią.
Galbūt turėjo jausti palengvėjimą, galbūt kažką panašaus. Vis dėl to, kai sužinai, kad tavo didis prašymas bus patenkintas, turi apimti bent kažkoks teigiamas jausmelis. Ir vis dėl to, viskas ką juto Gabrielė, buvo nuovargis ir kažkokia keista įtampa.
Netruko nė minutės, kai už akies užkliuvo burtininkiškai apsirėdęs ir nė kiek į akis nekrentąs Magijos ministras. Gabrielė akimirką pastovėjo šešėlyje mėgindama suprasti ir suvokti, ar jis tikrai su savim neatsigabeno krūvos aurorų, o tada išlindo lauk iš po tilto ir kreivu žingsniu prisiartino prie von Sjuardo jaunesniojo. Sustojusi per pagarbų ir karantiniškai teisingą atstumą, ištarė kažkokius nelabai svarbius pasisveikinimo žodžius. Norėjo eiti prie reikalo, tačiau, kad ir kaip keista bebūtų, nesugalvojo kaip. Galiausiai, juk tai jis, trokštąs atsiimti savo Kėdę, turėtų ko nors imtis, ar ne?

[Fasiras von Sjuardas]

   Neskubriai žingsniuodamas pakrante ir blizgindamas akimis į ir pačius blizgančius ne pačios skaidriausios upės vandenis, Fasiras visaip mėgino atsikratyti bjauraus kaltės slėgimo ir dvejonės, kad pasielgė teisingai. Prieš akis matė pernelyg gerai įsimintą Davinos veidą. Ilgai dvejojo, ar nereikėtų paprašyti Baubo, jog, jei jis netyčia kur padėtų šaukštą, šis neištrintų visų iki vieno prisiminimų, susijusių su Fasu. Čia būtų panašu į prašymą, kad po mirties draugelis ištrintų naršyklės istoriją, tik žymiai kilnesniu tikslu. Juodaplaukis gerai žinojo, kokią kankynę patirtų Davina, tad turbūt labiau būtų linkęs paaukoti gražų savo atminimą ant šios merginos gerovės aukuro.
   - Sveiki, madam Devertes, - linktelėjo buvęs ministras, taip pat sustojęs pagarbiu atstumu nuo buvusios savo pavaldinės.
   Auksinėm akim mėgino tyrinėti jos veidą, nors įžvelgė tik tam tikrą nuovargį ir nusivylimą. Lūpų kamputy susimetė šiokia tokia pašaipa. Skani ministrams dalinama duonutė, ką? Nesunku atsikąst, nesunku nuryt? Nesupelijus visai, hm?
   Įdomus faktas - prieš jo atostogas Ispanijoje jųdviejų būsenos, regis, buvo atvirkštinės. Šitoks suvargęs, na, gal žymiai labiau, atrodė Fasiras, o tokia pilna jėgų - Gabrielė.
   „Tai nejaugi man pradėt?“ - sudvejojo Fasiras, mat vaizduotėje jau buvo nusipaišęs, kaip Gabrielė bendraus su juo. Jis įsivaizdavo, kad ji pokalbį pradės pažemindama jį, suktai vyniodama kažką apie jo ir savo interesus, galbūt subtiliai pagrasindama jam ir jo ne plačiai giminei... Kaip ir priklauso mafiozei, ką? 
   Tik... Jis nesijautė trokštąs tos kėdės. Nelabai tikėjo, kad šis pokalbis kažką išspręstų, ne, tokie dalykai lengvais pašnekesiais neišsprendžiami. Netgi nežinojo, ką tiksliai galėtų pasiekti, susitikęs su mafijos močia tolimam Europos užkampy, vadinančiam save Europos centru, kur mėtosi kelios apypanašiais pavadinimais šalelės, besikeikiančios rusiškai bei įnirtingai besistengiančios išnuodyt gėjų rasę savo gretose.
   - Tai?.. - visai ne diplomatiškai pradėjo jis. - Pirmas klausimas - ar jūs galite įrodyti, kad galiu jumis pasitikėti? - užbaigė jau geriau.

[Brielle Siri Devers]

Pagalvojo, gal susiraukti ties tuo kreivu titulu, kuris, šiaip ar taip žeidė jos trapią ir pavargusią esybę. Nujautė, kad "madam" klijavimas prie vardo buvo grynai dėl jos prancūziškų, jau veikiai prarastų šaknų. Kita vertus, lygiai taip pat būtų nusivylusi "ponia" ar dar kuo panašiu. Pagalvojo, gal susiraukti, tačiau nusprendė, kad tegul jaunesnysis mėgaujasi savo nepaprastu mandagumu - paskutinį kartą, juk netrukus jos ant šios žemės nebebus nė kvapo. Bent jau ne taip akivaizdžiai. Tai tetruko akimirką - pranešu, kad nepagalvotumėte, jog šios žaibiškos mintys reiškia ištęstas tylas ir galimybę iš to tyčiotis.
Buvo besukišanti delnus į apsiausto kišenes, tačiau persigalvojo dingtelėjus, kad tai gali būti palaikyta priešišku gestu. Delnai nukaro ties šonais, bedarbiai. Matė, kaip Fasiras į ją žiūri, tyrinėdamas. Panoro kaip nors ir veidą iškreipti, idant pamatytų jame ką nors tik pusiau teisingo. Galiausiai, jos dailiuose (nesiginčykim ties šituo) bruožuose atsispindėjo noras viską greičiau pabaigti ir eiti užsiimti savais reikalais.
Išgirdusi klausimą, sekusį po neaiškios pradžios, išsišiepė visais dantimis. Linksmybės, ne kitaip - būtų ir nusijuokusi.
- Ar galėtų bet kas, ką pateiksiu kaip patikimumo įrodymą, įtikinti? - paklausė vis dar šypsodama, mėlynos akys tarsi nusišvietė akimirkos linksmumo. - Pats spręsk, ar pasitikėti manimi, - patarė, o mintyse pridėjo, kad jaučiasi esanti tokioje pat situacijoje; kad ir kokiu garbingu jis dėtųsi, niekas jam netrukdo atsiboginti artimiausių žmonių, kurie dar ir galingi, ir ją be didesnių ceremonijų išskraidinti į Azkabaną.

[Fasiras von Sjuardas]

   Geras poilsis duoda galimybę būti budriam - šįkart keistas nepasitenkinimo šešėlis Fasirui pro akis nepraslydo. Nors kas iš to - vis tiek, ko ta boba nelaiminga, jis nesuprato. Nusprendė ir nesigilinti, na, bent jau kol kas.
   Ar tokį atvejį galima laikyti nervingu juoku? Didelio pasitikėjimo savim ženklas? Žioplas bandymas išsklaidyti prastą atmosferą (visi žino, kad nuoširdžiai skambantis juokas tą gali)?
   - Nedvejotinai, - linktelėjo galva ministras, nė nemėgindamas šyptelėti. Ranka pamaigė po apsiausto kišenę ir išsyk išsitraukė nedidelį buteliuką, iki dviejų trečdalių talpos pripildytą visiškai skaidraus skysčio. - Veritaserumas, gersim abu, - tarstelėjo, suvokdamas, kad ir iš jo pusės jai dvelkia grėsme.
   Įdomu, tik, kam gerti teks pirmam. Pagal paprasčiausią etiketo taisyklę, damoms visuomet pirmenybė, pagal vieną iš mandresnių, vyrai visada pirmi įžengia (ar išmėgina) potencialiai pavojingas situacijas. Tik kas, jei pati moteris yra jam potencialiai pavojinga, hm.
   Gaila, neįsimetė poros čierkų.
   Visgi jo gėrimas - jis atsinešė, tad jis turi rodyt patikimumą visų pirma savo organizmu.
   Viename šauniame fantastiniam kūriny buvo diktatoriškas prezidentas, švarko atlape visada segėjęs labai kvapnią rožę, įkyriai kvapnią. Sklido legendos, kad tasai aromatas turi „numušti“ kraujo kvapą, sklindantį jam iš burnos, mat sykį, norėdamas nunuodyti oponentą, truputį nuodų į burną paėmė pats.
   Tikrai, velnias, dėl tų čierkų, iš to paties buteliuko gert juk ir nesterilu, ne pagal taisykles, gali kokią bacilą nuryt. Gal yra kokie dezinfekciniai kerai, kuriuos žinotų garbioji prancūzė? Daugiau nei vienas vardas paprastai sukuria iškreiptą inteligencijos įspūdį.

[Brielle Siri Devers]

Ministras buvo nelinksmas, matė Gabrielė. Nė lūpos kampo nepakėlė, ką jau kalbėti apie visus dantis, kurie neabejotinai žavingai ir smailiai žvilgėtų apsiniaukusio dangaus šviesoje. Gabrielė galėjo įsižeisti, bet nebuvo prasmės - jis aiškiai čia atėjo ne linksmybių tikėdamasis, visas dvelkiantis reikalu ir nieku daugiau. Akimirką moteris pasvarstė, gal būtų galėjusi švystelėti lazdelę į upės vandenis ir taip įrodyti savo negrėsmingumą, tačiau lazdelė jai buvo brangi ir reikalinga (nebūtinai mirtiniems užkeikimams).
Šiam išsitraukus buteliuką iš kišenės, akimirką susiraukė. Būtų mielai apsiėjusi be jokių gėralų, jos norai buvo geranoriški - jeigu jis nesutiktų, į Kėdę pasodintų ką nors, kas mielai imtųsi Britanijos griovimo. Neabejojo, kad savo tarpe atrastų jaunų ir aistringų sielų. Kažkas kažkur jai minėjo Artemidę. Galiausiai, teks susitaikyti su šio norais. Nesuprato, kuris iš jų turėjo aukštesniąją ranką šioje situacijoje, ir vis dėl to buvo aišku, kad yra nevienodai nusivylę ir besiviliantys. Linktelėjo.
Von Sjuardas jaunesnysis ryškiai teturėjo tą vieną buteliuką, ir jokių indų. Jo vieno užtektų supilti kam nors į gerklę per prievartą, bet ak, abu čia buvo savo noru, o seilėmis ir dar kuo dalytis nebuvo miela. Gabrielė beveik atsiduso į neišmanymą, ir pasistengusi grėsmingai nemosuoti, lazdele iš oro ir dulkių išbūrė kažin kokios keistos formos mažutytes taures. Su koteliais ir viskuo, tokias tik dėk į didelių lėlių namelį ir džiaukis. Taurytės nusklendė link mago.
- Vienu metu, - ištarė. Tai nebuvo klausimas. Galbūt būtų galima suprasti kaip prašymą pasitikėti vienas kito sąžiningumu. Velniai žino.

[Fasiras von Sjuardas]

   Akivaizdu, nepatiko jai ir naujas gėrimas, akivaizdu, šlykštus reikalas, kai nelabai tegali suvaldyt savo liežuvio. Kam gi galėtų patikti toks daiktas - na, greitosiomis pamąsčius galima sugalvot dvi situacijas. Pirmu atveju, Tiesos eliksyras galėtų labai pagyvinti draugų sambūrį ketvirtą valandą nakties, kitu - sprendžiant santykių problemas arba šiaip gilinant ryšius. Kitu atveju... Kitu atveju jau geriau visuomet su savim nešiotis priešnuodžių, jei tik būsi pakankamai budrus ir gudrus, kad suprastum, kada tavo liežuvis atsirišo ir ar tikrai čia ne vien koks alkoholinis gėrimas kaltas.
   Va todėl politikai ir privengia alkoholio - liežuvius atriša ne tik Tiesos eliksyrai.
   Fasiras linktelėjo į Gabrielės gestą, nors jai bemosuojant ranką laikė arčiau vidinės apsiausto kišenės. Vylėsi, jog jo reakcija esant reikalui bus gera. Pasigavo ore vieną link jo besklendžiančią taurelę, pripildė gėrimu iki pusės, tuomet įteikė moteriai. Antrąją pripildė sau, atsargiai užkimšęs buteliuką vėl paslėpė jį apsiausto kišenėj.
   - Skanaus, - niauriai vyptelėdamas kilstelėjo taurę ir išgėrė.
   Skysčio skonis buvo faktiškai kaip vandens, kvapo irgi nebuvo, kaip ir spalvos. Minutėlę ministras patylėjo, kol eliksyras pradės veikti, o tuomet pažvelgė į pašnekovę.
   - Aš esu čia vienas, tad jums negresia joks pavojus, nebent būsiu priverstas gintis, - prabilo kažkokiu gal dar pilkšvėlesniu balsu nei įprastai. - O ar jūs įvykdėte susitarimo sąlygas?

[Brielle Siri Devers]

Ir kol kas viskas ėjosi gerai, viskas ėjosi kaip per sviestą, kaip peiliu per vandenį. Tiesos eliksyras neturėtų palikti bjauraus skonio ant liežuvio, nebent tai nuodai, o bjaurus skonis laisvoje valioje - kita tema, kurios liesti ji nebuvo linkusi, ne tą akimirką.
Taurytės ištuštėjo ir išsisklaidė ore, įvykdžiusios savo vienintelį gyvenimo tikslą ir pasiekusios nušvitimą. Gabrielė tylėjo, mėgino pajusti, ar tikrai ant liežuvio atsiriša kokie tai nematomi, veikiai įsivaizduojami pančiai. Nepajuto nieko, tada galiausiai susivokė, kad paaiškės tik pravėrus burną.
Vien dėl linksmumo pabandė pameluoti, kad atsivedė visą savo mafiją, paslėpusi po neregimaisiais apsiaustais, tačiau smegenyse susiformavo ir lūpas paliko du skirtingi sakiniai. Nelabai mielas jausmas.
- Aš viena, - tarė. Eliksyras buvo geras. Akimirką patylėjo. - Manau, bus geriausia, jeigu eisime iškart prie reikalo. Aš teturiu du prašymus, dvi sąlygas, kurias įvykdžius, Ministerija grįžtų į tavo ar kito asmens, kuris tau atrodo tinkamas, rankas. Kitu atveju... bus kitaip.
Žinoma, eliksyras atpynė liežuvį ir neleido susukti jokio pobūdžio melo, kuris meluotojui būtų akivaizdus, tačiau ant etiketės nebuvo užrašyta nieko apie nutylėjimus. Galų gale, kokia prasmė jai meluoti?
Iš kažkurios pusės papūtė vėjas, suplazdėjo moters apsiausto skvernai, viena kita dulkė ir nuo rudens(?) palikęs lapas pakilo nuo nutryptų krantinės plytelių. Upė tekėjo kaip tekėjusi, o niaurūs lietuviai, sliūkinantys palei kelią jiems virš galvų, nekreipė į juodu jokio dėmesio.

[Fasiras von Sjuardas]

   Vyras niauriai stebeilijo į ore tirpstančias taures - kaip būtų dramatiškiau, galima jas palyginti su, pavyzdžiui, galimai taip pat greit dingsiančia ministro von Sjuardo laisve nuo darbų, ir išsakyti faktą, kad jaunuolis tai nesunkiai suprato.
   Jis dabar galėtų geri rytinę arbatą, jaukiai klausydamasis Davinos pasakojimų apie žirgus. Arba šiaip, tiesiog žiūrėdamas į ją, skaitančią vienintelę kažkodėl namie rastą ispanišką knygą.
   Virš jų korėsi lietuviško lietaus debesys - ir dar kažkas kaltina Angliją nesvetingais orais - šitaip dar labiau išryškindami klaikų kontrastą tarp to, kur Fasiras norėjo būti, ir to, kur jis turėjo būti bei buvo.
   - Kokios tos sąlygos? - linktelėjęs pasiteiravo jaunuolis, nelabai ir besistengdamas (o gal nelabai ir galėdamas) apsimesti, jog šitas reikalas jam nuoširdžiai rūpi. Na, tiesa, rūpėjo, bet tik tiek, kiek tai buvo principo reikalas.
   Vagneris jau tikrai nesutiks tapti ministerijos galva, tad galbūt bus galima tam reikalui pakalbinti asistentą, galbūt tokiam postui netgi tinkamesnį ir gražesnės reputacijos žmogų... Ar tiesos eliksyras ir mintis pakreipdavo ta linkme, kuria jo išgėrusiajam rodėsi teisingiau eiti?
   Tik kokia gi buvo asistento pavardė?.. Toks dalykiškas ir nykus žmogelis, kad Fasiras susigriebė tat jau pamiršęs.

[Brielle Siri Devers]

Nusibraukė plauką nuo akių, įkvėpė. Staiga pakilęs vėjas košė kiaurai. Būtų ir sudrebėjusi, bet ak, kas, jeigu ne jos reputacija nuo to kentėtų? Nors abejojo, ar jaunojo eks ministro akyse iš jos reputacijos buvo bent kažkas likę. O jei ir nelikę, kam eiti į minusą?
Nežinojo, kiek ilgai veikia tiesos eliksyras, tikėjosi, kad tik tiek, kiek truks judviejų susitikimas. Kam nors, sutiktam pakeliui į naują gyvenimą po to, kai čia išsiaiškins santykius, išplepėti neatsargiai paklaustos paslapties, nė kiek netroško.
Įkvėpė, minty sudėliojo sakiny. Štai ir eina visi jos norai, išgryninti per pastaruosius metus. Ėmė justi, kad jos ir ano jauno, juodai apsirėdžiusio žmogaus giluminiai norai bent truputį sutampa. Nebebūti tuo, kuo buvo anksčiau. Nenuvilti. Eiti užsiimti savo reikalais, niekuo nebesirūpinti. Naujas gyvenimas?
- Jaunystės eliksyras, - lygiu balsu ištarė pirmąją dalį. Reikia pripažinti, kad toks pageidavimas, pirmą kartą ištartas balsu, pasirodė liečiantis jautrią ir pažeidžiamą dalį. Jeigu anas, stovįs priešais ją, bent šyptelės, nutrenks jį visais įmanomais žaibais ir paliks tįsoti leisgyvį vidury kažkokios neaiškios šalelės. Be to, kvestionuoti jos pagrindo ties tokiu prašymu jis neturėjo teisės. - Ir atleidimas nuo bet kokios atsakomybės ir veiksmo, kuris buvo ar gali būti padarytas mano vardu. Kitais žodžiais - apsauga.
Antrasis reikalavimas nebuvo mažiau paprastas už pirmąjį. Ji greičiausiai turės jį įtikinti, kad savo vardu nebesinaudos. Jokiais atvejais. Atskleisti, kad turi ketinimų išnykti nuo britiškosios žemės. Bent jau kaip dabar prieš jį stovinti moteris. Ir į tai įeitų ne tas paviršinis pasitikėjimas, kurio reikalavimo šitas susitikimas. Tai, ko Gabrielė norėjo, buvo rimta, ir nelaimingas tas, kuris rimtumo neįžvelgia.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Kam?.. - išplėtęs akis bemaž išspjovė Fasiras, tik tuomet suprato, kad tokia reakcija buvo anei pagarbi, anei derama. - Atleiskit, - burbtelėjo, mažumėlę susigėdęs, bet vis dar iškeltais antakiais.
   Jaunystės eliksyras... Čia tas, kuris ribotam, bet pakankamam laikui sugrąžina seną sveikatą? Gabrielle anaiptol neatrodė jam tokia sena, kad jau dejuotų dėl nugaros skausmų, bet visada galima įtarti kokią nors stiprią magišką ligą ėdant ją iš vidaus, kur nieks nemato. Tik kaži, ar toksai eliksyras ją pagydytų. Ar jis prailgina gyvenimo trukmę? Velniai žino. Na, ir Sorenas.
   „Ar derėtų Soreną įtraukti į tokį mėšlą? Ar išvis jis sutiks? Ir ar ji žino mane esant jo sūnų, kad reikalauja tokio dalyko?“
   Išgirdęs antrąją sąlygą, Fasiras kurį laiką prisimerkęs žvelgė į moterį, kartodamas mintyse tai, ką ji dabar pasakė, ir mėgindamas iššifruoti tai į žmonių kalbą. Ooi, ji galėtų būti tris šimtus kartų geresnė politikė už jį, su šitokia neįmanomai painia iškalba susikurtų dar žavingesnę inteligencijos iliuziją, negu jau susikūrė su tais dviem prabangiai, bet, pripažinkim, skoningai skambančiais vardais.
   - Ar galėtumėt paaiškinti konkrečiau, ką turit omenyje? Jūs norite sau ir mafijai valstybės apsaugos ir priedangos? - pasitikslino ministras, mažumėlę nuviltas, bet pernelyg nenustebęs.
   Visai gudrus ėjimas, tik tiek, kad, jei jis teisingai suprato, mafija ir sugrąžinusi senus veidus į senas kėdes, įvestų šį tą naujo - virvelių sistemą rankučių ir kojyčių kraipymui pagal savo norus. Keista buvo, jog jis net nepasvarstė, ko Devertes galėtų iš jo pareikalauti. O ko kito, jei ne valdžios, galėtumei siekti, būdamas gražus, turtingas ir įvairiausiom prasmėm trokštamas teisėsaugos bei pradedančių nusikaltėlio karjerą jaunuolių?

[Brielle Siri Devers]

Beveik jau būtų ir piktai surikusi ant jo, ar bent jau pakėlusi savo gražią nosį į dangų ir laisva ranka pasodinusi narkotikų stumdytojus ir samdomus žudikus į Kėdę ir Kėdutes šalia jos. Tačiau Fasiras laiku susigriebė, o Gabrielė turbūt ir nebuvo tokia dramatiška, kad vien už tą išsprūdusį nustebimą pasmerktų amžinai kančiai. Paprasčiausiai kone dėkingai pusę akimirkos pažvelgė į jį, o tada mėlynas žvilgsnis apsiniaukė debesimis. Jai nebuvo labai svarbu, iš kur eliksyrą gaus, buvo svarbu, kad gautų. Kokybišką. Amžiną?
Norėjo šyptelėti. Kreivai perkreipti lūpas. Tačiau tik pamosavo delnu ore, delnu, vis pradingstančiu vėjo blaškomoj rankovėj. Nieko keisto, kad prieš save jaunasis burtininkas su visu gyvenimu prieš akis mato valdžios ištroškusią moterį, kuriai rankose šoka pusė Didžiosios Britanijos. Jis ir negalėjo nutuokti, kad jos norai suka į visai kitą pusę.
- Ne, - papurtė galvą. - Noriu apsaugos sau. Mafija, - žinoma, kad jis žinojo, būtų keista, jei būtų kitaip. - Su tuo nesusijusi. Tiesą sakant, to ir prašau. Aš, - bedė pirštu sau į krūtinę. - nebepainiojama su jais ir bet kuo, ką jie darys. Ar ką padarė, - pirštas nukeliavo į upės pusę, virto neaiškiu mostu, indikuojančiu "juos".
Akimirką patylėjo, svarstydama, ar dar reikia ką nors pridurti. Vėjas vėl atpūtė sruogą į veidą, o pažeme besisiukiojęs lapelis nusklendė aukštyn ir taikiai nusileido vidury upės, akimirksniu nuneštas srovės.
- Apsaugos man reikia nuo (Fėjos) Krikštamotės. Ir nuo kitų, kurie norėtų atkeršyti, - skėstelėjo rankomis. Mano vardu buvo pridaryta daug bjaurių dalykų,pridūrė mintyse. Naujas vardas ir pusiau naujas veidas - nepakankami, kad jos nerastų. O manyti, kad josios Krikštamotė nepanorės už išdavystę nurauti jai pirštų po vieną, o tada pusiau nunuodyti, susargdinti, išrauti liežuvį ir palikti lėtai nukraujuoti - neįtikėtinas naivumas.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras lėtai linktelėjo, moteriai ypač pabrėžiant šneką apie save, visa kita išklausė jau tylėdamas ir bemaž nereaguodamas, tik paniūrom stebeilydamas į buvusią pavaldinę. Kankinančiai lėtai virškino iš Gabrielės ką tik gautą informaciją, tad kelias sekundes patylėjo. Nereikia apsimesti, kad jis nebuvo mažumėlę priblokštas.
   - Faktiškai jūs norite naujo gyvenimo? - prabilo kiek tylesniu balsu. - Naujos tapatybės ir naujos galimybės? - perklausė vėl, mat patikėti tuo buvo sunku.
   Gabrielle negalėjo meluoti, tad nebuvo prasmės netikėti. Priežasčių, kodėl ji galėtų to norėti, pusvampyris, savaime aišku, neklausinėjo, bet apsvarstė jas savo galvoje. Kaip bemėgino mintimis daužytis po įsivaizduojamą fakto, kad ši moteris nebenori gyventi savo seno gyvenimo, narvelį, atsitrenkdavo tik į kitą nemalonų faktą - tas gyvenimas turėtų būti pragaras. Dieve, kaip turėtų būti blogai su gyvenimu, kad nebenorėtum turėti nieko bendra su visais, kurie iki šiol tave supo? Kaip turėtų būti šūdinai, kad prašytum pagalbos faktiškai visiškai nepažįstamo ir neabejotinai nemėgstamo padaro ir išmestum galimybes mėgautis tuo, ką jau nuveikei per savo laiką? Ar... ar visgi tai galėtų būt prabudus sąžinė?
   Bet gal jis tik pražiopsojo kokią nors jos kalboje gerai apgalvotą detalę, kuri išduotų ją turint slaptų kėslų su mafija?
   - Jūs turėsit prisiekti Nesulaužoma priesaika, kad negrįšit į ankstesnį gyvenimą ir juo nesinaudosit, - iškėlė sąlygą ir jis, mat žvėries į pasaulį paleisti nenorėjo.
   Jei tik ji nepersigalvos, mintyse von Sjuardas jau pynė planą, kaip galėtų jai suteikti tai, ko ši trokšta. Iš tiesų, būtų kvaila manyti, jog tiek toli atėjusi ji persigalvotų ar pasakytų, jog visgi klysta dėl savo norų, naivoka būtų tikėti, jog tokį mafijos voratinklį numezgusi moteris būtų kvaila, kad ir kiek tyčiotumeis iš vardų ar gausiai vartojamų sudėtingų sąvokų.

[Brielle Siri Devers]

Iš apsiniaukusio debesies burtininkams virš galvų kaptelėjo lašas vandens. Virtęs tamsiu taškeliu ant pilkos, nuzulintos plytelės, akimirkai pagavo ir Gabrielės akį. Nenuostabu, pavasaris žinomas savo audromis ir vėjais, pats geriausias metas traukti į pajūrį ieškoti gintarų. Nors kažin, ar iš tos pilies jūros dugne dar kas nors likę.
Moteris truputėlį apsidžiaugė, kad jaunasis ministras suprato, ko jai reikia. Nebematė reikalo kaip nors kitaip indikuoti, kad jis situaciją matąs tinkamai, tad tik linktelėjo. Eliksyras, nepalikęs jokio skonio ant liežuvio, rodėsi patenkintas jos tyla. Neketino Fasirui aiškinti priežasčių, jiedu nebuvo nei draugai, nei artimi. Džiaugėsi, kad jis nesugalvojo paklausti.
Nukrito dar vienas lašas, iškart po jo - kitas. Ėmė lynoti, o vėjas, vis dar besiplakantis ir besiglaustantis it koks lipnus mylimasis, nė nemanė liautis ir taškė lašelius beveik tiesiai į veidą. Gabrielė buvo beatsidūstanti, tačiau atodūsis tarsi įstrigo plaučiuos išgirdus Von Sjuardo žodžius. Išplėtė akis. Nesulaužoma priesaika buvo kietas reikalas, savo trapios gyvybės statymas ant lentos, gelbstymasis šiaudu ir kabėjimas ant siūlo trijų kilometrų aukštyje.
- Turi apibrėžti konkrečiau, - tarė. - Kas įeina į negrįžimą, nesinaudojimą savo ankstesniuoju gyvenimu? Ar tai tik vardas, ar tai įtaka? Ryšiai? - O ne, ji neketino paleisti visiškai visko. Tie žmonės, kuriems priklauso teisė ją žinoti jau merdėjančiu, ir dar tik vos gimstančiu vardu, nebus palikti ant ledo. Ir žinoma, ji neketina pradėti nuo nieko, naivu būtų to iš jos tikėtis.