[Adelė Ginger]

  Baltasis Meridos miestas - viena seniausių Meksikos gyvenviečių, dabar skendėjo moderniuose prekybos centruose, viešbučiuose. Tačiau skųstis nebuvo ko, kad ir kokia ši senovės majų buveinė buvo sumoderninta, vietiniai dar vis džiaugėsi kultūriniu gyvenimu, puoselėjo majų tradicijas. O meridiečių unikalus dialektas buvo pasiekiamas ir kurčiam turistui.
  Šventos Liucijos parkas, labiau mini parkelis, randasi vos septynios minutės kelio nuo Meridos katedros. Tai savo aukštais poinciana medžiais, kurie žydi ugnies raudonumo žiedais, išsiskirianti vieta. Parkelis pripildytas milžiniškų baltų kėdžių dekoracijomis, kurios tikrai neskirtos prisėsti, tam skirti suolai, tačiau niekam nerūpi ir visi, ypač įžūlūs atvykėliai iš svetur, pastoviai ant jų kabarojasi. Viduryje stovi niekam neaiškus monumentas, tačiau į jį beveik niekas nekreipia dėmesio, nes būna užsiėmę savo laisvomis valandėlėmis ant suoliukų po medžiai, beje, ne tik po tais ugningaisiais, yra ir į palmes panašių.
  Sekmadieniais parkelis užsipildo gyva muzika, tipine romantine. Kartais ir su šokėjais. Iki to, vieta skendi tyloje arba cikadų čirpime, kartais girdisi ūžesys nuo gatvių, supančių aplinkui, tačiau retai, persiko spalvos sienos ir arkos viską sugeria. Tik nerekomenduojama klaidžioti po šią vietą, kai lyja, medžiai labai smarkiai ir skaudžiai daužysis šlapiais lapais.
  Kiek buvo praėję laiko Adelė jau nebesekė. Nebeskaičiavo. Tačiau vien iš plaukų matėsi, jog ne dieną ir ne trys. Blondiniškos šaknys kuo puikiausiai lindo iš šiosios galvos, o dažyti neleido vienuolės, kurios dar bandė ir į protą ją atvesti. Kuris, deja, buvo ten pat, kur ir Adelė, vietoje. Kaip gaila, jog jos to nesuprato. Bemiegės naktys iššaukė tamsius paakius, dar labiau išblyškusią odą ir pastovų galvos skausmą. Nebuvo laiminga, pirmą kartą Meksikoje, kur šilta, gera ir saulėta, nesijautė pilna gyvybės.
  Septyniolikmetė, beveik aštuoniolikmetė, nustūmė nuo savęs vieną iš vienuolių, renkančių jai patarnautojos drabužį. Ir dingo iš katedros. Nerūpėjo, jog praleis Juano aukojamas mišias, vis dar pyko ant jo, pyko ant Marko, tačiau ir besąlygiškai buvo jo išsiilgusi. Gyvenime niekaip nesugebėtų užmiršti vaikino. Užsimerkusi vis jautė jo prisilietimus, o kiekvienas baklažaninis garbanius (tokių daug nebuvo) versdavo skrandį verstis kūliais ir pagaliau klykti, jog jis čia, tačiau ir siaubingai greitai tekdavo nusivilti, eilinis katalikas. Ne Markas.
  Trumpaplaukė kiek galėdama skuodė iki jos pamėgto parkelio, nekreipė dėmesio į tai, jog atrodė kaip iš psichiatrinės pabėgusi, nors vienuolynas ir buvo savotiška psichiatrinė, kai ten priverstinai buvo įgrūsta Juano. Sekmadienis, vakare turėjo susirinkti nemažai žmonių, mergina patraukė link ledų vežimėlio, išsirinko avietinius ir prisėdo ant suoliuko. Kaitri saulė degino jos šviesią odą, trumpos plaukų sruogelės erzinančiai lipo prie veido, o ledai rankose tirpo, nė karto jų ir neparagavo. Įsispoksojo į vieną iš ugningųjų medžių kamieną. Ir tikrai, atrodė, žaliaplaukė/juodaplaukė varnė buvo ties visiška išprotėjimo riba.

[Markas Moore]

 Markui atrodė, kad kraustosi iš proto. Vos užsimerkęs matydavo Adelę, sapnuose jos šaukdavosi, o kartkartėmis net pajusdavo tą svaiginantį aviečių kvapą aplink save. Užtruko, kol gavo prieigą prie mokinių popierių. Užtruko, kol gavo nešyklę į Meridą. Užtruko per ilgai. O kas, jeigu Adelė jo nebeprisimins? Jeigu nebenorės matyti, Juano praplautomis smegenimis nekęsdama Marko? Baimė viduje grūmėsi su troškimu ir, galiausiai, vaikinas vis tiek atsidūrė Meksikoje.
 Buvo pamiršęs, kad Merida - tikra orkaitė, tad garbanius leipo nuo tokio oro. Klaidžiodamas svetimo miesto gatvėmis norėjo patraukti ieškoti katedros, bet žinojo, kad jį pamatęs Juanas, tikrai parskraidins atgal į Angliją, o nuo karščio nusilpęs, jis neapsigins. Dabar jau vėl rudaplaukis vaikinas, skaudačiomis kojomis ir šiek tiek saulės perkaitintą galva, atsidūrė kažkokiam parke. Svetima kalba, svetimi žmonės, viskas svetima svetima. Net žolė atrodė svetima. Lyg kliedintis ligonis, Markas dairėsi aplinkui, o jam vis vaidenosi tas prakeiktas dieviškas aviečių kvapas. Lyg mirštančio ligonio malda, iš jo lūpų ištrūko Adelės vardas. Šiek tiek svaigstančia galva, Markas praėjo pro ledų vežimėlį ir padarė Itin Logišką Išvadą, kad aviečių kvapas - nuo jo, kai akyse pasivaideno žalia spalva. Ne, nepasivaideno. Apsvaigęs, Markas sustojo priešais baltai apsirengusią merginą, kuri piktai sėdėjo ant suoliuko. Neatlaikęs, vaikinas suklupo.
-Adele...-netikėdamas, kad mergina tikrai čia, kad nėra tik dar viena pikta jo proto išdaiga, ištiesė delną ir švelniai perbraukė juo per merginos žandą.-Adele...-net nepajuto, kaip skruostu nuriedėjo ašara. Ji čia. Šalia. Markas padėjo galvą ant merginos kojų. Jo Adelė vėl šalia.

[Adelė Ginger]

  Išsizonavus mergina net nesuvokė, jog vaizdas prieš akis buvo užstotas. Tik toliau tuščiai buku žvilgsniu žiopsojo į nieką, absoliučiai nieką. Atsipeikėti leido išgirstas josios vardas iš mylimojo lūpų, tačiau negalėjo tikėti eiline iliuzija, bijojo vėl atsidurti tarp keturių sienų ir kalbėtis su psichiatru, tiksliau, leisti jam kalbėti, o pačiai tylėti. Ranka, kurioje laikė ledus, buvo visiškai išterliota, išmetė juos ant žemės, gal kažkur ant suolo, nelabai matė, nenorėjo. Lėtai persibraukė per plaukus, negalvodama apie tai, jog šie dar labiau sulips nuo ištirpusių ledų. Užsimerkė. Nereikėjo nė jausti, galima buvo iširsti besidaužančia širdį. Suvirpėjo nuo prisilietimo. Viduriuose sukosi šilumos kamuoliukas. Rodos, net ir pastoviai išblyškusi oda įgavo rausvesnį atspalvį, vos matomą. Prasimerkė, pavargusiomis akimis žvelgė į vaikiną, atsiradusį iš niekur, netikėtai ir mistiškai. Švariu delnu nubraukė ašarą nuo veido, kitu įvėlė pirštus į jo rudas (buvo šiek tiek keista matyti tokiais plaukais) garbanas. Pasilenkusi įkvėpė savo berniuko kvapo, nežinojo, koks tai kvapas, tačiau būtų atpažinusi iš bet kur. Susivokė, jo tai nebe iliuzija, jis ją surado
- Markai,- neturėjo daugiau ką pasakyti.
 Vienintelis žodis, nuskambėjęs per visą šį laiką tremtyje (puikiai tinka toks pavadinimas), tikrai skambėjo nuoširdžiai, be jokio šaltumo, nors dar ir pyko, ilgai juk nemokėjo, jautė, kad visas pyktis greitai nuslūgs. 
  Tik dabar pamąstė apie savo išvaizdą, kaip iš tikrųjų baisiai atrodė. Ne tas žodis. Siaubingai. Ir pagaliau apsiverkė. Su džiaugsmu ir savotišku skausmu, besiveržiančio iš širdies gelmių. Jaunuoliai neatrodė romantiška porelė, labiau sumušta ir peržengusi beprotystės ribas.

[Markas Moore]

 Tą akimirką Markas būtų patikėjęs Dievu, nes būtent jo šventybęs dalelę pajuto, prisilietęs prie Adelės. Vaikinas vėl išgirdo aplinkinius garsus, pamatė, kokia ryški aplink esanti gamta ir pajuto, kokie kaitrūs į jo šviesią odą atsimušantys saulės spinduliai. Tarsi vėl būtų gyvas.
 Adelės ištartas jo vardas viduje sukėlė trumpą euforijos bangą, šiurpuliukais nubėgusią  nugarą žemyn. Markas pakėlė galvą ir pažvelgė į merginą. Nukirpti, nedažyti plaukai (nors šviesi jų spalva, garbaniaus nuomone, jai tiktų), išblukusios mėlynos akys... Visiška tragedija, bet tokia miela širdžiai! Markas švelniai priglaudė savo lūpas prie Adelės, vis dar negalėdamas patikėti, kad ji čia - šalia - gyva ir sveika. Atsitraukęs, rudaplaukis švelniai perbraukė pirštais per merginos plaukus ir sušnabždėjo:
-Keliaujam namo, pas mane.
Tokia keista pora traukė praeivių žvilgsnius, kurie stengėsi ją aplenkti, bet Markui nerūpėjo. Jis matė tik Adelę.

[Adelė Ginger]

  Maži, švelnūs pirštai bėgiojo po profesoriaus veidą. Sunkiai kilstelėjo lūpų kampučius, norėjo plačiai išsišiepti, tačiau per tiek laiko veido raumenys lyg sustingo, jie nejudėdavo. Labai retai. Netrukus mergina pasijautė pakylėta, besimėgavo trumpa ekstaze, kai rudaplaukis susirado šiosios lūpas. Sausas, suskirdusias, išblukusias. Matyt, tik ir reikėjo Marko, jog šios akimirksniu grįžtų į rausvąją spalvą.
- Atrodau katastrofiškai, atsiprašau,- sumurmėjo, o atsiprašymas išsprūdo netyčia, kvailai.
  Kol kas tylėjo, nieko neatsakė į vaikino žodžius. Kaip beprotė, nors niekas ir nesakė, jog tokia nebuvo, išsiilgtu žvilgsniu tyrinėjo kiekvieną garbaniaus veido lopinėlį, žaidė su jo plaukais tarp pirštų. Norėjo tik jo ir Meksikos. Tik šių dalykų, daugiau jai nieko nereikėjo. Na, galbūt dažų plaukams arba peroksido, jog vėl taptų šviesiaplaukė blondinė. Nerūpėjo, jog tie trumpai nurėžti plaukai dar labiau susišienuos. Papurtė galvą.
- Ne, pasiliekam čia. Meksikoj, Markai. Nenoriu ten grįžti, nenoriu pasilikti čia, Meridoje, bet be Meksikos saulės aš dar labiau išprotėsiu,- prisiartino prie mylimo berniuko veido, nosys bemaž lietėsi.- Pasiilgau tavęs ir pagaliau vėl galiu pasakyti, kaip stipriai tave myliu,- paliko prisilietimą ties lūpų kampučiu.- Dievinu. 

[Markas Moore]

 Adelės pirštai jo plaukuose ir švelnūs žodžiai tik dar labiau išjudino jausmų košę Marko viduje. Merginos siaubinga išvaizda dabar garbaniui rūpėjo mažiausiai - jis džiaugėsi galėdamas vien būti šalia. Mėlynakė nesutiko su jo pasiūlymu grįžti atgal į salą, o Markas nelabai įsivaizdavo save gyvenantį karščio ir saulės šalyje. Galbūt, jei įtikins ją apsigyventi prie jūros, bus lengviau. Nors kodėl jis svarsto šią absurdišką idėją? Pats Markas nežinojo atsakymo į tokį klausimą.
-Vis tiek dar turėsiu grįžti į Dubliną. Reikia paso, pinigų, nusipirkti namą, susitvarkyti imigracijos popierius,-rudaplaukis atsiduso. Emetas su nuoma ir bobute susitvarkys, nepražus, tą Markas kuo puikiausiai suprato, nors palikti mulato nenorėjo. Vaikinas atsistojo, kartu ant kojų pastatydamas ir Adelę. Apie visą šitą painiavą galvos vėliau. Markas apsikabino merginą ir sušnabždėjo:
-Eime, nupirksiu ledų.

[Adelė Ginger]

  Mėlynė akyse paryškėjo, rainelės vėl gyvybingai skleidė šypseną. Lipniais pirštais pasistiebusi vėlė vaikino plaukus, labai norėjosi. Jai jau užteko vien girdėti jo balsą, jausti šalia. Su juo keliautų po visą pasaulį, kol surastų abiems mielą vietą, kur jos beveik nematomas strazdanas išryškintų kaitri saulė, kur bangų purslai gaivintų Marką, kad šis nenudvėstų. Ir tik jie. Vieni. Be jokių išorinių trikdžių.
  Visa kita nebebuvo svarbu, dingo kažkur už nugaros. Juanas, besikraustantis iš proto dėl Ginger staigaus dingimo, vienuolės, baisiai nepatenkintos, jog šioji išbėgo su visu baltu apdaru. Globėjas, žinodamas, kur septyniolikmetė mėgo pabūti, galėjo užmatyti širdžiai nelabai mielą vaizdą, tačiau būsimai blondinei tai neberūpėjo, žinojo, jog jis nieko nepadarytų nei jai, nei Markui. Bent jau prieš jos akis. O ir užsitraukti dar didesnės rūstybės iš Adelės, Martinas nebūtų norėjęs.
- Čiotki plaukai,- prabilo. Ir pagaliau sugebėjo pilnai nusišypsoti, kad ir pavargusiame veide.- Neįsivaizduoji, kaip gera tave matyti, tos vienuolės nesugebėjo išmušti tavęs iš galvos, niekas nesugebėtų,- suėmė vaikino ranką ir patraukė link ledų vežimėlio, vis dėlto, pirmąją porciją numetė.- Tik vakarop galėčiau dingti nepastebėta, galėtume grįžti ir sutvarkyti viską. Bet ilgai nei čia, nei ten netversiu.

[Markas Moore]

 Markas buvo pasiilgęs Adelės šypsenos. Švytinčios merginos akys pavargusiame veide ir balsas, kupinas laimės. Keista porelė, dar keistesnis jų susitikimas. Merginai paėmus jo ranką, garbanius sunėrė jų pirštus. Būtų galima įsivaizduoti, kad tai tik dar vienas eilinis jų pasivaikščiojimas miške, jei ne viską deginanti saulė ir tragiška Adelės išvaizda. Priėjęs prie ledų vežimėlio, Markas sugebėjo nupirkti avietinių (kodėl būtent tokio skonio, pats nežinojo) ledų nepratardamas nė žodžio. Pardavėjas, turbūt matęs visą jų susitikimo sceną, tik maloniai šypsojosi ir paskutinę akimirką užkrovė papildomą kaušelį ledų. Vaikinas jau norėjo prieštarauti, kai gavo grąžą, bet vyriškis tik maloniai papurtė galvą, duodamas ledus Adelei. Kartais žmonių bendravimui kalbos nereikia. Pora patraukė prie kito suoliuko.
-Kur ir kada susitiktume? Aš suorganizuočiau kelionę namo,-po trumpos tylos prabilo Markas. Nerimas kilo vien nuo žinojimo, kad vėl turės leisti Adelei dingti. O kas jeigu jos daugiau nebepamatysiu?

[Adelė Ginger]

  Susiraukusi dėl tokio kiekio ledų Adelė prisėdo ant suoliuko. Ji mėgo avietinius, tačiau Meksikos saulė buvo nusiteikusi tirpinti visus ledus, nesvarbu kokius, įvairius. Atkišo juos priešais vyruko nosį, jie jau buvo pradėję tekėti jos ranka. Vėl. Tačiau tai buvo visai nebesvarbu. Kad ir kaip siaubingai Ginger atrodė, visada galėjo tai pakeisti, ypač, kai dabar šalia Markas.
  Kaip mažas vaikas vilgė ledus burnoje, čepsėjo, galiausiai prisiglaudė prie garbaniaus. Užmerkė akis, leido deginančiai saulytei žaisti savo spinduliais vaikučiais ant šiosios veido. Truputėlį, mažumėlę buvo skaudu palikti Juaną, tačiau juk jis pats žinojo, kad taip kažkada įvyks. Ne, ji nesiruošė jam pasakoti, kas vyksta, savo planų. Pasiruošė kalbą galvoje, kurią savo gražiu raštu supils ant popieriaus lapo, paliks jų pamėgtame balkonėlyje. Juk kunigo misija ir tebuvo užauginti ir išleisti ją į pasaulį, perleisti kam nors kitam, šįkart Markui. Po Adelės jis gaus kitus pasirinkimus, kitus paliktus vaikus. Galbūt kokią nors vietinę meksikietę arba viskuo nepatenkintą olandą. Niekas nežinojo, kas tai bus. Bet tebūnie palaiminti tie, kuriuos išsirinks mulatas ir tegu nenuklysta tokiu keliu, kaip trumpaplaukė. Tačiau juk ji nesigailėjo įsimylėjusi, pajutusi visišką pamišimą dėl profesoriaus, velniai rautų, niekas dėl jos tiek nesikankino ir nedėjo pastangų, jog surastų.
- Visada sekmadieniais mane gali susirasti čia, vakarais vyksta gyvi muzikos pasirodymai,- galiausiai prabilo.- Tuo metu ir ateisiu, šiandien,- atsisuko į vos vyresnį vaikinuką.- Tik pasakyk, ką man reik pasiimti su savimi.
  Nesiruošė dingti, pabėgti nuo Marko. Troško viską sutvarkyti kuo greičiau, neketino laukti iki kitos dienos. O ir, tiesą sakant, bijojo jį ir palikti vieną šiame mieste, kai akivaizdžiai jam sunkiai sekėsi susigaudyti, o beveik puikiai kalbanti ispaniškai žaliaplaukė gal net ir palengvintų kelionę.

[Markas Moore]

 Prie Meksikos saulės priprasti galima. Išmokti ispanų irgi įmanoma. Mažame miestelyje žmonės irgi miršta, tad galėtų ir laidojimo namus atidaryti (o juose - visada šalta). Jei jau labai norėtų, galėtų kartais ir į Dubliną parvykti, žinoma, ne pas tėvą ir pamotę numeris keturi. Viskas įmanoma, tereikia pasistengti.
 Adelei pakišus tirpstančius avietinius ledu po nosimi, Markas jų atsikando. Dabar suprato, kodėl išrinko būtent avietes. Regis, šios uogos ir Adelė tapo neatsiejamu dalyku jo smegenims. Merginai vėl prigludus prie jo, Markas pradėjo glostyti jos trispalvius plaukus. Kad ir ką apie savo dabartinę išvaizdą sakytų mėlynakė, ji jam vis tiek buvo nuostabiausia būtybė visoje Visatoje. Kuriam laikui profesorius netgi pamiršo apie jų išvykimą.
-Pasiimk, kas svarbu. Rūbai, dokumentai, žinai. Jei reikia, turiu krepšį, kur tikrai viskas tilps. Hm...-Markas intensyviai galvojo, ar vėl rastų šitą parko vietą.-Kur susitinkam? Žinai, kad nelabai orientuojuosi čia...

[Adelė Ginger]

  Mėlynos akys akimirksniu išsiplėtė. Niekada nesuvokė, kaip įmanoma tiesiog atsikąsti to šalto, saldaus dalykėlio. Savižudybė, rimtai.
- Tu nesveikas, kaip tau dantys nenušalo?- nusijuokusi nubraukė avietinių ledų likučius nuo vaikino lūpų.
  Rankos, aptekėjusios lipniuoju desertu, galiausiai paleido tuos ledus ant žemės. Juos valgyti buvo bergždžias reikalas, o ir išsimirkyti juose mergina netroško. Pakilo nuo suoliuko, nusibraukė delnus į baltą drabužį. Tuomet jį pasikėlė iki juosmens. Ne, nežadėjo išsirenginėti, po juo turėjo melsvus šortus, o jų užpakalinėje kišenėje - telefoną. Jau planavo traukti tą žiobarišką daiktą, kai susiturėjo, nenorėjo, jog ir šis pradėtų lipti. Jau ir taip septyniolikmetė buvo virtusi puikiu prieglobsčiu širšėms.
- Ištrauk telefoną, nenoriu išterlinti,- pasisukusi šonu prabilo.- Ir įmesk savo numerį.

[Markas Moore]

 Iš Adelės komentaro Markas tik nusijuokė ir, pavartęs akis, atsakė:
-O taip, man smegenis panaikino kerais ir sudėjo porcelianinius dantis.
Na, vaikino burnos kaulinės ataugos nebuvo labai jautrios, tad jis taip ledus valgyti buvo įpratęs nuo vaikystės. Kas dažnai, kaip dabar, sulaukdavo išplėstų akių, šoko ir komentarų. Garbaniui tai patiko. Nukritusių ledų Markas net nepastebėjo - buvo per daug apsvaigintas aplink tvyrojusio aviečių aromato ir Adelės buvimo šalia. Kad ir vėl pasaulis pasipildė visomis spalvomis, garsais ir jutimais - kartu jis ir susitraukė, palikdamas savyje tik jaunuolius. Adelei pradėjus kelti jau nebe baltą rūbą į viršų, Markas norėjo jau protestuoti, kai pamatė, kad mergina išsirenginėja ne šiaip sau. Dėl paliepimo tik pakėlė trumpam antakius ir pasislinko arčiau. Atsargiai pirštais suėmė žiobarišką komunikavimo dėžutę ir pliaukštelėjo merginai per sėdynę. Kerštas. Juokdamasis, vaikinas įjungė telefono ekraną ir jį iškart pasitiko PIN užraktas. Šyptelėjęs, garbanius pabandė suvesti savo vardą, naudodamasis skaičių klaviatūra. Telefonui atsirakinus, šypsena sustingo, o netrukus Markas prapliupo juoku.
-Adele, tu čia su slaptažodžiu rimtai?-vis dar kikendamas, vaikinas bandė atsidaryti reikiamą programėlę. Galiausiai, greitai įvedė savo numerį, išsaugodamas kontaktą tiesiog kaip ,,Markas" ir ištiesė merginai telefoną.
-Brūkštelk žinutę prieš čia ateidama. Jeigu kas, skambink,-vaikinas pakilo nuo suoliuko. Radęs Adelę, susigalvojo sau šiokių tokių planų - ne kasdien aplankai svetimą šalį, tad iki susitikimo nenuobodžiaus. Pasilenkęs, pabučiavo merginos saldžias lūpas.

[Adelė Ginger]

  Burtininkė, dar labiau išplėtusi akis, atsisuko į Marką. Apsimestinai susiraukė ir nužvelgė jį tokiu neleisk-mano-užpakalio-nes-trenksiu-į-tarpkojį žvilgsniu, lipniais pirštais visiškai suvėlė jo garbanas. O dėl vaikino juoku tik išsišiepė. O kokį kitokį jai slaptažodį reikėjo užsidėti? Gal Juanas? Arba viens, du, trys, keturi? Pft.
- Nustok tyčiotis,- žaismingai trinktelėjo per jo petį.- Nieko originalesnio nesugalvojau,- iškišo liežuvį.
  Vaikinui ištiesus tą žiobarišką aparačiuką, Adelė papurtė galvą, kaip išėmė taip ir įdės. Be jokių ceremonijų apsisuko, kažkokiu idiotiškai stebuklingu būdu sugebėjo pasinaudoti atlapojusių kišenių paslaugomis ir susigrąžino telefoną.
- Brūkštelsiu,- pritrūkus oro prabilo.- Ir dar, klausyk, meksikietės tokius, kaip tu, vilioja neišpasakytai,- su susierzinimu balse kalbėjo.- Jeigu išgirsi čia vakare busco un parejo de baile, tai prašyčiau labai piktai pasakyti, jog tu no hablo español, nes tiek tai viliotojai, tiek tau išmušiu visus įmanomus dantis. Mano rankos smulkios, bet sunkios.
  Ir pagaliau pasistiebusi dar apdovanojo tamsiaakį bučiniu, o tuomet iš lėto, kaip įprasta prieš Marko akis siūbuodama klubais, apleido parkelį. 

[Markas Moore]

 Markas šypsodamasis stebėjo Adelę. Labai buvo pasiilgęs jos ir tik artėjant dar vienam išsiskyrimui tai pajuto. Tačiau ar tik ne pavydas girdėjosi mėlynakės balse? Adelė, pavydi jo? Vaikinui tai atrodė šiek tiek juokinga - čia jo darbas santykiuose būti pavydžiu ir savininkišku šikniumi. O dar tas vaizdelis, kaip žemaūgė bando jam užvožti... Na, jai vėl prireiktų paturbintų platforminių sportbačių.
 Saldžioms Adelės lūpoms atsitraukus, rudaplaukis nulydėjo klubais siūbuojančią merginą liūdnu žvilgsniu. Matant jos smulkią figūrą tolstant, vėl suskaudo viduje. Ne, dar vieno ilgo išsiskyrimo neištvers. Bandydamas išlaikyti pasaulį vis dar gražų ir spalvingą, Markas atsistojo ir patraukė ten, iš kur buvo atėjęs. Bent jau dabar blaiviau mąsto ir nebekliedi.

[Matthew Turner]

Matthew jautėsi laimingas. Per metus jiedu su Deoiridh taip susibendravo, kad mergaitė sutiko keliauti su juo netgi į Meksiką. Tiesą sakant, vyras vos sulaukė, kol baigsis mergaitės mokslo metai. Nė pats nepajuto, kad labai jos pasiilgo.
Laiškai, kuriais juodu bendravo tuos metus, atrodo, išmokė kalbėtis. Visą laiką lėktuve jiedu kalbėjosi be didelių pauzių, kurių pokalbis Italijoje buvo tiesiog perkimštas. Dabar jiedu plepėjo laisvai ir be rūpesčių. Nors Matthew suprato, kad dar daug ko nežino apie mergaitę, šiuo momentu tai nebuvo svarbu. Deoiridh parodė, kad nori ir toliau bendrauti, sutiko su juo keliauti į Meksiką. Ir, tiesą sakant, pakuždėjo Matthew, kad jam galbūt reikėtų grįžti į Hogvartsą. Tiesa, vasaros atostogos dar tik prasidėjo, tad herbologas turėjo šiek tiek laiko priimti sprendimą.
Pagaliau atvykus į Meksiką Matthew iš karto pajuto milžinišką skirtumą: net ir Neapolyje, kur pastaruosius metus dirbo, palyginus su Centrine Amerika, buvo vėsu. Meksika pasitiko pragarišku karščiu. Kaip tokį ištverti vargšei varlei?! Tiesa, vyriškis mažosios draugės vis dar nebuvo matęs keturkojės pavidale. Vylėsi, kad Meksikoje ji ir nebandys to padaryti.
Galiausiai Matthew su Deoiridh atsidūrė Meridoje, kurioje planavo praleisti keletą dienų, gal ir visą savaitę. Herbologas visą laiką skaičiavo pinigus, mat prieš rudenį dar norėjo parodyti mažylei ir Madridą - miestą, kuris įkrito vyrui į širdį, nors ir pats bijojo prisipažinti, dėl ko.
Įsiregistravę į viešbutį juodu patraukė pasivaikščioti. Matthew pasirodė, kad Deoiridh gerokai pavargusi (o ir ko tikėtis po tokio skrydžio), tačiau neišgirdęs skundų vyras pasiūlė apeiti centrą. Netrukus jiedu pasiekė kažkokį parką. Nepaisant to, kad jis neatrodė esantis didelis herbologas tikėjosi, kad tokio pasivaikščiojimo šiandienai pakaks.
- Koks pirmas įspūdis atsidūrus už Europos ribų? - paklausė Matthew. Nepaisant to, kad jis taip pat pirmą kartą paliko Senąjį žemyną, įtarė, kad trylikos metų mergaitei viskas atrodo daug įspūdingiau.
Juodaplaukis netrukus pajuto esąs pavargęs, tad netrukus pasiūlė atsisėsti ant vieno iš suolų. Visai netoliese žaidė krykštaujantys vaikai. Tai priminė Matthew, kad jis taip ir neišmoko ispanų kalbos. Nors gal reikėtų?..