[Elias Andrew Ravengrave]

((Ši tema skirta visiems, kurie nori turėti namus, bet nenori kurti jiems atskiros temos - bet kas gali turėti butą šiame daugiabutyje))

Vakarų Bromptonas - penktasis turtingiausias rajonas Londone, sekantis iškart po Noting Hilo. Ir jame, kaip daugelyje kitų didmiesčio rajonų, plačias gatves rėmina gražūs kelių aukštų namai, kuriuose įsikūrę įvairaus plauko turtingi (arba nelabai turtingi - čia jau kaip pažiūrėsi) londoniečiai. Tarp šių namų stovi ir dailus daugiabutis, kuriam šis aprašymas skirtas. Tai dailus triaukštis namas, kurio sienos iš gatvės nudažytos melsva it giedro dangaus skliautas spalva, o didelės tamsaus medžio durys pakilusios nuo švariai nušluoto šaligatvio keliais dailiais ir nė kiek nenudaužytais laipteliais. Šiame name būtų nedaug, tačiau pakankamai, kad jo gyventojai rytais prasilenktų laiptinėse (lifto name nėra - jis visai senas). Kiekvieno buto savininkas rinkosi jam patinkančias duris, tad koridoriai name puikuojasi įvairiausių spalvų ir formų durimis. Butai šiame pastate erdvūs ir šviesūs, kai kurie su langais į gatvę (pigesni), kiti su langais į vidinį kiemelį. Kai kurie gali džiaugtis ir balkonėliu, kyšančiu virš praeivių galvų.


Elijas Andrius gyveno Vakarų Bromptone visai neprastame bute Merington Roudo gatvėje. Jis visai džiaugėsi savo minimalistiškai apstatytu dviejų kambarių butu su erdve virtuve ir dideliais langais į gatvę. Be to, lubos buvo aukštos, o Andriui patiko aukštos lubos. Tačiau labai jaukiu buto pavadinti pašalinis žmogus turbūt nenorėtų - jis buvo pernelyg pilkas, ant grindų ir kavos stalelio nesimėtė asmeniniai daiktai ar knygos, galinčios liudyti apie šeimininko pomėgius ar dar ką. Tačiau Elijui tai netrukdė, priešingai - teikė laimės. Savo asmeninėje erdvėje jis negalėjo pakęsti netvarkos.
Tą rytą, kai nuo paskutinio susitikimo su Melisa buvo praėjusios dvi su puse savaitės, Andrius atbudo pusę šešių. Jo magiškas žadintuvas turėjo suskambėti po pusvalandžio. Vyras gulėjo savo didelėj patogioj lovoj vienais apatiniais, spoksojo į lubas ir mąstė apie tai, kaip jis nenori keltis ir kažkur eiti. Kartais intensyvų mąstymo procesą pertraukdavo mintis apie didelį puodą juodos arbatos su neįmanomu kiekiu pieno, šaukšteliu sviesto ir žiupsneliu druskos. Nepaisant to, jo rytas ėjo vangiai ir tyliai.

[Melisa Keyes]

  Kartais nutinka tai, ko visiškai neplanavai ir visiškai nesitikėjai. Dienos šliaužia įprasta vaga, o savijauta vis ne kokia ir net per keista. Dieną prieš strazdanotoji moteris, drebančiomis kojomis palikusi apžiūros kambarį, tekinom pasileido laukan, nėrė pro žmonių grūstynę, kuri tokiu laiku jau buvo užkimšusi, išleido savo skrandžio turinį pirmoje pasitaikiusioje šiukšliadėžėje ir visai apspangusi parsigabeno iš Londono į savo nelabai jaukius namus. Vienoje rankoje spaudė dokumentus, kitoje - pergamento skiautę.
  Kitą rytą, gana ankstyvą, penktą valandą, ji išslinko iš savojo miestelio ir vėl atsidūrė Londone. Prireikė tik šiek tiek laiko, kol surado vietą, kurios taip ieškojo. Dangaus melsvumo daugiabučio. Akis užmetė į pergamentą. Sumurmėjo kažką sau po nosim, šmurkštelėjo vidun. Kūną sukaustė maloni atmosfera, vyraujanti vien laiptinėje. Net nepajuto, kai paraudę nuo ryto šaltuko skruostai kartu su menkai pamėlusiomis lūpomis pakilo.
- Taip, taip, taip,- subėrė sau staigiai.
  Pasitvarkė tamsų paltą, lėtai nuleido žvilgsnį link rankos ties juosmeniu. O tada garsiai, žvėriškai stipriai pasibaladojo į duris ir laukė. Kantrybė daug neturėjo, tad greitu metu žadėjo ir pati, savavališkai įsilaužti į butą. Dar apsižvalgė aplink. Net nesinorėjo lyginti savosios laiptinės su šia. Ši netgi buvo jaukesnė už josios patį butą.

[Elias Andrew Ravengrave]

Iš savo rytinių apmąstymų buvo išmuštas baisaus baladojimo į jo paties asmenines duris. Andrius staigiai pakilo į sėdėseną ir šiek tiek išsigandęs pasuko galvą į garso pusę. Jo smegenyse žaibo greičiu prasisuko keletas scenarijų, kas už tų durų galētų stovėti ir taip skeryčiotis. Turėjo sau pripažinti, kad pastarąją savaitę jo miego kokybė smarkiai suprastėjo, ir dėl visko buvo kaltas nerimas. Vyras kone kiekvieną sekundę tikėjosi magiškos teisėsaugos išnyrančios iš už kampo ir (antrą kartą!) suimančios jį už žmogžudystę. Tad visai nenuostabu, kad ir dabar, bjauriai išplėštas ir vangios ramybės, pamąstė apie tą patį.
Tačiau piktų šūksnių, reikalaujančių atidaryti duris, nes aurorai, nesigirdėjo. Elijas išsiropštė iš lovos ir nė nesusimąstęs apie kokį chalatą ar ką nors panašaus, nužingsniavo prie durų, tyliai nusikeikdamas, kai kojos pirštu užkabino kilimo kraštą ir vos nepardribo ant savo gražių pilko medžio lentomis klotų grindų.
Beldimas nesiliovė, ir Andriui neliko nieko kito, kaip tik žvilgtelėti pro durų akutę, pakerėtą ir paburtą taip, kad rodytų kur kas platesnį laiptinės vaizdą, nei paprasta žiobariška. Prispaudęs skruostą ir akį prie akutės, nusikeikė. Nuvilnijo mažutis palengvėjimas, kad už durų - ne aurorai, tačiau tik tiek. Dar kartą nusikeikė, nirtulingai perbraukė delnu per ir taip nuo miego suveltus plaukus ir galiausiai čiupęs durų rankeną, plačiai atlapojo duris.
- Kas? - piktu ir nuo miego pakimusiu balsu paklausė įsispoksodamas į Melisą ant buto slenksčio.

[Melisa Keyes]

  Staigiai atsilapojusios durys privertė garbanę susigūžti, tačiau po akimirkos atsipalaiduoti ir plačiai atvėpti žandikaulį. Prieš ją visu gražumu stovėjo karštas vyrukas, susivėlusiais plaukai ir be jokio chalačiuko.
- Kad mane kur, tu ką, per šią pusantros ar kiek savaitės, sugebėjai trečią sixpeką prisiklijuot,- vis dar varvindama seilę sumurmėjo.
  Tačiau kaipmat užsičiaupė išgirdusi irzlų, piktą jo balsą. Susiraukė. Lengvai stumtelėjo savo šalta ranka Eliją, pati įsigrūdo vidun.
- Mes, tfu, aš,- atšovė taip pat piktai.
  Sugraibė durų rankeną, truktelėjo duris ir jas lengvai uždarė. Apgraibomis susirado palto kišenėje sulankstytą popiergalį, dar žinomą kaip išrašą iš medicinos įstaigos. Padavė jį tamsiaplaukiui, kuris vis tik suviliojo smaragdines akis vėl nužiūrėti nuo galvos iki kojų. Sunkiai atsidususi atsirėmė į sieną, batų nesiruošė nusiauti, neturėjo didelio noro čia pasilikti, troško tik paplūduriuoti vonioje, pripildytoje šilto vandenuko su putomis.
- Jeigu tau ten kas nelabai aišku, tai aš laukiuosi tavo palikuonio,- sumurmėjo priglausdama abu delnus prie pilvo.- Tad tik nepradėk dabar keiksnotis, nes anas, mano gimdoje, vis tiek viską girdės,- perspėjo.
  Dešinės rankos pirštais perbėgo per tamsias garbanas, pajuto bendrą silpnumo jausmą, tačiau tik tikėjosi sulaukti ramios vyruko reakcijos ir šiaip ne taip nukeliauti namučio. Prisidirbau.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jos grubus įsirovimas į asmenines Andruaus valdas nenustebino. Nieko kito ir nebūtų galėjęs tikėtis. Tačiau visai kitką būtų galima pasakyti apie popieriuką, įspraustą į delnus, informaciją jame ir žodžius, tuoj po akimirkos ištartus Melisos. Šie veiksniai gal ne tiek nustebino, kiek pritrenkė, kaip stiprūs pritrenkiamieji kerai. Elijas dvi sekundes jautėsi it praradęs plaučius. Tada staigiai įkvėpė, basais kojų pirštais labai aiškiai pajuto grindis ir suprato, kad nori atsisėsti. Gniauždamas delne popieriuką paliko Melisą prieangy ir nužingsniavęs į virtuvę sudribo ant kėdės, sukurtos žiobarų pasaulyje garsaus interjero dizainerio.
Žinoma, norėjo keiktis, bet išgirdęs merginą, kuri.. kuriai.. mintis buvo pernelyg keista. Ją išgirdęs prikando liežuvį. Staiga nebesuprato, kaip jam jaustis ir ką daryti. Šmėstelėjo mintelė, kad būtų pasibaisėtinas tētis, tačiau ją tučtuojau nušlavė kita, teigianti, kad bet koks ryšys su tuo vaiku Melisos įsčiose būtų apskritai neįmanomas. Andrius juto, kad viršų ima panika, ir prisivertė blaiviai ir racionaliai mąstyti. Analizuoti duomenis. Jis beveik didžiavosi savimi, kai, tebesedėdamas virtuvėje, vietoj to, kad paklaustų, ar ji visiškai tuo tikra (velniai rautų, popierius jo delne kaip tik tą ir nurodo), paklausė ko kito.
- Kas dabar bus? - jo balsas nesudrebėjo, o akys žvelgė ramiai, galbūt net šaltokai. Pasistengė į klausimą sudėti visus kitus klausimus: ar ji ketinanti vaiką pasilikti, jei taip, ar galvojo, ką darys tada. Jei ne, ko jai reikia iš Elijo? Ar ji apskritai kažko iš jo tikisi tuo klausimu? Pagalbos? Kodėl išvis ji nusprendė, kad labai gera mintis yra jam apie tai pranešti? Viso to jis norėjo paklausti ir dar pridurti, jad jam galvoje netelpa visas šitas... dalykas.
Lyg įvaidindamas savas mintis, pamosavo delnu į merginos pusę, o tada pakilo nuo dizainerio kėdės ir atsuko kraną virtuvėje. Tačiau neprisipylė nei stiklinės, nei arbatinuko, akimirką užmiršęs, kur esąs, paliko vandenį šniokšdamą veržtis iš krano.

[Melisa Keyes]

  Supratusi, jog šiek tiek, švelniai tariant, sukrėtė vyrą, atsitrenkdama čia su tokia žinia, vis dėlto nusiavė sportbačius, nusivilko paltą, jį atsargiai užmetė ant kėdės virtuvėje. Tylėjo. Mažumėlę netgi bijojo šiuo metu tamsiaplaukio, kurio meno kūrinį nešiojasi su savimi.
- Klausyk, aš nenoriu nei, kad tu dabar mane vestum pagal visokias senovines tradicijas, nei, kad lieptum... pašalinti jį,- balsas sudrebėjo.- Man tik reikia šiek tiek paramos iš tavo pusės, gerai? Nes aš sunkiai susitvarkau pati su savimi, tad pačiai rūpintis ir juo bus dar sunkiau.  Nenoriu, kad mano ir tavo,- nevartojo ‘mūsų’, viso labo, jie vis dar buvo nelabai pažįstami. Vienintelis juos siejantis dalykas buvo besivystantis kūdikis.- Vaikas gimtų su komplikacijom ar dar bala žino kuo. Ir norėčiau, jog jis ar ji turėtų tėtį,- sumurmėjo paskutiniuosius žodžius.
  Rodos, moteris lengviau susigyveno su mintimi, jog turi papildomą gyvybę su savimi. Žinoma, jos akyse vis dar plaukiojo vaizdai iš ankstesniųjų įvykių, kurie jai pačiai buvo baimę varantys. Ją jau tūkstančius kartų (ir vos per dvi nepilnas paras!) aplankė mintys, jog garbanė bus netikusi motina ir jai geriau pasidaryti abortą, tačiau viską permąsčiusi per naktį, nusprendė, kad vis dėlto verta jį pasilikti.
- Dievaži, Elijau, atsipeikėk,- pati net nepajuto kaip staigiai sušlapino delnus, užsuko vandenį ir švelniai paplekšnojo vyrui per skruostą.
  Norėjo apvyti savo rankas aplink jį, prisiglausti, tačiau daugiau nedrįso pajudėti, nebežinojo kokios reakcijos laukti.

[Elias Andrew Ravengrave]

Mirktelėjo kartą, du, kilstelėjo delną prie skruosto ir nubraukė šlapio delno jausmą. Pažvelgė žemyn į Melisos veidą, sugniaužė kumštį. Nagus smarkiai suleido į minkštą delno odą. Vargšėje susivėlusioje vyro galvoje sukosi milijonas minčių apie tą patį. Žinoma, juk tai jos kūnas, kokią teisę apskritai jis turėtų reikalauti kažko, kas nuo jo paties priklausyti negali? Elijas norėjo išsilupti akis iš akiduobių. Pamanytumėt, kad toks baisingas perfekcionistas kaip jis, kurio geriausias draugas yra kirvis, o mėgstamiausias užsiėmimas - žmonių smaugimas virvele, numotų ranką į susiklosčiusią situaciją, rėžtų kokį nors baisią kalbą apie tai, kad čia visai ne jo problema ir mandagiai palaikytų duris, kol mergina, turėjusi daugiau niekad jo gyvenime nepasirodyti, kraustosi lauk. Tačiau žinia, ir prašymas (tai akivaizdžiai buvo prašymas) kažkokiu būdu būti šalia visus tuos devynis mėnesius ir jiems praėjus, kažką baisaus padarė negyvai ir šaltai Elijo širdžiai. Ji daužėsi vyro krūtinėje ir ruošdamasi iššokti.
Andrius atsiduso. Vėl perbraukė pirštais per plaukus dar labiau juos suveldamas.
- Aš būčiau šūdinas tėtis, - suburbėjo taip, lyg mintis keltų baisingą kančią. Negalėtum pasakyti, kad taip nebuvo. Elijas niekada neplanavo turėti vaikų. Jokiu būdu. Nesąmonė. Staiga prisiminė stovįs kone nuogas. Ilgos kojos greitai nunešė atgal į miegamąjį, kur vos vos drebančios rankos sugraibė chalatą. Eidamas tuos dešimt žingsnių atgal į virtuvę, prisiminė Melisos žodžius apie komplikacijas. Tada atminty iškilo ir įvykis, dėl kurio duomenų analitikas visą savaitę drebėjo laukdamas netikėtos teisėsaugos. Ir neabejotini bei nešvarūs Melisos ryšiai.
Elijas dar kartą atsuko vandenį, pripildė žiobarišką arbatinuką ir prieš paspausdamas mygtuką, atsisuko į merginą ir tiesiai šviesiai paklausė:
- Ar tu ką nors vartoji? - jis pasistengė, kad iš balso būtų aišku, jog jis klausia ne apie nekaltus vitaminus, o ir įdėmus žvilgsnis turėtų neleisti susidaryti klaidingos prielaidos. Spustelėjo arbatinuko mygtuką ir šis ėmė tyliai ūžti.

[Melisa Keyes]

  Burtininkė nusipurtė rankas, sudribo ant artimiausios kėdės, jautė, jog dar keletas akimirkų ir būtų praradus sąmonę dėl gana įtemptos atmosferos. Pasirėmė alkūnėmis į kelius, o delnais persibraukė per pavargusi veidą.
- Ne, tu būtum karštas tėtis,- murmtelėjo sunkiai atsidususi.
  Tiesą pasakius, nežinojo, net nenutuokė, koks jis būtų tėvas. Savo puikioje galvoje tik kvailai idealizavo tamsiaplaukį. Rūpestingas, mylintis, karštas. Dėl paskutiniojo nebūtų klydusi, tačiau dėl pirmųjų dviejų abejojo, nepažinojo jo taip gerai, kad būtų galėjusi teigti pirmuosius variantus. Kilstelėjo galvą, tačiau vyro nebematė priešais. Kol šis grįžinėjo, ji dar kartą permąstė savo tvirtai priimtą sprendimą, nuoširdžiai, Melisai buvo baisu, mergina bijojo. Ne dėl savęs, tačiau vaiko. Anksčiau garbanė būtų buvusi gera mama, nuostabi, tačiau jos lengva priklausomybė viską stabdė, griovė. Virtuvėje vėl pasirodžius Elijui, smaragdinės akys pakilo, šis pagaliau buvo paslėpęs savo dievišką kūną, kuris Melisai taip patiko. Ši suraukė antakius. Prikando lūpą. Jautė geležies skonį burnoje, liežuviu suvilgė lūpas.
- Prieš keturias savaites buvo paskutinis kartas. Tačiau nesu įsitikinusi, jog daugiau jų nebus,- sumurmėjo drebančiu balsu.- Žinau, kad vien pastangų neužtenka, tačiau aš galiu pasistengti, nors ne, aš galiu susilaikyti. Visiškai,- per staigiai atsistojusi susiėmė už susisukusios galvos. Džiugu buvo tai, kad ją tik kartais supykindavo, dar neteko sėdėti vonios kambaryje, apsikabinus tualetą.- Gal galėčiau arbatos?- kilstelėjo vieną antakį, užmetusi žvilgsnį į arbatinuką.

[Elias Andrew Ravengrave]

Elijas linktelėjo ir apmąstė Melisos teiginį, kad galėtų "susilaikyti". Pasvarstė, kad keturios savaitės turbūt yra gana daug, nors iš tiesų juk nieko tikro apie ją nežinojo. Užklydo ir nelabai maloni mintis, kad vaikui gimus, jos susilaikymas labai greitai gali baigtis. Juk nebebus, ko saugoti ir dėl ko stengtis. Ak, kaip apgailėtina tai, kad Andrius jau, jos nė nepažinodamas, daro prielaidas ir nepasitiki. Pats sau mintyse šykščiai šyptelėjo. Mintis apie vaiką, auginamą priklausomos moters, pasirodė neįprastai bjauri.
Sugraibė du puodelius ir arbatos dėželę iš spintelės virš galvos. Atsisuko į Melisą, nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Pirmą kartą šį rytą. Apėmė jausmas, kad jis nervinasi daug smarkiau, nei ji pati, ir tai pasirodė keista. Prieš valandą būtų prisiekęs sau, dievui, ir visiems norintiems klausytis, kad tėvystė jam yra svetimas konceptas. Dabar nebebuvo toks tikras. Galbūt yra ne tik motiniški, bet ir tėviški instinktai, tačiau kadangi apie juos niekas nekalba, žmonės niekada nesusimąsto.
- Dabar... - skėstelėjo delnu, lyg ieškodamas žodžių. - Kaip tu įsivaizduoji... paramą? - be to, kad iš tavo buto bus išgabentos visos įtarimą keliančios medžiagos, sutinki su tuo, ar ne, pridūrė mintyse. Arbatinukas nustojo ūžti ir vyras užpylė abu puodelius kone iki pat viršaus. Verdantis vanduo kone akimirksniu nusidažė tamsia spalva.

[Melisa Keyes]

  Moteris nebyliai sukiojo plaukų sruogą tarp smulkių pirštų. Stebėjo vyruką, užtaisiusį jai atsakomybę. Ir norėjo žinoti, ką šis galvoja, kas vyksta jo gražioje galvoje. Bijojo pradėti nevalingai juoktis iš tokios suknistos situacijos, netroško pasirodyti dar labiau neadekvati nei po tam tikrų įvykių tapo gana... keistoka. Bjauriausia būtų buvę, jeigu šis tamsiaplaukis nuspręstų po gimdymo pasiimti vaiką su savimi, nes kokie nors užkampiuose užkišti popieriai bylotų apie strazdanės psichologinės būklės negalavimus, nors abu jau per pirmąjį susitikimą žinojo - jos galva puiki. Gyventi su juo kartu taip pat netryško noru. Buvusiai įstatymų sergėtojai tik buvo smalsu sužinoti apie Eliją, kuris su ja turės būti bent kelias savaites per devynis mėnesius.
- Kai būsiu kaip pusė arbūzo, privalėsi mane lydėti į apžiūrą,- burbtelėjo. Neketino pati tarabanintis pro nesaugius rajonus su tokiu lobiu įsčiose.- Šiek tiek pinigėlių visiems vaikiškiems dalykėliams, na, žinai, drabužėliai, vežimėliai, vystyklai. Nesakau, kad pati nesugebėčiau tuo pasirūpinti, bet tai, kad aš jį nešioju, nereiškia, kad jis tik mano, jis taip pat tavo, mielasis,- palinksėjo lyg sakydama 'ir įsikalk tai į galvą', menkai šyptelėjo.- Gyvent kartu, tai negyvensim, čia jau toks lengvesnis faktas,- pavartė akis.- Tik kai artės terminas gimdyt, prašyčiau, nes nemanau, jog labai norėsi, kad tau trečią ryto klykdama praneščiau, jog neštum savo gražią šikną į fleglį, nes jau lenda tas parazitas.
  Rodos, viską susakiusi, lengviau atsiduso. Atsirėmė į virtuvinį stalviršį, delnais apgaubė deginantį puodelį, prisitraukė jį prie pat lūpų, kvailai paragavo deginančio skysčio. Neatsakinga, kvaila, nesirūpinanti. Bet tik savimi. Kiti jai rūpi žymiai labiau negu galėjo pasirodyti iš šalies.
- Kartais jaučiuosi kaip visiška idiotė. Beje, visai pasiilgau tavęs, nemeluosiu,- įsmeigusi tuščią žvilgsnį į sieną vėl prabilo.

[Elias Andrew Ravengrave]

Andrius būtų norėjęs ginčytis su ja dėl tokio žodžių pasirinkimo kaip parazitas ir panašiai. Būtų norėjęs, jei situacija nebūtų tokia velniškai neįprasta. Beklausydamas sąrašo dalykų, palinksėjo tada, kai atrodė tinkama. Susilaikė bjauriai nešyptelėdamas, veido raumenys vos sutrūkčiojo priminus apie jo nuosavybes teises į padarą, kuriam dar tik gręsia žiaurus ir baisus pasaulis. Iš naujo sukilusį nerimą ir nejauką paminėjus gyvenimą tam pačiam pastate nuramino suvokimas, kad iki to - dar devyni mėnesiai. O ir visa kita - tik po devynių mėnesių. Elijas iškvėpė palengvėjimo atodūsį, kurį nepajuto laikęs ir atpalaidavo smarkiai sukąstą žandikaulį.
- Neabejoju, kad kartais elgiesi kaip visiška idiotė, - atitarė nesivargindamas kaip nors paguosti. Nenorėjo, o įmanoma ir tai, kad nematė prasmės. Jis nebuvo švelnus ir dėmesingas vyras. Tik kartais, neįprastais gyvenimo momentais sutrikdavo jo įprastinis buvimas.
Komentarą apie ilgėjimasį nuleido negirdomis, vos su mažyte mintim, kad jis pats, jeigu jau kaip nors jos pasiilgo, tai tik kūniškai. Bet buvo velniškai ankstus rytas, o ankstyvais rytais tokie dalykai neminimi. Ne tokiam kontekste.
Andrius išpylė trečdalį arbatos į kriauklę, į likusią įdėjo šaukštelį druskos, įnirtingai pamaišė, iš šaldytuvo ištraukė pieną, gerokai jo šliūkštelėjo į puodelį, o tada šaukšteliu pakabinęs sviesto, vėl smarkiai pamakalavo. Taip, kad net sudzingsėjo. Nugėręs didelį grukšnį su palaiminga išraiška veide akimirkai užsimerkė.

[Melisa Keyes]

  Besilaukianti moteris padėjo puodelį su garuojančia arbata. Dar kartą pažvelgė į savo vaiko tėvą. Mintyse šmėstelėjo bjaurios mintys apie jos šlykščius poelgius, sugraužė akių kampučius, pagalvojus apie norą, kad jos vaikas augtų su tėvų, galinčiu jį aprūpinti, o ji kaip iškritikuota vartojanti visuomenės atmata, kurios rankos suteptos, taip ir nesirūpintų juo, paliktų taip, kaip visada palieka visus. Galbūt tik po tiek metų paaiškėjo, jog garbanė tėra naudos ieškotoja, o pasinaudojusi - numetanti it kokią šiukšlę, ne prastesnę už ją pačią. Melisa žinojo, jog vaikui negalės suteikti iš savo pusės nieko, išskyrus meilę, kuri ir taip nesilietų pro kraštus kaip koks perpildytas kibiras vandens. Keyes buvo nusiritusi, tai matėsi akivaizdžiai ir nebegalėjo, nebeturėjo jėgų grįžti į bent šiek tiek normalesnę būseną, bent kiek žmogiškesnę.
  Staiga pagriebusi paltą nuo kėdės, užsimetė jį ant savų pečių, apsiavė sportbačius. Gerklę graužė, užkišo ašarų gumulas, kurį sunkiai sekėsi nuryti. Drebančiomis rankomis užsirišo raištelius, užsisagstė palto sagas.
- Man reikia eiti,- greit išbėrė bei atvėrusi duris, išlėkė.
  O nespėjus jų užverti paliko garsi rauda, kuri ją negailestingai lydėjo iki pat Aukštutinio Fleglio.

[Melisa Keyes]

  Tatuiruotoji nesipriešino, leidosi vedama Elijo, praėjo nemažai laiko, kol suprato, stovinti priešais daugiabutį, į kurį paskutinį kartą įėjo nešina lapais apie jos nėštumą ir iš kurio paskutinį kartą išlėkė su didžiausiu skausmu ir rauda. Kojos lyg suakmenėjusios sustojo, pati norėjo žiotis ir sakyti, jog nenori net savo kojos mažojo pirštelio ten kelti, tačiau susiturėjo, žinojo, kad į Fleglį jau nebe parsigabens. Leidosi įleidžiama į pastatą, šiuo metu jau akys nieko nebematė, nežinojo kuriame aukšte ji atsidūrė, atsikvošėjo tik durims prasivėrus. Įžengė, apsižvalgė. Sunkiai nusispyrė pastelinius sportbačius.
- Aš, man vandens,- lyg su savimi kalbėdama įpuolė į virtuvę, kurioje tik ir teko apsilankyti.
  Neieškojo nei stiklinių, nei puodelių, tik atsuko kraną ir pripildė rieškutes vandeniu, atsigėrė, nusiplovė ašaras, patapšnojo per paburkusius skruostus. Moters galvelė dar nesufunkcionavo, nesuvirškino visko, kas įvyko vos per pastarąją valandą. Kažkur giliai dar viskas atrodė kaip sapnas, iliuzija ir ji taip norėjo atsikvošėti pagaliau, tačiau visi išoriniai jausmai rėkte rėkė, kad visa ši situacija nevyksta jos pasąmonėje. Kiek atsipeikėjusi suprato stovinti virtuvėje, pasirėmusi į kriauklę ir jausdama dar vieną skrandžio atsako bangą. Baisus šleikštulys smaugė garbanę iš vidaus, susilaikė sunkiai, skrandžio tuštinimas ją tik dar labiau sekino.
- Norėčiau numigti,- kažkur patalpoje pasklido jos silpnas balas ir susigėrė į visas sienas bei aukštokas lubas.
  Pati jautėsi kaip kūdikis, kuriam reikėjo pastovios priežiūros. Galbūt tai ir buvo ta riba, kurią peržengus, suprato, jog viena neištvers.

[Elias Andrew Ravengrave]

Grįžimas namo buvo niekuo neypatingas. Nieko neįprasto nenutiko, parytinės gatvės tuščios ir tylios, vos vienas kitas automobilis pravažiavo gatve. Toli rytuose dangus ėmė šviesėti, bet to nelabai matėsi, mat gatvės žibintai ir toliau sėkmingai savo bjauria šviesa teršė dangaus skliautą. Elijas nekreipė dėmesio.
Ir tik šiurkštaus paraginimo, rodos, tereikėjo, tik smarkiau sugniaužti alkūnę, ir it įbesta sustojus Melisa pasidavė, o tada jau, regis, savomis kojomis užlipo iki Elijo durų, pro jas įėjo ir paliko jį vieną prieangyje. Bent tiek, bent jau nereikėjo jos nešti. Nežinojo, ar būtų pajėgęs visą tą mylią parnešti ją persimetęs per petį kaip bulvių maišą. Juk visą parą nemiegojo.
Elijas akimirką pastovėjo prieangy, nusispyrė žaliuosius kroksus ir basas nužingsniavo paskui Melisą. Sustojo nepaprastai tvarkingos virtuvės tarpdury, sprigtelėjo mygtuką ant sienos. Kambarį užliejo lempos iš IKEA šviesa. Akimirką vyras savim nusistebėjo, kad prieš išlėkdamas užgesino šviesas namuose, tačiau tada dingtelėjo, kad galbūt nė nebuvo jų uždegęs. Nieko nesakė, paprasčiausiai stebėjo. Tylus pageidavimas pasiekė ausis, Elijas nebuvo tikras, ar ji pastbėjo jį, stovintį ir spoksantį, tačiau vis tiek linktelėjo.
- Gerai, - tarė tyliai ir pasisuko eiti iš virtuvės. Perėjo gyvenamąją erdvę, kurioje vaiduokliai negalėtų vaidentis, mostelėjo ranka į uždarytas duris taip pat tyliai tardamas, kad dušas vonia kriauklė tualetas už jų, jeigu kartais, o tada atvėrė duris į kambarį su lova ir mostelėjo vidun pernelyg daug nemąstydamas.

[Melisa Keyes]

  Garbanotoji nusivilko paltą, paliko jį virtuvėje ant kėdės ir patraukė link vonios kambario, kurį buvo nurodęs Elijas. Vos užsidarius durims moteris, priklaupusi ištuštino skrandžio turinį. Ou jė, skrandžio tuštinimo vakarėlis. Perbraukė delnu per lūpas, atsistojo, susirišo garbanas į netvarkingąjį kupstą ir nusimetusi drabužius pagaliau palindo po vandens srove. Pagaliau galėjo prisiminti, koks geras jausmas buvo tekantis vanduo odos paviršiumi. Ir toks raminantis. Į šį pojūtį Melisa sutelkė visą savo dėmesį. O vos po raminančios akimirkos sugraibė pirmą pasitaikiusį rankšluostį.
  Iš vonios išėjo vilkinti marškinius (kad ir kokioje būsenoje buvo, atrodė stulbinamai, hehe), sijoną laikė rankose. Pavargusiomis akimis pažvelgė į rudaplaukį su menku švyturėliu akyse, pripildytu dėkingumo. Nors pats jai sukėlė tiek streso. O galbūt buvo tik paskutinis atsimušimas audrai pralieti. Basomis pėdomis nužingsniavo iki miegamąjį, padėjo sijoną ant lovos krašto ir netrukus pajautė minkštus patalus. Nenusakomai geras jausmas perėjo per nugarą, pasivertė ant šono, užsitempė ant savęs ant savęs antklodę. Nuovargis ėmė viršų, dar lyg ir buvo beatsisukanti kažką ištarti Elijui, bet labiau mėgavosi minkštais patalais. Viskas joje nurimo, pridėjo delną prie pilvo, o akis įsmeigė į sieną, jos kažkodėl nesimerkė.