[kablelis]

Stevie numetė įrankius ant žemės - ir iš karto labai pasigailėjo. Iš žemės staiga išlindo kažkokia atauga ir pusės įrankių neliko nė kvapo.
- Kas čia dabar?! - riktelėjo grifė, staigiai pagriebdama likusius įrankius. Įsižiūrėjo į žemę. O juk tos ataugos net nesimato! Penkiolikmetė pasibaisėjo. Gerai dar, kad ta atauga jų pačių nesuėda!
- Panašu, kad čia itin pavojinga, - suburbėjo Green, prisimindama legendas, sklandžiusias apie buvusį koledžo vadovą Matthew Turner. Ar ir naujasis (senasis) herbologijos profesorius toks pat beprotis?
Laimei, ilgasis įrankis liko nepaliestas. Stevie atsargiai prisiartino prie kaktuso. Įrankis buvo pakankamai ilgas, kad mokinė galėtų jo galą iškelti virš augalo. Svarbiausia buvo neprisiliesti - jeigu kolegė sakė tiesą, tai galėtų baigtis labai blogai.
Netrukus iš strypo galo išlindo pergamento kąsnelis.
- Kuktosas. Spygliai labai nuodingi, tačiau tinkamai juos perdirbus galima naudoti priešnuodžių gamyboje, - garsiai perskaitė Stevie. - Įdomiausia tai, kad juos perdirbus, spygliai gali panaikinti savo pačių poveikį.
Tai buvo šiokia tokia pradžia. Tačiau, grifės nuomone, jiems reikėjo daugiau informacijos. Pavyzdžiui, kaip šitie augalai dauginasi?
- Gal nori apžiūrėti kitus prietaisus ir išsiaiškinti, ar jie gali mums būti naudingi? Aš pabandysiu padirbėti su ta prakeikta atauga.
Stevie atsigėrė vandens. Pastebėjo, kad buteliukas beveik tuščias. Velnias, reikėjo pasiimti daugiau pagalvojo rudaplaukė, tačiau įtarė, kad nebėra labai daug laiko. Ji grįžo į vietą, kur prieš tai buvo padėjusi prietaisus. Ilguoju strypu ilgokai teko ieškoti ataugos, nes ant smėlio jos net nesimatė. Netrukus išlindo dar vienas pergamento lapelis.
- Čiuptuvinė dilgėlė. Auga po žeme, ant žemės yra tik iki centimetro ilgio atauga. Ji sugeba surasti bet kokį negyvą daiktą, padėtą iki metro atstumu, ir tą daiktą iš karto praryja. Per minutę iškasus aplinkinę žemę daiktą galima atsiimti, vėliau jis yra suvirškinamas.
Stevie pasišlykštėjo. Buvo akivaizdu, kad prietaisų merginos jos nebeišgelbės. Ką gi. Bent jau paaiškėjo, kad joms pačioms pavojus negresia.
Įdomu, ar tas daiktas minta ir lavonais? pagalvojo Stevie. Norėjo pasiūlyti porininkei tą išsiaiškinti, bet vis tik nutarė jos nebegąsdinti.
Neilgai trukus mergina pasijuto prastai. Pagalvojo, kad tai buvo dėl vandens trūkumo, bet kelis kartus sumirksėjusi pamatė, kad yra klasėje. Gal ir gerai. Praktika buvo... Nejauki.

[Žaneta Froz]

Bandant išsiaiškinti kokį įrankį būtų galima panaudoti norint sužinoti ką nors naudingą, o dar geriau ir nesusižeidžiant. Pamačius keistą į didesnį šmaukštą panašų instrumentą nusprendė pasinaudoti juo, tačiau taip iškyla klausimas kaip tai padaryti. Nieko geriau nesugalvojus paėmė jį į rankas ir sviedė į kaktusą. Labai protingai turėtum pasirodyti. po kol kas nepadarei nieko tiktais mėtei daiktus į pavojingus augalus. Tačiau, kad ir kaip netikėta būtu prietaisas suveikė ir palikęs Žanetos rankas pradėjo plasnoti sparneliais ir atskridęs prie kaktuso "prasižiojo" ir atgnybo kaktuso gabalėlį. Kaktusas žinoma iššovė nuodingus spyglius, tačiau nuo prietaiso jie atšoko nepadarę jokios žalos. Atskridęs atgal į Žanetos rankas prietaisėlis nutūpė ir suskleidė sparnelius. Vienintelis pakitimas buvo ant vidurio užrašytas pavadinimas - Kuktosas. Tą patį padarius su Čiuptuvinė dilgėlę mergina nusprendė savo darbą atlikus ir pamačius, kad partnerės nebėra kelis kartus smarkiai pamirksėjo ir pajuto klasės malonią vėsumą.

[Morisas Banoveris]

Morisas atsikėlė ryte ir su gera nuotaika patraukė į Herbologijos pamoką. Įėjęs į vidų atsisėdo ir ėmė laukti kol prasidės praktiką. Nors jam ir nebuvo įdomu ką atsakinėja kiti, bet kaip bebūtų gaila negalėjo ateiti tada kada visi jau būtų baigę kalbėti ir jau būtų prasidėjusi praktika. Išklausęs ką reikės daryti vaikinas dar kiek pasėdėjo, palaukė kol prasiskirstys mokiniai ir nuėjo pasiimti buteliuko. Kiek apsižvalgęs po kabinetą Morisas susirado pirmakursę kuri kiek jis matė labai nedrąsiai stovėjo ir tikriausiai laukė kol kas nors iš vyresnių ateis ir norės su ja dirbti, todėl vaikinui nieko neliko kaip eiti prie jos. Gi nieko blogo neatsitiks jeigu padirbs su mažesne už jį, viskam yra savas metas ir laikas, tad priėjo prie klastuolės ir pasiūlė jai dirbti kartu.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Žvaliai atsikėlus ir sočiai papusryčiavusi Karen patraukė ilgais ir trumpais, švariais ir nelabai, jaukiais ir kiek baugiais, tamsiais ir šviesiais Hogvartso pilies kolidoriais, vien tik tam, kad patektų į šiltnamį kur šiandien vyks Herbologijos pamoka, išmoktų kažką tokio kas tikriausiai net nepravers gyvenime. Šiais laikais jau beveik viskas buvo automatizuota, tad laiko klausimas ir iki tol kol ji pabaigs mokytis augalai nebus auginami technikos pagalba, o žmogaus rankos prie jų prisilies nebent jau jiems patekus į parduotuves ar į kokius nors valgius. Su tokiomis ir panašiomis mintimis kurios kankino ją kartas nuo karto ji priėjo šiltnamį. Įėjusi vidun pasisveikino su profesoriumi, atsirėmė į vietą kur nestovėjo koks kitas mokinys ir nebuvo prikišta neaiškių prietaisų. Dar po kurio laiko išklausė teorinę dalį, jeigu klausymą galima pavadinti stovėjimą vietoje kur vyksta pamoka ir galvojant apie visai kitus dalykus. Vos tik išgirdo, kad dabar jau prasidės praktiką mergina išsitiesė, išklausė, o mokiniams pradėjus grūstis artyn liko stovėti ir laukti. Gal vis dėlto kas nors norės dirbti su pirmakurse? Na jei ne, tai ne. Bet likimas lėmė taip, kad jai buvo pasiūlyta dirbti su už ja vyresniu mokiniu, taip pat iš Klastūnyno.
 -Gerai, galim dirbti. Kas gers pirmas? Aš ar tu? Gal geriau tu poto aš. Vis dėlto vyresnis už mane esi.

[Morisas Banoveris]

Jai sutikus Morisas ramiai atsakė jai, nes matėsi, kad ji labai nervuojasi, o gal netgi per daug Rado čia dėl ko nervuotis, bijo pirma kažkur papulti, nei baisu tai yra, nei ką. Bet dabar jau pasisiūliau, tai reikės ir dirbti su ja, eh.
 -Gerai, gerai išgersiu aš tą skystį pirmas, net jei nebūtum prašiusi.
Pasiėmęs buteliuką išgėrė mėtinės spalvos skystį, padavė jį klastuolei ir pajautė keistą svaigulį, tad atsisėdo ant grindų susiėmė už galvos, kad ji kaip nors stebuklingai (juk gi Hogvartsas) neplyštų. Po kelių akimirkų viskas aprimo, vaikinas atsimerkė ir pamatė, kad sėdi nedidelėje būdelėje kurioje vos, vos jautėsi šaltukas, tad priėjęs prie nedidelio langelio pasižiūrėjo laukan ir pamatė, kad visur kur siekė horizontas ir nestovėjo niekas buvo sniego kalnai, pusnys. Antarktida ar kas čia? Gal kokia Grenlandija. Sėkmės mums surasti kokių nors augalų čia, kur keliauja visa Dievo balta mišrainė, net ten daugiau augalų yra negu čia. Po kiek laiko prisistatė ir klastuolė.
 -Gal tu žinai kas čia per šalis? Tikiuos Islandija, ten bent augalų daugiau negu kokioj Antarktidoj.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Po tokio jos išsišokimo bent jau kaip jai atrodė vaikinas nebuvo tuo patenkintas Gal kiek per daug smarkiai suregavau, gi ne visi nori klausytis kažkieno kliedesių kai tas žmogus kuris kliedi jaudinasi. Teks dabar pabūti ramesniai ir ne taip išsišokti. Pasiėmusi buteliuką iš klastuolio Karen jau norėjo gerti iš jo, bet pamačiusi vaikiną atsisėdusi ir susiėmusį už galvos persigalvojo Gal nereikia? Gal jis jau mirė? O kas bus jeigu aš mirsiu? Gal pakviesti profesorių? Su tokiomis mintimis dabar kovojo Džekė, bandydama save nugalėti, bet galų gale įveikusi savo nepagrįstas baimes ji užsivertė buteliuką ir išgėrė visą likusį skystį jame. Nors ir nesusiimė galvos kaip anas klastuolis, bet toje srityje skausmas buvo jaučiamas nemažas Kad tik greičiau baigtųsi, daugiau neiškęsiu. Kaip tik po tų minčių Rasel pamatė, kad jau yra visai kitoje vietoje, o priešais prie langelio stovi vaikinas.
 -Bent kiek žiūrint į žemėlapius, tai šitas žemynas panašus į Antarktidą, tai tikriausiai mes čia, nors man su geografija nieko gero, tad manimi patariu nepasitikėti. Einam ieškot augalų čia, ar ne?

[Morisas Banoveris]

Karen paminėjus, kad čia tikriausiai bus Antarktida Morisas nusivylė, nes žinojo, kad tikriausiai teks eiti daug kol pagaliau pasieks kokią nors vietą kur tikriausiai augs tik samanos, na bet ką padarysi toks jau tas likimas, vieniems geras, kitiems negeras. Na šį kartą vaikinui jis buvo negeras, bet gi ne visada viskas turi būti gerai, kartais pravartu turėti ir blogų dienų.
 -Gal einam pasižvalgyti? Susirasim ką nors apsirengti ir galėsim keliauti ieškoti tų augalų Herbologijai.
Nieko nelaukęs Morisas atidarė duris ir į vidų papūtė stiprus šaltis, tad greitai išlindęs laukan nuskubėjo prie kito namuko kuriame rado šiltų drabužių juos pasiėmęs, vėl išlindo į lauką nuskubėjo iki kito namuko, kuriame jau rado maisto ir nedidelį krepšį, tad ten susikrovęs rastą maistą patraukė prie kito namelio ir ten nieko gero neradęs jau norėjo išeiti, bet... nedideliuose indeliuose buvo sudėti tos vietovės augalai, o netoli jų ant stalo ir jų aprašymai, tad laukdamas kol čia ateis Karen jis nusikopijavo svarbiausius dalykus ir padarė dar tokią pat kopiją jai.
 -Čia va tau, sakysim, kad radom juos kur nors netoli mokslininkų miestelio, nes čia berods yra tas dalykas, o dabar metas grįžti atgal į klasę, palikus čia tuos daiktus. Vos tik tai ištarė pajuto, kad sėdi ant šaltų grindų, tad atsistojo ir išėjo iš kabineto. Reikės ką pristatyt, tai gaus kitą kartą, kai taip ir pasakys.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Vaikinui dar šiek tiek pastovėjus ir pasiūlius eiti paieškoti ko nors ir tada keliauti Karen sutiko, bet vos tik jis atidarė duris ir išėjo jai visas tas noras dingo, nes lauke buvo šalta, o viduj šilta, bet perlipus per save ji atvėrė duris kurios buvo kažkiek sunkios išėjo į lauką ir patraukė prie artimiausio namelio, ten susiradusi šiltų drabužių kurie jai buvo kiek per dideli, bet įlindusi vidun ji išėjo vėl laukan ir tada kiek pastovėjo ir pasigrožėjo vaizdu. Visur buvo balta, kai kur kyšojo kokie tamsesni akmenys, bet visur balta, tad net naktį buvo įmanoma gerai matyti ir nereikėdavo degti šviesų, bent jau būnant lauke. Bet ilgai tuo nesugrožėjo, nes pamatė vaikiną išeinanti iš tolimesnio namelio ir nueinantį ten kur jų jau stovėjo daugiau, tad bandė sekti pėdas, bet toje vietoje jų buvo tiek daug, kad jai teko eiti per visus namelius iš eilės kol rado Morisą.
 -Ačiū, -padėkojo mergina gavusi iš jo užrašus. -Gerai sakysim kaip tu pasakysi, nes poto gali būti blogai. Pajutusi, kad dabar jau stovi atsirėmusi į stalą kabinete apsižvalgė, pamatė, kad vaikinas jau išeina, tad dar kiek palaukusi ir pati patraukė prie durų.

[Wrena Alder]

Herbologija. Prasnaudė teoriją - ak, kokia ji pavyzdinga mokinė, ypač, atsižvelgiant į tai, jog galvoja apie herbologijos studijas. Tiesa, nelabai jai tie herbologai rūpėjo, įdomiau buvo praktika, o jei teorija, tai apie augalus.
Pasibaigus prasnaustai teorijai (profesorius jos per daug nekomentavo), švilpė pakėlė galvą, kuomet išgirdo apie praktiką. Ekspedicija! Iš tiesų, įdomus dalykas, tačiau labai abejojo laiku - kaip šitaip gali užtekti vos pamokos? Juk kvadratinio metro dydžio žemės lopinėlį galima tyrinėti dienų dienas ir neištyrinėti! Vadinasi, teks gilintis į daugiau dalykų, bet labiau paviršutiniškai. Alder apsidairė, ieškodama poros (rodos, girdėjo kalbant Kajų), tačiau prie jos prišoko ugninių plaukų jaunesnė mokinė (kaip nuostabu, abi bus ryžos, kad tik netektų tyeinėt kokios vietovės prie raudono molio) ir ją nusitempė bei įgrūdo buteliuką į rankas. Ką gi daugiau liko daryti - išgėrė porą gurkšnių siaubingai samanom atsiduodančio eliksyro, susilaikė nesusiraukus nuo skonio ir užsimerkė, nes nenorėjo matyti, kaip realybę pakeičia netikri vaizdai.

[Teodoras Meiden]

 Viskas gal ir būtų buvę gerai, jei ne Teodoro tingumas (bet tuo pačiu noras būti geresniam!). Dabar klastuolis greitu žingsniu kopė vis aukščiau Rifo kalnais. Galiausiai netoli pamatė sniegą, taigi, metas išbandyti varnės teoriją dabar. Peiliuku, šįkart dar iš pirmakursės ir pirštines pasiskolinęs pirštines, nupjovė žievelę nuo augalo kotelio, nuo kurio pradėjo tekėti ryškios spalvos skystis, tik nepakaktų kiekio, kad nudegintų. Raudoną žiedlapį pamirkė sniego krūvelėje – šis šiek tiek nusidažė kiek rausva spalva. Augalas kiek nuodingas. Airina Sebastiana vis dar teisi.
 Lipo toliau, bei vėjyje pamatė linguojančią tokios pačios raudonos spalvos gėlelę netoli spygliuoto krūmo. Vaikinas nuskabė žiedlapį, pamiršdamas užsidėti pirštines, mirkė sniege suspaudęs. Tačiau ši gėlė baltų ledukų nespalvino jokia spalva. Iš kotelio bėgo tik vanduo. Ar taip tik manė. Jo žaizda, kurią nudegino oranžinė Munuja, dar labiau susitraukė.
– Klausyk, šios gėlės, kaip ten sakei? Munujos? Gavusios per daug vandens ir šilumos tampa nuodingomis, taip pat ardo odą it kokia rūgštis, tik silpna. Išbuvusios šaltyje – tampa gydomuoju augalu, galbūt net kokiam priešnuodžiui skirtas gaminti. Manyčiau, jog tinkamai šaltyje išdžiovinus, jų milteliai naudojami neutralizuoti skausmui. Be to, – trečiakursis pajuto svyravimą galvoje, atsidūrė klasėje-šiltnamyje, – Rifo kalnuose be šių gėlių auga ir kamštiniai ąžuolai netoli upės deltos, o aukščiau mišrieji miškai, kedrai ir dygliuotus visžaliai krūmai. Nors ir tie pavieniai tik. Tiek.
– Žinai, būtų gerai ir nesusitikti daugiau, bet deja, – bent nusišypsojo partnerei. Buvusiai.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Vos jis baigė savo litaniją, kai šiltnamy vėl subruzdėjo mokiniai. Aišku, pats kaltas, liepęs jiems dirbti porose. O ir minėtasis šurmulys gana greitai dingo, kai moksleiviai vienas po kito paniro į saldų haliucinacijų transą ir Starkas liko pats su savo mintim.
  Šiaip pagalvojus, keista, kad mokytojai kaip skatina psichotropinių medžiagų naudojimą. Buvo girdėjęs, kad prieš jau gerus dešimt metų per vieną nuodų ir vaistų pamoką išmokti  haliucinatai nuvedė vieną moksleivę prie tragiškos savižudybės. Aišku, gal tų priežasčių būta ir daugiau – jis nesigilino. Be to, ir per kitas pamokas užduotys neretai buvo atliekamos pasitelkus įvairius vaizdus sukuriančias medžiagas. Juk ir jis pats nebuvo išimtis – šioji pamoka nėra nei pirmoji, nei paskutinė jo karjeroje, tai lieka klasėje pats su pustuziniu ar daugiau akis užvertusių mokinukų, pasinėrusių į kitą dimensiją. O po to visi stebisi, kad jaunimas taip greitai susidraugauja su narkotikais.
  Kol jis taip svaičiojo, pirmieji nuotykių ieškotojai jau spėjo atsipeikėti, į stiklinę patalpą vėl pamažu grįžo gyvybė. Paskutiniajai porai atsibudus iš transo, iš savo vietos pakilo ir herbologas.
  – Tikiuosi, didesnių sunkumų nesutikote, – kandžiai šyptelėjo, tikėdamasis, kad visgi jaunimui teko gerokai pasukti galveles, – Galite dar pasilikti, pasidaryti užrašus iš kelionių: visų įgytų žinių šiais metais jums dar prireiks, pradedant ir šios pamokos namų darbu. Na, bet čia jau kaip norit. O kol kas atsisveikinu iki kito karto, – šyptelėjo puse lūpų ir pats pirmasis išsinešdino iš šiltnamio.