[Teodoras Meiden]

 Regis, Teodoro kompanjonė jau seniausiai pradėjus darbą – klastuolis užmatė tai rudų akių krašteliu. Reikėjo ir jam pasiskubinti. Jis sustojo, įkvėpė oro, nes arčiau upės deltos buvo sunkiau kvėpuoti, oras buvo karštesnis nei vos keli metrai viršuje. Dairėsi augalo, kuris nebūtų jam žinomas ir kurį galėtų ištirti. Tada berniokas tai pamatė – gėlė, oranžinių, ryškių žiedų, panašių aplinkui buvo ir daugiau, o daugelis netgi slėpėsi pavėsyje po kamštiniais ąžuolais. Trečio kurso mokinys susivokė, jog jam reikės peiliuko, o, matyt, varnanagė nenorės dalintis savais įrankiais, tad skubiai pradėjo kilti į šaltį, iš ten, kur atėjo, besidairydamas palapinės. Žinoma, galėjo iš pradžių pasiteirauti mergaitės Airinos, bet jam to neleido jo paties išdidumas.
 Pasirodė, palapinės ieškojimas neužtruko taip ilgai, kaip Šermanas galvojo. Ji buvo čia pat, didžiavosi savo ryškiausia raudona spalva. Mokinys sutriko, negi ekspeditoriai netaiko savo būstinių prie gamtos, neima neutralių (rudų, žalių, pilkų) spalvų? Tačiau tai nusprendė apmąstyti grįžus į klasę bei po pamokos. Praplėtė medžiagines duris, kyštelėjo galvą ir vikriais rankos judesiais iš įrankių dėželės ištraukė darbinį, ploną peiliuką, kiek primenantį chirurginį skalpelį. Patraukė vėl nuo kalno žemyn, kur jo vėlgi turbūt dairėsi bendražygė – Sebastiana stovėjo netoli jo rastos rūšies gėlių.

[Airina Sebastiana Sauders]

 Airinai aplinka patiko. Nors augalija skurdi, kalnai, kurių gale upė veržiasi į Viduržemio jūrą – nuostabi. Tiesa, ir temperatūrų skirtumas mergaitės neramino: viršuje šalta, tikras ledynmetis, apačioje šilta, tuoj pat vėl turėsi lipti aukštyn – juk susirgs (pirmakursė greitai pasigauna ligas)!
 Besižvalgydama po Rifo kalnų apylinkes, vėl pasigedo Teodoro. Jei nebūtų tokio bailė, ko gero, tik gūžtelėtų pečiais ir patrauktų tolyn. Bet ji tokia nebuvo. Sušuko, ieškojo. Ir staiga užtiko naują gėlę, gėles, panašias į tas, kurias tyrė kelias minutes atgal. Tik ši jau buvo oranžinės spalvos. Airina Sebastiana nusišypsojo ir pasiėmė pincetą, pamiršusi, kad bendražygis dingęs.
 Pincetu padarė tą patį, ką ir su kitais augalais. Rezultatas ją gąsdino  – iš žiedlapio bėgo nemalonaus kvapo skaisčiai geltonas skystis. Mergaitė išmetė pirštinėmis laibą gėlelę į pilną žalių lapelių krūmyną, pamiršdama, kad gali ir jį nunuodyti. Nusiplovė rankas, pincetą, kita ranka užsikimšdama nosį, kad nenutiktų nieko blogo jos organizmui. Ji būtų tikrai nevykus herbologė, patikėkite.
 Pažvelgusi kiek aukščiau, pamatė grįžusį Theodore, rankoj laikantį kažin kokį sidabro spalvos aštrų daiktą.
– Siūlyčiau nelįsti prie anų gėlių, jos nuodingos, – pranešė, taip pat papasakodama, ką nuveikė, parodė užrašus, – tos gėlytės čia skirtingų spalvų, tačiau gavusios daugiau vandens arba per karštos temperatūros, tampa nuodingomis. Ištyriau tris, vis žemėjant, kur oras drėgnesnis, šiltesnis. Viršuje tų gėlių nėra, nors ir ne per daug drėgna (kad ir yra sniego), bet ten šalta. O ką tu sužinojai?

[Teodoras Meiden]

 Teodoro Šermano Tomo veidas užsiliepsnojo. Ši mergaitė drįso pasigrobti jo surastas gėles? Jis jas rado pirmas juk! Pyktelėjęs klausėsi Airinos, ką ji pasakojo ir gailėjosi, nes pats nieko nenuveikė. Ką jis čia padarė? Užsigalvojo ir mąstė vietoj darbo. Koks kvailys, tiesa?
 Jis nuignoravo varnės klausimą, ką esą jis sužinojęs, ranka pastūmė ją į šoną ir, nepaisydamas įspėjimų, plikomis rankomis ir peiliuku nusipjovė gabalėlį žalio stiebelio. Tikrai, jis skleidė keistą kvapą, bėgo neaiškios spalvos sultys. Jis įkišo ranką su gėlės dalimi į vandenį ir, išmesdamas stiebelį į dugną, atšoko. Pažvelgė į ranką – nusidegino tuo gelsvu skysčiu. Jausmas buvo aitrus. Berniokas niekada nejausdavo skausmo, niekada. Kas nutiko tam Teodorui prieš dvejus metus?
 Pripuolęs prie varnės rudos kuprinės, pradėjo knaisiotis, rado buteliuką su skysčiu, perskaitė instrukciją. Sušlapino vatą, prisidėjo prie poros paraudonavusių pirštų, gal padės. Žaizda nurimo.
– Atsiprašau, kad nepaklausiau, tu buvai teisi, – nuleido galvą rudaplaukis. Ir iškart patraukė prie kitų, panašių į šią oranžinę gėlę, gėlių, aukštyn, į pradžios tašką, – aš patikrinsiu tavo teoriją ir galėsim baigti, gerai?

[kablelis]

Stevie sunkiai nurijo atodūsį. Aišku, prie jos turėjo prisistatyta kažkokia maža mergaitė, kuriai, aišku, dar ir pagalbos reikės! Rudaplaukė ne be pykčio nužvelgė ją. Kažkur matyta, tikriausiai Grifų Gūžtoje. Ką gi, bent tiek gerai.
- Jeigu tikrai nori dirbti su manimi, porininką jau turiu, - negarsiai pratarė Stevie. Kalbėti garsiau nelabai drįso, nes įtarė, kad tada balsas išduos nepasitenkinimą.
Penktakursė be entuziazmo nucimpino iki profesoriaus stalo ir griebė pirmą pasitaikiusį buteliuką. Kadangi nemažai mokinių jau buvo pradėję darbą, buteliukų ant stalo stovėjo ne tiek ir daug. Na ir kokią gi nesąmonę gausiu šį kartą? paklausė savęs penkiolikmetė, pamiršusi, kad turės dirbti ne viena. Jau pakėlė buteliuką prie lūpų, kai žvilgtelėjusi į savo suolą pamatė ten sėdinčią mergaitę, kuri pareiškė norą dirbti kartu. Uups... Stevie grįžo į savo vietą.
- Du dideli gurkšniai ir kelionė prasideda, - pratarė pakankamai garsiai, kad porininkė išgirstų. Ilgai nelaukusi Green išgėrė reikiamą kiekį skysčio. Neprireikė daug laiko, kad suvoktų, jog veikia: pasidarė pragariškai karšta.
- Kur mes, po velnių?! - suriko Stevie. - Ar čia Sachara?!
Tokiame karštyje dirbti ji visai nenorėjo. O dar reikės rūpintis ta mažyle... Juk dėl kokios dar priežasties ji priskreto būtent prie vyresnės mokinės?
Rudaplaukė apsižvalgė. Nelabai toli pamatė kažką panašaus į kaktusą. Tiesa, jis atrodė kiek keistas, tad grifė nutarė, kad tai, ko gero, magiškas kaktusas. Nė nežvilgtelėjusi į kompanjonę ji patraukė augalo link.

[Kajus Arno Wintersas]

Tai buvo sunku. Kajus nenorėjo atlikti šios užduoties, tuo labiau keliauti su kažkuo kažkur kitur. Net ir jei atsistojo prie Ying, nereiškė, kad su ja troško atlikti Starko užgaidas. Jie abu buvo tik pažįstami. Tik pažįstami. Karts nuo karto pasisveikindavo koridoriuise, karts nuo karto vienas kitam padėdavo per pamokas Japonijoje, tačiau vienas kito nelaikė draugu. Ying buvo per daug tyli ir atstumianti, o jis - europietis, kuriam buvo per sunku iš pirmo karto suvokti Rytų kultūrą ir ją priimti. Taip pat, šiek tiek prietranka kvidičininkas, kuris...Gerai, jo minusų nebūtina vardinti taip garsiai mintyse.
Kajus dirstelėjo į tylenę. Nušvitimas, kodėl ji čia, Hogvartse, dar neatėjo, todėl jam teko tenkintis jos tylia kompanija - dauguma kitų jau buvo pasigriebę sau kompanijoną. Skubiai atliko ką profesorius liepė: pasigriebė butelaitį, išgėrė du didelius gurkšnius ir šį padavė Ying.
-Žinau, kad tylėsi, geriau tylėkime kartu,- su puse lūpų šypsenos tarstelėjo tamsiaplaukei,- Pasimatysim kitoje pusėje.
Taip ir buvo.
Klampi eliksyro terpė jį pasičiupo taip stipriai, kad pamanė paskęstantis toje šiurpioje tamsoje. Visgi, po penkių sekundžių nežinios, septintakursis suprato, kad jis yra kažkur kitur, tačiau nesuprato kur. Visur buvo tamsu kaip kai kur, jautėsi kaip aklas kurmis, vargiai suprato iš lytos. Ar jis sėdi? Kodėl čia taip šalta? Ar jis sėdi ant...Lovos?
Lova kaip ne lova - šalta, ir kieta, tarsi iš akmens iškalta. Kajaus pištai nuslydo ant užtiesalo, pastarasis buvo toks storas ir sunkus, kad vaikinas pamanė, jog iš šio išeitų bent pora žieminių paltų. Kur jis yra? Starkas sakė, kad atsidurs visiškai kitur, nei jis dabar yra...Ar čia įsivėlė klaida? Turbūt, nes...
Kajus apgraibomis pakilo, kelis kartus nusikeikė į kažką šalto ir kieto atsitrenkdamas, turbūt metalas arba medis. Po paraliais, į ką jis pateko!?
-Ying?- šiltas CO2 garas išplaukė iš jo burnos.

[Avery Michel Streikers]

Ying-Avery pavartė akis. Akimirką vos neištarė žodžių, tačiau laiku susilaikė. Jos rankos pakilo ir įgudusiais judesiais išreiškė savo mintis prefektui - ji sutinka.
Imituoti kinišką akcentą jai buvo dar neįkandamas riešutėlis, tačiau kas sakė, kad ji turi bendrauti garsais - kur yra gestų kalba? Kajų išmokė to, vylėsi, kad per metus vaikinas neužmiršo šio mokslo.
Atrodo, pavyko. Pasičiupo iš vaikino butelaitį, užsivertė šį. Skystis nuslydo jos gerkle, stemple, Ying-Avery veidą papuošė susiraukusi mimika - šio eliksyro skonis buvo bjaurus. Kraupiai stipri eliksyro galia ją pasičiupo ir įtraukė į save. Netrukus apspangusi nuo gėralo, Avery- Ying tysojo ant grindų. Silpnumas apėmė jos kūną. Bijojo pagalvoti, kad tai buvo šalutinis poveikis vien dėl to, kad jau naudojo multisulčių eliksyrą. Sumaišyti skirtingus eliksyrus pilve kaip išgerti surūgusių obuolių sultis - nebuvo puiki mintis.
Tikrai, kur jos protas prašapo? Ir...Kodėl čia taip velniškai šalta!? Ir kas išjungė šilumą ir šviesą?
Ying-Avery atsargiai pakrutino pirštus.
-Čiaa, ant griindųų,- imitacija buvo prasta, švilpė mintyse pasižymėjo, kad kažkaip iš to išsisuks.
Buvo velniškai šalta. Kur jie papuolė? Negi tas herbologas suklydo ar kažką jeidu blogai padarė? Jie abu du gurkšnius išgėrė...Nesakykite, kad eliksyras buvo perrūgęs...
Lėtai, pro sukąstus dantis, mergina pakilo ant savo kojų. Į nežinia kokį daiktą atsirėmusi, ji apgraibomis pradėjo ieškoti kišenėse burtų lazdelės. Štai ir ji.
-Lumos - sušnibždėjo su šiltu oro garu tamsiaplaukė.
Melsvas šviesos kamuolėlis iššoko iš lazdelės ir apšvietė patalpą kurioje buvo.
Jie buvo mediniame kambaryje, apkrautame daugybės daiktų be pavadinimų, skirtų ekspedicijoms ir herbologijai. Po lova mėtėsi suvyniota stora palapinė. Atrodo, kažkas labai skubėjo. Arba tikrai įsivėlė klaida. Ying-Avery dirstelėjo į Kajų, lazdelė atsirado dantyse ir ši vėl pasinaudojo gestų kalba - prefektą perspėjo, kad eina apsižvalgyti aplink patalpą. Kažkur išėjimas turi būti.

[Adam Wei Guk]

Adamas susivokė tik tada, kai nebebuvo su kuo dirbti. Jis buvo per ilgai paskendęs savo mintyse galvodamas apie pačią užduotį. Atsidusęs Adamas priėjo prie profesoriau stalo ir pasiemė ryškiai žalią buteliuką ir grįžo atgal prie stalo. Atidaręs buteliuką susiraukė nuo šlykštaus kvapo. Šiek tiek palaukė, susikaupė ir vienu ypu viską išgėrė. Stipriai užsimerkė ir suspaudė kumščius. Kažkas labai neaiškaus vyko jo galvoje.
Kai atrodė, kad nurimo, jis atsargiai atsimerkė ir vienai sėkundei neteko žado. Jis stovėjo ant Suraksan kalno viršūnės. Šiurpuliukas perėjo per nugarą, kai stiprus vėjas prapūtė pro šalį. Dangus greitai patamsėjo ir vėjas sustiprėjo, Adamui pasidarė labai šalta, jis darėsi nesuprasdamas kas vyksta, kaip iš Anglijos jis atsirado kitam pasaulio gale. Praėjo keletą minučių kol jis prisiminė, kad viskas to buteliuko dėka ir tai pamokos dalis. Adamas atsargiai nusileido porą metrų nuo pat kalno viršūnės ir ėmė žvalgytis palapinės ar kokio krepšio su įrankiais may nuo viršaus nieko nesimatė. Jis lėtai slydo kalno skardžiu laikydamasis už medžių šakų ir po gerų penkiolikos minučių pastebėjo vėjo nugriautą mažą palapinę. joje buvo išsibarstę visokie smulkūs daikčiukai. Adamas pasiemė viską ką galėjo susigrūsti į kišenes: pincetą, padidinamajį stiklą, keletą megintuvėlių ir nedidelį krepšiuką su kastuvėliu ir prožektoriumi.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus lengviau atsiduso, išgirsdamas Ying atsaką, tačiau tuo pat metu jo antakiai pakilo. Jis mintyse nusistebėjo, kad azijeitė pagaliau teikėsi prabilti ir ją taip lengvai suprato. Prisiminė nepamainomai garsųjį bendrakoledžės
Nikitos akcentą - kiek jis prisiminė, Ying neturėjo problemų su akcentu. Bet ar tikrai? Vis dėl to....
Kajaus lūpų kampučiai pakilo, vos Ying vėl pasinaudojo gestų kalba. Šią kalbą buvo šiek tiek primiršęs, bet iš konteksto greitai susigaudė.
-Gerai, tu eik. Aš čia apsižvalgysiu,- mostelėjo ranka į krūvą daiktų.
Praktika yra praktika. Kažką bent jau reikia atlikti, - nenoriai pagalvojo šis, isšsitraukdamas saviškę burtų lazdelę.
Juodos akys pradėjo ieškoti kažko, ką būtų galima uždegti - sustirti į ragą nė kiek nenorėjo. Deje, tarp daiktų nieko doro neradęs ką žinotų kaip panaudoti - Kajus nukliūtino į kitą patalpos kampą. Visa pstalpa buvo niūri ir šalta. Kajus pasvajojo apie šiltą, kiek drėgnoką šiltnamį, jam jau buvo nesvarbu, kad Starko šventovė buvo pridususi nuo gausybės varnanagių.
-Nagi, aš noriu greičiau iš čia dingti....- sugriežė dantimis nepatenkintas septintakursis.
Apvartęs rankose įvairiausius daiktus ir netekęs vilties ir ieškantis šilumos, Kajus neapsikentė ir sparčiais žingsniais nukliūtino į vietą, kur manė nuėjusią azijietę. Nubildėjo mediniais laiptais, ir bepasukdamas kairėn, kur rodos, išvydo meslvą švieselę, jam atvipo žandikauliai. Dešinėje prie durų į lauką, buvo milžiniški langai su storomis užuolaidomis.
Už lango plytėjo sniegas ir kaukė vėjas. Medžiai, apgobti žiemos skara, tyliai traškėdami nuo šalčio lingavo.
O, kad tave velniai nusigriebtų. Atsuptas žengtelėjo atgal.
-Mes - Kanadoje,- sušvokštė vaikinas iš nuostabos ir siaubo.
Vilkai, briedžiai, šaltis, alkis, ledas ir akmenukai ir kažkokios uogos - su trenksmu trenkėsi į jo galvą. Kokia ironija! Per vasarą žaidė žiobarišką "The Long Dark" ir kur jis dabar papuolė? Į Kanadą! Likimo išdaiga!
-Ying! Mes turim kuo greičiau atlikti praktiką ir nešdintis iš čia! - Aš nenoriu negyvai sušalti čia!- pabaigė mintyse, lėkdamas į kairę, kur matė melsvą šviesą.
-Ying...Mes...
Kajus staiga krito ant pilvo, net subraškėjo dantys, kažkas čiupo už jo kojos ir stipriai trūktelėjo į save. Kartus skausmas ir karštis perliejo dešinę kulkšnį. Švilpis nespėjo surikti iš siaubo ir kažkas jį paleido. Tankiai kvėpuodamas, apdujęs iš siaubo ir gulėjo aukštielnininkas. Kulkšnis lyg iš skausmo pulsavo, tačiau, netikėtai, jo nuostabai, skausmas ir karštis pradėjo atlėgti. Apsvaigęs nuo užpuolimo, Kajus lėtai atsisėdo. Juodose akyse blykstelėjo lengva panika, vos kai išvydo tą pačią mėlyną švieselę. Tačiau tai nebuvo tik švieselė. Tai buvo magiškas augalas.
Tamsiai žalias, storas ir kietas vijoklis buvo apsiraitęs jo sužeistą dešinę koją, o kur turėtų būti žiedas, buvo šviesa. Žiedas-šviesos kamuolėlis tiriančiai žvelgė į jį.
Kajus keliskart sumirksėjo.
-Labas...?
Šviesos kamuolėlis lyg persikreipė, Kajus nebuvo tikras, tačiau lengvai vyptelėjo.
-Tai tu mane apgynei?
Magiškas augalis tarsi linktelėjo, vienas lapas tarsi tyčia persikreipė ir parodė į dešinę - Kajaus akys nusekė ton pusėn.
-Oh.
Visai šalia jo tysojo juodas ir grėsmingos išvaizdos vijoklis. Jis visas blizgėjo tamsoje, bet nejudėjo. Kajus nurijo seiles.
Šviesulėlis (mintyse Wintersas jį išgebėjusį augalą taip pavadino) atsitraukė nuo jo ir nušliaužė tolyn. Vaikinas sunkiai atsiduso.
-Tebunie. Seku tave.

[Avery Michel Streikers]

Vargiai besiklausydama ar Kajus davė jai leidimą eiti, Avery-Ying nukliūtino laiptų link. Dabar jau laikydamasi rankoje burtų lazdelę, mergina atsargiai nusileido į pirmą aukštą. Tamsiai rudos akys įsmigo į šviesos šaltinį, krentantį pro langus.
-Vaje,- lūpos virptelėjo,- Nemaniau, kad pateksim čia...
Lauke buvo gražu, bet tikrai daug šalčiau nei yra kambaryje. Švilpė mostelėjo lazdele, šiluma apgaubė ją.
Taigi, jie atsidūrė kažkur šiaurėje, kažkokiame mediniame namelyje, kuriame yra blogai su apšiltinimu. Per storą sniego sluoksnį mergina nenorėjo žerglioti - vylėsi, kad praktiką bus galima atlikti ir viduje.
-Bent profesorius galėjo perspėti pasiimti šiltesnių drabužių,- piktai sumurmėjo švilpė ir patraukė kairėn. Lyg svetainę, lyg kažkam kitam skirtą patalpą saugiai perėjusi, Ying-Avery atsirado dar vienoje patalpoje, lyg atliekančioje garažo paskirstį....?
Šaltas vėjo gūsis tvoskėsi į ją, iš Avery lūpų ištrūko aiktelėjimas. Mergina nė nežinodama kokiais kerais pasinaudojo, vėjo gūsis bloškėsi į nematomą kerų sieną. Avery, drebėdama kaip drebulės lapelis, žvilgtelėjo į patalpą. Ir tada suprato.
Taip, čia buvo garažas, tačiaų sieną skiriančią tarp "svetainės" ir garažo kažkas nugriovė, o dar kitą iš garažo sienų buuvo taip pat nugriauta. Būtent per milžinišką skylę į namo vidų rovėsi šaltas žiemos oras, vėjo atpustytas sniegas buvo nuguldytas ant garažo grindų.
Ying- Avery sukaleno dantimis. Tikrai, Starkas galėjo daugiau pagalvoti, - ir su šia mintimi jau norėjo trauktis ir sugrįžti pas Kajų, kai staiga pajuto trūktelėjimą. Avery greitai pažvelgė į užpuoliką, paruošta gynybai lazdelė jau kilo...iš po siego iššoko juodas, blizgantis vijoklis. Kitą akimirką su sutrenkta krūtine ir vos galėdama dorai įkvėpti, Avery gulėjo ant nugaros ir jautė, kaip vijoklis ją tempė į lauką. Sniegas tirpo, lindo už apykaklės, rankos iš šalčio paraudo...Viena vijoklio atšaka buvo sugriebusi jos kaklą ir lėtai smaugė.
Akies krašteliu, lyg per miglą, Ying-Avery pamatė kaip dar vienas vijoklis lyg iš niekur nieko atsirado ir nušliaužė į namo pusėn. Kajus!

[Žaneta Froz]

Lyg gavusi per veidą šlapiu skuduru mergina pasijautė nelabai geras, tačiau ir pyktis sukilo ir jau buvo sukaupusi jėgas atsikirsti, tačiau mergina jau buvo nuėjusi. Netekusi amo Žanetai neliko nieko kito kaip tik sėdėti vietoje. Grįžti atgal į savo suolą nenorėjo, o eiti prie kitų irgi ne. Norėjo išsaugoti bent lašelį orumo. Taip ir pasilikus toje pačioje vietoje grifiukė nė nepastebėjo kaip prie jos grįžo piktoji rudaplaukė. Jai padėjus ant stalo buteliuką Žaneta nieko nelaukė ir išgėrė skystį nė nemirktelėdama. Jei jau partnerė tokia nusivylusi reiks daryti viską, kad tik jos nenuvilti ir priversti ją pasigailėti už tokį elgesį. Pajutusi svilinantį karštį ryžtas kiek sumažėjo, bet nusprendė nepasiduoti ir kovoti už savo orumą. Jai nespėjus apsidairyti pamatė kompanionę einant tolyn prie keisto kaktuso. Ar sunku palaukti? Bent pasakytu, kad nenori su manimi dirbti. Tikrai nežadu paskui ją lakstyti kaip sužeistas šunelis. Taip nutarus ji iš lėto prie jos priėjo ir kupina pykčio išsiliejo:
- Klausyk, nereikia su manimi taip elgtis. Aš tau beveik nieko nepasakiau nesuprantu kam nervuotis. Jei nenori dirbti kartu taip ir sakyk, o nesielk taip lyg manęs nematytum. Nepatinka ir man bendras darbas, tačiau nelakstau kaip išprotėjus. O jei dirbsim kartu geriau pasiskirstom darbus.

[kablelis]

O, dievai, kokie mes pikti pagalvojo Stevie, tačiau nutylėjo. Tiesą sakant, ji tikėjosi, kad mažylė  nesupras, kad Green yra pikta. Ką gi, šita mažylė galbūt protingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia tikėtis, kad ir herbologijoje pasakė sau grifė.
- Nesakau, kad nenoriu, - kiek draugiškesniu tonu pratarė Stevie. - Nemėgstu daro porose ir tiek. Nepriimk to asmeniškai.
Rudaplaukė norėjo kuo greičiau baigti darbą ir keliauti atgal į klasę. Deja, ji nė neįsivaizdavo, kaip būtų galima ką nors sužinoti apie šitą keistą kaktusą. O negi dabar klausi tos mažylės? Tai būtų paprasčiausiai nelogiška. Ilgokai mąsčiusi Stevie prisiminė profesoriaus žodžius apie palapinę, kurioje turėtų būti reikiami įrankiai. Tai tikriausiai padės sugalvoti, nuo ko pradėti darbą. Apsižvalgiusi penkiolikmetė pamatė kažką panašaus į palapinę, kuri, deja, buvo bjauriai toli.
- Aš nueisiu iki ten, - pratarė ji porininkei. Nesu tikra, ar verta mums ten eiti abiems, galbūt tau būtų geriau apsižvalgyti, ar pamatysi nelabai toli dar kokių nors augalų.
Stevie žengė kelis žingsnius palapinės link. Staiga sustojo ir atsisukusi pridūrė:
- Jeigu ką, tai aš nenoriu tavęs nusikratyti. Manau, taip bus greičiau.
Jai tas buvo akivaizdu, bet jeigu mergikė užsiraukė vieną kartą, kas žino, ar neužsirauks ir vėl? Geriau užsitikrinti saugumą.
Priėjusi palapinę rudaplaukė iš karto pamatė kažkokį ilgą daiktą. Susidomėjusi paėmė jį ir apžiūrėjo. Instrukcijoje, kuri paslaugiai buvo priklijuota ant koto, buvo parašyta, kad daiktą reikia laikyti virš augalo. Tada sužinomos kažkokios jo savybės.
- Puiku, - negarsiai sumurmėjo penktakursė. Ji paėmė dar kelis gudriai atrodančius įrankius, taip pat du buteliukus vandens - vis dėlto buvo velniškai karšta. Netrukus ji grįžo ten, kur prieš tai buvo palikusi porininkę.

[Airina Sebastiana Sauders]

 Airina stebėjo, kaip vaikino veidas persimaino, paraudonavo.
– Atleisk, maniau, kad augalai priklauso visiems, – sarkastiškai tarė, nužvelgdama klastuolį, – tu tik patikrink, galiu ir aš klysti.
 Varnė nusuko žvilgsnį nuo jo, kai Toeodras pasiklausė josios patarimo, pagaliau pradėjo savo darbą, ir ieškojo dar ko įdomaus tarp Rifo kalnų ir Murujos upės deltos. Atsisuko tik tada, kai trečiakursis puolė kažko knaisiotis jos–ne jos kuprinėje. Išsigando. Sunerimo. Regis, jis nėra toks protingas, kaip galvojo anksčiau, dar šiltnamyje.
 Tada Airina Sebastiana nusekė bendražygį aukštyn.
–Žinoma, gerai, – linktelėjo.
 Baltaplaukė nelabai rūpinosi, kaip sekasi aiškintis Šermanui josios teorijas, remiantis tais pačiais, ištyrinėtais anksčiau, augalais, kad net nepastebėjo, kaip akies mirksniu vėl atsidūrė priešais herbologijos profesorių. Vieni pirmųjų išvyko, vieni pirmųjų grįžo, o netrukus pasirodys ir kiti mokiniai.
–Ką gi, – mergaitė prisiminė nepaklaususi jaunuolio vardo, nors šis ją kažkaip žinojo, – buvo visai linksma dirbti kartu, – netikrai šyptelėjo, – gal dar kada susitiksim. Tikiuos, jog ne.

[Adam Wei Guk]

Adamui buvo likę apie keturesdešimt minučių iki kol eleksyras nustos veikti ir haliucinacijos išnyks. Taigi nieko nelaukęs Adamas pradėjo žvalgytis palei žemę kokių nematytų, magiškų augalų. Jam teko taip pat žiūrėti, kad netyčia nenuriedėtų skardžiu nuo kalno. Staiga dangus taip sutemo, nors į akį durk. Adamui reikėjo laikyti degantį prožektorių, krepšį ant peties, laikytis medžių ir krūmų šakų, ir žvalgytis augalų. Užduotis ir taip buvo vos įveikiama, o dar ir lyti pradėjo. Keletą kartų paslydęs nuo šlapios žemės Adamas nusibrozdino dešinę ranką ir vos nepaleido krepšio iš rankų. Prožektorius ėmė blogiau veikti, o ir laiko buvo likę nebedaug, nors Adamas nuo palapinės pajudėjo vos dvidešimt metrų nežinia kur.
Beveik praradęs viltį, atsirėmęs į didelį akmenį ir visas permirkęs Adamas pastebėjo neryškų mėlyną švytėjimą porą metrų po kojom. Jis užsikabino už šalia esančio krūmo ir atsargiai nuslydo žemyn. Priartėjus jis pamatė keistą mėlyną besiraitantį augalą, nuo kurio sklido šviesa.

[Žaneta Froz]

Išgirdus kiek malonesnį ir draugiškesnį balsą mergina pasigailėjo, kad taip agresyviai sureagavo į kompanionės elgesį. Jai pranešus einant paieškot daiktų kurie galėtų padėti Žaneta dar labiau apsidžiaugė nes į ją dabar jau žiuri kaip į lygią porininkę. Na, o nenorėdama pasirodyti nereikalinga nuėjo apsižvalgyti aplinkui kaktusą. Paėjus kiek į šoną pastebėjo į žemė įsmigusius spyglius. Kiek pastovėjus ir pamąsčius į galvą šovė neįtikėtina mintis. Mergina apsižvalgė aplinkui ieškodama didesnio akmens ir visai netoli pamatė ilgo laiko nugludintą, plokščią akmenuką. Paėmusi jį į delną užsimojo ir sviedė į kaktusą, o išmetus šoko iš savo vietos. Ir kaip mergina ir galvojo tik akmeniui palietus augalą kaktusas iššovė spygliu į būtent tą pusę kurioje mergina stovėjo. Na, o pamačius grįžusia porininkę pribėgo prie jos pagriebė vieną vandens buteliuką ir godžiai atsigėrė.
-Ačiū, labai reikėjo. - mergina padėkojo kilstelėdama buteliuką. - Kaktusas prisiliečiant šauną spyglius tai atsargiai, o prie jo šono pastebėjau kelias ataugas kurios irgi galėtu būti maži augaliukai.

[Adam Wei Guk]

Apsidžiaugęs jis griebė ranka nepažįstamą augalą ir įsidėjo į krepšį. Šaka už kurios Adamas laikėsi lūžo ir jis pradėjo greitai slysti šlaitu, jo ploni marškiniai buvo visiškai permirke purve ir suplėšyti, per nugarą ėjo nepakeliamas skausmas, Adamas klykė iš skausmo ir baimės. Jo krepšys krito nuo pečių, prožektorius išsprūdo iš rankų kai Adamo ranka trenkėsi į akmenį. Jis daužėsi į krūmus, ridenosi per akmenis. Jis žinojo, kad tai tik haliucinacija, bet skausmas ir realistiškumas peržengė ribas. Dabar aš mirsiu.
Pagalvojo. Kaip nieko daugiau gyvenime jis norėjo grįžti namo, kad visas šitas košmaras baigtusi. Jam prieš akis buvo uola, nuo kurios jis turėjo kristi ir plotis į žemę. Paskutinę sekundę jam nusišypsojo laimė, eleksyras nustojo veikti ir haliucinacija išnyko.
Adamas pašoko iš savo vietos, iš siaubo negalėjo sklandžiai kvėpuoti. Jis pasižiūrėjo aplinkuj, jis buvo grįžęs į klasę. Jo drabužiai buvo sveiki ir skausmo, žaizdų lyg nebūta. Vaikinui palengvėjo, jo kojos staiga atsipalaidavo ir jis krito atgal į suolą. Delnais grubiai perėjo per veidą ir net nepajuto kaip ašaros lengvai ritosi jo skruostais. Adamas užsidegė veidą ir tyliai kukčiojo.