[Jasmine Diana Amneta]

 Paleidus kamuolį užsimerkė, atsimerkė tik pradėjus ošti sirgaliams. Ir su liūdesiu suprato, kad vėl, kaip ir dažniausiai nutikdavo, kamuolys pralėkė pro lanko šoną. Gražiai, lygiai prasklendė tarp vidurinio ir kairiojo lankų, net vyptelėjo iš nusivylimo. Olivia galėjo net nesijudinti iš vietos, tačiau to tuo metu dar nežinojo, todėl, gindama lankus tiesios spyrė į orą, kas būtų atrodę tiek komiška, tačiau šiuo atveju visiškai neatrodė juokingai. Nuostabu, Amneta, juokini visus vėl nepataikydama.
 -Kajau! Ateik rytoj keksiukų!- pažiūrėjo į trečiakursį ir sušuko, kad jis tikrai išgirstų, mat komentatorius buvo ką tik paskelbęs, kad Grifų Gūžta nepataikė į lankus.- Dėkui už pamoką!
 Pridūrusi šią pastabėlę pamatė, kad jau žmogeliukas su raudonu apsiaustu neria link kritlio, kas buvo aišku, jog tai - Fiona. Juk tik dvi buvo puolėjos, o kokio velnio gaudytojai ar atmušėjai leistis gaudyti kritlį? Taip, tiesa, Grifų Gūžta galėjo garsėti moteriškomis komandomis, mat jau antros rungtynės - nė vieno vaikino, kas kiek liūdino, kadangi šie dažniausiai būdavo stipresni ir labiau mokėjo žaisti kvidičą. Ar pavyzdžiui, kaip Kajus, gebėjo atsiimti kamuolį ar nuversti nuo šluotos. Tačiau vis dėl to tai blogai nebuvo, kadangi grifės pačios mokėjo savimi pasirūpinti.
 Nusigręžus nuo lankų, pamatė ne tokį jau ir gerą dalyką - į Klarę vėl skriejo muštukas. Ir vėl. Kad tave, Keitai, muštukas nutenktų! Palinkėjo atmušėjui, tačiau netrukus persigalvojo, mat Keitas galėjo lengvai atmušti muštuką vėl į Klarę, Areiną ar net pačią Dianą. Toks jau buvo tas kvidičas, su gražuoliais aukso šmaukštais, bei juodais žudikais - velniukais muštukais. Tik kodėl, jei muštukas žudikas, šmaukštas nieko neprikelia iš numirusiųjų?
 Dar prisidarysiu gėdos, pasikarsiu ir susilaužysiu kojų pirštelius. Amnetos keistos mintys dažniausiai ateidavo tuomet, kai ji nervindavosi. o dabar nervinosi dar labiau - jei nespės, Klarę nutrenks muštukas ir tada auksuolį jie matys kaip ausis be veidrodžio ar kaip kiaulės dangų, kas nėra fiziškai įmanoma. Arba nebent verta aštuntojo pasaulio stebuklo. Žiūrėk toliau nosies, Džes,- priminė sau, kadangi atgavusi regėjimą dažnai užsižiopsodavo į nosį tiesiogine to žodžio prasme, mat tai buvo keista, kaip jos anksčiau nepastebėdavo.
 O vos nepasuko ne į tą pusę, stipriam vėjo gūsiui sumėčius šluotą, muštukas jau buvo visai netoli Karter, o Diana dar pakankamai toli. Nagi... Septintakusė paspartino šluotą ir po kelių ilgų, taip išsitęsusių sekundžių, jau buvo priešais komandos kapitonę.
-Norėsi juodų ar baltų skraidymo kelnių, Jasmine?
 -Ech tiek tos, palieku baltąsias toms, kurios moka su jomis elgtis ir nepurvina, mat man tai būtų misija neįmanoma.
 Prisiminimas praplaukė nusivalant prakaituotą delną į kelnes, greitai pabaigsianti mokyklą mergiotė pažvelgė į juodą juodutėlį it naktis muštuką. Kiek tave dar reiks ginti, Klare? Kodėl tu mums taip įgrysti, Keitai? Mintyse kreipėsi į du mokinius, kurie, žinoma nemokėjo leglimantijos, tad klausimai liko retoriniai - lyg kiekvienam minčių auditorijos žmogui, lyg niekam.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter nuo muštuko: 4;5]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Fiona de Treebook: 8
Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Elride Endlercat: 9
Areina Greywind: 7
Kajus Arno Wintersas: 7
Olivia Eier: 10
Roana Amneta: 9
Jasmine Diana Amneta: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Fiona de Treebook [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Fionai de Treebook.
Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Fiona de Treebook: 3; 3; 2
Keitas Kolinsas: 2; 6
Klarė Konė Karter: 3
Beatrice Mae Peck: 4
Elride Endlercat: 5
Areina Greywind: 1
Kajus Arno Wintersas: 3
Olivia Eier: 4; 6
Roana Amneta: 5; 1
Jasmine Diana Amneta: 6; 1; 5

Fiona de Treebook paleidžia kritlį į lankus.
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Olivia Eier atmuša kritlį.
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Lauke sutemo.
Kritlis skrenda oru.
Klarė Konė Karter gali atlikti bandymo pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas veiksmą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Anmeya]

  Keista buvo matyti kaip muštukas vėl nuskrenda šalin. Žmonės, ar jūs tyčiojatės? Paklausė visų, visų esančių šioje prakeiktoje kvidičo aikštėje. Saulę miegučio išlydėjęs dangus ruošėsi žadinti Žemės palydovą (mitologijoje dažnai vadinama Žemės tėvu) Mėnulį.
  Pažiūrėjusi tiek į Kajų tiek į Keitą, atsiduso. - Keista šiandien dienelė, ar ne? - Mestelėjo klausimą jiems, neaišku ar vaikinai girdėjo (mat per visą kvidičo stadione esantį šurmulį, kuris sklido tiek nuo sirgalių, tiek nuo pačių žaidėjų šluotų, sunku būtų išgirsti kaip tau kažką sako žmogus, neesantis šalia tavęs). Pakreipusi savo šluotą, stebėjo sceną kas vyksta aikštėje. Beveik visi buvo susikoncentravę ties žaidimu su muštuku, atrodo net ir sirgaliams jis rūpėjo labiau nei kiti du svarbus dalykai:
1. Ar sugavo kas nors tą prakeiktą aukso šmaukštą?
2. Ar Grifų gūžtos puolėja Fiona de Treebok įmetė kritlį į lankus, o gal šį kamuolį atmušė Švilpynės gynėja Olivia Eier (buvusios vadovės Gabriellos Eier jaunesnė sesutė, dažniausiai nepastebima tarp labiausiai pasireiškiančių bendrakoledžiečių - Roanos, Kajaus, Gajos, Wrenos, Beatrices, Keito, Remmy ir t.t., čia galima būtų išvardinti dar mažiausiai 5 moksleivius, tačiau dabar kalba ne apie tai).
   Rausvaplaukės žvilgsnis automatiškai nukrypo reikiama kryptim - savų lankų link. Būtų pasižiūrėjus ir į gaudytojas, tačiau į jas neabejotinai atidžiai žiūri teisėjas ir būtų iškart sušvilpęs, jei bent viena būtų pagavusi auksinį grynuolį. Neilgam josios veide pasirodė menka šypsenėlė, Fiona iš ties metė kritlį, o Olivia atrodo buvo kur kas gudresnė nei tikėtasi - ši profesionaliai atmušė raudonosios spalvos kritlį ir šis VOILÀ! pradėjo taip gražiai skrist oru (net sunku būtų įsivaizduoti tokį vaizdelį, jo nemačius realybėje). Susivokusi, kad dabar turėtų jį gaudyti arba šis atiteks Fionai, o šioji vėl bandys mesti jį į geltonųjų lankus, pradėjo skristi skritulį primenančio daikto link. Čia pat, tiesiai Fionai iš panosės Roana pabandė sugriebti šį į savo gležną glėbį, net kai skaudėjo sužeistą šoną. Prikandusi apatinę lūpą, siekė to kamuolėlio. Nagi, eikš pas mane, mažuti, aš tavim pasirūpinsiu.

[Gaudymas: 2, 4, 5, 6]

[Keitas Kolinsas]

Dar vienas nusivylimas. Tiesą sakant švilpis nė nebeturėjo energijos liūdėti. Jis mosuojasi blokštu, nepataiko, pataiko, visos menkutės pergalės ir pralaimėjimai jam susimaišė į vieną didžiulį nuovargio ir beviltiškumo gumulą, kuris tiesiog traukte traukė prie žemės ir sunkino visą kūną.
Keito veidu varvėjo prakaitas, nes be perstojo mosuojant sunkiu blokštu darėsi vis sunkiau nulaikyti rankas, kurios darėsi vis labiau panašios į gumines. Kad ir kaip norėjosi pataikyti ir priversti save žaisti geriau, bet nuovargis darė savo.
Netrukus giedrą ir ryškiai mėlyną žiemos dangų pakeitė tamsus pavakario šydas, užklojęs visą stadioną, kaip jauki antklodė. Šiaip jau daug matančios ir gan geros, atrodo kaip tik kvidičui skirtos smaragdinės akys būtų pastebėjusios muštuką beveik iškart, bet dabar po nuolatinio, ašaras keliančio aštraus vėjo, jos darėsi vis labiau pavargusios, o sutemus išvis galėjai gaudyti muštuką, kaip vėją laukuose. Nuovargis smugdė, kaip kūjis. Staiga kilo visai nebloga mintis:
-Ė KAJAU, AŠ MIRŠTU! AR GALIU ANT SNIEGO PRIGULT?-riktelėjo vaikinas puolėjo pusėn.
Šįkart mosikuotis tikrai neskubėjo-bijojo vietoj muštuko sumedžioti kokio žaidėjo galvą.
Dabar nelabai norėjosi išvis žaloti kitus žmones ir padėti švilpiams. Kad ir kiek save tikino ir apgaudinėjo, bet vis tiek atmušėjo poziciją jam niekaip netiko-vien mintis, jog tavo paties, pilnu protu paleistas muštukas gali smarkiai sužeisti niekuo nenusikaltųsį (na nebent todėl, kad priklausė kitam koledžui) žaidėją. Išvis... Sukelti kitiems žmonėms skausmą šiam vaikinuk nepatiko ir keiksmai skirti jam ir aprėkimai koks jis nekenčiamas vien todėl, kad žaidžia pozicijoje, kurią jam paskyrė. Penkiolikmečiui, neturinčiam niekieno paramos ir gyvenančiam didelėje savikritikos ir nekentimo duobėje, tokia našta buvo per sunki. Visi žodžiai kirto tarsi peiliai į paširdžius, o tų peilių niekas neištraukdavo. Vis dėl to švilpis tik užsidėdavo šypseną ir riktelėjęs “švilpiai jėga” ar “mes laimėsim” vėl lėkdavo ieškoti padūkėlių muštukų.
-Reikia žaisti...-sumurmėjo vaikinas. Šalmas spaudė galvą ir beveik norėjosi jį nusimesti, kaip, kad pernai metais, pasidavęs norui ir pilant lietui jis leido sau nusiplėšti ir žemyn paleisti visas apsaugas. Leido sau kvėpuoti. Tada buvo gera. Laisvė. Laisvė buvo nuostabus jausmas. Dėja... Tada varžybos toli gražu nepriminė šitos pilkai purvinos masės su knežinamomis kūno dalimis ir riksmais-tada tai buvo tik malonus pasižaidimas, kur aukų nebūdavo. Dabar, visiems paaugus ir žaidimas tapo žiauresnis.
“Ne mes žiaurūs-gyvenimas žiaurus”-ar ne taip kažkada kažkas pasakė? Na, jie velniškai klydo ir turbūt niekada nežaidė kvidičo.
Kolinsas, kovodamas su beviltiškumo banga, staiga užplūdusia ir grasinančia visiškai nublokšti vaikiną, palinko ant šluotos. Apsidairęs ar tik nieko neužkliūdys, praskrido tiesiai pro stadiono vidury, vos ne žaibo greičiu, palyginus su tuo, koks nusikalęs buvo. Galbūt fortūna vėl buvo pasisukusi į jį, nes šįkart nereikėjo aklai ieškoti muštuko tamsoje-šis atsirado tiesiai priešais nosį. Keitas pakėlė savo “medžiagines” rankas, vos neišmesdamas blokšto žemyn ir tada vėl tvojo. Smūgis nebuvo smarkus. Net garsas nenuskambėjo.
Ak... Daugiau negaliu-Keitas pasikišo blokštą po pažąstimi, laukdamas žinios ar ir šis atmušimas bus netaiklus ir paleistas “Dievui į langus”. Tamsa taiklumo žinoma nepridėjo.
Na, maldauju, kad tik viskas baigtųsi...

[Atmušimas į Areiną Greywind 3;5]

[Klarė Konė Karter]

Rungtynės tęsėsi taip ilgai, jog septintakursė Karter pamiršo, kaip anksti temo mokslo metų vidury, kai ir buvo pats kvidičo sezonas. Vienu metu dar saulė spigino į nugarą, o kitu gilus šešėlis jau niaukė žaliaakės veidą ir norint įžiūrėti šmaukštą, klastingi saulės spinduliai nebetrukdė. Retai kada teko kvidičo aikštėje matyti papildomą, magišką apšvietimą, bet būtent dabar jo ir prireikė. Treniruotėms jis nebuvo naudojamas. Kelias akimirkas tik ir stebėjo atsiradusius dirbtinius šviesulius, kol suprato - snausdama ir vėpsodama ji nieko nelaimės, kad ir kokios palankios aplinkybės būtų.
O jos dar ir nebuvo tokios palankios raudonapsiausčiams. Iš to, ką nugirdo iš komentatoriaus žodžių, Grifų Gūžtos žaidėjoms vis dar nepavyko kritlio švystelti į švilpių lankus. O toks buvo vienas pagrindinių uždavinių, keltų per ilgas ir nuoseklias liūto herbu pasidabinusios komandos treniruotes. Šių rungtynių Klarė tikrai neprisimins kaip tų, kurias kada nors norėtų pakartoti. Ir visai nesvarbu kaip jos baigsis. Tiesiog sunkus mačas taip vargino, kad kaip susidoros su pamokomis, laukiančiomis savo eilės, Klarė jau net nebežinojo.
Dairantis šmaukšto buvo per daug laiko galvoti, mat užsiėmusios tebuvo vien akys. Tokia ir buvo didžiausia gaudytojo pozicijos problema. Tai lėmė Klarės nesėkmes šią dieną. Pirmųjų rungtynių metu ir per treniruotes, kaštonplaukė itin greit pastebėdavo sparnuotąjį kamuoliuką. Savo problemą supratusi turės ją spręsti treniruotėse. Šmaukštas buvo kažkur toli, o gal strazdanė jo tiesiog nematė, nes jis slėpėsi tiesiai jai už nugaros? Vienaip ar kitaip septintakursė savo susierzinimo jau nepajėgė nuslėpti. Veidas raukėsi užkabintas išsidraikiusių plaukų sruogų. Nors negalėjai palyginti saulės zuikučių su šešėlius metančiais smulkiais, apvaliais daikteliais. Bet aukso šmaukšto paieška tamsoje nepalengvėjo taip, kaip ant šluotos kelintą valandą besisukiojanti mergina tikėjosi. Skraidydama maždaug ties viduriu aikštės, Klarė vis judino rankas ir kojas, norėdama leisti šiems bent kiek atsipalaiduoti. Pats būvimas ant šluotos smarkiai nevargino, bet kai reikėjo kyboti ore taip ilgai, kiekviena galima padėtis ant šluotos nebebuvo tokia patogi ir maudė jei ne vienoje kūno vietoje, tai kitoje. Labiausiai kentėjo nugara, kuriai teko būti pasvirus, norint išgauti tinkamą greitį ir mažiausią pasipriešinimą skrendant.
Grifų Gūžtos kapitonei patiko tamsa, ir tai, kaip kvidičo aikštė atrodė joje. Galėjai įsivaizduoti, kaip vyko geriausios pasaulyje rungtynės, ir, kad gal kada nors, Klarė pratęs savo gyvenimą kaip profesionali kvidičininkė vienoje iš žinomiausių komandų, o gal net gins savo nacionalinės komandos garbę. Tačiau tam ji turėjo kiekvienose rungtynėse pasirodyti kiek įmanoma geriau.
Šmaukštas buvo taip pasikavojęs, jog neprarasti ryžto net ir nepavyko. Seniai buvo jį pametusi kažkur tarp plazdančių auksaspalvio kamuoliuko sparnelių. Ir dabar jį reikėjo rasti. Ir tas buvo velniškai sunku. Lėtus ratus, spirales, ir kitokias neaiškias formas aplink aikštę sukdama ji sukorė nesuskaičiuojamą atstumą. Kojomis tiek greičiausiai nebūtų per dieną nuėjusi. Aikštė buvo milžiniška, o plotas, kuriame galėjo slėptis šmaukštas beveik prilygo begalybei. Švilpė pasislėpusi kažkur jį gainiojo, o rusvakasei reikėjo jį surasti. Ir Klarė tai įveiks, bet kokia kaina suras šmaukštą, pralenkdama vėją jį pagaus, o po to tiesiai kris į bokšte esančią lovą. Taip save tikindama septyniolikmetė rado jėgų tęsti šmaukšto paieškas trukusias amžinybę.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 2;3]

[Elride Endlercat]

Liūdesio pripildytas žvilgsnis stebėjo pro šalį skrendantį muštuką.
-Kaip visados,-jau be emocijų burbtelėjusi mergaičiukė tingiai nusižiovavo ir patraukė link savų žiedų. Žaidimas tapo kelis kartus nuobodesnis ginant komandos draugus, nei nieko neveikimant, bet, ką jau padarysi. Akys stebėjo aikštę, dešinės rankos pirštai bėgiojo per šluotą, nuo mažylio iš eilės iki smiliaus, bet nieko įdomesnio neįvyko. Aišku, ji matė, kad kritlis yra gaudomas švilpės, bet tai nekėlė emocijų. Keista, bet Elridė jau buvo nusistačiusi, kad jei ir atskries Roana su kritliu skirtumo nebebus. Mat nuojauta kuždėjo, viskas turėjo baigtis bet kurią sekundę, bet kurią, ir švilpė galbūt net nespėtų.
Turbūt tokiu metu žmogus galėtų ramiausiai apmąstyti savo gyvenimą, o ką, kabi ore, veiklos neturi, viskas jau galutinai įgrisę. Bet grifė galėjo mąstyti tik apie kvidičą, jo pabaigą ir kaip jai buvo nepatogu skraidyti ant šluotos. Iš tikrųjų, kvidičas tęsėsi jau ilgą laiką, mergiotė galėjo prisiekti savo koja, kad girdėjo, kaip jos pilvas gurgdamas pasako, kad nori makaronų. Ji kelias valandas skųstis galėtų, kad žaidimas buvo žiaurus ir kaip ji kankinosi jame. Na, kankinosi paauglė ir dabar, bet ką jau padarysi su išlepusiom mergaitėm.
Suvokusi, kad jau temsta mergaičiukė nusipurtė, et, laikas visgi labai greitai praėjo. Ir tai, kad artėjo tamsa Elridės nepradžiugino. Prastėjo matomumas, jautėsi didelis nuovargis, o prie jo neseniai prisidėjo ir tuščias skrandis.
Mergaitei kilo mintis, kad tai turėjo būti vienas iš ilgiausių kvidičo žaidimų. O jei jis dar tęsis? Jei gaudytojos taip ir nesugebės pagauti šmaukšto ir po dar kelių valandų bus pribaigtos muštuko? Žaisti dar kelias valandas grifė nenorėjo. Jai atrodė, kad ji neištvers tiek, kūnas prašė poilsio, protas taip pat, bet suvokė, kad jai viskas tęsis dar ilgiau ji privalės žaisti.
Žaliaakė stebėjo aikštė, stengėsi suvokti viską, kas vyksta joje, pastebėti gaudomą šmaukštą, nors su jos regėjimu vargu, ar tas pavyktų. Ir štai, žvilgsnis sustojo ties švilpių atmušėju.
-Ir vėl į Areiną...- tyliai burbtelėjusi paauglė neskubėdama susirado reikiamą grifę ir patraukė link jos. Taip, kritlis bet kada galėjo skrieti į jos ginamus lankus, bet ką padarysi, juk jau vieno nepagavo, tai dėl dar kelių situacija vargu, ar pasikeis. Mergaitė aptingo ir aikštę stebėti darėsi sunku, bet kažkaip.
Ji matė muštuką, matė Keito blokštą, matė Areiną ir daugiau nieko. Atrodo, smegenys atsirinko tik tuo metu reikalingus dalykus, kuriuos reikėjo stebėti. Baltapūkė buvo aptingus ir tikėjo, kad ne ji viena tokia, juk negali būti, kad vienintelė mergiotė buvo tokia pavargusi ir norinti ramybės. Kiti žaidėjai ir daugiau skraidė, ir didesnę įtampą turėjo ir nesimatė, kad kažkuris niurzgėtų, kaip jam blogai, gal jie lengviau viską ištveria? Gal Elridė yra tiesiog silpnutė ne tik fiziška jėga? Bet ne... Juk ji buvo gan toli nuo žmonių ginant lankus, o kai tekdavo ginti kažką susikaupė ties muštuku. Kauptis teko ir šį kartą, stebint, kaip šis skrenda mergaitė vos vos šyptelėjo.
-Tai tokia šiandienos kasdienybė...

[Bandymas uždengti Areiną nuo muštuko: 3,4]

[Jasmine Diana Amneta]

 Jei mane numuš, prašau, neneškit baltų chrizantemų ant mano kapo. Dėkui. Myliu, bučiuoju ir vemiu, mielieji.
 Muštukas, kurį paleido Keitas, blokštu atmštas buvo kiek netiksliai, todėl prašvilpė ir nušvilpė tolyn, palikdamas visas grifų mergiotes gyvas ir sveikas. Ir tegu. Nėra reikalo čia jų traumuoti, juk ir taip turėjo ką daugiau veikti be skraidymo NUO šluotos. O ir pati Amneta ANT šluotos jautėsi kur kas geriau nei ore. Bent jau nemosikavo rankomis kaip kvailė, kas sukeltų tik klastuolių juoką.
 Nu dar gražiau. Pakėlus akis į saulę, ši vos ne regimai leidosi žemyn ir traukė žemę tamsa. Ką, dabar per naktį žaisim? Kur teisėjo švilpukas? Hm?
 Kad ir kaip septintakursė norėjo, teisėjo švilpuko niekaip nepasigirdo ir teko tiesiog atsidusti. Šitaip dar mažesnė tikimybė, kad Klarė pastebės auksuolį, o Beatricė jį pagaus. Turbūt net sutikčiau pralaimėti tam, kad šitas žaidimas kuo greičiau pasibaigtų. Čia būtų visai pravertę naktinio matymo akiniai, tačiau tokių ,,Aukščiausios rūšies kvidičo prekėse" nerado,
O vis labiau temo, viską įžiūrėti tapo vis sudėtingiau, o tamsa buvo Džesės priešė, kadangi kažkokios ypatingos galios, vėl pradėjusi regėti negavo, o tamsa jai buvo dar paslaptingesnė nei daugeliui žmonių. Tamsoje ji buvo beveik visiškai aklas kurmis, tačiau jos bent jau nebijojo. Tikrai nebijojo tamsos, net kiek mėgo šaltį, ateinantį su tamsa, tačiau bijojo to, kas yra joje. Tamsa per daug priminė akluosius metus, taip pat ir magiškus gyvūnus, pavyzdžiui, kokias akromantulas, išlendančias naktį. Juokinga, kad tai, kas būtų patikę seseriai, ją gąsdino.
 Tvirčiau įsikibo į šluotą. Komentatoriui paskelbus apie lankus, prisiminė savo misiją - kritlį, dėl kurio jau darėsi bloga, bet dar susilaikydavo. Dar taip greitai nebuvo skridusi. Nors ne. Buvo. Visai neseniai, ginant tai vieną, tai kitą, lakstė tarp lankų ir žmonių, kuriuos reikėjo uždengti.
 Tamsoje matėsi figūra, su šviesesniu nei pačios apsiaustu. Švilpynė. Jie buvo jau prie kritlio. Ne nu. Nenusileisk mažesniems, Džes. Nors tiesą sakant, pati kiek prisibijojo, kad ten vėl bus Kajus. Juokinga, kad prisibijo jaunesnio už ją puolėjo.
 -Labas, Roaniuk Arbūziuk!- suvokusi, kas iš Švilpynės mokinių it šuo prie maisto pripuolė prie kamuolio, pasisveikino su jaunesniąja sesute. Roanos rausvų plaukų nesimatė dėl visų tų apsaugų ir tamsos, bei to, kad Dianai labiau rūpėjo kritlis nei įseserės plaukų spalva.
 Dabar keksiukų, pasiūlytų Kajui, būtų neatsisakiusi ir pati, tačiau grifiokei tokios galimybės niekas nedavė. Penketą metrų paskridusi šalia sesers, Diana stipriai suspaudė keliais šluotkotį ir paleidusi rankas šias tiesė link rudojo kamuolio. Roana irgi nebuvo kvaila, žinojo kokioje pozicijoje žaidė vyresnėlė Amneta. Ir žinojo koks rudaplaukės tikslas. Stengdamasi nepagauti blizgančių akyčių žvilgsnio, Džesė pati stengėsi sugauti tą kamuolį, kuris, kaip tikėjosi, nesupriešins Amnetų. Sakiau, kad prieš jokią Amnetą kvidičo nežaisiu. Dabar laikai keičiasi.

[Perėmimas perdavimo metu: 3; 6]

[Beatrice Mae Peck]

Žaidėjų bei žiūrovų viltys išvysti įnirtingą žaidimą išblėso kartu su paskutiniaisiais saulės spinduliais, atsisveikinančiais iki kito ryto ir pasislėpusiais už sniegu padengtu kalvų. Kreivi muštukai, netikslūs kritlio metimai bei nenuorama šmaukštas, sugebėjęs išvengti gaudytojų rankų viso žaidimo metu. Vis pasigirstantys žiovulio garsai iš tribūnų bylojo apie nuovargį, alkį bei tai, kad naiviai palikti namų darbai šį vakarą liks neatlikti.
Šaltis vis skaudžiau ėmė kandžioti galūnes, o karts nuo karto sudrebantis kūnas prižadino Beatrice iš tos būsenos, priverčiančios žiūrėti į vieną tašką ir pasimesti laiko suvokime. Būtent taip į šią akimirką sugrįžo šeštakursė, į transą panirusi po dar vieno nesėkmingo bandymo sugauti šmaukštą. Per tas kelias minutes, kurias ji praleido žiūrėdama priešais save, sutemos spėjo apgaubti visą aikštę. Žiūrovų mintyse skambėjo nuoširdus sėkmės palinkėjimas gaudytojoms, saulės šviesoje nesugebėjusioms pagauti aukso šmaukšto. Tikriausiai teks patogiai įsitaisyti ir pasiruošti bevaisei medžioklei bent jau iki ryto, kad jau kamuolių judėjimo būta tokio nerezultatyvaus.
Pabalęs veidas, atspindintis tokias pat bedvases merginos akis bei entuziazmo pritrūkusią dvasią, buvo juokingas kontrastas šešiolikmetės raudonai iš šalčio švytinčiai nosiai. Mintis, kad kelias dienas dėl peršalimo ir galimo savivertės nebuvimo praleis šiltoje lovoje, toli nuo jos kiekvieną judesį stebinčių žmonių, buvo pats nuostabiausias komfortas šią akimirką.
Piktai dėbtelėjusi į aukso šmaukštą, kuris lėtai plasnojo savo sparneliais visai šalia jos nejudėdamas, Peck negalėjo nusiimti to gėdingo ženklo, kuriuo auksuolis ją pažymėjo. Nors jis nejudėjo ir buvo ranka pasiekiamas, jau ne kartą Beatrice pasidavė pažeminančiai apgaulei - vos tik krusteli piršto galiuką, šmaukštas pasileidžia visu greičiu pirmyn.
- Žinau, žinau - tau tik dėmesys patinka, ir kad bėgsi kad ir kiek tave gaudysiu. Bet aš seksiu paskui, net ir į pasaulio galą,- pažvelgė į nebylų aukso gabalą, savo žodžiais labiau primindama liūdną pasmerktos meilės kalbą bare, o ne šešiolikmetę kvidičo žaidėją ir aukso šmaukštą. Kai susimaišo liūdesys, neapykanta bei beviltiškumas, atrodo, viskas yra specialiai suplanuota, kad paveiktų tave iki kaulų smegenų. Taip dabar ir jautėsėi Peck - šmaukšto vienintelis tikslas buvo ją erzinti, o ne būti keliu į pergalę it reguliariose kvidičo rungtynėse.
Vos geltonai vilkinti gaudytoja ėmė lėtai tiesti ranką grobio link, šmaukštas pajuto grėsmę ir nuskriejo tolyn, o Beatrice - jo įkandin. Šluota pūškavo kiek galėdama lėkdama paskui greituolį. Kažin, galėtų kas nors iš jos komandos narių padėti gaudytojai? Bent jau nukreipti baikštuolį jos link - iš kur gi jam žinoti, kurio geltonskvernio gaudytojo būta?
Mintyse regzdama planus kaip pakirpti ar susvilinti šmaukšto sparnus, kad jis lengvai pliūptelėtų ant minkšto sniego, Beatrice visu greičiu (kiek leido pamušta šluota, o tai tebuvo ketvirtadaliu lėčiau nei Kometai būnant sveikai) lėkė paskui auką bandydama neprarasti vilties. Viena aišku - jei ir pagaus, tai sutraiškys, ištaškys į sieną, sudegins, o jo pelenus užpils žibalu ir dar kartą padegs, o tuo mažu lauželiu šildys savo sustingusius pirštus. Ir ne, dabar šmaukštas nebuvo tik išsilydyti galintis aukso gabalas. Labiau įkyrus paukštelis, klaidingai užsimanęs paerzinti Beatrice.
 
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 6]

[Džeimsas Greywindas]

Ne viena ji šalo ir ne viena ji irzo. Jei tik gebėtų užsiiminėti legilimantija, tokios ir kitokios mintys suktųsi tiek Grifų Gūžtos, tiek Švilpynės komandų žaidėjų makaulėse, jei tik šios neužledėjo buko abejingumo pagautos. Visgi, jau temo. Priešpaskutinius apsnūdusios saulės spindulius mergina praleido dykai kėpsodama dangaus skliaute. Šią minutę juoduolis neišdaužė taip saugotos Klarės iš šluotkočio prieglobsčio, kas turėjo sukelti bent šiokį tokį džiaugsmingą šypsnį keturiolikmetės išraudusiame veide, nors kita vertus, Fionos de Treebook mestas, bet Olivios Eier tiksliai atmuštas kriltis, šį turėjo išnaikinti akimirksniu. Bet kas, jei jo iš vis net nebuvo?
Rungtynės ir toliau tęsėsi Švilpynės pranašumu. Ketvirtakursė suabejojo - kada jie pavargs? Bet jie pavargo. Dėmesį atkreipęs Keito šūksnis saviškiams išjudino juodaplaukę iš vietos. Ji prigludo prie Kometos-140 pagauta keistai abejingo, bet tuo pačiu metu ryžtingo užsidegimo pirmai rasti muštuką. Jei švilpių atmušėjas pavargo… Stipriai keliais įsikirto šluotos medienon. Tuomet šansų jai daugiau. Ir pasileido.
Jasmine šūknis išmušė iš takto. Arbūziuk?… Kryptelėjo galvą raudonmarškinės kolegės pusėn - ši, pasirodo, buvo visai šalia - Ariena tik akies krašteliu pastebėjo pavėlavusi. Toliau tamsus vaikino siluetas smūgiavo. Paprastai būtų sustūgusi keiksmais iš nevilties ar perlieta įsivaizduojamo šalto vandens, bet dabar galvai atbukus, o smegenims išėjus pasivaikčioti su jausmais pas kaimynus, ji mechaniškai jau nenoriai skrendančią šluotą pavarė dar greičiau. Kaip visad akis į metalą tiesumu. Pastarasis nebeblizgėjo taip užknisančiai, kaip prieš pusvalandį ar valandą - nežinia, laiko giją grifė jau seniausiai buvo pametusi.
Ateik čion, - kažkur toli toli slystelėjo atmušėjos mintyse belėkiant tarsi akis išdegusi. Laisvė ir greitis tikrąja to žodžio prasme. Paleisk muštuką kam nori į galvą (apsimeskim, kad nežinom to fakto, kaip diskirminuojančiai kitų žaidėjų jie neliečia išskyrus pačius gaudytojus su atmušėjais sudėjus).
Visai arti priartėjus, galėjo ranką guldyti, kad užu muštuko gebėjo įžvelgti ir atmušėjo blakstienas - arti dar taip neteko būti. Vangiai, kažkaip skystai (iš nuovargio, žinoma) šniojo tuo blokštu. Nebegalvojo mergina jau ar pataikys į Beatrice ar ne, svarbu bandė atmušti. Rankoms nusvirus liko it pagonių stabas kyboti ore, lyg laukdama kito leidimo kažkuom užsiimti daugiau.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 2; 5]

[Kajus Arno Wintersas]

Tamsa po lėto leidosi ant Hogvartso apylinkių, neaplenkdama ir kvidičo aikštės it juoda marška ant stalo. Su paskutiniais saulės spinduliais geso viltis, kad rungtynės pasibaigs artimiausiu laiku. Grėsmė žaidžiant ant šluotos nakties tamsoje pakibo ore it aštrus Damoklio kardas, pakabintas ant ašutų.
Kvidičininkus buvo sunku įžiūrėti, tik geltonai pasidabinusius švilpis - šiek tiek lengviau.
Sirgalių šūksniai iš nuovargio pradėjo tilti, tad muštuko zvimbimai, šluotų švilpimai tapo šiek tiek aiškesni, garsesni. Visgi, šis faktas nepadėjo nei Beatricei, nei Klarei sugauti ar suieškoti auksinį šmaukštą. Todėl nenuostabu, kad švilipuko švilpimas dar nepasigirdo.
Tuo tarpu Kajus toliau sėdėjo ant šluotos ir gyvas, ir sveikas - muštukas nei Keito, nei jo nenutrenkė, ačiū, Dievui. Pasirodo fortūna trumpam pasirinko Švilpynės koledžo komandą.
Staiga tamsios akys išsiplėtė iš nuostabos ir sumišimo, kai švilpis išgirdo bendrakoledžio prašymą/paklausimą.
-KEITAI, NE! - suriko šis,- KEITAI, MES TURIM KUO GERIAU ATSILAIKYTI PRIEŠ GRIFUS, MES NEGALIMA POILSIAUTI DABAR!
Tą akimirką, it iliustracija jaunojo kapitono žodžiams, Roana profesonaliai pabandė sugriebti kritlį, atmuštą Olivios Eier, prieš patį Fionos veidą. Na, o neilgai trukus pats Keitas pasiuntė muštuką į Areiną Greywind.
Kajui nebeliko ką daryti: Roana be jo išsivers, Keitas taip pat, beliko vis besikankinanti už kitus daugiau šešiolikmetė Beatrice, ir berniukas pasuko šluotą jos pusėn.
Atmintinai žinojo Areinos taikinius, kaip ši - Keito, tad, rudaplaukio šluotos greitis pagreitėjo. Dabar tai tikrai nepralėks savo ginamo žmogučio.
Vėjas smagiai švilpė ausyse, geltona figūra vis labiau artėjo, apačioje švietė baltas sneigas ir stiklinis ledas. Pralėkęs šalia pat Švilpynės lankų, trylikametis pasisveikindamas šūktelėjo buvusios Švilpynės vadovės sesutei.
-Labas! Šauniai apgynei lankus! Taip ir toliau varyk, Oli!
Kai kapitonas pasiekė geltonąją geltonojo skraiduolio gaudytoją, padrąsinančiai nusišypsojo. Kajus ją nusivijo lyg draugiškas ciūcikas.
Neilgai trukus, kvidičo orą sudrebino dunkstelėjimas ir muštuko zvimbimas.
Areina.
Berniukas žaibiškai arčiau metėsi prie bendrakoledžės, uždegdamas ją visu savo kūnu. Mažas buvo, bet geriau negu nieko.
Laikas, judesiai suletėjo. Kajus matė, kaip aukso šmaukštas lekia priekin, o Beatrice - įkandin. Pasukęs galvą, berniukas išvydo muštuką, lekiantį į Švilpynės gaudytoją. Kamuolys buvo čia pat - kilo noras ištiesti ranką ir jį paliesti, po to stipriai apglėbti ir daugiau niekad nepalesti iš glėbio vardan savo komandos gerovės. Tegul atmušėjai plūkiasi su antruju muštuku. Užtenka ir vieno muštuko rungtynėms.
Kajaus akys vėl grįžo prie aukso šmaukšto.
Kada jį Klarė ar Beatrice sugaus? Kada pasibaigs šios rungtynės?- klausimų buvo daug, tik atsakymų nebuvo.
Sėdimojo vieta seniai tapusi keturkampe, iš jos virtusi trikampe, o dabar - daukiakampe, priminė kaip ilgai rungtynės užsitęsė.
Raumenys vaitojo iš nuovargio, nervai - iš įtampos, protas skaičiavo paskutinius aktyvumo procentus, tik viena vilties lemputė širdyje degė, taip, kaitriai, kaip besileidžianti saulė vakarų kryptin.
Kajus jau buvo bepraradęs viltį, kad greitu metu pajus žemę po kojomis, kaip ir įsitikinimą, kad jis, ar Beatrice nenukentės nuo muštuko.
Staiga, širdis vos nesustojo plakti.
Kas jeigu Beatrice gaus traumą, jei nesugebės jos apginti? Klarė turės marias laiko surasti aukso šmaukštą ir jį pagauti!
Kajui pasidarė bloga.

[Bandymas uždengti Beatrice nuo muštuko: 3;6]

[Olivia Eier]

O taip! Taip! Taip! Taip! Ji tai padarė. Džiaugsmas širdyje buvo begalinis, o šypsena iki ausų. Gaila, Olivia negalėjo matyti nuskridusio kritlio, nes net nepastebėjo kaip greitai ir netikėtai sutemo, jautė tik, kad ranka lietė kritlį ir žinojo, kad jis 100% nepataikė į lankus. Atrodo, dar ką tik buvo rytas. Šios rungtynės tikrai ilgai tęsiasi. Kiek per ilgai. Gerai būtų jas kuo greičiau ir kuo geriau pabaigti, - mąstė jaunoji gynėja. Ji jautėsi lyg tikra komandos didvyrė. Atrodo, niekas nė negali įsivaizduoti jos džiaugsmo. Antrakursės pasitikėjimas savimi ir savo sėkme išaugo kaip niekad. Kaip po šio atmušimo buvo gera girdėti džiaugsmingus fanų šūksnius iš tribūnų. Tikra sėkmė!
Tačiau ji prisivertė iš šio džiaugsmo grįžti į tikrąją aikštę ir stebėti kas bus toliau. Nors kur čia pastebėsi? Vietomis švytavo geltona, kartais oranžinė spalva, kažkur netoliese kažkas praskrido sukeldamas oro virpesius iš kurių tai galėjo spręsti Olivia. Iš tiesų, per treniruotes yra tekę vieną kartą žaisti sutemus, bet labai trumpai. Galbūt po šių rungtynių reikės pavėlinti treniruotes ir mokytis žaisti tamsiuoju metu? Dar gali prireikti šiame kvidičo sezone. Tačiau dabar antrakursė atidžiai klausėsi komentatoriaus. Kol kas nebuvo jokių labai reikšmingų naujienų. Viskas tas pats, Beatrice pastebėjusi aukso šmaukštą - o Klarė ne. Tačiau savo akimis Olivia matė kaip netoliese jos geltona figūra - Roana gaudo atmuštą kritlį, tačiau per tamsą neįžiūrėjo ar jai tai pavyko.
Keista, bet taip pat netoliese sušmėžavo keletas jos koledžo spalvos figūrų. Kadangi kol kas negrėsė grėsmė Eier surizikavo atitolti nuo lankų ir pažiūrėti kas dedasi tenais.
Buvo tamsu kaip gūdžiausia naktį, vienintelis mėnulis teikė bent kokią šviesą. Nors pagal ją dar nebuvo toks ir vėlus metas. Net neįtikėtina kaip greitai gali prabėgti diena kvidičo aikštėje. Šmaukštas šįkart ypač piktai nusiteikęs, kad taip bėga nuo gaudytojų. Tuo pačiu aikštėje pasidarė vėsiau, kad mergaitę net privertė šiek tiek susigūžti. Bijojo neperšalti, bet jeigu nestovės vienoje vietoje tai neatsitiks.
Ir kaip gerai, kad gynėja čia pasirodė. Buvo tikra, kad skraidantis juodas kamuoliukas yra muštukas ir buvo tikra, kad figūra į kurią jis skrieja yra Beatrice, jos komandos gaudytoja. Ir vėl... - pamanė ji priskriedama prie draugės.
Tik priartėjus dar arčiau pasimatė, kad muštukas jau buvo visai prie pat. Žaibišku greičiu mergaitė šoko priekin Beatrice, bandydama jį uždengti nuo šio niekam tikusio kamuolio.

[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]

[Fiona de Treebook]

PLIAUKŠT!
Ką? Kaip suprast? Taip turi būti kai pataikai? Fiona greitai atsimerkė, norėdama pamatyti, kas ten vyksta su tuo kamuoliu. Sprogsta jis ar ką? Ar čia taip į lanko kraštą sugebėjo pataikyti?
Bet ne. Pasirodo, priežastis daug paprastesnė, ir mergina labai nustebo, pagalvojusi, kad šito anksčiau nematė, ir net negalvojo apie tokią galimybę. Kritlis buvo atmuštas. Atmuštas gynėjos, kuri labai sėkmingai gynė savo lankus. Puolėją apsidairė kritlio, bet nematė jo. Galbūt jis jau buvo pagriebtas kurio nors iš Švilpynė puolėjo. O gal vis dar skrido ta kryptimi, kuria gynėja jį pasiuntė. Kad ir kaip ten bebūtų, grifė jo nematė, ir nusprendė pasiimti atostogų nuo jo. Bent trumpam. Kaip visada, pakilo aukštyn, bet žmones visus tapo sunku įžiūrėti, nes saulė vis leidosi žemyn, savo spindulių skirdama vis mažiau ir mažiau. Mes taip ilgai žaidžiame, kad jau ir sutemo? Oho... O atrodo, tik ką pradėjome. Fiona mąstė, kiek jau daug visko nutikę buvo. Kiek daug kartų jai teko ginti drauges, sekioti paskui kritlį ir panašiai. Nors puolėjai pagrinde tik tą ir bedaro. Kadangi mergina buvo protinga, suprato, kad dėl jos tamsios odos, draugams bus sunku ją pastebėti skraidančią. Ypač, kai ji mėgo laikytis skyrium nuo kitų, aukštai danguje. Dabar jai teko paminti savo orumą ir garbę, ir taikytis prie kitų. Nors mėgo vienišumą ir užsisklendimą savyje, reikėjo būti šalia kitų. Nors tiek, kad girdėtų jų šūksnius, ir nebūtų atsilikusi nuo žaidimo.
Ji labai nustebo, supratusi, kad kažkur netoliese yra muštukas. Per šį žaidimą jai teko siaubingai daug kartų ginti grifų atmušėją, tad nusprendė, kodėl gi šis kartas turėtų būti išimtis. Šiaip ne taip nusikasusi prie Areinos, suprato, kad neklydo, nes muštukas vis artėjo. Jau net galėjo jį įžiūrėti. Čia pat bubo ir Elridė, atskridusi gelbėti grifės, į kurią akibaizdžiai tas muštukas skubėjo. Pasiruošusi, Fi iškvėpė orą, jaudulį ir susikaupė tikriausiai būsimam smūgiui.

[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 1]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Roana Amneta: 8
Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 10
Elride Endlercat: 9
Jasmine Diana Amneta: 10
Beatrice Mae Peck: 10
Areina Greywind: 7
Kajus Arno Wintersas: 7
Olivia Eier: 10
Fiona de Treebook: 6

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Roana Amneta [6] - Olivia Eier [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Roanai Amnetai.
Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Roana Amneta: 5; 3
Keitas Kolinsas: 6; 2
Klarė Konė Karter: 2; 4
Elride Endlercat: 4
Jasmine Diana Amneta: 5; 3; 5; 3
Beatrice Mae Peck: 3
Areina Greywind: 4
Kajus Arno Wintersas: 2
Olivia Eier: 2; 5
Fiona de Treebook: 2; 4
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes Jasmine Diana Amneta atlieka sėkmingą perėmimą.
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Areinos Greywind.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Areinos Greywind.
Jasmine Diana Amneta sėkmingai perima kritlį.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į ją.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Beatricės Maės Peck.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Beatricės Maės Peck.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Areinos Greywind.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Jasmine Dianą Amnetą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Keitas Kolinsas]

Na, kodėl, kodėl gi taip nesisekė? Gal laimė kartais visiškai nekenčia šio penktakursio vaikino? Vos suteikusi vieną progą tobulai sėkmingam atmušimui, paskui ji visiškai nuo jo nusisuko, palikdama tik tamsą ir nusivylusius žiūrovų šūksnius. Dar vienas netikęs metimas nori nenori nudulino jo pečius žemyn, blokštas beviltiškai pakibo rankoje. Atrodo lyg kas trenkė vaikinui į paširdžius, tarsi tas muštukas būtų kaip nors dvasiškai sugebėjęs pataikyti į Keitą. Nori nenori teko pripažinti tiesą-jis buvo nesutvertas atmušėjo pozicijai. Kiek gi kartų jis galėjo nuvilti savo komandą? Sunki beviltiškumo našta užgulė visą vaikino kūną. Iš lūpų, sekamas baltutėlių, avinėlių kailį primenančių dūmų debesėlių, nuskambėjo tylus atodūsis. Nors žaidimas vis dar vyko, bet tas atskiras žaidimas, vykstantis tarp atmušėjų, jau iš esmės buvo baigtas. Areina pasiims muštuką, muš jį arba į Keitą arba į Beą. Šilta ligoninės lova ir rašteliai “linkime pasveikti” šiuo metu širdžiai skambėjo daug maloniau, negu šiurkšti antklodė susigrūdus vaikinų miegamajame, kur nė negali ramaus kampelio rasti ir tikrai daug geriau, negu paguodos kūpini “tu stengeisi”. Tuos paguodžiamus žodžius, švilpiams pralaimėjus, juodaplaukis rytų lyg vaistus nuo peršalimo (kurių tikrai reikės po šio žaidimo).
Esu visiškas nevykėlis. Nusivylimas. Gal ir tėvai todėl... Mirė? Ta prasme, nenorėjo tokio nusivylimo vadinti savo sūnumi. Visada kažką padarydavau ne taip. Nuo pat vaikystės taip. Keitas tą, Keitas aną... Tai nepasikeitė ir sulaukus penkiolikos metų ir kopiant šešioliktuosius. Jis vis dar liko tas nusivylimus visiems keliantis berniokas.
Smaragdinės akys sužibo, lyg jose būtų nusileidę žibančios žvaigždės iš to tamsaus dangaus, nugulusio ant kvidičo lauko lyg nepraregima uždanga. Ak, tik žvaigždės turbūt nebūtų druskos sūrumo ir tikrai, kad nebandytum jų kritimo suvaldyti. Niekada savo jausmų valdyti nemokėjo, tik, kad... Kvidičo lauke laiko tokiems dalykams nebuvo. Nors ir buvo apėmusi svaigi melancholija, bet vis dėl to juodaplaukis tankiai mirktelėjo. Viena pirštinėta ranka, jis pasitaisė antakio auskariuką. Pasijautęs diegliukas veide, privertė vėl grįžti į realybę. Vėl būti gyvam. Vėl atsirasti žaidime. Karštis grįžo į skruostus, o galūnės atitirpo, tarsi kas nuo jų būtų numetęs toną sveriančius ledo gabalus.
Švilpiams negali nepasisekti antrą kart... Pernai buvom čempionais. Ir dabar pavyks-tokie žodžiai skambėjo vaikino galvoje. Viskas turėjo būti gerai. Bet juk tereikėjo atsiminti savo prieš tai pavartotą pasakymą-švilpiai dirba, kaip darnus kumštis, triuškinantis priešininkus. Ir dabar taip turėjo būti, ir o dievulėli brangiausias, Keitukas nebus viskam trukdantis atsiskyręs rankos pirštas. Jis nagais ir ragais (nors tokių ir neturėjo) ir net kraujo praliejimu (tikėjosi, kad tik iš nosies žinoma) skinsis kelią iš savo beviltiškumo bedugnės. Jis atmuš tiesiai ir tiksliai, lyg gerai išgaląstas peilis pjautų minkštą sviestą. Viskas jam pavyks. Turi pavykti. Nekreipdamas dėmesio į tamsą, bloginačią matomumą, vaikinas ėmė sklęsti dangumi, ieškodamas juodos dėmės danguje.
Šįkart ieškoti po padangę neteko-muštukas išdygo priešais. Susikaupęs, bet skubindamasis (muštukai *pavartokite nelabai malonų žodį* nelaukia), jis tiksliai, abiem suledėjusiomis rankomis suėmęs ledo kristalėliais nugultą blokštą trenkė į muštuko šoną, paleisdamas jį gaudytojos link. Mažos snaigutės nubyrėjo, o paskui jas nuskrido ir muštukas.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 4;6]

[Beatrice Mae Peck]

Garsus pokštelėjimas privertė Beatrice galvą kryptelėti atgalios, kur pamatė Olivia ir Kajų. Kaip suprato, šis duetas buvo pasiryžęs apginti gaudytoją nuo galimo Areinos paleisto muštuko, kurio beveik neįžvelgsi plika akimi danguje. Pavojui pradingus, šeštakursė šyptelėjo sarkastiškai,
- Kajau, Olivia, susipažinkit,- mostelėjo ranka į atstumo besilaikantį šmaukštą. - Mūsų visų geidžiamas, bet nė vienam nepasiekiamas. Kaip matot, mūsų stadija šiuo metu - bandom vienas kitą ignoruoti,- dirbtinai išsišiepė. - Tiksliau jis mane,- tyliai atsiduso, pakeldama liūdnas akis į šmaukštą, vis neprisileidžiantį šeštakursės. Tiek betrūko, dar šiam metalo gabalui vardą sugalvos!
Kelių mostelėjimų ranka buvo gana, kad šmaukštas vėl patrauktų savo kelionėn aukštyn, tad nieko nesakiusi komandos draugams gaudytoja lėkė paskui jį. Dabar neviltis maišėsi su azartu, o šmaukšto pagavimas buvo ir troškimas, ir noras užbaigti kančią. Kad ir kaip keista, pyktis, kurį juto prieš gerą valandėlę, dabar buvo praeityje. It Stokholmo sindromas, savo tvirtais nagais įtraukęs šeštakursę pačiai to nejaučiant, privertė aikštėje jaustis vėl gerai, o šmaukštą su šypsena gaudyti žaidimo dėlei.
Besivydama šmaukštą, mergina kilo aukštyn kiek tik šluotos greitis leido. Žaidėjų figūros, dienos metu dar švietusios skirtingomis spalvomis, dabar pradingo vakaro sutemose, o fone galėjai matyti tik tamsią šešėliuose stūksinčią pilį, kuri buvo pernelyg masyvi, kad susilietų su tamsa. Be saulės šviesos auksinis kamuoliukas taip pat lengvai užsimaskavo danguje, gebantis dažnai pranykti iš merginos akių, po akimirkos ją nustebindamas parlėkdamas visai iš kitos pusės.
Merginos jėgos seko kaip byrantis smėlis, atspindintis ir greit senkantį laiką katės ir pelės žaidimui. Sustojusi vietoje, šeštakursė užsimerkė ir giliai įkvėpė kelis kartus. Gana. Susiimk. Komandiniai žaidimai iš tiesų priversdavo merginą elgtis kitaip, nei kad įprastum ją matyti. Keista azarto dozė sužadindavo beveik mirusias savybes, o to dėka ji, prisiminusi ką sakė ar kaip elgėsi adrenalinui tekant krauju, norėtų pasilaidoti po sniegu gulinčiais nesugriebtais rudeniniais lapais, pranykti nuo žemės paviršiaus ar pradėti naują gyvenimą atokioje saloje. Ne, laikas sugrįžti į šaltakrauję Beatrice - tokią, kokią žinojo visi. Tylią, nuolat mąstančią ir retai atsipalaiduojančią. Sugebėjusią įveikti savo baimes, nuolat sau metančią iššūkius bei kantrią. KANTRIĄ. Šios savybės šį vakarą kaip niekad reikėjo.
Užsikišusi besidraikančias plaukų sruogeles už skaudžiai nušalusių ausų, šeštakursė atsimerkė ir pažvelgė tiesiai prieš save. Įkyrėlis buvo ne taip jau ir toli, vis dar nesuteikdamas Švilpynės gaudytojai vilčių. Skrisdama tiesiai į jį mergina nieko nepasieks - taip skraidė jau pastarosiomis valandomis. Šį kartą ji nėrė žemyn, ir skriedama parabolės forma staigiai kilstelėjo šluotos kotą aukštyn, tikėdamasi kompensuoti šluotos greitį, kuris nebuvo toks tobulas po taiklaus muštuko smūgio. Pašalinės mintys nebelindo merginai į galvą. Savivertės klausimai buvo giliai paslėpti sparčiai plakančioje širdyje, o ironiški juokai apie visą šį žaidimą - nugrūsti į tolimiausią minčių kampelį. Netgi mintis apie muštuką neaplankė gaudytojos - kaip lengvai ją galėtų nuridenti nuo šluotos čia ir dabar, paleidę taiklų smūgį į šluotą, ar į merginos pakaušį. Tamsoje išryškėjus taikinio formoms, plona ranka siekė mažo kamuoliuko dar kartą. Ir sieks tiek kartų šį vakarą, naktį bei rytą, kiek reikės - Beatrice buvo kantri.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 5]