[Ariana De Martinez]

Lukas atrodė sutrikęs. Aišku, kaip gi reaguotu kas kitas, suvokęs, kad prie jo artinasi sudriskusi paslaptinga keistuolė - kiek nusiminė Sindė. Staiga klastuolio veidą nušvietė platį šypsena, o netrukus pasigirdo ir skardus jo juokas. Kodėl man taip nepasisekė su pavarde... - tyliai sumurmėjo Sindė.
Vaikinas sutiko dirbti kartu. Tai itin pralinksmino Sindę. Juk dabar pirmoji praktika, kurios ji neatlieka viena! Aišku, būtina mokėti dirbti porose.
Jie patraukė keliavimo durų link. Į jas beliko vos įžengti. Sindė stipriai užsimerkė ir...
Pravėrus mėlynas it jūra akis atsivėrė paslaptingas ir tamsus miškas. Kelią nušvietė tik ryški mėnesiena ir žvaigždelės, išsidėsčiusios po visą tamsų dangų. Buvo girdėti vilko staugimas. Daugeliui čia atrodytų šiurpu, bet Sindei labai patiko.
Lukas pasiūlė pirmiausia išbandyti Neregimąjį apsiaustą, bei pagąsdinti stovyklaujančius žiobarus.
- Na gerai... - droviai, tyliai sukuždėjo Sindė. Ji nemėgo linksmintis ar krėsti šunybes, nors ir kaip bebūtų keista. Mergaitė sutiko, kadangi nenorėjo nuliūdinti vaikino. Juk jis toks draugiškas...
Netrukus jie išgėrė eleksyrus, su pavadinimu ,,Neregimasis apsiaustas" Sulaukus poveikio, nieko nelaukęs Lukas nėrė į stovyklavietę. Sindė kiek sutrikusi užsigaubė apsiaustą ir patraukė paskui. Pamačiusi, kaip linksminasi klastuolis ji nusprendė išbandyti apsiausto galią prie kitos šeimos. Ji lėtai prie jų prisiartino. Ant paklodės ramiai vakarieniavo vyras su trimis vaikais. Sindė greitai pagriebė vištienos šlaunelę ir staigiu mostu smogė ją į vyrą. Šis nusigando ir pietietišku akcentu sušuko:
- Patele, čia vaidenasi! Prisiekiu, vaiduoklis man ką tik smogė į veidą! Su vištienos šlaunele.
- Eik į vidų, tau jau tikrai nuo tų uodų galvelėje susimaišė! - griežtai atkirto patelė.
Tuo pat metu mergaitė metė šakelė moteriai į delnus. Ši taip pat suriko. Nors ir kaip Sindė stengėsi išlikti tyliai, jai nepavyko - ji ėmė taip garsiai juoktis (o tai aišku dar labiau išgąsdino vargšelius žiobarus). Šitaip ji dar niekada nesilinksmino.
Staiga ji pamatė savo rankas. Baigiasi poveikis. Reikia bėgti. Prie jos atlėkė ir Lukas, nusitempęs ją į mišką.
Na ir smagu! - sušuko Sindė. - Išbandykime Prisikėlimo akmenį.
Greitai buteliukas su ,,Prisikėlimo akmens" etiketė ištuštėjo. Netrukus jos rankutėje sužibėjo Prisikėlimo akmuo. Norėčiau prikelti tėtį...
Sindė negalėjo patikėti savo akimis. Prieš ją išdygo aukšta figūra, apsigaubusi burtininko drabužiais. Jo plaukai ir trumputė barzdelė buvo juodi it naktis, o akys mėlynos. Kaip ir Sindės. Jos skruostu nuriedėjo ašarėlė.
- Tėti!

[Oliver Van Ray]

   Paniuręs klastuolis slankiojo prie magijos istorijos durų, niekaip neprisiversdamas įeiti. Dabar tikrai nebuvo nusiteikęs pamokoms, kai galvoje vien tik švilpė vėjas, trukdydamas susikaupti. Žinoma, taip nebūtų, jeigu tik ne tas prakeiktas pavasaris, kuriuo visi taip džiaugiasi ir laksto kieme plačiai išsišiepę, džiaugdamiesi dar vienu prakeiktu dalyku - Saule. Tikriausiai dėl dienos ir šviesos nemėgimo ir buvo vos ne baltas kaip albinosas. Oliveris žvilgtelėjo į savo laikrodį. Šešios... Penkios... Keturios... Trys... Dvi... Viena... Kaip tik su skambučiu įėjęs berniukas kiek piktokai linktelėjo profesorei ir nusitempė į patį galą, kuo toliau nuo langų, šviesos, profesorės.
Mirties Relikvijos... Gal ir nebus taip nuobodu. Vienuolikmetis, kaip savo amžiui, buvo prisiskaitęs labai daug knygų, daugiausiai įvairių vadovėlių. Taigi, tikrai žinojo apie Mirties Relikvijas, kurios buvo vienas iš labai daug nedidelių jo hobių. Rudaplaukis vis tiek atsivertė sunkų vadovėlį ir ėmė skaityti. Ir taip nieko geresnio neturi veikti, o ir nepakenks atnaujinti jo tragiškos atminties...
Atsitraukęs nuo intensyvaus skaitymo Oliveris pasijuto kiek geriau, tarsi ir vėl būtų savo stichijoje. Profesorei priėjus su buteliukais, klastuolis galvojo gan ilgai, kol galiausiai jo ranka neryžtingai paėmė buteliuką su tamsiai mėlynu skysčiu ir užrašu ,,Nematomasis apsiaustas''. Kam vargti, jei gali nevargti - galvoje suskambėjo kažkur išgirsti žodžiai.
Netrukus atėjo metas ir apmąstyti su kuo berniukas dirbs. Nekentė darbo porose, bet, ko gero, pasičiupus kokį klastuolį gal ir būtų linksmiau. Mokinys atsitiesė ir pabandė nutaisyti kuo draugiškesnę veido išraišką - kas gi norės dirbti su surūgusiu mažvaikiu?   

[Bastiano Zuccarelli]

   Marcus'as šyptelėjo ir linktelėjo Stevie, kai ši prisistatė. Gerai, kad mažesnieji grifai dar nebūna sugadinti. O gal ir ne visi tokie, ech, kas ten žino. Bet kokiu atveju džiugu, kad kartkartėmis jis bent jau per pamokas gauna su kažkuo pabendrauti bei pabendradarbiauti. Nors gal buvo dar truputį per anksti džiaugtis sėkme. Kas ten žino... Šiandien viskas gerai, o ryt gal jau ir nebe...
   - Tiesą sakant, nežinau, - atsakė jis. - Pasiėmiau pirmą pasitaikiusį eliksyrą.
   ,,Jeigu čia pirmakursė, tai velnias, koks smarkus vaikas", - pamintijo ne ką vyresnis grifiukas, dūlindamas iš paskos mergaitei pro duris. Kai įžengė pro jas, išvydo mišką. Labai tankų ir ganėtinai baugiai atrodantį. Išvydęs, kad koledžo draugė geria eliksyrą, Marcus'as parymojo, kad jai nekliudytų. Truputį nustebo, kai Stevie rankose netikėtai atsirado apsiaustas. Jis buvo gražiai sulankstytas, bet šiaip jau lyg ir niekuo neypatingas. Kol kas berniukas jo nelietė.
   - Na, einam, - bandydamas išlaikyti drąsą balse ir veide, pasakė trečiakursis. Sudžiūvę lapai netyliai čežėjo po dviejų vaikų kojomis, Marcus'as nejučia pasižvalgė aukštyn, pirmyn, atgal. Net ir po savo kojomis patikrino, mat po astronomijos pamokos patikrino, kad kažko ieškant ar jaučiant pavojų reikia išžvalgyti visur, kur tik įmanoma išžvalgyti.
   - Ei! - staiga berniukas tyliai sušnabždėjo ir kumštelėjo grifiukei į petį, o tada ištiesė ranką į vieną miško galą. Ten nusisukę stovėjo keli keisti gyvūnai, iš nugaros šiek tiek primenantys žirgus, tik labai jau ilgais kaklais... - Matai juos? Kas ten tokie?

[Lisette la Claire]

     Koks nuostabus pavasario rytas. Saulė nuo pačio ryto švietė į langus pranešdama apie nuostabią dieną. Lisetė it naujai gimusi skriejo pilies koridoriais, dovanodama šypsena kiekvienam praeiviui. Ryte buvo beveik pasiruošusi užsivilkti mėgstamą mėlyną suknelę, tačiau suabejojo - bijojo, kad saulė kol kas tik šviečia, bet nešildo, todėl liko prie žalio megztinio ir paprastų juodų žiobariškų džinsų su skylėmis ties keliais. Ir buvo basa. Šįryt mergina nusprendė padovanoti savo spindinčią šypseną ir magijos istorijos kabinetui bei profesorei, kuri mokė klastuole nuo pat pirmųjų dienų!
-Labas rytas!- linksmai pasisveikino ir nupėdo į labiausiai saulės apšviestą suolą prie lango. Septyniolikmetė nekantravo, kol už jo vėl bus matyti žaliuojantys medžiai ir žydinčios gėlės...
    Išgirdusi pamokos temą, Klastūnyno globotinė kiek sudvejojo. Nė neabejojo, kad pamoka apie Mirties relikvijas būtų naudinga jaunesniųjų kursų moksleiviams, tačiau jai... jokiu būdu. Lisetė juk ne kokia neišmanėlė pirmakursė, kad nežinotų apie tokius dalykus...Ir taip aišku, jog vadovėlio nė nesivargino atsiversti (Dar ko?), ir iškart puolė prie eliksyrų. Su išminties akmenu mergina neturėtų ko veikti, o nematomumo apsiaustas atrodė pernelyg nuobodu, juk Klastūnyno prefektė neturėjo nuo ko slėptis... Todėl ir pasiėmė eliksyrą, kuri turėjo septintakursei suteikti šeivamedžio lazdelę. Puiku,- trūko tik porininko...
    Sekundėlę, kitą apsidairius po klasę, mėlynos prancūzės akys užkliuvo už ne itin linksmo pirmakursio klastuolio. Neprisiminė jo vardo, bet ir nesiruošė klausti (gėda prefektei nežinoti saviškių vardų), gal pats kaip nors prasitars.
-Ir iš kur tokie surūgę veidai, a?- priėjusi paklausė bernioko,- tokiam žaviam klastuoliui netinka,- nusišypsojo mergina ir, nieko neklaususi, už rankos nusitempė pirmakursį prie pačių paskutinių durų koridoriuje.

[Matthew Turner]

Aišku, gavau tą, kurio nesupratau pasipiktino Matthew, supratęs, kad rankoje laiko prisikėlimo akmenį. Tiek šeivamedžio lazdelė, tiek neregimasis apsiaustas buvo aiškūs ir suprantami. Tačiau pirmakursis taip iki galo ir nesuprato, ką daro prisikėlimo akmuo. Na, prikelia kažką. Kažkokius mirusius žmones. Bet juk kažkas sakė, kad nėra magijos, kuri tai gali padaryti. Tai kaip tą suprasti? Kažkokia nesąmonė...
Matthew nebuvo praradęs nė vieno artimojo, kurį būtų pažinojęs. Senelis, jo tėčio tėvas, mirė keleri metai iki jam gimstant. Vienas prosenelis vis dar buvo gyvas, kiti mirę jau seniai. Matthew paprasčiausiai nelabai turėjo ką prikelti. Gal ir būtų įdomu prikelti senelį. Bet apie ką man su juo kalbėti? Pasakyti "labas, aš tavo anūkas Matthew ir esu burtininkas"? Absurdas...
Matthew kurį laiką įtemptai mąstė, ką gi jam daryti, kol galiausiai nutarė išsikviesti prosenelę - vienintelio dar gyvo prosenelio žmoną. Berniukas žinojo, kad ji buvo vardu Renée. Matthew tikėjosi, kad tokių žinių pakaks. Jis paėmė akmenį į abi rankas, užsimerkė ir susikaupė. Netrukus jis pajuto, kad, ko gero, pavyko. Matthew atsimerkė, bet buvo taip tamsu, kad jis nieko nematė.
- Prosenele? - nedrąsiai kreipėsi jis. - Renée?
Kurį laiką buvo visiškai tylu. Grifiukas persigando, tačiau tai buvo niekas palyginus su išgąsčiu, kurį jis pajuto, kai išgirdo tylų balsą:
- Kaip aš čia atsidūriau? Kur aš? Ir kas tu?
Moteris kalbėjo labai keistai, Matthew pagalvojo, kad gal žmonės su tokiu keistu akcentu kalbėjo prieš šimtą metų. Jis visas tirtėdamas atsisuko į balsą ir galvojo, kaip atsakyti į klausimus.

[kablelis]

Stevie apžiūrėjo apsiaustą ir nusivylė. Iš pažiūros jis neatrodė kuo nors ypatingas. Apsiaustas ir tiek. Ką gi, matyt, senovės žmonės ne taip įsivaizdavo stebuklingą apsiaustą kaip mes pagalvojo ji. Mergaitė norėjo paklausti porininko nuomonės, bet nusprendė nutylėti - net pati nesuprato, kodėl.
Vaikams einant mišku Stevei pasidarė šiek tiek baugu. Tolumoje buvę debesys pradėjo artėti link jų, tad dar labiau sutemo. Grifiukei pasirodė, kad Marcus'as irgi nelabai drąsiai jaučiasi, kas mergaitei nelabai patiko. Nors ji niekada nebuvo iš tų mergaičių, kurios tikisi, kad berniokai viską padarys, tačiau kai pačiai buvo nedrąsu, norėjosi, kad berniukas būtų drąsesnis. Tuo labiau, kad nors ir nedaug, bet jis, ko gero, vyresnis...
Kai Marcus'as atkreipė mergaitės dėmesį į gyvūnus, ši kiek išsigando. Tačiau netrukus ji apsidžiaugė: ji pažino, kokie tai yra gyvūnai, tad dabar gali pasirodyti bent kažką žinanti.
- Aha, žinau juos. Tai kentaurai. Nesi apie juos girdėjęs? Jie turi arklio kūną, tačiau liemuo ir galva yra žmogaus. Jie nėra pavojingi, galime prieiti arčiau. Šiaip jie žmones nelabai mėgsta, nes mano, kad mes pernelyg gerai apie save galvojame. Bet be reikalo nepuola. Eime, pasisveikinsime.
Stevie patraukė tų padarų link, tik staiga sustojo ir atsisuko į porininką:
- Tik netyčia nepavadink jų gyvūnais. Tai gali būti pakankama priežastis jiems, kad tave užpultų. Jie yra labai įžeidūs...
Vaikai vėl pradėjo eiti link kentaurų. Stevei miškas pradėjo patikti ir ji net pamiršo, kad ji yra pamokoje ir kad turės kažkur panaudoti rankoje vis dar turimą apsiaustą.

[Europa Ziegler]

    Florencijos veidą taip pat nutvieskė šypsena. Smagu, jog nepamiršo dar praeitais metais sutiktos klastuolės. Tiesa, pati Europa negalėtų pasakyti to paties, mat įvykis per vasarą pasimiršo, o ir pamokose varnės matyti nebuvo. Nežinojo, ar pati lankė nepakankamai pamokų, ar saldumynų mergaitė neitin dažnai pasirodydavo. Nelabai čia ir svarbu, tiesą sakant. Juk visai nepamiršo, tiesiog, na, nebegalvojo, ir tiek. Bet kas čia tokio?
     Pagaliau sulaukusi Florencijos Heilės sutikimo darbą atlikti tik su vienu eliksyru, nors juk ji galėjo ir su dviem ar net visais trim, jei tik norėjo, tačiau tokia mintis baltaplaukei toptelėjo kiek per vėlai, ir abi mergaičiukės nusinešė po vieną neregimojo apsiausto eliksyrą pro trečias duris dešinėje.
     Vos tik peržengus jų slenkstį, į Europos blyškų veidą plūstelėjo šaltokas vėjas, kairėje pusėje leidosi saulė, o dangų dengė rausvas sluoksnis. Palaukusi, kol Florencija ištuštins savo buteliuką, Klastūnyno globotinė padarė tą patį ir su saviškiu. Buteliukas vos po keletos akimirkų virto gerokai už smulkutę baltapūkę mergaitę didesniu apsiaustu, kurio raštai priminė maždaug šešioliktą amžių. Europėlei nespėjus akylai apžiūrėti medžiagos, varniukė dingo iš akiračio. Antrakursė nesitikėjo, kad viskas atrodys taip ideliai, be jokių trūkumų ar kūno dalių šmėravimo, o ir apsiaustas paslėpė ne tik mergaitę, bet ir save! Nespėjusi nė apsidairyti, pilkaakė krūptelėjo, o tada prapliupo juoktis:
-Tu dar atsiimsi!- sukikeno ir užsisiautė apsiaustą ant pečių taip, kad ore liktų skraidyti tik galva,- Ateik čia!- nusivijo Florenciją per laukus ir įvairiausias gėles bei nuo medžių nulūžusias šakas, kurios itin trukdė sklandžiam mergaičių bėgiojimui. – Ar labai išsigąstum, jei naktį pas tave atskristų galva visai kaip dabar skraido manoji?- paklausė ir sustojo, kad atgautų kvapą.
 

[ovon]

Roksana stovėjo prie savo sesės, kuri tik spoksojo į vieną tašką, ir mindžikavo, nesulaukdama kada galės pro duris įlįsti. Galiausiai Rebecca už sesę nusprendė, kurią relikviją rinktis. Ji gal mano viršininkę vaidina? Tačiau galiausiai jos pasipiktinimą išsklaidė noras išbandyti apsiaustą. Švilpinukė žinojo, kad Rebecca taip stovės dar ilgai, todėl tiesiog griebė jos ranką ir nutempė prie durų, kur beveik nebuvo žmonių. Jos pro jas įėjo. Atsidūrė miške, kur saulė jau buvo beveik nusileidusi. Kuo tamsiau, tuo daugiau išsigąs sesė, kai ją išgąsdinsiu. Roksana tokį planą kurpė nuo tada kai mokytoja paaiškino praktinę užduotį. Roksana matė, kaip jos sesė bijo gerti skystį iš buteliuko, todėl mergaitė nutarė parodyti jai pavyzdį. Užsimerkusi susivertė visą gėrimą į gerklę ir... tiesiog pasibjaurėjo. Šleikštus sknonis. Tačiau viskas pasitaisė, kai mergaitei tarsi iš dangaus nukrito neregimasis apsiaustas. Jinai jį staigiai užsimovė ir nuėjo prie sesers. Toji jau irgi čiupinėjo apsiaustą, tačiau nė nemėgino jo užsidėti viso. Bandė tik po vieną ranką. Roksana tyliai sukikeno, atsistojo sesei už nugaros ir kiek galėjo garsiau suriko Būūū. Rebecca tiesiog pašoko. Roksana prapliupo garsiai kvatoti ir pasileido mišku. Žinojo, kad jos sesė irgi jau visa apsidengusi apsiaustu, tačiau jai tai jau nebuvo svarbu.

[Marcel Rufford]

Berniukas labai norėjo miego, o ir atostogos jau mintyse sukosi, todėl labai labai turėjo pasistengti, kad atsikeltų iš lovos. Apsiruošęs ir užsidėjęs klastuolišką šaliką, nutripeno į pamoką. Ir vis dėlto labai apsidžiaugė, kad privertė save išsiristi iš šiltos lovos, kadangi klasėje buvo ne vienas ir ne du pažįstami veidai, o ir ant stalo surikiuotos mirties relikvijos berniuką nudžiugino. Jis buvo tikras, kad ši pamoka bus būtent apie tai. Todėl patraukė atsisėsti prie klastuolių, palikdamas vieną laisvą vietą ir savo draugei. Jie dar nebuvo susitarę ar atliks praktiką kartu, bet jis niekada neatsisakė Hope draugijos. Ji bent mokėjo jį pralinksminti.
Po kelių minučių profesorė paskelbė pamokos užduotį. Berniukas dar labiau nušvito, nes mirties relikvijos jį visada domino. Todėl nusprendė, kad norės išbandyti jas visas.
- Padirbėsim kartu? Žinau, kad tau patinka paslaptingosios užduotys,- sumurmėjo Marcelis savo draugei, kuri visai neseniai prisėdo prie jo.

[Hope Džein Shilck]

Mergina su dideliu noru pakilo iš lovos ir susiruošė į pamokas. Magijos istorija jai kėlė daug didesnį džiaugsmą nei magiški gyvūnai. Jų mergina negalėjo pakęsti. tikriausiai tai išdavė ir blondinės pažymiai. Todėl nieko nelaukus, blondinukė užvėrė už savęs bendrojo kambario duris ir nuvinguriavo iki klasės. Su šiokia tokia jėga, mergina pastūmė duris ir stabtelėjo su nuostaba. Tiek klasėje esančių mokinių ji senokai nematė. Todėl susirasti Marcelį nebuvo taip ir lengva.
Blondinė taip pastovėjo dar kelias minutes. Atmetė plaukus ir susižvalgiusi su berniuku nukaukšėjo laisvosios vietos link.
- O tu žiūriu švyti iš laimės , - numetė pastabėlę draugui ir atsisėdo šalia , - mirties relikvijos mano specialybė, o ir tau patinka, tai galim dirbti kartu, kodėl gi ne.
Prie viso to dar pridėjo mergina berniukui, kadangi kol ji sėdosi profesorė paskelbė užduotį.
- Nuo ko pradedam? Gal... Akmens? Jis pats neįdomiausias, bet kartu ir vienas iš pavojingesnių. Greičiau su juo užbaigsime, greičiau nukeliausim prie įdomesnių objektų.
Perfektė tauškėjo nesustodama ir neleisdama įsiterpti Marceliui. Bet galiausiai nutilo.

[Lukas Dubajus]

Pamatęs, kad Sindė išgėrė eleksyrą su pavadinimu ,,Prisikėlimo akmuo" Lukas irgi jo išgėrė. Dabar vaikinui reikėjo laukti ilgiau kol pas jį rankoje atsirado mažas, mėlynai juodos spalvos akmenukas. Nuobodu yra laukti. Nors kartais ir gerai. Gali pasiruošti artėjančiam įvykiui. Tvirtai suspaudęs akmenį, apsidairė ir išvydo savo tėvus. Prieš jį stovėjo mama rudų plaukų, mėlynų akių, oda buvo įdegusi, bet ne nudegusi. Suknelė buvo išpuošta įvairiausiomis gėlėmis bei medžiais. Batai buvo mėlyni su geltonomis gėlytėmis. Na, o tėtis buvo užsivilkęs kostiumą. Ne įprasta juoda ir balta spalva, bet geltona ir oranžine spalva. Akys buvo rudos, o plauki rudai geltoni. Jie atrodo kaip tikri. Gal juos pabandyti apkabinti? Priėjęs prie jų juos bandė apkabinti, bet nepavyko. Tad jų paklausė klausimo:
 -Kokiame jūs koledže mokėtės.
Mama pirma tai prisiminė ir atsakė:
 -Aš mokiausi Grifų Gūžtoje, o tavo tėtis Švilpynėje. Mes nesmerkiame tavęs, kad tu esi klastūnyne. Mes netgi tuo didžiuojamės.
Lukas nusišypsoti ir numetė akmenį žemyn, dar spėdamas jiems pamojuoti.
 -Gal dabar imam Šeivamedžio lazdelę? O tada galėsime keliauti atgal į Hogvartsą.
Išgėręs eleksyrą su užrašu ,, Šeivamedžio lazdelė" laukė poveikio. Jau pradeda tai pabosti

[Morisas Banoveris]

Morisas atsidūrė miške kuriame lyjo lietus ir švietė saulė. Lietus nebuvo labai stiprus tik dulksna krito iš dangaus, o saulė padėjo tai pakęsti. Pirmiausia spėju išbandysiu Šeivamedžio lazdelę. Vos išgėrė eleksyrą jau spėjo į rankas gauti Šeivamedžio lazdelę. Išgirdęs tolumoje cypsintį paukščiuką patraukė link jo. Jei jau cypsi reikia pagelbėti Priėjęs pamatė, kad jis įkliuvęs į spąstus. Baisūs brakonieriai. Išlaisvines paukštelį nepastebėjo jokio skirtumo tarp šios ir paprastos lazdelės. Morisas tolumoje pamatė įstrigusią stirną, o dar toliau kiškį, dar toliau mešką, o dar toliau visą pulką įvairiausių spąstų. Pirmiausia pasirūpinsiu gyvūnais, į tada jeigu rasiu brakonierių stovyklą jais Pribėginėdamas prie vienų spąstų, tada prie kitų išlaisvino visus gyvūnus iš spąstų ir surankiojo visus spąstus, kad į juos dar kažkas nepakliūtų. Tolumoje klastuolis pamatė jų stovyklą. Tad išgėrė eleksyrą su užrašu ,, Neregimasis apsiaustas" ir patraukė jų link svarstydamas kaip juos išgąsdinti.

[Ariana De Martinez]

- Ar tai tikrai tu?! - negalėjo patikėti Sindė. Jos veidas buvo sudrėkintas džiaugsmo ašarų.
- Žinoma, tai aš - tavo tėvelis, - pradėjo keistoji figūra. - Žinau, kad mane pažįsti tik iš mamos pasakojimų. Juk mane matei tik vieną kartą - vos gimusi.
Nors jo balsą Sindė girdėjo tik vieną kartą, širdelėje mergaitė jautė, kad jis yra jai artimas ir mielas.
- Didžiuojuosi tavimi. Išsaugojai mano Magiškąją burtų knygą ir išlaikei ją paslaptimi. Kadangi panaudojai Prisikėlimo akmenį, suprantu kad įstojai į Hogvartsą. Į kurį koledžą patekai?
- Į Klastūnyną... - tyliai ir nedrąsiai atsakė Sindė. Ji šiek tiek susigėdo...
- Džiaugiuosi! Turbūt to nežinojai, aš taip pat buvau klastūnas. Tikiuosi, kad esi aktyvi pamokose ir uoliai atlieki namų darbus, - nusišypsojo tėtis.
To reikia tik pasvajoti... - pamanė Sindė.
- Atmink, dukrele. Aš tave myliu! - tai išgirdo Sindė prieš paleidžiant akmenėlį žemyn tarp minkštų samanų.
Ji pažvelgė į Luką. Šis taip pat šypsojosi. Vaikinui pasiūliųs išbandyti Šeivamedžio lazdelę, paskutiniai buteliukai ištuštėjo. Belaukiant lazdelės atsiradimo, Sindė užkalbino Luką:
- Ką nuveiksime su Šeivamedžio lazdele? Beje, ką sutikai Prisikėlimo akmens pagalba? Aš pamačiau savo tėtį.
Staiga ant nosies galiuko Sindei nukrito didžiulis lietaus lašas.

[Lukas Dubajus]

Sindei paklausus keistoko klausimo Lukas vos nenusijuokė. Bet išliko draugiškas.
 -Na nežinau, bet reikia gi išbandyti ir šitą Mirties Relikviją. Nepaliksi gi pilno buteliuko eleksyro. Po truputį pradėjo lyti. Dar tik krito pirmieji lašai, bet klastuolis nujautė, kad tuoj pasipils liūtis. -Galėtume su Lumos kerais paklaidinti žiobarus miške. Į poto juos išvesti iš miško. Na pasiųstume baltas švieseles, kad pagalvotų kad ten kaimelis, o kai nuvesime juos į mišką pastaugsime kaip vilkai ir vėl išvesime atgal. Mačiau savo tėvus.
Patraukęs tolėliau į mišką išsibūrė sau skėtį.
 -Umbra,- ištarė vaikinas ir jo rankoje atsirado skėtis. Tokį pat dar išbūrė ir Sindei, nes lietus jau ėmė lyti smarkiai ir atrodė, kad lietus net nesiruošia eiti link pabaigos.
Nors lietus ir lyjo smarkiai, bet pasitaikė jaunuolių porelė. Įsimylėjių porelė. Nori pasiklysti miške. Lukas pradėjo leisti kerus ir stengėsi juos skleisti kuo toliau, kad jie tikrai pamanytų, kad ten kaimas. Nuėjus į miško vidurį pabandė sustūgti kaip vilkas ir jam beveik pavyko. Jaunuoliai persigando ir pasileido bėgti į mišką. Klastuolis greičiau atsitokėjo ir pasileido leisti kerų:
 -Lumos, Lumos, Lumos,- šaukė vaikinas lėkdamas paskui įsimylėjėlius. Išvedęs juos iš miško susirado Sindę ir patraukė link grįžimo atgal į Hogvartsą. Suradęs duris įėjo per jas ir patraukė į savo vietą, nes buvo išvargęs nuo visų patirtų nuotykių. Tad tik atsigulė ir užmigo iki varpo skambesio.

[Marcel Rufford]

- Kvailutė, - nusijuokė berniukas,- gi reikės eiti per tam tikras duris, o tada išgerti eleksyrus.
Berniukas nutilo kiek, kai profesorė padėjo visus tris eleksyrus.
- Nagi, ko lauki? Einam,- paragino Marcelis draugę ir paėmė į ranką eleksyrus, - nuo ko pradėsim išrinksiu aš, o duris gali rinkti tu.
Klastuolis gūžtelio petukais, kuomet tiek blondinė, tiek tamsiaplaukis stabtelėjo prie durų. Merginai išrinkus duris, jaunuolis stumtelėjo jas ir akimirkai atsirado savotiškame transe. Tai buvo ne pirmas kartas, todėl jis nei kiek neišsigando. Paskutiniu metu visose pamokose tenka keliauti. Todėl šis jausmas ir ta juoduma galvoje buvo jau pažįstama, tad Marcelis užsimerkė ir kuomet atplėšė savo akių vokus išvydo, kad esti šiokioje prietemoje, kuri priminė vakarą. O ir miško medžiai palengva lingavo. Berniukas palukęs, kol šalia jo atsiras ir draugė, spėjo apžiūrėti aplinką.
- Nuo ko pradėsime? Hmmm, gal nuo šio? - berniukas užsimerkė ir visiškai nieko negalvodmas išsitraukė iš rankų kiek gelsvą buteliuką. Ant jo buvo parašyta "Prisikėlimo akmuo".
- Viskas taip, kaip ir tu norėjai. Galbūt esi aiškiaregė? - klastuolis nusijuokė ir padavė eleksyro bendrakursiai prieš tai išgerdamas ir pats. Po akimirkos kišenėje jis pajuto kažką sunkaus.