[Mayra Llewellyn]

 Negi Mionai Herai buvo atlikta lobotomija ir per prievartą sugirdytas multisulčių eliksyras? Vis tiek toks paaiškinimas atrodė labiau tikėtinas nei kažkokia ministerijos darbuotoja-verksnė, nežinia iš kur atsibaladojusi ir nežinia ką veikianti vieno iš svarbiausių departamentų vadovės kabinete. Mayra suabejojo, kad ta apsiašarojusi panelė išvis dirba čia. Tada kaip ji prasmuko pro apsaugą? Net darbuotojui be svarbios priežasties sunku patekti vidun tokiomis valandomis, o čia kas...
 Verksmingas keistuolės balso tonas iššaukė tik šypseną židinių tinklo reguliuotojos veide. Nusprendusi, kad tas padaras nėra pavojingas jai, juodaplaukė uždarė duris ir priėjo prie stalo.
-Patikėk, aš ne akla ir tau iki Heros kaip man iki Rojaus. O palikau, tiksliau, paliksiu, popierius,-Mayra mostelėjo surištais popieriais. Žinoma, juos reikėjo palikti ne vadovei, o seklių skyriuje... Ak, kažkam. Dieną tiesiog būtų numetusi šią šūsnį kam nors į glėbį ir ten jie jau patys savo ekosistemoje išsirūšiuoja.
-Taigi,-mergina maloniai šyptelėjo,-Kodėl verki? Negi Miona Hera tokia bloga vadovė?

[Fiadh o Ceallachain]

Pamačiusi šypseną šiek tiek vyresnės merginos veide Fiadh dar labiau nusiminė. Įtarė, kad ta šypsena - būdas pasišaipyti iš jos. Kita vertus, argi apsiašarojusi aurorė, sėdinti savo viršininkės kabinete, neatrodo išties juokingai?
Nespėjus daugiau nieko pagalvoti, kolegė (?) prisiartino prie Fiadh ir pradėjo kažką šnekėti. Tai šviesiaplaukę baisiausiai išgąsdino. Ji atsistūmė su kėde kiek galima toliau nuo stalo. Deja, mergina vis tiek buvo nemaloniai arti. O tamsiaplaukė, atrodo, mėgavosi šita situacija. Šiaurės airei atrodė, kad ji taip ir girdi nuolatinę patyčią.
- Ką aš tau padariau?! - riktelėjo ji. Net pati nustebo, nes riksmas nuskambėjo gana garsiai. Aišku, tas garsumas tikriausiai skambėjo kaip isterija, tačiau koks jau dabar skirtumas? Juk Fiadh vis tiek nesvajoja apie nieką daugiau, tik apie šito darbo metimą.
Klausimas, kurį išgirdo po to, kiek nustebino. Buvusi grifiukė net beveik pagalvojo, kad nepažįstamoji gali būti draugiška. Beveik pagalvojo. Neapsigauk griežtai pasakė sau mergina, tačiau į klausimą neatsakė. Ji atsistojo ir patraukė prie durų. Vis dėlto buvo labai nejauku palikti šią nepažįstamąją sau už nugaros, tad skubiai atsisuko į ją.
- Palikai popierius ir dink! - bandė griežtai pasakyti Fiadh, pamažu atbulomis slinkdama durų link.

[Mayra Llewellyn]

 Visa ši situacija tikrai praskraidino nuobodų vakarą. Šypsodamasi, Mayra stebėjo nepatogiai besijaučiančią, o gal ir išsigandusią, merginą. Ak, ir kas priima tokius į darbą šiame lygyje? Kas toliau - Dafydd su auroro uniforma? Iš mokyklos išmestas besmegenis bomžas tikrai tiktų į komandą šiai verksnei.
 Pakeltas blondinės balsas nemaloniai suerzino klausą ir židinių tinklo reguliuotoja susiraukė. Kas ana manosi esanti, kad keltų ant jos balsą? Net tas ponas, ak, koks jo vardas, šešto lygio viršininkas to nedrįso daryti po to karto, kai praleido darbo dieną tualete. Kartais burtininkai būdavo tokie kvaili ir pamiršdavo tokius paprastus dalykus, kaip stimuliuojantys laisvinamieji. Smagu.
 Verksnei pajudėjus, Mayra įtariai nusekė ją akimis. Ką žinai, ką tie aurorijos gaujos nariai gali sugalvoti? Matant, kaip mergina slenka durų link, juodaplaukės šypsena dar paplatėjo. Numetusi popierius ant vadovės stalo, ji tarė:
-Žinoma. Bet ar nemanai, kad turėtum bent atsiprašyti?
 Ranka greitai susirado uniforminio švarko kišenėje paslėptą lazdelę ir vienu mostu Mayra užrakino duris. Keliais dideliais žingsniais priėjusi prie isterikės, židinių tinklo reguliuotoja čiupo ją už plaukų ir sviedė į stalą.
-Su manim niekas taip nekalbės,-sušnypštė mergina, grėsmingai artindamasi.

[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh matė dar platesnę ir šlykštesnę Mayros šypseną, tačiau to nepaisė. Dabar svarbiau buvo kažkaip išsinešdinti iš šito kabineto, mat buvusiai grifei darėsi labai nuoširdžiai baisu. Svarbiausia buvo nepradėti klykti. Kadangi tamsiaplaukė ašaras jau matė, visa kita nebesvarbu.
- Atsiprašyti? - šniurkštelėjimas. - Už ką?
Šviesiaplaukė bėgte prisiartino prie durų, tačiau pabaisa buvo greitesnė - durys buvo užrakintos. Ką, po galais, jai daryti dabar? O padaryti ji nieko nebespėjo. Karštligiškai žvalgėsi, kur dar galėtų pasprukti, tačiau tamsiaplaukė jau buvo prie pat jos. Ir, atrodo, buvo nusiteikusi smurtauti.
Skausmas buvo nepakeliamas. Fiadh tiksliai nesuprato, kas atsitiko. Tik tiek, kad ji vėl kažkokiu būdu atsidūrė prie stalo. Buvusi grifė išgirdo dar kažkokius žodžius, tačiau jų nesuprato - buvo pernelyg išsigandusi. Ji pajuto iš nosies plūstantį kraują. Tai šiek tiek (arba labai) trukdė mąstyti, tačiau apsižvalgyti šiaip ne taip pavyko. Tamsiaplaukė kankintoja ir vėl artinosi. Fiadh juto kylančią baimę. Nuskubėjo į kitą stalo pusę, daugiausia apgraibomis, mat skausmas neleido visko atlikti sąmoningai. Mergina suprato atsidūrusi prie pat židinio. Pradėjo karštligiškai žvalgytis - ir vėl - gal kur nors pamatys kelionmilčius? Į visas puses taškėsi kraujas, tačiau Fiadh stengėsi to nepaisyti. Reikėjo kažkaip iš čia pasprukti.

[Mayra Llewellyn]

 Verksnė pylė veidu į stalą taip, kad net Mayra galėjo pajusti skausmą. Bet tai tos nevykėlės nesustabdė - ji nuskubėjo į kitą stalo pusę, tarsi tai galėtų išgelbėti jai gyvybę. Kaip apgailėtina, užuot kovojus sprukti. Bet tai turbūt blondinei ir tiko, visgi, ji sėdėjo vadovės kabinete liedama ašaras kaip mažas, kvailas vaikas.
 Mayra nepatenkinta atsiduso. Dabar turės išvalyti kabinetą, mat įkliūti moteriai, kurios žinioje visi aurorai, dėl kraujo dėmių ant grindų, skambėjo kaip prasta baigtis. O ir dar ta tryda, stovinti taip arti židinio...
 Židinys. Tarsi daugybė taškų susijungė, sudarydami aiškų paveikslą, ar šiuo atveju, veiksmų planą. Kaip visada, kelios saujos kelionmilčių slėpėsi švarko kišenėse, o tinklo sistema buvo, galima sakyti, tobula vieta kam nors paslėpti, jei tik žinai kaip. Ir nebijai, kad kas nors, keliaudamas židiniais, tą aptiks.
 Tuo metu Mayra jau buvo nusprendusi ašarotojos likimą. Lengvu lazdelės judesiu židinyje įsiplieskė ugnis ir, nukreipusi magiškąjį įrankį į blondinę, ministerijos darbuotoja tarė:
-Diffindo.
Dar kelis kartus pakartojusi burtažodį, juodaplaukė taikėsi jei ne supjaustyti ją taip suerzinusią merginą gabalais, tai bent jau taip sužeisti, kad ji negalėtų pasprukti.

[Fiadh o Ceallachain]

Kelionmilčių niekur nesimatė. Tai buvo labai keista, mat Miona Hera tikrai turėjo jų turėti. Negi ji bijojo, kad kas nors pavogs? Kas tai galėtų padaryti? Fiadh? Juk ji paprastai bijo čia ir koją įkelti. Paniškai besižvalgydama aplinkui židinį mergina negirdėjo, ką daro ta, kuri ją taip baisiai išgąsdino. Neišgirdo ir burtažodžio. Tik staiga pajuto plyštančius drabužius. Staigiai atsisuko į tamsiaplaukę, aptaškydama ją vis dar iš nosies tekančiu krauju. Nespėjus nieko padaryti praplyšo ne tik drabužiai, bet ir oda.
- Kas... - pradėjo ji, tačiau nebespėjo daugiau nieko pasakyti. Smegenys dar suvokė, kad kažkas vyksta ne taip. Deja, Fiadh buvo tikra, kad ji nebegalės nieko padaryti. Teliko tikėtis, kad ta beprotė teiksis laiku sustoti ir galiausiai jai padėti. Jeigu kas buvusios grifės būtų paklausęs, ji tikrai nebūtų pagalvojusi, kad šita situacija gali baigtis blogai. Deja, dabar ji jau tysojo ant grindų. Suvokė, kad kraujo klanas aplink ją plečiasi. Ir suvokė, kad netrukus nieko nesupras.
- Padėk... - sugebėjo išspausti ji. Ašarų nebebuvo.

[Mayra Llewellyn]

 Keli merginos kraujo lašeliai užtiško ant idealiai baltų šilkinių Mayros marškinių. Bet tai nebebuvo svarbu. Svarbiau buvo kerai, ilgais brūkšniais pjaustantys blondinės kūną. Raudonos srovelės, pavirstančios stambiais lašais ir galiausiai išsitaškančios ant grindų.
 Ir tas niekada nedingstantis skausmo troškimas.
 Kuo vargšė mergina, taip gailiai verkusi dėl savo gyvenimo, užkliuvo Mayrai, net pati juodaplaukė nežinojo. Gal tai buvo jos silpnumas, o gal bandymas apsimesti kažkuo? Židinių tinklo reguliuotoja priėjo arčiau savo aukos. Visai dar vaikas. Nekaltas, kad atsidūrė netinkamu laiku, netinkamoje vietoje ir tiesiai pabaisos naguose.
 Mayra pritūpė ir raminančiai perbraukė per merginos veidą. Kraujo bala plėtėsi, apsemdama ir židinių reguliuotojos batus. Mergaitės, kurios gyvenimas nutrūko per anksti, nieko nematančios akys žiūrėjo į lubas, lyg dar tikėdamosios kokios nors pagalbos iš aukščiau. Deja, nei ministrui, nei Dievui paprastų žmonių reikalai bei gyvenimai nebuvo įdomūs.
 Kol juodaplaukė kerais plėšė besielį lavoną, kabinete girdėjosi tik murmami burtažodžiai bei ramus židinyje buvusios ugnies traškėjimas. Galiausiai sauja kelionmilčių nudažė liepsną smaragdo žalia.
 Ir taip Fiadh o Ceallachain žemiškasis pavidalas pasklido ten, kur vargu ar kas jį ras. Gal koks vargšas burtininkėlis išlips iš židinio su merginos ranka ar galva, bet tai jau nebebuvo Mayros reikalas. Jei reikės, jų skyrius sugalvos pačia įtikinamiausią istoriją, aurorai apsimes, kad ieško nelaimėlės žudiko, o publika galiausiai pamirš, kad tokia Fiadh išvis egzistavo.
 Dar kelias valandas židinių tinklo reguliuotoja praleido naikindama paskutinius įkalčius, darbuodamasi gal net uoliau už valytoją. Galiausiai vienintelis dalykas, kuris ją siejo su vadovės kabinete įvykusia tragedija, tai buvo maža kraujo dėmelė ant popierių, kurie galiausiai nugulė seklių skyriuje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd Carwyn Llewellyn gerokai jaudinosi. Jau bet kurią akimirką į kabinetą galėjo įžengti kandidatas į jo skyriaus darbuotojo vietą. Peržvelgęs visus dokumentus velsietis ne itin susidomėjo: juk buvo akivaizdu, kad bet koks nevykėlis labiau tinka čia dirbti negu jis, kanalizacijoje tebegyvenantis bomžas. Aurorų štabo viršininkas priminė sau Dafydd ir visai nelaiku paklausė savęs, ar kartais ne čia dar visai neseniai dirbo Miona. Sunkus atodūsis paliko vaikino lūpas. Buvo be galo apmaudu, kad jiedu nesusitiko Magijos ministerijoje. Galbūt pamačiusi, kad vaikinas lipa iš gyvenimo duobės, buvusi grifė būtų pakeitusi nuomonę?.. Negalvok apie tai eilinį kartą paliepė sau raudonplaukis ir paėmė į rankas kandidato aplanką. Ir tada pirmą kartą perskaitė jo pavardę.
- Mayran Wallflower? - negalėjo patikėti savo akimis Dafydd. Ar čia atšliauš isterikės giminaitis?! Šito fakto velsietis tikrai nenorėjo priimti. Ne, jis tikrai čia nedirbs apsisprendė jis. Puikiai žinojo, kad tokio žmogaus arti savęs matyti tikrai nenorės. Tuo labiau, kad jeigu jie išties giminės, šitas bus lygiai toks pat nestabilus kaip ir jo mieliausioji koledžo draugė. Nebent tai tik sutapimas bandė įtikinti save Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas. Žinoma, vardų panašumas negalėjo praslysti pro akis. Bet jeigu, jie, pavyzdžiui, brolis ir sesuo... Koks sveiko proto žmogus duotų dviems vaikams praktiškai vienodus vardus? Juk kalbame apie Wallflower, koks tau čia sveikas protas? priminė sau Dafydd. Kelis kartus giliai įkvėpė, bet pyktį nustumti buvo labai sunku. Galiausiai jis nutėškė aplanką ant stalo ir pradėjo nekantriai laukti. Pirštais barbeno į stalą. Ar teiksiesi šiandien pasirodyti?!

[Alehandro Murrell]

  Mayrano diena prasidėjo keistai. Vos atsikėlęs ir pradėjęs ruoštis darbo pokalbiui, vaikinas pastebėjo, kad mielieji jo draugai sugebėjo atsivlikti į šio namus ir susimušti. Būtent dėl to, kad Justas nebūtų panaudojęs savo kirvuko prieš muštuką Džonį ir namų savininkas būtų galėjęs sustabdyti muštynes, šis dabar buvo susivėlęs(nors jo plaukai visad būdavo pasišiaušę) ir keikdamasis žingsniavo kabineto, kuriame turėjo turėti darbo pokalbį link. Antanas žingsniavo šalia tamsiaplaukio ir kas keliasdešimt sekundžių nusijuokdavo iš jo. Mayranas nežinojo kas tam blondinui buvo juokinga ir tiesiog toliau žingsniavo kabineto link, kartais neiškęsdamas, susinervindamas ir pavartydamas savo tamsias akis. Na, neveltui durnas, gi blondinas. Galiausiai, kai Wallflower prižygiavo kabineto duris, Antanas sumanė kažkur dingti, o vaikinas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pabelsti į duris, o po kelių sekundžių ir įžengti į kabinetą. Šis nejautė jokios baimės ar jaudulio, o tik tikėjosi, kad grįžęs namo šis neras nė vieno iš trijulės ir galės ramiai pailsėti, pavalgyti. Kabinete buvo galima užuosti klaikų kvapą, kuris kiek priminė kanalizacijos kvapą, kas privertė burtininką kiek susiraukti. Pagalvojęs apie kanalizaciją, pirma mintis Mayran galvoje buvo žiurkės, kas privertė jį kiek nusipurtyti. Vaikinas gal ir nebijojo tų mažyčių padarėlių, bet jie ir nebuvo mieli augintiniai.
- Aš Mayran Wallflower. Atėjau čia dėl darbo pokalbio. - Galiausiai nusprendė prisistatyti aukštaūgis ir žengė kelis žingsnelius į priekį, kiek tolėliau nuo durų. Jo akys nukeliavo į barzduoto ryžų plaukų savininko akis. Nejaugi mano vadas bus toks apsileidęs kalėdų senelis, kuriam nepavyko paekspermentuoti su dažais?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pagaliau pasigirdo beldimas. Dafydd labai sunkiai atsiduso ir burbtelėjo:
- Užeikit.
Susidarė įspūdis, kad atėjusysis net nelaukė leidimo ir įsiprašydino pats. Velsietis kilstelėjo antakius. Mayran Wallflower prisiminė jis vardą ir net nusipurtė. Nejučia prisiminė visai nesenus "įvykius" po Tauerio tiltu. Atidžiai nužvelgė atėjūną ir negalėjo nepastebėti tam tikro panašumo tarp jo ir tos, kuri su juo dalinosi pavardę. Viskas aišku, kaip jis čia atsidūrė pagalvojo vaikinas ir jam staiga pasidarė: ar mieloji sesutė (ar kad ir kas sieją tą isterikę su šituo veikėju) jau spėjo papasakoti, ką ji vos prieš porą dienų veikė su galbūt būsimuoju brolužio (?) vadovu. Pats Dafydd, žinoma, nieko nesakys.
- Na, tai sėskitės, - suburbėjo mostelėdamas į priešais stalą esančią kėdę. Visiškai prapuolė noras kalbėtis su šituo žmogumi. O dar naiviai tikėjosi, kad šitas vardas - tik kažkoks kvailas sutapimas... Deja, veido bruožai aiškiai bylojo, kad taip nėra. Ką gi, teks kažkaip atkentėti pokalbį, o paskui sugalvoti dingstį šito žmogaus nepriimti.
- Kokios darbo patirties turite? - paklausė, nors neįsivaizdavo, kaip veikia darbo pokalbiai - savojo jau visiškai neprisiminė.

[Alehandro Murrell]

  Vaikinui buvo keista stovėti šiame kabinete ir tai buvo vien dėl to, kad jame tvyravo klaikus kvapas, o jo turbūt būsimas bosas atrodė kaip ryžas kalėdų senelis, kuris nežino apie dušo ir šampūnų egzistavimą. Mayranui net buvo šovusi mintis, kad šiam nė neverta bandyti patekti į šį darbą, nes kaip bebūtų keista, vien pamatęs bosą, tamsiaplaukis prarado norą čia dirbti. Bet pinigų šiam reikėjo. Visgi kažkas turėjo išlaikyti save, savo katiną, o retkarčiais net tuos tris idiotus, tad strazdanius prižygiavo kelis žingsnius arčiau turbūt savo būsimo boso ir atsisėdo ant kėdės, prieš jį. Nemalonus tvaikas tik dar labiau pastiprėjo, o Wallflower iš visų jėgų stengėsi nesiraukyti ir gauti šį darbą.
- Aš esu dirbęs apsauginiu tiek žiobarų pasaulyje, tiek burtininkų pasaulyje, tad jeigu netekčiau lazdelės, laisvai galėčiau panaudoti ir kumščius. - Visiškai nepasimesdamas atsakė į užduotą klausimą Mayranas ir pažvelgė ryžiui į akis. Ne tik esu dirbęs apsauginiu, bet turiu tris idiotus draugus, iš kurių vienas grasina visus užkapoti, kitas šiaip muštukas, o trečias viską stebi ir žvengia.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd vis labiau irzo. Kai Wallfloweris priėjo arčiau ir atsisėdo jis nebeatrodė toks klaikiai panašus į Mayrą, tačiau kažką vis tiek buvo galima pastebėti. Tai išties siutino Magiškųjų įstatymų priežiūros departamento vadovą, tačiau jis stengėsi nieko nesakyti. Vis tiek rasiu priežastį jo nepriimti apsisprendė raudonplaukis atidžiai žiūrėdamas kandidatui į veidą.
- Aha... - abejingai nutęsė Dafydd išgirdęs Mayrano atsakymą. - Ir kaip manai, kaip galėtum šitą patirtį panaudoti darbe ministerijoje? Ne muštis čia susirinkome.
Nejučia velsietis mintimis ir vėl grįžo prie Tauerio tilto nuotykio. Ką ten "nemuštis susirinkome". Ten buvo kažkas priešingo...
- Kaip žinote, mes esame Magiškųjų įstatymų priežiūros departamentas, - po kiek laiko pratarė Dafydd. - Tikiuosi, suprantate, ką tai reiškia. Darbo nuolat yra daug ir turite puikiai išmanyti magiškąją teisę.
Raudonplaukis paėmė nuo stalo didžiulę knygą.
- Po mėnesio šitą mokėsite mintinai, kitaip tiesiog negalėsite čia dirbti.
Nereikia ir sakyti, kad pats Dafydd knygą buvo atsivertęs gal porą kartų. Dar kartą paklausė savęs, ką jis dar veikia šitame darbe. Permetęs akimis Mayrano gyvenimo aprašymą pridūrė:
- Matau, Hogvartsą baigėte, - širdį pervėrė skausmo dūris. - Kurie dalykai geriausiai sekėsi?
Dafydd giliai atsiduso. Tiesą sakant, šitas pokalbis jam jau seniausiai nusibodo.

[Alehandro Murrell]

  Mayranas iškart pastebėjo, kad ryžaplaukis nebuvo labai patenkintas šio buvimu čia ir bandymu patekti į darbą, bet vaikinas į tai per daug nekreipė dėmesio ir vis vien jautėsi pakankamai atsipalaidavęs, ramus bei dar turėjo vilties patekti į darbą, nors nė nesuprato, ką čia beveikęs.
- Žinau, kad ne muštis ir kovoti susirinkome, bet būna visokių įvykių, tad kumščius ir burtus panaudoti vis tiek reiktų. - Bandydamas išsisukti tarė Wallflower pavardės nešiotojas. Po šio vaikinuko pasiaiškinimo, iš jo turbūt būsimo boso lūpų pasigirdo trumpa kalbelė, kuri bent šiam pasirodė labai nuobodi. Mayran būtų mielai grįžęs namo, dar kartelį trenkęs dviems iš trijų idiotams bei nuėjęs miegoti, bet tokio malonumo sau leisti negalėjo. Šis turėjo gauti darbą. Jeigu ne šį, tai bent kokį kitą.
- Viską puikiai suprantu. - Tarė strazdanius ir kvailai spoksojo į knygą, kuri jam priminė sudėtas dvi bilbijas, bei stengėsi nenusižiovauti nuo seniai nusibodusio darbo pokalbio.
Temai nukrypus ties Hogvartsu, jaunuolis tarsi pagyvėjo ir atsisėdo tiesiau kėdėje.
- Taip. Pirmus tris metus Hogvartse, o vėliau Drumštrange. Man pakankamai gerai sekėsi magijos istorija, žiobarotyra, apsigynimas nuo juodosios magijos ir transfigūracija. - Kiek užsisvajojęs, prisimindamas Hogvartso laikus, tarė tamsios spalvos plaukų savininkas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Politikėlis nusivaipė Dafydd išgirdęs labai jau aptakų Wallflower'io atsakymą į klausimą. Staiga prisiminė, kad jiedu yra ministerijoje, kur teoriškai visi turėtų būti politikėliai. Ar šitas gali būti tinkamas šitam darbui? pasibjaurėjęs paklausė savęs vaikinas vis dar atkakliai ieškantis priežasties jo nepriimti. Deja, kol kas sekėsi labai prastai.
- Vis dėlto, tikiuosi, suprantate, kad šis darbas visų pirma yra teisinis, ar ne? - tiesą sakant, tai nebuvo visiška tiesa, tačiau buvęs klastuolis labai norėjo parodyti, koks šis darbas nuobodus, kad kai ką klaikiai primenantis bernužėlis apsigalvotų. - Labai daug popierizmo. Lakstymo su lazdele rankoje šiais laikais daug neturime.
Magijos istorija? Žiobarotyra? patenkintas pagalvojo raudonplaukis suprasdamas, kad tokie dalykai nėra patys tinkamiausi Aurorų štabo darbuotojui. Deja, bernužėlis ir vėl netruko sugriauti Dafydd iliuziją. Velsietis kuo tyliau atsiduso - nenorėjo, kad anas įtartų, ką jam reiškia ta šlykšti pavardė. Turbūt nėra ko tikėtis, kad jis normalesnis už savo hm... Sesutę? beviltiškai pagalvojo Dafydd. Dar kartą nužvelgė Mayrano gyvenimo aprašymą. Ten viskas atrodė tikrai neblogai. Deja.
- Ką gi, - galiausiai ištarė jis. Atkakliai bandė rasti priežastį, kuri leistų jam atmesti šitą kandidatūrą, tačiau nieko taip ir nesugalvojo. O kito žmogaus ieškoti pernelyg tingėjo. - Jeigu jums tinka, galime priimti jus vieno mėnesio bandomajam laikotarpiui. - Per kurį tu gausi tokius nuobodžius darbus, kad po poros savaičių čia ir kvapo neliks. - Jeigu matysime, kad jūsų rezultatai tenkina, galėsite įsidarbinti nuolatinai. Jeigu tinka, keliaukite į pirmajį lygį.
Dafydd greit surašė kažką ant popieriaus lapelio ir atkišo jį vaikinui. Tada atsistojo aiškiai leisdamas suprasti - pokalbis baigtas.

[Alehandro Murrell]

  Būsimo boso kvailos veido grimasos, Mayranui visiškai nepatiko, bet šis negalėjo nieko padaryti. Visgi, tai nebuvo nė Antanas, nė Justas, nė Džonis. Tuos tris draugelius, vaikinas būtų jau seniai "apraminęs", bet šiuo atveju burtininkas galėjo tik ramiai sėdėti, stengtis nesivaipyti, laukti kitų klausimų bei stengtis nesusimauti į juos atsakant.
- Žinoma, kad suprantu. - Nepatenkintas sumurmėjo Wallflower. Dar ne durnas. - Visą tai jau žinojau prieš darbo pokalbį. - Pridūrė burtininkas, tikėdamasis, kad ryžų plaukų savininkas baigs taip akivaizdžiai bandyti atkalbėti jį nuo darbo. Rodėsi, kad būsimam vadui tamsiaplaukis nepatiko nuo pačios pirmos sekundės, kai įžengė į šį pasmirdusį kabinetą. Mayranas dar bandė save įtikinėti, kad tai netiesa, bet tai buvo aiškiai matoma plika akimi. Tai turbūt būtų supratęs net aklas žmogus, nes "kanalizacijos berniuko"  grimasas ir besikeičiančias nuotaikas, nepasitenkinimą, buvo galima aiškiai girdėti.
- Žinoma. Ačiū Jums už suteiktą šansą. - Bandydamas, kad šiojo balsas nenuskambėtų per daug įžuliai, tarė strazdanius. Nežinia kiek jam pavyko nustatyti normalų balso tembrą, bet nieko pakeisti jis jau nebegalėjo, nes kas jau pasakyta, tas. Mayranas paėmė ištiestą lapelį ir linktelėjo galva, taip dar kartelį padėkodamas, o tuoj pat ir atsistodamas nuo kėdės.
- Viso. - Vis dėl to dar prisivertė mandagiai atsisveikinti šis ir greitu žingsniu išžygiavo iš kabineto.