[Mayra Llewellyn]

 Dafydd sutrikimas ir, turbūt, neryžtingumas šiek tiek pralinksmino Mayrą ir jos veidą trumpam, prieš panyrant į bučinį, papuošė vos įžiūrima šypsenėlė. Ji ne viena. Štai, jos pirštai švelniai liečia žmogaus, kuriam ji rūpi, fizinį kūną, o viduje tas keistas šiltas jausmas... Ne, ne geismas. Kažkas kito, nelabai pažįstamo. Ar tai meilė? Ar ji myli Dafydd? Ar tai įmanoma?
 Tokios trikdančios mintys greitai buvo nustumtos į šalį, nes mergina tiesiog norėjo pasimėgauti akimirkomis, praleistomis kartu. Nebesijaudindama dėl neišauklėtų antrojo lygio darbuotojų, juodaplaukė mikliai atsisegė marškinėlius ir šie nupleveno kažkur ant grindų. Vėl, tarsi būtų dariusi tai šimtus kartų, Mayra atsegė Dafydd marškinius, švelniai nagais perbraukdama per apnuogintą vaikino krūtinę.
 Galbūt šitai padės jai pamiršti tėvą, atrastą brolį, kitas gyvenimo nelaimes bei nerimą dėl ateities. Prisiglaudusi prie raudonplaukio, Mayra tyliai tyliai sušnabždėjo jo vardą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodo, viskas buvo gerai. Dafydd vis dar šiek tiek dvejojo, mat nenorėjo įskaudinti ar supykdyti Mayros, tačiau ji buvo nusiteikusi ryžtingai. O ar galėjo vaikinas prieštarauti tokiems jos norams?
Šį kartą su atsegimu pavyko susitvarkyti greitai. Atrodė, kad gyvenime dar nejautė tokios palaimos. Ar dėl to, kad dabar jiedu buvo jo darbo kabinete? Galbūt dėl to, kad Mayra, sužinojusi ne pačias maloniausias naujienas, pasirinko būti su juo? Dafydd šito nežinojo. Svarbiausia buvo tai, kad galėjo mėgautis akimirka.
Vaikinas atsargiai atsistojo pakeldamas Mayrą nuo žemės. Pastebėjo, kad ji darosi vis sunkesnė, tad negaišdamas pastatė ant žemės.
- Myliu tave, - labai tyliai sumurmėjo jis juodaplaukei į ausį tuo metu rakinėdamas savo diržą. Ak, ir kodėl paklausė, kai Mayra liepė užsisegti?.. Vaikinas atsargiai paguldė merginą ant kilimo. Kažkuriuo momentu, ko gero, užkliudė stalą, mat ant jų pabiro itin svarbiai atrodantys dokumentai. Vis dėlto tai raudonplaukiui dabar rūpėjo mažiausiai.
- Kodėl neradai manęs anksčiau? - ištarė Dafydd paglostydamas jai pilvą. Tvirtai apkabinęs Mayrą vaikinas buvo nusiteikęs gulėti čia visą likusią darbo dieną - iki laiko, kai galės keliauti namo. Nušveitęs kažkokį dokumentą tolyn eilinį kartą pabučiavo merginą. Tokiomis akimirkomis jis sugebėdavo pasijusti esantis išties laimingas.

[Mayra Llewellyn]

 Keista buvo jausti mylimai, bet dar keisčiau - mylėti. Mylėti žmogų, kurį pradėjai pažinti vos prieš kelis mėnesius. O ir tos dienos pralėkė viena greičiau už kitą - Mayrai atrodė, kad tie keli mėnesiai praėjo kaip metai. Gal tokią iliuziją sukūrė krūva įvykių, nudažiusių jos gyvenimą įvairių jausmų spalvomis, o gal tai buvo kokie Paslapčių departamento paleisti kerai, iškreipiantys laiko tėkmę. Kad ir kas tai buvo, juodaplaukė neprieštaravo. Seniai jautėsi tokia laiminga ir norima. Giliai mintyse tvyrojo viena baimė - viskas netrukus baigsis ir gyvenimas grįš į seną vagą.
 Nemaloniai vėsus kabineto oras kuteno naujosios šeštojo lygio vadovės odą, kol ši bandė susitvarkyti su nukankintomis marškinių sagomis. Mergina atsiduso supratusi, kad viena iš jų sugebėjo pabėgti, o tai paslėps tik pilnai užsegtas švarkas, kuris, deja, būtent per pilvą jai ir netiko. Dairydamasi po kabinetą, Mayra prikando lūpą ir paklausė:
-Turi veidrodį?
Timptelėjusi sijoną žemyn, juodaplaukė pakėlė savo švarką nuo grindų bei šiek tiek pavaliusi apsivilko. Žinoma, nepamiršo ir galiausiai grįžti prie Dafydd. Klestelėjusi į antrojo lygio vadovo kėdę, Mayra susikėlė kojas ant stalo ir šypsodamasi tarė:
-Pametei dokumentus, Llewellyn.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd šypsojosi. Žiūrėjo į Mayrą ir vos susilaikė nesukikenęs, kai pamatė, kad ji neranda vienos sagos. Tai, žinoma, jam neatrodė didelė problema.
- Neturiu, bet tu ir taip graži, - ištarė vaikinas. Sėdėdamas ant kilimo atidžiai stebėjo juodaplaukę. Nejučia susimąstė apie tai, kad jo pavaldinys, atkakliai bandęs viską sugadinti, jau turėtų būti Azkabane. Galėtų ten ir pasilikti. Atsistojęs nužvelgė kabinetą, kuris atrodė tarsi po karo: visur mėtėsi popieriai, kai kurie iš jų buvo visiškai suglamžyti. Vis dėlto tai šiuo momentu nebuvo svarbu. Tuo labiau, kad Dafydd puikiai žinojo: likusią darbo dieną jis tikrai nesugebės dirbti.
Kai Mayra atsisėdo į jo kėdę, vaikinas staiga nusprendė, kad ji labai tiktų šioms pareigoms - tikrai geriau už jį patį. Atsirėmęs į stalą žvelgė į ją ir, išgirdęs žodžius, išsišiepė.
- Manai, kad dabar esi už mane viršesnė, a?
Sakinys buvo ištartas tokiu laimės kupinu tonu, kad raudonplaukis net sutriko. Bet vis dėlto tas tonas atspindėjo tiesą: faktas, kad jiedu turėjo privataus laiko jo darbo kabinete, teikė neapsakomą džiaugsmą. O tai, kad dabar tas kabinetas yra itin sujauktas, kažkodėl laimę tik didino.
Deja, išmėtyti dokumentai priminė apie tai, kad jeigu vaikinas šiandien nepriduos ataskaitos, tikriausiai gaus atsisveikinti su vieta Magijos ministerijoje. Pats darbas jam nerūpėjo, tačiau dirbti kur nors, kur nėra Mayros, Dafydd nenorėjo. Jis susirinko kelis dokumentus nuo grindų ir apmaudžiai juos nužvelgė. Grįžo prie kėdės ir ištarė:
- Jeigu nori, gali sėdėti, bet man reikia pabaigti šitą nesąmonę...
Pabučiavęs merginą atsisėdo ant stalo - antroji kėdė buvo pernelyg toli. Apsimetė, kad įsigilino į popierius, tačiau kas kelias akimirkas pakeldavo akis į juodaplaukę ir nusišypsodavo.

[Mayra Llewellyn]

 Kėdė buvo patogi, žymiai patogesnė už grindis - tą nusprendė Mayros šiek tiek skaudanti nugara. Klausydamasi Dafydd žodžių, mergina nusuko žvilgsnį į šalį ir juto, kaip pamažu kaista jos žandai. Tokia lengva, žaisminga nuotaika visą situaciją nupiešė linksmesnėmis spalvomis, nei viskas buvo iš tiesų. Kad štai ji, besilaukianti vyro, kurį realiai pažįsta kelis mėnesius, vaikų, permiegojo su savo netiesioginiu viršininku, kuris ir yra jos vaikų tėvas. Ir štai, dabar atsisėdusi į jo kėdę, ji išsidirbinėjo kaip mažas vaikas.
 Lengvai besisupdama patogiame sėdimajame balde, Mayra mąstė. Laikas, praleistas kartu, bėgo pernelyg greitai. O stebėdama, kaip raudonplaukis kelia popierius, mergina nejučiomis prisiminė ir jos laukiančius darbus. Tiek daug darbų, tiek mažai laiko. Bet štai bučinys ir taip arti jos esantis Dafydd, kurį tik ir norisi paliesti ar tiesiog šiaip perbraukti per plaukus... Mayra atsistojo, dar kartą greitai pasitvarkė plaukus ir apsikabino vaikiną.
-Myliu tave. Susitiksim kaip visada,-tyliai sumurmėjusi, juodaplaukė priglaudė lūpas prie jo žando ir tyliai išžingsniavo iš sujaukto kabineto. Prieš išeidama ji paskutinį kartą žvilgtelėjo į vienišai atrodantį Dafydd ir paslėpė tą vaizdą už durų.
 Juk jos irgi laukia darbai bei nauji pasklidę gandai.

[Alehandro Murrell]

  Atrodo, kad tai buvo dar viena paprasta, normali ir nuobodi diena aurorų štabe su krūvomis darbo, keistai greitu Antano pasirodymu ir dingimu bei alkio jausmu, kuris trukdė vaikinui dirbti. Bent Mayranas taip galvojo iki tol, kol negavo pranešimo, kad bosas, kurio vardo šis dar vis nesugebėjo įsiminti, kviečia tamsiaplaukį į savo kabinetą. Tiesą pasakius, išgirdęs šį pranešimą, vaikinukas pajuto baimės šiurpuliukus bėgančius per jo visą kūną. Šis iki šiol nesuprato, kodėl turi išsiugdęs tokią baimę savo bosui. Ar dėl to, kad buvo galimybė, kad šis bus išmestas iš savo darbo, už kurio algą ir taip vos tesugeba užsimokėti už buto nuomą? O gal dėl to nemalonaus įvykimo šiojo kabinete, apie kurį jis dar nekalbėjo su bosu? Net pats Wallfloweris to nežinojo, bet kažkaip turėjo prisiversti pakelti užpakalį nuo savo darbo kėdės ir  nužingsniuoti pokalbiui su ryžų plaukų savininku, kad ir kokie blogi scenarijai vyko strazdaniaus galvoje. Žingsnis po žingsnio ir aukštaūgis prižingsniavo vado kabinetą. Pabeldė vieną kartą, po kelių minučių ir antrąjį, jokio atsako. Giliai įkvėpęs, garbanius lėtai pravėrė duris. Kabineto nebuvo nė gyvos dvasios. Nė voro kambario kampe. Mayranas sutriko, bet užėjo ir uždarė po savęs duris, pasitraukė kelis žingsnius nuo durų ir tiesiog stovėjo kaip idiotas vidury kabineto. Pakvietė, o nė nesugeba būti kabinete. Tai ką man dabar daryti?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vieną iš tų pastaruoju metu retų dienų, kai Mayra leisdavo laiką darbe, o ne namuose, Dafydd didesnę dienos dalį praleido ne savo kabinete, o šeštajame Magijos ministerijos lygyje. Dirbti visai nesinorėjo, tad nenuostabu, kad vaikinas visai pamiršo paskyręs susitikimą su vienu iš savo vergų. Galiausiai nutaręs, kad reikėtų bent jau pasivaidenti savo aukšte niekur neskubėdamas nukeliavo iki lifto. Lygiai tokiu pat lėtu žingsniu nuslinko savo kabineto link. Galvojo tik apie laiką, kai baigsis ši prakeikta darbo diena, ir jis galės ramiai būti namie, o ne pastate, pilname kvailių, kurių vienas į praeinantį vadovą pažiūrėjo itin kreivai. Tikriausiai, atspėjo, iš kur grįžo Dafydd, tačiau tai vaikinui visai nerūpėjo.
Nelabai susigaudydamas, kur esąs, velsietis pagaliau priėjo savo kabineto duris. Dar kartą pasakydamas sau, kaip nenori čia būti, atidarė jas - ir iš karto išvydo sunkiai pakenčiamą juodų plaukų kupetą.
- Ką tu čia veiki? - griežtai paklausė Magiškųjų įstatymų priežiūros departamento vadovas, visai pamiršęs, kad pats kvietė pavaldinį ateiti. Tik uždaręs duris tai sugebėjo prisiminti. Kuo tyliau pridūrė: - Ak taip.
Lėtai nuėjo į savo kėdę ir atsisėdo. Įsispoksojo Mayranui į veidą, deja, vis labiau pastebimas panašumas į jo mylimąją čia nelabai padėjo. Norėdamas, kad šiame kabinete būtų Mayra, o ne šitas kvailys, Dafydd sunkiai atsiduso ir visai to neslėpė.
- Reikia aptarti tavo darbo rezultatus, - nedraugiškai ištarė raudonplaukis. Vakarykščiai buvo gavęs pranešimą, kad galbūt reikėtų pakelti Wallfloweriui algą už "gerą darbą", nors pats vaikinas to gero darbo nematė visai. Vadinasi, dabar reikėjo surasti būdą priversti pavaldinį susimauti, kad būtų galima ramiai pasakyti, koks jis yra nevykęs.
- Ką gali pasakyti apie naujų aurorų mokymus? Viskas vyksta sklandžiai? - abejingu tonu paklausė Dafydd. Buvo Mayranui paskyręs vadovauti šitam reikalui ir dabar labai tikėjosi, kad ten viskas sėkmingai griūna.

[Alehandro Murrell]

  Kadangi vado nebuvo kabinete, vaikinas turėjo puikią progą apžiūrėti kabinetą, kadangi daugiau veiklos šis ir nesugalvojo. Kabinetas buvo nieko išskirtinis. Kabinetas kaip kabinetas. Bet burtininko akį patraukė židinys, kurio iki šiol bebuvo arba kurio jis tiesiog nepastebėdavo, nors neretai apsilankydavo šiame kabinete. Jis atrodė labai niūriai, bet vistiek savotiškai suteikė patalpai jaukumo. Dėja, bet nieko daugiau įdomesnio Mayranas neužmatė ir toliau kaip idiotas stovėjo viduryje kabineto, laukdamas pasirodančio ryžų plaukų savininko. Bet kur buvusios, kur nebuvusios, durys pagaliau prasivėrė ir ryžų plaukų kupeta pasimatė. Po pirmųjų vado žodžių, Wallfloweris pažiūrėjo į jį veidu, kuris sakė "ar tu durnas, ar tokiu tik apsimeti?". Visgi vaikinas buvo pačio jo pakviestas pokalbiui, o vistiek gavo klausimų, ką čia veikia. Vadui pagaliau rodos susipratus ir atsisėdus prie savo darbo stalo, vaikinas pajudėjo į priekį ir atsisėdo ant kėdės, kad nestovėtų kaip idiotas viduryje kabineto. Kai Dafydd pradėjo kalbėti, vaikinas to įdėmiai klausėsi. (Taip, juodų plaukų savininkas pagaliau atsiminė savo boso vardą.) Šis aiškiai sugebėjo pastebėti, kad bosas nemėgo jo. Dėja, Mayranas įtarė dėl ko tai buvo, bet jau perdaug to nesureikšmino ir nebežadėjo kvailai bijoti savo sesers vaikino. Sesers. Tai skamba labai keistai.
- Aurorų naujokų apmokymai vyksta sklandžiai. Jie rodosi, kad puikiai supranta savo darbą ir yra pasiruošę dirbti. - Rimtu balsu prakalbo strazdanius, vos šiam buvo užduotas klausimas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd žiūrėjo į Mayraną ir klausė savęs, iš kur atsiranda tokių idiotų. Stovėdamas kabineto viduryje jis atrodė kaip visiškas kvailys. Raudonplaukis pasvarstė, ar vertėtų pasiūlyti jam atsisėsti, tačiau po labai trumpų apmąstymų nutarė, kad ne.
Vos tik priėmė šį sprendimą, Mayranas, tarsi perskaitęs jo mintis, pats sugalvojo atsisėsti. Už tokį poelgį Dafydd jį apdovanojo tokiu žvilgsniu, kad vaikinukas tą pačią akimirką turėjo stryktelėti iš baimės. Deja, velsietis jau buvo pastebėjęs, kad šis jo pavaldinys nelabai telpa į bent kiek normalių žmonių kategoriją, tad čia tikėtis buvo galima visko. Vis dėlto raudonplaukis atkakliai gręžė pavaldinį akimis ir laukė kokio nors atsakymo. Geriausia tokio, prie kurio bus galima kaip nors prisikabinti. Juk jiedu čia susirinko ne tam, kad Dafydd pagirtų Wallflowerį. Ir, laimei, priežastis atsirado.
- Sakai, vyksta sklandžiai, - pakartojo juodaplaukio žodžius velsietis. - Pasiruošę dirbti. Ar tu supranti, kad šitie žodžiai man nieko nesako? Šitai pačiulbėti gali kiekvienas kvailys. Ar nesusipratai, kad reikia daryti kasdienines ataskaitas, kurios būtų akivaizdžiai parodyta, kaip jiems išties sekasi? Ar tau reikia viską kaip mažam vaikui parodyti nuo A iki Z?!
Dafydd balsas pamažu kilo. Jis daugybę kartų savęs klausė, už ką taip nemėgsta Mayrano. Nepaisant to, kad buvo keistas ir pernelyg panašus į Mayrą, jis dirbo ne taip ir blogai, giliai širdyje teko tą pripažinti. Vis dėlto kažkodėl vaikinas atkakliai ieškojo priežasties parodyti, kad šis darbuotojas tikrai nėra vertas vietos Magijos ministerijoje.
- Na gerai, - po kiek laiko ramiau ištarė Dafydd. - Jeigu jau sakai, kad pasiruošę, tebūnie, patikrinsiu juos pats ir sužinosiu, ar tu man meluoji, ar ne. Vis dėlto yra kitas ne mažiau svarbus dalykas. Aš tau aiškiai pasakiau, kad kasdien atėjęs į darbą turi man pristatyti savo praėjusios dienos ataskaitą. Praėjusią savaitę jas gavau tik dvi. - Nesvarbu, kad trečia netyčia įkrito į ugnį. - Ar tavo menkas protelis nesuvokia, kad per penkias darbo dienas turi man pristatyti penkias ataskaitas? Ar tu manai, kad aš skaitau tavo mintis ir žinau, kiek tu padarei? Neturiu laiko kasdien tavęs gaudyti ir prašinėti ataskaitų.
Žinoma, Dafydd puikiai suprato, kad jeigu mažiau laiko leistų šeštajame ministerijos lygyje, lengvai spėtų nueiti iki kiekvieno pavaldinio ir pareikalauti ataskaitos. Vis dėlto tai buvo vieta, kurioje buvo galima kabinėtis prie Mayrano. Argi raudonplaukis galėjo praleisti tokią progą?

[Alehandro Murrell]

  Mayrano kvaila baimė ir keistas pasimetimas prieš vadą visiškai dingo. Neliko nė pykčio, dėl nesąmoningų Dafydd bandymų prisikabinti prie jo ir šiaip keisto, visiškai be priežasties buvusio jo nemėgimo. Ar net dėl tų keistų, pasibjaurėjusių ar piktų žvilgsnių, kuriuos bosas retkarčiais pasvaidydavo į savo darbuotoją. Vaikinas ištiesų nė nesuprato, kodėl šis prieš tai bijojo ryžų plaukų savininko. Gal dėl to, kad turėjo didelę baimę būti išmestas iš darbo? O gal dėl to, kad jautė, kaip vadas jo nemėgo nuo pirmos sekundės? Nė pats Mayranas to nežinojo. Bet šis giliai pripažino, kad baimei dingti gal kiek ir padėjo tas faktas, kad tamsiaplaukis vis dėl to yra aurorų štabo vado merginos brolis. Tai nedavė jam jokių privilegijų, bet kiek mažino baime savo bosui, kuri nežinia kada galėjo ir vēl sugrįžti.
- Pone, ataskaitos yra daromos kasdieną. Nežinau kodėl Jūs jų negaunat, nežinau kieno tai kaltė, bet aš jas darau. - Rimtu, su menku irzulio ir nuobudulio prieskoniu balse, tarė garbanius. Jo balsas nuskambėjo gal net kiek per daug rimtai ir ramiai. Jeigu būtų kitokia situacija ir šis nesedėtų būtent šiame kabinete, būtent prieš šį žmogų, Wallfloweris net pats būtų nustebęs dėl tokio paprasto jo skambėjimo, tad tikėjosi kažko panašaus ir iš Carwyn, bet negalėjo nieko numatyti.
- Visų antra, taip, jie pasiruošę. - Galbūt net geriau negu pats Dafydd. - Ir norėčiau paminėti, kad Jūs gaunat visas ataskaitas kiek reikia. Jeigu Jūs pas jos pradingsta, tai jau ne mano problemos. Neturėčiau aiškintis kur jos dingsta, kai pats pristatau jas į Jūsų kabinetą. - Jau net kiek nebe taip mandagiai, kaip prieš tai, tarė auroras, norėdamas kuo greičiau baigti šį beprasmį ir nuobodų pokalbį. Nežinia iš kur pas jį atsirado tiek drąsos, būtent taip kalbėti su ne kuo kitu, o su savo bosu, kuris betkurią sekundę galėjo išmesti Mayraną iš darbo, jam nė nespėjus ištarti "magijos ministerija."

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodo, kad bernužėlis nutarė nebebijoti Dafydd. Ar čia kuo nors buvo dėta Mayra, raudonplaukis nežinojo. Vis dėlto gudrutis Wallfloweris tikrai galėjo įsivaizduoti, kad jo ryšys su vadovo mylimąja gali kažkaip praversti. Ir vis dėlto Dafydd neketino šito leisti.
Ak, tas nuobodulio kupinas balsas! Velsietis vartė akis, kol Mayranas nevėkšliškai kažką aiškino apie ataskaitas. Tiesą sakant, jau ir pačiam gerokai nusibodo šitas pokalbis, tačiau reikėjo rasti kuo daugiau priežasčių algos darbuotojui nekelti.
- Jeigu jau negali surasti ko nors, kas man ataskaitas atneštų, galėtum ir pats nepatingėti pakelti savo užpakalio nuo kėdės, - griežtai ištarė Dafydd. Jam tos ataskaitos nerūpėjo visiškai - buvo visiškai tikras, kad su tais mokymais viskas yra gerai. Vis dėlto šiuo momentu lauk lindo senasis Dafydd, kuris pyko ant visko ir ant visų.
- Pažiūrėsim, ar pasiruošę, būtinai pažiūrėsim, - kiek ramiau ištarė vaikinas. Vis dėlto suprato, kad pavaldinio ryšys su Mayra šį tą reiškia: labai nesinorėjo, kad Mayranas nubėgtų pas merginą skųstis, koks Dafydd piktas ir viskuo nepatenkintas... Deja, garbanius neilgai trukus suteikė dar vieną progą supykti.
- Šūdą tu man pristatai, o ne ataskaitas! - užstaugė jis ant pavaldinio. Paėmė nuo stalo kažkokį gerokai apglamžytą popierių ir atkišo Mayranui: - Tu šitą... Vadini ataskaita?
Žinoma, ne Wallfloweris buvo kaltas, kad įteikė dokumentą vadovui, tuo metu keliavusiam šeštojo lygio link. Dafydd nepagalvojęs įsidėjo lapą į kišenę, tad nenuostabu, kad po apsilankymo Mayros kabinete jis buvo kiek apsiglamžęs. Vis dėlto čia sėdinčiam aurorui šito žinoti nereikėjo. Prisimindamas, kaip suglamžė šitą popierių Dafydd užsisvajojo, kad galėtų tuo pačiu būdu suniokoti dar kokias penkiolika ataskaitų. Deja, dabar reikėjo baigti šitą kvailą pokalbį su Mayranu.
- Klausyk, - mintys apie Mayrą padėjo gerokai nusiraminti, tad dabar raudonplaukis kalbėjo ganėtinai ramiai. - Kalbi labai nekonkrečiai. Iš tavo ataskaitų nėra aišku, kiek tu padarei. Man reikia žinoti, ką darbuotojas nuveikia. Argi taip sunku tai suprasti?
Dafydd atsilošė kėdėje ir pradėjo lėtai suptis. Galvoje sukosi įvairios mintys. Deja, nė viena iš jų nebuvo susijusi su priešais sėdinčiu vyruku.

[Alehandro Murrell]

Vaikinukui buvo jau seniai nusibodęs šis pokalbis. Jis buvo kaltinamas dėl to, dėl ko nė nebuvo kaltas. Bet ko gi Mayranas galėjo tikėtis? Buvo aiškiai matoma, kad Dafydd jo nemėgo nuo pirmosios sekundės, kai tamsiaplaukis įžengė į jo kabinetą darbo pokalbiui. Šis nė nenumanė priežasties, dėl kurios jo vadas sugebėjo jo taip nemėgti. Gi tamsiaplaukis nepadarė jam nieko blogo. Na, bent jau šis taip manė.
- Gerai, pone, atleiskite, pasitaisysiu ir sekantį kartą atnešiu jums jas, nors mano žiniai, jūs šį sykį taip pat jas gavote. - Tarė Mayranas, stengdamasis nevartyti akių. Jis tikėjosi, kad neužilgo gaus leidimą ir galės palikti vado kabinetą bei grįžti prie darbų. Visgi, kabinete nebuvo maloni atmosfera. Vadas pastoviai rodė nepasitenkinimą savo darbuotoju, Mayranas ir pats nejautė simpatijos Dafyddui, kabinete tvyravo tik neigiamos emocijos.
- A-a-a-m - Kiek pasimetė tamsiaplaukis kai pamatė suglamžytą lapą, kuris ir buvo jo ataskaita. Šis aiškiai prisiminė, kad atnešė sveiką ir tvarkingą ataskaitą, kurią įteikė ryžų plaukų savininkui tiesiai į rankas koridoriuje. Bet būtent šią sekundę, Wallfloweris susimąstė apie savo atminties tikslumą ir net apmąstė mintį apie sklerozę.
- Aš atsiprašau. Tai mano kaltė. Pažadu, kad sekantį kartą visos reikiamos ataskaitos pas jus bus ant stalo reikiamu laiku ir tvarkingos. - Su gėdos jausmu ir kalte, tarė strazdanius. Jis nebejautė baimės magijos ministerijos antrojo lygio vadovui, bet pripažino klaidą, nors nė pats nežinojo ar ištiesų ją padarė.
- Taip, pone. Supratau. Viskas bus sutvarkyta. - Ir vėl pakartoja sakinį, kuris turėjo tikrai panašią reikšmę, kaip ir prieš tai jo ištarti. Dabar magijos ministerijos darbuotojas dėl patirtos gėdos bei kaltės jausmo, tik dar labiau norėjo išsinešdinti iš kabineto, nors ir žinojo, kad to padaryt negalės be Carwyn leidimo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd stengėsi giliai kvėpuoti. Labiausiai norėjosi gerai išplūsti Mayraną, nors net nežinojo, už ką. Ilgokai svarstęs, kodėl taip nemėgsta pavaldinio, raudonplaukis galiausiai nutarė, kad tai yra tiesiog antipatija, kurią sukėlė vyruko vardas. Deja, labai jau nelaiku jis darbinosi ministerijoje, tad Dafydd nesitikėjo ką nors pakeisti.
- Jeigu nesilaikysi pažado, galėsi atsisveikinti su darbo vieta, - bandė griežtai ištarti Dafydd, tačiau balsas spinduliavo tik visišką abejingumą. Tiesą sakant, vaikinui visai nerūpėjo, ar Mayranas čia dar ilgai dirbs, ar jau rytoj susirinks daiktus ir nešdinsis. Pastarasis variantas reikštų nebent tai, kad tenka ir vėl leistis į darbuotojų paieškas. Deja, magijos įstatymų priežiūros departamento vadovo galva pastaruoju metu buvo užimta kitais dalykais, tad ieškoti naujo vergo visai nesinorėjo.
- Gerai jau, - tarstelėjo Dafydd ir svarstė, ar dar reikėtų ką nors pasakyti. Tiesą sakant, dirbti labai tingėjo, o Mayrai trukdyti kaip ir nebegalėjo. Tad reikėjo dar praleisti šiek tiek laiko su šituo žmogumi, mat tai buvo būdas išvengti ataskaitų pildymo ir panašių nesąmonių.
- Na, tai kaip tau čia sekasi dirbti? Nenusibodo? Patinka? - paklausė jis paprasčiausiai vilkindamas laiką. Tarsi suprato, kad taip trukdo ir pavaldiniui, tačiau tai nebuvo svarbu. Daug labiau jam rūpėjo tai, kad kartais plepėti yra lengviau nei susikaupus dirbti.
Dafydd atidžiai nužvelgė Mayraną ir bandė nustumti bet kokius negatyvius jausmus šalin. Reikia pripažinti, kad beveik pavyko. Beveik.

[Alehandro Murrell]

Mielai ir dabar atsisveikinčiau su šia darbo vieta, jeigu jis ir toliau elgsis kaip gaidys. Norėjosi ištarti tai garsiai ir pamatyti Dafyddo piktą veidą, bet Mayranas galėjo tai pasakyti tik sau mintyse, jeigu ir toliau norėjo dirbti čia. Žinoma, jeigu tai būtų pasakęs garsiai, šis būtų užsidirbęs dar didesnę boso nepykantą, o žinant, kad jis sesers vaikų tėvas, to tikrai nenorėjo. Burtininkas dirbti čia nenorėjo, bet prisiminęs laikus, kai šis gaudavo gyventi vaikų namuose tikrai ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Tamsiaplaukis pagalvodavo, kad geriau dirbs čia ir turės bent savo mažą butuką, bent trupinėlį maisto. Nors ir į vaikų namus jo niekas nebebūtų priėmę. Visgi, jam jau dvidešimt vieneri, o ne vienuolika. Jeigu nebeturėtų kur gyventi, šis švaistytųsi gatvėmis, gal apsigyventu kokiame konteineryje ar kanalizacijoje. Apie tai pagalvojęs magijos ministerijos darbuotojas kiek nusipurtė ir sugrįžo į realybę.
- Žinoma. - Nieko neturėdamas pridurti apie apie "atsisveikinimu su darbo vieta", tarė auroras. Jo veide neatsispindėjo jokios emocijos. Šis tik stengėsi ignoruoti visus Carwyn siunčiamus piktus, pasibjaurėjusius žvilgsnius ar komentarus, kad jam kol kas sekėsi visai neblogai.
- Man viskas gerai. Darbas kaip darbas. Nieko blogo ir nieko per daug gero nematau jame. - Paprastai ir kuo trumpiau atsakė į boso užduotą klausimą. Šis pažvelgė į savo pigų rankinį laikrodį ir atsiduso.
- Bose, gal galėčiau jau eiti? Turiu daug darbo, kurį turiu padaryti iki darbo dienos pabaigos. - Tarė tamsių, garbanotų plaukų savininkas, tikėdamasis, kad bus išleistas. Wallfloweris visai nenorėjo pasilikti dirbti viršvalandžius, už kuriuos papildomai nemoka, vien dėl to, kad turėjo pristatyti visą atliktą darbą iki dienos pabaigos. Tai jam teko daryti jau ne vieną kartą, o mintis apie to pakartojimą, tikrai nedžiugino magijos ministerijos darbuotojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd atidžiai stebėjo darbuotoją. Susidarė įspūdis, kad jis nėra kažkuo patenkintas. Žinoma, raudonplaukio nepasitenkinimas liejosi taip laisvai, kad jo nepastebėti galėtų tik visiškas kvailys. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, Mayranas toks nebuvo. Dafydd nurijo sunkų atodūsį. Ilgai svarstė, ar reikėtų patvirtinti idėją, kilusią jo galvoje. Nesinorėjo to daryti, bet ar buvo pasirinkimas?
- Kažkaip visai negirdžiu entuziazmo, - nepraleido progos įgelti raudonplaukis, kai Mayranas pradėjo gan abejingai šnekėti apie darbą. Tai lyg ir galėjo būti priežastis atsiimti pasiūlymą jo dar net nepateikus. Dafydd jau patenkintas kėlė antakius, kai darbuotojas ištarė naujus žodžius. O jie, deja, rodė, kad jis yra pareigingas ir į darbą žiūri atsakingai. Arba jis apsimeta viltingai pagalvojo velsietis, tačiau pastarųjų mėnesių patirtis, nelaimei, bylojo priešingai.
- Darbai palauks, aš dar nebaigiau su tavimi šnekėtis, - griežtokai pratarė Dafydd. Smegeninėje atkakliai grūmėsi prieštaringi jausmai. - Juk žinau, kad kalbi su manimi, ar tau atrodo, kad rytoj tą būsiu pamiršęs?!
Raudonplaukis nužvelgė garbanių. Vyrukas kaip vyrukas, nėra kažkoks labai jau ten ypatingas. Dafydd jo tikrai nemėgo. Bet vis tiek kažkas tarsi kuždėjo, kad sprendimas, kurį galiausiai priėmė, yra teisingas. Ar taip buvo tik dėl to, kad šis darbuotojas buvo Mayros brolis? Tikriausiai taip nutarė raudonplaukis ir tarsi neužtikrintai prabilo:
- Gali būti, kad greitu laiku negalėsiu dirbti. Arba nemažą dalį laiko dirbti iš namų. Tokiam atvejui man reikia turėti žmogų, kuriam galėčiau patikėti svarbiausius reikalus. Neslėpsiu - galvoju apie tave.
Dafydd nutilo. Labai nesinorėjo sakyti, kad tas negalėjimas dirbti yra susijęs su Mayrano seserimi. Jeigu jis tai supras, gal ne taip ir blogai - tik parodys, kad yra nuovokus. Dabar tereikėjo sulaukti kažkokios reakcijos: ką nors tokiu atveju darbuotojas juk turi pasakyti.