[Lukas Dubajus]

Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą netardami nė žodžio. Buvo galima girdėti kaip pardavėja tvarkosi kitame kambarėlyje, kaip tarška indai, kiti įvairūs įrankiai, kaip atidaromos ir uždaromos spintų ir spintelių durelės. O gal visai tai tiesiog vyko Luko galvoje ir ištikrųjų viskas ką buvo galima girdėti tai ūžiantis vėjas kuris savo kelyje nusinešdavo viską ką galėdavo pakelti. Nebent kuris nors nešamas daiktas kur nors užkliūdavo ir pasilikdavo tenais plevesuoti iki tol kol vėjas nenurimdavo arba neišplėšdavo jo iš tų jų spąstų ir vėl nuskraidindavo daugiau mažiau paskui save. Mayrai paklausus kur būtų galima rasti židinių Lukas jai atsakė:
 -Mini....., -bet merginai paminėjusi, kad be Magijos Ministerijos vaikinas nebaigė sakyti ir tęsė jau kitais žodžiais. -Tai yra nežinau, bet manau, kad galbūt būtų galima rasti Skersiniame Skersgatvyje. Klastuolė atsistojo ir jam tarstelėjusi ,,Einam" išėjo pro duris, tad buvęs klastuolis taipogi atsistojo ir nusekė paskui ją per tamsiąsias ir šviesiąsias Londono gatves.

[narvalas]

Kelionė į Londoną buvo palyginti sunki ir varginanti. Niekas nenorėjo už tokią juokingai mažą sumą parduoti paauglei bilietų skrydžiui į Londoną. Teko pasinaudoti tokiu dalyku kaip autostopas (ar kaip jis ten vadinasi) ir iš pačio Frankfurto prie Maino, Vokietijos nusigauti iki Havro, Prancūzijos. Tai buvo kiek neapgalvotas ir sudėtingas pasirinkimas. Tačiau Šerilė savo tikslo atsisakyti nenorėjo. Ji juk išsiuntė dokumentus į Hogvartsą ir ją priėmė! Po ilgų ir varginančių dienų (pasisekė, kad balandžio pabaiga nebuvo tokia karšta), praleistų keliaujant iki Londono, Šerilė pagaliau gavo progą pailsėti. Lagaminą ir transportavimo dėžę palikusi stotyje, būsima septintakursė nusprendė pasivaikščioti po Londoną su Váli ir Krampusu. Vorai tupėjo pasislėpę kuprinėje. Po kelių valandų betikslės ekskursijos, mergina pamatė parduotuvėlę su keksiukais. - Reikia pavalgyt. - Pati sau tarė ir užėjo vidun. Apsižvalgė.

[Claudie Amneta]

 Tai buvo įprasta popietė. Keksiukai iškepti, daugelis jau ir parduoti, kelios papildomos skardos jau kepa, o Amnetai dar lieka laiko pasirūpinti specialiu užsakymu, skirtu vaikelio krikštynoms. Rami, niekuo neypatinga diena ėjosi kaip per sviestą, nesudegino nė vieno keksiuko, sausainio ar pyrago. Kita Cukriniame Kiškutyje dirbanti mergina pabaigė darbą, kurio buvo daugiausia rytais, tad Claudie viena tvarkėsi virtuvėje. Švelniai suskambėjus varpeliui, pranešančiam apie kiekvieną atėjusį klientą, buvusi grifė nusišluotė į rankšluostį rankas, ant kabliuko pakabino miltuotą prijuostę.
 Tai buvo labai išblyškusi mergina ar mergaitė. Dar viena, atėjusi šviežiai keptų ir saldžiu kremu papuoštų keksiukų.
 - Sveika, gal jau kokį nusižiūrėjai?- paklausė, nes buvo praėję šiek tiek laiko, kol išėjo iš virtuvės. Blyški merginos oda priminė šalia pamerktą kerais užburtą ir niekad nevystančią baltų rožyčių puokštę.

[narvalas]

  Su šia kepykla ateityje Šerilė lygins Saldumo rojų. Nors ten net nėra ko lyginti. Čia keksiukai, ten saldainiai. Ir vis tik, pati to nenutuokdama po mėnesio visą vasarą dirbs toje parduotuvėje. Tačiau grįžkime prie Cukrinio kiškučio. Nosį kuteno keksiukų kvapas. Nuo tokios kvapų galybės, neįprastos žiobarų kilmės burtininkei, net čiaudulys teikėsi pasirodyti. Nusičiaudėjusi, kaip liaudy sakoma labai sočiai, kokius tris kartus į sulenktą alkūnę, teikėsi prieiti arčiau prekystalio. Čia dirbančiosios amžiaus atspėti nesugebėjo, tad nežinojo kaip į šią kreiptis. Vardo, jei toks buvo kažkur ant prijuostės, žemaūgė vis dar nepastebėjo. - Bonjour. Deja, esu čia pirmą kartą, gal ką patarsit? - Nuo tamsiaplaukės sklido kažkokia nuoširdi aura. Adelberg, deja, tokiai į atsaką nedrįso nei burbtelėti, nei kažko kandžiai pasakyti. Tai buvo palyginti retas atvejis, bet būsima septintakursė buvo tikra - mato ją pirmą ir paskutinį kartą. Svarbiausia kažko užkąsti ir judėti toliau.

[Adelė Ginger]

  Merginos ūgis šiek tiek trukdė jai vytis sparčiai einantį Mayran. Gal labiu ji skubėjo po skėčiu negu prie vaikino, bet kosk skirtumas, vis tiek ūgių skirtumas. Šiek tiek, mažumėlę susierzino, tačiau to neparodė, negi čia dabar ims ir pradės pliektis dėl to, kaip gamta juso sutvėrė. Galiausiai, pasidavusi savo principams, įsikibo į jaunuolio parankę, bent jau nutemps.
  Lietus jau buvo įsisiautėjęs, Londo gatvėse besilinksminančios mašinos visai nekėlė šypsenos jaunajai dizainerei, kai šiosios rausvos kelnės liko permirkusios nešvariu lietaus vandeniu. Akimis būtų išdanginusi tą parazitą, tačiau tas prakeiktas draudimas naudoti magijà prie milijono žiobarų tam trukdė. Vis dėlto, Adelė išliko transfigūracijos genijumi. Ha.
- Viskas, čia, nebegaliu,- įsitempė iš liūties vaikiną į pirmąjį pasitaikiusį pastatą, kuris, panašu, prekiavo kažkuo valgomu.
  Pagriebė (na, gerai, gražiai paėmė) iš ilgaplaukio savo skėtį, vien žvilgsniu išdžiovino ir susipakavo į krepšį. Neberūpėjo, kad Mayran pagalvos ką nors ne tokio, nemėgo apsikrauti nereikalingai rankų. Ir tik užkišusi plaukų sruogą už ausies, apsidairė. Ak, Cukrinis kiškutis!- pagalvojo, kad jau senokai čia buvo apsilankiusi. Su tokia mintimi merginos veidas apniuko. Keksiukai suteikė širdį virpinančius prisiminimus Grinvičo turguje, Dubline, Karūnoje. Visur, kur jie tik buvo. Kur buvo du besiklijuojantys, nuostabiai tobulai derantys asmenys. Profesorius ir mokinė. Abu profesoriai. Karūnos barmenė ir kortuotojas. Meksikos išvaduotojas ir mergina, besikeikianti bažnyčioje. Kaip drįsai jį taip negailestingai susigrūsti, Markai? Sumirkėjo dangaus mėlyne, vos laikydama ašaras. Taip ir nepasivažinėjom katafalku. Kaip tave dievinu. Tiesa, jaunuoliai taip ir nesuspėjo pasivažinėti. Naktimis. Ir gąsdinti žmones.
  Nusipurtė, eilinį kartą užsikišo vėl išnirusią sruogą, kilstelėjo akis į Mayran:
- Nagi, mačo, išrink man keksiukus su mėlynėmis.

[Alehandro Murrell]

  Lietui pradėjus kristi iš dangaus, vaikinas norėjo tik paspartinti žigsnį, kadangi dviese po skėčiu šie pilnai netilpo, vis tiek teko šiek tiek sušlapti, tačiau to nepadarė, kadangi matė, kad žemaūgė jau ir taip nespėjo eiti jo normaliu ėjimo tempu. Tiesą pasakius, merginos įsikabinimas jam į parankę buvo gan keistokas gestas, bet tai tik parodė šios drąsumą ir turbūt nebijojimą būti savimi, kas vaikinui visai patiko. Visgi, savim pasitikintis ir drąsus žmogus patiktų turbūt daugeliui.
  Nors lietus, geriau įsižiūrėjus, buvo gan gražus ir malonus reiškinys, tačiau šią dieną Mayranas nesugebėjo to įžvelgti arba tiesiog nenorėjo to įžvelgti, todėl tikrai gan apsidžiaugė kai šviesaplaukė įsitempė ją į kavinę, kurioje nebuvo nė jokio lietaus, nė drėgmės ar šalčio.
  Skėčiui dingus iš jo rankų, vaikinas pažvelgė ir iš pradžių nesuprato, kaip šis sutilpo į merginos krepšį ir taip greit išdžiuvo, tačiau supratęs to priežastį, tik šyptelėjo.
  - Siūlau elgtis atsargiau. Aplink mus yra gan nemažai žiobarų, - perspėjo Adelę Mayranas, taip tarsi patvirtindamas jai, kad taip pat yra burtininkas ir mirktelėjęs šiai akimi, kiek atsitraukė nuo šios, kad galėtų užsakyti jiems šiokius tokius pietus.
  - Prašyčiau 5 keksiukus su mėlynėmis, mėtų arbatos ir... Ką gersi tu, Adele? - pradėjo užsakinėti pietus vaikinas, kiek pasitikslindamas dėl merginos užsakymo. Laukdamas žemaūgės atsakymo šis žvilgtelėjo į ją ir greit perbėgo per jos išvaizdą akimis, nužvelgė ją bei menkai šyptelėjo. Mergina buvo graži, žema, tačiau tikrai ne Wallflowerio skonio. Tačiau tai bendrauti su žmogumi jam netrukdė. Be to, viskas bet kada galėjo pasikeisti, pasisukti net pačiam niekad neapgalvota ir netikėta linkme...

[Adelė Ginger]

  Ginger paprastai vyptelėjo ir žaismingai pavartė akis. Vis dėlto irgi burtininkas, o Cukriniame Kiškutyje buvo galima apsieiti be baimės dėl kokių nors nežiobariškų pokštų, juk pati savininkė jau buvo drėbta iš magijos.
  Besidairydama, kur galėtų jie prisėsti po tokio įtempto sporto, vadinamo Bėgimu Nuo Šlykštau Lietaus Su Trumpom Ir Ilgom kojom, blondinė dar spėjo nugirsti garbaniaus klausimą, tad grįžtelėjo atgal.
- Mėtų su juodaisiais serbentais ir šaukšteliu cukraus,- vėl sukosi į paieškas, tačiau dar pridūrė.- Į tą dvigubo dydžio puodelį, nes kitaip liūliuosi mane lovoj su servetėlėm ir čiauduliukais. Apči, apči,- teatrališkai suvaidino sergančiąją gražuolę, o po to žaviai bei mielai sukikeno. labai adeliška, ko norėt.
  Galiausiai prisėdo prie vieno iš tamsaus medžio staliukų, kuris buvo  prie lango. Nors čia, viduje, mergina jautėsi saugiau ir, žinoma, jaukiau. Telefone sumaigė žinutę klientei, kad susitikimas perkeliamas į rytojų, o eskizų sąsiuvinyje pradėjo tobulinti josios vestuvinę ir pamergių sukneles, kol laukė išsvajotųjų keksiukų bei naujojo kompanijono. Pieštuku mechaniškai dėjo juostas, atitinkančias klostes, pati vėl atitrūko nuo realybės. Kaukolės vidujus užtvindė tirštas rūkas, tyros akys vėl apsiblausė, nyko. Tik šįkart tai to priežastis buvo nuovargis, o ne kokia nors meilė seilė. Tyliai atsiduso, kilstelėjo safyrus pajutusi mėtų kvapą. Nebyliai padėkojo.

[Alehandro Murrell]

  Nors jaunuolius lauke nuo lietaus ir saugojo skėtis, tačiau keletą lietaus lašų vis vien sugebėjo prasmukti pro jį ir sušlapinti šiuos, tad šie nors ir bandė išlikti sausi, buvo bent kažkiek sušlapę nuo nekokio oro Londone, kas nebuvo labai malonu, tačiau buvo pakenčiama.
  Galiausiai Adelei taip pat pasakius ką gers, papildžius užsakymą, vaikinas nebekartojo užsakymo dar kartą ir užmokėjęs tiesiog leido darbuotojams dirbti jų darbą, kol pats kiek nusišypsodamas nuo merginos tetrališkumo apsižvalgė po kavinukę ieškodamas, kur ši prisėdo. Tamsioms akims pagaliau užfiksavus nedidelio ūgio merginą, kuri sėdėdama vos nemiegojo ant stalo, šis atžygiavo prie jos ir klestelėjo kitoje stalo pusėje.
  - Atrodai pavargusi, - leptelėjo garbanius kiek susirūpinusiai pažvelgdamas į naująją kompanijonę, kuri iš tiesų atrodė išvargusi ar galbūt net pervargusi, - nejaugi taip pavargai su savo mažom kojom stengdamasi pasivyti mane? - specialiai, tačiau ne piktai ir draugiškai pasityčiodamas iš merginos, tarė Mayranas, žaismingai kilstelėjo antakius ir erzindamas ją, tarsi bandė prabudinti, pralinksminti.
  Tiesa, du arbatos puodeliai ir penki, dar šilti keksiukai su mėlynėmis, jau pūpsojo ant stalo ir gundė savo ne tik gardžia išvaizda, bet ir kvapu. Tad nieko daugiau ir nelaukęs, vaikinas pasiėmė savo arbatos puodelio ir gurkštelėjo šilto, gardaus skysčio iš jo, kas privertė kiek pražvalėti ir tik dar labiau pakelti nuotaiką.
  - Taigi, Adele, kuo tu užsiimi?

[medeina11]

Jeigu tuomet nebūtų to bjauros globėjų vaiko, tikriausiai Gloria tokiu metu būtu savo kambaryje ir svajotų. Bet ne ji privalėjo eiti ir tam berniukui nupirkti gimtadienio dovaną, nes pati jo motiną buvo labai užsiėmusi  serialų žiūrėjimu. Pačiai garbanei gimtuvininkas tikrai nepatiko dėl to nusprendė už duotų pinigų tiesiog nupirkti kokį saldainį ir viskas. O norint nusipirkti skanumynų varniukė ėjo link jai gerai žinomos saldumynų parduotuvės - Cukrinis Kiškelis. Pati britė nei karto gyvai nematė šios parduotuvės, bet gerai ją žinojo iš kitų žmonių kalbų. Vos tik priėjusi prie parduotuvės jaunoji Mechel puikiai suprato kodėl ši parduotuvė taip vadinasi ir netgi įtarė, kad kiškis pritraukdavo daugiau klientų ypač vaikų. Bet apie tai ji ilgai negalvojo ir nuėjo į parduotuvės vidų. Viduje buvo dar daugiau kiškių atributikos taip pat labai skaniai viskas kvepėjo, bet pats stipriausias kvapas buvo keksiukų. Ir visai ne šiaip sau, nes parduotuvėje daugiausiai taip pat buvo keksiukų. Gal tam lepūnėliui tiks ir keli keksiukai. Galvojo vienuolikmetė ir nuėjo prie keksiukų lentynos  kur buvo išdėlioti visokių formų ir skonių keksiukų. Rudaplaukės akį patraukė šviesūs vidutinio dydžio keksiukai kurie buvo tvarkingai supakuoti į dailią dėžutę. Tie keksiukai turėjo baltą kremą kuris pagal pavadinimą yra kokoso skonio bet turėjo vaisinius spalvotus pabarstukus. Šie keksiukai tikrai patiko našlaitei vos tik į juos pažiūrėjusi ir jeigu ji pati pirktų sau keksiukų ji be abejo pasiimtų šią dėžutę. Bet Mechel pavardė savininkė keksiukus pirko savo globėjų vaikui kuriam tokių keksiukų ji jokiu gyvu nepirktų. Dėl to ji nuėjo apžiūrėti kitas keksiukų dėžutes.   

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda jau valandą blaškosi po parduotuvėles, šiaip, dėl smagumo. Raudonplaukė buvo smaližė ir karts nuo karto pasilepindavo save kokiu keksiuku ar pyragaičiu. Šį kartą ji nuspręndė išbandyti ką nors naujo. Mergaitė staigiai atidarė ,,Cukrinio kiškučio" duris ir taip atkreipė daugumos klijentų dėmesį, nors to nenorėjo. Tada tyliai uždarė jas ir atsukusi nugarą kitiems žmonėms nuėjo prie saldumynų. Ledinukai jai nelabai patiko, o ypač negalėdavo pakėsti tų braškinių, kur seselė duodavo vaikų namuose. Ji perėjo prie kitų gardėsių, tačiau jie visi atrodė per daug nuobodžiai. Dabar, mergaitė norėjo pasirinkti kokį nors įdomų dalyką, kokį kaip tik ir pamatė kairėje. Ji išsišiepė, kaip koks mažas vaikas ir išpėtusi savo ryškiai žalias akis paėmė keksiuką, kuris, keistai puškavo. Dar tokio dalyko nesu mačiusi niekur. Hihi, kontrabanda? Pagalvojo ji ir sukrizeno nuo juokingų minčių. Mergaitė apsisuko aplinkui save ir kažką užkabino ranka. Ji pati pyktelėjo ant savęs, dėl amžino nerangumo.
- Atleisk, aš labai nerangi. - ji atsiprašė mergaitės ir jau norėjo eiti, tačiau mergina jai pasirodė matyta, ji dar kartą atsisuko, prisimerkė, gūžtelėjo pečiais ir nužingsniavo prie kasos, kur stovėjo neįprastai ilga eilė.

[medeina11]

Dar kelias minutes ieškodama keksiukų Gloria pagaliau rado tinkamus. Tai buvo šokoladiniai keksiukai su juodo šokolado kremu ir šokoladiniais pabarstukais. Turėtų tikti. Pagalvojo mergaitė ir jau norėjo pasiimti keksiukų dėžutę tik staiga kažkas ją užkabino ranką. Atsisukusi varniukė pamatė raudonplaukę mergaitę kuri irgi rankoje laikė keksiuką ir greitai atsiprašė.
- Ai nieko tokio,- maloniu balsu pasakė garbanę,
O po žodžių pasiėmė norima keksiukų dėžutę ir atsistojo už raudonplaukės. Po kelių minučių kasininkė aiškiu balsu prabilo:
- Labai atsiprašau, bet dabar yra pietų metas. Padėkite savo norimas prekes ir eikite iš parduotuvės galėsite grįžti lygiai po pusantros valandos. Geros likusios dienos.
Kasininkės žodžiai labai nuvylė jaunąją Mechel, bet ji negalėjo nieko pakeisti dėl to ji tiesiog padėjo keksiukus į vietą ir jau norėjo eiti iš parduotuvės. Bet tada jai kilo idėją paklausti raudonplaukės gal ji žino kitų saldumynų parduotuvių, tai britė ir padarė:
- Labas, o tu gal žinai kitą saldumynų parduotuvę ? Nes man labai ten reikia.
Tikiuosi šiame nemažame mieste bus tokia krautuvė. Kitaip tikrai nežinau ką reikės nupirkti tam tinginiui. Pagalvojo rudaplaukė.

[Esmeralda Aukso Gija]

Na štai, nueis ta senutė ir Esmeralda galės nusipirkti, ją sudominusį keksiuką, tačiau, blondinė kasininkė (ir taip aišku nemaloni bei apkūni) pasakė, jog dabar pietų metas ir visi kiti turi pasidėti savo prekes, iiiirrr grįžti čia tik po pusantros valandos! Esmeralda padėjo savo keksiuką, parodė liežuvį kasininkei tiesiai į akis ir jau ketino dėt į kojas, kaip negražu... Tačiau ją užkalbino toji mergaitė, kur pirmai ją užkabino raudonplaukės ranka. Ji atsisuko į ją ir šyptelėjo.
- Labas ir vėl, taip žinau, bet ten nebūna taip paprasta, kaip čia. Čia, pirmą kartą radau, tokį įdomų keksiuką, o ten... apsčiai įdomių saldėsių. Galim eiti jeigu nori. Atleisk už mano nepadorų elgesį, tačiau man šiandien labai nemaloni diena, tad bandau sau nuotaiką pakelti su kažkuo saldžiu ir įdomiu. Matai, aš su gyvenu vaikų namuose, mano vyresniai seseriai šiais metais suėjo aštuoniolika, tad ji susirado darbą ir kaip įmanoma grečiau spruko iš tos pilkos vietos, tačiau man dar daug liko toje lūžnoje pratūnoti. Įsivaizduok, per kiek vienas atostogas man reikia grįžti ten. O šiandien kažkoks mažas pirdžius atėjo prie manęs ir pradėjo tasyti mano plaukus. Kiek vieną kartą, kai praneša, jog ateis žmonės ir norės įsivaikinti kažkurį iš mūsų, mumsreikia susiruošti. Bet, tiems suaugusiems, dažniausiai reikia labai klusnaus, kone depresujančio vaiko. - nors jos žodžiai ir nuskambėjo keistai, tačiau ji taip manė ištikrūjų. - Ir jie nori jog vaikas būtų kuo panašesnis išvaizda į juos. O mano plaukai labai raudoni ir akys, kažkokios didelės ir žalios. Bet man patinka ir mano plaukai ir mano akys, tad aš pakentėsiu tuos kelis metus ir vos sulaukusi aštuoniolikos, lėksiu iš tos vietos. Sakyk, o kokie tavo tėvai? - Esmeralda atidarė duris mergaitei, kad pasiroytų mandagi, nors tikriausiai įspūdį, kokia ji keista, jau buvo spėjusi sudaryti...

[Dori Mendel]

Šilta vasaros atostogų diena. Dori susisiekė su Juzefu, pasiūlė jam susitikti Cukrinio kiškučio kavinukėje. Pirmiausia, tai ši savaitė juodaplaukei buvo itin nuobodi. Nebuvo kas veikti. Be to, reikėjo, kad plikis palydėtų Dori į Azkabaną pas jos tėvą. Mergaitė sugalvojo pabandyti jį aplankyti ir susipažinti. Galbūt jis galės atsakyti į klausimą, kur bastosi mama ir kada ji grįš? Ir kada pagaliau iš kalėjimo išeis pats tėtis?
Kai prie Mendel priėjo padavėja, Dori užsakė du didelius pieno kokteilius. Ten jau kietus, su visokiais sirupais, sausainiukais, grietinėlėmis, šokoladais ir taip toliau. Tada prigriebė porą šokoladinio torto gabalėlių ir po keksiuką su braškių ir maskarponės įdaru. Jau jeigu Juzefas atvyksta, tai reikia pasiruošti tinkamai jį pramelžti. Jis tikrai neatsisakys.
Kol tamsiaplaukė laukė plikio, padavėja spėjo atnešti užsakymą. Mergaitė ėmė ragauti pieno kokteilį, kuris buvo išties nuostabaus skonio ir maloniai gaivino. Akimirką sukirbėjo abejonė, o jeigu Juzefas neateis? Ką gi, tuomet už visą šitą gėrį teks mokėti pačiai Mendel ir pavaišinti kokį nors benamį. Tačiau vos apie tai pagalvojus Dori pamatė beplaukę galvą ir pamojavo.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas šiomis dienomis buvo pakankamai užsiėmęs, turėjo daug pergabenimo oru užsakymų, bet įkyruolė Dori vis nedavė ramybės, prašė susitikti. Žinoma, jau jai reikės kažkokios naudos. Kitaip būti negalėjo, ar ne? Įžengęs į Cukrinio Kiškučio kavinę Levinsas iškart pamatė mojuojančią juodaplaukę, kuri buvo apsikrovusi saldumynais. Žinoma, o kas už tai mokės? Aišku, kad aš.
- Labas, - tarė sėsdamasis priešais mergiotę.
Paragavęs pieno kokteilio, nors mieliau būtų atsigaivinęs alumi, Levinsas įsispoksojo į mergaitės lūpą.
- Tu ką, prasivėrei dar ir lūpą? - pakėlė antakius. - Kas bus kitą vasarą? Gal įsiversi auskarą ir į nosį? Dėl Merlino barzdos, mergaite, nedarkyk savo veido, - ėmė pamokslauti.
Tas kokteilis, jis buvo velniškai saldus. Ar negalėjo Dori bent kokios kavos užsakyti? O tokį kokteilį užsikandant šokoladiniu tortu, ką dabar ir padarė Levinsas, tai galima ir cukraus smūgį gauti.
- Žinai, jeigu tu ištisai taip maitiniesi, - kramtydamas pasakė Levinsas, - tai po kelių mėnesių tapsi storule Dori, - vaipėsi. - O dabar sakyk, ko susirinkom, nes netikiu, kad tik saldumynų paėst.

[Dori Mendel]

Žinoma, vos prisėdęs šalia Juzefas ėmė išsidirbinėti.
- Prasivėriau. Tai prasiversiu dar ir nosį ir ne tik. Ir ką? Vis geriau negu būt pliku kiaušingalviu, - tyliai burbtelėjo. - Juokauju, - iškart pasakė pagalvojusi apie tai, kad paskui Juzefas gali ir nesutikti padėti.
Dori jau buvo nugėrusi pusę savo pieno kokteilio ir įpusėjusi doroti keksiuką.
- O siaube, tu rimtai? Pats tu sustorėsi, - susiraukė, bet mintyse ėmė galvoti apie plikšiaus žodžius. - Na, ne tik paėst. Ir pabendrauti. Kaip tau sekasi? Bet šiaip... Yra toks vienas reikalas... Jeigu galėtum padėti, būtų labai neblogai... Klausyk, - tamsiaplaukės tonas surimtėjo. - Ketinu keliaut į Azkabaną susipažint su savo tėvu. Bet manęs vienos ten neįleis. Galbūt tu galėtum mane palydėti? - paklausė. - Nusikeltume oru. Prašau, - laukė atsakymo.