[Mayra Llewellyn]

 Mayra, išklausiusi Luko, tylėdama linktelėjo. Mergina girdėjo, kaip jis užsisako skanėstų ir po to prasiveria durys, bet per daug apie tai nesusimąstė. Jos mintyse vis dar sukosi spalvoti keksiukai, savo margumu ir skanių įvairove trukdantys apsispręsti. Susiradusi vitrinoje padėtą cukraus bombą, kuri labiausiai atitiko Luko apibūdinimą, Mayra tarė pardavėjai:
-Šitus du.
 Šokolado ir grietinėlės kontrastas atrodė viliojančiai, bet merginai norėjosi dar kažko. Parodžiusi į citrinos ir miško uogų skonio keksiuką, kurį puošė ryšiai geltonas glajus, juodaplaukė nusprendė nusipirkti ir jį, tikėdamasi šiek tiek gaivesnio rūgštumo po cukraus kalno. Paskutinę akimirką susiviliojusi, prie juodos kavos puodelio užsisakė ir firminį, morkų sultyse mirkytą, keksiuką. Mayra jau ruošėsi eiti susimokėti, kai iš nugaros ją apkabino gerai pažįstamos rankos. Mergina vėl krūptelėjo.
-Lukai, sakei, kad daugiau negąsdinsi. Pasiėmiau du su karamele, šokoladu ir grietinėle, galėsi pasakyti ar apie tokius kalbėjai. Visi kiti mano,-ištrūkusi iš Luko glėbio, Mayra susimokėjo ir patenkinta pasiėmė lėkštutę su keksiukais ir kavos puodelį. Besišypsodama, mergina atsargiai pasidėjo viską ant stalelio prie lango ir jau ruošėsi sėsti ir smaližiauti, kai pakėlusi akis pamatė į ją pro langą spoksantį asilą.
-Lukai... Čia... Tavo..?-sumišusi tesugebėjo pratarti Mayra.

[Lukas Dubajus]

 -Gerai dabar tikrai, tikrai pasistengsiu nebegąsdinti. Taip man rodos čia šitie apie kuriuos kalbėjau, ar bent jau kažkas panašaus į juos.
Nusekęs paskui Mayrą prie staliuko Lukas kiek sumišo kai mergina pradėjo kalbėti, apie kažkokį asilą, bet pasižiūrėjęs pro langą pamatė, kad tenais stovi jo asilėlis ir godžiai žiūri į keksiukus ant stalo. Gal nereikėjo jam duoti to keksiuko, dabar vos tik pamatęs vieną puls prie jo. Bet kas padaryta, tas nebus ištaisyta. Bet tuojau pat negavęs jokio gardėsio pradėjo rūpšnoti aukštešnius žolės stiebelius.
 -Taip, čia yra mano asiliukas Reksas, -kadangi rudaplaukiui buvo būtina apie jį papasakoti šiek tiek daugiau jis kalbėjo toliau. -Dabar jam jau yra virš dvidešimt metų, tad galima sakyti jis yra seneliukas. Anksčiau jis nešiodavo įvairiausio sunkumo krovinius, na o dabar kai vykstu į Londoną pasiėmu ir jį, o kad nesumedytų uždedu galų maišelį ant nugaros ir taip mes vaikštom Londono gatvėmis kol neateina laikas išvažiuoti. Bet be kitą ko jis vis dar gali panešti palyginus nelabai sunkius krovinius. Oi, atleisk, -supratęs, kad merginai tikriausiai net nėra įdomu klausytis kalbų apie kažkokį senyvo amžiaus asiliuką. -Tiesiog man reikėjo papasakoti apie jį bent jau šiek tiek.
Baigęs kalbėti klastuolis užmetė akį į Reksą pasižiūrėti kaip jis laikosi lauke.
 -Taipogi panele kaip jūs manote kaip jaučiausi vyriškis pasiūlęs jus pavaišinti, bet pats dabar esantis pavaišintas?

[Mayra Llewellyn]

 Išgirdusi patvirtinimą, kad tas pilkas, į ją alkanai spoksantis padaras yra Luko, Mayra tik nusivylusi papurtė galvą. Nieko tokio. Atsisėdusi prie stalo, mergina prasisagstė paltą, nusiėmė kepurę ir pakedeno susigarbanojusius tamsius plaukus. Lukui kalbant, bandydama apsimesti susidomėjusia, mergina kartais linktelėdavo, bet, šiam užsičiaupus apie asilą šuns vardu, vis tiek šiek tiek lengviau atsikvėpė. Gurkštelėjusi stiprokos juodos kavos, Mayra parodė Lukui sėstis į kėdę priešais ją ir tarė:
-Vyriškis turėtų jaustis taip pat kaip ir santuokoje, kai jam rūpi asilai ir arkliai labiau nei jo žmona. Tikiuosi tau to patirti daugiau neteks.
Šyptelėjusi, mergina atsigėrė dar vieną gurkšnį kartaus gėrimo. Atsargiai paėmusi šokoladinį keksiuką, ant kurio puikavosi plaktos grietinėlės bokštas su pabarstukais, klastuolė gėrėdamasi mažu meno kūriniu paskutinį kartą jį gerai apžiūrėjo ir atsikando.
 Sunkus šokoladas, saldi karamelė ir puri kaip debesėlis plakta grietinėlė. Pritardama šiai skonių kombinacijai, Mayra linktelėjo, nepastebėdama, kad jai ant nosies lieko šiek tiek plaktos grietinėlės.

[Lukas Dubajus]

Lukui nusiėmus kailinius ir juos pasikabinus juos ant kėdės atlošo jis atsisėdo į vietą priešais Mayrą ir išklausė paaiškinimo kaip vyriškis turėtų jaustis kai jis nori pavaišinti merginą, bet būna pavaišintas pats.
-Na niekas nesakė, kad man asilai, arkliai ir kiti jų giminių atstovai rūpi labiau negu mylimi žmonės , bet kaip tu sakei reikia tikėtis, kad to man nereikės patirti dar kartą.
Merginai pasiėmus keksiuką vaikinas perisukęs išsitraukė pabarstukų kurie visada ten gulėdavo, nes nežinodavai kada tavo smegenys tau atsiųs signalą, kad dabar metas vakgyti keksiuką, užsibarstė jų ant viršaus, padėjo indelį ant stalo, jį pasiėmė ir dar prieš kąsdamas pirmąjį kasnį apžiūrėjo cukraus kalną iš visų pusių, įvairiausių kampų gerėdamasis jo didybę ir grožiu. Atsikandus pirmąjį kasnį plakta grietinėlė susimaišė su krauju ir dabar jiedu tekėjo vienas šalia kito aprūpindami kūną tiek krauju, tiek plakta grietinėle. Nuleidęs keksiuką žemyn pastebėjo, kad Mayros nosies galiukas be jokių prošvaisčių padengtas grietinėle.
 -Išsiterliojai nosį plakta grietinėlę.
 Dar vienas kasnis ir pramuštas šokolado barjeras išleido dar vieną skonį-karamelę. Šiems trims skoniams susimaišius buvo galima pamatyti, kad šiuo metu tu esi rojuje. Padėjęs likusį keksiuką kiek vėlesniam laikui Lukas atsigrežė į Mayrą ir užklausė nei šiokio, nei tokio klausimo:
 -Ką tu būtum dariusi jeigu tave būtų palikę prie vaikų namų ir nei viena tenais ateinanti šeima nenorėtų pasiimti tavęs vien dėl to, nes tu augini arklį kuris tuo metu tau buvo visas gyvenimas ir atstojo šeimą kurios tu neturėjai?

[Mayra Llewellyn]

 Mayra, mėgaudamasi keksiuko skoniu ir tekstūra, kramsnojo, žiūrėdama pro langą į danguje besivartančius tamsius debesis. Vėjas, regis, nurimo ir žaidė gatvėje su gulėjusiu vienišu plastikiniu maišeliu. Lietaus lašų, kol kas, irgi nesimatė. Prisiminusi, kad kuprinėje turi skėtį, o iš bėdos gali pasinaudoti kerais, mergina nusprendė visas mintis apie lietų, drėgmę ir šaltį išmesti iš galvos ir tiesiog mėgauti gardumynais, Luko kompanija bei parduotuvėlės jaukia aplinka.
 Lukui užsiminus apie ant jos nosies likusią grietinėlę, Mayrai išsprūdo tylus ,,oi" ir juodaplaukė, pasičiupusi servetėlę iš ant stalelio stovėjusio stovo, nusivalė nosį. Mąstydama apie rudaplaukio užduotą klausimą, mergina dar kartą atsikando keksiuko, kurio grietinėlės bokšto likučiai pavojingai svyravo.
 Nurijusi gardėsio kąsnį ir gurkštelėjus kavos, Mayra jau buvo paruošusi atsakymą:
-Nieko. Aš negalėčiau pakeisti aplinkybių, liktų tik prie jų prisitaikyti. Bet, Lukai, visa tai praeity,-Mayros tamsios akys susitiko su Luko šviesiomis,-Praeitis mūsų neapibrėžia ir gyvenimas eina tolyn. Pasakyk, Lukai, ką tu darytum, jeigu būtum įkalintas namuose, kuriuose negali pasislėpti ar pabėgti, o kiekvienas tavo veiksmas ar žodis būtų tik bereikšmė skausmo priežastis ir net naktį tavo sapnuose aplink tave suktųsi šešėliai, grasindami tave praryti? Ką reikėtų daryti, jei bijai būti gyvas?!
 Mayra piktai padėjo pusiau suvalgytą keksiuką į lėkštutę. Sukilus pykčiui, merginai visai dingo apetitas. Nedrįsdama pakelti akių ir pažvelgti į Luką, juodaplaukė šiek tiek nusukus galvą gėrė kavą. Nereikėjo jai taip šūkauti.

[Lukas Dubajus]

Pasiėmęs keksiuko likučius nors taip to nelabai galėjai ir pavadinti, nes tenais buvo didžioji dalis viso to saldėsio, atsikandęs dar vieną šį kartą jau didesnį gabaliuką nei prieš tai, jį iš lėto sukramtė ir nurijo. Mayrai prabilus ir poto jo paklausus panašaus klausimo, bet dar sudėtingesnio negu pas jį. Mayrai baigus sakyti savąjį klausimą Lukas kiek nustebo, nes dar nė karto per visą tą laiką nebuvo matęs merginos piktos, bet kaip sakoma žmogų reikia pažinti iš visų pusių, tad dabar vaikinas ją pažinojo iš dviejų pusių. Linksmąja ir piktąja Mayra.
 -Aš nežinau ką daryčiau, tiek į mano, tiek į tavo klausimus tikrų atsakymų nėra, nes žmogus tai patyręs supranta kaip ištikrųjų reikėjo vieną ar kitą daryti. Taip sakant specialistai sakytų reikėjo kreiptis vienur ar kitur ir daryti tą ir tą, tie žmonės kurie buvo panašiose situacijose imtų tave guosti sakyti, man irgi taip buvo, aš tave suprantu, bet nė velnio jie nesupranta, nes kiekvienas žmogus patiria tai skirtingai. Vieniems būna blogiau, kitiems geriau, kitų iš viso nelieka. Tad aš negaliu atsakyti į tavo klausimus, tiesiog negaliu, ką galiu padaryti tai tik pasiūlyti savo pagalbą, kad bet kada, kuomet manęs prisireiks galėtum mane pasikviesti ir aš kaip galėdamas galėčiau tau padėti.
Supratęs, kad šneka kiek per daug ir pamatęs, kad mergina dabar yra bent jau jam taip atrodė liūdna Lukas atsistojo nuo kėdės, priėjo prie Mayros ir apkabino ją lyg stengdamasis kaip kokia magiška kempinė sugerti visas blogas emocijas sklindančias iš jos.

[Mayra Llewellyn]

 Atsakymų į klausimus nėra.
 Nėra vieno atsakymo.
 Bet tiesa yra.
 Kažkur.
 Mayra laikė atvėsusį kavos puodelį rankoje, nenorėdama pažiūrėti Lukui į akis. Jautėsi dėl savo elgesio prastai, kas jai nebuvo būdinga. Pajutusi Luką ją apsikabinant, mergina vėl krūptelėjo, bet šį kartą nieko apie tai nesakė.
-Atsiprašau,-vos girdimas žodis paliko juodaplaukės lūpas. Visa tai buvo labai keista patirtis. Jaustis dėl kažko blogai ir po to nuoširdžiai atsiprašyti. Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau... Jausmas toks, tarsi ji bandytų ant durtinės žaizdos užklijuoti pleistrą. Nepakeliama kaltė.
 Kaltė...
 Viduje tarsi kažkas nuo pastarųjų dienų svorio trakštelėjo.
 Mayra pakėlė akis į ją apsikabinusį vyrą. Pala, ar čia tas Lukas? Išsilaisvinusi iš vyriškio glėbio, mergina padėjo beveik tuščią puodelį ant stalo ir jos akys užkliuvo už ryškių, gardžių keksiukų. Nieko nelaukusi, paėmė šokolado-karamelės likučius ir susigrūdo į burną. Tobula... Į ranką paėmusi citrininį, atsikando didžiulį kąsnį. O tu siaube, kaip skanu... Visai kaip Hogvartse. Žvilgtelėjusi į keksiukus, liūdnai žiūrinčius iš virtinos, Mayra lyžtelėjo gelsvą glaistą nuo kepinio ir paklausė Luko:
-Pinigų turi?

[Lukas Dubajus]

Lukui bestovint apsikabinus Mayra ji vos vos girdimai ištarė atsiprašau. Kadangi vaikinui nebuvo aišku dėl ko ji atsiprašinėja jis vis dar stovėjo apsikabinęs ją, kol mergina galų gale išsilaisvino iš jo glėbio ir labai keistai lyg jo neatpažindama pažvelgė į jį, o poto ėmė šlamšti keksiukus. Tokio įvykių pasukio jis negalėjo numatyti, tad tai jį privertė susimąstyti kas čia ką tik po velniais nutiko. Vienintelis logiškas paaiškinimas būtų jog Mayra ėmė valdyti kažkokia kita jėga, o tai gali būti kita jos asmenybė. Tai paaiškintų beveik viską, bet ką turėjo reikšti tas atsiprašau? Dėl ko ji atsiprašinėjo. Šis klausimas buvusio klastuolio galvoje sukosi bandydamas surasti atsakymą, tad vos ne vos išgirdo kaip klastuolė klausia ar jis turi pinigų, tad nusišypsojęs palinksėjo galva palikdamas tą klausimą viena skraidžioti galvoje ir ieškoti atsakymo. Pasiėmęs keksiuką atsikando jo ir šį kartą jau nebepadėjo jo atgal į lėkštę, o leido jam keliauti į skrandį kur jis turėjo būti suvirškintas. Pažvelgęs pro langą pastebėjo, kad jo asilo niekur nėra, tad jam teko šiek tiek sunerimti, bet geriau apsidairęs pamatė, kad jis stovi kiek tolėliau ir pasigardžiuomas vis dar rupšnoja vos vos kyšančius žolės stiebelius. Tuomet atsigręžęs į Mayrą laukė kol ji kažką pasakys, greičiausiai apie keksiukus.

[Mayra Llewellyn]

 Keksiukai buvo pasakiško skonio. Rūgšti citrina šokdino miško uogą, juos apglėbė karamelė ir šokoladas, o galiausiai atplaukęs plaktos grietinėlės debesėlis viską nuplovė.
 Mayra greitai sukramsnojo keksiukus ir alkanomis akimis dairėsi po parduotuvę. Jeigu išleis pinigus - vėliau jai tai atsirūgs. Jausdamasi labai alkana, mergina paėmė servetėlę, nusivalė trupinius ir pradėjo kramtyti popieriaus kraštą.
-Eik nupirk keksiukų. Kokius penkis ar aštuonis,-lyg niekur nieko tarė juodaplaukė Lukui. Ji buvo tokia alkana, kad net tą kvailai atrodantį asilėlį suvalgytų! Pačiupinėjusi, ar turi lazdelę kuprinėje, Mayra gailėjosi, kad neturi kokio padažo ar prieskonių. Vis dar alkanai spoksodama į romų gyvūnėlį, klastuolė, rankoje laikydama lazdelę, atsistojo ir tarė vyriškiui:
-Aš tuoj, tu keksiukų paimk.

[Lukas Dubajus]

Merginai šlamščiant keksiukus vaikinas taipogi pasiėmė vieną iš maišelio ir lėtai kramsnodamas stebėjo Mayros judesius. Jai liepus nupirkti keksiukų Lukas iš lėto atsistojo ir jau ruošėsi pirkti keksiukus, bet dar dėl visa ko atsisuko pasižiūrėti ką daro klastuolė ir nustebo pamatęs ją spoksančią kažkur į tamsą kur pagal viską turėjo būti asilėlis, kai pasigirdo durų varpelio dilindžiavimas ir balsas sakantis, kad ji tuoj. Tuomet buvusį klastuolį apėmė keistą nuojauta, bet nuramino galvodamas, kad ji tiesiog išėjo pavemti į lauką nuo per daug suvalgytų keksiukų. Paėmęs keksiukus jau norėjo eiti iki staliuko kai išgirdo garsų YHAA kuris galėjo reikšti, kad kažkas jį puola arba jis jau yra užpultas. Numetęs keksiukus ant žemės Lukas dar bėgdamas pro duris išsitraukė lazdelę ir išlindęs į lauką išvydo keistą dalyką kurio jis nebūtų tikėjęsis. Reksas stovėjo įspaustas į kampą ir išsigandęs šaukėsi pagalbos, o Mayra ėjo link jo ištiesusi lazdelę.
 -Accio lazdele, -merginos lazdelė atsidūrė pas jį rankoje ir įsikišęs ją gilyn į paltą savąją nukreipė į merginą.
 -Po velniais Mayra, nežinau ką tu čia darai ir kuri čia tavo asmenybė iš viso yra ir aš dar iš viso čia esi tu, bet tu nesi tokia. Nežinau kas tau užėjo ir kodėl tu dabar puoli šį asilėlį, bet po velniais baik tai dariusi. Dabar manau tiek man tiek tau yra sunku pažinti visiškai kitą žmogų kurį matai vos antrą kartą, na bent tavo dabartinė asmenybė kuri būna didžiąją dalį laiko prie vairo. Jeigu nori nuo manęs atitolti, taip ir sakyk, aš dingsiu iš tavo gyvenimo ir viskas bus sutvarkyta. Nežinau ar tu girdi tai, bet aš tave myliu ir nenoriu tavęs prarasti. Tad būk gera, liaukis tai dariusi.
Lukui bekalbant lazdelė nukreipta į merginą nusileido žemyn ir dabar jis stovėjo ir stebėjo ją.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra jau stovėjo prie asilo. Supratimo pilnos akys stebeilijo į merginos tamsiai rudas. Juodaplaukė pakėlė lazdelę, jau ruošdamasi tarti burtažodį, kai padaras kad užklykė! Panikos persmelktas garsas nuaidėjo atsimušdamas į pastatus ir atkreipdamas praeivių dėmesį į vykstančią sceną. Mayra krūptelėjo ir net nespėjo sureaguot, kai jos lazdelė, išslydusi iš delno, atsidūrė pas Luką. Šis pradėjo kažką apie asmenybes kalbėt, kažkokius patinkam nepatinka, o Mayra nesiklausydama tuščiai spoksojo į vyrą, galvodama apie savo lazdelę ir keksiukus. Kepti asilėlio jau nesiruošė, nes skrandis, pripildytas keksiukų košės, nepatenkintas suurzgė. O alkis vis dar buvo čia.
-Keksiukų paėmei? Ai,-numojusi ranka į Luką, Mayra įlėkė į parduotuvėlę. Prieš uždarydama duris suriko:
-Lazdelę, asile, grąžink!
Paklaususi sutrikusios pardavėjos, kur tualetas, mergina užsirakino kambariuke. Net ir pasilenkus virš klozeto, jos mintyse sukosi keksiukai ir kitas gardus maistas. Alkis.

[Lukas Dubajus]

Mergina pagaliau nesiartino prie asilėlio tikriausiai vien dėl to, nes negalėjo jam labai kažko padaryti, o ir tas atrodė labiau nurimęs negu buvo prieš tai. Mayrai užklausus ar paimė keksiukus Lukas nespėjo atsakyti, nes ta numojusi ranka įlėkė į vidų dar kažką sušukdama asilui, o gal jį išvadino asilu. Na kaip bebūtų dabar ji tūnojo kažkur ten viduje ir arba šlamštė keksiukus, vėmė, arba darė dar kažkokią nesąmonę. Priėjęs prie Rekso jį paglostė, pamylavo ir išsitraukęs dar vieną keksiuką sušėrė jį jam nors tai ir nebuvo labai sveikas dalykas, bet kartais buvo galima. Liepęs asilui keliauti link transporto ir jo tenais laukti Lukas grįžo vidun. Įėjęs vidun vaikinas rado tą patį maišelį vis dar besivartantį ant grindų, tad pakėlusi jį padėjo ant to pačio stalelio prie kurio dar prieš keletą minučių viskas buvo normaliai, o dabar kita asmenybė perimė vairą. Išsitraukęs pyrago gabalėlį vaikinas jį iš lėto, pasigardžiuomas valgė stebėdamas kaip žmonės vaikšto lauke. Seni ir jauni, vieni ir keliese, tyliai ir garsiai, lėtai ir greitai. Vieniši dažniausia eidavo greitai, seni žmonės keliese ir tyliai, jauni garsiai ir lėtai. Ir visi tie žmonės kažkur ėjo tokį vėlyvą vakarą.

[Mayra Llewellyn]

 Plaudama rankas po šaltu vandeniu, Mayra žiūrėjo į save veidrodyje. Paraudę akys ir nosis, susitaršę plaukai... Prispaudusi šaltus pirštus prie akių, mergina mąstė, kaip jai išsisukti nuo Luko. Keksiukus dar būtų suvalgiusi, bet didelio noro vėl prisikimšti nejuto. Apsišlaksčiusi lediniu vandeniu veidą, Mayra papurtė galvą, bandydama prasiblaškyti.
 Iš tualeto mergina išėjo atrodydama beveik kaip žmogus. Aplink akis dar buvo rausva, bet nosis ir žandai jau buvo atgavę savo spalvą. Atsisėdusi prie stalelio, Mayra žvilgtelėjo į Luką, pakedeno plaukus ir sunėrusi pirštus tarė:
-Nežinau ką dabar daryt. Niekada taip ilgai nebuvo, na,-gūžtelėjo pečiais.-Šitaip. Gal galėsi palydėt? Vis tiek kai ne viena saugiau, dar pasiklysiu po to.
 Pabraškinusi maišelį, juodaplaukė išsiėmė keksiuką ir atsikando jo. Valgyt norėjo, be kartu ir ne. Tiksliau, jos kūnas maldavo daugiau nekimšti į jį šlamšto, o mintyse vis dar siautė Alkis.

[Lukas Dubajus]

Lukas sėdėjo ir valgė dar prieš keliasdešimt minučių pirktus keksiukus laukdamas kol Mayra pasirodys iš tualeto. Žmonių srautai lauke apmažėjo, vis vien jau darėsi vėlu. Pasiėmęs paskutinį keksiuką norėjo jį jau kasti, bet persigalvojo, įdėjo jį vėl į maišelį ir įsidėjo į palto vidinę kišenę kitam kartui. Šiuo momentu pas vaikina mintyse vis dar sukosi klausimas, už ką atsiprašinėjo Mayra, o tuo labiau ko. Prie viso šito dar prisidėjo tas kas vyko tuomet kai ji puolė asilą. Merginai išėjus iš tualeto vaikinas vis dar sėdėjo ir galvojo apie visus įvykius kurie buvo per šiandieną ir tik tais klastuolei prakalbus normaliai sustiprotėjo, kad ji sėdi priešais jį.
 -Jo, gerai, -vis dar paskendęs mintyse ištarė buvęs klastuolis.
Tas visas dalykas su kitomis jos asmenybėmis įvyko per daug greitai, bet geriau anksčiau negu vėliau, o dabar žinos bent jau kažkiek kada gali tikėtis pasirodant tosios Mayros. Lukui atsistojo ir pradėjo rengtis paltą, o tuomet dar atsisukęs į merginą pasitikslino:
 -Keliaujam? Ar dar ne?
O kol laukė atsakymo prisėdo ant kėdės ir dabar stebeilijosi į ją.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra dirbtinai šypsodamasi žiūrėjo į Luką. Nematė, kas kitai jai jame patiko. O gal tiesiog nenorėjo, nes keksiukai gyvenime atrodė svarbiau nei kokie tai nors bendravimai ar santykiai. Lukui pradėjus rengtis, mergina irgi užsisagstė paltą, o plaukus vėl paslėpė po kepure, kaip prisiminė Mayrą vaikščiojus. Rudaplaukiui vėl prisėdus priešais, klastuolė liūdnai pateliūškavo kavos tirščius puodelyje, bandydama suprasti, kaip ji vis dėlto atsidangino iš Glazgo į Londoną.
-Gal žinai, kur čia būtų galima židiniu pasinaudot?-nusprendusi, kad traukiniais tikrai nesikratė, tarė Mayra. Puodelis barkštelėjo į lėkštutę ir buvo paliktas neramių merginos rankų ramybėje.
-Be Ministerijos,-truputį suraukusi nosį pridėjo mergina. Įtarių žmonių minios buvo tai, ko jai tikrai dabar nereikėjo. Užsidėjusi kuprinę ant pečių, Mayra stryktelėjo nuo kėdės ir, lyg supratusi kažką labai svarbaus, mestelėjo Lukui trumpą ,,Einam" ir išlėkė pro duris. Kaip nors namo parsidangins.