[Oliveris Llewellyn]

Kelionės į Londoną nepatiko. Pamažu Oliveris su tuo apsiprato, be to, nereikėjo važinėti labai dažnai. Vis dėlto tikrai nebūtų prieštaravęs to nedaryti. Kalbėti apie save buvo sunku, apie baimę triukšmui - dar ir gėdinga. Bet tėtis specialiai nieko blogo nedarytų. Vadinasi, reikėjo kalbėti, ir berniukas nuoširdžiai stengdavosi.
Bene didžiausia paskata būdavo ta, kad po pokalbio su Graham jiedu nueidavo nuveikti ko nors smagaus. Tai buvo pati geriausia kelionės dalis. Tik labai jau būdavo sunku nesigirti Eliotui ir Miriam. Bet tėtis to prašė, taigi Oliveris sakydavo kiek galima mažiau.
Šiandien turėjo būti dar įdomiau nei visada - jie ėjo pirkti kažko skanaus. Oliveris nebuvo labai didelis smaližius (palyginus su kitais septynmečiais, žinoma), bet jeigu jau tėtis vedasi į kažkokią kavinę pačiame Londone, jis progos tikrai nepraleis.
- Būtinai, - atsiliepė Oliveris ir pradėjo apžiūrinėti lentynas. Viskas čia atrodė labai skanu, tad išsirinkti vieną keksiuką ar pyragaitį buvo sudėtinga. Ką daryti, kai norisi visko? Deja, tėtis tokios instrukcijos nepateikė. Berniukas apžiūrinėjo skanėstus ir jau tiesė ranką šokoladinio keksiuko link, bet išgirdo, kad tėtis su kažkuo kalbasi. Iš karto nusiminė - nepažįstami žmonės jį gąsdino. Visai nesinorėjo su kuo nors bendrauti. Vis dėlto priėjo prie tėčio ir spėjo išgirsti jo žodžius.
- Ar aš galėsiu neiti? - iš karto paklausė. Jau ko ko, o to siaubo kvidičo stadione pakartoti tikrai nesinorėjo.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Karštas late kavos gurkšnis nuslydo gerkle žemyn, nudegindamas liežuvį. Vėtrūnė nemaloniai susiraukė.
     - Aaa! Kas daro tokią karštą kavą?! Ir išvis, Vėtra, negalėjai palaukti kol atvės? Būtinai reikėjo nusiplikyti karšta kava, ane? užsipuolė Nihala, radusi puikią progą pabambėti. Vėtrūnė jautė jos norą užrėkti ant „Cukrinio Kiškučio“ kavinės darbuotojos ir puikiai suprato, kad jei šiuo metu kūną valdytų Nihala, būtent taip ir padarytų, tad pasidžiaugė, kad šią akimirką čia yra ji pati, o ne Nihala.
     - Užsičiaupk, burbtelėjo Odettė. Ot, pamanyk, kokia didžiulė problema - nusideginom liežuvį kava. Pasaulyje yra ir didesnių problemų nei nudegintas liežuvis, tad būk maloni ir paimk bei užsičiaupk!
     - Merginos, kaip galiu mėgautis atėjusi į kavinę, kai judvi pjaunatės čia? Abiem nutilus Džeinė dar pridūrė: Ačiū. Ir atsignybusi gabalėlį „Napoleono“ pyrago įsidėjo į burną. Ką tik iš šaldytuvo ištrauktas ir vis dar šaltas pyragas apramino menką skausmą ir de Leighi siurbtelėjo dar kavos. Tik šį kartą atsargiau. Jai bevalgant kavinukės durų varpelis vėl suskambo. Iš garso Vėtrūnė suprato, kad į patalpą įžengė pora žmonių. Baltaplaukė aiškiai girdėjo visas jų kabas, nors ir šios buvo trumpos. Tačiau netrukus moteris pajuto, kad kažkoks žmogus ėmė artėti jos link. Iš pradžių sutriko, tačiau jam prabilus, Vėtrūnė suvokė, kad jis pažino Odettę, dirbančią Magijos Ministerijoje. Tačiau pati nuo to nepasijuto geriau, o tik dar labiau sutriko. Čempionatas? Iš kur man žinoti tokius dalykus? Odette!
     - Palauk, bandau prisiminti... Elijahas kažką minėjo... Kol Odette rausėsi prisiminimuose, Vėtrūnė keistai „spoksojo“ nieko nereginčiu žvilgsniu į prisiartinusį vyrą, nežinodama ką pasakyti. - Ak, taip! Jis sakė, kad planuojame Kvidičo čempionatą Anglijoje, bet gerokai toliau už Londono. Jis vyks dar kitų metų pavasarį ir Elijahas sakė, kad reikės didžiulės aurorų ir visų kitų pagalbos apsaugant renginį nuo žiobarų. Rudenį pradėsime jam ruoštis, laukia ilgas darbas. Bet jis bilieto dar negali įsigyti, galės padaryti tą tik 2024 metais!
     - Man nereikia taip detaliai! Jis tik klausė kada.
     - Gerą dieną, pone, - šyptelėjo Vėtrūnė. - Pasaulio Kvidičo čempionatas nusimato 2025 metų pavasarį. Vyks gerokai toliau už Londono, mat reikia atokios vietos, kur žiobarai neaptiktų, bet dar nežinome tikslios vietos. Bilietai prekyboje pasirodys tik kitais metais.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visiškai paprastas klausimas, kurį Dafydd uždavė ministerijos darbuotojai, neturėjo sukelti sunkumų, ar ne? Deja, panašu, kad kažkas čia buvo ne taip, mat jauna mergina įsispoksojo keistu žvilgsniu. Dafydd sutriko. Ką dabar padarė ne taip? Negi ir vėl kažkur susimovė, nors ištarė vos kelis žodžius? O jeigu netyčia apsipažino (nors neabejojo, kad yra ne taip), ar ši mergina pasakys tai mandagiai? Gerai bent tai, kad ši kavinė buvo burtininkų, tad nepažeidė vieno iš pagrindinių įstatymų žiobarei išpliurpdamas apie kvidičą.
Kol ji, regis, ieškojo atsakymo į tokį paprastą klausimą, atsirado Oliveris. Berniuko tėvas puikiai suprato mažylio nenorą eiti į kvidičo rungtynes. Ir nė už ką nebūtų vertęs jo tai daryti.
- Žinoma. Jeigu tik nenorėsi, galėsi ir neiti. Be to, juk nė nežinome, kada toks čempionatas bus, - atsakė pritūpdamas prie sūnaus ir jį apkabindamas. Tai turbūt atrodė labai keistai, bet svarbiausia buvo nuraminti savo mažylį.
Laimei, pagaliau pasigirdo atsakymas. Jis būtinai nudžiugins Eliotą. Pagaliau grįžę namo galės pasigirti tuo, ką nuveikė - tai pradžiugins tiek Mayrą (ji džiaugsis, kad Dafydd bando bendrauti, ar ne?), tiek Eliotą, kuris tiesiog džiūgaus išgirdęs, kad čempionatas jau pakankamai greitai. O ir Miriam bus patenkinta - labai jau liūdėjo, kai negalėjo vykti į rungtynes prieš porą metų.
- Mes ne iš Londono, tad čia ne problema, - atsiliepė atsistojęs. Pasidarė kiek neramu, kad ji gali bandyti iškapstyti informaciją. Ką gali žinoti, gal ministerija tik ir ieško galimybių surasti Llewellyn šeimą, kuri pakankamai greit po Dafydd motinos mirties dingo iš Londono. Ne, geriau patylėti. Nors ši mergina atrodė visai maloni, rizikuoti savo šeimos gerove vaikinas nė neketino.
- Galbūt žinote, ar turėsite kokius nors šeimos bilietus su nuolaidomis vaikams? - dar paklausė. Nors ir turėjo neblogai apmokamą darbą, negalėjo sau leisti bet ko. Penki vaikai reikalavo daug laiko ir išteklių, o jis neketino aukoti nė vieno šeimos nario gerovės tam, kad palepintų kitą. Ne, Llewellyn šeimoje visi yra lygūs.

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis netruko jo apkabinti, o tai buvo kaip tik tai, ko Oliveriui ir reikėjo. Jis spėjo pajusti keistą baimę, kad gali tekti keliauti į tas rungtynes. Labai nenorėjo to daryti, bet jeigu pageidauja Eliotas, gal teks ir jam?
- Ačiū, tėti, - sumurmėjo prisiglaudęs.
Deja, kažkodėl tėčiui reikėjo būtinai šnekėtis su ta moterimi. Bendrauti nemėgstantis ir bijantis vaikas tokiais atvejais pasijusdavo esąs niekam nereikalingas. Jeigu atėjo čia su tėčiu, kodėl jis šneka su kažkuo kitu? Turbūt reikėtų to paklausti - mylimas žmogus tikrai nemeluotų.
Oliveris norėjo kaip tik tai ir padaryti, tačiau tuo metu pasigirdo atsakymas, į kurį ir tėtis rado ką atsakyti. Kaip ir visada tokiais atvejais, pasidarė nuobodu. Berniukas nusiminė. Nenorėjo laukti, kol jis su kažkuo pasišnekės. Jeigu jau čia atėjo, turėtų leisti kartu. O jeigu to nedaro, gal galima tiesiog grįžti namo ir ką nors nupiešti? Netrukus bus jo ir Elioto gimtadienis, tad norėjosi paruošti smagią dovaną. O teko stovėti ir laukti, kol tėtis pabaigs bendrauti.
- Gal jau galime eiti namo? - paklausė neištvėręs. Suprato, kad tai nelabai mandagu, tačiau negalėjo nieko pakeisti - laukti buvo pernelyg nuobodu. O kuris septynmetis norėtų būtent taip leisti dieną sostinėje?..

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Vėtrūnė buvo sutrikusi. Paprastai visuomet džiaugdavosi proga kuomet galėdavo su kuo nors bendrauti, kai galėdavo daryti ką nori, o ne tūnoti mintyse ir tik stebėti kaip kažkuri kita asmenybė kažką veikia. Tačiau jai niekada nepatikdavo kai ją sumaišydavo su kažkuria kita asmenybe. Apsimetinėti kita - visoms labai nemalonus reikalas. Išklojusi Odettės padiktuotą atsakymą, baltaplaukė jau jautėsi atsikračiusi šios nemalonios naštos, - ji ir taip jau visą rytą pratūnojo tame nuobodžiame susitikime ir kalbėjo už Odettę! Kodėl reikia ir dar? - tačiau vyras, išgirdęs atsakymą, ne nuėjo pas savo sūnų, kuris, pasirodo, visai nenorėjo į tą čempionatą, o pasiliko prie Vėtrūnės, tarsi norėdamas dar kažką pasakyti. De Leighi dar labiau įsitempė kai išgirdo jį vėl kalbant. Bet išgirdusi tik paprastą pasakymą apie gyvenimą ne sostinėje, atsipūtė. Tokiomis temomis ji tikrai gali kalbėti ir tą mielai darys.
     - Supratau, - maloniai nusišypsojo ir pabandė mandagiai pratęsti pokalbį. - O ką veikiate šiuo metu sostinėje? Atostogaujate?
     Vėtrūnei jau nusiteikus paprastam pašnekesiui, jai lyg žaibas iš giedro dangaus trenkė dar vienas klausimas apie Kvidičo čempionatą. Odette! Padėk man! sutrikusi kreipėsi vėl pagalbos į Ministerijos darbuotoją Kristina. Ką man jam dabar sakyti?
     - Pranešk jam, kad to dar neaptarėme, kaip jau minėjau, į darbą dėl čempionato kibsime tik rudenį. Bet abejoju, kad kas nors keisis.
     - Na, mes dar nesame to aptarę, darbai dėl čempionato Ministerijoje prasidės tik rudenį. Tačiau kiekvienais metais vaikai iki dešimties metų įleidžiami nemokamai, tad abejoju, kad kas nors keisis, - atkartojo Odettės žodžius Vėtrūnė ir nugirdo vaiko balselį, kalbantį apie namus. Mažumėlę apsidžiaugė - gal jau nebepils ant jos Odettei skirtais klausimais?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Viskas atrodė keistai. Kodėl Magijos ministerijos darbuotoja, regis, nelabai žino apie tai, kada vyks čempionatas, o net ir atsakiusi į klausimą elgiasi kažkaip... keistai? Kažkas čia buvo ne taip, o tai Dafydd visiškai nepatiko. Netgi labai nepatiko.
O dar tas klausimas, ką jie veikia Londone... Argi tai nepažįstamo žmogaus reikalas? Įtarus žvilgsnis įsmigo į ministerijos departamento vadovę. Argi gali būti, kad po šitiek laiko jis vis dar domina ministeriją? Gal vis dėlto Shane buvo susijęs su jais, nors ir sakėsi esąs žiobaras? Po galais, ir kodėl jis priėjo prie šitos jaunos merginos... Dabar mintys ir vėl buvo užimtos sudėtingais svarstymais, kurie neleido atsipalaiduoti. O vis dėlto tenorėjo pradžiuginti sūnų, kuris šauniai ištvėrė nelengvą pokalbį su psichologu.
- Atvykome su reikalais, - trumpai paaiškino vildamasis, kad to pakaks. Nors kas ten žino - jeigu jau parūpo, gali būti, kad bandys išnarstyti po kaulelį.
Vėl pažvelgė į sūnų ir pasidžiaugė, kad de Leighi nereagavo į tai, kad jis šnekėdamas su ministerijos darbuotoja kartais atiduoda dėmesį savo vaikui. Nusišypsojo mažyliui ir vien lūpomis pasakė, kad viskas bus gerai. Tikėjosi jau netrukus eiti su Oliveriu prie pačių skaniausių keksiukų.
Atsakymas apie šeimos bilietus sutrikdė. Iki čempionato dar dveji metais. Būtent tais metais Oliveriui ir Eliotui sueis dešimt metų, taigi nežinia, ar jie gaus nemokamus bilietus. Tiksliau, Eliotas ar gaus, mat Oliveris ten tikrai nenorės. Bet net ne tai buvo svarbiausia. Vos po dvejų metų jo mažyliams bus dešimt metų. Kur pradingo visas tas laikas? Ar gali būti, kad jie su Mayra kartu gyvena jau aštuonerius metus?
- Dėkoju už informaciją, - pratarė. Juto trukdantis šitai merginai, tad pridūrė: - Atsiprašau, jeigu sutrukdėme.
Vėl atsisuko į sūnų ir atsitūpė šalia jo. Žvelgė į tas pažįstamas akis ir bandė suprasti, kaip jis jaučiasi. O Oliveris tikrai nebuvo laimingas. Ar taip nutiko dėl to, kad jis, Dafydd, ir vėl pradėjo su kažkuo šnekėtis? Tai buvo ironiška - vaikinas labai mažai bendravo su žmonėmis, bet kiekvienas ištartas žodis buvo tarsi peilis šitam mažyliui.
- Dar neišsirinkome nieko skanaus, - pratarė. - Išsirink, pavalgysime ir išgersime kokios kakavos. Tada galėsime keliauti. Ar gerai, Oliveri?
Sušiaušė jam plaukus ir vėl apkabino. Labai nenorėjo, kad sūnus jaustųsi nepatogiai.

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis šnekėjosi su ta moterimi, o Oliveris nuobodžiavo. Suprato galintis eiti rinktis keksiukų, bet atsitraukti nuo tos saugumo salos buvo kiek nejauku. Nepaisant to, kad be jų trijų čia buvo tik darbuotoja, nenorėjo būti toli nuo tėčio. Vis dažniau imdavo kaustyti baimė, kad Hogvartse tiesiog neištvers. Ką jam reikės daryti, jeigu kažkas nepasiseks, o šalia nebus nei tėčio, nei mamos? Eliotas kuo puikiausiai pritaps mokykloje, o štai jis...
Tai buvo liūdna, tačiau tėtis netruko paguosti - vis dar galima išsirinkti keksiuką. Ką gi, Oliveris taip ir padarys. Prisiminė, kad jam patiko šokoladinis, tad nusitempė tėtį būtent ten.
- Šitą, - parodė į norimą skanėstą. Ir gerokai tyliau paklausė: - O galima du?
Tėtis labai geras, todėl tikrai turi leisti suvalgyti du keksiukus, ar ne? Berniukas jau spėjo pamiršti, kad ką tik norėjo eiti namo. Ne, dabar jam norėjosi tik kažko skanaus.
Gretimoje vitrinoje buvo pastatytas itin įdomus trijų aukštų keksiukas. Darbuotoja į juos nežiūrėjo, tad atsargiai jį paėmė į rankas.
- Toks tikrai patiktų Eliotui, - pratarė rodydamas tėčiui kepinį. Nutarė išbandyti savo drąsą ir pats užkalbinti tą moterį, su kuria dar neseniai bendravo tėtis. Grįžo prie jos nešinas keksiuku, bet prisiartinus visa drąsa staiga kažkur išnyko. Ji turbūt klausinėjo, ko šitam vaikui čia reikia, tačiau pastarasis tik stovėjo nuleidęs akis ir jausdamasis labai kvailai - ko jis čia nešėsi tą keksą?..
- Jis labai gražus, ar ne? - galiausiai įsidrąsino paklausti parodydamas keksiuką šviesiaplaukei.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

      Atsakinėti į klausimus apie renginį buvo nemalonu ir sunku, mat vis reikdavo laukti kol pirmiau į šiuos Vėtrūnės mintyse atsakys Odette. Vis dėlto baltaplaukė moteris norėjo bendrauti ir draugiškai pasikalbėti su ją užkalbinusiu vyru, jugi be klausos ji mažai ką turėjo, tad bendrauti jai buvo tikrai svarbu. Todėl trumpas ir nekonkretus atsakymas, tarsi nukertantis pokalbį, nuskambėjęs iš vyro lūpų, kiek nuvylė Kristiną.
     - Ak, taip... Supratau, - tarstelėjo ji, tarsi sutikdama su šio pokalbio pabaiga, tačiau po kurio laiko, vyrui padėkojus už informaciją bei Džeinei patikinus, kad jis jos tikrai netrukdo, ji vis dėlto pabandė nutrūkusį pokalbį dar kartą užmegzti iš naujo: - Mėgstate lankytis „Cukriniame Kiškuty“? Man asmeniškai tai yra viena geriausių konditerių Londone, dažnai čia užsuku. Labiausiai mėgstu bananinius keksiukus, tikras skanumynas, - šiltai nusišypsojo Vėtrūnė. - O jūs, pone, turite savo favoritus?
     Raudonplaukiui kalbantis su sūnumi, de Leighi galutinai susitaikė su taip ir neužsimezgusio pokalbio pabaiga ir įkniuko į savo „Napoleono“ pyragą. Netrukus Vėtrūnės mintyse iškilo vienos iš jos kūrybos ispaniškos muzikos melodija ir mergina ėmė ją niūniuoti.  Tačiau ne už ilgo jos muzikines svajas nutraukė pasigirdęs balselis visai šalia jos. Tą balsą Vėtrūnė jau girdėjo. Girdėjo jį tuomet, kai vyras šnekėjosi su savo sūnumi. Ar tai reiškia, kad prie jos priėjo būtent raudonplaukio berniukas? Aišku, sutrikdė ne tik tai, bet ir pats klausimas - gražus? Vėtrūnė grožio nematydavo, ji jį nebent girdėdavo muzikoje ar jausdavo, tačiau daiktas (o gal ne daiktas?), apie kurį kalbėjo berniukas, neskleidė nieko, iš ko baltaplaukė būtų galėjusi grožį pajusti. Tačiau dėl to tikrai nenorėjo sugadinti berniukui nuotaikos.
     - Emm... Taip! Tikrai gražus! Man jis patinka, - nusišypsojo devyniolikmetė mažyliui.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd atidavė visą dėmesį sūnui, kuris skubiai nusitempė jį prie norimo keksiuko. Buvo smagu žinoti, kad nedrąsus mažylis sugeba nuoširdžiai norėti. Ne veltui Oliveris buvo jo nuostabus sūnus.
Berniukui išsirinkus keksiuką pradėjo žvalgytis darbuotojos. Oliveris per tą laiką išsirinko dar vieną, tad teko sudrausminti:
- Du galima, bet ne daugiau, gerai? Ką sakys mama, jeigu grįžęs namo nenorėsi valgyti, nes prisisprogai saldumynų? O šitą galėsime paimti Eliotui.
Priėjus darbuotojai užsakė tris šokoladinius keksiukus ir du didelius puodelius kakavos. Kiek pasvarstė, ką daryti toliau. Galėjo ramiai atsisėsti prie laisvo staliuko, bet pamatė, kad sūnus priėjo prie ministerijos darbuotojos. Keista buvo tarti tuos žodžius - net ir mintyse - bet nutarė, kad verta pasistengti dėl savo mažylio. Kiek dvejodamas atėjo prie de Leighi.
- Atsiprašau, jūs kažką sakėte, - tik dabar susivokęs, kad taip ir buvo, nejaukiai pratarė. Ką gi, ką tik dar labiau krito Magijos ministerijos akyse. Kita vertus, jeigu toje įstaigoje pasklis kalbos, koks Llewellyn nemandagus, bent bus priežastis, ar ne? Ir vis dėlto ši jauna mergina atrodė esanti pakankamai maloni. Jeigu jau Oliveris ryžosi prie jos prieiti, tai buvo daug.
- Mano sūnus nėra labai bendraujantis. Tai, kad drįso jus užkalbinti, man netikėta, bet... - jautėsi vis kvailiau ir kvailiau. - Gal neprieštarausite, jeigu čia atsisėsime? Oliveris mielai papasakos mamai, kad išdrįso pakalbinti suaugusį žmogų.
Apkabino sūnų per pečius ir su tam tikru nerimu žvelgė į de Leighi. Taip, Mayra tikrai džiaugsis, kad jie bando bendrauti. Dėl abiejų, mat tėvas nebuvo daug šnekesnis už sūnų. Bet atrodė, kad ministerijos darbuotoja susipras, kas čia tokie prie jos pristojo, ir mandagiai (arba ne) paprašys juos dingti iš akių.
- Oliveri, kol kas parnešk keksiuką į vietą. Vėliau išrinksime ką nors visiems, - dar pridūrė sūnui.

[Oliveris Llewellyn]

Akys taip norėjo keksiuko, kad darėsi sunku išlaukti, kada jį bus galima suvalgyti. Nors ir tekdavo vykti į Londoną kalbėtis su tuo žmogumi, Oliveris kartais buvo visiškai normalus ir įprastas septynmetis. Ypač kai kalba pasisukdavo apie saldumynus.
- Tėti! Jai irgi patinka! - baisiausiai apsidžiaugė berniukas, kai pamatė, kad svarbiausias žmogus atėjo prie jo. Žvelgė į jį rudomis akimis ir labai norėjo pamatyti tą patį džiaugsmą, kuriuo tiesiog spinduliavo pats. Žinoma, tas džiaugsmas bet kurią akimirką galėjo sugrįžti į įprastą melancholiją ir liūdnumą, bet dabar septynmetis buvo laimingas. Prisiglaudė prie tėčio ir akimis tiesiog rijo jo atneštus gardumynus. Žinojo, kad vienas iš trijų atsineštų keksiukų skirtas būtent tėčiui, bet kas ten žino, gal gailiai pažiūrėjus gaus pasivaišinti ir juo?
Vos išgirdęs klausimą, ar galima prisėsti, užsiropštė ant kėdės. Nė nelaukė, kol šviesiaplaukė, kuriai patiko keksiukas, ką nors atsakys. Deja, netrukus teko paklausyti tėčio ir grįžti ten, iš kur tą skanėstą paėmė. Neprieštaraudamas grįžo prie vitrinos, atsargiai pastatė keksiuką ir grįžo prie staliuko. Labai jau nekantravo pagaliau paragauti savojo saldėsio, tad maldaujančiomis akimis pažvelgė į tėtį.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     - Melagė! Gražus?! Patinka?! Tu meluoji vaikui! Mes nieko nematome ir negalime pasakyti, kad tas daiktas gražus! Melagė tu.
     - Taip, gal ir melavau, Nihala, tačiau ką tavo manymu turėjau sakyti tam pačiam vaikui? „Aš akla, nieko nematau, nežinau ar gražus, traukis šalin.“?
     - Kad ir taip.
     - Nihala, tu klysti. Negaliu vaikui taip sakyti. Be to, aš ne tu, jau turėjai tą suprasti - niekada taip nekalbėčiau.
     Vystantis šiam ne itin maloniam Vėtrūnės ir Nihalos pokalbiui, berniukas, apie kurį jos kaip tik ir kalbėjo, baisiausiai nudžiugo baltaplaukės garbanės atsakymu. Matai? Gyvenime reikia gėrio ir malonaus bendravimo, ne pykčio. Suprask tai, Nihala.
     - Tai tu melą vadini gėriu? Ir maloniu bendravimu?
     - Tai buvo nekaltas melas. Ir, jei nepastebėjai, niekam juo nepakenkiau, o tik įžiebiau džiaugsmo akimirką.
     Žinant Nihalą, šis pokalbis būtų užsitęsęs iki begalybės, bet, visa laimė, paskui vaiką prie de Leighi atsekė ir jo tėtis dar kartelį užkalbindamas Vėtrūnę ir priversdamas nukreipti savas mintis nuo nemalonaus pokalbio. Džeinė pasijuto tam vyrui dėkinga, kad nutraukė Nihalos barnius.
     - Ak, nieko svarbaus. Tik mėginau užmegzti pokalbį, bet, kaip supratau, nebūsite linkęs leistis į kalbas, tai tiek jau to. Beje, malonus mažylis, - šyptelėjo Kristė. Vyrui ėmus pasakoti apie savo berniuką ir galiausiai paklausus ar jie gali šalia prisėsti, de Leighi veidas tiesiog nušvito, kaip kokio mažo vaiko. Ji taip mėgo bendrauti su žmonėmis! O prisėdimas šalia, tikrai turėtų reikšti malonaus pokalbio pradžią, ar ne?
     - Žinoma! Galite prisėsti. Tik ar čia yra pakankamai kėdžių? Gal reikėtų atnešti iš kur nors papildomą, jeigu neužtenka?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma, kaipgi kitaip. Argi jis gali neparodyti savo nenoro bendrauti? Niekas nebuvo kaltas, kad Dafydd mielai nematytų kitų žmonių, išskyrus tuos, kuriuos su didžiausia meile galėjo pavadinti savo šeima. Žinoma, ši jauna Magijos ministerijos darbuotoja taip pat čia niekuo dėta.
- Atsiprašau, kad pasirodžiau nemandagus, - prisivertė sumurmėti Dafydd. Žodis, vis dar daugiausiai skirtas Mayros ausims, kiek sunkiai paliko lūpas, tačiau kažkaip reikėjo išspręsti situaciją, į kurią ir vėl įklimpo. Bet de Leighi tuo metu pagyrė Oliverį, ir Dafydd iš džiaugsmo suspurdėjo širdis.
- Ačiū, - nusišypsojo jis ir paglostė savo šaunaus mažylio galvelę. Jis aiškiai nekantravo, tad ir tėvas pradėjo su tam tikru nekantrumu laukti atsakymo. Tiesa, nesitikėjo, kad jis bus toks entuziastingas. Atrodė, kad de Leighi yra žiobarų mergaitė, gavusi laišką į Hogvartsą. Ar tik nebus taip, kad be reikalo prie jos priėjo? Gal toks draugiškumas tėra kaukė, o iš tiesų ji stengiasi sužinoti ką nors, ko Dafydd visai nenori sakyti?
- Ačiū, - dar kartą pratarė išgirdęs leidimą atsisėsti. Pasodino savo spirgantį mažylį ant kėdės, padavė jam keksiuką ir kakavos puodą ir netrukus sutrikęs vėl pažvelgė į merginą. Ar tai vėl kažkoks triukas? Negi ji nemato, kiek čia yra kėdžių? Bet kam reikalingas toks juokelis? Situacija buvo nemaloniai keista, tačiau Dafydd nutarė nuleisti ją negirdomis, taigi tik linktelėjo ir įsitaisė ant savosios kėdės. Pažvelgė į sūnų žvilgsniu liepdamas neskubėti ir valgyti mandagiai, o tada susidūrė su amžinąja problema - ką vis dėlto sakyti? Jeigu jau čia prisėdo, tarsi turėtų inicijuoti įdomią pokalbio temą. Bėda ta, kad jau ko ko, o įdomiai bendrauti Dafydd tikrai nemokėjo. O ir ko tikėtis iš žmogaus, kuris mielai visą savo laiką leistų drybsodamas sofoje su nuostabia žmona glėbyje?
- Ilgai dirbate ministerijoje? - galiausiai pasidomėjo. Norėjosi save prakeikti, mat klausimas buvo labai jau banalus. Deja, nieko geresnio sugalvoti taip ir nepavyko.

[Oliveris Llewellyn]

Septynmečiui turbūt nėra labai smagu, kai svetimas žmogus pavadina mažyliu. Vis dėlto ši moteris buvo maloni, be to, jai patiko jo išrinktas keksiukas. Nebuvo ko raukytis, tad buvo galima žiūrėti į tėtį ir visu kuo maldauti greičiau gauti ką nors skanaus.
Ir pagaliau gavo įsitaisyti ant kėdės, o prieš akis išdidžiai pūpsojo tiesiog nuostabus keksiukas. Oliveris ryte rijo jį akimis, tačiau tėčio žvilgsnis, regis, suprantantis berniuko ketinimus, neleido skanėsto praryti. Teko kuo ramiau paimti didelį kakavos puodelį ir kažkaip neapsilaistyti. Visai nesinorėjo apsijuokti prieš šitą malonią moterį, kuri Eliotui būtinai padės patekti į kvidičo čempionatą. Kol kas sekėsi visai neblogai, o netrukus gera pusė keksiuko išnyko septynmečio burnoje. Jis atsargiai pažvelgė į tėtį, kuris, regėsi, stengėsi bendrauti. Tai buvo gerai: nepaisant to, kad moteris Oliveriui patiko, jis nebeturėjo drąsos dar ką nors sakyti. Laimei, keksiukas buvo tiesiog pasakiškas, tad dabar buvo galima sėdėti ir su pasimėgavimu kramtyti. Mažylis pamiršo ir tą moterį, ir tėtį, ir viską pasaulyje. Liko tik jis, du nuostabūs keksiukai ir kakavos puodas.
Tėčio ištartas sakinys sugrąžino į šį pasaulį. Oliveris pažvelgė į jį ir įsidrąsino prisidėti prie pokalbio:
- Ir aš noriu dirbti ministerijoje.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     - Ne tai... Jūs nesate kaltas vien dėl to, jog neturite pomėgio bendrauti ir dėl to nesate nemandagus. Čia mano kaltė - neturėjau taip įkyriai lįsti bendrauti, kai parodėte nenorą tą daryti... Atsiprašau, pone, - po vyro pasakymo, kad pasirodė nemandagus, susigėdusi Vėtrūnė suskubo susiversti visos kaltės sau, nes būtent taip ir jautėsi. Po kiek laiko tylutėliai pridūrė: - Jūs tikrai neprivalote čia sėdėti su manimi, jeigu neturite tam noro...
     Iš gėdos, jog vėl privėlė kitiems nepatogumų, baltaplaukė visai susigūžo kėdėje ir iš taip žemaūgės figūros liko lyg mažas kleckiukas ant kėdės. Vėtrūnė nematė, tačiau jautėsi taip, tarsi dabar dydžiu prilygo tam berniukui kartu su tėčiu užėjusiu į konditeriją. Aš tikra nevykėlė, ir vėl viską sugadinau! Kodėl iš vis turėjau bandyti bendrauti kai akivaizdu, kad pašnekovas to nenori? Ir kaip visad - aš kalta, vėl priviriau nemalonios košės... Na, arba prikepiau nemalonių keksiukų... Išgirdusi kaip tėtis su sūnumi vis vien sėdasi prie stalo, o ne palieka Kristinos vienos, mergina visai sumišo. Kas bus dabar? Jie ant jos pyks dėl to, kad ši šitaip su jais elgėsi? Kad ragino bendrauti ir netgi melavo mažam berniukui? Ak, Nihala turbūt buvo teisi - meluoti negarbinga, net ir šitaip. De Leighi dar labiau susigūžo ir vos nepalindo po stalu.
     Išgirdus valgomo maisto garsą, Vėtrūnei šmėstelėjo mintis, kad galbūt jie jokių piktų kėslų neturi dėl baltaplaukės nemandagaus elgesio? Gal iš tikro draugiškai prisėdo pavalgyti ir pabendrauti?.. Kristė bijojo tuo tikėti, bet nusprendė nors kartą perlipti per save ir nebesigūšti, o ko nors imtis. Būtų mielai prisidėjusi prie vyrų ir suvalgiusi savo saldėsį, tačiau šiuo metu nuo streso maistas ypatingai neviliojo, atrodė tik kaip žemės gabalas ir de Leighi jautė kaip sunkiai jis slystų gerkle žemyn, jeigu įsikištų pyrago gabalą į burną. Todėl tik ir liko taip sėdėti kol neilgai trukus išgirdo klausimą. Iš pradžių pabūgo atsakyti, tačiau išgirdus tyrą vaikišką balsą, Vėtrūnės širdis tarytum aprimo ir atsigavo.
     - Šaunu, tiesa? - kreipėsi ji į vaiką. - Jeigu tai tikra tavo svajonė, tuomet nenustok jos siekti ir patikėk, vieną dieną ji taps realybe. Kai suaugsi, galbūt kada susitiksime ministerijos koridoriuose? - išdrįso dar kartelį šyptelėti ir tuomet surimtėjusi tęsė pokalbį su vyru.
     - Ministerijoje įsidarbinau (tiksliau mane įdarbinai, Odette) tik baigusi Hogvartsą, taigi jau porą metų. Nors gal ne jau, o tik. Vis dėlto tai dar mažas skaičius, - šyptelėjo. - Beje, aš Vėtrūnė, bet vadinkite Vėtra. O kuo Jūs vardu, pone?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Situacija buvo keista. Visų pirma, šita jauna mergina jau ne kartą pavadino jį "ponu", o tokiu Dafydd tikrai nesijautė. Ji bendravo mandagiai ir draugiškai, kas vėlgi nebuvo įprasta. Per visą tą laiką, kurį praleido su Mayra, vaikinas nespėjo priprasti prie to, kad yra laikomas žmogumi. Vis dar atrodė, kad vos užvėręs namų duris tampa niekam nereikalingu trukdžiu. Būtent dėl to draugiškas bendravimas vertė jaustis nejaukiai. Tuo labiau, kad de Leighi dirbo Magijos ministerijoje - vietoje, apie kurią nesinorėjo galvoti labai jau daug.
- Tai aš priėjau su klausimais apie darbą ne darbo metu, - skubiai bandė teisintis. Juk jis visada kaltas, kodėl dabar šita jauna mergina kaltina save? Ji nepadarė nieko blogo. Elgėsi mandagiai ir draugiškai, kaip su Dafydd Carwyn Llewellyn elgiasi tik Mayra ir mažyliai. Net kolegos vengė šnekėtis paprastomis temomis.
Vis dėlto viskas lyg ir išsisprendė, tad buvo galima atsisėsti ir pasimėgauti saldžiais malonumais. Kanalizacijoje įgyti valgymo įpročiai nebuvo labai pasikeitę - vakarienės, kurią paruošdavo Mayra, būdavo labai per daug. Vadinasi, dabar prisikimšti negalima. Kita vertus, nuolat alkanas mažylis pusę keksiuko mielai sušveis. Net jei prieš tai praris dar du. Pusės jau ir nebuvo, o tai privertė nusišypsoti. Paragavęs savo kakavos Dafydd pritariamai linktelėjo ir pažvelgė į sūnų. Jautėsi patenkintas tuo, kad po sunkaus pokalbio su psichologu jie sugeba kažkur išeiti ir galbūt netgi pabendrauti.
Tai, kad Oliveris išdrįso prabilti, turėjo pradžiuginti. Deja, jo žodžiai paveikė priešingai - sūnus pareiškė norintis dirbti ministerijoje. Dafydd vylėsi, kad tai tik bandymas sutelkus drąsą kažką pasakyti, kad jo vaikai į tą įstaigą niekada gyvenime neis. Bet ten yra dirbusi tiek Mayra, tiek ir jis pats. Tėvų pėdomis norintiems sekti vaikams ta vieta turbūt atrodo kaip rojus. Vis dėlto nenorėjo dabar nieko apie tai sakyti - jeigu Oliveris turi svajonių, tai yra tiesiog nuostabu. O jeigu jis išties kada nors atsidurs Magijos ministerijoje, jis, Dafydd, to netrukdys.
- Būsi geriausias ministerijos dailininkas, - padrąsino sūnų vaikinas ir pakėlė akis į pašnekovę.
- Iš karto po Hogvartso į ministeriją? Sveikinu, - pratarė, nors viduje siautė įvairiausi jausmai. Ko jam stebėtis, kad mergina į tą įstaigą pateko tik baigusi mokyklą, kai pats ten atsidūrė gyvendamas kanalizacijoje, o Hogvartso taip niekada ir nebaigė? - Turbūt didelis krūvis tokiai jaunai merginai, ar ne?
Prisistatyti visiškai nesinorėjo. Žinoma, valdžia jau pasikeitusi, tačiau vis tiek nejautė didelio noro sakyti savo vardą žmogui, dirbančiam jį pažeminusioje įstaigoje. Tuo labiau, kad taip ir liko neaišku, ar ministerija ką nors žino (ir ar kažkam rūpi) apie jo motiną.
- Dafydd, - vis dėlto galiausiai pratarė ir kiek padvejojęs ištiesė ranką pasisveikinti.