[Edgar Jeffter]

Edgar`ui vėl leidus pasireikšti merginai, ji nieko nelaukdama tai ir padarė. Šį sykį ji sumosavo lazdele, kur kas ramiau. Ramiau tarė ir burtažodį. Tai besitreniruojančiai Davinai leido iškart sėkmingai atlikti burtą. Jos lazdelės gale įsižiebus rausvai švieselei šyptelėjo ne tik ji pati, bet ir namų šeimininkas. Jam buvo džiugu, jog su kažkuo galėjo pasidalinti tuo ką moka jis pats.
- Nėra už ką,- į vilkolakės padėką atsakė juodaplaukis. Netrukus, Varno Nago mokinei pareiškus, kad jau jai laikas keliauti, Jeffter`is ją išlydėjo. Pats jaunuolis patraukė į virtuvę, nes jau spėjo užsinorėti ko nors užkąsti. Žinoma, kažko ypatingo nepasigamino apart kelių sumuštinių, kuriuos sudorojęs nužingsniavo į savo miegamąjį. Praeidamas pro svetainę užmetė akį į ją pažiūrėdamas ar ten nėra jo globotinės. Kadangi dar nebuvo labai vėlu, būtų pasidomėjęs, kaip jai sekėsi Hogvartse, tačiau merginos nebuvo matyti, kaip ir jos augintinio, kurį atsigabeno kartu su savimi. Tad animagas pagalvojęs, kad Elridė šiuo metu ilsisi ar bent jau bando tai padaryti, nė nestabtelėjo ties tuo kambariu, kuriame šiuo metu nieko nebuvo, ir nuėjo savo pirminio tikslo link.

[Caroline Elase Wilding]

Vėlyvas vakaras. Lietus plovė gatves, tiško ant grindinio, barbeno į langus, praeivius įkalindamas viduje. Nors tokią valandą ir geriausiom sąlygom tik vienas kitas pasirodydavo. Ne, tie, kas turėjo kur grįžti, seniausiai tupėjo prie namų židinio laimingai apsimetindami, kad jis ne šiaip rusena, o vis dar kaitriai liepsnoja. O tie, kurie neturėjo... Visiems jau seniai žinoma, kur rinkdavosi. Vienatvės skandinti, nors, kaip žinoma, lavonai neskęsta.
Tuščia. Caroline ėjo viena, nepasivarginus pasislėpt po gobtuvu. Lašeliai gėrėsi į garbanas, nuvarvėdavo veidu, tiško ant apsiausto. Visa tai sėkmingai ignoravo - jeigu būtų rūpėję, kaip atrodys, būtų bent pasistengus išsimiegot. Deja. Vietomis pavargusį veidą ir stiklines akis nutvieksdavo langų šviesa, bet daugiausia figūra skendėjo tamsoje. Dar pora nakčiai nurimusių gatvelių, ir išėjo į apleistą skersgatvį, kur apsisukusi ant kulno dingo.
Priešingai negu Londone, čia Carol eidama laikėsi šešėlių. Ketveri metai nuo tada, kai matė paskutinį kartą, kai sulaukė mandagaus kvietimo apsilankyti. Nežinojo, kokį laiko tarpą omeny tada turėjo vaikinas, bet greičiausiai kiek trumpesnį. O koks skirtumas. Jeigu būtų nors kiek sukus galvą dėl mandagumo, pasiųstų Gynėją ar dar ką...Ignoruokim faktą, kad paskutinį kartą tais kerais pasinaudojai prieš gerą šešetą metų, jeigu ne daugiau. Beveik negalvojo ir apie tai, ką pasakys jam po tiek metų. Daug vandens nutekėjo nuo mokyklos laikų, kada drąsiai galėjo Edgar priskirti prie sau svarbiausių žmonių. O dabar...
Prieš akis iškilo aukštų gyvatvorų supami vartai. Akimirkai stabtelėjo svarstydama, ar nereikėtų iš čia nešt muilo, kol dar nevėlu. Gal Carol ir buvo nusispjaut ant aplinkinių nuomonės apie ją, tačiau pasirodyt po ketverių metų be jokių progreso požymių, tik su dar akivaizdesne degradacija žmogui, kuris kadaise ją iš viso to ištraukė... Na, tam drąsos dar neturėjo. Nejučia prieš akis iškilo tas smulkus chuliganėlis Kiauram Katile. Jis irgi buvo savaip teisus - Wilding pastaruoju metu tikrai buvo beviltiška. Įkvėpė. Visgi reikia.
Caroline sparčiai nužingsniavo paties namo link vedančiu takeliu, vis dar paskendusi abejonėse. Kitą kartą tokiu atveju reikia nusileist tiesiai prie durų, bus mažiau laiko dvejoti. Prikando ir taip iki kraujų nukramtytą lūpą. Galų gale, neturėjo žalio supratimo, ar Edgar tikrai namie, nors remiants logika (kas merginai nebūdinga), tokią naktį normalūs žmonės paprastai po laukus nesišlaisto. Kaip jau supratom, Carol tokiems nepriklauso. Ką gi, kelio atgal nelabai bėra, kaip ir vilties tapti tokia, kokia buvo. Ar verta tikėtis dar vieno stebuklo? Ranka po apsiaustu nejučia apčiuopė peilio kriaunas ir cigarečių pakelio briauną. Dėl visa ko. Giliai įkvėpė ir iškėlusi ranką triskart pabeldė į duris. Atsargiau kviesk į svečius, Edgar. Nes netyčia ir pasirodžiau.

[Edgar Jeffter]

Vėlyvą ir lietingą vakarą Edgar'as leido savo jaukiame, bent jau pačiam namų šeimininkui atrodė, kad jaukiame, kambarėlyje. Visą dieną magas praleidęs be jokios treniruotės šiuo metu skaitinėjo knygą, kurioje buvo aprašytos tamsiosios būtybės. Tai nebuvo skaitymas dėl kažkokio konkretaus dalyko. Tai tebuvo paprasčiausias teorinis žinių gilinimas.
Jeffter'is kilstelėjo akis nuo knygos iškart tuo momentu, kai išgirdo bildenimą į duris. Kas čia galėtų būti? Kaip dažniausiai ėmė svarstyti vaikinas. Visgi, daug nesvarstė, galvoje šmėstelėjo tik du vardai: Fasiras ir Elridė. Tiek juodaplaukio krikštasūnis, tiek jo globotinė buvo dažniausi jo svečiai ir ypač tokiu metu. Edgar'ui iš tiesų buvo įdomu, kaip jiems sekasi, nes ministro nematė nuo tada, kai buvo atkerėtas jo namų elfas, o Elridės beveik metus laiko, nuo tada, kai ji išvyko dirbti į Magijos ministeriją.
Edgar'as pakilo nuo kėdės ir nuskubėjo atidaryti durų. Pravėrus namo duris, jaunuolis liko nustebintas. Jis net sustingo iš nuostabos, kai prieš save išvydo Caroline, kuri atrodė dar prasčiau nei prieš ketverius metus. Jaunas burtininkas nemanė, kad mergina kada nors užsuks pas jį, nes jis tebegalvojo, kad ji tebepyksta ant jo. Na, iš tikro ji niekada jam nesakė ar pyksta ant jo, ar ne. Tą buvusios bendrakoledžės pykimą animagas pats sau įsikalė į galva dėl judviejų nutrūkusio bendravimo.
- Labas..,- iš lėto ištarė tamsiaplaukis, kuris, nors šiuo momentu ir buvo pasimetęs, tačiau džiaugėsi matydamas mokyklos draugę. Ir džiaugėsi taip, kad būtų net ją apkabinęs, bet to nedrįso padaryti, kaip ir tą kartą, kai susitiko jaunojo von Sjuardo namuose. Aišku, tada buvo kiek kitokios sąlygos ir nebuvo galima švaistyti laiko. Jei situacija būtų buvusi panašesnė į dabartinę, tai kažin ar kas būtų kitaip, nes pats Jeffter'is negalėjo pavadinti savęs geru draugu. Geras draugas juk nebūtų apleidęs savo draugės ir nemėginęs su ja susisiekti šešis metus. Taip, Edgar'as ir Caroline matėsi prieš keturis metus, tačiau tada tai reikalinga buvo pačiam Edgar'ui, todėl jis to neskaičiavo. Būtent tas įvykęs susitikimas tik dar labiau vertė nepatogiai jaustis, nes atrodė taip, kad Wilding prisiminta buvo tik tada, kai ji tapo reikalinga.
- Užeik,- nežymiai šyptelėdamas greitai pasitraukė iš tarpdurio, tarp kurio stovėjo žiopsodamas į atvykusią merginą tikrai ne kelias sekundes.
- Prisėsk,- įžengęs į svetainę mostelėjo ranka žaliaakis į sėdimuosius baldus, esančius aplink stalą, o pats nupėdino užkurti židinio, nes spėjo, jog buvusiai Grifų Gūžtos mokinei, kuri buvo sulijusi, gali būti vėsoka.
- Gal nori arbatos?- vos tik židinyje įsižiebė pirmosios liepsnos, apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas pasiteiravo savo viešnios.

[Caroline Elase Wilding]

Ir nieko. Žemė neprasivėrė, dangus nenukrito, vėjas nepakilo ir su liepsnom neprarijo visko, kas gyva. Duslus garsas ištirpo lietuje ir pranyko. Kažkodėl įsivaizdavo, kad po to momento viskas pradės eitis savaime - tiesiog nebegalvojo, koncentravosi į faktą, kad turi kažkaip atsidurti čia ir pranešti apie savo egzistavimą. O toliau? Geras klausimas. Caroline nubraukė nuo akių beveik kiaurai šlapius plaukus ir trūkčiojamai įkvėpė oro. Už durų pasigirdo greiti žingsniai, namo durys prasivėrė.
Be skrupulų nužvelgė už jų stovintį buvusį bendramokslį. Akivaizdu ir visai tikėtina, kad buvo nustebęs - ketverius metus nei žodžio, o šitą niekuo neišsiskriantį vakarą Caroline jau stovi ant slenksčio. Negalėjo pasakyt, kad nuo mokyklos suolo išliko tas pats, bet negalėjo teigti, kad nepažįstamai pasikeitė. Edgar'as užaugo, iš idealisto pavyzdingo grifo tapo jaunu burtininku... ir daugiau apie jį nieko nežinojo. Jeigu laikas ir paliko pėdsakų, tai ne tokių akivaizdžių kaip jai.
 - Labas vakaras,- vėl nubraukė plaukus į šoną. Dar ne metas nešdintis?- Galėčiau atsiprašyt kad netikėtai ir nepranešus, bet taip ar taip jau vėlu,- patylėjo.
Kol vaikinas atsigavinėjo iš jos netikėto apsilankymo sukeltos nuostabos, Carol susinėrė rankas ant krūtinės ir ramiai toliau svarstė betikslius spėjimus. Ką jis galvoja? Jau gailisi? Prie gailesčio savo adresu dvidešimt ketverių mergina jau buvo pripratus - ne vienas tokiu žvilgsniu nulydėdavo greičiausiai pamąstydamas, kad šita pradedanti degradė galėjo kiek daugiau gyvenime pasiekt, negu dienom spoksot į vieną tašką. Ačiū, miela iš jūsų pusės. Žemės rudumo šaltos akys vėl nuskenavo tarpdury sustingusį Edgar'ą. Ne, išvaizda jis buvo beveik tas pats kokį prisiminė iš mokyklos laikų. Subrendęs, bet nedingęs. Gi kažkur pusiausvyra turi būt.
Juodaplaukiui pasitraukus į šalį, Carol panosėj sumurmėjo išdžiovinimo burtažodį ir žengė vidun. Jautėsi nejaukiai - per švelniai pasakyta, ir, kaip suprato iš įsitempusio Edgar'o, tikriausiai ne viena. Gal ir turėjo pamąstyt, kad dabar primena vaikščiojančią giltinę, o tamsūs ratilai apie akis ir drebančios rankos simpatijų neprideda, bet... Mintyse atgijo septynerių, aštuonerių metų senumo atsiminimai. Tarsi iš kito žmogaus gyvenimo - nors tada bijojo, bėgo ir plaukiojo tarp realybių, buvo ne viena. Skirtingai nei dabar. Ir ne, savigaila paprastai neužsiimdavo. Tiesiog atminty gaivindavo senus įvykius, kol gaudavo naujų. Gyveno praeitimi, todėl nereikia tikėtis, jog sugebės deramai išnaudoti momentą.
Atsargiai prisėdo, akims sekdama prie židinio besikrapštantį Edgar'ą. Ir ką sau galvojo čia atšliauždama? Kam nuo to bus geriau? Pats metas pradėt traukt senus skeletus? Išgirdusi klausimą mergina linktelėjo, nenuleisdama akių nuo rainelėse atsispindinčių liepsnų. Abiem reikėjo laiko susidėlioti mintims ir pasiruošt mielam moksladraugių pasiplepėjimui, kuris neironiškai greičiausiai buvo neįmanomas. Židinio šiluma smelkėsi į kambarį, primindama visus tuos vakarus bokšte. Įkvėpė.
 - Ką dabar veiki gyvenime?- tikrai nestandartinis ir nešabloniškas būdas pradėti pokalbį. O ką. Naktis ilga.

[Edgar Jeffter]

- Tuomet truputėlį luktelk,- tarė namų šeimininkas ir nužingsniavo į virtuvę vos tik mergina linktelėjo galvą taip atsakydama į jo klausimą. Virtuvėje vaikinas neužtruko, užkaitęs virdulį iškart grįžo į svetainę ir prisėdo ant sofos.
- Būnu namie, tobulinu magijos žinias ir tiek,- jei Caroline šio klausimo būtų paklaususi Jeffter'io pastarųjų septynerių metų bėgyje, kitokio atsakymo nebūtų sulaukusi, kadangi tai buvo jos buvusio bendrakoledžio pagrindinė veikla. Na, išimtis buvo tik praėję metai, kai Edgar'as buvo pakviestas į Hogvartsą profesoriauti. Tuomet jis praleido metus burtų ir magijos mokykloje dėstydamas apsigynimą nuo juodosios magijos.
- O ką veiki tu?- to paties teiravosi savo draugės pažvelgdamas į ją. Iš jos akių buvo matyti, kad Wilding yra pavargusi. Tą patį galėjai matyti į ją žvelgdamas ir tada, kai ji lankėsi pas Fasirą prieš ketverius metus. Juodaplaukiui matant Carol tokią, norėjosi pasiteirauti ar jai viskas gerai, ar jis jai gali kuo nors padėti, tačiau abejojo ar toks jo susirūpinimas būtų naudingas ir reikalingas pačiai Carol po to, kai jis ją apleido.
- Tikriausiai daug išgyvenai..,- iš lėto nudelbdamas žvilgsnį nuo bendraamžės į grindis spėjo animagas. Jam buvo nejauku ir labai nejauku. Ir dėl to buvo kaltas pats, nes neištesėjo pažado ir atsiribojo nuo draugės, kuri buvo ne šiaip sau draugė, o geriausia draugė.
- Atsiprašysiu dar kartą,- Edgar'as pakilo iš savo vietos ir vėl išėjo į virtuvę. Ten užpylęs arbatą susirado indelį cukraus ir jį pasiėmęs kartu su vienu puodeliu arbatos netrukus atsidūrė toje pačioje patalpoje, kurioje ir buvo prie keletą minučių.
- Štai,- padėjo puodelį su cukrine prieš Caroline. Aišku, Caroline gal ir nereikėjo to cukraus iš viso, bet to juk trumpaplaukis nežinojo.
- Turbūt turėčiau tavęs atsiprašyti,- trūktelėjo pečiais ir vėl pasisuko į buvusią Hogvartso moksleivę. Gal atsiprašymas ir nuskambėjo tarsi būtų svarstoma ar iš tiesų reikia atsiprašyti, tačiau pats Edgar'as buvo įsitikinęs, kad reikia. Tokį atsiprašymą jis suformulavo, nes nebuvo tikras ar jo atsiprašymai reikalingi jo viešniai. Juk nereikėjo atsiriboti ir nebūtų dabar tekę atsiprašinėti. Dar tas faktas, jog jis pats nė nepajudino piršto, kad surastų merginą, kuri dabar sėdėjo kartu su juo viename kambaryje. Jei ne tas elfo atkerėjimas vykęs pas magijos ministrą, tai kažin ar dar kada nors šie du jaunuoliai išvis būtų susitikę.

[Caroline Elase Wilding]

Sukryžiavo kojas ir nuleido galvą. Pasakyti, kad jautėsi nejaukiai, būtų gerokai per švelnu. Faktas, kad po tiek metų lyg niekur nieko sėdi buvusio bendramokslio svetainėje ir mėgina suvokti, kokį velnią čia veikia, beveik nusileido faktui, jog kuo toliau, tuo labiau norėjo dingti. Būtų pernelyg savanaudiška savo egzistavimu teršti jaukius, tvarkingus ir, svarbiausia, normalius žmonių gyvenimus. Carol tokio neturėjo. Maža to, sugriaudavo viską, prie ko prisiliesdavo, sunaikindavo visa, kur tik pasirodydavo. Ar galėtų taip pasielgti su žmogumi, kadaise reiškusiu tiek daug? Būtent - "kadaise". Nežinia ko tikėjosi - kad visi tie metai išsitrins lyg nebuvę, abu vėl jaukiai suvirs ant fotelių prie židinio ir iki ryto kalbėsis apie nereikšmingai svarbius dalykus? Kartais naivumas nustebina.
Praleido pro ausis klausimą apie gyvenimo veiklas - visiškai neturėjo ko pasakyti - ir kitą pastebėjimą. Matyt, tai buvo net labai akivaizdu - o ko tikėjosi? Kad atrodo kaip iš madų žurnalo? Jau kuris laikas visa išvaizda rėkte rėkė apie tai, jog po ja slypi visiškai gyvenimu nusilvylęs žmogus, kuris nežinia kokiais būdais kasdien sugeba smigti vis žemiau. Nors atrodo, dugnas jau seniai pasiektas.
Edgar'as vėl pasirodė kambaryje, šįkart nešinas arbata ir kitokia padoraus bendravimo atributika. Carol giliai įkvėpė, prisivertė pakelti akis. Geriau jau būtų to nedariusi. Sunkiai galėjo atlaikyti tokį žvilgsnį - žmogaus, kuris gyvenime nėra rimtai prisidirbęs, paprastai kalbant. Toliau ištarti žodžiai sugniuždė visai.
 - Nereikia,- pradėjo kimiu balsu, vis dar negalėdama patikėti, kad jo galvoje sukasi tokios mintys.- Tu neturi už ką, niekada neturėjai,- Caroline reikėjo gerokai susiimti, kad nepradėtų kalbėti pastaruoju metu puikiai įvaldytu baro nuolatinių gyventojų žargonu. BŪtų jau gerokai per daug.- Bet aš tikrai turiu, ir atsiprašau. Man nereikėjo ateiti,- pakilo.
Iš tiesų - ką sau galvojo įsiverždama į tvarkingą, padorų gyvenimą? Prisidirbus rekomenduojama būti savo vietoje. Trūkčiojamai įkvėpė ir nuleido akis. Tikrai nereikėjo.
 -  Niekada neatsidėkosiu už tai, kad buvai. Bet dabar viskas liko tik mano kaltė. Tu gali gyventi ir tai darysi,- taip ir neprisivertė pasižiūrėti jam į akis - nereikia nei sakyti, kad tada tikrai nebūtų sugebėjusi išeiti. Pasiduotų akimirkos, galimybės būti suprasta impulsui. Būtent todėl išėjo neatsisukdama. Ar dar kada turės tokį šansą? Abejotina. Buvo tikra tik dėl vieno - šiandien giliai taurėje galės paskandinti dar vieną turėtą laimės gabalėlį.

[Edgar Jeffter]

Kas čia vyksta? toks klausimas apsilankė Edgar'o galvoje, kai jo draugė pakilo iš savo vietos, iškart po pareiškimo, jog tai ji čia turi atsiprašyti. Tamsiaplaukis dėl to buvo nustebintas. Juk ne ji po to vakaro atsiribojo nuo vaikino.
- Kodėl?- paklausė Carol dėl kokios priežasties ji save kaltina, tačiau atsakymo Jeffter'is taip ir nesulaukė. Sutrikusi mergina nė neatsigręžus apleido jauno burtininko namus. Jaunuolis tik palydėjo neužsibuvusią viešnią akimis ir liko stovėti mėgindamas kažką suprasti. Gal visgi turėjo jis ją vytis ir sulaikyti. Galbūt vėl daro tą pačią klaidą ir apleidžia savo draugę eilinį sykį. Vėl liks to nesužinojęs. O pasirinkimą nebėgti buvusiai bendrakoledžei iš paskos lėmė tai, kad turbūt per daug laiko vienas kito nematė. Nors ir Wilding minėjo, kad Edgar'as neturi už ką atsiprašyti, visgi turbūt buvo praėję per daug laiko, kad tas atsiprašymas kažką atpirktų ar tuo labiau suteiktų kokį nors pasitikėjimą.
Animagas giliai įkvėpęs nuėjo iki laukųjų durų, kurias užrakinęs grįžo į svetainę. Atsisėdęs į fotelį, esantį netoli židinio, pasiėmė puodelį su arbata, kuris buvo skirtas Caroline, ir gurkštelėjo. Žvelgdamas į židinį jaunuolis ir toliau mėgino suprasti kas ką tik įvyko, nors ir nujautė, jog tai išsiaiškinti vien stumdant savo mintis nepavyks. Bet buvęs Hogvartso moksleivis vis tiek apie tai galvojo iki tol, kol užsnūdo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasirui iš paskos silpnai žiobariškų žibintų apšviestu šaligatviu pėdino dvi aurorės. Von Sjuardas nervingai ranka persibraukė per veidą - retai jam pakliūdavo malonumas kur nors eiti stebimam ir saugomam, galbūt todėl vis dar nebuvo prie to įpratęs. O ministerijai vadovavo jau penkerius metus. Quinber ir Reinhart. Juodaplaukis jautė akylus jų žvilgsnius, įsmeigtus kartkartėm jam į nugarą, kartkartėm besidairančius aukštyn ar į šonus. Na, arba tarėsi jaučiąs. Šios dvi ministerijos Antrojo lygio pareigūnės buvo itin tylios. Tai jaunuolį šiek tiek trikdė, bet kartu jis buvo joms dėkingas už profesionalumą ir leidimą jam mąstyti savais reikalais.
   Auksaakis pusvampyris pravėrė vartelius į krikštatėvio kiemą. Neuždarė jų, bet eidamas link durų išgirdo sugirgždėjimą - vadinasi, toji, kuri ėjo paskutinė, tvarkingai vartelius uždarė. Tiesą sakant, nuo to garso Godriko Daubos gyventojas krūptelėjo - štai toks buvo įsitempęs.
   Iškėlė tamsoje boluojantį kumštį ir pabeldė į Jeffter'io namų duris. Bent jau nuo gatvės nebuvo matyti anei vieno lango, pro kurį laukan sklistų šviesa, bet visai tikėtinas buvo ir faktas, jog Edgar'as miegojo. Fasiras atsikvėpė. Antgamtiškos ausys neužčiuopė anei virpesio. Jis pabeldė dar kartą, garsiau. Vis tiek nieko.
   Jei iš paskos nebūtų sekusios aurorės, Fasas nebūtų susigėdęs apeiti namą ir patikrinti, ar niekur neboluoja šviesos. Dabar tenusprendė pasitikėti krikštatėvio ausimis ir priimti faktą, kad Edgar'o namie nėra.
   ,,Bet juk įmanoma, kad jis kur nors guli sustingdytas ar miręs, hm?" - į galvą šovė pats blogiausias įmanomas variantas. Juodaplaukis nervingai pažvelgė aukštyn. Virš namo it nelaimės pranašas sklandė jo kranklys. Jokių idėjų, kaip pasielgti būtų teisingiausia. Von Sjuardas norėjo patikrinti, ar tam, kurį galėjo laikyti bemaž šeimos nariu, viskas buvo gerai, bet nenorėjo brautis į namus.
   - Ar būtų galima patikrinti, ar kas nors yra namie, nesibraunant į vidų? - jaunuolis pasisuko į aurores. Viena iš jų linktelėjo galva (,,O galėtum prabilti", - karčiai pamintijo Fasiras) ir, kažką sumurmėjusi, paleido į namą oru lėtai plaukiantį spindulėlį.
   - Ten tuščia, - pasakė ji po kelių sekundžių.
   Von Sjuardas linktelėjo. Tai nė kiek nepalengvino situacijos.
   - Tokiu atveju reikia susirasti Amnetą, - pasakė jis ryžtingu balsu - įdėti tokio ryžto ir pasitikėjimo savimi į balsą jau buvo pramokęs.
   Aurorės tik linktelėjo. Joms tai įspūdžio nedarė.

[Edgar Jeffter]

Raudonakis vilkas nepailsdamas lėkė per Godriko Daubą, kol neatsidūrė prie savo namų durų. Tuomet animagas transformavęsis iš gyvūno į žmogų žengė pro duris į namą. Vienintelis dalykas dėl kurio vaikinas šiuo momentu atsidūrė savo namuose buvo jo šluota. Jis čia užsibūti negalėjo. Jis neabejojo, jog aurorai netruks pasirodyti ir jo namuose. Ką čia namuose. Jie tikriausiai šiąnakt iššukuos visą miestelio teritoriją ieškodami jo.
Buvęs Grifų Gūžtos kvidičo komandos gaudytojas nuėjęs į savo miegamąjį atsidarė spintą, kurioje buvo jam reikalingas daiktas. Jį pasičiupęs patraukė link laukųjų durų. Žingsniuodamas pro darbo kambarį stabtelėjo ir pažvelgė į jį. Akimirką sudvejojo ar nereiktų parašyti kokio laiškelio savo buvusiai globotinei. Ilgai tos dvejonės netruko, kadangi jaunuolis nežinojo jos dabartinio adreso. Be to, nebuvo daug laiko, o perspėjimų laikytis atokiau nuo ministro turbūt dabar jai ir nereikėjo, nes ji jau nebedirbo Magijos ministerijoje. O gal dirbo? Juk Jeffter'is galėjo būti apgautas eliksyrininko sūnaus. Tokia mintis prašvilpė ir pro Edgar'o galvą, tačiau nemanė, kad šį faktą pusvampyris bus pateikęs klaidingai.
Trumpaplaukis ilgiau nebelūkuriuodamas išėjo laukan ir uždarė duris.
-Colloportus,- kerų pagalba užrakino savo namų duris ir per daug nesigilindamas ar jį kas pastebės, sėdo ant šluotos ir išskrido iš savo kiemo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Londonas su savo kanalizacija ir visomis kitomis nesąmonėmis buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. Į Velsą vykti nesinorėjo - o ir ką ten veikti? Pernelyg daug nemalonių prisiminimų. Keliauti į šiaurę taip pat nebuvo pati geriausia mintis - pernelyg šalta. Ne, reikėjo susirasti vietelę kur nors Anglijoje.
Galiausiai Dafydd prisiminė vienas atostogas, kurias praleido Godriko Dauboje. Nepaisant to, kad ten sugebėjo susitikti girtuoklę Greywindpalaikio draugužę, tos atostogos buvo geriausios vaikino gyvenime. Tad ilgai nesvarstęs Dafydd ir vėl atvyko į šį miestelį. Kaip ir praėjusį kartą nepaisė to, kad jis svarbus istoriškai ar dar kaip nors. Ne, tai buvo tik būdas pabėgti nuo gerklėje stovinčio Londono ir to, kad ten nuolat pasitaikydavo susitikti kokius nors pažįstamus. Faustus neturės kuo skųstis - negi šiame miestelyje negali būti klientų? O Kaideno nuomonė raudonplaukiui jau seniai neberūpėjo.
Tad vieną pavasario vakarą Godriko Daubos gatvėmis šlaistėsi apšepęs ir keistą kvapelį skleidžiantis jaunuolis. Manė su savimi pasiėmęs pinigų atsargas, tad buvo viskuo patenkintas. Deja, priėjęs kažkokią parduotuviūkštę ir pasitikrinęs, ką turi, suprato, kad pinigai liko Londone. Keliauti oru jis taip ir nepamėgo, tad suprato: teks verstis be tų kelių siklių, kuriuos turėjo sostinėje.
Supykęs ant savęs Dafydd apsižvalgė. Netoliese pamatė namą, supamą aukštos gyvatvorės. Pats negalėdamas paaiškinti, kodėl, prisiartino prie tos gyvatvorės. Pasirodė, kad namas yra negyvenamas - ar bent jau šiuo metu tuščias. Žinoma, Dafydd negalėjo dėl to būti tikras, tačiau bent jau šią akimirką tai atrodė kaip galimybė pernakvoti turint stogą virš galvos.
Buvusio klastuolio nuostabai, vartai nebuvo užrakinti. Jis paprasčiausiai juos atidarė ir įžengė į kiemą. Neskubėdamas prisiartino prie namo. Nužvelgė langus, tačiau jokios šviesos nepastebėjo. Ką gi, tikrai verta. Vaikinas išsitraukė lazdelę ir bakstelėjęs ja duris tarstelėjo:
- Alohomora.
Durys tyliai atsidarė. Dafydd neką garsiau įžengė pro jas ir uždarė. Skubiai apsižvalgęs dešinėje pusėje pamatė kažką lyg ir panašaus į virtuvę. Gal ten bus maisto? viltingai paklausė savęs buvęs Hogvartso mokinys, staiga supratęs, kad yra baisiausiai alkanas. Tyliai nutykino iki virtuvės ir patenkintas apsižvalgė. Atsisėdo ant kėdės ir palaimingai atsiduso.

[Edgar Jeffter]

Vėlyvą pavasario vakarą Edgar'as snūduriavo savo miegamajame. Tai buvo kiek neįprastas dalykas, nes paprastai tokiu laiku jis dar nemiega. Sutrakštelėjusios durų spynos garsas pasiekė vaikino ausis, tačiau tai jo neišbudino. Neišbudino bent keletą sekundžių, kol atėjo suvokimas, jog tas rakinamų durų garsas gali būti tikras. Staigiai išbudintas juodaplaukis nepramerkė akių. Jis tik sukluso. Bandė išgirsti kažką, kas galėtų įrodytų, jog jam neprisisapnavo. Praėjo keliolika sekundžių. Per jas nieko neišgirdo. Į miegus irgi netraukė. Tamsiaplaukis burtininkas pagaliau prasimerkė ir atsisėdo ant lovos krašto. Pirštinėta ranka pasitrynė savo akis ir pakilo. Išėjęs iš savo miegamojo pažvelgė į vieną koridoriaus pusę, po to į kitą. Nieko neįprasto nesimatė. Edgar'as dabar klydo nemanydamas, jog iš tikro girdėjo durų rakinimo garsą. Ir tuo netrukus įsitikino, kai prižingsniavęs prie virtuvės įžengė į ją. Žalios akys kelioms sekundėms išsipūtė išvydusios prie stalo sėdintį žmogaus siluetą, o tada staigiai prisimerkė, dėl ką tik įjungtos šviesos, kurios greičiausiai nebūtų jungęs, jei nebūtų pastebėjęs kažką esant ne taip. Po pirštine slepiama ranka instinktyviai įlindo į kišenę, kurioje turėjo būti burtų lazdelė. Visgi kišenė buvo tuščia, o magiškasis įrankis buvo paliktas kambaryje, iš kurio atkeliavo Jeffter'is.
- Kas tu per.. barzdyla?,- mintyse užbaigė klausimą per primerktas akis stebėdamas nepažįstamąjį. Nors iš tiesų jį pažinojo. Tai buvo Edgar'o buvęs mokinys, tik tiek, kad to fakto pats namų šeimininkas dabar negalėjo atgaminti. Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas laukdamas atsakymo tuo pačiu svarstė ir apie bėgimą į kambarį tam, kad pasiimtų savo lazdelės. Tik klausimas ar verta. To barzdočiaus išvaizda ir po virtuvę paskleisti aromatai bylojo, jog tai gali būti tiesiog paprasčiausias bomžyla.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad viskas sekasi puikiai. Name buvo pakankamai šilta, nereikėjo bijoti jokio lietaus, be to, vis dar buvo galima tikėtis rasti kokio nors maisto. Gyvenimas gražus, ar ne.
Deja, ne. Neilgai trukus vaikinui pasigirdo, kad kažkas ateina. Tai neatrodė labai realu: juk namas buvo visai tamsus (negi Dafydd pasidarė toks žioplas, kad nepastebėtų lange degančios šviesos?!), o tokiu laiku normalūs žmonės nemiega. Buvęs klastuolis kiek aprimo: jeigu tai koks aštuoniasdešimtmetis pensininkas ar, dar geriau, neįgalusis, jis nieko nepadarys. Dėl visa ko raudonplaukis pasičiupinėjo vidinę kišenę. Lazdelė buvo vietoje. Ateik jau, ateik pašaipiai pakvietė garsų šaltinį vaikinas.
Nespėjus nė susigaudyti staigiai užsidegė šviesa. Dafydd beveik užsimerkė, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi bent kiek įžiūrėti atėjūną. Negali žinoti vis dėlto, ar burtininkas, ar ne. Tuo labiau, kad kiek įžiūrėjo Dafydd, jis nebuvo nei senas, nei ligotas.
Netrukus raudonplaukis išgirdo klausimą. Jis aiškiai nebuvo užbaigtas, tačiau to ir nereikėjo: velsietis kuo puikiausiai suprato esmę. Deja, tokia aplinkybė nepridėjo noro į klausimą atsakyti. Buvęs klastuolis stebeilijo į atėjusįjį. Tikriausiai namo savininką. Pamažu atėjo suvokimas, kad anas jam kažkur matytas. Dafydd nieko nesakė, tik susimąstė. Pirmiausia į galvą atėjo mintis, kad anas tikriausiai yra burtininkas - tokiame užkampyje susitikti pažįstamą žiobarą? Ne, neatrodė labai realu.
- Ką čia darai? - galiausiai paklausė velsietis. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad jis nėra namo savininkas, tačiau galbūt ir šitas čia ne visai legaliai? Šito Dafydd žinoti negalėjo. Kol staiga, jo siaubui, suprato, kur yra matęs tą vyruką. Juk tai buvęs profesorius! Tuo metu raudonplaukis buvo tik mažas berniukas, tačiau vis tiek prisiminė. Iš atminties išgaravo pamokos, tačiau jis buvo tikras: šitą žmogų matė ne kur kitur, o Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Tai velnias keiktelėjo vaikinas. Daugiau nieko nebesakydamas jis tarsi netyčia išsitraukė burtų lazdelę. Į kiek vyresnį burtininką jos nenukreipė, tačiau ir ant stalo nepasidėjo. Geriau būti pasiruošusiam bet kokiems įvykių posūkiams.

[Edgar Jeffter]

Edgar'ui uždavus klausimą dvokuolis kurį laiką tik spoksojo į žaliaakį burtininką. Aišku, ne tiek ilgai, kad Edgar'as spėtų užduoti dar vieną klausimą ar imtųsi kažkokių veiksmų. Atklydėliui prakalbus namų šeimininkas atsakymo negavo. Jis pats gavo klausimą, kuris jam skambėjo absurdiškai.
- O kaip tu manai?- toliau buvo pratęstas žaidimas "klausimas į klausimą".
Barzdočius išsitraukdamas lazdelę atskleidė apie save faktą, jog jis yra magijos pasaulio atstovas. Jeffter'is atidžiai jį stebėjo stovėdamas virtuvės tarpduryje. Įsibrovėlis lazdelės kol kas nenaudojo ir net nebuvo nukreipęs į tamsiaplaukį.
Kas tu per vienas? mintyse klausė Edgar'as. Minčių nebuvo daug. Pamatytas magiškasis įrankis net išmetė mintį apie galimą prašalaitį, užklidusį visai netyčia. Dabar juodaplaukis vaikinas galvojo, jog tai galėtų būti koks antgamtas, žinantis apie jo veiklą arba koks Fasiro pasiuntinukas. O gal pats Fasiras? dingtelėjo, kad jo krikštasūnis gali būti irgi pasidaręs multisulčių eliksyro.
- Kas tave siuntė? Ar čia atėjai kovoti už savo aštriadančių gentį?- dar papylė klausimų nežinomai personai, sėdinčiai prieš apsigynimo nuo juodosios magijos specialistą. Tik šioje vietoje logiškai neatrodė galimas apsimetinėjimas kažkuo, ypač po to, kai pasirodai, jog turi daiktą, su kuriuo gali užpulti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dar vienas klausimas (ir kas šitaip atsakinėja?!) pakišo mintį, kad gal vis dėlto Dafydd suklydo. Galbūt namas nebuvo visiškai tuščias ir šitas išties čia gyvena. Ir sugebėk tu įsibrauti į profesoriaus namus! su apmaudu pagalvojo velsietis. Į klausimą nutarė neatsakyti, o ir ką čia sakysi?
Tyla užsitęsė. Dafydd žaidė su lazdele, anas, atrodo, tik spoksojo ir nieko nedarė. Tikriausiai spėliojo, iš kur jis čia. Kas jis toks. Šiek tiek keista buvo tai, kad Dafydd lyg ir nejautė jokios įtampos. Prieš jį stovėjo buvęs profesorius. Kitaip sakant, magas. Ir dar, reikia manyti, ne pats kvailiausias. Juk jau seniai galėjo sustingdyti įsibrovėlį ir išmesti jį pro duris! Geriausiu atveju. Gal jis neturi lazdelės? paklausė savęs raudonplaukis ir iš karto pradėjo žiūrėti į tamsiaplaukį kaip į galimą klientą. Nespėjus sugalvoti nė vieno būdo, kaip būtų galima pasiūlyti savo prekę, virtuvėje suskambo dar vienas klausimas. Tiksliau, du. Jie, tiesą sakant, buvo tokie keisti, kad Dafydd nežinojo, kaip reaguoti. Kol galiausiai susivokė: anas kalba apie Magijos ministerijos neramumus! Kaži kaip šitas su tuo susijęs? paklausė savęs vaikinas, prieš savo valią susidomėdamas.
- Niekas manęs niekur nesiuntė, - drėbė jis. Deja, ką sakyti ar daryti toliau, tikrai nežinojo. Negi imsi ir pasakysi, kad tiesiog įsilaužė į namą, nes tikėjosi čia šiltai pernakvoti? Lazdelę vis dar sukiojo tarp pirštų, nors ir pradėjo atrodyti, kad tai nėra reikalinga. Juk tamsiaplaukis, jeigu tik norėtų, seniai ką nors būtų padaręs.
Dafydd jau buvo bekišąs lazdelę atgal į kišenę, kai staiga pajuto keistą baimę: o gal ano pasyvumas tėra blefas? Ginklas staigiai atsisuko į tamsiaplaukį.
- Kodėl tavimi turėtų domėtis visokie aštriadančiai? - ištarė Dafydd. Lazdelę laikanti ranka pradėjo šiek tiek virpėti. Buvęs klastuolis vylėsi, kad anas to nepastebės.

[Edgar Jeffter]

- Niekas nesiuntė, atėjai čia tik šiaip sau pasėdėt? Nes tikriausiai čia gyveni, tiesa?- Jeffter'is kol kas nesiruošė tikėti įsibrovėlio žodžiais. Net neturėjo priežasties tam. Kažin ar kas tikėtų įsibrovėliu, kurio nė nepažįsta. Juo labiau kad į namus buvo paslapčia ir patyliukais įsėlinta.
Atrodė, kad apšepėlis netrukus paslėps savo lazdelę, tačiau jis susimėtęs ją vėl kilstelėjo, tik šį kartą ne tarp kitko tik parodydamas ją, o jau nukreipdamas ją į buvusį Hogvartso profesorių. Pastarasis ir toliau akylai stebėjo užklydėlį.
- Tai tu man pasakyk, kodėl manimi domėsi, tuomet tuo pačiu gausi atsakymą ir į savo klausimą,- šyptelėjo įtardamas, kad įsibrovėlis yra vienas iš tų aštriadančių. Žinoma, to patvirtinti negalėjo, bet labai jau keistas pasirodė klausimas. O dar ta virpanti ranka, tarsi sakė, jog sėdintysis už stalo jau gailisi užėjęs į šiuos namus. Na, bet to teigti drąsiai irgi nebuvo galima, nes gal jam buvo šalta, nors pačiuose namuose buvo šilta. O gal buvo pririjęs kažko, kas kėlė tą drebulį. Galėjo būti ir atvirkščiai - kažko galbūt jam trūko iki pilnos porcijos, kad jaustųsi komfortabiliai.
Mikliai Edgar'o akys pažvelgė pro virtuvės langą, o po to vėl grįžo prie burtininko įsitaisiusio prie ne savo stalo. Juodaplaukiui nepatiko ta šviesa esanti virtuvėje, kuri galėjo pridaryti nemalonumų. Nepaisant to, namų savininkas dar laikėsi ir neišjunginėjo jos. Šviesos išjungimas galimai nutrauktų pokalbį ir iššauktų tam tikrus įsilaužėlio veiksmus. Taip jau bent manė Edgar'as.