0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #45 Prieš 12 metus »
Lilith jau kuris laikas sėdėjo ant šaltų grindų ir jautė, kad šaltis ėmė sklisti po jos smulkutį kūną, ir sukryžiuotos kojos nejudėdamos ėmė tirpti. Bet toliau sėdėjo sutelkusi dėmesį į sieną ir sukinėjo platų sidabrinį žiedą ant kairės rankos piršto. Sėdėsiu tol, kol jos pasirodys.. Ir nejudėsiu iš vietos. Staiga kažkur toli, koridoriaus gale ji išgirdo žingsnius. Mergina sumirksėjo bet nenuleido žvilgsnio nuo sienos, kurioje durys taip ir nesirodė. Iš žingsnių ji suprato, kad tai vyras. Bet Lilith buvo nė motais ir ši toliau sėdėjo ant grindų. Nors visas dėmesys buvo sukauptas į sieną, bet kažkuri smegenų dalelė buvo susidomėjusi atėjūnu. Kas jis toks, ką jis čia veikia. Bet būtų nė kiek nenustebusi pamačiusi eilinį moksleivį. Kai žingsniai buvo visai čia pat ji išgirdo vyrišką balsą:
- Ar jūs ko nors laukiate?
Lilith giliai įkvėpė oro ir jau sukosi į nepažįstamąjį, bet staiga pradėjo ryškėti durų kontūrai. Grakščiai kaip katė atsistojo net pažvelgusi į atėjūną ir tyliai sumurmėjo vis dar stebėdama duris:
-Laukiu durų. Bet tikrai ne jūsų.
Mergina pagaliau lėtai pasuko galvą ir įsmeigė aršias akis į jos manymu, kokį nors mokytoją, kurio anksčiau nėra mačiusi.
-O tamstai ko čia reikia?-sušnypštė.
Durys jau buvo pasirodžiusios visu gražumu ir Lilith galvoje ėmė suktis keistos mintys. Negali būti. Ne, ne. Tiek laiko čia laukiu, o jos taip ir nesirodė kol neapsireiškė šis...-nejučiomis nužvelgė nuo galvos iki kojų.-padaras. Kažkas čia negerai... Primerkė akis ir linktelėjo durų link.
-Jums ten ko nors reikia?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #46 Prieš 12 metus »
Ir kodėl man visada pasiseka susitikti "mandagias" merginas? Gražias ir "mandagias". Lyg joms reikėtų mano pamokslavimo apie vyresnių gerbimą.. nužvelgė nepažįstamąją, kuri net nesiteikė prisistatyti. Tuomet užmetė akį į jai už nugaros atsiradusias duris. Šios spindėjo taip lyg būtų nusileidusios iš pasakos. Betrūko tik keisto virsmo iš žmonių į animacinius veikėjus. Tačiau Dantės akį užkliudė spyna. Ši buvo tokia mažytė ir vos įžiūrimą, jog jei būtų buvusi ne įprastoje vietoje jos niekada ir nerastų. Tai jam sukėlė įtarimą. Tačiau kuo čia dėta ši mokinė?
- Ne jūsų reikalas, panele, - šyptelėjo atsakydamas į šnypštelišką klausimą. - Mane labiau domina jūsų pavardė. Tokiu metu mokiniai jau turėtų sėdėti bendruosiuose kambariuose.
Kištelėjęs ranką į kišenę Dante išsitraukė raktelį ir praėjo pro merginą arčiau durų.
- Tiesa, aš Apsiginimo nuo Juodosios Magijos profesorius Arcari, todėl būk malonesnė, - neiškentė nors truputį nepamokslavęs.
- Ir taip, aš ten kai ko ieškau. Regis ir jūs, panele, kažko norėjote čia. Ar paslėpti šią skrynutę? Neabejoju, kad ten, kas bebūtų už durų, užteks vietos ir jūsų mažai paslapčiai.
Arcari prisilietė prie durų ir perbraukė pirštais per rakto skylutę. Ši be jokių abejonių turėjo tikti esamam rakčiukui. Įstūmęs jį į vietą Dante pasuko užraktą ir durys lengvai prasivėrė. Palei grindis nuvilnijo rūko juosta ir apsivijo aplink mokinės koją. O gal čia jos durys? Tik kodėl tuomet joms tinka raktas, kurį turiu aš? Ar tai ji jį paliko pas mane? Staiga rūko gija kaip koks trosas įsitempė ir timptelėjo mergina prie durų.
- Atsiprašau, bet gal čia jūsų durys? - jau trečią kartą sutrikęs pasidomėjo profesorius. Atrodė, kad kad ir kas buvo už durų, norėjo, kad pro jas žengtų būtent juodaplaukė. Gal tam visgi aš čia ir buvau reikalingas? Kad atverčiau jai duris? tačiau klausimams nebebuvo laiko, nes ėmė augti įtampa - nekaltas rūkas, kuris nebuvo toks nekaltas, vis labiau tempė merginą, kuri stovėjo priešais Dantę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #47 Prieš 12 metus »
Mergina pažvelgė į duris. Veido išraiška nepasikeitė, bet nugara nuėjo šiurpas. Ji niekada nematė, kad kambario iki pareikalavimo durys būtų panašios į šias. Durys labai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Įžiūrėjusi mažą spynelę kilstelėjo antakį. Išgirdusi profesorių klausiant jos pavardės, Lilith nesivargino nusukti žvilgsnio nuo durų:
-Lilith Sargon. Jau seniai būčiau iš čia išėjusi, jei ne tos sumautos durys. Bet kai čia pasirodėte jos tiesiog bum, ir pasirodė,-nusivaipė.
Smaragdinės akys įsmigo į vyro nugarą kai šis patraukė durų link. Mergina nemirksėjo ir stebėjo kiekvieną jo judesį, galvodama ko jam čia reikėjo.
-ANJM profesorius?-paklausė su vaikiška nuostaba.-Atrodot per jaunas tokiai pozicijai...
Paklausta apie skrynutę prisimerkė:
-Paslėpti...Taip. Kad niekas nerastų. Tikiuosi ten erdvu, nenoriu, kad svetimi žmonės ją aptiktų,-veideliu perbėgo šypsnis.
Lilith greitu mostu pakėlė skrynutę ir stipriai suspaudė jos šonus, lyg kas bandytų ją išplėšti iš rankų. Toliau akimis sekė profesoriaus judesius, kurie neatrodė labai įtartini, bet greičiau nervingi. Greitomis sumirksėjusi išgirdo raktelį pasisukant spynoje ir tyliai atsidarant durims. Pro duris ištrūkusi rūko juosta apsupo jos koją. Mergina piktai žvelgė žemyn. Staiga rūko juostelė timptelėjo Lilith koją ir ši vos nesuklupo nes buvo nepasiruošusi.
-Kas per..?
Piktai suniurnėjo. Išsitraukusi lazdelę nukreipė į rūko giją, bet nesumetė ką daryti.
-Mano durys? Nejuokaukit,-piktai išspjovė mokinė.-Raktą turėjot tiktai jūs. Visa šitai tikriausiai skirta jums.
Rūko gija toliau tempė mergina grindimis, jos širdis pradėjo bilsnoti žymiai greičiau, pirštai tvirčiau įsikabino į skrynelę ir stipriau suspaudė lazdelę.
-Padėkit man! Jūs geriau išmanote apie šiuos..daiktus!-susierzinusi sušuko Lilith toliau lėtai, bet tvirtai tempiama keistųjų durų link.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Lilith Sargon »

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #48 Prieš 12 metus »
Dante išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į nematytą padarą.
- Glacius, - mostelėjo ja ir rūkas ėmė stingti. Apsivijęs aplink Lilith koją jis po truputį tapo ledokšniu, kuris žinoma nepadėjo išlaisvinti merginos, tačiau bent jau nebetempė jos pro duris.
- Confringo, - ir lediniai gniaužtai sprogo paskleisdami aplink švelnutį šerkšną.
- Malonu susipažinti, panele Sargon, - nepamiršo mandagumo ir pažvelgė į keistąsias duris.
Dante jautė, jog jam reikia eiti pro tas duris, jog ten slypi kai kas labai svarbaus, ką buvo užmiršęs daugelį metų. Lėtai suėmęs rankeną profesorius patraukė jas į save ir prieš akis išvydo tokį patį tirštą rūką, kuris judėjo kaip gyvas.
- Panele Sargon, visų pirma nespręskite apie žmogaus protą iš išvaizdos. Nors ir esu jaunas, mano gyvenimas ilgas kaip jūsų plaukai, - šyptelėjo, - ir patirties turiu daugiau, nei visi čia sudėjus. Galėsite tuo įsitikinti, nes keliausite su manimi kartu, - staiga atsisuko ir ištiesė ranką. Jo veidą puošė nuotykių trokštanti mina ir jis nekantravo atrasti šį tą naujo. Jau seniai Dante nieko nežudė, o juo labiau keliavo. Pats laikas laužyti rutiną.
- Ir pasiimkite savo dėžutę. Nežinau, kas joje yra, tačiau tai gali praversti. O net jeigu ne - juk nepaliksite jos čia.
Arcari neapgalvojo, kad mergina tiesiog nesutiks. Tokio varianto nebuvo. Čia ir dabar ji turėjo eiti su juo, nes vienam Dantei niekada nepatiko keliauti. Juolab, kad mistiškasis rūkas norėjo visų pirmą matyti būtent ją, o ne profesorių. Gal aš tik palydovas? Tuo metu rūkas vėl ėmė keistai traukti į save ir šį kartą tai pajuto ir Arcari. Susirūpinęs, kad gali nutikti neišvengiama, jis tiesiog griebė Lilith už rankos ir patraukė prie savęs. Magiška jėga juos patraukė į save ir jie abu dingo už durų, kurios tuojau pat su griausmu užsidarė ir pasislėpė nuo smalsių akių.
Dante pajuto kaip krenta. Šalia jo krito ir švilpė. Ji mane prakeiks pamanė ir nusišypsojo.
- Atleisk! - sušuko ir kiek buvo įmanoma krentant žemyn nugarą gūžtelėjo.
Pro juos lėkė keisti daiktai, kurie neaišku ar taip pat krito ar atvirkščiai kilo į viršų. Dante dar labiau pasimetė erdvėje, kai ėmė kristi greičiau nei jo palydovė. Apsidairęs jis ieškojo už ko būtų galima užsikabinti, tačiau net jei būtų pralėkusi komoda ji nebūtų jo išgelbėjusi. Nei jos.
- Laikykis! - dar kartą sušuko, nes dėl pro ausis švilpiančio vėjo buvo sunku ką nors išgirsti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #49 Prieš 12 metus »
Šaltas vėjelio gūsis švelniai bloškėsi į merginos veidą sprogus sušaldytiems gniaužtams. Merginos nugara vėl perbėgo šiurpas.
-Man ir malonu, profesoriau,-pagaliau pažvelgė į vyriškį šalia.
Pagaliau galėdama laisvai judėti mokinė atsitraukė keletą žingsnių nuo durų, kur jautėsi šiek tiek saugiau. Išgirdusi profesorių kalbant apie patirtį,mergina pavartė akis ir tyliai prunkštelėjo. Profesorius ištiesė ranką į Lilith ir ši žingtelėjo dar žingsnelį atgal. Nelysk prie manęs.-šnypštė mintyse, bet lūpos buvo surakintos ir neišleido jokios garso, tik sunkiai nurijo seiles.Susierzinęs smaragdinis žvilgsnis šokinėjo nuo gražios rankos ilgais pirštais prie glotnaus veido mėlynomis akimis. Jis tikriausiai išprotėjo. Akivaizdu, kad išprotėjo!Profesoriaus veidas atrodė panašus į vaiko, kuris pirmą kartą ėjo giliai į mišką vienas. Nuotykių troškimo kupinas žvilgsnis. Mokinė dar stipriau suspaudė skrynutę, jei tai buvo įmanoma, nes jos piršteliai jau ir taip buvo pabalę. Vėl pasijuto keista trauka iš už durų. Staiga profesorius griebė Lilith už rankos ir pritraukė prie savęs. Vos spėjus ranka atsiremti į vyriškį, kad neužvirstų visu svoriu, ta pati keista magiška jėga įtraukė juos pro duris, kurios užsivėrė iškart pro jas žengus.
Vos užsivėrė durys mergina užsimerkė, bet po kelių akimirkų pajuto nesvarumo būseną ir vėją taršantį jos ilgus juodus plaukus. Ji krito. Krito. Krito. PO VELNIŲ!-sustaugė balselis galvoje. Nuo pat vaikystės ji nemėgo kristi. Tiesiog paniškai bijojo. O dabar nebėra kelio atgal. Plaukai krito ant veido ir buvo sunku įžiūrėti kas dedasi aplinkui, bet net per juodų plaukų užuolaidą Lilith sugebėjo pamatyti krentančius daiktus. Merginos akys išsiplėtė iš pagaliau balso stygos atgijo išleisdamos nuostabos pilną šūksnį, kurio tikriausiai niekas daugiau negirdėjo dėl ūžiančio vėjo. Išgirdusi profesoriaus keistą atsiprašymą paauglė piktai šūktelėjo atgal:
-Mes dar atsiskaitysim!
Kitą akimirką vyras ėmė smigti žemyn dar greičiau. Baimė ėmė slėgti plaučius ir darėsi sunku kvėpuoti.
-Nėra čia kur laikytis!-įsiutus sušuko.
Kitą sekundę Lilith galvos link skriejo didžiulė vaza. Mergina cyptelėjusi persivertė ore ir švelniai kliudė brangų porcelianą pirštų galais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #50 Prieš 12 metus »
Kai bebūtų keista Dante nesirūpino, kad jie krenta jau ilgą laiką ir taip nieko ir nematyti. Vyriškis jau pajuto nuovargį ir nuobodulį, o peizažas nesikeitė. Abu keliauninkai priprato prie savo padėties ir tylomis tiesiog smigo žemyn. Tačiau kai kas vis gi privertė atkreipti dėmesį. Vėjas ausyse tiesiog nutilo ir tai vertė susimąstyti: ar tik jie nekrenta žymiai lėčiau? Apsidairęs Arcari pastebėjo, jog viskas aplink tiesiog sklando. Jis ir pats dabar jautėsi žymiai lengvesnis. Vertikaliai išsitiesęs jis pritraukė arčiau savęs, į vieną lygmenį Lilith, kuri dabar irgi plūduriavo galva į viršų. Bent jau tai turėjo būti viršus, nes juodi jos plaukai gražiai pridengė akis, o galiukai lyg plunksnos virpėjo ore. Staiga rūkas ėmė baltėti, retėti ir Dantei nespėjus nieko pasakyti (o jis ruošėsi) jie praslydo pro debesis. Po merginos kojomis atsivėrė žydras dangus ir pavieniai debesėliai lyg avys besiganantys pievoje. Tokių stebuklų Dante dar niekada nematė ir jam užėmė kvapą. Jis net nesusimąstė, kiek laiko jie ruošiasi dar leistis žemyn. Tiesiog čia ir dabar viskas atrodė pasakiškai...
- Nerealu, - ištarė balsu ir apžvelgė visą horizontą. Pro debesis švytėjo tikros smaragdinės pievos, matėsi jūra ir žemė. Profesorius ir mokinė tiesiog žvelgė į viską iš paukščio skrydžio!
Kai atsisuko į Lilith, kad išvystų jos reakciją pamatė, kad mokyklinė uniforma virto tokio pat žydrumo suknele su baltu kaspinu aplink juosmenį. Tai išspaudė jam šypseną, bet pažvelgęs į save išvydo ne ką mažiau keistesnį vaizdą: jo apsiausto nebebuvo, o įprastus rūbus pakeitė rudas kostiumas, o iš galo kažkas makalavosi. Dante ir vėl ruošėsi praverti burną, kad užduotų klausimą, tačiau jie ėmė leistis vis lėčiau ir staiga po jų kojomis iš niekur atsirado kilimo svetainėje dydžio korta ant kurios jie tvirtai nusileido.
- Mes vis dar danguje, - apsidairė Dante. - Ir tu panaši į Alisą, - nusišypsojo, kas viduje jį labai nustebino.
- Ir mes patekome į stebuklų šalį...? - lyg teigė, lyg ir klausė, nes profesorius negalėjo suvokti kaip jie žengė pro duris į kambarį iki pareikalavimo ir atsidūrė nematytoje šalyje? Žemyne? Pasaulyje?
- Kas nutiko su mano išvaizda? - pasiteiravo ir pasisuko aplink savo ašį. Kažkas keisto vis dar tabalavo jam už nugaros.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #51 Prieš 12 metus »
Mergina netardama nė žodžio žvalgėsi aplink. Bastytis naktį Hogvartse yra viena, bet atsidurti čia.. Turėsiu daug problemų....-papūtė rausvas lūpas. Kaire ranka prilaikydama sijonėlio kraštą, kad šis nesiplaikstytų apie plonas kojeles, akies krašteliu žvilgtelėjo į profesorių šalia. Na, bent čia esu ne viena... Gal kaip nors išsikapstysim.. Pradėjus baltėti rūkui Lilith susiraukė. Netarusi nė žodžio pažvelgė profesoriaus link, bet nieko nesakė. Tada ji pamatė debesis... Smaragdinėse akyse susimaišė nuostaba ir giliai užslėpta aukščio baimė.
-Kur mes esame?-tyliai sumurmėjo mergina.
Po jos kojomis driekėsi pievos ir laukai, atrodo net nepaliesti civilizacijos. Akies krašteliu pamatė profesorių žvilgtelint jos link ir Lilith nuleido akis. Pro rožines lūpas išsprūdo nuostabos gaida:
-Oh! Kas per?
Jos juoda mokyklinė uniforma su Švilpynės emblema buvo virtusi žydra suknute su baltu kaspinu. Didelės akys sumirksėjo ir pažvelgė į profesorių reikalaudama atsakymo. Po kojomis pajuto tvirtą paviršių ir nerimastingai susiraukė. Po gražiais juodais batukais buvo didžiulė korta. Korta? Juos tikriausiai juokaujate... Vyriškio išvaizda taip pat buvo pasikeitusi.
-Atrodo, kad danguje,-atsakė Lilith, praleidusi klausimą pro ausis nusikvatojo.
Baltame veidelyje švietė plati paauglės šypsena:
-Tamsta, atrodote kaip katinas.
Mergina toliau žvalgėsi aplink. Tokio vaizdo ji gyvenime nebuvo mačiusi. Pamiršusi visą mandagumą keistai sumirksėjo smaragdinėmis akimis ir paklausė profesoriaus:
-Ei, Arcari, gal mes sapnuojame? Juk neįmanoma patekti į tokias vietas per Kambario iki Pareikalavimo duris, ar ne?

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #52 Prieš 12 metus »
- Katinas? - sumišęs šyptelėjo ir atsargiai pakėlė rankas, kad galėtų paliesti galvą. Pirštai prisilietė prie kažko švelnaus ir stangraus, kas šiek tiek krutėjo. Dievaži, aš turiu ausis... nusistebėjo ir dar kartą pažvelgė sau už nugaros. Ten nuotaikingai tabalavo ne kas kita kaip ruda uodega.
- Ar ir mano akys...tokios? - paklausė merginos, tačiau nedrįso jų liesti - jokios naudos.
- Ar mes sapnuojam? - perklausė apsidairydamas ir iš tiesų susimąstė. - Gali būti, - gūžtelėjo pečiais, - juk kad ir kokia magiška būtų pilis, ji negali turėti tokių užslėptų vietų.
Dante žengė kelis žingsnius arčiau kortos krašto, pasilenkė pažvelgti į apačią, bet vaizdą greitai užstojo nusileidusi kita korta. Dante užlipo ant jos ir atsisuko. Ten kur stovėjo Lilith viskas dar buvo savo vietose. Nusprendęs bandyti eiti toliau vyriškis vėl priėjo kraštą ir kai pakėlė koją po ja atsirado tvirtas pagrindas. Nieko netaręs Dante lyg niekur nieko ėjo toliau, o dangumi ėmė driektis kortų takelis į ... kur gi mus tai nuves? Ant žemės? Atgal į pilį? tačiau susirūpinimą jo veide pakeitė mįslinga šypsena. Oh, būti Chešyro katinu yra kankynė... atsiduso, bet akys liko linksmos. Arcari neabejojo, kad mergina eina iš paskos. O kur jai daugiau dėtis?
- Ką gali papasakoti apie save? - pagaliau nutraukė tylą ir kreipėsi į savo pakeleivę.
Ne dėl to, kad jam buvo labai įdomi mergaitės gyvenimo istorija, tiesiog čia daugiau nebebuvo ką veikti, tik kalbėtis. Dar kartą pačiupinėjo savo naujas ausis ir per visą keistą situaciją sugebėjo nusišypsoti. Jam jos patiko.
- Kaip manai, ko mes ieškom?
Jeigu iš viso ko nors ieškome. Na taip, išėjimo. Tačiau jis netikėjo, kad tik išėjimo link jie ėjo jau dešimt minučių. Staiga horizonte ėmė ryškėti kažkoks statinys. Kaip ir "geltonų plytų kelias" jis buvo iš kortų ir priminė pilį. Danguje. Profesorius sustojo ir žvilgtelėjo į mokinę klausdamas, ką ji apie tai mano. Abu jie kurį laiką žiūrėjo į jų tikslą, kurį be jokio pasirinkimo jiems reikėjo pasiekti.
- Eime, - nelabai užtikrintai tarė ir nuėjo toliau.
Pilis buvo aukšta, tačiau tuščia. Be sienų, kurios nieko neaptvėrė, daugiau nieko ir nebuvo. Keliauninkai išvaikščiojo visą perimetrą, tačiau nieko. Sustojęs prie pilies krašto, kur dar neseniai driekėsi kelias (kurio nebebuvo) jis susimąstė.
- Mes juk ieškom durų. Bet kokių, kad tik išvestų iš čia. Gal reikia jų panorėti? Kaip kad su kambariu iki pareikalavimo, kuriame iš tiesų ir esame.. Tiesiog, pagalvokime apie vietą, kurioje norėtumėme atsidurti.
Idėja buvo gera, tačiau ar veiksminga - reikėjo įsitikinti. Dante priėjo prie Alisos ir šyptelėjo.
- Kiekvienas nuotykis reikalauja pirmo žingsnio. Nuvalkiota, bet tiesa, net ir čia.
Balsas beveik murkė.
- Aš kalbu kaip katinas, tiesa? - sarkastiškai save pašiepė ir nusijuokė. - Einam iš čia, - susirūpino ir suėmė Lilith ranką.
- Galvok apie tą vietą, - mirktelėjo ir užsimerkė, kad geriau galėtų susikaupti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #53 Prieš 12 metus »
Baltame veidelyje švietė piktdžiugiška šypsenėlė:
-Taip... Ir akys tokios.
Nusisukusi nuo Dantės mergina papūtė žandus ir piktu žvilgsniu apžiūrinėjo vietovę iš paukščio skrydžio:
-Kažkas čia ne taip..
Akies krašteliu Lilith stebėjo profesoriaus judesius. Priėjęs prie kortos krašto jis pasilenkė, bet priešais išniro kita korta. Smaragdinėse akyse šmėstelėjo baimė. Profesorius pradėjo atsargiai žingsniuoti vis atsirandančiomis kortomis. Nervingai apsižvalgiusi, lyg kas būtų ją sekęs, greitu žingsniu nupėdino Arcari link.
- Ką gali papasakoti apie save?-paklausė profesorius.
Lilith klausiamai pažvelgė jo pusėn:
-Apie save? Bijau aukščio. Labai bijau aukščio,-giliai įkvėpė ir iškvėpė.-Tiek tereikia dabar jums žinoti. O pats ką papasakosite?-vos ne vos sugebėjo išspausti rūgštų šypsnį.
Pamačiusi, kad Dantė vėl čiupinėja savo ausis, mergaitė sukrizeno:
-O gal jas ir pajudinti mokat?
Išgirdusi klausimą ko jie iešką sučiaupė lūpas:
-Kelio atgal. Kuo greičiau jį rasime, tuo bus geriau. Nors ant žemės būtų daug geriau..
Tolyje kažkas sušmėžavo. Vėl kortos... Išgirdusi profesoriaus žodžius nebyliai linktelėjo ir nusekė paskui.
Beeidama aplink pilį Lilith lūpomis leido sprogimo garsą pup pup pup pup. Aplink buvo tuščia.
-Man ši tuštuma kelia siaubą,-tyliai sujudino rausvas lūpas.
- Mes juk ieškom durų. Bet kokių, kad tik išvestų iš čia. Gal reikia jų panorėti? Kaip kad su kambariu iki pareikalavimo, kuriame iš tiesų ir esame.. Tiesiog, pagalvokime apie vietą, kurioje norėtumėme atsidurti,-tarė Arcari.
Lilith tyliai svarstė jo žodžius. Gal ir teisus..
-Labai nuvalkiota,-vyptelėjo.-Taigi, kad kaip katinas kalbi. Gerklinis balsas tikriausiai,-pašaipiai nusijuokė.
Smulkius pirštelius suėmė profesoriaus ranka. Mergina pašoko kaip elektros trenkta ir pradėjo greičiau kvėpuoti. Ji nebuvo pratusi, kad kas nors ją liestų. Galvok apie tą vietą...-pakartojo Dantės žodžius galvoje. Užmerkdama dideles smaragdines akis, pirštais apglėbė profesoriaus delną. Mintyse iškilo didžiulių durų vaizdas. Stipriai užmerktos akys greitai judėjo po tamsiomis blakstienomis. Po kiek laiko atsimerkusi Lilith išleido nuostabos pilną atodūsį ir stipriau suspaudė Arcari ranką.
-Durys,-parodė gležnu pirštu artimiausios sienos link.
Toje vietoje pradėjo ryškėti puošnių pilies durų kontūrai. Šios buvo keistai violetinės spalvos su gotikiniais ornamentais viduryje. Nesimatė nei užrakto, nei rankenos, tikrai didžiulės dvivėrės durys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #54 Prieš 12 metus »
- Durys.
Dante atsimerkė ir išvydo švytinčius vartus į kitą pasaulį. Tik nuojauta neapleido, kad visai ne į tą, kurio jie tikisi. Priėjęs arčiau vyriškis apžiūrėjo gotikinius ornamentus, bet nieko panašaus anksčiau nematė, kas jo visai nenustebino. Spynos ir rankenos nebuvo, todėl Dante kurį laiką svarstė kaip jas pajudinti iš vietos, tačiau vienintelė išeitis - stumti - nepadėjo. Atsitraukęs profesorius leido pabandyti Lilith - gal ji turi geresnių idėjų. Tuo metu jis prisiminė, kad eidamas čia pasiėmė lazdelę. Apčiupinėjęs kostiumą, deja, jos nerado ir labai nusivylė. Tokiu momentu pažįstama magija būtų pagelbėjusi. Kas iš to, net jei ausis mokėčiau judinti. Šios pilies jos neišjudintų.. mintyse prisiminė mokinės klausimą, tačiau nieko nepasakęs apsisuko ir paėjęs toliau atsisėdo.
- Negaliu patikėti, kad mes stebuklų šalyje.. - susiėmė už galvos ir stipriai užsimerkė.
- Galiu prisiekti, kad girdžiu tave sakant: nesijaudink, neliūdėk. Galvok apie kartu praleistą laiką. Nėra nei ateities, nei praeities ir gyvenimas ne amžinas, - tokiais retais atvejais Alisa šypsodavosi, tačiau atrodė, kad nieko nemato.
- Tu dar mane išvysi, - spaudė gležną, virpančią merginos ranką savo delne ir glostė išblyškusį veidą Dante.
- Norėčiau pamatyti kaip tu pasensi. Norėčiau iki galo tave pažinti. Pamatyti dar kartą kaip šypsaisi. Norėčiau tik dar vienos dienos...
Arcari tylėjo. Jis negalėjo jai duoti to, ko abu norėjo. Net vienos dienos. Ji turėjo išeiti. Tą vienintelį kartą vampyro veidu tekėjo ašara.

All that matters is Love sušnabždėjo dvasia vyriškiui į ausį ir jis staigiai pakėlė galvą.
- Manau žinau, kaip jas atidaryti. Reikia dainuoti.
Idėja buvo trenkta, tačiau visa ši situacija tokia buvo, todėl reikėjo išbandyti viską.
- Kai kurios kultūros dainuoja tam, kad atvertų duris į kitus pasaulius, pavyzdžiui pomirtinį. Arba aukodami dievams. Tik reikia parinkti teisingą dainą...
Čia iškilo problema. Dante žinojo nemažai dainų, bet visos jos netokios.. Viltingai žvilgtelėjo į Lilith tikėdamasis, kad ji ką nors žinos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #55 Prieš 12 metus »
Lilith žiūrėjo kaip profesorius iš visų pusių stumdė, traukė, kandžiojo duris ir tyliai sau iš jo juokėsi. Nors pala..Nieko čia juokingo! Juk esu taip pat čia įstrigusi… Mergina prunkštelėjo ir pati priėjo prie magiškų durų. Iš kur ji žinojo, kad tai gotikinis raštas? Nes ji domisi visa įmanoma istorija ir skaitė apie gotika, taip pat kažkur jį matė anksčiau. Kur? Tiesiog stovėdama priešais ji lengvai kramsnojo nagus ir mąstė. Gotikinių architektūros statinių buvo ir Anglijoje. Sargon juos ten matė. Tačiau kaip tai susiję su šiomis durimis? Durys kaip durys. Raštas kaip raštas. Lilith negalėjo rasti jokių skiriamųjų ženklų, kurie pateiktų bent menkiausią užuominą kaip jas atidaryti.
- Negaliu patikėti, kad mes stebuklų šalyje... – pasigirdo aimana ir mergina atsisuko.
Profesorius buvo visai viltį praradęs. Tik jo uodega nenustojo žaismingai švysčioti į visas pusis. Lilith dar galėjo prisiekti, kad viena ausis sukrutėjo. Daugiau nelabai žinodama ką daryti ji ėmė vaikščioti tai šen, tai ten tikėdamasi pamatyti tai, ką prieš tai praleido. Sustojusi prie pilies krašto apžvelgė kraštovaizdį ir pagalvojo kaip būtų įdomu sužinoti, kas vyksta apačioje. Ji visada norėjo būti ten, kur jos nėra. Paskendusi savo mintyse ji ne iš karto išgirdo džiaugsmingą Dantes balsą. Tik po akimirkos ji atsisuko ir perklausė:
- Dainuoti? – balse jautėsi nuostaba.
Staiga jai kažkas toptelėjo į galvą ir ji grįžo prie durų. Greitai apžiūrėjusi rado tą eilutę durų viršuje, kurią priskyrė ornamentui.
- Ši dalis..čia parašyta kita kalba. Ir aš ją mačiau anksčiau. Net gi žinau, kokia čia kalba! – apsidžiaugė Lilith ir pergalingai nusišypsojo bukam profesoriui.
- Aš padainuosiu, - mirktelėjo ir atsitraukė toliau.
Mergina užsimerkė, kelis kartus giliai įkvėpė ir pirma nata lengvai praslydo pro rausvas lūpas. Su ja pakilo vokai ir užsižiebė smaragdinės akys.
- May it be the shadow‘s call will fly away... May it be  you journey on to light the day... When the night is overcome you may rise to find the sun...
Lilith kaip kokia deivė virpino orą savo balsu, savo lengvais judesiais, kai rankos kilo į dangų ir leidosi į žemę, kai suknelės kraštas kaip drugelis šoko valsą, plaukai nelyginant plunksnos lengvai leidosi ant josios pečių ir veido.
- Mornie utúlië, believe and you will find your way… Mornie alantië, a promise lives within you now..
Melodija kaip raktas patraukė užraktą ir durys be garso atsidarė. Kaip pradėjo dainuoti taip ir pabaigė. Atmetusi plaukų sruogą Sargon kandžiai žvilgtelėjo į Arcari ir nuėjo durų link.
- Taip ir stypsosite čia ar eisite? Galiu lengvai uždaryti duris ir teks jums dainuoti vienam.
Žengusi žingsnį kito pasaulio link mergina tikėjosi išvysti viską, bet tik ne tai. Mokykla? Jie atsidūrė tame pačiame koridoriuje iš kurio išėjo, o durys, pro kurias tik ką grįžo vedė į kambarį iki pareikalavimo. Ko tai staiga užsiplieskusi Lilith trenkė durimis, spyrė į jas ir tyliai nusikeikė.
- Velnio kambarys ir jo kvailos kvailos išdaigos, - putojo švilpė. – Daugiau niekada prie jų neisiu. Akyse matyt nenoriu! Kažkokia nesąmonė, - suburbėjo ir stvėrusi savo dežutę pasisuko eiti sau, bet prieš akis stovėjo pamestas ir niekam nereikalingas profesorius.
- Ačiū už tokią smagią kelionę, - sarkazmas tiesiog kaip cunamis užliejo vyriški ir Lilith nuėjo savo keliais. Daugiau nenorėjo matyt nei tų durų, nei to vyro.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #56 Prieš 12 metus »
Atsidūręs kitapus durų visų pirma Dante apsičiupinėjo: ausys ir uodega buvo dingusi, o vietoje keisto rudo kostiumo jis vilkėjo senus gerus savo rūbus. Ir lazdelė kišenėje ramiai gulėjo. Atsipūtęs Arcari žvilgtelėjo į duris, kurias dabar kandžiojo mergina, ir susimąstė. Kur mes buvome? Kai gavau raktą tikėjausi visai ne to. Matyt ir panelė Sargon tikėjosi visai ne šito. Nors kyla klausimas kada ji tikėjosi kažko kito labiau? Akivaizdu, kad ši kelionė ją džiugina ir siutina vienu metu. Tuo įsitikinti galėjo, kai atsisukusi Lilith vienu žvilgsniu pragręžė skylę kaktoje ir paliko profesorių be perstojo kraujuoti. Metaforiškai. Palydėjęs akimis bevizginančią savo uodega mokinę Arcari dar kartą atsigręžė į duris, tačiau ten nieko nebebuvo. Apsidairęs Dante nusprendė grįžti į savo kabinetą ir kai ko paieškoti knygose. Jam žūtbūt reikėjo išsiaiškinti, kokia magija čia veikia. Už lango jau buvo tamsu, koridorius apšvietė žvakidės, o visoje pilyje buvo tylu. Lyg tarp kitko perbraukęs plaukus atgal, pataisęs apsiausto kraštą apsisuko ir nuėjo koridoriumi tolyn. Bet jis dar čia sugrįš. Ir nujautė, kad ne jis vienas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #57 Prieš 12 metus »
Aštunto aukšto koridoriuje tylu ir tuščia. Šviesa krintanti pro langą apšviečia gobeleną kabantį ant sienos, kuriame Barnabas Besmegenis moko goblinus šokti baletą.
Iš už kampo išnyra mergaitė. Rudi plaukai surišti į kasą, o akys laksto per koridorių dairydamosi žmonių. Mergaitė, apsisiautusi Klastūnyno apsiaustą sustojo prie gobeleno ir apsidairiusi ėmė vaikščioti pirmyn - atgal.
- Man reikia vietos treniruotis, man reikia vietos treniruotis, man reikia vietos treniruotis...- murmėjo tyliai Rafaela vaikščiodama pro gobeleną. Praėjusi trečią kartą ji pakėlė galvą ir pažvelgė į gobeleną - vietoj sienos stovėjo sunkios durys. Dar kartą apsižvalgiusi ar nieks nemato, Rafaela įsmuko į vidų ir užvėrė duris.
Kambaryje Iki Pareikalavimo tvyrojo melsva prieblanda. Prie sienų stovėjo didžiausios lentynos knygų, o priekyje buvo daugybė pagalvėlių. Kelios iš jų sklandė ore. Rafaela pakėlė antakius ir nusimetė apsiaustą. Keista vieta. Turbūt čia kitados vyktavo Dumbldoro kariaunos susirinkimai. Dar kiek pastoviniavusi ji išsitraukė lazdelę ir nusitaikė į vieną iš pagalvių skrajūnių.
- Inflamarae,- tarė. Nieko neįvyko. Vyptelėjusi ji piktai pažiūrėjo į lazdelę. Aišku tu čia nieko kalta, čia vis mano nemokšiškumas. Dar nebuvo taip, kad paleiščiau kerus iš pirmo karto. Giliai įkvėpusi ji vėl pabandė.- Inflamarae.
Jai pavyko. Tik kad pagalvėlė ne užsiliepsnojo, o sprogo paskleisdama pūkus ir pargriaudama klastuolę ant grindų.
- Velniava...- piktai sumurmėjo Rafaela ir užvertė akis.
Pukai po kurio laiko išsisklaidė, o mergaitė vis dar nepasiduodama atsistojo. Jei ji užsibrėžė ką nors padaryti, tai nepasiduos, kol tai įvykdys. Ji nusitaikė į kitą pagalvę.
- Inflamarae!
Šį kart pagalvė užsiliepsnojo ir po kelių akimirkų iš jos liko tik pelenų krūvelė.
- Yes...- nusišypsojo Rafaela ir tokios sėkmės padrąsinta pabandė dar kartą.- Inflamarae!
Šį kartą vėl pavyko, tik kad užsidegė ne pagalvėlė, o ant žemės gulėjusi knyga.
- Inflamarae! Inflamarae! Inflamarae!
Mergaitė ėmė svaidytis kerais padeginėdama pagalvėlės. Vos tik pasirodydavo, kad jų mažėja, iš kažkur atsirasdavo dar. Pailsusi Rafaela atsiduso įsikišo lazdelę į kišenę. Nee... Šiandieną man pakaks. Dar kartą pašnairavo į pagalvėles ir atsisėdo ant grindų.



« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Johny Pot

  • ***
  • 26
  • Lytis: Vyras
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #58 Prieš 12 metus »
Johnis norėjo patekti į kambarį, nes buvo susitaręs su senu geru draugu Johny Britt. Ir ten pasimokinti burti.

Johnis galvojo, noriu susitikti su Britt. Tris kartus apsisuko ir jam pavyko, atsidarė durys ir Johnis atėjo. Staiga kažkas tyliai pasigirdo
-Lumos-Pasakė Britt.
Johnis su Britt pasisveikino ir jie nuėjo mokytis apsiginimo kerų.
Ir jie pradėjo. Pasidėjo pagalves, ir pradėjo. Staiga jie surikome Inflamarae. Ir dvi pagalvės tiesiog sudegė. Tada, jie mokinosi toliau visokiausių burtų, ir kalbėjo, apie senus gerus draugus. Ir jie smagiai vis mokinoso burtų. Galų gale pasižiurėjo į laiką ir nusprendė, kad reikia eiti į kambarius. Ir durys atsidarė, mes išėjome ir staiga durys dingo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Johny Pot »

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 874
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Re: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #59 Prieš 12 metus »
((RPG žinutės rašomos trečiuoju asmeniu, o ne pirmuoju. T.y. „Johny pasisveikino su Britt ir kartu nuėjo mokintis apsigynimo kerų...“ Ir ne tik šitoj žinutėj randu tokius neatitikimus - visur pradedi rašyt pirmuoju asmeniu. RPG žinutėse pasakoji, ką veikia personažas, o ne tu.))