[Elena Lovegood]

   Godriko Dauba – viena garsiausių gyvenviečių, gyvenamų ir burtininkų, ir žiobarų kartu. Šis kaimas yra vakarų Anglijoje, jame galima rasti bažnyčią, paštą, užeiga ir kelias nedideles krautuvėles. Tik atvykęs čia, jei jau nesi visai bukas žiobaras, pajausi tvyrančią magišką atmosferą. Ypatingą ekstazę kartais patiria čia atvykę Grifų Gūžtos mokiniai, jei tik tiki pasakėlėmis apie Godriko magiją ir valios bei drąsos sustiprėjimą po šio miestelio aplankymo.
   Kuo gi garsi Godriko Dauba? Pasirodo, būtent čia gyveno ir buvo nužudyti garsieji Džeimsas ir Lilė Poteriai, čia gimė vienas iš Hogvartso įkūrėjų Godrikas Grifas, čia gyveno Dumbldorų šeima ir garsioji magijos istorija Batilda Maišinė. Kapinėse galima rasti antkapį netgi su Peverelių pavarde – tai pavardė giminės, kuriai priklausė trys broliai, sukūrę Mirties Relikvijas. Beje, liudijama, jog Godriko Daubos kapinėse vaidenasi. Taigi, dėl šių priežasčių Godriko Dauba neretai sulaukia burtininkų turistų ir pastaruoju metu joje pradėjo kurtis vis daugiau turistams reikalingų vietų - skaniai pavalgyti kviečia kavinės, minkščiausius patalus siūlo pakelės namai...
   Šeštadienio rytą Elena ir jos šeima nusprendė apsilankyti Godriko Dauboje. Mergina susiruošusi nubildėjo į pirmą aukštą, kuriame jau laukė Tėvas, Motina ir Brolis. Išėję iš namų, Motina duris užrakino magija. Fredis įsikabinęs į Tėvą o Elena į Motiną iškeliavo oru. Ir štai, jie stovi Godriko Dauboje.
Godriko Dauba- nedidelis miestelis. Pilnas namų ir žmonių. Taip pat jame yra bažnyčia ir kapinės. Aplink miestelį augo medžiai. Prie kiekvieno namo buvo prisodinta gėlių. Akmeninės gatvės dar labiau pagyvindavo miestelį. Ssnoviniai žibintai miesteliui labai tiko. Godriko Dauba buvo labai jaukus miestelis.
   Pirmiausia LoveGood'ų šeima patraukė link kapinių - aplankyti senelių kapo. Tuomet jie neskubėdami nuėjo link jaukios kavinukės pavalgyti. Po kiek laiko jie nusprendė tiesiog pasivaikščioti po Godriko Daubą. Tėvai, Elenai ir Fredžiui papasakojo tai, ko jie nežinojo. Pasakė, jog čia gyveno pats Albas Dumbldoras su savo šeima ir Batilda Maišinė, magijos istorijos vadovėlių autorė. Taip pat jie sužinojo, kodėl ši vieta pavadinta Godriko Dauba - pasirodo, čia gyveno pats Grifų Gūžtos įkūrėjas Godrikas Grifas. Po kelių valandų vaikščiojimo vaikai įsikabinę į tėvus iškeliavo oru namo.
   Štai ir vėl jie stovi pilnoje medžių mažoje gatvelėje, prie triaukščio persikų spalvos namo.
   Prie namo durų priėjusi Motina sušnibždėjo „Alohomora“, atvėrė duris ir visus suleido į namus. Elena pavargusi užlipo laiptais į savo kambarį ir dienoraštyje aprašė savo dieną. Ką sužinojo ir matė. Paskui nebeturėdama jėgų ir nepavalgiusi vakarienės nuėjo miegoti.

[domutis]

Baigęs mokslo metus Domantas keliavo namo į Godriko Daubą.Godriko dauba buvo miestelis kuriame Domantas gyveno rudame name pagrindinėje gatvėje.Godriko dauboje buvo bažnyčia,kapinės ir daug kitų namų.Domantui patinka vakarais vaikščioti pagrindinėje gatvėje vakare dažniausiai nieko nebūna.Čia stovėjo ir Domanto draugų namai.Beveik visi Domantas draugai gyvena Godriko dauboje.Tik Armandas gyvena Ūdrų Žabanguose.Godriko Dauboje stovėjo ir Poterių namas jis buvo baisiai apleistas.Sekmadieniais Domantas su tėvais eina į bažnyčia.Vieną vakarą Domantas keliavo į kapines ,nes ten ilsėjosi Domanto prosenelis jis buvo burtininkas.Eidamas prie prosenelio kapo Domantas pamatė kapą ant kurio buvo parašyta ,,Džeimsas ir Lilė Poteriai''. Domantas suprato ,kad tai Hario Poterio tėvai.Bet Domantas pirmiausa nuėjo prie prosenelio kapo.Po atostogų Domantas keliavo atgal į Hogvartsą.

[Edgar Jeffter]

Rudens vakarą, kai tamsų dangų skrodė žaibai ir lauke pliaupte pliaupė lietus, Godriko Daubos gatvele, pasislėpęs po apdriskusio apsiausto gaubtu bei pasiramstydamas lazdele, žingsniavo suvargęs senolis. Jį pamatę vietiniai gyventojai vargu ar galėtų teigti, jog tai vietinis asmuo. Na, nebent čia gyvena ar gyveno, o gal bastosi ar bastėsi labai į jį panašus asmuo. Bet tokios pat išvaizdos žmogų tikrai galėjai sutikti Amerikoje. Ir jis greičiausiai būtų tikrasis tos išvaizdos savininkas, o tai ką kiti galėjo išvysti Godriko Dauboje, tebuvo laikina jo kopija, kuria dabar buvo prisidengęs Edgar'as Jeffter'is. Šis burtininkas pasinaudojo multisulčių eliksyru, kurį įsigijo iš vieno eliksyrininko Niujorke. Ir maskuotė jam buvo reikalinga neveltui. Juk jis buvo ieškomas magijos ministerijos už padarytus nusikaltimus. Nors gal ir nebebuvo. Gal visi jį pamiršo. Taip manyti irgi buvo galima, nes buvęs grifas tik sugrįžęs apsilankė savo namuose. Aišku, prieš tai gerai apžiūrėjo aplinką, kurios, regis, nestebėjo joks auroras. Galbūt tam turėjo reikšmės ir sukilimai vykstantys ministerijoje. Kaip ten bebūtų, bet Godriko Dauboje Edgar'o niekas nesitikėjo išvysti. Bent jau kol kas.
Tamsiaplaukis, šiuo metu šviesiaplaukis, ketino aplankyti savo krikštasūnį. Žinoma, jei šis nebuvo kur nors pabėgęs. Žingsnis po žingsnio ir Jeffter'is pasiekė savo tikslą. Senolio akys kiek išsiplėtė kai vietoje, kur turėjo stovėti pusvamyprio namas, išvydo žolėmis apaugusį tuščią plotą. Na, ne tuščią. Viduryje jo dar stūksojo elektros stulpas. Gal ir gera idėja prieš žiobarus arba prieš nežinančius, kur gyveni.. Magas įtarė, kad Fasas bus užmaskavęs savo vietą. Jei ketintum dingti iš miesto tai greičiau parduotum savo namą nei nugriautum jį ir vietoj jo pastatum kažkokį ne į teminį stulpą.
- Appare Vestigium- išlėto išsitraukęs lazdelę sumurmėjo suvargėlis. Ir panaudoti kerai patvirtino Edgar'ui, jog tas žolių laukas ir vidury jo stūksantis stulpas tėra iliuzija. Ši apgaulė kiek gadino burtininko planus, nes pasibelsti į ministro namo duris negalės, o jei tai padarytų, tai rodytų, jog jis yra susijęs su magija ir tai sukeltų įtarimų, kurių Jeffter'iui dabar nereikėjo. Tačiau Edgar'as neketino pasišalinti, kaip niekur nieko. Manydamas, jog ministerijos galva čia tebegyveną jis žengtelėjo į gatvės, paskendusios lietaus pursluose, vidury.
- Protego Diabolica- apsisukdamas aplink savo ašį apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas sukūrė nediduką juodos ugnies žiedą. Šiuo žiedu burtininkas siekė palikti žinią jaunajam von Sjuardui, jog apie jo slaptavietę yra žinoma. Ir manė, jog jis apie tai tikrai sužinos, nes sunaikinti šiam žiedui reikės magijos pagalbos ir lietaus ar žiobariškos gaisrinės čia nepakaks.
Dar žvilgtelėjęs pro sukurtą neįprastą ugnį į elektros stulpą, slepiantį Fasirą, galiausiai Edgar'as apleido ugnies žiedą ir patraukė link apleisto namo, stovinčio nuošalesnėje miestelio gatvėje. Grįžti iškart namo nebuvo protinga, nes buvo ne mažas šansas, kad pastarosiomis dienomis pro jo namus gali praeiti vienas kitas auroras.

[Kaylie Mateo]

Artėjo dar vienos, niekuo neišsiskiriančios dienos pabaiga. Saulė nusileisdama, užleido vietą temstančiam dangui. Šį vakarą debesys atrodė tokie niūrūs, akimirką galėjai susimąstyti, kad iš jo greitu metu prapliups lietus, tačiau prognozėse tai nebuvo numatyta.
Apsitaisiusi juodais drabužiais ir paislėpusi po juodo palto kapišonu Kay, paliko savo gyvenamąją vietą ir žingsniavo Godriko Daubos gatve vis manijakiškai atsigręžinėdama per petį. Nors ji buvo suaugusi ir pabaigusi Hogvartsą, saugi nesijautė. Kas kart išgirdusi menką krebždesį ji susigūždavo arba slėpdavosi, kur už kampo. Kas tai? Emocinė trauma ar pagrįstas nepasitikėjimas visais aplinkiniais, kurie šnaižaravo jai akyse.
Visgi, pastarosios kelios savaitės rudaakei nebuvo lengvos, ji skendėjo savo šešėlyje ir tik dabar išlindo iš savo kiauto, nes daugybė klausimų jai nedavė ramybės. Ypač, tos įkandimo žymės jai ant rankos, kieno jos? Ji žinojo tik tiek, kad tai antgamtikų darbas, tačiau vėl gi, kas už to slypi. Daug klausimų, o atsakymų nėra.
Todėl galbūt šiandien, rudaplaukė pagaliau sužinos tai, kas ją slegia, galbūt gaus atsakymus į tai kas nutiko jos tėvams. Kur jie buvo įsivėlę? Kodėl žuvo? Ir kodėl nuo to karto visa giminė jos vengia.
Susiradusi pačią nuošalausią vietą, ji joje pasislėpė. Stovėjo įlindusi į patį siauriausią užkampį ir vis tripdama nekaltą žemę kojomis, nekantriai laukė. Laukė ji merginos, kurią prieš savaitę turėjo pasiekti Kaylie adresuotas laiškas. Nors informacijos rudaakė ten pateikė minimaliai, tačiau tikėjosi, jog Davina visas užuominas supras ir ateis į nurodytą vietą, sutartu laiku.

[Davina von Sjuard]

   Ilgi, šviesūs plaukai, krentantys didelėmis, gražiomis garbanomis plaikstėsi už nugaros. Minkštas sportbačių padas palietė takelio paviršių. Nors Angliją aplankė vasara, termometrų stulpeliai gerokai šoktelėjo į viršų, nors Ispanijos temperatūros taip ir nepasiekė, bet ši diena, regis, nusprendė paprieštarauti puikiam vasariškam orui ir Davinai teko vasarišką suknelę iškeisti į kiek šiltesnius drabužius. Laimei, per tiek laiko jau spėjo įprasti į tokio permainingo ir keistoko jūrinės valstybės oro. Savotiškai jis ispanei netgi patiko. Nenuspėjamas ir nepavaldus visai, kaip laukinis žirgas.
   Tvirčiau įsisiautusi į juodą odinę striukę paspartino žingsnius. Riešą puošiantis laikrodis, prie kurio glaudėsi sidabrinė vilko apyrankė bei ant tos pačios rankos spindintis žiedas (pastaruoju metu papuošalų gerokai padaugėjo), pranešė, kad į susitikimą nevėluoja, turi dar kelias minutes, tad laiku suspės pasiekti tikslą. Bėda buvo ta, kad kai kurie žmonės linkę ateiti anksčiau, o mėlynakė šįkart kiek pavėluotai išskubėjo iš namų. Vylėsi, kad Kaylie neprivers ilgai laukti.
   Ryšys, kurį mergina dar Hogvartse užmegzdavo su žmonėmis, galiausiai nutrūkdavo. Ne su visais, tačiau daugeliu. Turbūt tai normalu, kiekvienas susikuria savo gyvenimą, savotiškai atsiriboja nuo praeities. Panašiai, kaip ir ji pati. Paliko Ispanija, atsikraustė pas vaikiną, susižadėjo ir susirado naują darbą. Keli metai, o tiek pokyčių...
   Ryšį su Kaylie palaikė beveik visuomet, kartais rečiau gaudavo laiškus, tačiau, laimei, nė karto bendravimas nenutrūko. Priešingai nei su Miona. Pastaruoju metu tiek ji, tiek Fasiras tamsiaplaukės laiškų nebegauna. Tai kėlė nerimą ir žavioji lankininkė nuoširdžiai baiminosi dėl Mionos. Vylėsi, kad jai viskas gerai ir greitu metu jiedu sulauks atsakymo.
   Stabtelėjo skaisčiai melsvoms akims pastebėjus personą, besislepiančią, susigūžusią ir, regis, bijančią viso pasaulio. Žvilgsnis apsiblausė, vidų persmelkė liūdesys. Laiške mergina plačiai nepapasakojo, kas tiksliai įvyko, bet sakinio apie tėvus užteko, kad Davina suprastų, kaip buvusi grifė jaučiasi netekusi tėvų ir kokią baimę jai kelia aplinkinis pasaulis.
   -Sveika,-žengusi kelis žingsnius, kad jas teskirtų vos keli metrai, liūdnai nusišypsojo,-Kaylie...-pratarė nedrąsiai ištiesdama rankas ir apkabindama sielvartaujančią rudaplaukę. Palaikymo ir saugumo jausmo šiai turbūt reikėjo labiausiai. Nebuvo tikra, kad pastarąjį suteiks, tačiau buvo pasiryžusi padaryti viską, kad Kaylie nesijaustų vieniša ir žinotų, kad turi atramą.

[Kaylie Mateo]

Lūkuriuodama ir kojomis mindžiodama betoną, visai nejučia paniro į tos siaubingos nakties prisiminimus, leisdama jiems vėl sugrįžti. Bėk! Dink iš čia! - Skausmu persmelktas mamos balsas lyg kokia šmėkla, ištįsas savaites aidėjo rudaplaukės galvoje. Neliesk jos! Dukryte, bėk.. - Paskutiniai tėčio tarti žodžiai, iškart po to, kai keistai atrodantis padaras įkandęs merginai, buvo nusviestas į kitą kambarį, persmelkė josios vidų. Jei aš nebūčiau jų paklausiusi, galbūt, jie dabar būtų gyvi.. - įsikniūbo į delnus nusivalydama kelias, skruostu nuriedėjusias ašaras, kai tuo tarpu, visai netikėtai už rudaakės išniro Davina, privertusi Mateo kruptelėti.
- Sveika, - paniškai apsidairė aplinkui, taip įsitikindama, kad jų niekas neišgirs. - Džiaugiuosi, kad atėjai, - apkabino šviesių plaukų savininkę ir tuo tarpu pasijautė kaip niekada saugi. Galbūt, jai to ir reikia? Žmogaus, kuris suteiks paramą bei saugumą, išties pagalbos ranką ir privers vėl gyventi..
Per žingsnį atsitraukusi, nudelbė akis į priešais stovinčią Murrel ir vos matomai kilstelėjo lupų kampučius, taip parodydama dėkingumą už tai, kad ji atvyko. 
- Aš norėjau su tavimi pasikalbėti, - tvirčiau rankomis truktelėjo kapišoną, po kuriuo ji slėpėsi, tada dar sykį atsigręžė per petį, taip įsitikindama, kad yra saugi ir tęsė toliau. - Pradėsiu nuo šito, - dešine ranka timptelėjo palto rankovę, atidengdama įkandimą, kuris vis skausmingu dilgčiojimu jai priminė apie save. - Kieno jis? - Nerimastingai nudelbė akis į žaizdą.

[Davina von Sjuard]

   Baimė, apgaubusi rudas akis, buvo įsisunkusi į orą. Paniška, beribė baimė tvyrojo aplink rudaplaukę ir atsidūrus šalia jos darėsi net sunku įkvėpti. Žavioji lankininkė nuoširdžiai troško pasakyti, kad dabar viskas bus gerai, nebėra, ko bijoti, tačiau rausvos lūpos neprasivėrė ir Davina tik švelniai spustelėjo jaunesnės merginos kūną.
   Viljamas ištisus metus ją saugojo nuo menkiausio pavojaus, privertė išmokti kautis dvikovoje, naudoti galingiausius kerus, jei tik to prireiks, darė viską, kad užtikrintų jos saugumą. Dabar ją saugoti buvo patikėta Fasirui. Pusvampyris taip pat paniškai bijojo dėl jos gyvybės, tad Kaylie baimę taip pat suprato. Ji liko vienui vieną, nebeturėjo asmens, kuris ją saugotų nuo pavojaus, todėl teko saugotis pačiai.
   -Negalėjau neateiti,-liūdnai šyptelėjo, šviesiai melsvos akys taip pat apsiblausė. Nenorėjo matyti tokios rudaplaukės. Puikiai prisiminė, kokia ji buvo Hogvartso laikais. Kur kas linksmesnė ir drąsesnė. Vylėsi, kad kada nors ji atsigaus ir taps tokia pat Kaylie Mateo, kokia ir buvo.
   -Žinoma,-linktelėjo stebėdama, kaip priešais stovinti persona paslepia savo veidą gobtuve ir grįžtelėjusi per petį įsitikina, kad jos yra vienos. Norėjosi pasiūlyti nuošalesnę vietą, pakviesti pas Fasirą į namus, ten jos tikrai būtų saugios, bet nujautė, kad rudaplaukė ten vargiai jaustųsi saugi. Pusvampyriu Davina pasitikėjo turbūt labiau nei savimi, bet Kaylie jo nepažinojo, o matydama, kokiu nepatikliu žvilgsniu ji dairosi, tuoj pat tokią galimybę atmetė.
   -Padėsiu viskuo, kuo tik galėsiu,-nukreipė žvilgsnį į buvusios grifės rodomą įkandimo žymę. Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos, o melsvose akyse suspindo baimė. Nors pati niekuomet nebuvo užpuolusi žmogaus, mat gėrė antivilkinį eliksyrą ir pilnaties metu išlikdavo blaivaus proto, tačiau vilko nasrų paliktą žymę atpažino.
   -Vilkolakis...-taip tyliai pratarė, jog nebuvo tikra, kad pati išgirdo savo balsą. Liūdną, kupiną užuojautos ir baimės,-tau įkando vilkolakis... Turbūt neišgėręs antivilkinio eliksyro nesugebėjo mąstyti ir suvokti, ką daro... Man labai gaila... Kaip hilerė galiu užgydyti žaizdą, bet tai nuo pasekmių neišgelbės... Per artimiausią pilnatį tu pakeisi pavidalą...-švelniai suėmė ranką, kuri puikavosi vilkolakio įkandimu ir kilstelėjusi galvą žvilgtelėjo į rudas akis, laukdama sutikimo užgydyti žaizdą.

[Kaylie Mateo]

Prieš išlįsdama iš savo urvo, Kay daug dvejojo, mat smalsioji jos pusė veržėsi ieškodama tiesos, o ta kita, slėpėsi, galbūt bijojo ir nenorėjo išgirsti to, kodėl ir kas nuskriaudė jos šeimą. Tačiau, kad ir kaip jos abi kovėsi, šaltas protas nugalėjo, o baimė buvo tik menka fobija, emocinė trauma ar, netgi, haliucinacija, nuolat sekiojanti rudaplaukę iš paskos.
- Dar kartą ačiū, - ištarė rudaakė, dėkingai pažvelgus į priešais stovinčią šviesiaplaukę. Tada dar kelis sykius giliaiu įkvėpė, atsiduso ir nudelbė akis į asfaltą. Po ilgai trukusios vienatvės buvo sunku matyti gyvą individą: turintį visus gyvybiškai svarbius organus, kalbantį ir užjaučiantį. Juk paskutiniu metu ji leido laiką tik su baltais popieriaus lapais ir pieštuku, kas kartą bandydama atkurti  tos nakties įvykius, mat kai kurie epizodai buvo psichologiškai blokuojami ir juos išjudinti buvo pernelyg sunku. 
Vos tik atidengė ranką, ją persmelkė šaltis, kūną nukrėtė namalonus šiurpas. Kaylie nujautė, kad tai nebus paprastos dantų žymės, tačiau, kad tai bus jie.. Vilkolakiai. Ji nė nenumanė. Juk ji juos laikė išsigimėliais, o dabar.. Dabar ji pati yra viena iš jų.
- Vilk... Vilkolakis? - Kilstelėjo dvi, baimės prisipildžiusias akis į Daviną. - Kaip tai.. tai nutiko? - Rudaplaukė negalėjo suprasti, kaip su tuo susijusi jos šeima, o dabar ir ji pati.
Kaylie žinojo, kad virtimas į vilką būna labai skausmingas, ne vienas pasirinktų mirti nei iškęsti tai, ką tenka ištverti įkastiesiems.
- O to.. to išvengti neįmanoma? - Kalbėti buvo begalo sunku, o dar susitaikyti su likimu, kurį teks per artimiausią pilnatį pasitikti buvo pernelyg komplikuota. Ta fiktyvi baimė, nuolat tunanti viduje, dabar tapo realia ir gąsdinančia. - Jei gali tai išgydyti, padaryk tai, - linktelėjo galva, taip, dar kartą, patvirtindama, kad nebenori matyti to įkandimo ant savo kūno. 

[Davina von Sjuard]

   Blausiai šyptelėjo sulaukusi padėkos. Norėjosi prieštarauti, pasakyti, kad ji nieko nepadarė, kas būtų verta tokios nuoširdžios padėkos, tačiau suprato, kad jos atvykimas Kaylie reiškė daugiau nei Davina numanė. Tik dabar, kai pastebėjo paranojišką baimę, taip akivaizdžiai demonstruojamą, ir žaizdą, amžiams pakeisiančią buvusios grifės gyvenimą, suvokė, kaip stipriai priešais stovinčiai merginai reikia draugės ir asmens, šalia kurio jaustųsi saugi.
   Tai, ką išvydo rudaplaukės veide, žeidė. Blykstelėjusi baimė nepaslėpė pasibjaurėjimo vilkolakiais, jos rase. Pilnaties metu keičiančių pavidalą padarų niekuomet negynė. Ne visi buvo tokie, kaip ji. Daugelis norėdavo mirti nei dar kartą iškęsti tą skausmą, ypač, pirmuosius kartus. Mieliau rinkdavosi praleisti naktį žalojant kitus nei tūnoti vilko kūne ir suvokti, kad tai kartosis kas mėnesį, kelias naktis iš eilės. Dėl pastarojo veiksmo savo rasę smerkė, kentėdavo nekalti žmonės, kaip ir Kaylie su šeima, tačiau žinojo, kad prisitaikyti įmanoma. Pirmuosius mėnesius ištverti virsmą buvo nežmoniškai baisu ir skausminga, bet galiausiai susitaikė, priėmė tai, kaip dalį savęs. Ilgainiui suvoki, kad tai ir yra dalis to, kas esi.
   -Kaylie...-švelniai uždėjo ranką ant peties tokiu būdu tikėdamasi nuraminti išsigandusią rudaplaukę,-viskas bus gerai... Padėsiu tau, bet turi nusiraminti.-Liūdnai šyptelėjo.
   Atsargiai, nepalikdama nė menkiausio randelio sugydė bjaurią jos rasės paliktą įkandimo žymę. Norėjo, kuo greičiau išsiaiškinti, kodėl šitaip buvo pasielgta su rudaplauke ir jos šeima. Ar tai tebuvo tik atsitiktinumas ir Kaylie nebebuvo ko bijoti?
   -Ne...-papurtė galvą giliai įkvėpdama,-man labai dėl to gaila...-Dar kartą pakartojo ketindama pasakyti tiesą ir laukti itin tikėtinos merginos reakcijos. Ją guodė ne kas kitas, o vilkolakė, kurios rase buvusi grifė taip bjaurėjosi.
   -Kai kurie vilkolakiai, negeriantys antivilkinio eliksyro, praranda blaivų protą, puola visus, kurie atsiduria jų kelyje, net jei jie - jo artimieji, tačiau yra tų, kurie renkasi kitą kelią. Jie gyvena normalų gyvenimą, kuria šeimas ir kuo puikiausiai įsilieja į bendruomenę. Kaylie, noriu, kad žinotum, jog tai dar ne viskas. Tu išgyvensi tai ir ilgainiui apsiprasi... Žinau tai, nes aš irgi... esu vilkolakė...-trumpam nutilo stebeilydama į rudas akis, laukdama to niekinančio žvilgsnio, kupino pasibjaurėjimo.
   -Niekuomet nieko nesu nuskriaudusi,-giliai įkvėpusi tęsė toliau,-pilnaties metu būnu šalia man brangių žmonių, suprantu tai, ką jie man sako, ir nors negaliu atsakyti, bet galiu mąstyti taip pat, kai esu žmogaus pavidale. Mano gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų, baigiau Hogvartsą būdama vilkolake, gyvenau šalia žiobarų visą gyvenimą, o dabar dirbu hilere, padedu kitiems. Tenoriu, kad suprastum... Jog ne visi yra tokie, kaip tie, kurie užpuolė jus, ir kad tu neprivalai būti tokia pat.
   Trumpam sulaikė kvėpavimą laukdama reakcijos, šūkavimo, priešinimosi, neigimo. Laukė neigiamų emocijų, nors giliai viduje vylėsi, kad Kaylie suvoks tai, ką neseniai išgirdo.

[Kaylie Mateo]

Išgirdusi tiesą Kay nelabai žinojo, kaip jai elgtis: pykti, blaškytis ir rėkauti, koks pasaulis blogas ir negailestingas, ar tiesiog - susitaikyti, priimti likimą, tokį koks jis yra ir bandyti su juo susidraugauti. Visgi, priimti tinkamą sprendimą, tokioje painioje situacijoje buvo sudėtinga. Norėjosi spiegti, sudirginant kiekvieno praeivio klausą, tačiau tylėjo. Norėjosi ištrinti tą vakarą iš gyvenimo, tačiau tai nebebuvo įmanoma. Todėl, galbūt, dabar rudaplaukei belieka viena išeitis - atsikratyti tos neapykantos vilkolakiams ir juos priimti. Juk ji dabar - viena iš jų. Galbūt, taip ji dar vienu žingsniu priartės prie tiesos apie savo tėvus.
Davinos buvimas šalia, rudaakei suteikė tikėjimą ir viltį. Tas raminantis šviesiaplaukės balsas leido įtikinti protą, kad viskas bus gerai. Ir, kad tai tik dar vienas gyvenimo iššūkis, kupinas paslapčių.
- Viskas bus gerai, tiesa? - Nudelbė akis į ką tik išgydytus randus, dėkingai linktelėjo ir vėl paslėpė savo riešą, po juoda, palto rankove. Kiek nudžiūgo, kad tų, šlykštulį keliančių dantų žymių niekada nebeišvys, tačiau išgirdusi sekantį priešais stovinčios merginos monologą, kilstelėjo antakius į viršų. Nustebo ir tuo pačiu sutriko. Niekada.. Niekada nebūtų susimąsčiusi, kad ši visiškai nuoširdi ir patikima persona, gali būti vieną iš vilkų. Tas faktas, leido Kay laisviau kvėpuoti, mat suprato, kad šiosios patirtis jai padės, bet šiek tiek sunerimo, nes prieš keletą momentų, ji parodė pagiežą ir neapykantą, tos rasės individams, o ji - Davina, viena iš jų. Galbūt, aš ją įžeidžiau?
- Aš... aš nežinojau, - kaltės jausmas ėmė griaužti Mateo, nežinojo, kaip atsiprašyti ir išvengti to kvailo nesusipratimo, tačiau tylėjo, nesusiprato kaip dabar ištaisyti tai ką pridirbo.
- Tu neprivalai man teisintis, aš žinau, kad tu nieko nenuskriaustum, tu, - kiek giliau įkvėpė, - tu nepanaši į tuos, kurie puolė mus, jie.. jie žudikai, ir nemanau, kad tai netyčinis užpuolimas.. - liūdnai atsiduso, atsirėmė į atvėsusią plytinio pastato sieną. - Nenoriu tapti žudike - nusitraukė kapišoną, kuris ilgą laiką dengė jos dailų veidą. - Noriu būti normali.. tokia kaip tu. - Užbaigė mintį ir tuo pat metu susivokė, kad viskas nėra taip blogai, viskas galėjo būti blogiau, jei ji nebūtų visa to sužinojusi.

[Davina von Sjuard]

   Tie, kurie sutverti medžioti ir žudyti kitus išdidžiai puikuojasi grandinės viršuje. Galingi, stiprūs ir alkani, pasikliaujantys tik savo instinktais, verčiančiais medžioti, pribaigti nekaltą, silpną padarą ir pasiųsti tiesiai giltinei į glėbį. Tokių grobuonių vieta viršuje, o kur vieta tų, kurie atsisako savo instinktų, nepaklūsta juos sutvėrusiai jėgai ir pasirenka kitokį kelią? Apačioje? Vargu. Jie galingesni ir stipresni už tuos, kurie šiepia nasrus pačioje viršūnėje.
   Būti plėšomam dvejopų jausmų - siaubinga patirtis, ypač, kai tenka išlikti šalto proto žinant, kad nebebus taip, kaip buvo. Matyti tai - dar skaudžiau. Rudos akys, puošiančios dailų jaunesnės merginos veidą, išdavė visus Kaylie jaučiamus jausmus geriau nei atversta knyga, parašyta paprasčiausiais žodžiais. Ispanė galėjo prisiekti mačiusi, kaip buvusi grifė klykia viduje iš skausmo. Susimąstė, ar kada nors teko matyti taip kankinamą žmogų. Be jokios fizinės jėgos. Regis, neveltui sakoma - fizinis skausmas - lengviausias.
   Žengė nedidelį žingsnį artyn. Norėjo ištiesti rankas ir apkabinti rudakę, pažadėti, kad viskas bus gerai, tačiau abi rankos liko nusvirusios prie šonų. Davina paprasčiausiai stebėjo beveik išgyvendama tai, ką išgyveno ir priešais stovinti persona. Galbūt apkabinimas būtų padėjęs, leidęs greičiau apsispręsti, bet šviesiaplaukė norėjo, kad sprendimas būtų priimtas be jokios pagalbos. Ji leido Kaylie suvokti viską pačiai ir nuspręsti, ko tiksliai jai reikia.
   -Viskas bus gerai,-linktelėjo tokiu būdu užtikrindama tiek rudaplaukę, tiek save. Ar išrasti laiko mašiną vis dar atrodo pernelyg nerealu? Tik tam, kad išvengti tokių skaudžių pasekmių.
   Orą iškvėpė taip lėtai, jog vienu metu pasirodė, kad matė, kaip juda dalelės. Dabar įtampą pajuto ir ji. Atidžiai stebėdama rudas akis laukė, kada pasitikėjimas ir draugystė virs pasibjaurėjimu, panieka ir pasišlykštėjimu, tačiau sielos veidrodis nieko panašaus neparodė. Galbūt, jei Davina merginą pažinotų tik kelias dienas, o ši nebūtų taip akivaizdžiai rodžiusi savo jausmų prieš kelias akimirkas, būtų pamaniusi, kad buvusi grifė puikiai slepia savo jausmus, bet dabar tikėjo tuo, ką matė. Nujautė, kad Fasiras ją palaikytų naivia. Galbūt per daug ir nesuklystų.
   -Tu dėl to nekalta,-blausiai šyptelėjo išvydusi tik kaltę ir žodžiais neištartą atsiprašymą rudose, kone juodose akyse,-vilkolakiai nėra linkę užsitikrinti sau geros reputacijos,-nusijuokė, tik taip liūdnai ir tyliai, kad vargiai tai galėtum laikyti juoku.
   -Žinau, kad nori kuo greičiau surasti visus atsakymus apie užpuolimą, tačiau pirmiausia turėtum apsiprasti su mintimi, kad tapsi vilkolake ir virsmas kartosis kiekvieną pilnatį. Norėdama išlikti savimi turėsi gerti...-ieškodama tinkamo žodžio apibūdinti antivilkinio eliksyro skonį sukikeno,-ypatingai bjaurų gėrimą.
   Regis, pateikdama visą informaciją, kad ir ne itin plačią, apie vilkolakius ir save, nesuklydo. Priešingai, panašu, kad tai padėjo merginai nusiraminti ir lengviau susivokti. Galbūt žmonės išties turėtų paprasčiausiai išmokti kalbėtis? Neslėpdami ir nemeluodami.
   Tokia, kaip tu...
   Žodžiai kelis kartus nuaidėjo galvoje palikdami vietą pamąstymui. Niekuomet nemąstė apie save vien tik kaip apie vilkolakę. Taip, tai buvo dalis jos. Kitokia ir neįprasta. Miela, švelni ir, regis, tokia trapi mergina šviečiant pilnačiai tapdavo žiauriu, galingu padaru. Kas galėtų pagalvoti? Staiga toptelėjo, ji niekada taip ir nepaklausė pas Fasirą, ką šis galvojo supratęs, su kokiu antgamtiniu padaru teks gyventi po dvaro stogu, ir kaip mintys pasikeitė pasikeitus jų santykiams.
   -Ir būsi,-šyptelėjo padrąsindama, į tuos du žodžius sudėdama daugiau nei jie reiškė,-tai nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Viskas bus gerai, tau tereikia tuo patikėti.

[Kaylie Mateo]

Visi atsiduriame situacijose, kurių negalime išvengti. Ir tuomet turime du pasirinkimus. Pirmas – žvelgti pozityviai, priimti įvykius ir išlaikyti dvasinę ramybę. Kitas kelias – kovoti su nesėkme, jaustis nelaimingam, kol galų gale pradedi galvoti, jog visa visata nusistačiusi prieš tave. Puikus to pavyzdys - pati rudaplaukė, kurios mintys ir jausmai apakinti neapykanta visam pasauliui.
Bet mokėjimas priimti tai, kas nepriklauso nuo mūsų, užtikrina ne tik vidinę taiką, bet ir ramybę. Juk dabar Kaylie nebeišgalės pakeisti to, kas jau įvyko, nebent nutiktų taip, kad toks genijus, kaip Einšteinas išrastų laiko mašiną, tačiau ar tai realu? Nea, taigi iš pradžių priimti situaciją, tokią kokia ji yra bus be galo sunku, tačiau galiausiai ji susipras, jog tai vienintelis pasirinkimas, kuris gali išlaisvinti ją iš širdgėlos ir liūdesio. Galbūt, tai vienintelis raktas merginai, pasprūkti nuo to sielvarto, kuris savo šaltomis rankomis spaudė ir spaudžia jai gerklę, juk galu gale ji susitaikys su savo netobulumu ir privalės priimti save tokią, kokia taps per pilnatį, privalės išmokt kontroliuoti tai, kas atrodys sudėtinga bei skausminga, bet juk priprantama prie visko, absoliučiai visko, kuo šis kartas bus kitoks?
Gilūs filosofiniai apmąstymai pastarąsias kelias savaites buvo puikūs ispanės draugai. Jie leido jai suvokti gyvenimą, jo prasmę bei iššūkius, kupinus intrigų. Tik skirtumas tas, kad tada ji buvo apakinta savo artimųjų žūtimi, neturėjo laiko susimąstyti apie to įkandimo padarytą žalą jos visam organizmui, na ir žinoma, gyvenimui.
Davinai dar sykį pakartojus, tuos tris, tačiau taip reikalingus, Mateo, žodžius, ji vos matomai šyptelėjo. Ėmė tikėti tuo, kas jai sakoma, nors jausmai dar varžėsi, tačiau protas išliko šaltas ir dirbo savo darbą - apdorojo informaciją, stengdamasis pateikti ją kiek galima švelniau ir paprasčiau.
- Aš neturėjau.. - nudelbė akis į betonu išklotą asfaltą. - Neturėjau tavęs įžeisti, bet nežinojau..kad tu..  atsiprašau, - rudi kamuoliukai pakilo kiek auksčiau, tačiau neišdrįso pažvelgti į šviesiaplaukę. - Jokia antgamtinė būtybė nėra užsitikrinusi sau geros reputacijos, - patikslino priešais stovinčią merginą. Pagaliau Kay jautėsi drąsesnė, tie baimės šešėliai ištįsas dienas neleidę jai kvėpuoti ėmė trauktis, ji iš visų jėgų stengėsi sudoroti tą emocinį skausmą viduje, vadovaudamasi tik smegenimis. Šį kartą nenorėjo užleisti vietos - širdžiai.
- Su laiku, susitaikysiu, - lengvas atodūsis išsiveržė pro lupas, - tačiau pilnatis artėja.. Man.. Man teks tai patirti, tačiau čia pilna mirtingųjų, - pažvelgė į praeinančius klajūnus, - nenoriu jų nuskriausti, - tylus, baimingas balsas sudirgino šalia buvusių klausą, - kad ir koks jis bjaurus, aš išgersiu, - linktelėjo lyg patvirtindama savo žodžius, tačiau ji neturėjo jokio žalio supratimo, kokio šleikštulio yra tas eliksyras.
- Aš tuo patikėsiu, tik tada, kada išgyvensiu pirmąjį ir patį skausmingiausią virsmą.. - sunėrė rankas ties krūtine, - o iki tol, aš tik stengsiuosi tuo patikėti, - gūžtelėjo pečiais, tačiau jautėsi laisviau, galbūt dabar ji perlipo per tą slenkstį, kuris stabdė ją - visą tą laiką. Galbūt, susitikti su Murrell reikėjo anksčiau?

[Davina von Sjuard]

   -Kaylie,-aksominiu balso tonu kreipėsi į priešais stovinčią merginą, nudelbusią kaltės gaubiamas akis į betoną,-neturi dėl nieko atsiprašyti. Tai tavo nuomonė, kurią ką tik pakeitei. Suprantu, kodėl į vilkolakius taip žvelgei, ypač po to, kas nutiko, bet dabar suvokei, kad viskas kitaip, o tai - svarbiausia,-šyptelėjo persibraukdama ranka per palaidus plaukus, nedidelio vėjelio draikomus už nugaros.
   Baimė iškraipo matomus dalykus, o vaizduotė, įbauginta jos, nupiešia vaizdus, kuriais pasikliaudami šaltu protu ir neleisdami baimei jo aptemdyti, netikėtume. Siaubo filmo žiūrėjimas - puikus įrodymas. Net išlaikę baimę nuošalyje, o vaizduotei neleidžiant kurti baisių vaizdų, tampa nejauku, atmosfera savotiškai pasikeičia, o mintys norom nenorom nuklysta prie matyto filmo. Kokį siaubingą vaizdinį susikūrė Kaylie - abejojo, kad pavyks išsiaiškinti, tačiau vien iš pasibjaurėjimo jos akyse buvo aišku, kad vilkolakiai nėra jos favoritai. Vargu, ar antgamtiniai padarai net ir magijos pasaulyje buvo kieno nors favoritai apart medžiotojų. Galbūt dėl to Fasiras taip menkino save, kaip pusvampyrį.
   -Ne,-papurtė galvą paprieštaraudama,-rasė - taip, tačiau pavieniai individai sugeba kuo puikiausiai užsitikrinti sau gera reputaciją, tereikia parodyti, kad esi kitoks nei aplinkiniai mano,-blausiai šyptelėjo giliau įkvėpdama ir ketindama išsiaiškinti, kas tiksliai įvyko tą naktį, kai žuvo merginos tėvai, tačiau pirmiau suteikė progą jai sužinoti viską, ko geidė jos širdis.
   -Nenuskriausi, rasim vietą, kurioje galėtum jaustis rami ir saugi,-užtikrino tuoj pat mintyse peržvelgdama visą Godriko Daubą. Būdama Ispanijoje neretai pilnaties nutviekstas naktis leisdavo laukuose, nors pasitaikydavo naktų, kai gulėdavo šalia židinio Viljamo kabinete arba svetainėje, klausydamasi tylaus liepsnų spragsėjimo. Anglijoje viskas pasikeitė - naktis Davina įprastai leisdavo Fasiro namuose, nė nebeprisiminė, kada paskutinį kartą lakstė po mišką kaip vilkė. Dažniausiai būdavo pusvampyrio pufiku ir šviesiaplaukei tai patiko. Tokiu būdu ji galėdavo klausytis liepsnos spragsėjimo ir būti šalia sužadėtinio.
   Kitu atveju būtų nusijuokusi iš tokio Kaylie užsispyrimo ir patvirtinimo, kad antivilkinį eliksyrą ji išgers, tačiau dabar mergina išliko rimta. Ne vieta ir ne laikas juokauti.
   -Ar nori dar ko nors paklausti?-suteikdama dar vieną galimybė išsiaiškinti tai, kas neramino, kilstelėjo lūpų kampučius matydama, kad buvusios grifės baimė slūgsta - tiek dėl įkandimo žymės, tiek dėl nematomo persekiojimo. Giliai viduje didžiavosi ja, regis, ji susitvarkė su tuo geriau nei tikėtasi, o ryžtas tai puikiai patvirtino.
   -Antivilkinį eliksyrą pasigaminti itin sudėtinga, tačiau galėsiu parodyti. Man sulaužius burtą, saugojusį nuo virsmo, buvau išmokyta jo pasigaminti pati, nors ilgus metus tuo rūpinosi tėtis, bet galiausiai ėmiausi to pati ir įgudus tai nėra taip sudėtinga, nors pastangų visgi reikia,-išdėsčiusi, regis, dar vieną svarbų paaiškinimą žvilgtelėjo į rudas akis bandydama išskaityti, kaip dabar jautėsi rudaplaukė.
   -Deja, iki pilnaties laiko liko nebe daug ir manau, kad geriausia bus, jei dabar susitelksi ties virsmu, o eliksyru pasirūpinsiu aš,-šyptelėjo.

[Kaylie Mateo]

- Ačiū, - gailestingas žvilgsnis, kelias akimirkas mėgavęsis dirbtiniu akmeniu, pakilo į viršų. - Už supratingumą, - pridūrė ir kiek paslinko į šoną, nes šaltas dvelksmas, sklindantis nuo šalimais buvusio pastato, nebuvo malonus. Akimirką, jis priminė merginai ją pačią - pasislėpusią šešėlyje, nuo nuolatinės baimės ir įtampos suledėjusią. Ech.. Kartais priprantame prie gero, pamiršdami, kad blogis, skausmas, neapykanta ir sielvartas egzistuoja.
- Tiesa, - linktelėjo pritardama, tačiau nuomonė vargu ar pakeitė. Tie "pavieniai individai" apie kuriuos kalbėjo Davina - retenybė, mat daugelis linkęs pasirinkti tai, kas leidžia atsiriboti nuo pasaulio, bejėgiškumo, beviltiškumo išraiškų, nuo tų kvailų liūdesio protrūkių, o vietoje to jie slepiasi po "žvėries" kaukę, apsimetinėdami ir patys save apgaudinėdami.
Dar sykį, norėjo padėkoti Murrel už rūpestį, tačiau kiek dar ji kartos tą "ačiū"?
- Ramybė ir saugumas, vargu, - vos matomai šyptelėjo, negalėdama patikėti, kad šios dvi sąvokos "tinkamiausios, puikiai" apibūdinti jos - jos artėjantį virsmą.
Ar kada Kaylie susimąstė, kad pilnatis jai taps tokiu milžinišku iššūkiu? Tikrai - ne. Atvirkščiai. Ji dažniausiai  grožėdavosi tuo dideliu "kamuoliu" danguje, pasilipėjusi kur nors aukščiau, bet dabar ji jo bijojo.
- Na, - ranka nusibraukė vėjo "padovanotą" sruogą nuo veido, užkišdama ją už ausies, - manau, kad informacijos kiekis, kurį šiandien gavau - pakankamas, - užtikrintai pratarė Mateo, taip įtikindama save ir šviesiaplaukę, kad, kol kas, jos klausimai nuslūgo, tačiau tik tie, kurie buvo siejami su antgamtikais. Visi kiti neaiškumai patys neišsispręs, tačiau jie palauks, mat šiandien didžioji smegenų dalis buvo per daug apkrauta.
- Tai irgi gali šiek tiek palaukti, - veptelėjo rudaplaukė, - taip, su laiku išmoksiu, tačiau dabar, man visko per akis, galbūt, reikia prasiblaškyti, pasistengti susitaikyti su tuo, ką sužinojau.. - Trūkčiojamai įkvėpė. Tą momentą ji susiprato, kad jos gyvenimas visapusiškai pasikeis, nebebus toks, koks buvo. Ta linksma, vėjavaikiška ir išsiblaškiusi panelytė taps priešingybe pati sau. Jau tapo. - Dabar daug kas bus kitaip, taip? -Klausiamai nužvelgė priešais stovėjusią ispanę lyg klausdama jos, tačiau ji klausė pati savęs to visiškai nesuprasdama. Visgi, tos bemiegės naktys ir emocinis išsekimas jai atsiliepė.
- Aš pasistengsiu, - kilstelėjo lupų kampučius kiek auksčiau, tačiau ar tai buvo tikra? Abejotina. Praėjo dar ne daug laiko, kad ispanė, galėtų būti, kokia buvusi.

[Davina von Sjuard]

   Linktelėjo. Dailių bruožų veidą papuošė kukli šypsena. Norėjosi dar ką nors pasakyti, kaip nors paguosti, bet rausvos lūpos liko neprasivėrusios, išsilenkusios į šypsnį.
   Akimirką leido mintims nuklysti, pasvajoti apie neįtikėtiną, net ir magijos pasauliui, vaistą nuo vilkolakio įkandimo. Tereikėjo tik vienos vakcinos, ne daugiau. Tik tam, kad Kaylie ir toliau galėtų gyventi įprasta gyvenimą. Be skausmo pilnaties metu.
   Susimąsčius apie tai mintys nejučia nukrypo prie tokios galimybės panaudojimo sau. Apsipratusi su vilkolakyste niekada daugiau negalvojo apie save, kaip apie paprastą burtininkę. Burtininkai nekeičia pavidalo pašvietus apskritam mėnuliui. Priešingai nei ji. Pabandė įsivaizduoti savo gyvenimą be tokios dalelės savęs. Keista, bet net ir mintyse niekas nepasikeitė. Viljamas su Klara ją mylėjo ir turbūt būtų visai nesvarbu, kokia antgamtinė būtybė ji būtų, Kaylie, Miona, Elride ir Adelė taip pat, regis, to nesureikšmino, o Fasiras... Jis dar pirmą dieną priėmė ją tokią, kokia ji buvo. Sugebėjo pamilti nepaisydamas visų stereotipų.
   Meilė akla...
   Net tamsa, užvaldžiusi pusvampyrio gyvenimą, nesustabdė pajusti keisto drugelių plazdenimo. Aklas žmogus vis tiek temato tik tamsą, tai koks skirtumas kokią tamsą matai, jei esi ne vienas?
   -Duok sau laiko,-tyliai paprašė tvirčiau įsisupdama į odinę striukę, paslėpusią baltą palaidinę. Šoktelėjęs vėjas niūrią dieną negelbėjo situacijos.
   Artėjam pirmajam virsmui kūną gniaužė baimė. Smaugė ir dusino neleisdama įkvėpti. Turbūt taip jautėsi ir rudaplaukė. Tą akimirką neabejojo, kad prisimins tai likusį gyvenimą. Iki paskutinio atodūsio. SKausmas varė iš proto, vertė norėti mirties, maldauti pasigailėjo, o galiausiai... Galiausiai atmintis leido tam pasimiršti. Ji prisiminė nuotrupas, svarbesnes akimirkas, nors laikui bėgant ir tai ėmė nykti. Nebebuvo taip svarbu.
   -Puiku,-šyptelėjo. Laukė ilgas ir žiaurus procesas, kurio pradžia - jau žengti keli žingsneliai.
   Kurį laiką tylėjo. Švelniai melsvos akys, primenančios jūrą ramią dieną, žvelgė į merginos veidą. Atrodė, kad ne tik Kaylie nurimo, bet ir vėjas. Niūrūs debesys nuplaukė šalin, šiuos pakeitė kiek šviesesni, nors vis dar nedraugiškai nusiteikę.
   Klausai sugavus klausimą pravėrė rausvas lūpas ketindama paprieštarauti. Ne visas gyvenimas apvirs aukštyn kojomis, tačiau dalis - taip. Klausa, rega, uoslė - pagerės bent kelias dešimtis kartų. Netrukus rudaplaukė puikiai girdės net ir tyliausią vėjo melodiją. Matys tamsiausią naktį ir užuos menkiausią gėlės žiedo aromatą.
   -Taip,-linktelėjo,-o dabar... Ar pieno kokteilis skamba pakankamai puikiai, kad bent trumpam užsimirštum?-nusišypsojo taip, kaip mokėjo tik ji. Neįtikėtinai mielai, akimirksniu pavergiančiai širdį ir neleidžiančiai atsispirti.
   Pasiūlymas buvo kuklus. Žinojo, kad taip tikrai neprivers buvusios grifės pamiršti to, kas neįmanoma, bet bent trumpam leis atsipalaiduoti. Galbūt po ilgo laiko ir vėl pasijusti ramiai.
   Žengė žingsnį atatupsta. Žvilgtelėjo į rudas, kone juodas akis laukdama pritarimo. Pieno kokteilis problemų neišspręs, tam reikia laiko, bet visgi pirmiau vis tiek - pieno kokteilis.