[Frankas Stigleris]

Švilpis, išgirdęs apie pilką buteliuką, jį pastvėrė ir pradėjo tyrinėti jo pilkumo toną. Na, jis nebuvo labai šviesus, bet nebuvo ir smarkiai tamsus. Turėjo labai silpną rudus spalvos atspalvį. Frankas atsivertė savo užrašinę ir brūkštelėjo žiobarišku tušinuku.

Spalva - šviesi pilka su silpnu rudos spalvos atspalviu

Jaunuolis baigęs stebėti nuodų spalvą, išsidrąsino jų pauostyti. Švelniai ir iš lėto jis prasuko buteliuko kamštelį. Jis išslydo iš švilpio rankų ir, nukritęs ant grindų, nusirideno į klasės galą. Stigleris atsistojo ir priėjęs pasilenkė bei pagriebė tą nelemtą kamštelį, kuris tikriausiai privertė atkreipti visus dėmesį į Franką. Po to, kai jo problema vėl pabudo, jis pradėjo vengti žmonių žvilgsnių. Nevengdavo tik Anabetės, Elnos bei tetulės. Jis baimindavosi, kad žmonės gali išvysti jo problemą ir jį pavadinti pabaisa ar dar žiauresniu pavadinimu. Netikėtai kažkas suvirpėjo jaunuolio krūtinėje. Tikriausiai chimera bunda. Nieko nelaukdamas švilpis išsitraukė maža švirkštą ir nieko nepastebėtas įbedė adatą sau į veną, susileisdamas jo turinį. Jo širdis pradėjo dažniau plakti. Jis tai ne tik jautė, bet ir girdėjo. Jis jautė, kad jo kraujagyslės išsiplėtė, norėdamos kuo greičiau išnešioti Ikaro patartą viralą. Franką užplūdo trumpas adrenalino antplūdis. Pasirodė mažos elektros srovelės, kurios siuto ant švilpio rankų. Nenorėdamas, kad tai kas nors pastebėtų, jis susikišo rankas į kelnių kišenes. Po kelių minučių širdis atgavo savo normalų plakimo greitį, o kraujagyslės vėl susitraukė. Elektra taip pat dingo. Tik dabar Stigleris pastebėjo, kad jis buvo išmuštas prakaito. Jo veidas buvo padengtas smulkiais jo lašeliais. Jaunuolis greitai juos nusivalė ir giliai įkvėpė deguonies. Niekas nieko nematė, Frankai. Viskas gerai. Ir kada tu sukontroliuosi tą prakeiktą chimerą? Švilpis atsilošė savo vietoje ir bandė nusiraminti, galvodamas apie gerus įvykius, kurie įvyko Hogvartse. Pirmas vaizdinys, kurį prisiminė jis, buvo pirmasis pasimatymas su Ana. Vėliau jų pirmasis bučinys, naktiniai pasivaikščiojimai po miškus ir t.t. Frankas net užmiršo, kad jis sėdi pamokoje. Atmerkė akis ir apsiraminęs jis tęsė savo darbus. Švelniai mostelėjo ranka, norėdamas užuosti nuodų kvapą. Užuodęs jis net sutriko. Nuodai kvepėjo braškėmis, šilauogėmis bei pienu. Įdomu, labai įdomu.

Spalva - šviesi pilka su silpnu rudos spalvos atspalviu
Kvapas - braškės su šilauogėmis bei pienu

[Džeimsas Greywindas]

Kartais, jėgų nebūna net pajudinti piršto. Kartais, apsimesti, kad kažkas rūpi, nors ant šio nusispjauti likimo ar vargano gyvenimo. Kartais, norisi išsijungti, bet tas mygtukas, leidžiantis tai padaryti, užrūdijęs nors tu ką.
 Norėjo rankas sunerti už galvos, ištiesti kojas ir užsimerkęs prakeikti von Sjuardą, už jo įsikišimą, Solveigą, už jos egzistenciją, Igorį, irgi už tą patį ir Beatričę, beveik irgi už tą patį ir už tai, kad yra dalis jo gyvenimo, bei visus kitus pasimaišiusius kelyje su visu pasauliu. Tiek vardų. Ir tiek pykčio, persimaišiusio su nuovargiu. Ir ne, tai nepabėgs su laiku,- pamanė, aplink savo ašį apsukdamas pilko skysčio sklidiną butelaitį. Profesoriui paminėjus, kad jie pilkos spalvos, vaikinas pašaipiai šyptelėjo lyg sakydamas "Ačiū, kad paminėjot. Taip, aš beveik aklas." Tiesa ta, kad vos galėjo įžiūrėti profesoriaus veidą, mokinius, sėdinčius pirmutinėse eilėse ir buteliukus su eliksyrais. Galėjo nebent šiuos užuosti ir taip tiksliau identifikuoti kilmę, kadangi dėl regos problemų viskas susiliejo į vieną, milžinišką, išskydusią dėmę. Tačiau, laikas ėjo, ir pasidžiaugti pabudusiais gebėjimais neužteko laiko, jau nebegalėjo normaliai kaip anksčiau, užuosti, išgirsti, pajusti ir panašiai. Nebebuvo toks pat kaip ir seniau. Drėgme atsiduodančiame kabinete, persisunkusio įvairaus plauko gyviais, neužuodė naujųjų vampyrų ir vilkolakio dvokų, viskas susimaišė ir pradingo it įprastam žmogui. Jautėsi pavargęs, kad net rėkti ant pasaulio neužteko jėgų. Ir taip, jis vėl pradingo per visas atostogas, atsiribodamas nuo Hogvartso pažįstamų veidelių. Dingo, kad grįžo vos prieš kelias dienas, mokslo metams jau prasidėjus. Ir taip, Nuodai ir Vaistai pas šį vampyrpalaikį, vis labiau nekenčiamą (juokas ima, kai prisimena, kad savo noru norėjo prašyti šio pagalbos, tikslams, kurie pamažu virto ne ką žadančiais), Džeimsui Greywindui buvo pirmoji pamoka šiuos metus.
 Lėtai apžvelgė visus susirinkusius: Dalli, Caroline, Igoris, Elna, Clau, Edgar, Beth, Beatričė...
Ir Solveiga, ta rūpužiokė, prie kurios dabar atsisėdo vos pamokai prasidėjus. Visgi, neketino atsisakyti pamėgtos vietos dėl nervus galandančios mergiotės.
Tai buvo viskas ką pažinojo, arba dėjosi pažinojęs. Seni, pažįstami veidai. Bandantys atsakinėti į mokytojo klausimus, bandantys išlipti iš savo pačių sukurto purvo, bandantys gyventi toliau. Ar tik jam vienam jau tai buvo nusispjaut? Taip, bandė lipti iš savo duobės, bet dabar sustojo, nes suprato, kad visada skęs prie padugnių, be galimybės džiaugtis saule, nes jo pasauly saulės nėra, tik dangus, po kuriuo tenka išsikovoti vietą gyventi. Kovoti bus pirma jo specialybė, prakeikti antra, o verkti trečia.
 Rankas sudėjo ant stalo, nejudėdamas, tik spoksodamas į tą kvailą butelaitį.
- Spėlioti... kodėl. Tiesiog. Negalima atversti ir sužinoti atsakymą. Kam beprasmiškai spėlioti, jei vis tiek atsakymas pateiktas prieš nosį?...- tyliai sumurmėjo. Buvo tikras, kad profesorius išgirs, kad kažkoks kitoks atgamtiškas snukis irgi, bet koks skirtumas jei jam jau buvo tas pats?
 Pirštais perbraukė penktame kurse suole įrėžtą didžiąją D, perbrauktą horizontaliai. Niekas nesupranta kokia velniava artėja,- suskambėjo mintyse,- Ir niekada nesužinos. Sukando dantis ir įsmeigė akis į pilką skystį. Nuodai. Nuodai. Kažkada juos gamino, bet jau nebeprisiminė kam, kodėl ir ką su jais darė. Tuščia skylė. Pakėlė akis: aplinkui visų tokia pati spalva, aplinkui visi bandė atsekti kas ten per brudelis tas skysčiokas. Atsiduso, nes neketino bėgioti paskui virvutę ir šiaip, mąstyti. Tiesiog norėjo veikti, viską kuo greičiau pabaigti ir dingti. Nešnekėti su pažįstamais, negirdėti jų balsų, būti tik egzistencine dulke. Atkimšo daiktelį, prisikišo prie nosies lyg uosdamas. Ne, jokio kvapo. Užsuko. Ragauti (?!) ar pilti į dangtelį neketino kaip taip darė kažkokia mokinukė. Na ką, vaidybos užteks.
Ką jūs, jam ne depresija ir jam gyvenimo negadino kažkoks paslaptingas šunsnukis ar šunsnukiai. Gyvenimas kaip ir žmonės, jausmai keičiasi, vienus užpildo skausmas, kitus ilgesys, dar kelis individus nepasitenkinimas ir pyktis.
Vienu staigiu judesiu atvertė stikliuką, prieš akis išryškėjo pasviras, lengvai suprantamas raštas. Akimirksniu pastatė eliksyrą ant stalo. Skystis ūmiai nuo jėgos negarsiai suteliūškavo.
Na jau ne. Jis to šūdo negers.
Atveria žaizdas- štai ką skelbė užrašas.
Ne, ne, ne, ne, ne ir dar kartą ne. Sustingo it statula, akys užmerktos ir surauktos. Nagai suleisti į plaštakas, skausmas visada padėdavo šešiolikmečiui išlįsti iš prisiminimų liūno. Sutelkti dėmesį kitur. Nustoti mąstyti ir imti veikti. Prakeikti prisiminimai,- suniurzgė mintyse, atmerkdamas akis. Atvertė vadovėlį, po šio nugarėle paslėpdamas juodąjį blonknotą, su užrašu "Šokis su Mirtimi", bei tuščiai spoksodamas į turinį. Vaistų receptą dėjosi žinąs ir tai tikrai nebuvo vadyba- tereikėjo tik prisiminti, bet visa motyvacija dingo kažką daryti. Vienintelis noras buvo išnešti savo irimu prasmirdusį kailį Uždraustąjam miškan arba prie ežero pakrantės... taip, reikėtų ten apsilankyti, per tiek metų taip ir neatsivilko, o šie jau priešpaskutiniai. Akies krašteliu matė ką veikė Solveiga ir mislijo ar visų čia sutiktų pasiilgs? Galbūt. O ką jis darys ateity? Auroru kaip tėvas nenorėjo tapti, duok Dieve taip nutiks, nusišaus. Magizoologu kaip motina? Na tikrai ne, o kaip kitaip? Jis net neatėjo nė į vieną Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Mintyse kirbėjo dvi galimybės, tačiau abiejų ištarti garsiai, bent jau sau galvoje, nebandė. Taip, ir viena iš jų per daug žiobariška, o kita per daug magiška. Anekdotas, bet taip jau buvo, kad tokią neįprastą ir niūrią asmenybę traukė menas, dailė. Ne, ne magiškas, anas jo niekada netraukė ir nedomino. Kartais imdavo galvoti, kad gal geriausias būdas išbristi iš šios velniavos visiškai atsiskyręs nuo magiško pasaulio, įsiliejęs į žiobarišką. Gi vis tiek niekas iš artimųjų neleis siekti savo tikslų, o tai kaip ir variantas, tikrai nenorėjo šokti pagal tėvo dūdelę, jau ne be. Kiek pavartęs vadovėlį atsistojo, ketindamas eiti link ingridientų spintų. Saugojęs užrašinę kaip savo akį, dabar be baimės šią paliko po vadovėliu. Žinojo, kad pašalinis paėmęs ją velniškai nusidegins rankas, o jokiais burtais knygelės apkerėjimo nepanaikinsi. O antra galimybė... nebuvo tikras ar užteks jam noro ir užsispyrimo.
Ir ne, jis tikrai nenorėjo būti tuo nuskriaustuoju, kapanojančiu tame purve, kaip daugelis čia susirinkusiųjų.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Nepakėlė akių, kai profesorius paminėjo jo pavardę, neapsidžiaugė, kad uždirbo taškų savo koledžui, nes tam Igoris turėjo pasiaiškinimą.
Džeimsas.
Šešiolikmetis nuo įbrolio juto atsiskyrimą, tamsą, baugią atmosferą, dėl kurios net patys drąsiausias čiuožtų nuo grifo  kuo tolyn. Igoris pasirėmė galvą ranka. Pro ausis praleido von Sjuardo kalbas ir kitokias tiradas, nes tai kažkodėl tapo nuobodu, neįdomu. Igis buku, bejausmiu žvilgsniu žvelgė į butelaitį, pilną pilkojo skysčio, ir mintijo apie Džeimsą.
Vilkolakis žinojo kokia per būtybė yra Greywindas, numanė kokios yra pasekmės šios būtybės pabudimo. Mėlynai pilkų akių savininkas puikiai suprato, kad Džei yra visiškai priešingas jam- kaip tamsa- šviesai.
Garbanius prisimerkė ir nulinčiavo žvilgnsiu buteliuką, stovintį ant jo ir Elnos stalo. Ak, taip, ta irgi atsitrenkė pas jį. Tačiau dėl to negalėjo kaltinti šios varnės vilkolakės.
Geriau tai pamirškim, ir grįžkime prie to butelio.
Igis tingėjo mąstyti kas gi tas pilkas skystis. Kam to reikia, vis vien atsakymas po nosimi! Kam vargti?-bambėjo mintyse švilpis, panašiai kaip ir Džeimsas Greywindas.
Švilpis vos pastebimai lenkėsi kairiu šonu, stengdamasis kaip nors pamatyti atsakymą, tačiau jokios naudos neišpešė. Greitai atsitiesęs, gan šelmiškai šyptelėjo ir dirstelėjo į Soreną von Sjuardą.
Jūs nieko nematėte, profesoriaus. Ničnieko nematėte.- gan linksmai pagalvojo vilkolakis ir atsiduso. Tiek to, galvojam. Švilpis pažvelgė į spalvą, o uostyti neprisivertė, nas ką gali žinoti- gal šie nuodai patenka ir net pro kvėpavimo takus? Bus koks nors...Hmm...arsenas ar amm...Kurpelė ar amm... Amalas... Igis atsiduso ir neiškentęs apvertė butelaitį ir vos ne žioptelėjo.
Kurarė.
Sorenai! Aš tave nudėsiu..-sugriežė dantis mintyse Igis. Kodėl kurarė? Kodėl ne kas nors.. Kodėl?- sudrebėjo jaunuolis. Jis žinojo koks per vienas nuodas yra kurarė. Žinojo ką šis nuodas gali padaryti-  sutrukdyti užsidaryti raumenų ląstelių kanalams, ir dėl to nevaržomai prasideda natrio jonų migracija, kuri sukelia širdies nepakankamumą ir mirtį.
Švilpis sugniaužė kumščius, kai padėjo buteliuką ant stalo paviršiaus. Kelisyk giliai įkvėpęs, atsivertė vadovėlį ir įniko ieškoti vaisto recepto, vis dar niršdamas ant profesoriaus, kad turės pajusti širdies nepakankamumo simptomus, kurie buvo neitin malonūs.

[Klarė Konė Karter]

Klarė tyliai sėdėjo koledžo vadovo pamokoje. Praėjo dar visai nedaug laiko, kai guvi trylikametė traukiniu kartu su kitais grįžo mokytis į burtų mokyklą. Tačiau šiandien įprastas grifės žingeidumas buvo dingęs. Ji sėdėjo kabineto kampe, viename galinių suolų, viena. Vien tai jau buvo neįprasta. Žingeidžios grifės vieta buvo kabineto priekyje, ten, kur prireikus iškart būtų galima paprašyti profesoriaus pagalbos.
Ši diena buvo kitokia. Klarė per pusryčius gavo žinią iš namų. Mieste, kuriame ji gyveno mamai išsikraustant į kaimą, ji turėjo draugą. Apvaliažandį bendraamžį ispanų kilmės berniuką, vardu Tiagas. Tiagą ji pažinojo, net nežinojo, kiek laiko ji pažinojo Tiagą. Juodbruvas vaikis visuomet buvo Klarės gyvenimo dalis, nors šio nematė jau daugiau nei dvejus metus. Miręs. Šis žodis buvo smūgis jautriai kaštonei. Taip ją vadino Tiagas.
Užsidengusi plaukų užuolaida jaunoji Karter verkė. Visą dieną negalėjo sustabdyti ašarų. Negyvas. Pro plaukų užuolaidą ji stebėjo klasės draugus. Bet kuris iš jų galėjo būti Klarės Tiagas. Šalta dėmė gyvenime, trapiame kaip sausainis.
Tyliai gedėdama ji klausėsi pamokos. Mokiniai, susirinkę kabinete drąsiai reiškė savo mintis, klausimas neatrodė sunkus, kvepėjo žolelėmis, jas Klarė gerai pažino - gydomosios. Tačiau nekalbėjo. Nebuvo jokio noro reikštis. Nebuvo jokio noro parodyti savo silpniausią vietą - jausmus. O jų neišvengtų, net ir su didžiausia jėga kaupdama drebantį balsą.
Profesoriui išdėsčius teoriją, ilgaplaukė žinojo, kad neišvengs darbo pamokoje. Klarės mama, didžiausia žiobarų šalininkė, visada kalbėjo, kad tik geras kiekis darbo gali padėti užsimiršti tai, kas vyksta smengančiame, tarsi supuvęs obuolys, žaliaakės pasaulėlyje.
Apžiūrėjusi buteliuką, trečiakursė jį atsargiai atkimšo. Atsargiai pritraukusi buteliuką arčiau veido, paskleidė aromatą ranka. Atsakymą nutuokė. Kvepia kraujažole.... Kraujažolė augo netoli subyrėjusios Karterių šeimos namų. Sena žiobarė šmirinėdavo aplink ir rinkdavo įvairias žoles tokiu atstumu, kad šiuo metu susivėlusi žaliaakė galėjo matyti, ir karts nuo karto smalsumo vedama, išbėgusi lauk, pasiklausti ko ieško senutė.
Prabėgšmiais mintis prabėgo prisiminimai. Kraujažolė padėdavo nuo įvairių ligų susijusių su krauju. Matyt ir nuodas sukėlė ligas, susijusias su krauju. Galbūt jis užkemša kraujagysles, galbūt sukelia mažakraujystę, o gal atveria žaizdas... Klarė užkimšo butelaitį ir prilaikydama pirštu, kad neišlietų apvertė.
- Anemija... - tyliai sukuždėjo sau panosėj. Žodžiai buvo skirti tik jai pačiai. Klarė suprato, jog tai tik kitas mažakraujystės pavadinimas. Ji buvo teisi. Keista, jog žolė, dažniausiai padedanti nuo ligų buvo naudojama nuodams. Bet toks jau buvo magijos pasaulis.
Su didžiausiu garsu atstumdama kėdę, užsileidusi plaukus, kad niekas nematytų užtinusio veido, ilgaplaukė leidosi ieškoti knygos, saugančios vaisto receptą.

[Rosemarie Mortimer]

Parėmusi galvą viena ranka, o kita vis dar žaisdama su medalionu, Rosemarie ganėtinai nuobodžiaudama klausėsi kitų mokinių atsakymų. Nieko itin naujo neišgirdo, tik vis per naujo persakomą mintį. Ką gi, tas atsakymas buvo ganėtinai akivaizdus, tad nieko kito ir nebuvo galima labai prigalvoti. Dviratis ir tas buvo išrastas dar daugybę kartų, tačiau jo idėja visuomet liko ta pati.
Ir visgi, šis atsakinėjimas amžinai nesitęsė, tad, varniukės laimei, nutilus paskutiniam mokiniui, jos mintis išblaškė jau storesnis, mokytojo balsas. Profesoriui paskelbus užduotį, Rose, dar kiek padūsavo, bet galiausiai ramiai paleido grandinėlę bei atsisėdo tiesiau. Malonus nušilusio sidabro svoris nugulė ant jos krūtinės, vis dar primindamas savo reikšmę. Tačiau mergina nesileido į tas mintis – jei leistųsi, sulaužytų sau pačiai duotą pažadą.
Džiaugdamasi prasidėjusia veikla, septintakursė nekantraudama paėmė nuo stalo butelaitį. Toks pat pilkšvas skystis, kai ir visuose kituose, lengvai subangavo bei vėl nurimo. Regis tasai nuodas buvo ganėtinai klampus. Nieko nelaukdama Rosemarie atkimšo buteliuką bei atsargiai kvėptelėjo. Nosį pasiekus pašvinkusios aštriam kvapui, kiek susiraukė bei patraukė jį tolyn. Regis, vien nuo dvoko galėjo nusinuodyti. Šiaip ar taip, uždėjusi kamštelį atgal, ėmė lengvai purtyti. Skystyje susidarę burbuliukai sunkiai skynėsi kelią viršun, o jį pasiekę, neskubėjo sprogti. Greičiau jau plūduriavo sustingę iri it ką tik nulakuoti.
Silpnai šyptelėjusi, raudonplaukė pervertė keletą knygos puslapių greitai skaitinėdama skyrelius ir staiga sustojo prie vieno jai tinkamesnio.
– Mhmm, angina, – tyliai murmtelėjo po nosimi, o tuomet apvertė buteliuką bei pažvelgė į etiketę. Pamačiusi tą patį, ką neseniai perskaitė ir knygoje, padėjo nuodus atgal ir atsivertė reikiamą receptą.

[Mireille Céline Leroy]

Leliana, nejučia kramtydama ir taip apkramtytas lūpas, barbeno krumpliais į stalą bei vis dar žvelgė į nuodų buteliuką. Tik dabar suprato, jog pamokos gale jai teks paragauti tos šlykštynės, o išsigelbėjimas tik jos pačios rankose, kurios nė nenumano, kaip pagaminti reikiamą vaistą. Pirmakursei niekaip nedingo iš galvos vaizdinys, kaip ji puola ant žemės suriesta baisaus skausmo ir nesugeba nė šaukšto su priešnuodžiu prie burnos prinešti. Brrr. Tai nebūtų labai oru,
Nupurčiusi šalin tokias mintis, Lelija dar kartą ėmė versti knygos puslapius kol viename iš jų rado receptą:

Vaistas nuo skrandžio skausmų:

Ingredientai:

• 200ml apynių nuoviro
• 10g saulėje džiovintos pipirmėtės
• 5g sudžiovintų ir susmulkintų varlių smegenėlių
• 4 lašai saulašarės ašarų (ne tos žiobarų)
• 2 šaltmėčio šakniastiebiai
• 2 vaistinės šunvyšnės uogos

Gaminimas:
Supilkite į katilą apynių nuovirą bei kaitinkite jį ant mažos ugnies tris minutes. Kol nuoviras kaista, atskirame indelyje sutraiškykite vaistinės šunvyšnės uogas ir nepamirškite ant jų užlašinti saulašarės ašaras (jei šitą žingsnį praleisite, tuomet be jokių abejonių nusinuodysite, mat vaistinė šunvyšnė – nepaprastai nuodingas augalas). Praėjus trims minutėms į katilą suberkite varlių smegenėles bei triskart pamaišykite pagal laikrodžio rodyklę, tuomet nedelsiant sudėkite ir gautą šunvyšnės bei saulašarių mikstūrą. Padidinkite ugnį ir viską virinkite penkias minutes, iš lėto maišant prieš laikrodžio rodyklę, o tuomet dar dvi minutes ramiai, ant mažesnės ugnies. Kol laukiate, kuo smulkiau supjaustykite šaltmėčio šakniastiebius ir praėjus dviem minutėm suberkite juos į katilą. Septyniskart pamaišę prieš laikrodžio rodyklę ir du – pagal, išjunkite ugnį ir sudėkite pipirmėtes. Katilą uždenkite bei palikite dešimčiai minučių.

Baigusi tai skaityti, mergaitė pakraipė galvą. Nė nenumanė, ar šis receptas labai sudėtingas ar ne, bet visgi, jei šiandien jie mokosi apie vaistus nuo nestiprių negalavimų, tai gal ir gamyba nėra sudėtinga.
Tačiau šiuos jos apmąstymus nutraukė šalimais nerimstanti švilpiukė. Irzliai į ją atsisukusi nudelbė žvilgsniu bei atsidususi užvertė akis. Šiaip ar taip, minties tikriausiai jau nebepagaus, tad vis dėlto pasilenkė pauostyti atkišto buteliuko.
– Mmm, – susimąsčiusi nutęsė, – sakyčiau, kad pašvinkusia žuvimi su kažkokiu saldesniu prieskoniu, – galiausiai nutarė ir gūžtelėjo pečiais. – Pirmiausia pabandyk nustatyti, kokie čia nuodai. Gali irgi pakaitinti kaip aš ir pažiūrėti kas nutiks. Na, o jei labai  nesiseks, tiesiog žvilgtelk į etiketę – tikrai nemanau, jog profesorius pamatys tokį mažytį sukčiavimą, – pasidalino savo pačios galvoje dar neseniai virusia mintimi ir tyliai sukikeno. – Tuomet susirask receptą ir pabandyk pagaminti vaistą.
Baigusi aiškinti šalimais sėdinčiai afro mergaitei, Lija atsisuko į savo katilą bei ėmė ieškoti reikiamų priemonių. Ištraukusi nemažą buteliuką, kurio etiketė skelbė, jog jame glūdi jai reikiamas nuoviras, pirmakursė atsargiai atkimšo, supylė į katilą, įžiebė ugnį ir tikėjosi, jog pasiseks nepadegti aplinkinių.

[Claudie Amneta]

 Prieš receptą ir gamybos instrukciją šiek tiek didesnėmis raidėmis buvo išraitytas vaisto pavadinimas. Pirmasis žodis buvo neįskaitomas. Tiksliau, aplietas vandeniu ir išplaukęs. Ne, jis toli nenuplaukė. Tik rašalas, kuriuo buvo parašytas žodis išsiskirstė ir nuplaukė į skirtingas lašo puses. Nors jo nesimatė, bet likę žodžiai ,,nuo sinusito" grifei neleido abejoti, kad tai, ko jai reik. Šiek tiek žemiau - aprašymas, nuo kurio mokinė ir pradėjo. Vaistas tinkamas naudoti bet kokio amžiaus pacientams... Pašalinis poveikis - alergija... Reikia įsitikinti, kad neesate alergiškas produktams... Clau akys bėgiojo eilutėmis. Perskaičius dar kelis sakinius, ji atsipūtė. Taip, nėra nieko, kas neleistų jai naudoti šiuos vaistus. visiškai nieko. Ji nebuvo niekam alergiška. Niekam, išskyrus vienos rūšies žiobariškus saldainius. Tokias vaivorykštines juosteles, apibarstytas saldžiarūgščiu cukrumi. Jas ji valgė tik kelis kartus. Prieš daugybę metų. Gal jau išaugo tą alergiją? Visko gali būti. Kartais tokie dalykai išaugami.
 Nenustebusi, kad per daug užsigalvojo, ji pabandė pasitraukti iš savo minčių, visiškai nesusijusių nei su praktika, nei pamoka, nei išvis Nuodų ir Vaistų dalyku. Vis bandydama dar sykį nenuklaidžioti ir susikaupti, ėmė skaityti receptą.

Jums reikės:

• 6 magiškos raudonosios medetkos žiedų
• 10 gramų sezaminio žalčio riebalų
• 50 gramų medus, kurio surinko magiškosios vilinos bitės
• 100 gramų sviesto
• 7 lašų fenikso ašarų
• 200 mililitrų vandens

Jei norite, kad vaistas būtų efektyvesnis, jums reiks:

• vilko ilties
• sinzilio rūgšties (magiškos, geriau prieš naudojant paskaityti aprašymą)

Mergaitė greit nusprendė, kad sinusito nemėgsta ir geriau virs sudėtingesnį vaistą (o gal dar ir daugiau reikalingų taškų gaus?) ir trumpiau kentės nuo sinusito, nei su juo ilgiau kamuosis. Claudie pagalvojo, kad dabar pats metas pradėti rinkti reikalingus produktus, bet jos jautrios ausys išgirdo liūdesį. O gal ne jos išgirdo? Gal tiesiog mokinė jį pajautė? Liūdesio banga plaukė į ją iš galo. Pamačiusi tamsių plaukų uždangą ji suprato kieno ji. Jos bendrakursės, to paties koledžo mokinės, dar žinomos Klarės vardu. Iškart matėsi, kad jai kažkas negerai. Draugė turbūt nenorėjo nereikalingo dėmesio. Ir tiesą sakant, jai puikiai sekėsi jo neatkreipti. Nors kėdė slydo grindimis garsiai, bet turbūt nieks į tai neatkreipė dėmesio. Turbūt nė nepastebėjo, bet tikriausiai priprato. Atsargiai, taip pat stengdamasi neatkreipti kitų dėmesio pritipeno prie Klarės.
 -Klare...- sušnabždėjo. Turbūt atsakymo nesulauksiu... Geriau iškart imsiuos veiksmų.
 Palikusi dradugę ji nuėjo prie savo suolo. Taip tikėjosi pritraukti kuo mažiau dėmesio, kurio turbūt netrokšta Klarė. Trumpam žvilgtelėjusi į vadovėlį, ji tiesiu taikypu patraukė link profesoriaus. Likus vos keliems metrams, pakeitė kryptį ir nuėjo link įvairių produktų, kurių prireiks vaistams gaminti. Clau nusprendė, kad dabar geriau Klarę palikti ramybėje.

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie, prikandusi lūpą ir silpnai suraukusi antakius, neskubiai braukė pirštu eilutes, jau antrą kartą skaitydama visą receptą ir gaminimo aprašymą. Jis nebuvo itin sunkus, ne, tiesiog mergina buvo pratusi viską atlikti keliskart, jog nepraleistų kokios smulkmenos. Juk vėliau, dėl tos smulkmenos gali ir nusinuodyti, kas tikrai nebūtų itin malonu. Ypač vidury nuodų ir vaistų pamokos, kai prieš akis dar visas gyvenimas, o paskutinis matytas dalykas būtų pastalės ir mokinių kojos. Varnanagė tikrai ne šitaip troško užbaigti gyvenimą. Nors tiksliau, iš vis jo baigti dar nenorėjo.
Rose, sutrikdyta savo pačios minčių, silpnai papurtė galvą ir išsitraukė šiai pamokai skirtus užrašus. Atsivertusi švarų puslapį, trečią kartą vesdama akimis per receptą, ėmė skrebenti:
 

Vaistai nuo anginos

Ingredientai:

• 250ml raudonėlio nuoviro
• 15g dedešvos pelenų
• 8ml čerškelių ekstrakto
• 3 vaistinio šalavijo šakelės
• 2 ašvinderio kiaušinėliai
• 2 lašai diktonų esencijos
• 1 abisinijos figmedžiai vaisius
• 1 imbiero šaknis

Gaminimas:
Iš pat pradžių supilkite į katilą raudonėlių nuovirą bei palikite ant didelės ugnies tol, kol ims lengvai virti, o tuomet įlašinkite du lašus diktonų esencijos. Pamaišę trylika kartų prieš laikrodžio rodyklę ir dar tris – pagal, sudėkite katilan ašvinderio kiaušinėlius bei palikite viską ant aukštos ugnies penkioms minutėms. Kol laukiate, į dedešvos pelenus supilkite čerškelių ekstraktą ir smulkiai supjaustykite abisinijos figmedžio vaisių bei imbiero šaknį. Praėjus penkioms minutėms, sudėkite dedėšvos ir čerškelių mišinį į katilą ir nieko nelaukdami sumeskite susmulkintą imbiero šaknį. Sumažinkite ugnį bei virkite tris minutes, palengva maišant nevienodo dydžio ratilais, o tuomet sudėkite ir absinijos figmedžio vaisių. Palikite viską dešimčiai minučių ant silpnos ugnies, o joms pradėjus – sumeskite vaistinio šalavijo šakeles. Tuomet išjunkite ugnį, uždenkite katilą ir palikite eliksyrą pritraukti.

Pastaba: Geriausia naudoti kol dar būna maloniai šiltas.

Padėjusi tašką ir užvertusi knygą, Rosemarie apžvelgė klasę. Dauguma susirinkusių mokinių taip pat nebuvo itin toli pasistūmėję, tad ji lengviau atsikvėpė – jau manė, jog dėl savo perdėm didelio kruopštumo, bus gerokai atsilikusi. Besidžiaugdama, kad šitiek skaitinėdama ir dar persirašydama receptą nesugaišo daug laiko, septintakursė metė akį į sudėtus ingredientus. Išsirinkusi tų, kurių reikės jai, ėmėsi darbo. Dirbo pernelyg negalvodama – tiesiog besimėgaudama pačiu procesu ir jo teikiama ramybe: kaip ir liepė instrukcija, pirmiausia katilan supylė maloniai kvepiantį nuovirą bei padidinusi ugnį ėmė laukti, kol šis ims lengvai burbuliuoti.

[Elna Klumpar]

  Elna vėl nusklendė į kažkokias neaiškias padanges, bet kaip gerai, jog grįžo tuo momentu, kai profesorius prašneko. Tyliai, be jokių pašnekėsių ar ko dar, išklausiusi varnė pastebėjo, kad švilpis jau imasi darbo, o ji dar, net pirštelio nepajudino. Su nagais,  nežvilgtelėjus pagriebė suolo kampe esantį antrą pilko skysčio sklidiną buteliuką, bet tik pagraibė orą. Pasižiūrėjo ir suprato, kad antro nėra. Hm... Šiek tiek arčiau profesoriaus stovėjo visiškai laisvas suolas, niekieno nepaliestas, o ant jo puikavosi du butelaičiai, visiškai nepajudinti. Manau, kad nieks nesupyks, jei vieną paimsiu. Vis tiek nieks ten nesėdi.
  Grįžusi į savo vietą be jokio vargo Klumpė atkimšo kamštį ir prisitraukė tuos nuodus prie pat nosies. Teko greitu judesiu atitraukti, nes kvapas nebuvo labai šlykštus ar saldus, tik aitrus? Kas čia per? Gal... gripas? Kvailystė. Nusprendusi nustot spėlioti, žvilgtelėjo į atsakymą ir pamatė, jog tai tik migrena. Galvos skausmai nuo miego trūkumo Elninho buvo rutina, tad kuo tai skirsis?
 Išsitraukusi iš kuprinės gilumos seniai matytą, seniai vartytą  vadovėlį bandė  atkapstyti reikiamą receptą, bet sekėsi gana nesėkmingai.

[Dawn Strain]

Kai atrado viename vadovėlio puslapyje atitinkantį apibūdinimą varniukės nuodams, ji suprato, kad atrado tai, ko ieškojo. O! Sloga. Tiesą sakant, mergina tikėjosi kažko baisesnio, tad buvo šiek tiek nusivylusi, turėdama paprasčiausią slogą sukeliančius nuodus. Pati mergina vaikystėje turėdavo didžiulę slogą, tad jai šiek tiek palengvėjo, kai suprato, jog šią pamoką labai nesikankins (nebent šiek tiek, bandant susipilti baisios smarvės gėralą sau į gerklę). Netrukus ji ėmė ieškoti vaistų receptą, kas užtruko ilgą laiko tarpą, tačiau atradusi, Dawn žinojo, jog turės daug darbo. Vaistų receptas nebuvo vienas iš lengviausių.

Vaistai slogai gydyti
Ingredientai:
Žiupsnelis sutraiškyto vienaragio rago.
15 gramų helijos lapelių
150 gramų memerotų vandens
3 žiupsneliai arkatų druskos
5 ramaškų šaknis
3 žiupsneliai zirkono akmens dulkių

Gaminimas:
Viską supilti į katilą. Maišyti 3 kartus prieš laikrodžio rodyklę, o poto 5 kartus palei laikrodžio rodyklę. Sumaišius, mostelėti lazdele.
Viską kartoti dar 3 kartus.

Trečiakursė, nieko nelaukusi, ėmėsi darbo.

[Klarė Konė Karter]

Žaliaakė turbūt pirmą kartą gyvenime elgėsi nedraugiškai. Savanaudiškai. Klarės vidų graužė jausmas. Jis kuždėjo, kad grifė neteisi. Ji nekreipė dėmesio į to paties kurso draugę. Claudie kreipėsi į Klarę, tačiau Klarės mintys skrido šviesos greičiu, kuo toliau nuo draugų. Trečiakursė jau priminė suaugusią, tačiau tai buvo tarsi dykumos miražas, kūnas, kuris atrodė jau tarsi ir suaugęs, priklausė trylikametei mergaitei, šiandien gedėjusiai dalies savo, ir visos draugo širdies. Vidinė savigrauža nustelbė dažniausiai nesavanaudišką jaunosios Karter prigimtį.
Nustūmusi gumulą tolyn, aukštaūgė stovėjo priešais lentyną, prikimštą apiplyšusių knygų, menančių greičiausiai profesorių senelių laikus. Raudonos, pritrintos akys ieškojo tinkamos knygos. Tingiai. Didžiausia dilema buvo tame, ar išvis norėjo matyti užrašus, knygas, kurios atrodė panašios į senus nuotraukų albumus, menančius prisiminimus vaikų, kurie niekada daugiau nebespaus rankų, neperbėgs gatvės neleistinoje vietoje ar neišgasdins iš už nugaros, kurią dabar krėtė šiurpas, nors ir dengė tankūs tarsi užuolaidos, plaukai.
Knygą vis dėl to grifė rado. Tai buvo stora, iš kitų išsiskirianti šleikščiai žalia spalva, cheminė žalia, neprimena gamtos, tai tik šalutinis žmonių išradimas . Niurnėjo savo galvoje, trumpam nukreipdama dėmesį šalin. "Nemagiškos ligos ir magiški gydymo būdai". Skelbė aptrintas knygos viršelis. Prieštarauja patys sau... . Iš Klarės tai buvo tikrai nelauktas sarkazmas. Tačiau nusičiupusi knygą, vis dar dengdama veidą plaukais, skubėjo atgal į šį kartą tikrai arti buvusį suolą.
Knyga buvo tokia sena ir apiplyšusi, kad turinio joje arba nebuvo, arba šis buvo jau seniai išplėštas, kaip ir dar kai kurie lapai, apie kurių būvimą bylojo nutrūkę siūlai. Nutrūkę, tarsi Tiago gyvenimas. Ir skausmu vėl alsavo žaliaakė. Atrodė nesibaigianti banga tai užlieja, tačiau atsitraukdama nepaleidžia. Bangos - tai itin klastingi padarai. Didžiausią žalą bangos sukelia ne užliedamos. Taip jos tik gasdina, įbaugina tave, parodydamos savo piktdžiugiškus kėslus.
Karterių mergaitė vartė lapus, skaitydama pavadinimus vieną po kito. Peršalimas.... Vėjaraupiai... Perkaitimas... Depresija... Argi ne ja suserga žmonės nuo liūdesio?... Klarės mintys lėkė šuoliais. Tačiau valios pastangomis ji pervertė puslapį ir ieškojo toliau. Anemiją rado tik įpusėjus knygą. Jau spėjo prisiskaityti įvairiausių ligų. Kaštonplaukei buvo įdomu, kas nutiko jos draugui. Tačiau galėjo tik spėlioti, niekas tokiam vaikui, kaip ji, nesakė. Vaikui... Pyktis buvo kita emocija, kita užliejusi banga. Hogvartse nebuvo tėvų, auklių, kurie prižiūrėtų vos vienuolikos sulaukusius vaikus. Žiobarų pasaulyje vienuolikmečiai nei pieno nusišluostyt nuo lūpų be tėvų pagalbos negali.
Klarė atidžiai peržvelgė puslapį su receptu.

Vaistas nuo anemijos

Ingredientai:
300ml vandens
250gr. džiovintos kraujažolės
3 muiluotosios taukžolės žiedai
Pora žaliažvynio driežo akių
Tuzinas raudonosios margašaknės uogų
5 vaivorykštinės kuosos kiaušiniai
15 paprastojo gysločio lapų
15ml riebžuvės taukų

Sudedamasias dalis trečiakursė stropiai nusirašė ant lapelio, ant kurio vis dar kas kelias akimirkas nukrisdavo pavienė ašara. Laimei, trylikametė nerašė su plunksna, priimtinesnis buvo žiobariškas tušinukas, saviems užrašams niekas nenurodė, ką naudoti, todėl nuo drebančių rankų kreivos rašysenos bent neišliejo. Nenorėdama atkreipti į save dėmesio, taip tyliai išsirangė iš vietos, kad net oro molekulės traukėsi tingiai, tarsi sirgdamos depresija.
Atsigrūdusi prie ingredientų spintos negrabiai knebinėjo kiekvieną indelį, atsargiai, kad drebančiomis rankomis nepridarytų žalos. Pamačiusi reikalingą margašaknės uogų stiklainį ant viršutinės lentynos, pasistiebė. Tačiau sportiniu bateliu apauta laiba čiurna neišlaikė įtampos ir mergaitė skaudžiai krito žemyn. Laimė užkliudė tik tuščią stiklainį, kuris matyt, laukė naujo turinio ant lentynos krašto, ar kažkas medžiagas, buvusias jame jau spėju išnaudoti. Mažas stiklo gabalėlis įsmigo į žaliaakės plaštaką, praliedamas raudoną srovelę ant lapelio, kuriame, kad ir kaip ironiška bebūtų, buvo vaisto, taisančio kraują receptas. Neišleisdama nė garso, mergaitė ištraukė stiklo gabalėlį ir surinko šukes. Laimė, kabineto gale stovėjusi šiukšlinė buvo netoli. Klarė pirmyn ir atgal slankioja kaip vaiduoklis, ji džiaugėsi, kad klasės draugai buvo per daug užsiėmę linksmesniais ir pamokai reikalingais dalykais, nei ilgaplaukės klausinėjimas. Susirinkusi reikalingus ingredientus ir įrankius, bei susinešusi juos kartu su darbo įrankiais iki rankovėmis per daugybę metų aptrinto stalo, grifė vis dar nekreipė dėmesio į kruviną ranką. Fizinis skausmas šiandien tebuvo galbūt tik šimtadalės dėlionės detalė, palyginus su ta audra, kuri siautėjo žaliaakės sieloje.
Išsitraukusi nosinėlę iš kuprinėlės, Klarė šluostė kraują nuo žaizdos. Mergaitė, kurios mama buvo žiobarų medikė, žinojo, kad tinkamai nesutvarkius tokia žaizda gražiai nesugis, gali pūliuoti bei garantuotai liks randas, tačiau dabar buvo nesvarbu. Užrišusi žaizdą ta pačia nosine, susidėjo rankas ant stalo, ir leido dvi minutes nuleidus galvą susiimti. Taip ji matė elgiantis pusseserės vyrą, kai vaikai sugebėdavo išvesti iš kantrybės. Ir stebėtinai, šis būdas suveikė.
Paėmusi įrankius ir ingredientus ėmė dėlioti juos paeiliui, kaip liepė receptas, tai dar labiau ramino susivėlusią grifę.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja pusiau irzliai, pusiau žaismingai pavartė akimis. Vaistai, rimtai? Nejaugi profesoriukui baigėsi originalumo ir kūrybiškumo atsargos? Matyt, bus visas išvaistęs bemąstant melus miške. Ak ak, kaip liūdna. Ak, tiesa, jo žmonikė slaugė, matyt, tingi darbuotis, tai patikėjo vyrui šią užduotį - tegul vaikai patys sau gaminasi vaistus, ji galės poilsiauti ir daryti vai.. ekhem, prižiūrėti vaikus, jų ir taip daug prisiveisė.
 Pati nesuprato, kodėl staiga pasidarė tokia kandi. Juk prieš akimirką jai buvo taip linksma. Matyt, nulis reakcijos iš von Sjuardo pusės privertė ją sunerimti. Liūdna liūdna, neleidžia jai linksmintis.
 Reikia grąžinti linksmumą. Numetė rašiklį ant grindų, kol lenkėsi jo pakelti, spėjo paslapčia gurktelėti iš mažos gertuvėlės. Na va, jau ir šypsena jos veidan grįžo - vėl juokėsi ir spindėjo laime.
 Pažvelgė į buteliuką. Ot tai išdykėlis, tas profesorius, negali apsieiti be jokių užuominų. Penkiasdešimt pilkų atspalvių. Mergina sukikeno, greičiausiai atkreipdama į save aplinkinių dėmesį. Na, ir gerai. Gal pagaliau kas nors ją pastebės ir išsiveš į kokią Arabiją, kur galės būti šeicho hareme ir nieko nedaryti, tik visaip linksmintis. Ak, tiesa, jiem gi neleidžiama svaigintis. Na, tada nereikia niekur jos vežt.
 Na, gerai, kuris iš penkiasdešimties atspalvių yra jos buteliuke? Paėmė jį ir kone priglaudė prie nosies, kad geriau užuostų kvapą. Fuuui, kokia šlykštynė, kvapas kaip kokių vėmalų ar dar ko. Na, čia daug galvoti ir nereikia - nuodas, sukeliantis virškinimo trakto sutrikimus. Pakėlė buteliuką ir pažvelgė į etiketę - taip, tikrai, ji buvo teisi. Kaip visad. Beveik. Gerai, su šituo susitvarkėme, dabar reikia rasti jam vaistą. Ech, gaila, kad dar niekas nuo viduriavimo ir vėmimo nemirė, visai nesistengtų virt kažkokio vaisto, pasiduotų nuodo veikimui.
 Ėmė tingiai sklaidyti vadovėlio puslapius, ieškodama skyriaus su vaistais. Radusi jį, rado ir vaistus nuo pykinimo ir kitų skrandžio nesąmonių.

[Savannah Kingsleigh]

– O kaip tai, uh, padaryti? – Savannah bandė prisiminti, kaip tai darė mergelė, tačiau tada prisiminė, jog ji visai nematė, ką ji darė su buteliuku kažkokio skysčio.
Švilpė nelabai norėjo jos nervinti ir nusprendė viską padaryti pati, nors ir nežinojo, kaip viskas veikia, mat nebuvo mačiusi niekeno anksčiau to darant. Ji atsargiai ištuštino savo katilą, kad tuo dalyku apipiltas nenukentėtų nė vienas daiktas ir staigiai apvertė buteliuką, kol iš jo viskas ištekėjo ir dabar teliūškavo katile. Kingsleigh nelabai įsivaizdavo, kas keliauja po to, tad atsivertė nuodų ir vaistų knygos turinį ir ieškojo atsakymų, tada atsivertė burtų knygą ir ieškojo atsakymų, tačiau niekaip negalėjo išsiaiškinti, kaip užvirinti tą skystį. Galų gale nusprendė pasinaudoti ugnies burtais, taigi pakėlė lazdelę, keistai pasukinėjo riešą ir ištarė burtažodį incendio, tuomet greitai nukreipė lazdelės galiuką į katilo apačią ir staigiai atšoko, mat katilo apačia apsmilko, o ugnis sproginėjo. Savannah nenorėjo visko sugadinti, tad papurtė šalia sėdinčią nepažįstamą, kuri gali padėti, ir sucypė.
- Mergele!

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas tyliai vaikštinėjo tarp suolų. Daugelio juose sėdinčių moksleivių išraiškos buvo nelinksmos - profesorius net ėmė abejoti, ar gerą užduotį parinko, ar ne per sunkią. ,,Tiek jau tos, tegu truputį pasigąsdina, kad nebus išgelbėti. Labiau stengsis." - tyliai sau mintyse nusijuokė eliksyrininkas. Nusišypsoti privertė ir vienos švilpės, pavarde ar vardu - Savannah, mesta replika su išraiškingu kreipiniu bendrasuolei. ,,Galgi reikėtų paprašyti, kad kitiems netrukdytų? Nors visai neblogai ir tai, išmoksta bendradarbiauti..." - pasvarstė mokytojas. Jautrią klausą užgavus nenuodaiirvaistiškam garsui, profesorius von Sjuardas atsigręžė ir išvydo švilpį, besileidžiantį į veną su švirkštu kažkokį nematytą skystį. ,,FRANKAS" - skelbė raidės ant apsiausto. ,,Gal cukraligė?" - spėjo vyras. Sugavęs vaikio žvilgsnį į Aną Liz, profesorius nusisuko į sieną. ,,Ana Frank. Gal man klius galimybė pabūti Hitleriu."
   - Gali ir nespėlioti, bet palinkėsiu tau sėkmės atpažinti nuodus ateityje. Tau to prireiks, ponaiti Greywindai, - grėsmingai uždėjęs leteną ant djeveleno peties, tyliai sumurmėjo von Sjuardas. Ne, pats virti nuodų šitam brūdeliui neketino. Bet buvo tikras, kad tokie pikti ciucikai anksčiau ar vėliau nuodų paragauja. Neilgai trukus, profesorius pateko ir į klasės galą, kur buvo įsitaisęs švilpis Igoris.
   - Nebijok, ji silpna, - tarė profesorius, turėdamas mintyje ligos formą. - Gaminau specialiai šiai pamokai, veikia ne ilgiau, kaip dvidešimt minučių, - atpažinęs pyktį Lorijano veide, metė pastabėlę Sorenas. Dar pažygiavęs į priekį, atrado jau pradėjusias darbą Rosemarie ir Klarę. ,,Oo, sąžiningai dirbo..." - nustebo profesorius, nusprendęs pamokos gale galbūt jas pagirti klasės akivaizdoje.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Mergaičiukė vartė aptriušusią knygiūkštę, tačiau nieko gero ten nerasdama tik rauktelėjo antakius.
Gal pabėgt iš pamokos? Nereikėtų ieškoti to recepto, o tuo labiau gerti nuodų.. Nors kita vertus, profesorius gali šią temą įtraukti į egzaminą.. Juk niekada nežinai ką tas senis prigalvos.. Mintijo rusvaplaukė.
Netrukus mokytojas pakilo iš savo vietos ir ėmė žingsniuoti po kabinetą, tarsi jam tai būtų linksmas pasivaikščiojimas parke.
Betė nuskenavo dėstytoją ir vėl nuleido akis į vadovėlį.
- Gal jam koks Hemarojus, kad negali išsedėti vienoj vietoj.. - burbtelėjo po nosimi rusvaplaukė ir išsišiepė.
Klastuolės vartoma knyga buvo tokia suglamžyta ir apgraužta, kad mergiotė pamanė, jog ji galėjo būti naudojama tualeto reikmėms.
Pagaliau suradusi reikiamą puslapį ėmė jį ryti akimis.
- Vaistai nuo Vėjaraupių.. - skelbė teksto antraštė, - logiška.
Mergina pirštu pradėjo vedžioti raides.

Vaistai nuo Vėjaraupių
Ingredientai:

• 500ml pieno
• Žiupsnelis druskos
• 2 Kulpelės šaknys
• 7 šaukštai cinamono
• 3 Šantuzo vaisiai
• 5 varlės kojelės
• 200ml raganosio kraujo

Darbo eiga:
Supilkite pieną ir cinamoną.
Gerai išplakite. Susmulkinkite varlės kojeles ir Šantuzo vaisius kvadratėliais. Supilkite juos į katilą su pienu bei cinamonu. Sutarkuokite šaknis ir sutrinkite jas su raganosio krauju. Sudėkite gautą tyrelę į katiliuką. Pamaišykite mediniu šaukštu pagal laikrodžio rodyklę. Įberkite druskos ir toliau maišykite penkis kartus pagal laikrodžio rodyklę. Mišiniui paraudonavus pakaitinkite iki 120 laipsnių temperatūros. Virkite šešias minutes.
Naudoti du kartus į dieną po 20ml.
 

Ana viską susižymėjusi į sąsiuvinį, pasičiupo žalvarinį katiliuką ir jį saugiai pastačiusi ant stalo, nutipeno iki didžiulės, medinės spintelės, prikrautos įvairiausių š..aunių daiktų.