[Graham Murphy]

Dafydd bandė padėti. Na, turbūt. Atrodė, kad nuoširdžiai nori patarti ar paguosti. Tik tai, deja, greičiau veikė priešingai. Žinoma, ne šito žmogaus kaltė, kad viskas, ką jis sako, žeidžia dar labiau. Jam užsiminus apie tai, kad Karen jį turėjo priimti tokį, koks yra, į galvą pradėjo lįsti mintys, kad gal ji nė nemylėjo. Bet kaip taip gali būti? Penkiolika metų kartu vis dėlto šį tą reiškė.
- Turėjau būti lankstesnis. Privalėjau anksčiau suprasti, kas jai pradėjo nepatikti. Tokie dalykai nenutinka per naktį. Tai ir yra problema - aš nė nepastebėjau, kad kažkas yra ne taip, kol ji tiesiog neišėjo…
Apie tai kalbėti buvo sunku, bet kartu taip norėjosi. Net jeigu viskas, ką pasakys Dafydd, tik dar labiau žeis, išlieti skausmą tiesiog reikėjo. Galbūt ilgainiui pasidarys lengviau.
- Manai, sugriuvusią draugystę galima atgaivinti? - nuoširdžiai nustebo Graham ir pažvelgė į pašnekovą. Tiesą sakant, puikiai žinojo, kad norint tai yra įmanoma. Bet patarti kitam yra nepalyginamai lengviau nei kovoti pačiam. - Gal ir taip…
Dafydd atrodė keistai optimistiškas, o tai jam tikrai nebuvo būdinga. Pasidarė smalsu, ar jo gyvenime nutiko kas gero - ką gali žinoti, gal dar vienas vaikas? O gal jis tiesiog stengiasi palaikyti kitą, nes yra geras žmogus. Kad jis būtent toks, Graham nė neabejojo. Ką gi, dar viena priežastis pakviesti jį čia, ar ne?
- Kodėl sakai, kad neturi draugų? Taip, žinau, kad paauglystės laikais nebuvai tas, su kuriuo kiti norėtų draugauti, bet neabejoju, kad dabar yra kitaip. Sakyčiau, esi tiesiog pavyzdinis žmogus. Mylintis vyras ir tėvas. Sutikai ateiti čia, nes paprašiau tą padaryti, kas parodo, kad esi geras žmogus. Tau tiesiog reikia daugiau bendrauti.
Ir vėl išlindo prakeikta psichologinė pusė. Jis tiesiog nesugeba normaliai kalbėtis. Darbas pernelyg įaugo į kraują, ir tai buvo tikrai didelė problema. Tiesa, netrukus ir pašnekovas pateikė tam tikrų psichologinių pastebėjimų, kas Graham patiko. Dafydd nebuvo kvailas, galbūt reikia pabandyti susibendrauti? Atrodė, kad jie gali tapti išties gerais draugais. Tik reikia, kad šis nepasitikintis savimi vyrukas sutiktų tokiu tapti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkodėl tai, kad Graham buvo toks savikritiškas, stebino. Paprastai Dafydd būdavo tas, kuris save smerkia, o jį girdintis žmogus geriausiu atveju bandydavo pasakyti, kad yra ne taip. Arba tiesiog nekreipdavo dėmesio. Žinoma, jis savo psichologo gerai nepažinojo, tad negalėjo drąsiai teigti, kad ne, jis neturėjo kažko daryti kitaip. Galbūt Graham buvo teisus, nors ir atrodė, kad yra toli gražu ne taip. Tad ką dabar sakyti? Ar bandyti įtikinti šitą žmogų, kad jis gali būti ir nekaltas, kad buvo paliktas? Ką gali žinoti, kaip ten viskas įvyko.
- Galbūt ji bandė tai slėpti. Gal nenorėjo, kad tu tai pastebėtum. Jeigu tai buvo netikėta, manau, kad ji pasistengė, kad taip būtų. Neturi savęs kaltinti. Aš, žinoma, nežinau, kas tiksliai nutiko, bet niekada nėra taip, kad kaltas tik vienas.
Pasidarei tikras ekspertas, ar ne? Jeigu Mayra tave paliktų, negi manytum, kad ji dėl to kalta? Pliurpi banalias nesąmones, kai jam reikia visai ne to pradėjo mintyse plūsti save. Deja, neįsivaizdavo, ką galėtų pasakyti, kad bent kiek padėtų. Nuoširdžiai norėjo tai padaryti, bet tikrai nežinojo, kaip.
Dar vienas klausimas sutrikdė. Atrodė, kad Graham nustebo, o Dafydd būtų galėjęs garantuoti, kad šitas žmogus apie draugus išmano daugiau nei jis. Gal šį kartą tikrai nusišnekėjo? O gal net neverta bandyti gaivinti draugystę, kuri tiesiog užsibaigė? Iš kur jam žinoti, kai vienintelis artimas žmogus yra daug daugiau nei draugas? Auris?.. nejučia susimąstė Dafydd ir dar labiau pasimetė. Atviras ir rimtas pokalbis kapinėse tarsi privertė patikėti, kad jie yra draugai, bet ar taip yra iš tiesų?
- Prieš kurį laiką bendravau su vienu žmogumi. Nesiryžau jo vadinti draugu, bet galbūt jis toks ir buvo. Po… netekties nebendravome, nes tiesiog nebegalėjau. Bet dabar, praėjus keleriems metams, vėl bendraujame. Ir tas santykis gerėja, stiprėja. Neturiu daug patirties, tačiau taip, manau, kad tai įmanoma, - prašneko Dafydd. Buvo keista tokiais klausimais remtis patirtimi, bet atrodė, kad šį kartą gali tai padaryti.
O štai netrukus Graham pažėrė tikrą litaniją, kuri privertė Dafydd panorėti tiesiog išnykti. Jis - pavyzdinis žmogus? Tai buvo taip absurdiška, kad neverta net ginčytis. Koks iš jo pavyzdys, kai nuolat sugadina nuotaiką net ir tiems, kuriuos myli labiausiai? Nemoka bendrauti ir nesugeba išreikšti meilės nei žmonai, nei vaikams. Tai jie yra ypatingi, kad sugebėjo pamatyti ir patikėti jo meile.
- Aš neturiu su kuo bendrauti. Ir nemoku to daryti, - atvirai pasakė ir suprato norintis ką nors pridurti. Taigi skubiai pratęsė: - Bet man to ir nereikia. Man užtenka mylimos šeimos.
Turbūt tai nebuvo normalu, bet būtent taip Dafydd ir jautėsi - be Mayros ir mažylių jam nereikėjo nieko daugiau.

[Graham Murphy]

Atrodė, kad jie apsikeitė vaidmenimis. Tiesą sakant, šis kvietimas susitikti tai ir turėjo padaryti - leisti Graham pabūti tuo, kuriam niekas nesiseka, o kitas turėjo jam padėti. Jo paties pasirinkimas, kad tas kitas buvo Dafydd. Ir to sprendimo nesigailėjo - šis nepasitikintis savimi vyrukas stengėsi ir norėjo būti naudingas. Tai švietė iš tolo. Už tai Graham jam buvo labai dėkingas, tik kol kas nieko apie tai nesakė. Jeigu nesugadins susitikimo, galės padėkoti kitą kartą.
- Bet… - norėjo dar paplakti save Graham. Jis žinojo, kokią klaidą padarė. Ir kažkodėl būtinai reikėjo tai įrodyti. Bet laiku suprato, kad to daryti neverta. Ko gero, Dafydd dažniausiai būdavo tas, kuris elgiasi taip, kaip dabar jis pats. Jeigu nustos save plakti ir įrodys, kad taip galima, galbūt padės ir šitam itin keistam ir įdomiam asmeniui. - Gal tu ir teisus, - nelabai užtikrintai pridūrė. Jautė, kad tai nenuoširdu, bet nieko negalėjo pakeisti. Žinojo esąs kaltas dėl to, kas nutiko, bet juto tikro psichologo norą vis tiek padėti tam, kuris buvo jo pacientas.
Netrukus Dafydd pažėrė dar vieną atvirumo porciją. Jam nebuvo lengva apie tai kalbėti - kad tai suprastum, nereikėjo būti psichologu. Tiesą sakant, buvo smalsu, ar jis taip tikisi padėti, ar tiesiog nori pasinaudoti proga ir šiek tiek išsikalbėti. Graham neabejojo, kad būtent to Dafydd labiausiai ir reikia.
- Vadinasi, turi draugą. Nereikia bijoti šito žodžio. Kai išdrįsi sau tai pasakyti, atsiras tų draugų. Jie yra labai svarbūs, tikrai ne bet ką galima taip pavadinti. Bet jeigu tas žmogus suprato, kodėl tu negalėjai bendrauti, jeigu ir toliau nori su tavimi palaikyti ryšį, tai pasako pakankamai daug. Jis yra tavo draugas.
Bet kur jau Dafydd tuo patikės? Kaip jis gali neturėti su kuo bendrauti, jeigu turi draugą? Žinoma, vienas artimas žmogus už šeimos ribų nebuvo tiek jau daug, tačiau vis geriau nei nieko, ar ne? Nebent tas draugas turi jų visą galybę ir gali skirti itin mažai dėmesio.
- Manau, kad bendrauti moki. Ne. Ne manau, o esu dėl to tikras. Tau tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi. O tik šeimos neužtenka niekam. Kad ir kaip mylėtum savo žmoną ir vaikus, su jais bendravimas yra kitoks nei su vyrukais. Nebijok norėti turėti draugų.
Ir štai viskas grįžo į įprastas vėžes. Jie čia susitiko tam, kad Graham išsilietų, bet ir vėl dirba savo darbą to nė nepastebėdamas. Jam tikrai reikėtų išmokti atsipalaiduoti. Būtent to Karen ir pritrūko, ar ne? Pats kaltas, kad viskas baigėsi šitaip.
- Ak, Karen… - tyliai sumurmėjo Graham ir gurkštelėjo arbatos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Argi jo darbas yra sakyti, kad kitas žmogus nėra dėl visko kaltas? Paprastai pats būdavo tas, kurį reikėdavo tuo įtikinti. Tik kitiems nesisekdavo to padaryti. Vienintelis žmogus, kurio tokiais žodžiais Dafydd galėtų patikėti, žinoma, buvo Mayra. Bet ji buvo ypatinga. Jeigu ką nors panašaus sakytų Graham, Auris ar bet kuris kitas žmogus, tai tiesiog atrodytų pernelyg nenatūraliai. Gal psichologas jautėsi taip pat? Ko gero, jam buvo keista, kai Dafydd teisino jį patį. Bet o ką reikėjo daryti? Graham jau seniai turėjo pastebėti, kad šiandieninis pašnekovas nebuvo itin stiprus bendravimo srityje. Ką gi, dabar tegul žinosi. Tiesa, Graham nusileido, nors pasirodė, kad padarė tą nelabai noriai. Galbūt suprato, kad neverta ginčytis. Kad ir koks dabar būtų nusiminęs, vis dėlto jis buvo psichologas. Ir akivaizdžiai juo buvo visada. Net ir dabar, regis, norėjo kažką patarti. Kad ir tai, ką pasakė apie Aurį. Tiesa, šitoje vietoje Dafydd kiek suirzo. Apie tą žmogų, kurio vis dar nenorėjo vadinti draugu, niekada neužsiminė. Gal buvo paminėjęs, bet tikrai nepasakojo daug. Dabar atrodė, kad Graham nori pasirodyti žinąs daugiau nei žino iš tiesų. Tiesa, Dafydd neketino prieštarauti. Leido psichologui kalbėti ir tiesiog klausėsi.
- Galbūt, - tarstelėjo, tačiau netrukus gavo sustingti. Kažkodėl Graham’o žodžiai labai priminė tuos, kuriuos prieš kokį šimtą metų pasakė Luna Gardner. Toji tikino, kad Dafydd moka mylėti, nors tuo metu tikrai nesugebėjo to parodyti. Ilgainiui išmoko - ar bent jau nuoširdžiai to vylėsi. Bet bendrauti? Dažnai net ir Mayrai nežinodavo, ką pasakyti, tad kaip galima teigti, kad jis moka tai daryti? Absurdas, ar ne? Bet neketino dabar užsiimti saviplaka - jie čia susitiko tam, kad Graham išsišnekėtų. Dabar jis ne dirbo, o norėjo atsipalaiduoti, tad trukdyti būtų ne tik kvaila, bet paprasčiausiai nemandagu.
- Iš kur žinai, kad neužtenka? - vis dėlto paklausė ir atsargiai pažvelgė į pašnekovą. Tik namuose jautėsi esąs savimi. Tik ten galėjo atsipalaiduoti ir klysti. Vos tik nueidavo į darbą ar paprasčiausią parduotuvę, turėjo apsimesti kažkuo. To tikrai nesinorėjo, tad, žinoma, užteko bendravimo su šeima. Prie Aurio taip pat jautėsi kiek laisviau, ir tai leido tikėtis, kad jis iš tiesų yra draugas. Bet tai nereiškė, kad jis būtinas - Dafydd kuo puikiausiai išsiverstų ir be jo. Žinoma, buvo gera pakviesti jį į kapines. Ir dar smagiau, kad jis ten pasirodė. Bet jeigu nebūtų atėjęs, ką gi, Dafydd geba veikti ir vienas. Tik ne namuose, žinoma.
Tyliai ištarti žodžiai privertė pažvelgti į Graham. Atrodė, kad jam tikrai skaudu. Tik ką sakyti dabar? Norėjosi sprukti namo, bet dabar atsistoti ir išeiti tarsi netiko. Taigi Dafydd ilgokai žvelgė į Graham ir galiausiai ryžosi pasiūlyti:
- Gal nori pasidalinti kokiu nutikimu su Karen? Galbūt tai padės?

[Graham Murphy]

Dafydd iš tiesų tiesiog trūko pasitikėjimo savimi. Žinoma, tamsi praeitis, apie kurią Graham vis dar žinojo visai nedaug (nors tiksliau būtų pasakyti, kad nežinojo nieko), galimai tiesiog privertė šitą vyruką būti tokiu. Bet kažkaip reikėjo iš to išlipti. Dafydd tą suprato ir pats, ar ne? Kitaip nebūtų pradėjęs vaikščioti pas psichologą. Net jeigu norėjo patikrinti, ar jis tinkamas sūnui, galėjo ateiti kartą. O pokalbių turėjo jau kelis. Vadinasi, jis ir pats nori sau padėti. Tai buvo pirmas žingsnis pergalės link.
Deja, ta pergalė nebuvo susijusi su Karen, apie kurią dabar Graham galvojo. Šis susitikimas buvo keistas, tačiau jis kažkiek padėjo. Pavyko bent akimirką galvoti ne apie mylimą moterį, o apie šitą žmogų. Bet ar tai nereiškė, kad Graham yra pernelyg paskendęs darbe? Juk būtent tai Karen ir nepatiko. Ar bent jau ji taip sakė.
- Niekam neužtenka, Dafydd, - ramiai pratarė. Juto, kad tuoj tuoj pradės pamokslauti, bet negalėjo nieko pakeisti - norėjo paaiškinti, kodėl taip svarbu turėti draugų. Bėda ta, kad dabar, susipainiojus mintims apie Karen, išreikšti mintis pasidarė žymiai sunkiau. Pliurpti problemų niekada neturėjęs Graham dabar jautėsi susikaustęs. - Kartais norisi pasišnekėti apie šeimą, - galiausiai prabilo. Po galais, kartais tiesiog reikėdavo tai padaryti - būtent taip dabar ir buvo. Jam reikėjo pasišnekėti apie Karen. - Ir to negali daryti su žmona ir vaikais. Pagalvok. Jeigu nori kam nors papasakoti, ką nuveikė tavo mažas sūnus, argi pasakosi žmonai? Ji tą jau seniai žino. O jeigu esi įskaudintas to, ką ji padarė, kartais reikia pasiguosti. Tai yra visiškai normalu. Tam ir reikalingi draugai. Negi tikrai galvoji, kad visą gyvenimą galėtum bendrauti tik su žmona ir vaikais ir jaustis laimingas?
Graham pažvelgė į Dafydd įdėmiau. Žinojo, kad jis nebuvo iš tų, kurie nuo pat mažens turi galybę draugų, yra populiarūs ir mėgstami. Bet kažkokį draugą turėjo. Kodėl dabar taip bandė įrodyti, kad yra ne taip?
Vis dėlto šiandienos tema buvo Karen, ir netrukus vyrukai grįžo prie jos. Graham iš tiesų mielai būtų papasakojęs ką nors apie savo mylimąją, bet istorijų buvo tiek daug, kad net nežinojo, kurią išsirinkti.
- Pamenu, kaip baigę Hogvartsą grįžome į Dubliną, - galiausiai pratarė. - Kurse buvo dar du airiai, bet jie jau žinojo, kad mes tapome pora, tad paliko mus ramybėje. Jos tėvai griežti, kiekvienas jos draugas turėjo būti patikrintas ir įvertintas. Neįsivaizdavome, kokį balą gausiu. Bet jie priėmė mane šiltai ir su šypsena. Tai buvo turbūt laimingiausia mano gyvenimo akimirka…
Graham nutilo. Suprato papasakojęs ne tai, ko galbūt Dafydd tikėjosi. Bet tai, ką labiausiai norėjosi prisiminti. Tik kada viskas pasikeitė? Ką jis turėjo padaryti kitaip?
- Gal nori atsilyginti ir papasakoti ką nors apie savo žmoną? - pasidomėjo psichologas vildamasis, kad neoficialioje aplinkoje Dafydd papasakos daugiau nei sėdėdamas jo kabinete ligoninėje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai tikrai buvo keistas susitikimas. Dafydd prie tokių nebuvo pratęs. Jis tiesiog neįsivaizdavo, kur turėtų nuvesti šitas pokalbis. Taip, Graham norėjo pasišnekėti. Ir pagrindinį dalyką - kad jį paliko mylimoji - jau pasakė. Tad ką kalbėti toliau? O gal jau galima eiti namo ir apkabinus Mayrą priminti, kokia ji yra nuostabi? Nori nenori pasakojimas, kad mylimoji paliko po ilgų metų kartu, gerokai gąsdino. Gal ir Mayra padarys tą patį? Ar jis gali būti tikras, kad neturės iškęsti to, ką dabar išgyvena Graham? O ar jis turi vaikų?
Tai buvo sudėtingi klausimai, į kuriuos atsakymo, tiesą sakant, nelabai tesinorėjo žinoti. Atrodė, kad šis žmogus, būdamas tikrai geras psichologas, turėjo pastebėti, kad reikalai šlyja, ir kažką spėti padaryti. Bet jis nematė. Gal tikrai toji Karen sugebėjo apsimesti, kad viskas yra gerai, o vieną gražią dieną tiesiog išeiti? Ne. Mayra tai nepadarytų ramino save Dafydd. Tai tiesiog nebuvo įmanoma. Jo mergaitė yra ypatinga.
Vis dėlto netrukus teko atitraukti mintis nuo tos, kuri buvo jas visiškai užkariavusi. Graham ir vėl prašneko. Ir, deja, kalbėjo apie draugus. Tai buvo sudėtinga tema, bet kol kas Dafydd tiesiog klausėsi. Jeigu esu įskaudintas to, ką padarė Mayra? Kaip taip gali būti? nuoširdžiai stebėjosi vaikinas, bet tarėsi suprantąs, ką Graham turi omenyje. Štai dabar jis su šeima pasišnekėti negalėjo. Dėl jiedu čia ir susitiko, ar ne? Bet ne, Mayra to tikrai nepadarys. Ji jo nepaliks. O jeigu taip nutiktų, jis nesugebėtų to papasakoti. Tiesiog sriūbautų į pagalvę arba gulėtų vidury laukų ir spoksotų į vieną tašką nieko nereginčiomis akimis.
- Gal ir taip, - atsargiai pratarė kiek išgąsdintas Dafydd. - Bet man jie yra patys svarbiausi šiame pasaulyje. Ar supranti tai?
Jau neprisiminė, kiek kabinete pasakojo apie savo šeimą. Žinoma, šiek tiek pasakojo ir Oliveris, bet mažylis nesugebėtų perteikti tokios meilės, kokią jo tėvas jaučia mamai. To žodžiais perteikti netgi neįmanoma. Ir vis dėlto tai ne Graham reikalas. Bent jau ne tada, kai jis yra įskaudintas to, kad pats buvo paliktas.
- Bet tikrai tikiu, kad galiu bendrauti tik su jais, - staiga pratarė prisiminęs, kad psichologas uždavė klausimą.
Netrukus jis pradėjo pasakoti apie tą moterį. Niekada neįsivaizdavo, kaip vyksta grįžimas namo, jeigu mokinys nėra britas. Vis dėlto jiems tenka keliauti į užsienį. Bet tai buvo pati nesvarbiausia pasakojimo dalis - daug svarbiau buvo tos Karen tėvai, kurie šį žmogų priėmė.
- Turėjo būti nuostabu, - sumurmėjo Dafydd nejučia prisiminęs kelionę į Škotiją. Mayros mama buvo priešiškai nusiteikusi nuo pat pirmos akimirkos.
Pasakoti apie mylimąją nebuvo paprasta. Žodžiais perteikti, kokia ji neeilinė, Dafydd tikrai nesugebėtų, be to, kažin ar Graham tai būtų bent kiek įdomu. O pasakoti įdomesnes ar pikantiškesnes istorijas jis tiesiog negalėjo.
- Hogvartse vienas kito nemėgome, - galiausiai pratarė ir nejučia nusišypsojo. Žinoma, nesakys, kad tas susitikimas buvo ne su Mayra, o su Evelina. Juk ir pats ilgą laiką to nežinojo. - Jau nepamenu, kodėl, bet tiesiog susipykome. Klastūnyno bendrajame kambaryje. Ir… Na, jį beveik sugriovėme. Tada nebuvo linksma, bet prisiminti visai smagu.
Ar Graham to užteks? Ar jis nori išgirsti, kaip labai Dafydd myli tą merginą, apie kurią jie tiek daug netiesiogiai šneka?
- Vėliau sužinojau, kaip ir kodėl viskas ten įvyko. Tai daug ką paaiškino. Ir dabar ją be proto myliu, - dėl visa ko pridūrė, kad tik pašnekovas nepagalvotų nieko, ko čia nereikia pagalvoti.

[Graham Murphy]

Kažkodėl Dafydd užsispyrimas stebino. Buvo smalsu, ar jis visada toks, ar tik tada, kai kalba pasisuka apie žmones, kuris jis labai, netgi pernelyg, myli. Ko gero, apie tą pernelyg didelę meilę ir prisirišimą reikės pakalbėti. Bet ne dabar. Padarys tai kurio nors oficialaus susitikimo metu.
- Suprantu, - atsakė į galbūt retorinį klausimą. Tai buvo labai skaudu, mat labai panašiai jautėsi ir pats. Nebuvo tiek prisirišęs prie mylimosios, kiek Dafydd, tačiau vis tiek galvojo, kad ji užima svarbiausią vietą gyvenime. O štai jai pasirodė kitaip. Tai, ko gero, buvo didžiausia klaida, kurią jis padarė gyvenime. Ir dabar kentėjo už tos klaidos pasekmes.
Graham nutarė kol kas nebeaiškinti apie draugų svarbą. Tai buvo įdomi ir aktuali tema, kurią šitam keistam žmogui būtinai dar reikės išaiškinti, bet tai buvo dar vienas dalykas, kurį reikėtų aptarti psichologo kabinete. Ar ne per daug tokių temų? Va tau ir apsigimęs darboholikas…
Bet ne dabar. Dabar geriau galvoti apie Karen, apie tai, kaip buvo smagu kartu grįžti į Dubliną ir, žinoma, klausytis, ką apie savą mylimąją pasakoja Dafydd. Tai, kad jos anksčiau nemėgo, kažkodėl nenustebino. Dabar reikėjo sudėlioti viską į vietas ir pabandyti suprasti, iš kur galėjo tai žinoti. Ar Dafydd kada buvo tai pasakojęs? TIesiogiai lyg ir ne, bet Graham mokėjo tiek skaityti tarp eilučių, tiek ir girdėti tarp žodžių. Kartais tai labai praversdavo. Kartais. Bet kodėl tada Karen elgesys visiškai nepasirodė įtartinas? Negi ji tai gerai jį pažinojo, kad sugebėjo kurį laiką meluoti? O gal viskas pasikeitė staiga?
- O mes su Karen nuo pat pirmo kurso gerai sutarėme, - atsiliepė, nors labai norėjosi daugiau paklausinėti apie Dafydd žmoną. Norėjosi detalių: kaip jie vienas kitą pamilo? Ar kartu baigė Hogvartsą? O gal kažkur susidūrė po mokyklos? Vis dėlto dabar tam nebuvo nei laikas, nei vieta. Jeigu gerai prisiminė (o neabejojo, kad taip ir yra), Dafydd minėjo mokykloje draugų neturėjęs, tad ir dabartinė žmona nėra kažkuo išskirtinė, ar ne?
- O ką darytum, jeigu ji tave paliktų? - nejučia paklausė Graham ir įdėmiai pažvelgė į Dafydd. Neįsivaizdavo, ar gali tikėtis nuoširdaus atsakymo, bet vis tiek buvo smalsu, kokio sulauks.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra ir penki mažyliai buvo tema, apie kurią būtų galima kalbėti amžinai. Bėda ta, kad daugeliui tai nėra įdomu. Kam rūpėtų klausytis apie tai, kaip jaunas vyras beprotiškai myli savo žmoną ir vaikus, nuolat jų ilgisi ir būdamas ne namuose sunkiai susikaupia, nes galvoja tik apie tuos, kurie jo laukia? Turbūt niekam. Būtent dėl to Dafydd ir laikėsi nuomonės, kad jam nereikia draugų. O apie mažylius visada galima pasišnekėti su Mayra. Ji taip pat juos myli ir mielai su pasididžiavimu papasakos apie vieną ar kitą pasiekimą. Jau visai netrukus bus galima laukti pirmųjų David žingsnių. Kai Hannah pradėjo vaikščioti pati, tai buvo didelė šventė, ir apie ją tikrai būtų galima kalbėti be galo daug. Bet Graham tuo tikrai nesusidomėtų. Priešingai nei Mayra. Tad kam tie draugai?
Ir ne, jis, ko gero, nesuprato, tik Dafydd neketino ginčytis. Norėjo padėti šitam žmogui - to čia ir atėjo, ar ne? Bėda ta, kad jau kurį laiką nesuprato, ką reikėtų daryti toliau, mat apie jo mylimąją jiedu tarsi nebesišnekėjo. Kad ir kaip norėjosi galvoti apie savo šeimą, šito susitikimo tikslas buvo ne toks.
Tai, kad Graham visai nieko neatsakė į pasakojimą, kiek sutrikdė ir galbūt nuvylė. Čia Dafydd suprato: jam pernelyg norisi kalbėti apie Mayrą. Norėjosi, kad psichologas ko nors paklaustų, kad būtų galima tęsti tą temą. Deja, nieko tokio nebuvo, tad pasidarė aišku: reikia nukreipti temą kur nors kitur, galbūt prie Karen. Tik ką apie ją pasakyti? Ko nors paklausti? Koks klausimas būtų tinkamas?
Laimei, taip nieko ir nesugalvojus Graham prabilo, ir tai netgi nuskambėjo tarsi atsakymas į Dafydd žodžius. Tas trumpas sakinys palietė kažkokią jautrią stygą. Vaikinas ne iš karto suprato, bet galiausiai į galvą atėjo mintis: turėti tokį seną draugą būtų tiesiog nuostabu. Tokį turėdamas jis turbūt netgi suprastų to svarbą. Bet jis jos nebeturi staiga prisiminė ir vos susilaikė nekrūptelėjęs. O štai Graham tarsi perskaitęs mintis uždavė savo klausimą. Jis suerzino - Dafydd kuo puikiausiai žinojo, kad to nebus. Kam tada iš viso galvoti apie tokius gąsdinančius ir trikdančius dalykus?
- To nebus, - griežčiau nei ketino atrėžė vaikinas ir pažvelgė į Graham. Norėjo jį gerai papurtyti ir paklausti, iš kur atsiranda tokie klausimai. O gal tai reiškė, kad laikas baigti pokalbį? - Aš to neištverčiau, - atvirai pasakė, nesileisdamas į smulkmenas, kad jie neaptarė, kas tuo atveju nutiktų su vaikais. - Bet to nebus, - pakartojo.
Norėjo atsistoti ir išeiti, bet neįsivaizdavo, kaip tą mandagiai padaryti. Taip, sutiko padėti Graham’ui, gali pasišnekėti. Bet tik jau ne apie tai, kas būtų, jeigu būtų. To vis tiek nebus, tad neverta nė galvoti.
Nesugalvodamas, kaip dar aiškiau tai parodyti, pribaigė savo arbatą ir vėl atsargiai pažvelgė į Graham. Ir gerokai ramesniu tonu pratarė:
- Bet jeigu tu nori pasisakyti, kaip jautiesi, aš išklausysiu. Suprantu, kad tau reikia pagalbos, tik nesu tikras, ar galiu ją suteikti…

[Graham Murphy]

Įsitikinimas, kad santykiuose nėra problemų, kad tiek tu, tiek tave myli, yra labai jau pavojingas. Graham visai neseniai tuo įsitikino, tik nebuvo tikras, ar reikėtų dabar tą priminti Dafydd. Jis aiškiai neabejojo, kad jo gyvenimą būtų galima apibūdinti kaip “ilgai ir laimingai gyveno.” Tik kodėl tada jis vis tiek turėjo lankytis pas psichologą? Kas šitą žmogų slėgė? Tai nebuvo tik rūpestis dėl sūnaus. Kodėl jis nelaimingas?
Tiesa, toks apibūdinimas šitam raudonplaukiui nelabai tiko. Ko gero, reikėtų sakyti, kad jis susikaustęs ir suvaržytas. Bet kodėl? Žinoma, sudėtinga vaikystė daro milžinišką įtaką, bet jeigu toji žmona yra tokia stebukladarė, argi negalėjo jo paveikti stipriau? Kodėl ji vis dar nepavertė jo normalesniu žmogumi? Nebent ir jai reikėtų pas mane apsilankyti staiga pagalvojo Graham ir pradėjo svarstyti, kaip reikėtų apie tai užsiminti. Tiesą sakant, tai būtų pravartu jau vien tam, kad būtų galima susidaryti aiškesnį Oliverio paveikslą.
Na, bet apie tai vėliau. Kaip visada, pasinėręs į profesinius dalykus Graham beveik pamiršo visa kita.
- Linkiu, kad to nebūtų, - į griežtą atsakymą sureagavo Graham. - Bet niekada negali žinoti. O ką reiškia “neištvertum”? Manai, kad pasidarytum sau galą? Ar esi apie tai galvojęs? Taip, esi pasakojęs, bet ar kada galvojai apie tai rimtai? Tai yra labai svarbus dalykas, kuris… - teko nutraukti save viduryje sakinio. Ne apie tai jie turėjo kalbėti, ir abu tai suprato. Lūpose atsirado atsiprašanti šypsena. Dafydd pabaigė savo arbatą, kas tarsi bylojo, kad jį reikėtų paleisti. Ar taip ir padaryti?
- Gal iš psichologo nuskambės keistai, bet negaliu tau pasakyti, kaip jaučiuosi. Žinoma, man skaudu, liūdna ir taip toliau. Bet tas jausmas… Jį sudėti į žodžius pernelyg sunku. Aš vis dar pareinu namo ir tikiuosi ją ten rasti. Vis dar nustembu, kad jos nėra namie, klausiu savęs, kur ji išėjusi. Ir tik pamatęs, kad nėra nei striukių, nei šlepečių, prisimenu. Skamba kvailai, ar ne? Bet taip jau yra. Ji užėmė pernelyg didelę dalį mano gyvenimo.
Gurkštelėjo savo arbatos ir pažvelgė į pašnekovą. Atrodė, kad tema baigta. Ar tai padėjo? Tiesą sakant, taip, kažkiek padėjo. Ir privertė susimąstyti. Vadinasi, susitikimas nebuvo veltui.
- Turbūt nori keliauti namo. Ačiū, kad sutikai pasišnekėti. Nelaikysiu tavęs, - pratarė. Vylėsi, kad Dafydd supras nesąs išvejamas, jeigu tik nori pasilikti. Bet kur jau jis norės sėdėti čia, kai gali keliauti pas tuos, kuriuos myli? Graham mielai padarytų tą patį, tik jo, deja, jau niekas nelaukia. Taigi tiesiog pažvelgė į raudonplaukį ir šyptelėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma. Dafydd negali taip mylėti, kad netekęs mylimo žmogaus netektų ir gyvenimo. Kaip toks pabaisa iš viso gali mylėti? Būtent to, ko gero, dabar savęs klausinėjo Graham. Kaip gali kilti klausimų, ar jis rimtai galvojo apie savižudybę? Negi iš visų pokalbių kabinete tai nebuvo aišku? Staiga pradėjo atrodyti, kad Graham nėra toks jau profesionalus psichologas, kokiu Dafydd jį laikė iki šiol.
- Aš žinau, - pasistengė atsakyti kuo ramiau. Kad ir koks buvo prisirišęs prie Mayros, šis ryšys buvo abipusis. Tai nuostabiai mergaitei jo taip pat reikėjo. - Ir taip, apie tai galvojau labai rimtai. Jeigu nebūčiau toks bailys, būčiau tai ir padaręs. Bet nemanau, kad čia vieta ir laikas… - dabar atėjo supratimas, kad ligoninėje kalbėti bus nepakeliamai sunku. Ar ne per atvirai kalbėjo čia? Atrodė, kad nieko nepasakė, bet gal Graham tiesiog rinko informaciją? Tai skambėjo absurdiškai, bet argi gyvenimas nėra absurdas? - Dabar apie tai negalvoju, tad nėra ko ir šnekėti, - po kiek laiko pridūrė.
Buvo smalsu, ar šis kiek vyresnis vyras pasipasakos, kaip jaučiasi. Buvo labai įdomu išgirsti, kaip kitas žmogus sudeda mintis į žodžius. Gal tai padės ir jam? Kartais taip norėdavo perteikti Mayrai savo vidinę būseną, bet tiesiog nesugebėdavo. Tada jausdavosi labai blogai: atrodė, kad nesugeba perteikti, kaip labai myli.
Deja, teko nusivilti, mat ir Graham nelabai sugebėjo pasakyti, kaip jaučiasi. Dafydd tarėsi jį suprantąs, tačiau sakiniuose viskas nebuvo taip aišku, kaip kad tai būna širdyje. Kaip tada jam išmokti reikšti savo jausmus? Paprastas “myliu tave, Mayra” neperteikdavo to, ką jis norėdavo pasakyti. Ar ta nuostabi mergaitė žino, koks jis laimingas turėdamas tokią žmoną ir vaikų mamą šalia?
- Neskamba kvailai, - visiškai rimtai atsakė į tai, kas galbūt buvo klausimas. Tiesą sakant, tai, kad Graham tarsi suteikė leidimą keliauti sau, gerokai gąsdino. Dafydd nenorėjo būti taip lengvai skaitomas (nebent Mayrai, žinoma), nors pats perdavė tokį signalą. Tuo labiau, kad staiga atsistoti ir išeiti vis tiek nebūtų mandagu.
- Na… taip, turbūt. Na, ne turbūt, - galiausiai sumurmėjo ir stengdamasis nerodyti nekantrumo atsistojo. Nežinojo, ką reikėtų sakyti. Ar čia kažko reikia. - Nesu geriausias patarėjas, bet tą pasakiau iš karto. O tu turbūt ir pats tą žinojai. Tad… Atsiprašau, jeigu ką nors pasakiau ne taip ar nepasakiau nieko, kai reikėjo. Bet… manęs reikia namuose.
Eilinį kartą pasijutęs kvailai ištiesė ranką atsisveikinti ir išėjo iš baro. Kažkuriuo metu sukrebždėjo mintis, kad reikės čia grįžti ir susimokėti už arbatą, bet dabar tiesiog norėjo greičiau grįžti namo ir apkabinti savo mergaitę. Taigi Llewellyn šeimos galva apsisuko ant kulno ir garsiai pokštelėjęs išnyko.

[Graham Murphy]

Ak, tas amžinas įsitikinimas, kad būtent tavo santykiai yra nuostabūs, ir niekas negali jų sugriauti. Naivu, ar ne? Žinoma, naivu, ir Graham kuo toliau, tuo labiau buvo tuo įsitikinęs. Tobulų santykių tiesiog nėra, ir Dafydd tą reikėtų išmokti. Kuo anksčiau, tuo geriau. Vis dėlto šiandien nenorėjo griauti jo romantiškų vilčių, tad daugiau nieko nesakė. Jeigu jis manosi žinąs, prašom. Šiuo metu Graham nedirba.
Tai, kad Dafydd atvirai pasisakė rimtai galvojęs apie savižudybę, gerokai išgąsdino. Paaiškėjo, kad jis, Graham, į tai žiūrėjo ne taip rimtai. Taigi šis pokalbis suteikė ne tik tokios naudos, kad jis jaučiasi geriau, bet ir išsprendė tam tikrus darbinius klausimus.
Darbas. Darbas darbas darbas. Kodėl? Kodėl tai amžinai turi išlįsti? Kodėl jis turi būti toks darboholikas? Jeigu ne tai…
- Suprantu, dabar apie tai ir nešnekėsime, - atsiliepė. Buvo sunku susivokti savyje. Norėjosi nagrinėti kiek atviriau prabilusį pacientą, bet šiandien Dafydd nebuvo jo pacientas. Jis buvo draugas, nors gal to nė pats nesuprato. Ar verta sakyti? Galbūt, bet tas žodis jam nepatiko, tad gal geriau tiesiog patylėti. Ech, viskas buvo labai sudėtinga.
- Ačiū, - nusišypsojo Graham, kuriam Dafydd žodžiai nuskambėjo kaip tikras padrąsinimas. Galbūt šis žmogus iš tiesų jį suprato. O gal tik norėjo padėti. Bet kuriuo atveju Graham nuoširdžiai jautėsi dėkingas. Būtent dėl to visai nesijautė įsižeidęs, kad Dafydd išeina. Jam reikėjo skubėti pas tą ypatingą moterį, kuri tikrai tikrai niekada jo nepaliks. O dar prieš kelis mėnesius jis pats buvo lygiai taip pat tikras…
- Viskas gerai, Dafydd, - prisivertė nusišypsoti Graham. Tam žmogui iš tiesų reikėjo įgyti pasitikėjimo savimi. - Ačiū, kad išklausei, man tai svarbu. Ir sakau rimtai. Ir… Na, tikiuosi, kad šis susitikimas nesutrukdys mūsų susitikimams ligoninėje. Tiek mūsų, tiek ir Oliverio. Padėjai man, tikrai. Ir aš noriu padaryti tą patį…
Paspaudė Dafydd ranką ir pribaigė savo arbatą. Namo nesinorėjo - ten bus tuščia ir nyku. Vis dėlto po susitikimo likti čia taip pat būtų buvę keista. Taigi sumokėjo už abu gėrimus ir paliko barą. Ko gero, eis į miestą ir stengsis bent kiek prasiblaškyti.